Lėlės šypsosi. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ar skaitėte Egidijaus Aleksandravičiaus tekstą „Tamsybė baisiau už karą“? Šis LRT.lt erdvėje paskelbtas humanitarinių mokslų daktaro, profesoriaus komentaras vertas, kad į jį atidžiau žvilgtelėtume. Šiokia tokia atgaiva širdžiai. E.Aleksandravičiaus straipsnyje – gausu svarbių pastebėjimų, kuriems pritariu, dėl kurių, kaip ir Vytauto Didžiojo Universiteto atstovas, pergyvenu, nerimauju.

Skurdi, vienpusiška toji lietuviškoji žiniasklaida. Trūksta gilių, protingų tekstų be tendencingumų, iškraipymų. Trūksta žvilgsnių iš skirtingų pusių, priešingų kampų. Šį skaudulį autorius vadina susitraukusiu žiniasklaidos akiračiu („Akiratis susitraukė iki kelių temų spaudoje. Koronos skaičiai, vyriausybės sprendimai, patiekalai ir šis tas iš lytinio gyvenimo). Išsilavinusiam, giliau žvelgiančiam, Lietuvos ateitimi susirūpinusiam lietuviui, žinoma, to neužtenka. Tenkindamiesi vien šiomis banalybėmis viską prarasime – ir valstybę, ir tautą…

Taip, socialiniai tinklai plečiasi. Tarsi turėtume džiūgauti, kad galimybių rašyti ir būti matomiems – vis daugiau. Bet kaip yra iš tiesų? „Viešoji erdvė skirstosi į atskirus nesusiliečiančius veidaknygių getus“. Taikli E.Aleksandravičiaus pastaba! Taip, deja, nutikę. Lietuvoje rašinėtojų kur kas daugiau nei skaitytojų. Niekas nenori gilintis į kitų tiesas, visi tetrokšta dėstyti savąsias išmintis. Patys brūkštelėjome, patys perskaitėme…

Tačiau liūdniausia, kad dažnusyk komentuojame tai, ko nė truputėlio neišmanome. Šis fenomenas – mąstymo stoka. „Vytauto Kavolio pėdsakai intelektualiniame lietuvių žemėlapyje prasidėjo prieš 90 metų gimusio lietuvių mąstytojo ir sociologo žodžiais, tapusiais programos motto: Visa, ką galima protingo Lietuvai pasiūlyti, yra individų galvojimas ir iš jo kylančios pastangos“. Prasmingai E.Aleksandravičiaus prisimintas V.Kavolis. Pirmų pirmiausia privalu mąstyti. Mąstymas – mūsų visų pareiga. Ir tų, kurie leidžia įstatymus, ir tų, kurie kurpia draudimus. Mąstymas turėtų būti privalomas ir tradicinės, rimtosios žiniasklaidos darbuotojams, ir ją skaitantiems, ir net vien tik netradicinę žiniasklaidą vartantiems. Mąstyti turėtų ir koronavirusu tikintys, ir šią ligą neigiantys. Mąstymas turėtų būti privalomas kaip … duona kasdieninė. Pirma – mąstau, tik paskui – kalbu, rašau, komentuoju.

Bet taip nėra. Mes mieliau demonstruojame savąjį „išmanymą“ net pačiais sudėtingiausiais klausimais. Mums derėtų patylėti, bent jau prisipažinti, kad nežinau, neišmanau. Bet išpešk iš kurio nors mūsų žodį „nežinau“, „neišmanau“, „neturiu užtektinai faktų“! Mes dedamės tokie išminčiai, kad net – baugu.

Rašymo priemonės. Slaptai.lt nuotr.

Žodžiu, dėkoju E.Aleksandravičiui už tekstą, kuriame kalbama rimtomis temomis. Rimtų tekstų – ne tiek daug lietuviškoje erdvėje.

Ir vis tik žvelgdamas į humanitarinių mokslų daktaro, profesoriaus E.Aleksandravičiaus rašinį „Tamsybė baisiau už karą?“ pasigedau minimalaus konkretumo. Tikėjausi, kad straipsnyje rasiu bent keletą konkrečių pavardžių tų, kurie, E.Aleksandravičiaus įsitikinimu, nė kiek nemąsto. Buvau įsitikinęs, kad E.Aleksandravičius paminės bent keletą blogosios „žiniasklaidos“ pavyzdžių.

Deja, nė vienos konkrečios vadinamųjų „blogiukų” pavardės, nė vieno konkretaus pavadinimo!

Na, šitaip elgtis, mano supratimu, taip pat negalima. Kokia tikroji vertė tekstų, kur vien – abstraktybės?

Suprantu, intelektualai teisins E.Aleksandravičiaus taktiką – esą giliems filosofiniams tekstams konkrečių pavardžių nereikia, esą inteligentiškas tekstas skirtas tiems, kurie ir be užkoduotų paslapčių supranta, ką autorius turi omenyje.

Ir vis tik nenorą prie kryžiaus prikalti nė vieno „blogiuko“ vertinu kaip apsidraudėliškumą. Autoriui šitaip, žinoma, komfortiškiau. Nieko neužgaus, nieko nesupykdys. Esant reikalui, visuomet pasiteisins – ne tai turėjau galvoje.

Tačiau juk tokie gudravimai – nepagarba skaitytojui. Skaitytojas tai jaučia, mato. 

2020.12.24; 14:47

Šių metų birželio 19 dieną Lietuvos dailės muziejuje buvo iškilmingai pristatyta prof. Juozo Skiriaus knyga „JAV lietuvių darbai Lietuvai 1918 – 2018 metais“.

Knygą pristatant dalyvavo „Draugo“ fondo pirmininkė, leidinio iniciatorė ir leidybos vadovė Marija Remienė (JAV), knygos autorius prof. Juozas Skirius, redaktorė Audronė Škiudaitė – Girininkienė, Seimo narys, solistas, prof. Vytautas Juozapaitis, Užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamento direktorius Marijus Gudynas, dr. Ramūnas Kondratas, istorikas prof. Egidijus Aleksandravičius, solistė prof. Asta Krikščiūnaitė, pianistė Audronė Kisieliūtė. Vakaro vedėja – rašytoja, redaktorė Renata Šerelytė.

Slaptai.lt skelbia istoriko prof. Egidijaus Aleksandravičiaus komentarą.

2018.06.22; 06:00

Žurnalo IQ vyr redaktorius Ovidijus Lukošius, tarsi koks nepadorių, užgaulių internetinių komentarų rašytojas, peržengė kultūringo elgesio ribas. Minėto žurnalo liepos mėnesio numeryje redaktoriaus puslapyje, pavadintame „Lyderystės krizė“, jis rašo:

„Štai premjerą Algirdą Butkevičių ištinka mažakalbystės priepuolis. „Ne, aš turiu savo nuomonę, kurią esu išsakęs ne vieną kartą. Ačiū“, – teištarė ministras pirmininkas, paklaustas apie siūlymą įteisinti tos pačios lyties asmenų partnerystę. Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė  po panašaus Žinių radijo žurnalistų užduoto klausimo net paprasčiausiame sakinyje ėmė painioti gimines: „Aš esu tradicinės šeimos atstovas.“ Tačiau niekam nepavyko pranokti prezidentės Dalios Grybauskaitės – ji net nutraukė interviu su Latvijos televizijos žurnalistu, kai šis valstybės vadovės pasiteiravo, ar mūsų šalyje nesirengiama įteisinti tos pačios lyties asmenų santuokų: „Lietuvoje šia tema nevyksta didelių diskusijų ir manau, kad šis klausimas nėra aktualiųjų sąraše.“ Apsimesti, kad ši tema nesvarbi, gali tik aklas, kurčias ar kvailas.“

Continue reading „Ar ne per daug saviniekos?”

VDU istoriko Rūsčio Kamuntavičiaus paskaita kiekvienoje turinčioje nors lašelį nacionalinio orumo ar bent jau išsaugojusioje politinį savisaugos instinktą valstybėje neabejotinai būtų sukėlusi nemenką audrą. Bet kurio asmens – nesvarbu, istoriko, politiko ar kitos profesijos atstovo – panašaus pobūdžio ir turinio šnekos svetimoje ir dar ne pačioje draugiškiausioje  šalyje vienareikšmiškai būtų įvertintos kaip sąmoningas savosios tautos ir šalies žeminimas, nesuderinamas su lojalumu savo valstybei.

Tokio asmens ,,žygdarbiai“ bet kur kitur greičiausiai sulauktų pelnyto moralinio kolegų ir visuomenės pasmerkimo, galbūt jais rastų pagrindo susidomėti ir už valstybės saugumą atsakingos institucijos.

Continue reading „„Europeizatorių“ galerija. R. Kamuntavičiaus benefisas Gudijoje. VDU – antivalstybinės veiklos židinys?”

ozolas_777

2010 07 12. Tai, ką dabar rašau, rašau su didžiu apgailestavimu, nes rašau apie Egidijų Aleksandravičių, VDU profesorių, įtakingą istoriką ir Atgimimo aušros bendražygį, tiksliau – apie tai, kaip jo pranešimas “Santaros” – “Šviesos” suvažiavime Alantoje yra referuojamas DELFI.

Kadangi jokio ženklo dėl jo paskaitos referavimo viešojoje erdvėje nebūta, matyt, apie tekste pareikštas mintis galima kalbėti kaip apie autentiškas. Klausimo, kurį kelia E.Aleksandravičius, esmė tokia: ar galime vadovautis XIX a. aušrininkų suformuota samprata, kad lietuviai – tai konkrečioje teritorijoje prie Baltijos jūros įsikūrusi bendruomenė, kurios nariai kalba lietuviškai?

Continue reading „Tai – šmeižtas”