Atrieda atidunda. Dar neišvažiavę minios tų, kurių taip bijom, vėl atslinks prie urnų. Viešpatie, kaip nekalbėt apie tai, kas tikrai svarbu? Ką daryt, kad nereikėtų nieko daryt? Kad nematytų to, kas paslėpta ir nereikėtų apie priežastis? Kaip užgesinti noruspakeisti gyvenimą, kad užrakintos durys niekada neatsidarytų?

Laukuose pristatykim baidyklių. Žmonės ir jų nuodėmės – kas gali būti smagiau? Kuo daugiau pro visur apie tai, kas skauda, bet nieko nepakeis. Kad patys kalti. Kad labai jus mylim ir rūpit. Kuo mažiau apie svarbiausia. Kad pavargę eitumėt miegot.

Continue reading „Kova be taisyklių”