Diana Nausėdienė Londone atidarė Dvikalbystės ir lituanistinio švietimo konferenciją. Prezidento kanceliarijos nuotr.

Londonas/Vilnius, gegužės 28 d. (ELTA). Lietuvos pirmoji ponia Diana Nausėdienė šeštadienį dalyvavo Londone vykusioje Dvikalbystės ir lituanistinio švietimo konferencijoje, kur akcentavo gimtosios kalbos ir lietuvybės išsaugojimo svarbą, pažymima Prezidentūros pranešime.
 
D. Nausėdienės teigimu, lietuvių kalba yra stipriausias saitas, kuris užsienio lietuvius jungia su Lietuva bei padeda jiems pasijusti pasaulio lietuvių diasporos dalimi.
 
Pasak pirmosios ponios, gyvenimas kitoje kultūrinėje aplinkoje ir poreikis bendrauti kita kalba nulemia natūralią dvikalbę ar net daugiakalbę kasdienybę, tačiau emigrantams iš Lietuvos gimtoji kalba visada buvo svarbi.
 
„Tikiu, kad lietuvių išeivių bendruomenės ir švietimo profesionalai, veikdami drauge, brandina ir toliau brandins stiprią lituanistinio švietimo tradiciją, kuri taps atspirtimi Lietuvai ir lietuvių diasporai užsienyje, ugdant skaitančią, mąstančią, atsakingą, pilietišką, Lietuvą mylinčią jaunuomenę“, – sakė pirmoji ponia.
 
Pasak jos, pagrindiniu pagalbininku mokant vaikus lietuvių kalbos emigracijoje tampa lituanistinės mokyklos, tačiau lemiamas vaidmuo šiame procese tenka šeimai.
 
„Lituanistinis ugdymas yra svarbi Lietuvos stiprybės, valstybingumo ir pilietinės galios prielaida. Didžiuojamės pasaulio lietuviais, kurie augina lietuvių kalbą mokančius ir Lietuvą mylinčius vaikus“, – teigė D. Nausėdienė.
 
Pirmosios ponios teigimu, sprendimų priėmėjai Lietuvoje atsakingi už tai, kad jaunoji karta išlaikytų gimtosios kalbos gyvybingumą – būtina užtikrinti pakankamą lituanistinio ugdymo finansavimą iš valstybės biudžeto ir surasti būdus, kaip motyvuoti vaikus mokytis lietuvių kalbos, į šį procesą įtraukiant ir tėvus bei senelius.
 
Kaip informuoja Prezidentūra, konferencijoje taip pat dalyvavo Lietuvos ambasadorius Jungtinėje Karalystėje Renatas Norkus, švietimo, mokslo ir sporto viceministras Gintautas Jakštas, Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės pirmininkė Alvija Černiauskaitė, lituanistinių mokyklų Jungtinėje Karalystėje atstovai.
 
Valentina Gudienė (ELTA)
 
2022.05.29; 04:00

Pasaulio pabaiga! O tempora, o mores! Susirenka prie Seimo keli šimtai neaiškių žmonių ir reikalauja: legalizuokit kanapes, leiskit gaminti ir vartoti narkotikus, kai kuriose kaimyninėse šalyse šie narkotikai legalūs! Filmuotojai juos kalbina, leidžia ilgai postringauti apie būtinybę žengti tokį žingsnį.

Pagalvokite, ponai, kaip žemai mes puolėme, jeigu jau toleruojame tokius ciniškus reikalavimus. Jeigu jau yra žmonių, kurie neslepia, kad kanapių auginimas – naudingas verslas, būtų sukurta naujų darbo vietų, žmonės nebėgtų iš Lietuvos. Vaikai nuo mažiau kenksmingos žolės galėtų pamažu pereiti prie tikro produkto. Sveikatos ministras į mikrofoną sako: reikia diskutuoti. Užuot išvaikęs tuos verslininkus vandens patrankomis. Tą vietą, kur jie stovėjo, reikia gerai nuplauti švariu vandeniu, kad neliktų bjauraus kvapo. Nes Sausio 13-ąją ten stovėjo žmonės, kurie tada negalėjo net pagalvoti, į kokią liberalų vergiją mes pateksime po Išsivadavimo.

Panašių piketų, susirinkimų, demonstracijų, atrodo, bus daugiau. Jau pasigirsta balsai: kaip galima šventėse, mugėse uždrausti alų! Tai ką – norėdamas išlenkti bokalą alaus, aš turėsiu nueiti už tvoros, kur gerti nebus draudžiama! – maždaug taip piktinosi Seimo narys socialdemokratas Algirdas Sysas. Jeigu jau tokie šviesūs žmonės piktinasi valstiečių užmačiomis, tai ką kalbėti apie švenčių, mugių orgalizatorius, aludarius, kuriems tokia perspektyva kelia siaubą.

Bus, oi bus dar prie Seimo kalbų, reikalavimų nežlugdyti verslo, netrukdyti laisviems žmonėms linksmintis. Galime sulaukti susibūrimų, primenančių Atgimimo laikus. Juk alkoholikų, narkomanų pilnos pakampės, tik švilpterk, pažadėk stiklinaitę, dozę – tūkstančiai, dešimtys tūkstančių susirinks ir visa gerkle šauks: šalin rankas nuo „Švyturio“, nuo „Stumbro“, nuo „Alitos“! Neleisim nusekti alkoholio upėms ir upeliams!

Prisiminiau Leonido Brežnevo laikų anekdotą: „Jesli vodka būdet vosem – vsio ravno mi pitj nebrosim; peredaite Iljičiu – nam ir desetj po plečiu, nu, a jesli budet bolše – vam dostanetse kak v Polše“. Ir Ramūnui Karbauskiui, ir Aurelijui Verygai šito įspėjimo nevalia pamiršti.

Neseniai Vilniaus universitetinės ligoninės gydytoja pasakojo, kiek mums, mokesčių mokėtojams, kainuoja alkoholio ir narkotikų aukų blaivinimai, prausimai, gydymai! Blaivieji ligoniai vis dažniau ir vis daugiau moka už kai kurias procedūras, tyrimus, paslaugas, o jiems sąskaitų nepateiksi.

Visuomeninės organizacijos, šviesesnioji inteligentija susirūpinusi, kad Lietuvoje bent šiek tiek liktų lietuvių (yra toks „Nacionalinis susitarimas, kad Lietuva neišsivaikščiotų“). Šiomis dienomis pasirašiau kreipimąsi į Prezidentę, Seimą ir Vyriausybę „Dėl būtinybės keisti Lietuvos socialinę ir ekonominę politiką“. Išmintingi pasiūlymai, patarimai, reikalavimai, bet juk taip tyliai, mandagiai ištarti jie kietakaktės valdžios nesupurtys. Kiek jau buvo tų kreipimųsi! Jeigu jie būtų perskaityti šimtatūkstantiniame mitinge prie Seimo, Vyriausybės – tada kas kita. Bėda ta, kad vargu ar Lietuvoje dar liko tiek daug tautiečių, kuriems rūpi tautos, Tėvynės likimas. Pasyvumas, bailumas, savinieka ir savinaika mus žudo negailestingai.

Štai ir vėl (n-tąjį kartą!) lenkofilai (o gal lenkofobai?), Andriaus Kubiliaus vadovaujami, ketina pasikėsinti į lietuvių kalbą. Iš baimės ar iš meilės Lenkijai net 70 Seimo narių siekia įteisinti nelietuviškus rašmenis lietuviškuose asmens dokumentuose. Konstitucija to neleidžia, bet jie, praradę bet kokią savigarbą, negalvodami apie toli siekiančias pasekmes, begėdiškai meluodami, visą atsakomybę versdami Kalbos komisijai, rįžtasi lietuvių kalbos išdavystei, – kaip pasakytų šviesios atminties kalbininkas Vincas Urbutis, šia tema išleidęs plačiai žinomą knygelę („Lietuvių kalbos išdavystė“), kuri mažai raštingiems fizikams nepadarė jokio įspūdžio.

Keista, liūdna, kad plačioji visuomenė beveik tik pasyviai stebi, kaip Valatkos tipo rėksniai įtakingoje žiniasklaidoje tyčiojasi iš lietuvių kalbos gynėjų, siekiančių išvengti Lenkijos pažeminimo ir pasekmių, apie kurias rašytojas Vytautas Rubavičius štai ką rašo:

„Tad įteisinti ir atmesti savo kalbos normas – visiškas nesusipratimas: ir istorinis, ir kultūrinis, nes taip ir kalbos sistema yra pažeidžiama, ir kultūrinė tradicija išklibinama. Bet yra ir dar vienas labai svarbus dalykas. Tokiomis savo iniciatyvomis mes patys skatiname Vilniaus krašto lenkų tapatinimąsi su Lenkijos valstybe. Ir čia bus tik pirmas žingsnis. Kitas žingsnis bus dvigubos pilietybės įteisinimas Vilniaus krašte, ir tada jis „išsijungs“ iš Lietuvos, nes sienų tai juk nėra. O kai sienų nėra, viską lemia kultūrinė ir tautinė jausena. Ji ir dabar vis stiprėja. Turėkime mintyje dar ir Lenko kortos veikimą, tad procesas bus nestabdomas“.

Taigi, tokie 70-ties Lietuvos parlamentarų ketinimai – žymiai daugiau negu kalbos išdavystė, bet jiems juk visai nesvarbu, kaip bus atety, kai Seime jų neliks nė kvapo.

To negana: didžioji dauguma (net 114) Seimo narių pasirašė konservatorių inicijuotas Pilietybės įstatymo pataisas, kurios leistų išsaugoti Lietuvos pilietybę po 1990 metų kovo 11 d. emigravusiems tautiečiams, įsigijusiems užsienio šalių (ES ir NATO) pilietybę. Reikia kaip nors pridengti demografinę katastrofą, kurios, filosofo Vytauto Radžvilo žodžiais tariant, jau neįmanoma nuslėpti.

Ir vėl einama apgaulingu keliu, nepaisant Konstitucijos. Tie lietuviai, žinote, tokie abejingi savo tautos ir valstybės likimui, kad, šelmiai, lengva ranka gali įsipilietinti Anglijoje, Vokietijoje, Amerikoje, kur tik nori, o tada mūsų, lietuvių, dar sumažės. Ir ponai seimūnai nusprendė emigrantams  padovanoti po saldainiuką, neatsiklausę Lietuvoje naujiesiems milijonieriams turtus kraunančių tikrųjų savo šalies piliečių. Nemanau, pone Gabrieliau Landsbergi, kad dėl to saldainiuko „jie vieną dieną plūstelės atgal“.

Kad taip atsitiktų, būtina keisti Lietuvos socialinę ir ekonominę politiką.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.04.22; 13:03

Andrius K.

Kas sugalvojo tas nestandartines gatvių pavadinių lenteles – vertas nacionalinės premijos. Per visą nepriklausomybės laikotarpį įstatymiškai nepavyko įteisinti gatvių, gyvenviečių lenkiškų pavadinimų. Visuomenė atkakliai priešinosi, ypač nacionalistai, vadinami tautininkais. Politikai bijodavo prarasti populiarumą, todėl elgėsi neryžtingai, muistėsi, atidėliojo įteisinti Lietuvos lenkų reikalavimus.

Pašlijo Lietuvos – Lenkijos santykiai vien dėl tokių niekų, kaip kelios nelietuviškos raidės dokumentuose, dėl reikalavimo lenkiškose mokyklose daugiau dėmesio skirti lietuvių kalbai, istorijai. Žodžiu – dėl politikų bailumo, o lietuviškos visuomenės dalies trumparegiškumo. Juk kas mus apgins, jeigu ne Lenkija. Bet visuomenė nesupranta, kad už saugumą reikia mokėti. Galime tik džiaugtis: Lenkija tiek mažai iš mūsų reikalauja – kelių raidžių ir lenkiškų lentelių. Ji neprašo atiduoti Vilnių ir Vilniaus kraštą, o tik jo nelietuvinti, ji tik nori, kad mes nekalbėtume apie buvusią šio krašto okupaciją.

Tai štai. Vilniaus galvos galvojo galvojo ir sugalvojo, kaip apgauti tuos naivius lietuvybės puoselėtojus, lietuviškos nepriklausomybės sergėtojus, kurių vis mažiau ir mažiau. Štai Julius Panka kažkur prapuolė, iš akiračio išnyko Gintaras Songaila, pavargo ir Kazimieras Garšva…

Puikus metas apeiti vis dar tebegaliojančius įstatymus, konstituciją ir veikti taip, kad ne kiekvienas suprastų, kas čia dedasi. Jeigu negalima įstatymiškai įteisinti dvikalbysės, tai gal prastumsime daugiakalbystę? Iškilmingai prikalsime nestandartines angliškas, islandiškas, lenkiškas, rusiškas, totoriškas… lenteles – ir taip pamažu pripratinsime visuomenę nesipiktinti dėl niekaip neįveikiamų Šalčininkų gatvių lentelių.

Pašlemėkai (Rimvydo Valatkos epitetas) pašūkaus, vieną kitą lentelę slapta užteplios, bet ilgainiui pripras ir supras, kad Vilnius buvo, yra ir bus internacionalinis miestas. Minėtas žurnalistas ragina lentelių reikalo nepalikti pakabinto tarp šviesaus entuziastų dangaus ir juodos įstatymo raidės. Vilniaus meras Remigijus Šimašius turėtų būti ryžtingesnis ir visas lietuviškas lenteles papildyti daugiakalbėmis.

Įstatymas kaip stulpas – jį galima apeiti. Jeigu negalima pakeisti.

2016.06.16; 04:12

Apie dabartinio Lietuvos Užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus vizitą pas kaimynus lenkus taip pasakytų Šviesios atminties Amžinybėje pirmosios Lietuvos Respublikos diplomatijos šulai Petras Klimas, Jurgis Balrušaitis, Oskaras Milašius.

Akibrokštui prilygstantis Lenkų rinkimų akcijos (LRA) pirmininko atviras pareiškimas, kad lietuviai turi integruotis į lenkų bendruomenę, o ne lenkai į Lietuvos, yra jau ne užuomina, o siekio kurpti lenkišką autonomiją nuostata.

Continue reading „Išvažiavo vilnų, parvažiavo nukirptas”

mac 010

Iš per televiziją girdėtos Juozo Bernatonio kalbos galima spręsti, kad Lietuvos lenkams faktiškai bus primestas dvigubas pavardžių rašymas asmens dokumentuose.

O vietovėse aplink Vilnių, kurios tarpukario laikotarpiu buvo jėga prijungtos prie Lenkijos, užrašai bus rašomi dviem kalbomis – lietuvių ir lenkų, todėl neįmanoma tylėti, žinant, ką tai lems vietos gyventojams.

Tai, mūsų nuomone, bus toliau vykdomas šių teritorijų ir čia gyvenančių žmonių izoliacijos procesas ir visiškas jų palikimas elgtis kaip tinkamas tamsiausiam ir priešiškam pasaulėliui, sukurtam akcijos veikėjų ir sovietinių kolchozų „deržimordų“, veikiančių prisidengus demokratijos ir lenkiškumo gynėjų kaukėmis.

Continue reading „Aš šios “malonės” nepriimu”

liub

Kai per televiziją kalbančios galvos su užsidegimu ima aiškinti apie lenkų tautybės piliečių pavardžių rašybą lietuviškuose pasuose ir dvikalbius gatvių užrašus, pagalvoji, ar tai strateginis ir šiuo metu svarbiausias Lietuvos klausimas pradedant dirbti naujai Vyriausybei.

Tarsi vyksta porinkiminis pasirodymas, kas aršiau tuo klausimu pasisakys, atrodytų, protingų žmonių, bet… Čia imi ir susimąstai, ar jie kada nors skaitė Lietuvos Konstituciją, ar žino, kad Lietuva turi Valstybinės lietuvių kalbos įstatymą, ar suvokia, koks Konstitucinio Teismo išaiškinimas buvo priimtas pavardžių rašybos klausimu ir kas jame parašyta. Kaip žmonės sako, tarsi kažkada buvo girdėję kažkurioje bažnyčioje skambinant…

Continue reading „Socialdemokratai gal mėgins grąžinti demarkacinę liniją?”

garsva_visockas

Lapkričio 2 d.  „Vilnijos“ draugija ir Lietuvos Sąjūdis kreipėsi į Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininką Algirdą Butkevičių ragindami nesudaryti koalicijos su Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) atstovais naujai išrinktame Seime.

Kaip žinia, spalio 30 d. prie trijų partijų formuojamos valdančiosios koalicijos buvo pakviesti prisijungti ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) atstovai. Tokį valdančiąją koaliciją siekiančių sudaryti Lietuvos socialdemokratų (LSDP), Darbo partijos (DP) ir „Tvarkos ir teisingumo“ (TT) partijų apsisprendimą sąjūdininkai ir „Vilnijos“ draugijos nariai įvertino kaip valstybės ir rinkėjų išdavystę.

Continue reading „Sąjūdininkai ir „Vilnijos“ draugija socialdemokratus ragina nekviesti į valdančiąją koaliciją lenkų rinkimų akcijos atstovų”

steponavicius_gintaras

Dėl lietuvių kalbos statuso

Keistai sudvejinta šių metų rugsėjo pirmoji (trečioji) buvo tarsi pranašas tos sumaišties, kuri netikėtai užgriuvo Lietuvos mokyklas vos tik nusiteikus kibti į mokslus.

Sumaištį sukėlė Švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus rugpjūčio 31 d. pasirašytas, o nuo rugsėjo 7 d., paskelbus „Valstybės žiniose”, įsigaliojęs įsakymas Nr. V-1292 dėl geriausiai vidurinio ugdymo programą baigusiųjų eilės sudarymo 2014 metais tvarkos, kuri bus taikoma stojant į aukštąsias mokyklas.

Continue reading „Atviras laiškas Švietimo ir mokslo ministrui Gintarui Steponavičiui”

novodvorskaja_dar

Lietuvos spaudoje kaip niekad daug buvo rašoma apie neseniai Latvijoje įvykusį referendumą dėl antrosios valstybinės kalbos. Šio referendumo priežastys, rezultatai bei pasekmės buvo analizuojamos itin įvairiai.

Mūsų politikus, politologus, žurnalistus galima sąlyginai suskirstyti į keletą grupių. Vieni tvirtino, jog latviai pasiekė įtikinamą pergalę, kiti gi perspėdavo, esą karas dėl latvių kalbos statuso išsaugojimo dar tik prasideda. Tiesa, būta ir tokių lietuvių komentatorių, kurie šaukte šaukė, esą Latvijos rusakalbiai savo interesus gina išskirtinai civilizuotomis, teisinėmis priemonėmis. Suprask, Rusijos slaptųjų tarnybų intrigos čia nieko dėtos.

Continue reading „Valerija Novodvorskaja: rusai turi atgailauti prieš Latviją”

butkus_alvydas

Šiandien visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt svečias – Vytauto Didžiojo Universiteto Letonikos centro vadovas, humanitarinių mokslų daktaras, docentas Alvydas Butkus.

Pagrindinė pokalbio tema – lietuvių ir latvių tarpusavio santykiai. Nors puikiai suvokiame, jog lietuvių ir latvių tautos – giminingos, tačiau rimtos draugystės, kuri mums, baltams, padėtų atremti dabartinius asimiliacijos iššūkius, – nėra.

Kas trukdo, kas nenori, kad dvi baltų tautos artimiau, nuoširdžiau, giliau bendradarbiautų tarpusavyje? Ką reikėtų daryti, jei nuoširdžiai siekiame glaudesnio Vilniaus ir Rygos bendradarbiavimo?

Su VDU Letonikos centro vadovu, humanitarinių mokslų daktaru, docentu Alvydu BUTKUMI kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Continue reading „Ar tikrai lietuviai ir latviai turi bendrą ateitį?”

poronia

Latvijai būtinas harmoningas vystymasis į šiuolaikinę, stabilią ir demokratinę Europos valstybę su integruota, aktyvia pilietine visuomene ir latvių kalba kaip vienintele valstybine kalba. Turėdama tai omenyje, pateikiu keletą pastebėjimų ir pasiūlymų, remdamasi savo Latvijos ir tarptautiniu mastu atliktais tyrimais.

Jau sociolingvistikos klasikas Džošua Fišmanas (Fishman) nustatė ryšį tarp valstybių ekonominės raidos ir jų vienkalbio arba daugiakalbio modelio. Vienkalbystė visuomeniniu mastu yra valstybėse su aukštesniu švietimo lygiu, ekonomiškai labiau išsivysčiusiose, politiškai modernesnėse ir stabilesnėse.

Continue reading „Europos Komisijos tyrimas atskleidė latvių diskriminaciją dėl kalbos”

ukraina_melyna

Ver­tin­da­mi nau­jos po­li­ti­nės jė­gos po­sū­kį Uk­rai­nos vals­ty­bės gy­va­vi­mo ska­lė­je, ne­ga­li­me ne­pa­žy­mė­ti ša­liai gre­sian­čių pra­ra­di­mų dau­ge­ly­je sri­čių, žiū­rint nuo 18 me­tų Ne­pri­klau­so­my­bės pa­siek­tų re­zul­ta­tų vir­šū­nės. Jų yra ne vie­nas.

Po­li­tiš­kai at­ro­dy­tų, kad Char­ko­vo pak­tas kiek­vie­nai ša­liai lei­do pa­siek­ti sa­vo: Ru­si­jai pa­vy­ko iš­spręs­ti ka­ri­nio lai­vy­no dis­lo­ka­ci­ją Kry­me prak­tiš­kai pu­sei am­žiaus, su tei­se pra­tęs­ti ne­ri­bo­tam lai­ko­tar­piui, o Uk­rai­nos pre­zi­den­tas ga­li džiaug­tis lai­mė­jęs 30 proc. du­jų kai­nos bei tuo, kad yra pa­nai­kin­tos anks­tes­nė­je (2009 m. sau­sio mėn.) du­jų su­tar­ty­je esan­čios sank­ci­jos dėl ma­žes­nių du­jų ap­im­čių už­pir­ki­mo – tai leis jo va­do­vau­ja­mai po­li­ti­nei jė­gai grei­tu lai­ku už­tik­rin­ti eko­no­mi­nį sta­bi­lu­mą, ku­rį jie ža­dė­jo sa­vo rin­kė­jams.

Continue reading „Quo vadis, Ukraina?”