„Swedbank“ vyresnysis ekonomistas Vytenis Šimkus. Banko nuotr.

Esama ekonominė situacija reikalauja griežtesnės pinigų politikos, kurios rizikos taip pat akivaizdžios − beatodairiškas palūkanų didinimo tempas grasina pagilinti recesiją ir gali destabilizuoti finansų sistemą, teigia Vytenis Šimkus, „Swedbank“ vyresnysis ekonomistas.
 
Pasak jo, Europos centrinis bankas (ECB) per paskutinius kelis susirinkimus padidino palūkanas nuo neigiamų -0,5 proc. iki 0,75 proc. Rinkoms tikintis, kad per kelis artimiausius pinigų politikos susirinkimus palūkanos didės panašiu tempu, bazinės palūkanos kitais metais viršys 3 proc. 
 
Euro zonos ekonomika svyruoja ant recesijos ribos − naujausi pirkimų vadybininkų indekso duomenys signalizuoja, kad pastaruosius porą mėnesių ekonomika traukiasi. Aukštos energijos kainos ne tik kerta per vartotojų kišenę, tačiau neretai verčia įmones pristabdyti savo veiklą, ir tai Europos ekonomikai sukelia įvairiapusį spaudimą.
 
Aukštesnės palūkanos nuo dabartinės infliacijos nepadeda
 
Infliacija Europoje yra bene išimtinai energetikos šoko padarinys. Pagrindinė infliacija taip pat išaugo įmonėms perkėlus kaštų padidėjimą ant vartotojų pečių, tačiau itin silpnas atlyginimų augimas rodo, kad infliacijos spiralės nėra.
 
Ekonomisto vertinimu, centriniai bankai gali efektyviai kovoti su perteklinės paklausos sukelta infliacija, tačiau energetikos krizės akivaizdoje vyriausybių sprendimai turi daug didesnės įtakos. Išsprendus energetikos bėdas, neliktų ir infliacijos.
 
ECB atstovai argumentuoja, kad bando užkirsti kelią susiformuoti infliaciniams lūkesčiams ir kainų augimo spiralei. Tačiau dauguma vidutinio laikotarpio infliacijos lūkesčių rodiklių nerodo reikšmingo padidėjimo. Aukštesnės palūkanos gali pristabdyti tolesnį euro pigimą ir taip sumažinti importuojamą infliaciją, tačiau valiutos kursas neturėtų būti ECB prioritetas.
 
JK mokslininkė Daniela Gabor tokią ECB padėtį apibūdino „cugcvangu“ – tai šachmatų padėtis, kai žaidėjas privalo atlikti ėjimą, nors visi jam likę ėjimai yra blogi. Viena vertus, ECB galėtų nedaryti nieko, tačiau tuomet rinkos nusmukdytų euro kursą, kita vertus, palūkanų kėlimas artėjant recesijai gali žymiai pabloginti situaciją.   
 
Fiskalinė politika kertasi su ECB planais
 
Centrinis bankas kelia palūkanas, bandydamas prislopinti paklausą ir atvėsinti ekonomiką. Panašu, kad jis net toleruotų recesiją ir nedarbo padidėjimą, jei tai leistų pasiekti norimą infliacijos lygį ir taip apsaugoti savo reputaciją.
 
Tačiau vyriausybės ir šalių rinkėjai turi kitų idėjų. Dešimtmetis taupymo politikos atnešė didelių ekonominių ir socialinių kaštų, taip pat pažadino euroskepticizmo vėjus Europoje. Vyriausybės visiškai neturi apetito dar vienai recesijai, todėl jos didins išlaidas energijos kainų gyventojams ir verslams kompensavimui.
 
Toks išlaidų didėjimas kertasi su ECB politika, ir skirtingos fiskalinė bei monetarinė politikos tempia Europos ekonomiką į priešingas puses. Po 2009 m. krizės didėjančios palūkanos privertė vyriausybes per anksti nutraukti paramą, taip pailginant krizę bei atsigavimą, todėl Europos vyriausybės darys viską, kad išvengtų tokio scenarijaus pasikartojimo.
 
Staigūs pokyčiai destabilizuoja finansų rinkas
 
Šiandien pasaulio ekonomika yra daug labiau įsiskolinusi − dešimtmetis itin mažų palūkanų skatino verslus ir gyventojus padidinti savo finansinį svertą. Namų ūkių ir ne finansų bendrovių skola daugelyje pasaulio šalių viršija 100 proc. BVP. Kuo didesnis skolos lygis, tuo didesnis ekonomikos jautrumas palūkanų normų pokyčiams. Todėl didėja rizika, kad vis daugiau įmonių pasaulyje susidurs su problemomis, bandant refinansuoti savo skolą, ir tai gali išprovokuoti paniką rinkose.
 
Kitas reikšmingas veiksnys yra tai, kad obligacijos naudojamos kaip užstatas likvidumo užtikrinimui. Itin sparčiai krentant obligacijų kainoms, įmonės ir finansų institucijos vis dažniau susidurs su likvidumo problemomis, nes neturės pakankamai kokybiško užstato finansavimui užsitikrinti.
 
Tokiu būdu finansų sistema patiria dvigubą spaudimą dėl griežtesnės pinigų politikos. Taip sparčiai griežtinant pinigų politiką tikėtini itin didelio masto rinkos svyravimai, kurie gali peraugti net į mokumo problemas.
 
Centriniai bankai ir toliau didins palūkanas, tačiau bus priversti atsižvelgti į sistemines rinkų ir viešųjų finansų rizikas. Anglijos bankui jau teko įsikišti į obligacijų rinką ir užkirsti kelią finansinei suirutei. Neatmestina, kad ir ECB teks panaudoti obligacijų pirkimo įrankius viešiesiems finansams stabilizuoti.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2022.10.10; 12:00

Mažesnės emigracijos prognozei koją kiša „juodi akiniai“. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Pasirinkimui emigruoti didesnės įtakos turi ne ekonominė situacija, o tai, kaip žmogus jaučiasi savoje šalyje. Taip teigia Žmogaus studijų centro vadovas dr. Gintaras Chomentauskas, prognozuodamas, kad norinčiųjų išvykti gyventi svetur mažės.

„Jeigu nesididžiuoju, kad esu Lietuvos pilietis, jei jaučiuosi čia nereikalingas – didesnė tikimybė, kad emigruosiu. O pasididžiavimo, kad esame Lietuvos piliečiai, palyginti su praėjusiais metais, – daugiau“, – Eltai sakė psichoterapeutas.

Kaip parodė Žmogaus studijų centro psichologinio klimato ir žmonių jausenos tyrimai, kasmet atliekami nuo 2008 metų, besididžiuojančių, kad yra Lietuvos piliečiai, skaičius per metus išaugo nuo 69 iki 82 procentų, ir tai beveik prilygsta ikikriziniam laikotarpiui, 2008 metams.

Pasak dr. G. Chomentausko, kitas emigraciją skatinantis veiksnys – nereikalingumo jausmas. Tyrimo duomenimis, 54 proc. savo šaliai tikrai jaučiasi arba jaučiasi reikalingi.

„Pernai besijaučiančių reikalingais buvo gerokai mažiau – 42,7 proc., o laikotarpiu, kai labiausiai mus paveikė krizė (2010 m.), – vos 33 proc. Tuo metu daug žmonių jautėsi palikti patys sau“, – lygino dr. G. Chomentauskas.

Žmogaus studijų centro vadovo teigimu, minėti du aspektai suponuoja prognozę, kad emigracija turėtų mažėti.

Tiesiai paklausti, ar emigruotų, jei turėtų galimybę išvykti į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV) ar Vakarų Europos šalį ir ten dirbti pagal išsilavinimą, 44 proc. respondentų atsakė, jog tikrai taip ir taip.

„2016 m. pabaigoje tokių asmenų buvo 52 proc., taigi skirtumas gana didelis“, – sakė psichoterapeutas.

Paklaustas, kaip reikalingumo šaliai ir pasididžiavimo tėvyne nuotaikos veikia sprendimą emigruoti ar likti gyventi Lietuvoje, dr. G. Chomentauskas vėlgi rėmėsi tyrimais.

„Pasirinkimą emigruoti lygindami su pajamų lygiu pastebėjome, kad tik labai žemas pajamas gaunantiesiems sprendimą emigruoti nulemia finansinės priežastys. Kitiems lemiamos įtakos turi pasididžiavimo savo šalimi lygis, kiek žmogus jaučiasi reikalingas savo šalyje, savo mieste, savo bendruomenėje, kiek norime susitapatinti su ja“, – vardijo dr. G. Chomentauskas. 

Žmogaus studijų centro vadovas dr. Gintaras Chomentauskas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Pasak psichoterapeuto, kai nenori tapatintis su Lietuva, tau gėda, kad esi lietuvis, jautiesi čia nereikalingas, – nepaisant ekonominių sąlygų, mintys sukasi apie emigraciją. Ir atvirkščiai, jeigu tavo emocinis prisirišimas, reikalingumo jausmas stiprus, noras emigruoti mažėja.

Nepaisant šviesesnių visuomenės nuotaikų, dr. G. Chomentauskui nerimo kelia „juodų akinių“ nuostata. Net jei situacija gerėja, akcentuojame blogus dalykus.

Paklausti, ar, jūsų nuomone, šiemet ekonominė situacija Lietuvoje, palyginti su pernai, pagerėjo, „taip“ atsakė vos 9 proc. respondentų, nors, psichologo žodžiais, ekonominiai rodikliai akivaizdžiai rodo, kad per pastaruosius metus Lietuva pasistūmėjo pirmyn.

„Tą patį fenomeną stebėjome ir 2008 metais, lygindami ekonominės situacijos pokyčio suvokimą su praėjusiais trejais metais, kurie Lietuvai buvo akivaizdžiai pozityvūs. Bendrasis vidaus produktas (BVP) tuomet kilo vos ne kaip Kinijoje. Bet net tada vos 18 proc. žmonių teigė, kad situacija gera“, – lygino Žmogaus studijų centro vadovas.

Pastaraisiais metais, ir tai dr. G. Chomentauskas sieja su Lietuvos šimtmečiu, viešame diskurse pozityvumo šiek tiek daugiau. Tai irgi turi įtakos žmonių emocinei būsenai.

Kas padėtų tuos „juodus akinius“ nusiimti? Dr. G. Chomentausko receptas – pastebėti ne tik oponentų trūkumus, bet ir privalumus.

„Politikams patariu pagauti ką nors iš opozicijos, arba esantiems opozicijoje – ką nors iš valdančiosios daugumos darant ką nors gerai. Tai būtų naujas fenomenas. Jei žiniasklaida paviešintų daugiau pozityvo, taip pat būtų alternatyva įsivyravusiai tendencijai. Per paskutinį laikotarpį suplakėme visus iškilius menininkus, politikus, prisidėjusius prie Lietuvos nepriklausomybės stiprinimo. Nebeturime nė vieno herojaus. Visi paniekinti, jei ne už dideles nuodėmes – už mažas“, – sakė psichoterapeutas.

Pasak dr. G. Chomentausko, „juodieji akiniai“ veikia vertinant ne tik tokius objektyvius mūsų gyvenimo kriterijus, kaip ekonominė situacija, bet ir uždeda antspaudą, kaip matome savo tautiečius, kiek jie mums atrodo vertybiškai patrauklūs.

„Šiuo požiūriu situacija nesikeičia, net, sakyčiau, eina blogyn“, – konstatavo dr. G. Chomentauskas.

Kaip skelbė ELTA, Žmogaus studijų centro psichologinio klimato ir žmonių jausenos tyrimai, kasmet atliekami nuo 2008 metų, rodo šiek tiek aukštesnius visuomenės sutelktumo rodiklius. Anomijos, arba visuomenės susvetimėjimo, indeksas yra mažiausias nuo 2008 metų. Panašus buvo ir 2015 metais.

„Susvetimėjimo rodiklis yra svarbiausias vertinant ir prognozuojant visuomenės emocinę būklę. Kuo mažiau susvetimėjimo, kuo daugiau bendrumo jausmo, kuo daugiau socialinių santykių, tuo visuomenėje stipresnis laimės pojūtis, bendras pasitenkinimas gyvenimu, prisirišimas prie savo šalies”, – teigia dr. G. Chomentauskas.

Pasak jo, didėjantį visuomenės sutelktumą taip pat rodo didėjantis pasitikėjimas valdžios institucijomis: į klausimą „valdžia, esant reikalui, man padės” šiuo metu teigiamai atsakė dvigubai daugiau respondentų nei prieš devynerius metus.

Pagerėjo Lietuvoje ir gyventojų požiūris į savo gyvenimą: „laimingais” arba „gana laimingais” 2017 metų pabaigoje jautėsi 69 proc. Lietuvos gyventojų, kai 2016 metais tokių atsakymų buvo 65 proc.

Apklausą atlikusios bendrovės „Baltijos tyrimai“ vadovė dr. Rasa Ališauskienė teigiamus pokyčius iš dalies sieja su pakilia emocine Lietuvos piliečių būsena pasitinkant svarbų Lietuvos valstybės gimtadienį.

Besididžiuojančių, kad yra Lietuvos piliečiai, skaičius per metus išaugo nuo 69 iki 82 proc.

„Tai rodo, kad Lietuvoje po truputį ropščiamės iš tapatybės krizės, o stipresnis emocinis susitapatinimas su Lietuva leidžia tikėtis mažesnio emigracijos srauto. Aišku, jei valstybėje neįvyks kokių didesnių nesusipratimų”, – teigia G. Chomentauskas.

Tyrimo partnerės – draudimo bendrovės „Gjensidige” vadovo Mariaus Jundulo teigimu, tikėjimas savo valstybe ir noras būti jos dalimi – stipri motyvacija kurti savo gyvenimą čia. „Visuomenės vienybės jausmas sustiprina norą investuoti savo lėšas, laiką ir pastangas geresniam gyvenimui savo šalyje”, – mano M. Jundulas.

G. Chomentauskas atkreipia dėmesį, kad suicidinių ketinimų rodiklis, nors ir išlieka aukštas, yra žemesnis nei pernai, ir tai pats žemiausiais rodiklis nuo 2010-ųjų. Psichoterapeuto teigimu, tai leidžia tikėtis mažesnio savižudybių skaičiaus 2018 metais.

Nacionalinę reprezentatyvią apklausą „Baltijos tyrimai” pradėjo 2017 m. lapkričio 20 d. ir baigė gruodžio 4 d. Apklausti 1108 respondentai nuo 15 metų amžiaus.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.02.19; 04:00

valdis-dombrovskis

Latvijos premjeras Valdis Dombrovskis interviu televizijai pareiškė, kad šalis gali vietoje piniginės kompensacijos grąžinti žydų bendruomenei holokausto metais prarastą nuosavybę. Ministras pirmininkas V.Dombrovskis pažymėjo, kad dėl Latvijos ekonominės situacijos galima svarstyti tik turto sugrąžinimo, o ne nuostolių finansinio atlyginimo klausimą.

Latvijos teisingumo ministras Gaidis Bėrzinis praėjusią savaitę atsistatydino iš pareigų dėl nesutarimų su V. Dombrovskiu sprendžiant žydų turto restitucijos problemas.

Continue reading „Latviški nesutarimai dėl žydų turto restitucijos problemų”