Europos kariuomenė

Gordijo mazgas

Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

www.iskauskas.lt

Vienu požiūriu vis garsiau skambanti iniciatyva sukurti ES ginkluotąsias pajėgas filosofo Vytauto Radžvilo įvertinta tiksliai: Merkel ir Macrono pasiūlymas naudingas Putinui. Kodėl? Sena jo svajonė supriešinti JAV ir Europą pildosi.

Ši idėja nėra nauja. Diskusijos pagyvėjo tuomet, kai 2003 m. Briuselyje priimtas sprendimas dislokuoti ES policijos pajėgas Balkanų šalyse, tiksliau – tvarkai Makedonijoje palaikyti, perimant šias funkcijas iš NATO taikdarių (EUROFOR), nebuvo labai vykęs. Regione, ypač pasienyje su Albanija ir Kosovu, siautėjo nusikalstamos grupuotės, kurias, kaip buvo įtariama, inspiravo Serbija.

Kelių šimtų Europos policininkų kontingentas nesusidorojo su padėtimi šiose buvusiose Jugoslavijos respublikose, be to, strigo koordinacija su NATO misija, tad gimė idėja kurti savas ginkluotąsias pajėgas. 2015 m. kovą, kaip rašė politologas Vadimas Volovojus, Europos Komisijos pirmininkas J. C. Junckeris „tiesiog susprogdino eterį savo pasiūlymu sukurti ES kariuomenę“.

„Vieninga Europos armija parodytų pasauliui, kad tarp ES šalių daugiau nebus karo. Tokia armija taip pat padėtų mums suformuoti bendrą užsienio ir saugumo politiką ir leistų Europai prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta pasaulyje. Su savo armija Europa galėtų užtikrinčiau reaguoti į grėsmes taikai ES narėse arba kaimyninėse valstybėse. Bendra Europos armija pasiųstų aiškią žinią Rusijai, kad mes rimtai pasiruošę ginti savo europines vertybes“, – tada pareiškė EK vadovas.

JAV prezidentas Donaldas Trampas su žmoma. EPA – ELTA nuotr.

NATO tam neprieštaravo. Tuo pat metu šviesą išvydo Europos politikos studijų centro paruošta ataskaita „Daugiau vienybės Europos gynyboje“, kurios rengimo vadovu buvo ne kas kitas, o pats Javieras Solana – buvęs NATO generalinis sekretorius bei ES Vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai. Šiame dokumente, be kita ko, rašoma, kad Europa turi turėti „politinę ir karinę galimybę autonomiškai vykdyti intervencines operacijas už ES ribų“, o plėtoti europinę gynybinę integraciją gali „vienodai mąstančių šalių grupė“.

Įdomu, kad pirmoji šiai idėjai pritarė Vokietija, ilgai po kapituliacijos 1945 m. neturėjusi teisės savo ribotas ginkluotąsias pajėgas naudoti už valstybės sienų. Paskui tam pritarė Prancūzija. Buvo manoma, kad B. Obama pritars šiam pasiūlymui, nes, kaip rašė „US News“, ES kariuomenė galės apginti ne NATO narius Europoje, o, be to, europiečiai pagaliau pradės patys mokėti už savo saugumą.

Tada idėją palaikė Suomija, net ES nepriklausanti Turkija, kuri pažadėjo Europos kariuomenei duoti 60 tūkstančius karių (bėda tik ta, kaip rašo V. Volovojus, kad vokiečiai ir prancūzai priešinasi turkų narystei ES). Palankiai pasiūlymą įvertino Austrija ir Švedija.

Rusijai aneksavus Krymą, kilus karui Ukrainoje, išsiplėtus migrantų antplūdžiui į Europos šalis, „Union Europa Forces“ (UEF) idėja įgavo pagreitį. Europietiškų ginkluotųjų pajėgų kūrimo sumanymas buvo aptartas 2016 m. rugpjūtį vykusiame Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos lyderių uždarame susitikime italų lėktuvnešyje „Garibaldi“ prie Ventotene salos. Britams traukiantis iš ES, italai, kuriems ypač aktuali pabėgėlių problema, finansai ir šlyjanti ekonomika, tampa geri idėjos bendraautoriai.

Ar Europa neišbarstys savo saugumo ir gerbūvio? Slaptai.lt nuotr.

Vienu pirmųjų rimtesnių idėjos realizavimo momentų tapo Europos parlamento 2017 metų vasarį priimta rezoliucija Europos Sąjungoje įsteigti vieningą kariuomenę. Motyvas aiškus: vieningos Europos ginkluotosios pajėgos gali kainuoti ES šalims pigiau, nei gynybos išlaidų didinimas iki 2 proc. bendrojo vidaus produkto, kaip to nuosekliai reikalauja naujasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas.

Dar 2010 m. „Respublikos“ diskusijų platformoje svarstėme, kuo Lietuvai būtų naudingas naujas ES jėgos mechanizmas. Jau kuris laikas Briuseliui nepakanka priemonių, kuriomis galima būtų kontroliuoti tai, kas dedasi ES valstybėse narėse. Mat ekonominiai ir politiniai svertai ne visuomet veikia taip, kaip norėtųsi.

“Šiuo metu mechanizmai, kuriais Briuselis gali priversti atskiras ES valstybes nares imtis susitvarkyti savo darže, nėra labai patikimi. O netvarka atskirose valstybėse kenkia visai Sąjungai, – kalbėjo šių eilučių autorius. – Be abejo, kariuomenė sustiprintų ES įtaką. Tikėtina, kad ji galėtų atlikti savotišką įbauginimo funkciją, tarkime, prieš nepaklusnias ar nenorinčias susitvarkyti Bendrijos nares”.

Amerikos kariai Arkikatedros aikštėje Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet kaip ir NATO, Europos armija negalėtų kištis į jos narių vidaus reikalus. „Tai tik dar labiau padidintų piliečių nepasitenkinimą savo šalies valdžia ir ES”, – tada pritarė V. Volovojus. „Veikiausiai tai labiau būtų savotiškos policijos funkcijos, panašios į tas, kurias ES šiuo metu atlieka Kosove. Pavyzdžiui, viešosios tvarkos palaikymas, karių rengimas, vietinių pareigūnų mokymas. Tokiu atveju ES kariuomenė skirtųsi nuo Aljanso funkcijų”, – anuomet svarstė diskusijos dalyviai.

Iš tiesų, idėja rizikinga, dėl jos apsispręsti bus nelengva. Juo labiau, kad ES atotrūkis nuo JAV pastaruoju metu didėja. D. Trampas daug pastangų deda vengdamas Rusijos ir Kinijos keliamų grėsmių, o JAV karinė galia, kaip pastebi laikraštis „The New York Times“, nagrinėjantis 90 puslapių Kongreso komisijos parengtą pranešimą „Dėl nacionalinės gynybos strategijos“, tolydžio mažėja. Komisija rekomenduoja 3-5 proc. virš infliacijos tempų kasmet didinti JAV karinį biudžetą, kad, be kita ko, augtų NATO karinis dalyvavimas aljanso Rytų flange ir Baltijos šalyse.   

Bet štai D. Trumpas kalba kitaip. Jis sukritikavo E. Macrono pasiūlymą kurti vieningas Europos ginkluotąsias pajėgas – „realią Europos armiją“, kad „apsisaugotume nuo Kinijos, Rusijos ir netgi Jungtinių Valstijų“. Amerikos vadovui ypač nepatiko mintis, kad Europai kada nors gali tekti gintis ir nuo Amerikos. D. Trumpas savo „Twiterio“ paskyroje idėją pavadino „labai įžeidžiama“. Gi Prancūzijos lyderis tai pavadino „tviterio tauškalais“.

Vilniečiai – drauge su svarbiausios Lietuvos partnerės kariais – amerikiečiais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kol kas neaišku, kokia Lietuvos pozicija šiuo klausimu. Rusijos naujienų agentūra „Sputnik“ išplatino pranešimą, esą D. Grybauskaitė paragino E. Macroną „priešintis ordoms iš Rytų“. Žinoma, sunku įtarti, kad Lietuva, pritardama UEF idėjai, sutinka būti įtraukta, kaip V. Radžvilas rašo, į Merkel-Putino paktą, panašų į Miuncheno sąmokslą, kad ji dėl to grįžtų į Rusijos įtakos sferą. Jos pasirinkimas, kaip ir prieškarių, labai ribotas…

Užtat stebina tai, kad V. Putinas nedvejodamas pritarė Europos armijos kūrimui. A. Merkel paaiškino, kad UEF „parodytų pasauliui, jog karas Europoje neįmanomas“. Kitaip tariant, bet kokioms Rusijos pastangoms įžiebti ir išplėsti konfliktą Senajame žemyne būtų užkirstas kelias. Maskvos išskaičiavimas čia aiškus: JAV ir ES supriešinimas po „Brexit“ lūžio ir pabėgėlių invazijos, naudingas V. Putinui, siekiančiam suskaldyti ir taip traškančią Bendrijos vienybę bei pakirsti NATO slinktį link vakarinių Rusijos sienų. Kitaip sakant, Vakarų galios sumažėjimas pačių Vakarų rankomis…

Kur du pešasi – trečias laimi. Lietuva bet kuriuo atveju ketina stoti pralaimėjusių pusėn. Ar iš tiesų kartojasi 1938-ųjų situacija?

2018.11.15; 13:25

Gordijo mazgas

Vokietijos kanclerė Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel, antradienį kreipdamasi į parlamento narius Strasbūre, pristatė savo Europos ateities viziją, informuoja „Deutsche Welle“.

Savo kalboje kanclerė sakė, kad Europos „solidarumas“ yra ES stiprybė ir turi būti „grindžiamas tolerancija“. Vokietijos kanclerės teigimu, svarbu laikytis teisinės valstybės principų, siekiant užtikrinti, kad bloko taisyklės funkcionuotų, o ES šalims dirbti kartu, siekiant stiprinti bendrą išorės politiką.

Akivaizdžiai pritardama Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono pareiškimams dėl ES kariuomenės, A. Merkel sakė, kad ES turėtų siekti Europos kariuomenės vizijos.

„Turime paimti savo likimą į savas rankas, jei norime apginti savo bendruomenę“, – parlamentui sakė kanclerė.

Praėjusią savaitę E. Macronas pakartojo raginimus kurti Europos kariuomenę, kuri suteiktų Europai didesnį nepriklausomumą nuo JAV, tačiau pasiūlymas sulaukė didelės JAV prezidento Donaldo Trumpo kritikos.

Pasak A. Merkel, nenorima nieko bloga pasakyti prieš NATO, tai kaip tik gali būti „geras priedas“ kariniam aljansui.

Be kita ko, Vokietijos kanclerė sakė, kad ES reikia „bendro požiūrio“ į migraciją ir bendros Europos prieglobsčio politikos. Europoje neturėtų būti vietos „nacionalizmui ir egoizmui“, sakė A. Merkel.

Ragindama ES būti vieningą, ji skatino šalis glaudžiau bendradarbiauti ir bloko naudai atsisakyti „nacionalinio egoizmo“.

Apie migraciją kalbėdama kanclerė sakė, kad kova su migracija yra „bendra Europos užduotis“, ir pripažino savo pačios klaidas dėl to, kad Vokietija įsileido daugiau kaip milijoną pabėgėlių. Ji taip pat pripažino, kad pernelyg ilgai užtruko, kol jos vyriausybė suvokė, kad migracija yra problema, kuri „turi poveikį visai Europai, ne tik Vokietijai“.

Vokietijos kanclerės teigimu, Vokietija turėjo daryti didesnį spaudimą kitoms valstybėms narėms, kad šios priimtų savo dalį migrantų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.14; 07:56

Politinės intrigosSkaitomiausios

Po optimistinės Prancūzijos prezidento kalbos apie Europos Sąjungos ateitį praėjo per mažai laiko, kad ją būtų galima kategoriškai vertinti. Reikia mažumėlės laiko, kad, kaip sakoma, „spėtų mintys susitupėti“.

Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas. EPA – ELTA nuotr.

Tačiau kuo toliau, tuo daugiau abejonių. Pirmiausia, kas krenta į akis, – tai JAV ignoravimas. Dvi valandas trukusioje kalboje, pasakytoje Prancūzijos Sorbonos universitete, Prancūzijos vadovas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) neskyrė dėmesio Europos Sąjungos ir Amerikos santykiams. Kodėl? Juk ES ir JAV – partneriai. Beje, vienas kitam reikalingi partneriai. Argi įmanoma paneigti, kad Europa be JAV karinės apsaugos – labai nesaugi teritorija? Nejaugi Prancūzijos vadovas nežino, kad bent šiuo metu į krūvą sudėtos visos ES šalių kariuomenės savo galia nė kiek neprilygsta Jungtinių Valstijų ginkluotosioms pajėgoms? Ir vis tiek – nė žodelio apie Vašingtono svarbą?

Gal Prancūzijos prezidentas – per daug jaunas, kad suvoktų Amerikos ir ES bendradarbiavimo svarbą? Nors E.Makronas – išties labai jaunas, jam vos 39-eri, manau, priežastys, nulėmusios Amerikos vaidmens nepastebėjimą, – visai kitos. Šiandieniniai ES vadai per daug ambicingi, per daug savimi pasitikintys. Paryžius ir Berlynas naiviai mano, kad jiems ir be Vašingtono paramos pavyks suvaldyti tokį sudėtingą, prieštaringą, painų valstybių ir tautų konglomeratą kaip ES. Būti dideliu optimistu, drąsiai žvelgti į ateitį – gal ir gerai. Blogumai išryškėja, kai optimizmas – dirbtinas, kai po juo slepiamas nežinojimas, kaip suderinti daug skirtingų europietiškų požiūrių.

Štai E.Makronas siūlo įkurti bendras Europos karinės intervencijos pajėgas ir turėti bendrą Senojo žemyno gynybos biudžetą. O kam mums reikalinga Europos kariuomenė, jei turime NATO aljansą, kuris apima visą Europą – nuo Portugalijos iki pat Baltijos šalių?

Įkurdami vieningą Europos kariuomenę mes norom nenorom neigsime NATO (tuo pačiu – JAV) svarbą. NATO gal ir galima nustumti į antrąjį planą. Amerika gal labai net neįsižeis, kaip neįsižeidžiama ant jaunesniojo brolio ar ant jaunesniosios sesers. Bet juk Europai nepavyks sukurti vieningos kariuomenės, kuri be JAV paramos atremtų bent kiek rimtesnę intervenciją. Niekad nepatikėsiu, kad Europos kariuomenė vienui viena, be amerikiečių pagalbos, sugebėtų atremti, pavyzdžiui, Rusijos agresiją. Europiečiai nebenori skirti savo nacionalinėms kariuomenėms bent minimalių lėšų (būtinų 2 proc. nuo BVP), tačiau nori turėti bendras Europos greitojo reagavimo pajėgas!

Labai abejotini E.Makrono samprotavimai apie bendros Europos žvalgybos akademijos kūrimą. Neginčiju, ES šalims būtina bendradarbiauti šioje srityje. Tačiau kiekviena nacionalinė žvalgybos agentūra privalo turėti ir nuosavų paslapčių, kurios būtų neprieinamos net patiems artimiausiems ir ištikimiausiems draugams. Kiekviena valstybė savo žvalgus ir kontržvalgus privalo mokyti savaip, nepamiršdama nacionalinių niuansų ir specifikos, galų gale – savo istorinės patirties ir geopolitinės padėties.

Bendra Europos žvalgybos akademija specifinius niuansus kaip tik niveliuotų. Europos žvalgybos akademija taptų kažkuo panašiu į sovietinių laikų kolūkį, kur viskas yra bendra ir tuo pačiu – niekieno. Kaip tokiame „kolhoze“ atsekti, kas kaltas dėl slaptosios operacijos žlugimo, informacijos nutekėjimo, priešiškos šalies agento įsiskverbimo?

Neįtikina ir E.Makrono žodžiai, ištarti dėl migrantų krizės sprendimo būdų: „Mūsų pareiga rasti Europoje vietos pabėgėliams, kurie rizikavo savo gyvybėmis“. Kad Europoje jau seniai nėra laisvų vietų. O jei norima dar labiau susispausti, – prašau. Bet ten, kur ankšta, neišvengiamos trintys, barniai, muštynės. Nejaugi ponas E.Makronas nori pasakyti, jog Europai dar per mažai karčios patirties bandant suvaldyti agresyvius getus ir saugojantis nuo teroro aktų?

Keistokai atrodo ir E.Makrono noras kurti „naujas pasienio policijos pajėgas, kurios būtų atsakingos už prieglobsčio negavusių asmenų grąžinimą namo“, įsteigti „Europos prieglobsčio agentūrą“. Juk šias institucijas, tiesa, kiek kitaip pavadintas,  Europa seniai turi. Tik joms neleidžiama iki galo atlikti savo pareigos – joms draudžiama akylai saugoti ES sienas. Duokite įsakymą, suteikite leidimą – ir jos apsaugos Europą nuo invazijos tų, kurie neturi leidimo patekti į žemyną. Įstaigos iškabų bei pavadinimų kaitaliojimas realios naudos neatneš.

Sprendžiant iš ilgokai Sorbonos universitete trukusios E.Makrono kalbos, jis – dar ir didesnės ES integracijos šalininkas. Tikriausiai mes vis – už integraciją, jeigu jau esame viena šeima. Bet argi meluoja tie, kurie sako, kad kuo labiau skirtingos tautos ir valstybės integruosis arba bus verčiamos dirbtinai integruotis, tuo daugiau turėsime panašių situacijų į „Brexit“? Pats paprasčiausias, elementariausias fizikos dėsnis – kuo labiau spausi, tuo stipriau atšoks…

Žodžiu, jaunojo Prancūzijos vadovo debiutas vertintinas santūriai. Pagyvensime – pamatysime. Teisi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, kai sako: „Europiniai horizontai jau nubrėžti, todėl svarbu judėti pirmyn, bet vengiant „dykumos miražų“.

Vis dėlto ne vieną keliautoją pražudžiusių miražų bus sunku išvengti. Tai parodė paskutinieji įvykiai Barselonoje. Po bandymo dalyvauti centrinės Ispanijos valdžios uždraustame referendume dėl atsiskyrimo katalonai sulaukė represijų. Iš 465 asmenų, kurie kreipėsi pagalbos pas medikus, 92 pripažinti sužeistais. Į atsiskirti nuo Ispanijos panorusius žmones buvo šaudoma guminėmis kulkomis. Už ką, kodėl? Vien dėl to, kad žmonės susiruošė į taikų referendumą balsuoti?

Nenoriu kategoriškai tvirtinti, esą katalonai visur ir visada teisūs. Valstybės sienų stumdymai – labai pavojingas užsiėmimas. Beje, šia kataloniška intriga būtinai pasinaudos Rusija, kuriai reikalinga sumaištis Eurpoje. Be to, netikiu, kad Ispanijos valdžia engtų katalonus taip baisiai ir žiauriai, kaip mus, pabaltijiečius, engė Sovietų Sąjunga.  

Bet ar demokratines taisykles pripažįstanti Europa turi teisę draust katalonams balsuoti net ir dėl Madridui labai nepalankaus klausimo? Tai kas, kad Ispanija priėmusi įstatymą, draudžiantį Barselonai siekti nepriklausomybės. Juk be šio įstatymo Europoje neatšaukta europietiška norma laisvai reikšti nuomonę, laisvai balsuoti, laisvai rengti referedumus pačiais nemaloniausiais klausimais. Vaizdžiai tariant, į galvą ateina dvejopos mintys: gal šį sykį bausti reikia ne į referendumą susiruošusius Barselonos gyventojus, o politikus, priėmusius akivaizdžiai antidemokratišką sprendimą?

Todėl ir įdomu, kaip į ES ateitį optimistiškai žvelgiantis Prancūzijos prezidentas E.Makronas siūlys išnarplioti kataloniškąjį Gordijo mazgą. Drįstu manyti, kad jis tiesiog nežino. Atsakymo neturi ir visi jo patarėjai, ir jo džiugią kalbą apie didesnę ES integraciją gynę ES politikai.

Informacijos šaltinis – Draugas.org

2017-10-10

Aktualijos

Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas pristato savąją Europos viziją. EPA – ELTA nuotr.

Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) siūlo sukurti bendras Europos karinės intervencijos pajėgas ir turėti bendrą Senojo žemyno gynybos biudžetą.

Šiuos ir kitus pasiūlymus jis pristatė kalboje, kurioje išdėstė savo viziją Europai, informuoja „France 24“.

Antradienį Paryžiaus Sorbonos universiteto studentams pasakytoje kalboje E. Makronas paragino Europos gynybos strategiją apibrėžti iki kito dešimtmečio pradžios.

Be to, prezidentas pareiškė norą, kad Prancūzijos kariuomenė būtų atvira kitų Europos šalių kariams. Kitoms Europos Sąjungos (ES) narėms jis pasiūlė savanoriškai daryti tą patį.

Kalboje, aprėpusioje daug įvairių temų, E. Makronas taip pat ragino įkurti Europos prieglobsčio agentūrą ir įvesti standartinius ES tapatybės dokumentus, taip siekiant geriau valdyti migrantų srautus.

Be kita ko, jauniausias Prancūzijos vadovas nuo pat Napoleono laikų įspėjo dėl antiimigracinių pažiūrų nacionalizmo keliamo pavojaus, tvirtindamas, kad tokios pažiūros prieštarauja bendros Europos, gimusios iš pasaulinių karų tragedijos, principams.

Reaguodamas į tai, kad į Vokietijos parlamentą pirmą kartą per šešiasdešimt metų buvo išrinkta kraštutinių dešiniųjų partija, E. Makronas sakė: „Manėme, kad praeitis negrįš“.

Jis pridūrė, kad izoliacionistinės tendencijos sugrįžo, nes „mes pamiršome ginti Europą“.

Prancūzijos prezidentas, be kita ko, pasiūlė sukurti bendrą euro zonos biudžetą ir apmokestinti finansinius sandorius, taip siekiant finansuoti pagalbą besivystančioms šalims.

Pasisakydamas už griežtesnį interneto ekonomikos visoje Europoje reguliavimą, E. Makronas siūlė nustatyti, kad interneto milžinai mokesčius mokėtų ten, kur uždirba pinigus, o ne ten, kur yra registruoti.

Be to, E. Makronas kitų bendrųjų ES rinkų pavyzdžiu pasiūlė sukurti bendrąją skaitmeninę rinką bei Europos inovacijų agentūrą (Disruptive Innovation Agency), kuri skatintų Europos interneto startuolius ir finansuotų tyrimus dirbtinio intelekto srityje.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.09.27; 03:00

Politinės intrigos

Didžiosios Britanijos vidaus reikalų sekretorei Amber Rudd gegužės 29-ąją teko skubiai reaguoti į dabar plačiai aptariamą Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pareiškimą po NATO bei G-7 viršūnių susitikimų. Tas pareiškimas skambėjo: po Donaldo Trumpo išrinkimo prezidentu ir Didžiosios Britanijos sprendimo pasitraukti iš Europos Sąjungos (ES) Bendrija nebegali visiškai pasikliauti JAV ir Jungtine  Karalyste (JK).

Su Europos diena. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Rinkimų kampanijos renginyje Bavarijoje su Krikščionių socialinės sąjungos lyderiu Horstu Seehoferiu kanclerė pareiškė tuo įsitkinusi asmeniškai. Ponia A.Rudd „BBC Radio 4“ laidoje „Today“ sakė, kad JK ir po „Brexit“ nori išlaikyti stiprią ir ypatingą partnerystę su ES.

Iš tiesų Vokietijos kanclerė neformulavo drastiškai: „laikai, kai galėjome visiškai pasikliauti kitais, baigėsi (…) mes, europiečiai, turime imti likimą į savo rankas, žinoma draugaudami su Jungtinėmis Valstijomis ir Didžiąja Britanija, siekdami gerų kaimyniškų santykių kur tik įmanoma, taip pat su Rusija bei kitomis šalimis“.

Pareiškimas Bavarijoje turėjo rinkimų kampanijos prieskonį (parlamento rinkimai vyks rugsėjį), nes A.Merkel krikščionių demokratų sąjungos konkurentai socialdemokratai D.Trumpą yra pavertę savo kampanijos neigiamu personažu, o ir pati kanclerė nelinkusi jam pataikauti. Vis dėlto iki pastarojo meto A.Merkel aštrius kampus mėgino glaistyti, dabar, panašu, viltys dėl JAV prezidento žlugo.

Vokietijos užsienio ministras Sigmaras Gabrielis buvo dar kategoriškesnis, gegužės 30-ąj pareiškęs, jog skatinantis globalią klimato kaitą, dideliais kiekiais  parduodantis ginkluotę konflikto zonose bei vengiantis spręsti religinius konfliktus politinis lyderis vykdo trumparegišką politiką, kuri susilpnino Vakarus. Primintina, kad prezidentas D.Trumpas į Senąjį Žemyną atkako iš Saudo Arabijos, kur sudarė didžiausią Amerikos istorijoje ginklų pardavimo sandorį už 110 milijardų dolerių per ateinantį dešimtmetį.

Ir pasibaigus G-7 susitikimui Sicilijoje šeimininkės Italijos vyriausybės vadovas Paolas Gentilonis jį įvertino dilginančiai blaiviai: “Mūsų derybose su JAV prieštaravimai buvo labai aiškūs”. „The New York Times” (05 29) ryšium su tuo pastebėjo, kad Amerika vis mažiau pasirengusi kištis į užsienio reikalus, JAV dienraštis citavo buvusį Jungtinių Valstijų atstovą NATO Ivą Daalderį, pasak kurio, panašu, baigiasi epocha, kuomet Amerika vaidino dominuojantį, o Europa – „lydintį“ vaidmenį.

Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Europa remiama koncentruotis į savo reikalus, ypač kontekste irgi išraiškingos aplinkybės, kad prezidentas D.Trumpas NATO būstinėje Briuselyje atsisakė viešai palaikyti Aljanso kolektyvinės gynybos doktriną, nors jo patarėja beveik neabejotinai patarė tą padaryti. Vietoj patvirtinimo Baltųjų Rūmų šeimininkui grįžus į Ameriką jo pavaldiniai paskelbė, kad JAV prezidentas sąjungininkėms Europoje pasiuntė aiškų signalą būti labiau savarankiškiems, kai kritikavo jas dėl nepakankamų įnašų į NATO gynybos biudžetą.

Beje, irgi simboliška, jog Briuselyje prezidentas D.Trumpas ne kartą kaltino Vokietiją labai blogu elgesiu dėl šios užsienio prekybos proficito, pasireiškiančio ir tuo, kad kai kurios vokiečių automobilių kompanijos JAV rinkai skirtas mašinas surenka Meksikoje. Taigi interesai skiriasi – kur bepažvelgsi.

I.Daalderis apibendrina: „Atsisakymas palaikyti NATO 5-ąjį straipsnį Aljanso būstinėje, nesiliaujantys kaltinimai Vokietijai ir jos sąjungininkėms prekybos klausimais, bręstantis sprendimas (panašu, jau subrendęs – A.S.) trauktis iš Paryžiaus susitarimo klimato klausimais rodo, kad JAV interesas būti pasaulio lydere dabar mažiausias per pastaruosius 70 metų“.

D.Trumpas pavydėtinai energingai įsitvirtina kaip politikas neprofesionalas, ir tai jau tradicija. Tikra aukštųjų sferų muzika Kremliui dar rinkimų kampanijos metu turėjo skambėti politikos veterano Newto Gingricho D.Trumpo vardu pasakyti žodžiai, jog Estija tėra Sankt Peterburgo priemiestis, ir neverta dėl priemiesčio rizikuoti branduoliniu karu su Rusija.

Nuo to laiko mažai kas pasikeitė. JAV prezidentas su stebėtinu atkaklumu kartoja, kad prezidentas Vladimiras Putinas yra Vakarų sąjungininkas kovoje su Islamo terorizmu, todėl reikia su Maskva bendradarbiauti. Iš Kremliaus po kiekvieno teroro akto Vakarų miestuose atsklinda ciniški signalai tema „bendradarbiaukite su mumis, priešingu atveju būsite toliau sprogdinami“.

Po teroro akto Mančesteryje Rusijos federacijos tarybos gynybos ir saugumo komiteto pirmininkas Viktoras Ozerovas pareiškė, jog tai buvusi pamoka britų specialiosioms tarnyboms už atsisakymą bendradarbiauti su rusų kolegomis.

Su absurdišku pastovumu išlenda keisčiausios D.Trumpo bei jo aplinkos žmonių ryšių detalės. Neseniai paaiškėjo, jog pirmą pranešimą savo užsienio politikos klausimais dar kandidatas D.Trumpas 2016-ųjų balandžio 27 dieną skaitė viešbučio „Мay flower“ konferencijų salėje, kurią išnuomojo Nacionalinių interesų tyrimų centro vadovas Dimitrius Simesas, buvęs Maskvos nacionalinio pasaulio ekonomikos ir tarptautinių santykių tyrimo instituto komjaunimo sekretoriaus pavaduotojas bei Maskvos miesto komunistų partijos komiteto lektorius, 1973 metais su tėvais išvykęs gyventi į JAV. Prieš paskaitą D.Simesas supažindino D.Trumpą su Rusijos atstovu JAV Sergejumi Kisliaku.

Pastarosiomis dienomis sužinojome, kad prezidento žentas ir patarėjas Jaredas Kushneris ir pasiuntinys Sergejus Kisliakas gruodį svarstė galimybę kurti slaptą, nuo JAV specialiųjų tarnybų kontrolės apgintą ryšio kanalą tarp D.Trumpo ir  Kremliaus, išnaudojant rusų diplomatų vartojamą aparatūrą. Be abejo, tai vis detalės, vis dėlto kažkokios labai jau „kryptingos“.

Kokios egzotiškos gali būti dabartinei Baltųjų Rūmų versijai aktualios idėjos, rodo ir tai, kad D.Trumpo rinkimų kampanijos ideologu buvo paskirtas kraštutinis dešinysis publicistas Stephenas K. Bannonas, Baltuosiuose Rūmuose užimantis specialiai jam „sumeistrautas“ „pagrindinio stratego“ pareigas. Tai St.Bannonui priklauso „Ekonominio nacionalizmo“ programos autorystė. Pasak istoriko, buvusio JAV komunistų partijos nario Ronaldo Radosho, šis veikėjas privačiame pokalbyje yra įvardijęs save leniniečiu, mat V.Uljanovas norėjo sunaikinti valstybę, St.Bannonas irgi siekia sulaužyti viską, kas susiję su Amerikos politikos isteblišmentu. Viename viešame pasirodyme jis ragino įsidėmėti rusų „euroazijos“ ideologo Aleksandro Dugino mėgstamą mąstytoją Juliusą Evolą bei įdėmiai sekti V.Putiną kaip judėjų-krikščionių civilizacijos gelbėtoją. Ryškėjantis Amerikos prezidento stilius – arba nieko asmeniško, vien verslas, arba visiška idėjinė košė.

Kai transatlantinių ryšių ima nebesaisyti įprastos žaidimo taisyklės, po nerimo kalbų tenka tikėtis veikimo, nors tą padaryti nebus paprasta – daugelyje politikos aspektų Europa labai glaudžiai susijusi su JAV kaip ir su kitomis išsivysčiusiomis valstybėmis. Jau artimiausioje perspektyvoje Europa, Kanada, Japonija turi teikti paramą Jungtinėms Tautoms, kurioms kovai su globaliu badu trūksta 6,9 milijardų dolerių. Jei projektas žlugs, tai bus signalas, jog Vakarų vertybės žlunga su prezidento D.Trumpo atėjimu.

Štai tokių optimizmo ne per daug teikiančių aplinkybių kontekste atkreiptinas dėmesys į ES diplomatijos vadovės Federicos Mogherini gegužės 18-osios pareiškimą dėl Europos Tarybos sprendimo stiprinti dešimtmetį gyvuojančius ES greitojo reagavimo padalinius, kurie iki šiol niekada neveikė kovinėmis sąlygomis. Artimiausiais mėnesiais planuojama skirti finansavimo mechanizmą, siekiant padidinti šių pajėgų kovinę parengtį. ES diplomatijos šefė vis dėlto pripažino, jog tą padaryti nebus paprasta, veikiausiai dėl to, kad situacija pernelyg užleista.

Austrų dienraščio „Die Presse“ apžvalgininko Oliverio Grimmo vertinimu, pirmas prezidento D.Trumpo vizitas į Senąjį Žemyną parodė, jog milijardierių menkai domina taika ir vienybė ES, o Kremlius apskritai priešinasi ir vienam, ir kitam, todėl šiandien kaip niekada po Šaltojo Karo ES privalo susirūpinti nuosavu saugumu.

Tarsi tą nujausdami, ES šalių gynybos ministrai dar ikiprezidento D.Trumpo vojažo į Senajį Žemyną Vokietijos bei Prancūzijos iniciatyva susitarė kurti fondą, kurio lėšomis galėtų finansuoti ginkluotės sistemų  kūrimą Europos gynybos agentūroje. Be to, susitarta spręsti klausimą dėl tarpvalstybinių karinių dalinių finansavimo.

Iki „Europos armijos“ labai toli, bet vis šis tas. Tenka skubėti, nes pacifistinio Senojo žemyno karinė degradacija, kai aplink visi beatodairiškai ginkluojasi, tiesiog bado akis, pavyzdžiui, pasak prancūzų saugumo eksperto Jeano-Tomo Lesueur, tik kas šeštas antiteroristinėms operacijoms skirtas kovinis sraigtasparnis „Tigre“ tinka eksploatacijai. Buvusio Europos parlamento pirmininko pavaduotojo čekų politologo Liboro Roučeko teigmu, mūsų žemynas stokoja koordinacijos ginkluotės kūrimo klausimais, tarkime, JAV yra dvi pagrindinės šarvuotų mašinų rūšys, Europoje tokių priskaičiuojama 17.

Be to, ne viskas susiveda vien į formalią aritmetiką. Vokietija gynybai leidžia 38 milijardus eurų, jei „vienu mostu“ padidins šias išlaidas iki 65 milijardų, kas atitinka D.Trumpo reikalaujamus 2 proc. nuo Bendrojo vidaus produkto, pirmiausia susidurs su racionalaus jų panaudojimo problema.

Imperatyvas vis vien turėtų būti – ES gynybos potencialo didinimas. Jei Jungtinės Valstijos nebenori dalyvauti konfliktų sprendimuose, taikos misijose, europiečiai laikui bėgant turi būti pasirengę tą daryti savarankiškai.

Nepaisant prezidento D.Trumpo ūmios ir chaotiškos „edukacijos“ Europai, veikiausiai nederėtų kalbėti apie bręstantį antiamerikietiškumą ar net Vakarų vertybinį skilimą. 2003-aisiais prasidėjus karui Irake buvo mėginama kurpti prieš JAV nukreiptą „Paryžiaus-Berlyno-Maskvos“ ašį, bet ketinimai tokiais ir liko. Aišku, problema vardu „verslininkas Baltuosiuose Rūmuose“ niekur nedings, kita vertus, europiečiai neturi kitos išeities kaip tikėti savo žemynu.

Maskvos svajos „prisitaikyti Europą sau“ su galimybėmis vis dėlto prasilenkia–spaudžiami iš išorės bei vėl sustiprėjus Paryžiaus-Berlyno tandemui europiečiai kaip tik gali susitelkti.

2017.06.05; 04:00