Šarūnas Frolenko. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Pieno krizės Lietuvoje kyla kas kelerius metus, neišvengiamai jos kartosis ir ateityje. Nebent valdžia pagaliau ryšis priimti sudėtingą, bet būtiną sprendimą – skatinti pieno ūkių verslumą, stambėjimą ir kooperaciją, žiniasklaidai išplatintame pranešime teigia lobistas Šarūnas Frolenko.
Pasak jo, tokiu keliu nuėjo Estija bei kitos pažangiausios Europos Sąjungos (ES) pieno rinkos.
Jis pridurė, kad Lietuvoje, nepaisant beveik milijardą eurų siekiančių ES ir nacionalinių lėšų investicijų į pieno ūkius, per pastarąjį dešimtmetį kokybinis proveržis neįvyko. Lietuvos pieno ūkių konkurencingumas išlieka vienas žemiausių Bendrijoje.
„ES statistikoje Lietuvos pieno ūkių našumo ir veiklos efektyvumo rodikliai yra tarp atsiliekančių šalių. Pagal vidutinį pieno ūkių dydį, jų našumą ir grynąją pridėtinę vertę Lietuva rikiuojasi ES šalių sąrašo pabaigoje. Pieno primilžiu iš karvės gerokai atsiliekame nuo ES vidurkio. Todėl dėsninga, kad Lietuvoje pieno supirkimo kainų vidurkis istoriškai visada, išskyrus 2022-uosius, buvo vienas mažiausių ES“, – pranešime žiniasklaidai cituojamas Š. Frolenko.
Nurodoma, kad jis deklaruoja teikiantis paslaugas pieno perdirbimo įmonėms, tačiau jo nuomonė nederinta su atstovaujamais klientais ir atspindi asmeninį požiūrį.
ES žemės ūkio ministrų susitikime kovo 20 dieną išskirtinės finansinės paramos savo pieno ūkiams Europos Komisijos oficialiai paprašė tik dvi ES šalys – Lietuvos ir Latvijos delegacijos, o jų pateiktą pareiškimo dokumentą palaikė vienintelė Bulgarija, pažymėjo Š. Frolenko.
Kodėl su pieno kainų krize susiduria vos pora ES narių, priežasčių reikėtų ieškoti pačiose valstybėse – apie tai netiesiogiai užsimenama Briuselio institucijų koridoriuose. Eurokomisaras Januszas Wojciechowskis, reaguodamas į Lietuvos prašymą skirti paramą, dar iki ES ministrų susitikimo pareiškė tokio poreikio nematantis. Jis argumentavo, kad 2 metus augusios pieno supirkimo kainos ES, o taip pat ir Lietuvoje, pernai buvo pakilusios iki rekordinio lygio, todėl dabartiniuose kainų pokyčiuose „rimtas rinkos disbalansas“ neįžvelgiamas.
„Iš tiesų apie pieno krizę garsiai kalbama tik Lietuvoje ir Latvijoje. Kitose ES šalyse pieno rinkos padėtis, nors ir vertinama kaip sudėtinga ar neapibrėžta, tačiau kritine neįvardinama“, – teigė Š. Frolenko. Karvės skulptūra Europos prekybos centre Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Per šių metų pirmuosius du mėnesius žaliavinio pieno kaina ES mastu mažėjo, bet pokytis nebuvo ryškus. Kainos vidurkis Bendrijoje šį vasarį siekė beveik 55 centus už kilogramą, kai pernai gruodį – 58 centus. Tuo metu Lietuvoje kaina atitinkamai smuko nuo 51 cento iki 37 centų už kilogramą. Kritimas drastiškas, bet pieno sektoriui ne mirtinas, įvertinus tai, kad iki 2022 metų pastarųjų 5 metų vidutinė žalio pieno kaina Lietuvoje siekė 30 centų, o ES – 35 centus už kilogramą.
Pasak lobisto, nors teigiama, kad staigius žaliavinio pieno kainų svyravimus Lietuvoje lemia itin didelis pieno produktų eksportas, tačiau šis teiginys teisingas tik iš dalies. Lietuva eksportuoja beveik 70 proc. pieno produktų, perskaičiavus į žaliavinio pieno ekvivalentą. Tačiau dar didesnę priklausomybę nuo eksporto rinkų turi Danija ir Nyderlandai, kurių pieno produktų eksporto dalys atitinkamai siekia 75 ir 87 proc. Daug eksportuoja ir kitos ES šalys, pavyzdžiui, Vokietija ir Austrija – po 60 proc. Visose išvardintose šalyse žaliavinio pieno kaina vasarį siekė ES vidurkį arba buvo aukščiau jo.
Anot Š. Frolenko, tarp kitų ES šalių Lietuva ryškiai išsiskiria mažų, iki kelių karvių laikančių, pieno ūkių gausa. Mūsų šalyje vidutinis pieno ūkio dydis – 17 karvių viename ūkyje, kai daugumos ES šalių vidutinės bandos siekia po 100–150 karvių ūkyje. Remiantis Žemės ūkio duomenų centru, šį sausį pieną Lietuvoje pardavė 12 tūkst. ūkių, melžusių 202 tūkst. karvių.
Lobistas pažymi, kad vieną pažangiausių pieno ūkio struktūrų Bendrijoje turinti Estija, jų efektyvumu nusileidžia tik Danijai. Estijos žemės ūkio gyvūnų našumo kontrolės 2023 metų sausio duomenimis, šalyje buvo 371 pieno ūkis, kuriuose melžta 81 tūkst. karvių. Vidutinis bandos dydis viename ūkyje siekė 218 karvių. Palyginti su Lietuva, Estijoje pieno ūkių skaičius yra 30 kartų mažesnis. Tačiau estai pagamina apie 60 proc. pieno kiekio, palyginti su visų prekinių pieno ūkių gamyba Lietuvoje.
„Jeigu norime lygiuotis į ES, o ūkiai gauti stabilią europinį vidurkį siekiančią kainą, būtinos struktūrinės permainos pagal ES pasiektus pieno ūkių standartinius vidurkius“, – teigė Š. Frolenko.
Remiantis jais, anot jo, Lietuvos pieno ūkių struktūra turėtų atrodyti taip: vidutinis karvių bandos dydis viename ūkyje – 100 karvių, bendras karvių skaičius 250 tūkst., pieno ūkių skaičius – 2,5 tūkst. Metinis gaminamas pieno kiekis nuo 2 iki 2,5 mln. tonų. Estijos Respublikos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
„Deja, bet iki šiol mūsų šalies politikai į pieno sektorių žiūri ne kaip į verslą, bet rinkimuose dalyvaujantį elektoratą, vengiant prarasti rinkėjų simpatijas“, – sakė Š. Frolenko. Jo vertinimu, tokį požiūrį valdžia bando pateisinti socialine regionine politika, esą taip stabdomas kaimo vietovių tuštėjimas. Tačiau rinka ir konkurencija įrodė, kad kelių karvių ūkiai perspektyvų neturi – žvelgiant iš ekonominės pusės jie anksčiau ar vėliau išnyks.
„Pieno sektorius valstybei yra strategiškai svarbus. Tačiau politikai turi atskirti, kas yra pieno gamybos verslas prekiniuose ūkiuose, o kas yra socialiai remtina ūkinė veikla. Smulkieji ūkininkai turi būti remiami, tačiau vertėtų tai daryti iš specialiųjų socialinių programų, o ne žemės ūkio verslo plėtrai skirtų nacionalinių ir ES investicinių lėšų“, – pažymėjo Š. Frolenko.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. URM nuotr.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis teigia, kad palaikytų iniciatyvą Seime sekti Estijos parlamento pavyzdžiu – paraginti Jungtinių Tautų (JT) valstybes nares virš Ukrainos paskelbti neskraidymo zoną.
„Manau, kad Lietuvos Seimas lygiai taip pat gali jungtis prie Estijos parlamento, galbūt paraginti ir kitus parlamentus daryti tą patį“, – Eltai antradienį sakė ministras.
Kaip teigė valdančiajai daugumai priklausančios konservatorių partijos lyderis, Lietuva panašų žingsnį dėl neskraidymo zonos paskelbimo Ukrainoje jau yra žengusi.
„Praėjusią savaitę Lietuva inicijavo Jungtinėse Tautose kreipimąsi į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą su tokių pačiu klausimu. Mūsų ambasadorius parengė ir pristatė poziciją. Saugumo Taryba yra ta institucija, kuri gali priimti sprendimą dėl neskraidymo zonos ir paskirti kuriai nors valstybei tai įgyvendinti. Tačiau Rusija yra viena iš Saugumo Tarybos narių, ji tokius sprendimus vetuoja ir jiems nepritaria. Net dėl humanitarinių priežasčių“, – teigė politikas.
Estijos parlamentas pirmadienį oficialiai paragino Jungtinių Tautų valstybes nares virš Ukrainos paskelbti neskraidymo zoną. Taip Estija tapo pirmąja tai padariusia NATO nare.
Estijos vėliava. Antroji – Europos Sąjungos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
„Riigikogu (Estijos parlamentas) reiškia savo paramą Ukrainos gynėjams ir žmonėms jų kovoje su neteisėtą karą pradėjusią Rusijos Federacija ir ragina parodyti visapusišką paramą Ukrainai jos kare dėl laisvės, suverenumo ir teritorinio vientisumo. Raginame visas JT valstybes nares imtis skubių žingsnių, kad virš Ukrainos būtų paskelbta neskraidymo zona ir būtų išvengta didelių civilių aukų“, – sakoma Estijos parlamento pranešime.
Estijos parlamentas taip pat paragino „nedelsiant paskelbti visapusišką prekybos embargą Rusijos Federacijai ir Baltarusijos Respublikai“ bei „uždaryti savo oro erdvę ir uostus Rusijos Federacijos lėktuvams ir laivams“.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis jau kurį laiką prašo Jungtinių Valstijų ir kitų Vakarų sąjungininkų virš Ukrainos paskelbti neskraidymo zoną. Tačiau JAV prezidentas Joe Bidenas ir NATO atmeta tokią galimybę, sakydami, kad tai įtrauktų juos į konfliktą.
Nors pastaruoju metu didžiausia yra Graikijos finansinė krizė ir sunkios jos perspektyvos eurozonoje, Latvija aktyviai siekia narystės vieningos valiutos sąjungoje. Šios valstybės taupymo programa pateikiama kaip sėkmės pavyzdys. Čia – interviu su Latvijos finansų ministru Danieliu Pavlutu santrauka.
Paklaustas apie šalies bankų sistemos stabilumą, jis atsakė, kad pasitikėjimas ekonomikos ir finansų sektoriais ir toliau išlieka trapus, tačiau pati bankų sistema šiandien yra visiškai kitokia nei 2008-aisias metais. Latvijoje veikiantys bankai, pasak D.Pavluto, yra vieni iš stipriausių ir stabiliausių.
Kiek daug Lietuva prarado, atsidūrusi Lenkijos įtakoje, ir kiek daug laimėjo latviai, kuriems likimas leido artimiau bendradarbiauti su vokiečiais…
Lietuva tarsi pamiršusi, jog turi vienintelius šioje Žemėje brolius – latvius. Jei dėl santykių su Lenkija mes pasidalinę į kategoriškai priešiškas stovyklas, tai lietuviškasis požiūris į Latviją – kur kas vieningesnis. Nėra lietuvių, kurie priešiškai žvelgtų į latvius. Bet tuo pačiu gyvename taip, tarsi neturėtume brolių baltų…
Tik nenumaldomai artėjant lemiamiems 1940-ųjų įvykiams Baltijos šalių vadovai aiškiau suprato šio regiono kraštų vienybės būtinumą. Šiandien graudžiai juokinga skaityti apie Baltijos federacijos projektą 1940 metų birželio mėnesio spaudoje…
Latvija privalo būti brangi kiekvienam lietuviui. Taip ir yra. Tačiau kol kas Lietuvoje kuriama informacinė erdvė, kurioje nėra vietos nei latviškoms žinioms, nei latviškoms dainoms, nei latviškiems filmams. Ukrainietiški, rusiški, lenkiški, baltarusiški, net korėjietiški TV kanalai egzistuoja, latviško – nė vieno…
Lietuvos aukštojo mokslo teisinėje doktrinoje studento kaip savarankiško individo nėra.
Jis traktuojamas arba kaip pasyvus objektas (specialistas, gaminamas pagal valstybės užsakymą), arba kaip aukštosios mokyklos pajamų šaltinis, o pati doktrina tėra tik instrukcija, kokiais būdais priversti studentą mokėti už studijas.
Tai tipiška pokomunistinių šalių aukštojo mokslo doktrina, jau seniai įgyvendinta Rusijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Rumunijoje, buvusios Jugoslavijos respublikose, Gruzijoje, Estijoje, keliose Rytų Afrikos šalyse – Tanzanijoje, Kenijoje, kurios žavėjosi sovietiniu socializmu ir bandė jį kopijuoti.
