Lietuvos partizanas ir jo motina. LGGRTC nuotr.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido fotografijų albumo „Lietuvos partizanai 1944–1986“ antrąją laidą. Albumo sudarytojai – Dalius Žygelis ir Rūta Gabrielė Vėliūtė.
 
Pirmosios laidos (2018 m.) albumą galima rasti Vatikano bibliotekoje, jį prezidentė Dalia Grybauskaitė padovanojo popiežiui Pranciškui, 2019 m. lankydamasi Vatikane.
 
Albume sudėta 118 itin aukštos kokybės laisvės kovotojų nuotraukų, surinktų iš 23 šaltinių. Šiose, bene geriausiose, partizanų kovas, gyvenimą ir buitį atspindinčiose nuotraukose įamžinti visų Lietuvos regionų laisvės kovotojai.
 
Stendas, pasakojantis apie sunkią Lietuvos partizanų kovą prieš sovietinius okupantus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pasak sudarytojos R. G. Vėliūtės, „neveltui sakoma, kad geriau vieną kartą pamatyti, nei dešimt kartų išgirsti. Vaizdas veikia sąmonę žymiai įtaigiau ir betarpiškiau už žodžius. Visuomet bus sakančių, kad partizanai buvo banditai. Tačiau užtenka įdėmiau pažvelgti į jų veidus išdidintose fotografijose ir savęs paklausti: ką matau? Plėšiko ir girtuoklio ar patrioto – kario, kovojusio už savo Tėvynės laisvę, portretą? Partizanai fotografuodavosi labai atsakingai, rimtai, stengdavosi perteikti svarbiausius kovos ir gyvenimo miške aspektus. Visame partizaninio pasipriešinimo nuotraukų archyve nėra išlikusių jų veiklą kompromituojančių fotografijų, kuriose kovotojai puikuotųsi nukautais priešais ar elgtųsi nekultūringai. Taip, yra žaismingų, linksmų fotografijų, tačiau ir jose užfiksuoti savo kovai pasišventusių, daugiausia jaunų, žmonių veidai. Mane stebina jų idealizmas: kokio aukšto dvasinio lygio tai buvo žmonės, jeigu net gyvendami karo lauko sąlygomis ir nuolat patirdami netekčių, mirties siaubą, vis tiek nuotraukose siekė atspindėti bent kiek šviesesnę savo gyvenimo pusę.”
 
Pasak sudarytojo D. Žygelio, atsirenkant fotografijas vienas pagrindinių kriterijų buvo jų kokybė, mat albume dauguma nuotraukų turėjo būti išdidinamos net iki keliolikos kartų. „Reikia prisiminti, kad originalios ano meto fotografijos paprastai buvo labai mažos, ilgiausia kraštinė – maždaug iki 7 cm., bet ir tokios pasitaikydavo retai. Nuotraukas išdidinus, pasimato jų detalės, iš veidų sklindanti emocija. Taip pat galima įsižiūrėti į žmogaus tipažą, jo amžių, etninius bruožus. Mūsų tikslas nebuvo nustebinti nematytomis partizanų fotografijomis, mums svarbu buvo surinkti kokybiškiausias ir emociškai pagaviausias partizanų fotografijas. Būtent tai ir yra šio fotografijų albumo išskirtinumas, o kartu ir naujas raktas į partizanų istoriją”.
 
160 puslapių albumą galima įsigyti LGGRTC virtualiame knygyne.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.07.20; 12:44

Knygų spintoje aptikau seniai pamirštą ryšulį. Radinys – į celofaninį maišelį rūpestingai suvyniotas pluoštas maniškių publikacijų, kadaise skelbtų daugiausia „Literatūroje ir mene“ ir „Lietuvos aide“. Tai tekstai, kurie man brangūs, kuriuos vertinu, dėl kurių niekad nebus gėda.

Žvelgdami į nuotraukas jau supratote, jog čia daugiausia interviu su rašytojais, poetais, literatūros kritikais – Petru Dirgėla, Juozu Apučiu, Leonidu Jacinevičiumi, Justinu Marcinkevičiumi, Vanda Zaborskaite, Valdemaru Kukulu, Liudviku Gadeikiu, Eugenijumi Matuzevičiumi, Ramūnu Klimu, Vladu Dautartu, Vaciu Bagdonavičiumi… Žinoma, svarbiausia tema juose – Lietuvos nepriklausomybė. Ar pavyks išsaugoti, ką privalome daryti, kad išliktume, kas ir kodėl mums kenkia? Daug klausimų – tebeaktualūs. Daug atsakymų – tarsi šiandien parašytų.

Nuotraukose užfiksavau ir keletą piktų savo publikacijų, kuriose pasakoju apie Kaliningrado srityje griaunamus prūsų bei lietuvių istorijos, kultūros, architektūros paminklus, kryptingai, ciniškai rusinamus lietuvius. Čia rasite ir tekstą „Istorinių klaidų“ šalis“, kuriame kritikuoju Arvydą Juozaitį, Bronislovą Genzelį, Krescencijų Stoškų. O rašinys apie netikruosius pranašus? Verta prisiminti, kaip tuomet dar tik besistojančią ant kojų Lietuvą aršiai puolė opozicija, tarsi sava, tarsi lietuviška… Čia – ir polemika su vienu Lietuvos rusu, kas gi yra tikroji Tėvynė ir kuo ji skiriasi nuo Sovietų Sąjungos…

Žodžiu, sudėjus visus šiuos tekstus į krūvą, man regis, ant stalo gulėtų puiki, išliekamąją vertę turinti knyga.

Bet gal aš klystu, gal man tik taip atrodo…

Gintaras Visockas

2020.08.02; 10:00