Evaldas Pašilis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Seimui antradienį bus pateikta buvusio generalinio prokuroro Evaldo Pašilio kandidatūra į Lietuvos apeliacinio teismo teisėjus.
 
E. Pašlis generalinio prokuroro pareigas ėjo 2015-2020 metais. Pasibaigus kadencijai E. Pašilis ėjo Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų teisėjo pareigas.
 
Į Lietuvos apeliacinio teismo teisėjus taip pat Seimui bus pateiktos bei pristatytos Aivos Survilienės, Irmanto Šulco, Žilvino Terebeizo kandidatūro bei Kauno apygardos teismo teisėjo Albino Antanaičio kandidatūra į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjus.
 
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjus skiria Seimas prezidento teikimu, tuo tarpu Lietuvos apeliacinio teismo teisėjus skiria prezidentas Seimo pritarimu.
 
Gailė Jaruševičiūtė-Mockuvienė (ELTA)
 
2022.03.22; 07:15

Istorikas Gintaras Vaičiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Įspūdžiai iš diskusijos „Komplikuotos biografijos tarp istorijos, atminties, politikos ir teisės“ (diskusijos objektas – partizanų vado J.Krištaponio (J.Krikštaponio) biografijos faktai ir veikla“

Ukmergės savivaldybė vis aktyviau valstybės institucijų spaudžiama išmontuoti paminklinį akmenį, skirtą Lietuvos laisvės gynėjui, Vyties apygardos partizanų vadui kapitonui Juozui Krikštaponiui. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2018 ir šiais metais kreipėsi į Ukmergės savivaldybę prašydama išmontuoti paminklinį akmenį J.Krikštaponiui, todėl kad Lietuvos žydų bendruomenės ir, istorikų profesionalų nuomone, kurie atstovauja Lietuvos istorijos institutą ir LGGRTC, tai yra institucijas, turinčias teisę vykdyti ekspertizes istoriniais klausimais, J.Krikštaponis dalyvavo žydų žudynėse. Ukmergės rajono meras Rolandas Janickas savo rašte atsakydamas Lietuvos Respublikos kanceliarijai ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai nurodė, kad iš istorikų gautoje istorinėje bei archyvinėje medžiagoje nėra pateikta nenuginčijamų ir aiškių bei visuotinai pripažintų įrodymų dėl Krikštaponio dalyvavimo žudynėse. Dėl to Ukmergės rajono savivaldybė Mero iniciatyva, suderinus su Lietuvos istorijos instituto vadovybe, buvo nutarta organizuoti viešų diskusijų ciklą, pavadintą „Komplikuotos biografijos tarp istorijos, atminties, politikos ir teisės“.

Ginčytini J.Krištaponio biografijos faktai

Diskusijos pagrindu tapo Lietuvos istorijos instituto mokslų daktaro Mindaugo Pociaus pranešimas ir jo parengta pažyma „Apie J.Krištaponio (J.Krikštaponio) biografiją ir veiklą“. Savo pranešime istorikas akcentavo, kad archyviniuose dokumentuose J.Krištaponis ne kartą paminėtas kaip Lietuvos pagalbinės policijos tarnybos 2-ojo bataliono 2-os kuopos vadas. Tai patvirtino net 9 buvę šio bataliono policininkai per savo duotus parodymus KGB-bistams (M.Pocius savo pranešime dėl laiko stokos nekonkretizavo, kokius konkrečiai parodymus apie J.Krikštaponį davė šie policininkai, pažymoje smulkiau išnagrinėjo tik 3 iš 9 liudininkų parodymus apie J.Krikštaponio veiklą vokiečių okupacijos metais), taip pat šį faktą, M.Pociaus teigimu, patvirtina išlikę 2-ojo policijos bataliono dokumentai. M.Pociaus pažymoje nurodyta, kad šis batalionas 1941 m. spalio-gruodžio mėnesiais daugiau nei penkiolikoje Baltarusijos vietovių sušaudė 15 452 žydus ir ne mažiau kaip 2360 karo belaisvių. Žudynėse dalyvavo visos trys bataliono kuopos, o 2-ai šio bataliono kuopai likviduojant Rudensko getą 1941 m. spalio 10 d. vadovavo J.Krikštaponis. Kad jis tuo metu ėjo 2-os kuopos vado pareigas, patvirtina Kauno policijos komendantūros dokumentai ir 2-osios kuopos policininko Martyno Kačiulio 1980 m. duoti pakartotini parodymai (pirmą kartą duodamas parodymus KGB-istams jis tvirtino, kad tuo metu 2-ai kuopai vadovavo Nikodemas Reikalas; taip ir neaišku, kodėl M.Kačiulis po 32 metų pakeitė parodymus).

Juozas Krikštaponis. Visuotinė lietuvių enciklopedija

Kitas M.Pocius pažymoje nurodytas J.Krikštaponio dalyvavimo žudynėse faktas – Minsko karo belaisvių lagerio Nr. 352 kalinių sušaudymas. Apie tai, kad J.Krikštaponis dalyvavo šiose žudynėse, patvirtino 2-os kuopos policininkas Stasys Rutkauskas per KGB apklausą 1961 metais ir 2-ojo bataliono 1-os kuopos vadas kpt. Juozas Ūselis, kuris savo 1962 m. duotose parodymuose KGB parodė, kad tuo metu, kai vyko karo belaisvių stovyklos naikinimo operacija, J.Krikštaponis vadovavo antrajai kuopai, tai pat paminėjo ir J.Krikštaponio padėjėjo Tamošiūno pavardę. Svarbus faktas, įrodantis J.Krikštaponio kaltę, M.Pociaus nuomone, yra Kauno policijos komendantūros dokumentai, 2-ojo policijos bataliono dokumentai, patvirtinantis, kad tuo metu, kai buvo likviduojamas Rudensko getas ir Minsko karo belaisvių lageris Nr. 352, J.Krikštaponis vadovavo 2-ojo bataliono 2-ajai kuopai, taip pat šių žudynių liudininkų ir dalyvių M.Kačiulio, S.Rutkausko, J.Ūselio ir dar 6 M.Pociaus nekonkretizuotų nei jo pažymoje, nei pranešime liudininkų parodymų KGB-istams.

Sulyginęs šiuos dokumentus M.Pocius padarė galutinę išvadą: „Dėl J.Krikštaponio dalyvavimo žudynėse nėra abejonių ir čia reikia dėti tašką“. Baigdamas apkaltino valstybės institucijas bei oponentus: „Grįžtant prie J.Krikštaponio istorinio atminimo problemos dera pasakyti, kad ji byloja apie kai kurių valstybinių įstaigų politinės valios nebuvimą, nepasitikėjimą valstybės ekspertinėmis institucijomis, specialistais, kartu atskleidžia dalies visuomenės istorinės sąmonės nebrandumą, abejingumą, pasyvumą, bendražmogiškų vertybių stoką. Institucijų sprendimai ar neveiklumas dėl J.Krikštaponio veiklos yra indikatorius, rodantis ir ateityje parodysiantis mūsų įstaigų vadovų refleksiją ir sąmoningumo lygmenį holokausto politinės atminties ir valstybės istorinės atminties būklę“. Baigdamas šį pranešimą istorikas M.Pocius pasiūlė demontuoti Ukmergės centre stovintį paminklą Vyties apygardos partizanų vadui J.Krikštaponiui.

Išklausius istoriko M.Pociaus pranešimą diskusijoje atsirado ir jam oponuojančių klausytojų. Daugiausiai M.Pociui buvo oponuojama dėl J.Krištaponio asmenybės nustatymo. Pranešimą skaitęs Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, koordinacinės tarybos (NOKT) pirmininkas Audrius Skaistys pastebėjo, kad įvairiuose dokumentuose partizanų vado pavardė rašoma skirtingai: Krikštaponis ir Krištaponis, kartais jis vadinamas ne Juozu, bet Jonu, vienuose dokumentuose jis įvardintas Jono sūnumi, kituose – Karolio sūnumi.

Alfonsas Vaišvila. Slaptai.lt nuotr.

Pranešimą skaitęs teisės mokslų habilituotas daktaras, profesorius, žinomas teisės teoretikas ir filosofas Alfonsas Vaišvila pabrėžė, kad diskusijos metu turi būti atsakyta į visus klausimus nieko nenutylint. Jis savo pranešimą pavadino “kelias į susikalbėjimą yra mąstymas nuo abstraktaus prie konkretaus” ir konstatavo, kad šią problemą būtina įvertinti visapusiškai ne tik iš istorinės, bet ir teisinės pusės. Pranešėjo nuomone, tai, ką istorikai įrodys ar kas bus pasakyta dėl J. Krikštaponio veiklos, bus tik privačios nuomonės, neturinčios oficialumo ir todėl neįpareigojančios. Teisingumas teisinėje valstybėje vykdomas ne pažymomis, o teismo sprendimu. Tai nurodo mūsų konstitucija, kuri sako ”asmuo nekaltas, kol jo kaltumo neįrodys įstatymų nustatyta tvarka ir jo kaltumas bus pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu” Šis klausimas yra grynai teisminis, ir tie oficialūs asmenys, kurie J.Krikštaponį vadina žudiku, viešai skelbiasi gyvenantis neteisinėje autoritarinėje valstybėje, kur atskiri pareigūnai ar šiaip asmenys gali pavaduoti teismus ir patys spręsti, kas yra kaltas, kam ir už ką gali būti statomi ir nestatomi paminklai. Demokratinėje valstybėje kiekvienas gali turėti savo nuomonę, taip pat ir apie J.Krikštaponį, ar jis kaltas ar ne, bet kartu kiekvienas privalo žinoti, kad, jo nuomone tik privati, o privačiomis nuomonėmis teisinėje valstybėje nėra valdoma.

Profesorius A.Vaišvila pažymėjo, kad svarbu išsiaiškinti, kokie yra žinomi dokumentai ir šaltiniai ir kiek jie yra patikimi ir ar patys šaltiniai yra pakankami J.Krikštaponiui metamiems kaltinimams pagrįsti, nes KGB tardytojai, vykdydami savo viršininkų valią, sukurpdavo jiems naudingus dokumentus, pvz., visiems žinomą plataus masto nusikaltimą sušaudant lenkų karininkus Katynėje KGB-istai priskyrė vokiečiams, net surado virš 100 liudininkų bei ekspertų kurie patvirtino šią išvadą. KGB-istai nuslėpė žiaurius A.Ramanausko-Vanago kankinimus dokumentuose įvardindami, kad sužalojimus sau padarė pats kalinys, ir daugelis kitų atvejų, todėl naudoti šiuos protokolus istoriniuose tyrimuose reikia ypač atidžiai ir atsakingai.

Įvertindamas istoriko M.Pociaus pranešimą A.Vaišvila pastebėjo, kad savo pranešime istorikas labai neatsargiai užsiminė, kad kai kurie dokumentai dar nėra pakankami, jog galima būtų padaryti kategorišką išvadą dėl J.Krikštaponio kaltės,

Evaldas Pašilis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Pranešimą skaitęs buvęs Lietuvos generalinis prokuroras, teisėjas, Ukmergės teisininkų bendruomenės atstovas Evaldas Pašilis atkreipė į daktaro M.Pociaus pažymoje esančius prieštaravimus paskaitęs šią ištrauką: „Asmenvardžio naudojimo faktai neleidžia daryti galutinės išvados (reikia papildomų tyrimų), bet galima daryti atsargią prielaidą, kad tikrasis J. Krikštaponio (Krištaponio) asmenvardis buvo Krištaponis. Galima prielaida, atgavus nepriklausomybę tikrasis asmenvardis Krištaponis dėl dokumentuose pasitaikančių įvairių variacijų pradėtas klaidingai rašyti kaip Krikštaponis. Tai neturėtų klaidinti dėl asmens tapatybės. Tai vienas ir tas pats asmuo“. E.Pašilis atkreipė dėmesį, kad pažymos autorius, išreikšdamas abejonę, kad „asmenvardžio naudojimo faktai neleidžia daryti galutinės išvados (reikia papildomų tyrimų)“, o po to tvirtindamas, kad tai vienas ir tas pats asmuo, tuo pasako, kad ir jis pats nėra galutinai išsitikinęs, ar būtent partizanų vadas J.Krikštaponis yra tas pats asmuo, tarnavęs Lietuvos pagalbinės policijos tarnybos 2-ojo batalione Baltarusijoje.

E.Pašilio nuomone, asmenvardžio nustatymo faktas yra esminis bet kokios ekspertizės išvadoje teisme, bet teismui ekspertizės išvados yra tik rekomendacinės ir nėra privalomos. E.Pašilis taip pat pastebėjo, kad ne vien tik J.Krikštaponis vadovavo 2-ojo bataliono 2-os kuopai, jį šiose pareigose keisdavo Nikodemas Reikalas, todėl M.Pocius pažymoje parašė, kad dėl šio fakto nustatymo reikalingi papildomi tyrimai. E.Pašilys atkreipė dėmesį, kad apie J.Krikštaponio dalyvavimą žudynėse paliudiję 2-jo bataliono policininkai šiuos parodymus davė ne laisva valia. Tai pat atkreipė dėmesį į policininko Martyno Kačiulio parodymus, kuris 1948 m. vasarą tardymo metu parodė, kad 1941 m. spalio- lapkričio mėnesiais (kai vyko žudynės) 2-ojo bataliono 2-os kuopai vadovavo ltn. Nikodemas Reikalas, o per 1980 m. vykusią apklausą tas pats M.Kačiulis tvirtino, kad kuopai vadovavo J.Krištaponis. Pažymos autorius M.Pocius tai pat pastebėjęs šį prieštaravimą parašęs „Kodėl M.Kačiulio parodymai prieštaringi, neaišku, reikalingi papildomi tyrimai“. Įvertinęs daktaro M.Pociaus pažymą iš teisinės pusės E.Pašilys pasiūlė rašyti tokią išvadą: „Pateikti faktai negali patvirtinti galutinės išvados dėl J.Krikštaponio kaltės, reikia papildomų tyrimų”.

Po pranešėjų trumpai pasisakęs LR Seimo narys, istorijos mokslų daktaras, prof. dr. Valdas Rakutis pažymėjo, kad dirbdamas prie Lietuvos kariuomenės karininkų vardyno jis rado ne vieną besidubliuojančią pavardę, tarp jų surado ir kelis Krištaponius bei Krikštaponius. Patarė pažymos autoriui M.Pociui panagrinėti ir prie sovietų 1940-1941 m. baigusių Kauno karo mokyklą karininkų sąrašą. Pažymėjo, kad šioje srityje istorikai iki galo neatliko savo darbų, būtina iki galo atlikti J.Krištaponio asmenybės indentifikaciją ir patarė  nekaltinti kitų, bet girdėti ir kitos pusės argumentus.

Po pranešimų prasidėjo diskusijos, kuriose dalyvauti užsirašė (buvo pakviesti) istorikas Petras Stankeras, LGGRTC istorikas, mokslų daktaras Alfredas Rukšėnas, dienraščio “Lietuvos rytas” žurnalistas Vytautas Bruveris ir Vilniaus Universiteto docentas, istorijos mokslų daktaras Nerijus Šepetys.

Stendas, pasakojantis apie sunkią Lietuvos partizanų kovą prieš sovietinius okupantus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Diskusiją pradėjęs  P.Stankeras pastebėjo, kad Lietuvoje prasidėjo kova su preitimi ir ši veikla labiausiai pastebima demontuojant paminklus. Jis pasiūlė saugoti visus paminklus, nesvarbu kam jie bebūtų pastatyti ir pateikė paminklų asmenybėms, kurios vertinamos nevienareikšmiškai, pavyzdžius – pastatyti paminklai iki šiol saugomus demokratinėse Vakarų šalyse.

LGGRTC istorikas Alfredas Rukšėnas labiausiai iš visų istorikų Lietuvoje ištyręs J.Krikštaponio veiklą vokiečių okupacijos metais detaliai išdėstė visus šaltinius ir juose surastą informaciją apie J.Krikštaponį. Jo nuomone, J.Krikštaponis nebuvo blogietis, nes prasidėjus karui nuo pirmos dienos pasitraukė iš Raudonosios armijos, nuo 1943 metų antinacinės rezistencijos dalyvis, buvo Lietuvos partizanų vadu, tačiau tiesiog buvo patekęs į nedėkingas aplinkybes. A.Rukšėnas išsamiai paaiškino susirinkusiems, kad istorikams užtenka faktų archyviniuose dokumentuose tvirtinti, kad buvo tik vienas Lietuvos karininkas Juozas Krikštaponis nežiūrint, kad kai kuriuose dokumentuose ši pavardė rašoma skirtingai – Krikštaponis ir Krištaponis. Istorikas paminėjo, kad J.Krikštaponis buvo išvykęs į Baltarusiją Lietuvos pagalbinės policijos tarnybos 2-ojo bataliono sudėtyje ir ten pakaitomis 1941 m. spalio-gruodžio mėnesiais su Lietuvos kariuomenės karininku Nikodemu Reikalu vadovavo 2-ajai šio bataliono kuopai. A.Rukšėnas nedetalizavo archyviniuose dokumentuose surastos informacijos apie konkrečią J.Krikštaponio veiklą Baltarusijoje, bet pažymėjo kad esamos gausios informacijos iš pagalbinės policijos tarnybos 2-ojo bataliono dokumentų bylos ir buvusio šio bataliono policininkų tardymo ir apklausos protokolų užtenka tvirtinti, kad J.Krikštaponis tikrai buvo Baltarusijoje ir vadovavo 2-ojo bataliono 2-ajai kuopai, kai šį kuopa šaudė Rudensko žydus ir Minsko karo belaisvių lagerio kalinius. A.Rukšėnas pažymėjo, kad šios išvados daromos sugretinus ir išanalizavus dviejų rūšių dokumentus, vokiečių okupacijos metais sudarytus 2-ojo policijos bataliono dokumentus ir sovietinės okupacijos metų surašytus buvusių šio bataliono policininkų tardymo ir apklausos protokolus.

Jeigi nesimokėte istorijos – išmintingai patylėkite. Slaptai.lt nuotr.

VU docentas Nerijus Šepetys savo kalboje daug dėmesio skyrė koloboravimo problemai. Jis kaip ir M.Pocius kritikavo diskusijoje dalyvavusių teisininkų argumentus. Jo nuomone, vienų ar kitų Lietuvos žmonių bendradarbiavimas su okupaciniu režimu jau nebėra teisinė problema, nes tai įrodo Lietuvos teismų praktika, kai tokios bylos sprendžiamos, bet kokių istoriniu klausimu ekspertai teismuose yra tik istorikai, nes niekas kitas nėra kompetentingas paaiškinti šiuos klausimus. Žmogus, kuris duoda įsakymą, yra didesnis ir svarbesnis nusikaltėlis, negu tas, kuris laiko ginklą. Istorikai remiasi faktais, kurie yra gyvenimo tiesos ir akivaizdumo dalykas. Pagrindinė šio klausimo pusė moralinė. J.Krikštaponis buvo ir Lietuvos laisvės kovotojas, ir karo nusikaltėlis. Gali būti ir komunistinis veikėjas, dalyvavęs žydų žudynėse. Gali būti ir žydas, dalyvavęs karo nusikaltimuose, tiesa, priverstas prieš savo tautiečius. Gali būti buvęs nacis, paskui padėjęs gelbėti žydus. O mes nutarėme blogus darbus nutylėti ir pripažinti tik gerus darbus. J.Krištaponis bendradarbiavo su vokiečių okupacine administracija, todėl jis buvo koloborantas.

Lietuvos partizanai. Slaptai.lt nuotr.

Diskusijoje dalyvavęs „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas Vytautas Bruveris pabrėžė, kad tai nėra vien J.Krikštaponio atvejis, panašių istorijų yra daugiau, ir nupasakojo, kad net partizanų vadų 1949 m. vasario 16 akto signatarų tarpe galimai 2 yra prisidėję prie holokausto. Tai esą nustatė LGGRTC istorikai, rengdami leidinį apie partizanų akto signatarus. Vienas iš tokių pagrindinis 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos autorius Juozas Šibaila-Merainis. „Yra istorinių duomenų, kurie leidžia teigti, kad J.Šibaila-Diedukas galėjo dalyvauti konvojuojant žydų tautybės asmenis iš Balninkų į jų žudynių vietą prie Ukmergės“. Apžvalgininkas iškėlė klausimą apie holokaustą ir pats į jį atsakė. Tai buvo milžiniška industrija, tam reikėjo viso aparato, nebūtinai dalyvavę šiame nusikaltime tik žudė. Mes turime išrinkti iš savo panteono tuos kovotojus už laisvę, kurie prisidėjo prie holokausto, tuo mes susilpninsime priešo (rusų) pozicijas. Mes pademonstruosime, kad mūsų patriotizmas blaivus ir atviras. Rusų propogandoje žydų žudynės Pabaltijo šalyse esminė tema. Pagrindinis to tikslas – kompromituoti mus Vakarų partnerių akyse vis dar kaip antisemitinę naciją, meluojančią ir kažką slepiančią. Kai parodysim, kad mes patys išsiaiškinom, va mes turime duomenis ir tuo būdu išmušim pagrindines kortas priešams iš rankų.

Nuotrauka, kurioje užfiksuoti 1945 m. gruodį Žagarės aikštėje išniekinti partizanų kūnai. Lietuvos ypatingasis archyvas

Tai niekaip nediskredituoja partizanų kovos,bet kaip tik ją sustiprina. „Ar, mūsų nuomone, kaip valstybės ir visuomenės nuomone, tokie žmonės pagrįstai galėjo būti ar galimai yra susitepę vienokiu ar kitokiu dalyvavimu holokausto procese? Ar jie turi būti gerbiami, įamžinami valstybės ar savivaldybės institucijų rankomis?“ Baigdamas V.Bruveris nepritariančius jo nuomonei oponentus ir dalį nebrandžios visuomenės apibūdino kaip žmones, kuriems būdingas banalus antisemitizmas, iškreiptas infantilus ir visiškai  nebrandus patriotizmas, akla kietakaktiška gynyba, empatijos Lietuvos piliečiams, kurių nužudyta beveik 200 000, nebuvimu.

Baigdamas diskusiją Ukmergės rajono savivaldybės meras Rolandas Janickas pasidžiaugė, kad pavyko suorganizuoti šį renginį, padėkojo visiems atvykusiems ir kalbėjusiems diskusijose ir paklausė „Kas toliau, kaip mes Lietuvoje turime dėlioti išėjimą iš šios situacijos, nes kitos tautos žuvusius už savo Tėvynės laisvę laiko didvyriais ir turi savo strategija šiuo klausimu. Todėl ir mums būtina suformuoti šią strategiją kurios šiuo metu nėra. 

Išklausius diskusijos dalyvių, kurie visapusiškai iš istorinės, teisinės ir moralinės pusės nagrinėjo partizanų vado J.Krištaponio (J.Krikštaponio) biografijos faktus ir veiklą bei išnagrinėjus istorijos mokslų daktaro M.Pociaus pažymą apie J.Krikštaponio veiklą man kaip šios diskusijos klausytojui kilo tokių minčių ir įžvalgų.

Sovietinių budelių aukos Rainių miškelyje. Slaptai.lt nuotr.

Iš istorinės pusės

  1. LK majoro A.Impulevičiaus vadovaujamas Lietuvos pagalbinės policijos tarnybos 2-asis batalionas nebuvo savarankiškai veikiantis lietuvių policijos organizacinis vienetas, jis klausė nacių okupacinės vadovybės. Tiesiogiai lietuvių policijos batalionas buvo pavaldus vokiečių 11-ajam rezerviniam policijos tarnybos batalionui bet istorijos mokslų daktaro M.Pociaus pažymoje tik užsimenama apie A.Impulevičiaus bataliono pavaldumą, bet nesinaudojama archyviniais dokumentais, kuriuose galima būtų rasti informacijos apie vokiečių 11-ojo rezervinio policijos tarnybos bataliono veiklą ir išsiaiškinti apie šio bataliono vokiečių policininkų vykdytas žydų ir karo belaisvių žudynes. Išnagrinėjus visus žinomus šaltinius, ypač vokiečių archyvų dokumentus apie jų rezervinių policijos dalinių veiklą Baltarusijoje, galima būtų atsakyti į šiuos esminius klausimus J.Krikštaponio „byloje“; 
  1. Kokią įtaką ir galią turėjo lietuvių policijos pagalbinės policijos tarnybos 2-ojo  bataliono, šių batalionų kuopų ir būrių vadai (tarp jų ir J.Krikštaponis) paskiriant jiems pavaldžius policininkus į „šaudymo“ komandas ir jiems vadovaujant šaudymų metu.  
  2. Kieno įsakymu, (žodiniu nurodymu) vokiečių 11-ajam rezervinės policijos tarnybos bataliono vadovybės narių ar Lietuvos pagalbinės  policijos tarnybos 2-ojo policijos tarnybos bataliono vadovybės narių (tarp jų ir J.Krikštaponio) buvo atrenkami į                         „ šaudymo“ komandas lietuvių policininkai.
    Telšių kalėjimas, iš kurio NKVD išvežė politinius kalinius į Rainių miškelį ir ten žiauriai nukankino. Slaptai.lt nuotr.
  3. Istoriko M.Pociaus pažymoje kaip žydų ir karo belaisvių žudikai nurodytos LK majoro A.Impulevičiaus vadovaujamos Lietuvos pagalbinės policijos tarnybos bataliono trys kuopos. Tarp jų ir 2-oji kuopa, vadovaujama J.Krikštaponio. M.Pocius savo pažymoje naudoja klaidingą išsireiškimą – „kuopa šaudė“. Karinį dalinį – kuopą sudaro 3 būriai ir 90-120 karių. Kaip rodo kiti istoriniai šaltiniai, „šaudymo“ komandas visada sudarydavo tik savanoriai. Todėl pilnos sudėties  2-oji kuopa (apie 100 policininkų) negalėjo šaudyti. ,šaudė tik dalis šios kuopos policininkų ir jiems, matyt, vadovavo ne kuopos vadas J.Krikštaponis, bet žemesnio rango kuopos pareigūnas, toks kaip ne vieno policininko per apklausas paminėtas LK leitenantas, kuopos ginklininkas Nikodemas Reikalas, tai pat LK leitenantas kuopos vado J.Krikštaponio padėjėjas J.Tamošiūnas. M.Pociaus pažymoje nurodoma, kad 2-oji kuopa (apie 100 policininkų) sušaudė apie 70 Rudensko geto žydų, (pvz., Vilniaus ypatingąjį būrį, kuris sušaudė Paneriuose prie Vilniaus apie 70 000 žmonių, sudarė tik 70 šaudytojų, vėliau būrys sumažintas iki 40 asmenų.) Todėl būtina išsiaiškinti šiuos klausimus:
  4. Ar lietuvių policijos pagalbinės  policijos tarnybos 2-ojo  bataliono dokumentuose  yra informacijos apie policininkus, kuriems buvo mokami atlyginimų priedai po šaudymų?.
  5. Kodėl 2-osios  kuopos ginklininkui N.Reikalui buvo mokomas kuopos vado atlyginimas ir kokias pareigas jis tiesiogiai privalėjo vykdyti?
  6. Ar 2-ojo  bataliono dokumentuose yra išlikę sąrašai policininkų, kuriems buvo nemokamai išduodama degtinė (šio produkto nemokamai išduodavo šaudymuose dalyvavusiems asmenims)?
  7. Istorikai A.Rukšėnas ir M.Pocius, vadovaudamiesi lietuvių policijos pagalbinės policijos tarnybos 2-ojo  bataliono dokumentais nustatė, kad  J.Krikštaponis 1941 m. spalio mėnesio 6 d. buvo komandiruotas į Baltarusiją. Taip pat šie istorikai, jau vadovaudamiesi kitais dokumentais – buvusių šio bataliono policininkų  parodymais, KGB tardytojams duotais 1962-1982 metais, nustatė, kad spalio 10 d. J.Krikštaponio vadovaujama 2-oji kuopa Rudenske šaudė žydus, o spalio 16 dieną jo vadovaujama kuopa šaudė karo belaisvius greta Minsko. Šiuos dokumentus sugretinę jie daro išvadą, kad J.Krikštaponis tuo metu dalyvavo šaudymuose, nes vadovavo 2-ajai šio bataliono kuopai. Manau kad ši išvada negali būti galutinė ir nėra teisinga. Norint ją pagrįsti būtina atsakyti į šiuos klausimus;
    Petras Raslanas, NKVD tardytojas, Rainių žudynių organizatorius
  8. Kodėl istorikai, darydami galutinę išvadą apie J.Krikštaponio vadovavimą šaudymams remiasi tik 1962-1982 pakartotinų tardymų metu sudarytais buvusių policijos tarnybos 2-ojo bataliono policininkų apklausos protokolais ir J.Krikštaponio kaltės įrodymų neranda Stalino režimo metais rašytuose to paties bataliono policininkų apklausų protokoluose?.  Nuo 6-ojo dešimtmečio KGB keitė taktiką ir kovai su savo priešais vis aktyviau pasitelkdavo kompromitavimą ir dezinformacija. Taikant šiuos metodus buvo stengiamasi formuoti viešąją nuomonę. Kompromituojanti informacija dažnai buvo pačių KGB-istų kūrinys siekiant apjuodinti gerą žmogaus vardą, todėl KGB tardytojams buvo keliami ir informacinio karo uždaviniai. Postalininiu laikotarpiu iš tardomųjų gauta informacija apklausų protokoluose buvo surašoma taip, kad tiktų KGB priešų kompromitacijai. Šie protokolai buvo pradėti spausdinti propogandinėse knygose, KGB parengtuose dokumentų rinkiniuose, pvz. „faktai kaltina“ rajonų spaudoje. Tokie informacinio karo specialistų parengti dokumentai buvo pateikiami ir vykdant JAV Teisingumo ministerijos Specialiųjų tyrimų skyriaus pagalbos prašymus nagrinėjant asmenų, įtariamų karo nusikaltimais, bylas. Pagrindinis to tikslas – trukdyti kelti išeiviams Lietuvos laisvinimo bylą Vakaruose. Tą labai gerai iliustruoja 2-ojo bataliono, 2-osios kuopos policininko M.Kačiulio parodymai. Jeigu 1948 m. jis tvirtino, kad civilių asmenų šaudymui Rudenske ir greta Minsko vadovavo 2-osios kuopos ginklininkas Nikodemas Reikalas, tai po 32 metų apklausos metu jis “prisiminė”, kad tuo metu kuopai vadovavo J.Krikštaponis. Parodymus jis davė 1982 m. rugpjūčio 16 d. vykdant SSRS generalinio prokuroro pavedimą dėl JAV Teisingumo ministerijos Specialiųjų tyrimų skyriaus pagalbos prašymo 2-ojo bataliono 2-os kuopos 3-ojo būrio vado Jurgio Juodžio byloje. 
  9. Kodėl istoriko M.Pociaus pažymoje neišanalizuoti visų 2-ojo bataliono policininkų tardymo ir apklausų protokolai ir neatsakyta į šiuos klausimus; kiek iš viso policininkų nurodė, kad J.Krikštaponis vadovavo šaudymams ir kiek 2-ojo bataliono policininkų, duodami parodymus, neminėjo V.Krikštaponio pavardės?
    NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę šlykščias baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.
  10. Kodėl istorikas M.Pocius, skaitydamas pranešimą, akcentavo, kad yra net 9 buvusių 2-ojo bataliono policininkų parodymai apie J.Krikštaponio dalyvavimą civilių gyventojų šaudymuose, nors jo pažymoje pateiktos ištraukos tik iš trijų liudininkų 2-ojo bataliono policininkų; Martyno Kačiulio, Stasio Rutkausko ir Juozo Ūselio pakartotinų apklausų vykdytų 1961-1962 ir 1980-1982 protokolų?
  11. Kodėl daugiausiai apie J.Krikštaponio veiklą per apklausas papasakojusio liudininko Martyno Kačiulio parodymai prieštaringi (skiriasi 1948 ir 1980 m. parodymai dėl J.Krikštaponio)?
  12. Koks buvo 2-ojo bataliono 2-osios kuopos policininkų, kurie buvo apklausiami kaip liudininkai ar kaltinamieji, likimas. Ar visi jie buvo nuteisti, kur gyveno ir dirbo atlikę bausmę? Kaip susiklostė pagrindinių liudininkų Martyno Kačiulio, Stasio Rutkausko ir Juozo Ūselio likimas?
  13. Ar keitėsi ir kaip šiems liudininkams pateikti kaltinimai jiems iškėlus bylas ir ar išliko tie patys kaltinimai jų nuosprendžiuose?

Iš teisinės pusės

Istorikų pasisakymuose, pritrūkus konkretumo ir tikslumo vertinant J.Krikštaponio veiklą, pačią šios problemos esmę savo pasisakymuose nurodė teisininkai; teisės mokslų habilituotas daktaras, profesorius Alfonsas Vaišvila ir buvęs Lietuvos Generalinis prokuroras, teisėjas Evaldas Pašilis. Jie atkreipė dėmesį, kad J.Krikštaponis be teisinio pagrindo kaltinamas sunkiais nusikaltimais žmoniškumui bei karo nusikaltimais ir pabrėžė, kad šis klausimas yra grynai teisminis. Teisingumas teisinėje valstybėje vykdomas ne pažymomis, o teismo sprendimu. Tai nurodo Lietuvos Respublikos konstitucija, kuri sako ”asmuo nekaltas, kol jo kaltumo neįrodys įstatymų nustatyta tvarka ir jo kaltumas bus pripažintas įsiteisėjusių teismo nuosprendžiu”. Demokratinėje valstybėje kiekvienas gali turėti savo nuomonę, taip pat ir apie J.Krikštaponį, ar jis kaltas ar ne, bet kartu kiekvienas privalo žinoti, kad jo nuomonė tik privati, o privačiomis nuomonėmis bei pažymomis teisinėje valstybėje nėra valdoma.

Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas

Profesorius A.Vaišvila siūlė išsamiai panagrinėti šaltinius apie J.Krikštaponio veiklą ir jų sudarymo aplinkybes. Svarbiausia, kiek jie yra patikimi ir ar patys šaltiniai yra pakankami J.Krikštaponiui metamiems kaltinimams pagrįsti. E.Pašilis papildė profesorių atkreipdamas dėmesį, kad apie J.Krikštaponio dalyvavimą žudynėse paliudiję 2-jo bataliono policininkai šiuos parodymus davė ne laisva valia, todėl iškyla jų parodymų legitimumo klausimas. Teisininkai buvo vieningos nuomonės, kad istorikų pateiktoje informacijoje apie J.Krikštaponio veiklą nėra nenuginčijamų ir aiškių bei visuotinai pripažintų įrodymų, kuriais vadovaujantis galima būtų kategoriškai teikti, kad J.Krikštaponis dalyvavo civilių asmenų žudynėse ir yra karo nusikaltėlis. E.Pašilis teisiškai išnagrinėjęs istoriko M.Pociaus pažymą apie J.Krištaponio veiklą pasiūlė istorikui šiai pažymai parašyti tokią galutinę išvadą: „Pateikti faktai negali patvirtinti galutinės išvados dėl J.Krikštaponio kaltės, reikia papildomų tyrimų“. Lietuvos Respublikos Seimo narys, istorijos mokslų daktaras, profesorius Valdas Rakutis, apibendrindamas istoriko M.Pociaus pasisakymą bei jo sudarytą pažymą apie J.Krikštaponio veiklą bei įvertinęs teisininkų pastabas, išsakė tokią savo nuomonę; istorikai iki galo neatliko savo darbų ir patarė nekaltinti kitų, bet girdėti ir kitos pusės argumentus.

Atsakydamas į kritiką M.Pocius pabrėžė, kad jis vykdo ne ikiteisminį tyrimą ir nėra prokuroras, bet vykdė istorinį tyrimą, kurio rezultatas jam aiškus: J.Krikštaponis dalyvavo žudynėse, čia nėra jokių abejonių, ir kad istorikų nuomonė šiuo klausimu vieninga – J.Krikštaponis dalyvavo civilių asmenų žudynėse.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Mano, kaip eilinio diskusijos klausytojo, nuomone, istoriniu požiūriu tyrimas dėl J.Krikštaponio veiklos bus nebaigtas, kol bus neatsakyta į šiame straipsnyje mano pateiktus ir daugelio besidominčių Lietuvos laisvės kovų istoriją piliečių klausimus.

Teisiniu požiūriu problemos nėra – žmogaus kaltumą ar jo nekaltumą, taip pat ir J.Krikštaponio, gali įrodyti tik teismas.

Moraliniu požiūriu, jeigu mes pradėsime vertinti mūsų laisvės kovų didvyrius vadovaudamiesi tik čekistų tardymų metu surašytais apklausų protokolais ir juos vertinsim nekritiškai, o kaip gryną tiesą, tai dauguma 1941 m. Birželio sukilimo dalyvių bus vertinami tik kaip nacių talkininkai ir holokausto dalyviai, o tie Lietuvos partizanai, kurie 1941 m. buvo dar per jauni dalyvauti sukilime, bus įvardinti kaip nekaltų civilių Lietuvos gyventojų žudikai. Bet moralistai pamiršta, kad dėl visų Lietuvos bėdų kalti okupantai, kurių užrašyti “faktai” kai kuriems istorikams tampa nenuginčijama tiesa, kuriuos jie įvardina gyvenimo tiesos ir akivaizdumo dalyku.   

Labai taikliai diskusiją baigė Ukmergės rajomo savivaldybės meras Rolandas Janickas: „Kas toliau kaip mes Lietuvoje turime dėlioti išėjimą iš šios situacijos, nes kitos tautos žuvusius už savo Tėvynės laisvę laiko didvyriais ir turi savo strategiją šiuo klausimu. Todėl ir mums būtina suformuoti šią strategiją kurios šiuo metu nėra”. 

2021.12.22; 07:00

Baltarusijos diktatoriaus akys. Vilniuje demonstruojamų plakatų eksponatas. Slaptai.lt nuotr.

Generalinis prokuroras Evaldas Pašilis pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso XV skyriaus „Nusikaltimai žmogiškumui ir karo nusikaltimai“ 1003 straipsnio „Kankinimas“ 1 dalį.
 
Šis proceso sprendimas priimtas išsamiai susipažinus su lapkričio 30 d. Generalinei prokuratūrai pateiktu Lietuvoje šiuo metu gyvenančio Baltarusijos piliečio M. CH. pareiškimu dėl smurto, kurį jis nurodė patyręs spalio 13 d. Baltarusijos sostinėje Minske.
 
Pareiškėjo nurodytos įvykio aplinkybės bei prokuratūrai pateikti kiti pirminiai duomenys įvertinti kaip turintys nusikaltimo, kuriam, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Baudžiamuoju kodeksu, yra taikoma universali jurisdikcija, požymių.
 
Universali jurisdikcija reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė už tarptautinėse sutartyse numatytus nusikaltimus taikoma, nepaisant nukentėjusiųjų bei įtariamųjų turimos pilietybės, nusikaltimo padarymo vietos bei to, ar valstybėje, kurioje buvo padarytas nusikaltimas, už tai baudžiama pagal įstatymą. Prie tokių nusikaltimų Lietuvoje priskiriamas ir asmens kankinimas – vienas iš nusikaltimų žmoniškumui.
 
„Tarptautinė bendruomenė vieningai sutaria dėl universalios jurisdikcijos būtinumo ir svarbos ginant esmines žmogaus teises bei stabdant, užkardant sunkius tarptautinius nusikaltimus, tačiau tokios bylos visgi yra retos ir keliančios labai daug teisinių klausimų. Todėl suprantu, kad ir šis ikiteisminis tyrimas bus itin sudėtingas, atidžiai visų stebimas, ir tikrai niekas šiandien negali pasakyti, kada ir kuo jis baigsis. Tačiau jei vadovaujamės žmogaus teisėmis kaip pamatine vertybe, šioje situacijoje turime tik vieną teisingą sprendimą – teisėtais būdais surinkti ir tinkamai užfiksuoti kuo daugiau įrodymo vertę turinčių duomenų, būtinų teismo procesui, kada ir kur jis vyktų. Nelikti nuošalyje įpareigoja ir mūsų pačių istorija“, – sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą komentuoja generalinis prokuroras Evaldas Pašilis.
Baltarusijos OMONas siautėja. EPA – ELTA nuotr.
 
Prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą pateikęs Baltarusijos pilietis teigia, kad šių metų spalio 13 d. Minske patyrė netikėtą užpuolimą ir kankinimus, kuriuos, jo manymu, vykdė Aliaksandro Lukašenkos režimui lojalūs jėgos struktūrų pareigūnai. Pareiškime teigiama, kad šių struktūrų smurtą bei kankinimus patiria ir kiti Baltarusijos piliečiai, kurie protestuoja prieš suklastotus šalies vadovo rinkimų rezultatus. M. CH. taip pat teigia, kad į Vilnių buvo priverstas atvykti bijodamas dėl savo saugumo bei dėl šios priežasties negalėjęs ginti savo teisių Baltarusijoje.
 
Siekiant teisme įrodyti minimą nusikaltimą, ikiteisminio tyrimo metu turi būti gauti duomenys apie tai, kad kankinimas vykdytas veikiant valstybės vardu. Taip pat neatmetama, kad tikrinant visas pareiškėjo nurodytas aplinkybes bus gauti duomenys ir apie kitus galimai nukentėjusius asmenis.
 
Organizuoti, kontroliuoti ir vadovauti šiam ikiteisminiam tyrimui pavesta Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamentui, atlikti tyrimo veiksmus – Lietuvos kriminalinės policijos biurui.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.12.09; 12:10

Generalinė prokuratūra. Slaptai.lt nuotr.

Vilniaus miesto apylinkės teismas patenkino Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro prašymus leisti taikyti griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą įtariamiesiems Nerijui Marcinkevičiui, Donatui Puzinui, Nerijui Valatkai bei Šarūnui Mickevičiui.
 
Nerijų Marcinkevičių leista suimti 7 dienoms, Nerijų Valatką, Donatą Puziną ir Šarūną Mickevičių – 10 dienų, sakoma Generalinės prokuratūros pranešime.
 
Iš viso trečiadienį paviešintame ikiteisminiame tyrime dėl įtariamos prekybos poveikiu, papirkimo, piktnaudžiavimo ir kyšininkavimo yra 11 įtariamųjų.
 
Tyrimui vadovaujančio prokuroro sprendimu iki dabar penkiems įtariamiesiems yra paskirtos su laisvės apribojimu nesusijusios kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas.
 
Kaip jau buvo pranešta, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas gavus duomenų apie tai, kad Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorai Nerijus Marcinkevičius ir Ugnius Vyčinas, Kauno apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamo persekiojimo skyriaus prokuroras Donatas Puzinas bei Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos Vilniaus apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus vyriausiasis tyrėjas Nerijus Valatka, veikdami nepriklausomai vienas nuo kito, neformaliai susitikinėja su Kaune praktikuojančiu advokatu Šarūnu Mickevičiumi ir aptaria jų žinioje esančių finansinių – ūkinių ikiteisminių tyrimų eigą, neviešintinus duomenis bei galimybes priimti proceso sprendimus, kuriais suinteresuoti šio advokato neoficialiai atstovaujami privatūs asmenys. Galimai tokiu būdu tam tikrais atvejais buvo siekiama materialinės ar kitokios naudos.
Lietuviškoji Temidė. Slaptai.lt nuotr.
 
Generalinio prokuroro Evaldo Pašilio įsakymu visi trys prokurorai nedelsiant nušalinti nuo pareigų, pradėti atitinkami tarnybiniai patikrinimai bei kitos vidinės procedūros.
 
Ikiteisminį tyrimą dėl įtariamos prekybos poveikiu, papirkimo, piktnaudžiavimo ir kyšininkavimo atlieka Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų departamentas ir Specialiųjų tyrimų tarnyba.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.15; 00:30

Seimo narės Rima Baškienė (k) ir Dovilė Šakalienė. Eltos nuotr.

Viešojoje erdvėje nuskambėjus informacijai, kad Seimo narė Dovilė Šakalienė, dirbdama Žmogaus teisių stebėjimo institute, galimai operavo didžiulėmis lėšomis, gautomis iš Norvegijos, Seimo Pirmininko pirmoji pavaduotoja Rima Baškienė kviečia Seimo narę Dovilę Šakalienę kuo greičiau išsklaidyti abejones ir į jai metamus kaltinimus, pateikti argumentuotus atsakymus.

„Viešojoje erdvėje nuskambėjusi informacija ir kaltinimai apie tai, kad Dovilė Šakalienė, dirbdama Žmogaus teisių stebėjimo institute, galimai operavo didžiulėmis lėšomis, gautomis iš Norvegijos, teigiant, kad šios lėšos buvo skirtos tendencingai formuoti kitokią visuomenės nuomonę vaikų teisių apsaugos srityje, galimai lengvinant vaikų paėmimą iš šeimų. Kviečiu Seimo narę Dovilę Šakalienę kuo greičiau išsklaidyti abejones ir į jai metamus kaltinimus, pateikti argumentuotus atsakymus“,- pareiškė R. Baškienė.

Ji norėtų gauti atsakymą ir į kitą klausimą: dėl grasinimo susidoroti su parlamentare D. Šakaliene. „Grasinimai susidoroti su Seimo nare Dovile Šakalienė viešojoje erdvėje girdimi jau antrą savaitę kaltinant ją dėl Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo, kurio viena iš iniciatorių ji buvo. (…) Grupė Seimo narių parengė kreipimąsi į prokuratūrą dėl grasinimų nužudyti ir kitaip sutrikdyti Seimo narės Dovilės Šakalienės sveikatą. Linčo teismas negali būti toleruotinas demokratinėje valstybėje, todėl ir aš pasirašiau šį kreipimąsi“, – aiškina „valstiečiams“ atstovaujanti R. Baškienė.

Ji pastebi, kad penkiamečio Matuko nužudymas 2017 metų pradžioje ir vis besikartojantis tėvų smurtas prieš vaikus paskatino greičiau priimti vadinamąjį vaikų nemušimo įstatymą, Seimas vieningai priėmė ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą (už šį įstatymą balsavo 116 iš 116 užsiregistravusių Seimo narių).

Vaikų žaidimų aikštelė. Slaptai.lt nuotr.

„Tada ir dabar akcentavome, kad pozityvios tėvystės ugdymas, įvairiapusė pagalba, parama ir pagarba šeimai, nesitaikstymas su smurtu ir bausmėmis turi tapti mūsų gyvenimo norma, o įstatymo įgyvendinimas turi būti atsakingas ir grindžiamas protingumo kriterijais“, – sako R. Baškienė.

Ji apgailestavo, kad konkretūs pavyzdžiai (ypač Kaune) parodė Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo įgyvendinimo spragas. „Jos jau dabar skubiai taisomos. Kviečiame ir vertiname kiekvieną pasiūlymą ir pagalbą šalinant įstatymo įgyvendinimo trūkumus, nes kuriamos sąmokslo teorijos, visuomenės priešinimas, grasinimas Seimo nariams ar vaikų teisių srityje dirbantiems pareigūnams nėra tinkamas kelias“, – mano R. Baškienė.

Lapkričio 13-ąją 19 Seimo narių kreipėsi į generalinį prokurorą Evaldą Pašilį dėl galimai padarytų nusikalstamų veikų prieš Seimo narę D. Šakalienę.

Penkių Seimo frakcijų atstovai pasirašė po kreipimusi, kuriame konstatuojama, kad prieš Seimo narę D. Šakalienę galimai buvo padarytos ir toliau daromos nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamajame kodekse (grasinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, šmeižimas padarius sunkų arba labai sunkų nusikaltimą, grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas).

Prokurorų klausiama, ar yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, siekiant nustatyti ir baudžiamojon atsakomybėn patraukti asmenis, šmeižiančius Seimo narę grobiant vaikus bei jais prekiaujant, t. y. darant sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, viešai kurstančius su ja susidoroti ir tiesiogiai grasinančius nužudyti ir šiais veiksmais siekiančius neleisti D. Šakalienei vykdyti Seimo narės pareigų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.16; 05:00

Seimo narys Naglis Puteikis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Ketvirtadienį generalinis prokuroras Evaldas Pašilis kreipėsi į Seimą, prašydamas leisti patraukti Seimo narį Naglį Puteikį baudžiamojon atsakomybėn privataus kaltinimo byloje.

Šį kreipimąsi generalinis prokuroras pateikė vykdydamas Vilniaus apygardos teismo prašymą.

Išklausęs generalinio prokuroro argumentų Seimas, „už“ balsavus 99, prieš 1, susilaikius 5 Seimo nariams, sudarė laikinąją tyrimo komisiją dėl sutikimo Seimo narį N. Puteikį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę.

Komisijos pirmininku išrinktas „valstiečiams“ atstovaujantis parlamentaras Audrys Šimas. Ji turės pateikti Seimui išvadas iki rugsėjo 29 d.

Tai jau ne pirmas kartas, kai generalinis prokuroras ateina į Seimą su prašymu panaikinti Seimo nario N. Puteikio teisinę neliečiamybę, tačiau parlamentarai netenkino jo tokio prašymo.

Pernai balandžio 18 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį, kurioje nurodoma, kad privataus kaltinimo tvarka buvo gautas pareiškėjos K. S. skundas, kuriuo prašoma Seimo narį N. Puteikį pripažinti kaltu dėl šmeižimo ir skirti jam įstatyme numatytą bausmę bei priteisti iš jo padarytą neturtinę žalą.

Vilniaus apygardos teisme įvykusio taikinamojo posėdžio metu suinteresuoti asmenys nesusitaikė, todėl teismas nutarė skundą nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.09.22; 00:01

Generalinis prokuroras Evaldas Pašilis ketina vykti į Europos Parlamento Teisės reikalų komiteto posėdį šio Komiteto kvietimu, kai tik bus suderinta tokio posėdžio data.

Kvietimas atvykti į Teisės reikalų komiteto posėdį buvo gautas šių metų vasario 20 d. Jame nurodyta, kad šiam Komitetui yra pavesta išnagrinėti Lietuvos Respublikos prokuratūros 2016 m. balandžio 13 d. prašymą atšaukti Europos Parlamento nario Rolando Pakso teisinį imunitetą ir pateikti išvadas.

Tuo tikslu Komitetas buvo surengęs du posėdžius. Atsižvelgdami į minimame generalinio prokuroro E. Pašilio rašte Europos Parlamento pirmininkui Martinui Schulzui išreikštą prokuratūros poziciją, prireikus pateikti išsamesnę informaciją ir paaiškinimus, Komiteto nariai nusprendė pasinaudoti šia galimybe ir pakvietė E. Pašilį atvykti ,,pasidalinti nuomonėmis apie šią bylą” posėdžio metu.

Teisės reikalų komiteto pirmininko P. Svoboda pasirašytame laiške generaliniam prokurorui E. Pašiliui taip pat pabrėžiama, kad šis „pasidalijimas nuomonėmis yra visiškai savanoriškas, jis vyktų už uždarų durų laikantis griežčiausio konfidencialumo“.

Šiuo metu Teisės reikalų komiteto posėdžio, kuriame dalyvautų generalinis prokuroras E. Pašilis, data dar nėra žinoma.

Informacijos šaltinis – Lietuvos Generalinė prokuratūra.

2017.03.08; 06:30

Generalinis prokuroras Evaldas Pašilis atleido iš pareigų Generalinės prokuratūros Personalo ir teisės skyriaus vyriausiąjį specialistą M. P. dėl dviejų šiurkščių tarnybinių nusižengimų, kuriuos savo išvadose konstatavo specialiai sudaryta Komisija.

Komisijos išvadose nurodoma, kad šių metų sausio 2 d. M. P. neatvyko į tarnybą visą darbo dieną be pateisinamos priežasties ir tuo nevykdė savo pareigos laikytis įstatymų, kitų teisės aktų bei vidaus tvarkos taisyklių, o tuo, kad tą dieną darbo metu viešoje vietoje buvo neblaivus – ne tik nesilaikė atitinkamų teisės aktų reikalavimų, bet ir diskreditavo prokuratūros autoritetą.

Tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas valstybės tarnautojui neatvykus į darbą. Gavus duomenų apie tai, kad M. P. tą dieną Vilniuje sukėlė eismo įvykį būdamas neblaivus, tarnybinis patikrinimas buvo praplėstas ir pateikta bendra išvada, kuriai generalinis prokuroras pritarė.

Nustačius, kad vairuotojo M. P. kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, policija pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal LR BK 281 str. 7 d., kuris šiuo metu tebevyksta.

Informacijos šaltinis – Lietuvos Respublikos prokuratūra.

207.01.22; 06:03

Generalinis prokuroras nedalyvavo Socialdemokratų partijos frakcijos posėdyje, nes šiuo metu išsamūs atsakymai politikams nesuderinami su vykstančių ikiteisminių tyrimų interesais. 

Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras Evaldas Pašilis.
Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras Evaldas Pašilis.

Generalinis prokuroras E. Pašilis šiuo metu nemato galimybės dalyvauti Seimo Socialdemokratų partijos frakcijos posėdyje ir išsamiai atsakyti į jo dalyviams rūpimus klausimus, susijusius su aktualiais ikiteisminiais tyrimais.

„Nors bendravimą su Seimu įvairiais teisėkūros bei prokuratūros veiklos klausimais vertinu kaip labai svarbų ir naudingą, šiuo atveju kvietimo dalyvauti frakcijos narių posėdyje privalau atsisakyti. Viena iš priežasčių – vykstantys ikiteisminiai tyrimai, apie kuriuos atvykęs galėčiau pranešti tik tiek, kiek jau yra paskelbta viešai. Nenorėčiau, kad mano kokie nors atsakymai ir jų interpretacijos pakenktų kolegų darbui ir tikiuosi, kad gerbiami Seimo nariai tai supras. Taip pat manau, kad visuomenė iš prokuratūros pagrįstai tikisi nepolitizuotų, skaidrių tyrimų, prokurorų nepriklausomumo priimant sprendimus, todėl vargu ar būčiau suprastas, jei tyrimų detales pateikčiau vienos politinės partijos atstovams“ – savo sprendimą grindžia generalinis prokuroras E. Pašilis.

Kvietimas atvykti į Seimo Socialdemokratų partijos frakcijos posėdį ir atsakyti į klausimus generaliniam prokurorui E. Pašiliui buvo pateiktas rugpjūčio 31-osios rytą.

Informacijos šaltinis – Lietuvos Generalinė prokuratūra.

2016.09.01; 05:16

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė vadovaudamasi Konstitucija ir Prokuratūros įstatymu bei pritarus Seimui, pasirašė dekretą, kuriuo paskyrė Evaldą Pašilį generaliniu prokuroru penkeriems metams ir suteikė vyriausiojo valstybinio justicijos patarėjo kvalifikacinį rangą.

Prezidentė taip pat priėmė naujojo generalinio prokuroro E. Pašilio priesaiką. E. Pašilis prisiekė būti ištikimas Lietuvos valstybei, vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, garbingai atlikti savo pareigas, ginti žmogaus teises, laisves ir teisėtus interesus, visada būti nešališkas, sąžiningas bei saugoti gerą prokuroro vardą.

Continue reading „Prisiekė naujasis generalinis prokuroras”

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė su Evaldu Pašiliu, kurio kandidatūrai į generalinio prokuroro pareigas pritarė Seimas, aptarė neatidėliotinus darbus, kurių reikia imtis, norint užtikrinti efektyvią prokuratūros veiklą.  

Permainos prokuratūroje tampa gyvybiškai svarbios, nes žmonių pasitikėjimas prokuratūra tiesiogiai susijęs su pasitikėjimu teisingumu ir valstybe. Kol kas prokuratūra pasitiki tik 28 proc. šalies gyventojų. Tai rodo, kad būtinas atsakingas ir kritiškas naujojo prokuratūros vadovo požiūris į aplaidaus darbo atvejus. Tik tada sistema apsivalys nuo neatsakingai dirbančių prokurorų.

Continue reading „Žmonių lūkestis – stipri ir skaidri prokuratūra”

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, vadovaudamasi Konstitucija, pasirašė dekretą, kuriuo į generalinio prokuroro pareigas Seimui teikia teisėjo Evaldo Pašilio kandidatūrą.

Kandidatas yra teisininkas profesionalas, turintis ikiteisminio tyrimo pareigūno, teisėjo darbo ir vadovaujamo darbo patirties.

15 metų teisėjo darbo patirtį turintis kandidatas teisėjo karjerą pradėjo 1999 metais Ukmergėje. Prieš kelias savaites Evaldas Pašilis Pretendentų į teisėjus atrankos komisijos vienbalsiai pripažintas vienu tinkamiausių Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo pareigoms eiti.

Continue reading „Generaliniu prokuroru siūlomas teisėjas Evaldas Pašilis”