Putinas arba valdžios manija. Knygos viršelis
Putinas arba valdžios manija. Knygos viršelis

Leidykla „Briedis“ pristato Paryžiaus Sorbonos universiteto docentės, šiuolaikinės istorijos konferencijų lektorės emeritės, rusistikos, SSRS bei postkomunistinės Rusijos specialistės Françoise Thom knygą „Putinas arba valdžios manija“.

1999 m. Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas paskyrė premjeru Vladimirą Putiną. Nors šis KGB atsargos pulkininkas jau buvo tapęs Federalinės saugumo tarnybos (FST) vadovu, ir Rusijos, ir Vakarų visuomenės apie jį žinojo labai nedaug. Putinas buvo savotiškas „tamsus arkliukas“, netrukus paskirtas karštančio Jelcino įpėdiniu ir 2000 m. išrinktas naujuoju prezidentu. Paskui sekė visa virtinė „perrinkimų“.

Naujasis Rusijos vadovas piliečių akyse stengėsi susikurti kieto vyruko ir šalies interesų gynėjo įvaizdį. Apie SSRS žlugimą pradėta kalbėti kaip apie geopolitinę katastrofą ir neregėtą istorinį pažeminimą, kartu tvirtinant autoritarinę valdžios vertikalę, vis labiau gniaužiant bet kokią opoziciją, skatinant revanšizmą Vakarų atžvilgiu. 2008 metais, kai Rusija įsiveržė į Gruziją, tapo aišku, kad Putinas neapsiribos savo šalies sienomis. Paskui sekė ukrainietiško Krymo atplėšimas, ginkluoto konflikto Donbase sukėlimas, galiausiai atvira invazija į Ukrainą, net nemėginant prisidengti vietos separatistais ar „engiamais rusakalbiais“. Kaipgi tai nutiko?

Vakarai ilgai klydo dėl Putino ir sąmoningai ignoravo pavojaus signalus, siunčiamus nuo pat pirmųjų režimo gyvavimo dienų. Rusijos prezidentas kelis dešimtmečius vertintas kaip žmogus, kurio pagrindinis tikslas – praturtėti pačiam ir praturtinti sau lojalius asmenis, o ne atvirai agresyvios ir ekspansinės ambicijos kaimyninių šalių atžvilgiu. Vakaruose ilgai manyta, kad šaukdamasis „prarastos didybės“, Putinas tiesiog blefuoja. Tačiau jam pinigai yra būtinas valdžios įrankis, kuriuo galima pirkti ginklus ir žmones.

Ir vidaus, ir užsienio politikoje Putino Rusija vystosi panašiai. Vos tik Kremliaus šeimininkas pajunta, kad jėgos persvara yra jo pusėje, išmanioji galia užleidžia vietą atviram terorui: nuodijami opozicijos atstovai, puolamos kaimyninės valstybės, Vakarams grasinama branduoliniu ginklu.

Istorikams dar teks ištirti putinizmo fenomeną. Bet aišku viena: tai yra absoliučios valdžios troškimo apsėstas nihilistinis režimas, kuris mėgaujasi kenkdamas be jokios racionalios priežasties. Putinizmas nesiremia jokia suprantama ideologija ir lengvai aukoja pačios Rusijos interesus. Ši Françoise Thom knyga yra svarbi, siekiant suprasti tikrąsias Kremliaus šeimininko veiksmų priežastis. Šiomis temomis Prancūzijoje išleista ne viena autorės knyga.

Iš prancūzų kalbos vertė Raimonda Baškytė.

Informacijos šaltinis – leidykla BRIEDIS

2023.05.22; 05:50

Minsko susitarimas yra katastrofa. Jis suteikia Vladimirui Putinui viską, ko šis norėjo.

Pirma, Donbaso regionas bus finansuojamas Vakarų (Ukraina lėšų neturi). Antra, jis bus valdomas rusų „silovikų“, kadangi susitarime aiškiai įvardyta, kad vietos policija ir teisėsauga nebus kontroliuojama Kijevo.

Trečia, konstitucinė reforma suteiks Donbaso regionui veto teisę Kijevo reformoms.

Continue reading „Minsko susitarimas yra katastrofa”

zickus-2 001

Visuomenės aktualijų portalui Slaptai.lt įsigijo labai įdomią knygą – mįslingoje automobilio katastrofoje žuvusio žymaus žurnalisto Kęstučio Žičkaus straipsnių rinkinį. Knyga pavadinta “Męs grįžtame į Lietuvą”.

Knyga buvo išleista 1997-aisiais metais Vilniuje, jau po Kęstučio Žičkaus mirties. Knygos anotacijoje rašoma: “Knygos autorius Kęstutis Žičkus, žuvęs 1996 metais, žurnalisto kelią pradėjo “Atgimime”, o į “Lietuvos aidą” atėjo dienraščiui atsikūrus, 1990-aisiais. Dirbo politikos skyriaus vedėju, vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju. Knygoje surinkti straipsniai, spausdinti “Atgimime”, “Lietuvos aide”, “Amžiuje”. Jie atspindi Lietuvos ir su Lietuva susijusius užsienio įvykius nuo 1989 iki 1996”.

Continue reading „Lietuva – vienintelė, kurioje neišdegė “perestroikos” planas”

francuaza_1

Istoriką Rusijos ir Europos santykiuose labiausiai pritrenkia tai, kad vakariečių iliuzijos dėl Rusijos nesikeičia ir ši sugeba primesti idėjas, pagal kurias užsieniečiai ją – dar ir klaidingai – interpretuoja. Taip paaiškina ir kitą Rusijos ir Europos bendradarbiavimo dėmenį: stulbinamą Vakarų partnerių kurtumą. Greitai pamirštama bene viskas: nuolatinės rusų verslininkų nesėkmės, Europos pareigūnų įžeidinėjimai, žmogžudystės, diplomatų įžeidimai, nacionalizacijos, neįvykdyti įsipareigojimai ir tarptautinės teisės pažeidimai.

Vos Rusija pradėjo karą užimdama penktadalį kaimyninės valstybės teritorijos, Jungtinės Valstijos prabilo apie santykių “perkrovimą iš naujo”, pamirštant senas klaidas (taip pat ir vertingą patirtį, iš kurios būtų galima pasimokyti). O Prancūzija, parduodama “Mistral” tipo desantinių laivų, duoda priemonių kitam karui prieš kaimynę.

Continue reading „Rusija ir Europa: “Perkrovimo iš naujo” pavojai”