Jeigu neklystu, jau prabėgo trisdešimt metų, kai iš naujo prieš kelias dienas atsiverčiau įstabųjį Tomo Mano romaną „Užburtas kalnas“ (skaitytojo primygtinai prašau nesumaišyti su visiškai kitos tematikos, žanro ir orientacijos kino filmo „Kuprotas kalnas“ pavadinimu dar ir dėl to, jog žodis „Kalnas“ antruoju atveju yra klaidinantis orientyras).
Prieš eilę metų esu publikavęs kažką panašaus į minėto romano recenziją „Naujajame židinyje – Aidai“, jau neprisimenu, savo pavarde ar Antano Vainiaus slapyvardžiu, kaip neretai šiame legendiniame leidinyje pasirašinėdavau. Trumpai tariant, tąkart bandžiau skaitytojams įpiršti nuomonę, kad „Užburto kalno“ fabula, vaizduojant džiova sergančių žmonių gyvenimus aukštikalnėse įsikūrusioje sanatorijoje, simbolinėje plotmėje įgyja platesnį kontekstą, taip pat gali būti dešifruojama kaip žmogaus, ištikto egzistencinio drugio ir tokiu būdu išmušto iš vėžių truputėlį aukštesnės nei įprasta žemutiniame eone temperatūros, vidinio gyvenimo diagrama bei drama.
Savo eseistikoje T.Manas yra apreiškęs net tokią mintį, kad esą liga žmogų neretai pažemina, tačiau gali ir išaukštinti, nurodydamas, jeigu neklystu, kūrybinio genialumo aktualizacijos požiūriu ligos išaukštinto ir po to visiška beprotybe pažeminto Friedricho Nietzsches pavyzdį.
Galima pabandyti drąsiai spėti, kad savo ruožtu T.Mano fundamentaliausio romano „Daktaras Faustas“ pagrindinio herojaus prototipas didele dalimi yra tas pats F.Nietzsche, kurio gyvenimo vingiai ir nepaprastas kūrybingumas galėjo pritraukti ne mažiau genialaus rašytojo tikslingai sufokusuotą dėmesį.
T.Manas labai subtiliai ir atsargiai, su perdengiamomis, maskuojamomis ir kartas nuo karto fragmentiškai atidengiamomis pikantiško pobūdžio užuominomis leidžia mums pradėti nutuokti, kad pagrindinio herojaus gyvenimo „šaknis“ yra jaunystėje vieno atsitiktinio nuotykio metu pasigautas sifilis, jo gyvenimo drama neva yra tai, kad blyškioji spirocheta palaipsniui ardo užsikrėtusio žmogaus smegenis, šitaip tarpininkaudama mentalinės energijos nepaprastai koncentruotų pliūpsnių išsilaisvinimui, panašiai kaip, jeigu bus leista pavartoti fizikinę analogiją, dirbtinai skaidomas atomas gali atpalaiduoti didingą, griaunančią ir kuriančią, branduolinę energiją. Žinia, F.Nietzsches gyvenimo legendą be visa ko kito lydi nuogirdos, kad anąjį visą gyvenimą kankinę baisūs galvos skausmai buvo sifilio, įsigyto vienkartinės viešnagės viešuosiuose namuose metu, pasekmė. Kas be ko, nuo savęs reikėtų pridurti, kad ne kiekvienas jaunystėje arba net ir vėliau pasigavęs sifilį taip paprastai tampa genijumi, žinoma, viskas yra greičiau atvirkščiai…
T.Mano romaną „Užburtas kalnas“ iš naujo po daugelio metų atsiverčiau ne dėl to, kad koronavirusio pandemija iš naujo leistų sureikšminti ligos tematiką, iš pradžių toli gražu – ne. Neseniai gavau dovanų naują, pataisytą romano „Užburtas kalnas“ leidimą iš savo šeimos nario, kuriam andai buvau pataręs perskaityti šį kūrinį, taigi negalėjau praleisti išpuolusios geros progos iš naujo perleisti akimis didingos epopėjos apie aukštikalnėse ligos įkalinto arba įsikalinusio žmogaus sielos viražus.
Kita vertus, sugretinimas prašosi savaime, kai koronaviruso sukelta egzaltuota panika lengvai gali būti prilyginta masinei drugio pavidalo psichozei arba, dar tiksliau tariant, primygtinai prašosi pavadinama egzistenciškai nusususio mūsų laikų žmogaus egzistencinio drugio protezu.
(Bus daugiau)
2020.03.13; 18:03
