Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Gyvenu nuobodų, be didesnių iššūkių oportunisto gyvenimą, tačiau man patinka mano nusistovėjusi aplinka, kur žinai, ko dar galima iš ko tikėtis, o kas čia yra visai neįmanoma.

Kaip tikriausiai daugelis, ironiškai žiūriu į marksizmo teiginį, kad žmogus, girdi, yra tik visuomeninių santykių visuma, tačiau  kartu man atsisijojusi per laiko sietą pažįstamų draugų, geranoriškų kaimynų, apskritai civilizuoto tautiečio kompanija yra komforto zona, kurios nesu linkęs lengvai atsisakyti. Todėl nepraleidau pro ausis, tikrai išgirdau, kai ne vienas mano pažįstamas, sutiktas savaitės bėgyje išretėjusiame vasaros laike, kartojo beveik vieną ir tą patį, kad stojimas Vytauto Radžvilo pusėje yra savotiškas padorumo testas, niekas dėl to neva neabejoja, tačiau sunku suprasti, kodėl nuolankus jūsų tarnas, toks mandagus žmogus kaip šių eilučių autorius, taip nemandagiai kalbėjo apie administracijos atstovę, sakydamas, kad ji žiūri avies akimis ir po to kažką daro ar sako https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-del-vytauto-radzvilo-uzsipuolimo-pasaliecio-zvilgsniu/.

Tokio nepraustaburniškumo  iš manęs, atsargiai  pasirenkančio epitetus žmogaus, esą niekas nesitikėjo. O viena jaunystės laikų pažįstama taip ir pasakė:  kaip pagaliau išaiškėjo, esi visai ne džentelmenas, vyruti!  Tai ypač skaudu buvo girdėti man, labiau už viską gyvenime ilgai ir atkakliai siekusiam panašėti į tikrąjį džentelmeną. Kodėl tarsi cheminės reakcijos pabaigos nuosėdos iškrinta štai tokie žodžiai („avies akimis“), pasirašantys savaime, vos ne prieš autoriaus valią (nors asmeninės atsakomybės jokiu būdu nesikratau, o greičiau užsikraunu papildomą naštą, sakydamas, kad taip byloja pats objektyvumas)? Kaip atrodo, tokia nuoroda yra savaime besiperšanti ir neišvengiama, kai kalbame apie sąmoningai prigesintą, tikrovės bijantį žvilgsnį, demonstruojantį apsižvalgymo intenciją be tikslo regėti pačius objektus, kai, žodžiai, užgimę mūsų bendravime nušviesti pasaulį, nutolsta nuo pačių daiktų ir verčiami neprasitarti apie tikrą dalykų padėtį, kai žodžiai tampa verbalinio žaidimo figūromis, žmonėms besivaržant dėl to, kas labiau nuslėps savo tikrąsias mintis, galop – kai žodžiai tampa parazitinėmis pasaulio ataugomis.

tarptautiniu_santykiu-institutas
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Slaptai.lt nuotr.

Iš tiesų, man trūksta žodžių išsakyti savo nuostabai dėl to, kaip TSPMI administracija įsiplieskusiame cenzūros ir kitaminčių persekiojimo skandale be jokio konfūzo vartoja pačius iškiliausius žodžius apie etiškumą, dėstytojų ir studentų bendravimo aukštąjį stilių, demokratinius universiteto bendruomenės idealus,  pridengiant tokiais užkeikimais apgailėtiną mažadvasiškumą arba net paprasčiausią pavydą  talentingesniam kolegai. Įsivaizduoju, kad čia dirbantys, kasdien besimurkdantys toje terpėje žmonės net nepastebėjo kaip žingsnis po žingsnio buvo nusirista į žodžių devalvavimo pelkę, bet dabar pabandykime išvysti susiklosčiusią padėtį iškart vienu viską aprėpiančiu šviežiu žvilgsniu – prieš akis iškyla neįtikėtinai gremėzdiška žodžių tuščiaviduriškumo fiesta pačiame šalies viduryje.  Žinia, dar vis  puoselėjamos viltys, kad TSPMI yra svarbus mūsų  iškovojimas informacinių karų epochoje, tačiau aš pats jau pradedu abejoti  misijos sėkmingumu, genamas nerimo, kad apkrėsti melo kirvarpos dvasia žodžiai gali sunaikinti esmę iš vidaus. DuokDie, kad būtų kitaip!

Esant progai pagalvokime ir apie tai, kaip šioje ne paprastoje situacijoje būtų galima išsisukti su mažiausiais nuostoliais, randant kažką į panašaus konsensusą, kai, sakant patarlės žodžiais, ir avis lieka sveika, ir vilkas sotus. Žinoma, prieš tai prireiks pasiaiškinti – kas čia yra avis, o kas vilkas. Tarkime, V.Radžvilas nėra toks baisus vilkas, kaip kartais piešiama, o administracija yra toks vilkas, kuris linkęs dėvėti avies kailį (drauge nepraleisiu progos pateikti klausimą auksinio proto viktorinai – ką Sokratas vadino vilkais ėriuko kailyje?).

Tačiau dar teisingiau būtų pasakyti, kad V.Ražvilas šioje situacijoje, regis, yra juodoji avis, jau kita nei anksčiau vartota to žodžio reikme, tiesą sakant, lietuviai tokias atvejais dažniau sako – balta varna. Kalbame apie prasmingą išimtį, prikeliančią nusususią aplinką, – be tokios juodosios avies plastmasės rūmai lieka tik plastmasės rūmais, be tokios juodosios avies akcijų kursas greitai nukrenta šimteriopai.  Svarbu, kad tai žinotų aktyvų valdytojai.

Jeigu V. Radžvilui reikėtų pasitraukti dėl jam primestų nešvarių žaidimų,  nesivaizduoju to, kaip institutas galėtų toliau egzistuoti su tokia stigma, su, nepabijokime tų žodžių, nuplėšta garbe. O gal dabar yra taip, kad administracija norėtų atsitraukti, bet, kaip sakoma, bijo prarasti veidą? Tačiau iš tiesų nereikia bijoti prarasti to, ko nėra, nes administracija pagal idėją ir veiklos pagrindą yra beveidė visuma, kai kartais tokiu beveidiškumu net sėkmingai dangstomasi. Iš tiesų, daug svarbiau yra veidą išsaugoti individui, todėl lieka tikėtis, kad ir administracinius postus užimantys žmonės nesidangstys toliau socialinėmis kaukėmis ir pasiryš kalbėtis realią dalykų padėtį atspindinčiais žodžiais. 

Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.

V.Radžvilas be visa ko kito, be legendinio dėstytojo šlovės, yra triukšminga figūra, apsupta forumų, bendraminčių būriavimosi, kontraversiškų ištarų.  Įdomu dar tai, kad būdamas tribūnu fakultatyvine savo veikla, anas nedaug, ne tiek kiek reikėtų visuomenės veikėjui, dėmesio skiria nuodugniam apsišarvavimui, spyglių užsiauginimui visa apimtimi. Labai norint nesunkiai galima rasti progą jam įkąsti, pats esu kadaise parašęs gėdingą pamfletą apie V.Radžvilą. Jeigu norite išgirsti visą tiesą, gėdijuosi, kad tąkart bandžiau pasišaipyti iš žmogaus geranoriškumo.

Dabar yra proga iš naujo pagalvoti apie tai, kad ir vadinamojo skepticizmo Europos Sąjungos atžvilgiu sveika dozė čia atsiranda ne iš kažkokio prigimtinio nepasitikėjimo viskuo, o, priešingai, yra tikėjimo lietuvybės išliekamąja verte ir nepriklausomos valstybės idėja pasekmė. Ko jau ko, o nuoseklumo V.Radžvilui netrūksta. Net ir tais atvejais, kai visiškai nesutinku su paskleistais argumentais ar kontrargumentais, džiaugiuosi brangintina galimybe pasigalynėti su visados vykusiai įpakuota, atpažįstama radžviliška maniera nuodugniai išplėtota intelektine provokacija.

2017.07.27; 06:00

dzentelmenas

Džentelmeno sąvoka atsirado viduramžiais. Iš pradžių taip buvo vadinami žmonės, gimę, kaip sakoma, „geroje šeimoje“.

Beje, žodis „gentelmen“ /gentle – kilmingas, man – žmogus/ anglų kalba kaip tik ir reiškia kilmingąjį. Kiek vėliau šis žodis taikytas ir aristokratams, tad džentelmenu laikytas kiekvienas, kuris turėjo giminės herbą ir galėjo įrodyti, kad yra kilęs iš garsios, senos didikų šeimos.

Bet prie kilmės netrukus buvo pridurti gero ir dorovingo elgesio reikalavimai. Džentelmenas turėjo būti ypatingai išauklėtas ir  išsiskirti iš kitų ypatingu gyvenimo būdu, kad jo žodžiu galima tikėti.

Continue reading „Džentelmenas”