Vienas iš Karabacho kilimų siužetų

Kilimas yra tarsi amžinai dainuojantis namų palydovas, o Karabacho senbuviams ši išmintis ypač giliai suvokiama. Regionas žinomas kaip istorinė tradicinių kilimų audimo mokykla. Azerbaidžano teritorijoje žinoma ir daugiau tokių mokyklų: Baku, Kubos, Širvano, Gendžės, Kazacho, Tebrizo. Nors skirtingi audimo centrai turėjo sąsajų, specialistai gerai atpažįsta kiekvienos mokyklos savitą braižą.

Nuolatinis gyvenimo palydovas

Kilimų gamyba tiurkams yra vienas iš seniausių amatų. Jo ištakos siekia bronzos amžių! Tradiciniuose geometriniuose ornamentuose tyrėjai atpažįsta archajiškus elementus, siekiančius pagonybės laikus.

Amato vystymąsi skatino azerbaidžaniečių tradicinė namų buitis: senovėje namuose be baldų buvo valgoma, miegama, laisvalaikis leidžiamas ant grindų, užtiesto kilimais. Pasiturinčių šeimų namuose jie buvo prabangesni, puošė taip pat ir sienas. Didelėms gyvenamosioms patalpoms kilimai buvo audžiami tyčia joms arba parenkami komplektai: didysis kilimas kambario centre, o iš kraštų – to paties stiliaus mažesni kilimai. Karabacho kilimai garsėja savo dydžiu, jų yra iki 20 kv. m ir net 30 kv. m ploto!

Kilimas žmogų lydėjo nuo gimimo iki mirties. Tekėdama mergina būsimajai šeimai dovanodavo savo pačios nuaustą gaminį, kartu pademonstruodama taip savo darbštumą, įgūdžius, gerą skonį. Tai buvo visais laikais tinkama dovana – maldos namams, artimiesiems.

Buityje reikėjo ir įvairios paskirties patvarių bei dailių tekstinės gaminių: kilimėlių maldai, ūkyje reikalingų daiktų – gūnių arkliams, balno užklotų, krepšių nešuliniams gyvuliams, didelių maišų, daiktadėžių, dėklų veidrodžiui ir kt. Gyvulių augintojai dukart per metus keisdavo gyvenamąją vietą – iš žiemavietės į vasarvietę ir atgal – taigi buvo įgudę turto susipakavimo ir persigabenimo reikaluose.

Moterys nedirbo lauko darbų, todėl galėjo atsidėti kilimų audimui. Tam turėdavo atskirą kampelį dekoratyvinio taikomojo meno kūrybai. Kiti šeimos nariai taip pat vienaip ar kitaip galėjo prisidėti prie gamybos proceso, pirmiausia žaliavos paruošimo.

Kilimams naudota tik pavasarinio kirpimo avių vilna, kai pluoštas kokybiškesnis – ilgesnis. Vyrų pareiga buvo nukirpti vilną ar jos nupirkti vasaros ganyklose. O moterys ją skalbė ir atliko tolesnius pluošto paruošimo darbus.

Iš serijos „Karabacho kilimai” (1)

Kilimų amato mokyklos susiformavo ten, kur buvo tam reikalingų žaliavų. Karabacho regionas šiuo požiūriu buvo ypač palankus: čia klestėjo avininkystė, taip pat buvo auginama medvilnė, šilkverpiai.

Karabacho avys garsėjo visame Kaukaze. Teigiama, jog paskanauti tenykščių šašlykų žmonės atvykdavo iš toliau. Vietinės avys davė rekordiškai daug riebalų – jos kurdiukinės, riebalų telkinys ties uodegos pamatu galėjo siekti 30 kg; riebalų atsarga gyvūnams praversdavo sausringuoju laikotarpiu, kai sumažėdavo pašarų; gyventojai šiuos riebalus naudojo muilo gamybai. O aukščiausios kokybės Karabacho avių vilna idealiai tiko kilimams.

Kaip rašo Čingizas Kadžaras knygoje „Senoji Šuša“, šiame mieste ir aplinkiniuose kaimuose XIX a. viduryje kai kurie savininkai laikė dešimtis tūkstančių avių, o toks Gadžis Mamedas Huseinas iš Karadolago kaimo – daugiau nei 60 tūkst.

Karabachas taip pat garsėjo kaip šilko gamybos centras. Čia gausu šilkmedžių, kurių lapais minta šilkverpiai, o uogas vietos gyventojai nuo seno įvairiai perdirbo. Dideli šilkmedžių sodai buvo ne tik Šušoje ir jos apylinkėse, bet ir aplink Agdamą. Šilkverpių kokonai buvo perdirbami Šušoje veikusiuose cechuose, kurių skaičius XIX a. pabaigoje siekė 20.

Namudinių gaminių patvarias spalvas užtikrino natūralūs augaliniai dažai, gaminami iš granato, citrinmedžio, dažinės raudės, pūkenio, kiečio, raudonojo ar juodojo santalmedžio, obels žievės, kaukazinės ir įprastos slyvos, riešutmedžio, ąžuolo. Raudoni dažai senovėje taip pat buvo gaminami ir iš tam tikrų vabzdžių.

Žinovai kalba apie du kilimų audimo centrus Karabache – kalnų ir lygumų. Kalnų židinio pažiba buvo Šušos miestas ir aplinkiniai kaimai. Lygumose garsėjo Džebrailo, Agdamo, Bardos, Fizulio audėjos. Aplink kiekvieną iš jų kaimuose taip pat buvo audžiami kilimai pardavimui.

Šušos mokyklos mokytojas Jakovas Zedgenidzė rašė („Kilimų ir pledų gamyba“, 1891), kad iš visų amatų, kurie gyvuoja Šušoje, kiekybe ir kokybe pirmavo kilimų audimas, ir tai buvęs grynai azerbaidžaniečių moterų užsiėmimas.

Technologiškai yra dvi pagrindinės kilimų grupės: lygieji ir pūkuoti (rištiniai). Lygiųjų grupei priskiriami ne tik kilimai, bet ir įvairiausi tekstilės gaminiai, kurių reikėjo kiekvienuose namuose.

Rištiniais bei lygiaisiais kilimais ypač garsėjo Šuša, kuri XVIII a. tapo svarbiausiu vadinamosios Karabacho kilimų mokyklos centru, o XIX a. kilimų audimas įgijo verslo pobūdį: moterys pradėjo austi ne tik savo namams, bet ir turgui, todėl stengėsi kaip įmanydamos tobulinti savo raštus, patraukti pirkėją.

Puikios žaliavos ir aukštas audėjų meistriškumas lėmė, kad Karabacho rištiniai kilimai pagarsėjo kaip itin tankūs (kvadratiniame metre 90–160 tūkst., kartais 200 tūkst. mazgų), aukšto minkšto plauko, ryškaus kolorito. O kilimų ornamentų, meninės kompozicijos studijoms yra paskirtas ne vienas darbas. 

Karabacho kilimai (2)

Šušoje gimė garsus azerbaidžaniečių kilimų audėjas Latifas Huseinas Karimovas (1906–1991), amato abėcėlės išmokęs iš savo mamos. Jis tapo ne tik iškiliu menininku, bet ir tyrėju. Po daugiau kaip 35 metus trukusių tyrimų išleido kapitalinį veikalą – tritomį „Azerbaidžano kilimas“ (1961–1983), kuriame iššifravo daugiau kaip 1300 ornamentų elementų, pateikė meninės kompozicijos klasifikaciją ir charakteristiką. Tritomis besidomintiesiems kilimo menu jau ištisi dešimtmečiai yra parankinė knyga. Neatsitiktinai Karimovas vadinamas azerbaidžaniečių kilimo tėvu. Be kita ko, jo pastangomis 1967 m. Baku buvo įkurtas Azerbaidžano kilimų ir liaudies taikomojo meno muziejus, pirmasis toks pasaulyje. 1991 m. jam suteiktas Latifo Karimovo vardas. Šiame muziejuje sukaupta daugiau nei 15 tūkst. įvairių kilimų kolekcija, čia vyksta moksliniai tyrimai, edukaciniai renginiai, kilimai yra restauruojami.

XX a. antrojoje pusėje liaudies dekoratyvinio taikomojo meno šaka tapo savarankiška menotyros mokslo kryptimi. Prie to prisidėjo Karimovo geriausia mokinė menotyrininkė prof. Kiubra Alijeva(g. 1944), kuri, beje, yra taip pat kilusi iš Karabacho. Praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje Karimovas pradėjo organizuoti ekspedicijas į regionus, kuriose taip pat dalyvavo tuomet jauna mokslininkė. Paskatinta savo mokytojo, ji lygiuosius Azerbaidžano kilimus pasirinko kaip mokslinio tyrimo objektą. 1984 m. apgynė disertaciją, o 1988 m. išleido monografiją. Pasaulinio lygio kilimų ekspertė, šiandien turinti visą būrį pasekėjų, Kiubra Alijeva išskyrė skirtingas kilimų audimo mokyklas ir jų centrus, jų ryšius, tyrė siužetų ir ornamentų tipus.

Pasaulio kultūros paveldo šedevras

2010 m. azerbaidžaniečių tradicinė kilimų gamyba Azerbaidžano Respublikoje įtraukta į UNESCO Nematerialaus žmonijos kultūros paveldo sąrašą. Šiam įvykiui skirtame pasaulinės organizacijos pranešime spaudai teigiama: „Azerbaidžano Respublikoje kilimas yra tradicinis tekstilės gaminys, išsiskiriantis dydžių, tekstūros tankumo įvairove. Gaminamas rankomis, gali būti pintas ar austas, o kiekvieno iš jų piešinys būdingas tik vienam iš daugelio regionų, kuriame gaminami kilimai. Kilimų gamyba – dalis šeimos tradicijos, perduodama tiek žodžiu, tiek ir praktiškai“.

Tradicija iki šiol gyva, o kilimas yra saugomas specialaus įstatymo. Klimai audžiami vestuvėms, kiti laikomi pakasynoms. Vyriška linija kilimai perduodami kaip šeimos relikvija, yra gyva kilimų dovanojimo tradicija.

Garsusis Azerbaidžano kilimų muziejus Baku

Azerbaidžano nacionaliniame kilimų muziejuje ir pasaulio muziejų kolekcijose yra saugoma nuostabių Karabacho mokyklos pavyzdžių – tiek ornamentinių (su vadinamaisiais medalionais ar be jų), tiek ir siužetinių. Už juos tarptautinėje rinkoje yra paklojamos milžiniškos sumos, siekiančios dešimtis tūkstančių dolerių.

Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad Karabacho kilimai meniškumu, ornamentais ir spalvų deriniais labiau nei kitų Kaukazo meistrų gaminiai primena persiškus kilimus. Būdingos sodrios spalvos, raštų įvairovė, kompozicijos išbaigtumas, įpinama augalinių elementų. Audėjos stengėsi kilimų raštuose stilizuotai perteikti Karabacho gamtos kraštovaizdžio grožį, augalijos žavesį, kiekvienos gėlės ir pumpuro, kiekvieno lapelio įstabumą.

Įdomu, kad pirmykštis siužetinių kilimų objektas buvo medžioklė. Vėliau piešinyje liko medžioklės atributai, simboliai, o galiausiai, XX a. pradžioje, tik gyvūnai. Tokios kilmės yra lygiųjų kilimų „šadda“ kompozicija.

„Šadda“ – vienas žinomiausių Karabacho lygiųjų siužetinių kilimų tipų. Dar XX a. pradžioje kilimų audėjos jį vadino „šadra“ (šatra). Manoma, jog pavadinimas kilęs nuo archajiško azerbaidžaniečių žaidimo, šachmatų prototipo „šatrandž“. Kompozicija iš tiesų labai sudėtinga, piešinys išdėstomas šachmatų tvarka.

Lygiuosius kilimus nagrinėjusi menotyrininkė prof. Kiubra Alijeva vieną seniausių „šadda“ kompozicijos kilimų, kuris datuojamas XVIII a. (praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje eksponuotas Kijevo Vakarų ir Rytų meno muziejuje) aprašė taip. Visame kilimo lauke juda karavanas, vedlys, raiteliai, sakalai, šunys, kupranugariai ir arkliai, kupranugariukai ir kumeliukai, antilopės ir elniai. Karavanas juda iš kairės į dešinę, keliomis horizontaliomis juostomis, kiekvienoje eilėje atsiremia į pėsčio vedlio figūrą. Šiltų ir šaltų atspalvių derinys, grynų spalvų švara ir skambumas, iškilminga spalvų dermė – visa kuria epinį pasakojimą, ramų pasitikėjimą, o naivus ryškumas ir spalvų grynumas suteikia pasauliui vaikiško džiaugsmo.

To paties laikotarpio „šadda“ tipo kilimas „Karavanas“, išaustas Lenberano kaime netoli Bardos, saugomas Gruzijos valstybiniame Simono Džanašijos muziejuje. Kilimas yra susiūtas iš dviejų ruošinių, piešinio baltos detalės išaustos šilku. 

Tokio sudėtingo piešinio kilimų taip pat yra privačiose kolekcijose (pvz., JAV, Filadelfijoje), be abejonės, taip pat ir Azerbaidžano nacionaliniame kilimų muziejuje.

Iš viso priskaičiuojama per trisdešimt Karabacho mokyklai būdingų kilimų kompozicijų tipų. Jų pavyzdžių turi garsiausi pasaulio muziejai, tarp jų Ermitažas bei Luvras. Šie kilimai puošia Vatikaną ir Baltuosius rūmus.

Dar vienas „Karabacho kilimų” siužetas

Niujorke, Metropoliteno meno muziejuje, galima pamatyti XVI-XVII a. sandūroje išaustą prabangų kilimą „Godža“ (Senis), puoštą subtiliais lelijų motyvų raštais.

Tbilisyje, Gruzijos taikomojo meno muziejuje, saugomas puikus senovinės kompozicijos „Balyg“ (Žuvis) pavyzdys – 1811 m. Karabache sukurtas kilimas. Senovinės kompozicijos ypatumas yra ne tik stilizuotas žuvies vaizdavimas, bet ir lelijų bei rožių raštas kompozicijos centrinėje dalyje.

Siužetinių kilimų tradicija, subtiliai perteikiamų piešinių sudėtingumas byloja apie audėjų techninį tobulumą, aukštą amato išsivystymo lygį.

Didžiojo Šilko kelio įtaka

Kilimų meistrai buvo atviri ne tik tradiciniams vietos raštams, bet ir įvairioms kultūrinėms bei meninėms naujovėms, kurios į Azerbaidžaną su amžiais skverbėsi kartu su arabais, tiurkais seldžiukais, mongolais, europiečiais… Ornamentų įvairovė gausėjo, tačiau svarbiausi bruožai išliko. Karabacho grupės kilimuose tai yra vyraujantis geometrinis piešinys ir stilizuotas figūrinių motyvų vaizdavimas. Nepatyrusiam žiūrovui tokius stilizuotus elementus, kaip antai drakonus, gali būti sunku ir atpažinti.

Šie elementai azerbaidžaniečių kilimo kompozicijose atsirado veikiant Šilko keliui. XIII a. Azerbaidžanas glaudžius prekybinius ir kultūrinius ryšius palaikė su Kinija. Buvo kiniškų prekių tranzitinė teritorija. Į Vakarų Europą Šilko keliu buvo gabenami ir azerbaidžaniečių kilimai, kurie Viduramžiais buvo audžiami dvarų profesionaliose kilimų dirbtuvėse (XVII a, kai atsirado chanatai, pradėjo formuotis kilimų audimo liaudies centrai). Savo ruožtu Šilko kelias turėjo įtakos ir Europos dekoratyviniam taikomajam menui. Manoma, kad Azerbaidžano lygusis kilimas prisidėjo prie Vakarų Europos gobeleno vystymosi.

Kiekvienas laikotarpis kilimų raštuose paliko savo pėdsaką. Saitai su Kinija lėmė, kad dekoratyviniame taikomajame mene ir architektūroje atsirado kiniškų motyvų, persipynusių su tautos pasaulėjauta. Tokios kilmės yra kilimų „drakoniškų“ siužetų serija (XVI–XVII a.).

Tiurkų mitologijoje drakonas įprasmino blogį, o su Tolimųjų Rytų vaizduojamojo meno įtaka (per kinišką porcelianą, tekstilę) buvo perimtas gerojo kiniško drakono įvaizdis. „Drakoniški“ motyvai skirtingose Azerbaidžano kilimų audimo mokyklose nėra dažni, tačiau išliko ir vėlesniais šimtmečiais, įgijo kompozicinių savitumų.

Kilimas „Ovčulug”. Karabacho mokykla. Kilimas saugomas Valstybiniame Azerbaidžano kilimų ir liaudies meno muziejuje Baku

Azerbaidžano nacionaliniame kilimo muziejuje yra unikalus „drakoniško“ tipo XVII a. Karabacho kilimas „Aždachaly“ (pavadinimas nurodo būtent „drakonišką“ stilių; šios kompozicijos kilimai buvo paplitę Šušoje, Bardoje, taip pat su Karabacho kilimų audimo mokykla ryšius turėjusioje Nachičevanėje ir Širvane). Tokie seni kilimai yra didelė retenybė, juolab „drakoniški“.

Pasak ekspertų, šio siužeto kilimų kompozicijos vienos įdomiausių.

Sefevidų epochos dvarų kilimuose, kuriuos audė profesionalūs audėjai, buvo vaizduojami drakonai, paukščiai Simurgai, palmetės ir kiti augaliniai motyvai bei fantastinės būtybės. Stilizuotas drakonas tradiciškai yra palmetės saugotojas, o palmetė reiškia žiedą – gyvenimo simbolį. Tokie kilimai turėjo nešti namams laimę ir turtus. Kaip ir dera dvarui, jie buvo dideli. Minėtas „Aždachaly“ egzempliorius yra 464×228 cm. Koloritas atitinka epochą: raudoname fone žaidžia juodos, mėlynos, violetinės, mėlynos, žalios, geltonos ir baltos spalvos.

Šiek tiek vėlyvesnio laikotarpio (XVIII–XX a.) Karabacho grupės „drakoniškų“ kilimų yra Luvro kolekcijoje, tarp jų yra ir šiek tiek kitokios kompozicijos „Aždachaly“. Beje, pasaulio kultūros lobyno ekspertai žiūrovo nepainioja pristatydami Karabacho meistrų kūrybą – priskiria Azerbaidžanui.

Kilimas „Čelebi“ (pavadinimas nuo kaimo, esančio netoli Bardos), datuojamas XIX a. pabaiga–XX a. pradžia. Piešinio pagrindinis akcentas yra medalionai su dantukais – saulės (ar dieviškos šviesos) simbolis, o kompozicijos centrinis laukas užpildytas raštu iš smulkių įvairių elementų, tarp jų ir stilizuotų (tarsi gėlės) gyvūnų pėdsakų. Krašto ornamentas – raudonos, žalios, tamsiai mėlynos ir raudonos spalvos žvaigždėti elementai baltame fone.

Panašaus laikotarpio kilime „Chanlyg“ (pavadinimas nuo kaimo Džebrailo apylinkėse) drakono elementai vaizduojami kaip juosta, simbolizuojanti vandenį, dar yra „gyvenimo medis“ su gėlių ornamento motyvais, trikampiai – stabilumo ženklas. Kompozicijos centre yra rombo formos baltas medalionas, kuris savo ruožtu įrėmintas į raudoną medalioną. Juos supa ir kampinius elementus gausiai užpildo augaliniais geometriniais ornamentais persipynusios šakos.

Grėsmė kultūros paveldui

Menotyrininkai ekspertai ne vienoje publikacijoje pastebi, kad užsienio muziejuose ir privačiose kolekcijose Karabacho kilimai neretai pateikiami kaip armėniški. Paveldo išsaugojimu besirūpinantis Azerbaidžano kilimų muziejus vykdo didelį projektą – per 2018–2022 m. identifikuoti visus užsienio muziejuose esančius azerbaidžaniečių kilimus, sukaupti visuomenei prieinamą elektroninę duomenų bazę. Prie paveldo išsaugojimo prisideda ir privatūs asmenys, tačiau apie tai šiek tiek vėliau.

Tačiau azerbaidžaniečių kultūros paveldas okupuotame Kalnų Karabache yra niokojamas, pasisavinamas. Apsišaukėliškame Arcache armėnai kilimų gamybos tradiciją pateikia kaip savo tautos tūkstantmetį paveldą Karabache, įkurta užsienio vartotoją klaidinanti anglišku pavadinimu organizacija „Karabacho kilimai“.

Lietuvos gyventojams sunku patikėti tuo, kokios grėsmės, kokios problemos iškilusios XXI a. civilizuotose Kaukazo valstybėse.

Baltijos šalis apie tai pasiekia, deja, ganėtinai šykščios žinios. Bene vieninteliu tokios informacijos šaltiniu Lietuvoje yra tapęs nepriklausomas portalas slaptai.lt. Dėmesio vertas kultūros ir meno mėnesinis žurnale „Kultūros barai“ paskelbtas (2019, 5 nr.) filosofijos mokslų daktarės Širin J. Melichovos, Azerbaidžano kilimų muziejaus direktorės bei Azerbaidžano ICOM (Tarptautinės muziejų tarybos) prezidentės, straipsnis „Karmininės Karabacho rožės“.

Įžangoje autorė atkreipia dėmesį, kad „politiniai konfliktai neapsiriboja įsibrovimu į svetimą teritoriją. Ne mažiau pavojinga, kad pažeidžiamos kultūrinės sienos, kai viena tauta savinasi ar naikina kitos tautos kultūrą“.

Okupuotose Kalnų Karabacho teritorijose sugriauta šimtai istorinių ir architektūrinių paminklų, o nusiaubtų muziejų vertingiausi eksponatai išvežti į Armėniją.

Toks likimas laukė ir Šušoje 1985 m. duris atvėrusio Azerbaidžano kilimų muziejaus filialo, kuriame buvo eksponuojama Karabacho liaudies kūryba – kilimai, kiliminiai dirbiniai, siuviniai, tautiniai drabužiai, papuošalai, medžio drožiniai. Laimei, filialo vadovui dalį eksponatų pavyko išgelbėti, išgabenti į Baku esantį Kilimų muziejų, taigi Šušos kolekcijos šiandien yra prieinamos plačiajai visuomenei. Azerbaidžaniečiai nepraranda tikėjimo, kad vieną dieną sugrįš į senąją Šušą, kitus regiono miestus ir kaimus.

O ši ekspozicija yra pradedama ypatingu eksponatu, kuris suvirpina azerbaidžaniečių jautriausias stygas; prie jo vyksta įvairūs kultūriniai renginiai. Tai neįprasto likimo kilimas, tapęs nebyliu armėnų barbarizmo okupuotose teritorijose liudininku.

Nebylus barbarizmo liudininkas

Siužetinės kompozicijos su gėlėmis – „Sachsyda gulliar“ (Gėlės fajanso vazoje), „Bachčada gulliar“ (Gėlės sode) – Karabacho kilimuose atsirado XIX a. viduryje ir buvo išties populiarios. Pasak menotyrininkės dr. Rojos Tagijevos, šios kompozicijos Karabacho audėjų šedevrus galima pamatyti Azerbaidžano R. Mustafajevo meno muziejuje ir Azerbaidžano istorijos muziejuje.

Kilimas, kuris kaip nebylus barbarizmo liudininkas pagarsėjęs toli už Azerbaidžano ribų (Lietuva, Bulgarija, Turkija…), yra būtent siužetinės kompozicijos „Bachčadagulliar“. Tradicinės ir spalvos: karmino raudonumo keturi rožių krūmai juodame fone. Širin J. Melichovos žodžiais, dramatiškas raudonas rožių atšvaitas, įkūnijantis motinos meilės galią, tiesiog suspaudžia širdį, o rožių kontrastas juodame fone dvelkia nerimu, artėjančios tragedijos nuojauta.

Karabacho grupės kilimas, vaizduojantis tradicinę „Gėlės sode“ kompoziciją.

Kaip liudija išaustas užrašas azerbaidžaniečių kalba kirilicos rašmenimis, šį kilimą motina išaudė ir padovanojo savo sūnui Sarvarui gimimo dienos proga 1971 m. sausio 1 d.

Kilimas pagarsėjo po to, kai 2017 m. buvo pateiktas JAV virtualiame aukcione kaip armėniškas. Tai nepraslydo pro akis Los Andžele įsikūrusiam Elšadui Tairovui. Vyras domisi tautos kultūros paveldu, kolekcionuoja kilimus, tad iškart suprato, jog tai yra tipiškas Karabacho grupės kilimas, iš okupuoto regiono išgabentas armėnų.

Tairovas išpirko motinos dovaną (kilimas dažnai taip vadinamas, „Motinos dovana“ yra šiai istorijai skirtas režisieriaus Bachruzo Achmedly pantomimos spektaklis) ir atsiuntė į Kilimų muziejų Baku vildamasis, kad darbuotojams pavyks rasti tikrąjį savininką. Deja, paieškos buvo nesėkmingos, koks likimas ištiko Sarvarą – nežinia.

Po klajonių į tėvynę grįžęs saugioje aplinkoje liko tik kilimas. Jį mecenatas dovanojo muziejui.

2020.04.04; 18:23

Antonio Guterresas, JT Generalinis sekretorius. EPA – ELTA nuotr.

Jungtinių Tautų vadovas Antonio Guterresas dėl pasaulį teriojančios pandemijos pareikalavo stabdyti visus karinius veiksmus visuose žemynuose. Toks JT generalinio sekretoriaus reikalavimas – suprantamas, logiškas. Civilizacijai bent jau šiandien turėtų rūpėti ne okupacijos, ne intervencijos, ne galimybė išsilaikyti užgrobtose teritorijose, bet būtent mirtį nešančio viruso sutramdymas.

Popiežiaus Pranciškaus raginimas

Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.

Popiežius Pranciškus iškart parėmė Jungtinių Tautų (JT) generalinio sekretoriaus Antonio Guterreso raginimą „nedelsiant pasaulyje skelbti visuotines paliaubas“, kad pasaulis galėtų sutelkti dėmesį į kovą su naujojo koronaviruso pandemija.

„Ši liga nepaiso valstybių sienų“, – teigė popiežius ir paprašė „visų konfliktuojančių tautų atsiliepti į JT generalinio sekretoriaus raginimą, nutraukiant visus priešiškus veiksmus, skatinant humanitarinės pagalbos koridorių kūrimą, būti atvirais diplomatijai ir atkreipti dėmesį į labiausiai pažeidžiamus“ (ELTA).

NATO atšaukia karines pratybas

Kaip į šiandieninius iššūkius reaguoja NATO? Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija atšaukia daug svarbių karinių pratybų. Pavyzdžiui, nukeliamos didžiulės karinės pratybos „Defender – Europa 20“, kuriose dalyvauti turėjo apie 40 tūkst. karių, daugiausia – amerikiečių. Jie būtų treniravęsi išsilaipinti Europoje ir čia surengti gelbėjimo operacijas.

Karinių pratybų atsisako ir Norvegija su devyniomis sąjungininkėmis, įskaitant britus ir amerikiečius. „Cold Response 2020“ užsiėmimų, kurių metu būtų mokomasi apginti Europą, – šiemet nebus. Bent jau jos atidėtos, kol nurims pasaulyje kilusi koronaviruso pandemija.

NATO būstinė Briuselyje

Nebebus ir daugelio kitų svarbių pratybų: „Dynamic Front“, „Joint Warfighting Assessment“, „Saber Strike“, „Swift Response“.

Daugelis iš jų ypač aktualios Baltijos kraštams. Mat jų metu kariai būtų mokęsi apginti rytinį Europos flangą nuo galimo puolimo iš Rytų. Tokio pobūdžio pratybų nebūta ketvirtį amžiaus. Ir vis dėlto Briuselis šias pratybas atideda. Šią informaciją teikia „Foreign Policy“.

Siekia ekonominių sankcijų panaikinimo

Taip pat nuskambėjo raginimai atšaukti visoms šalims taikomas visas finansines sankcijas. Šis klausimas ypač skausmingas Rusijai, Kinijai, Sirijai, Iranui, Šiaurės Korėjai. Šios šalys nusiuntė net specialų laišką – prašymą JT generaliniam sekretoriui Antonio Guterresui. Tai, kad Maskva, Pekinas ir Phenjanas trokšta visų ekonominių draudimų atšaukimo, patvirtino naujienų agentūra „Interfax“.

Vladimiras Putinas rodo kumštį

Dilema dėl ekonominių suvaržymų paaikinimo – sudėtingesnė nei svarstymai, ar reikalingos visuotinės paliaubos. Mat tas pats „Foreign Policy“ pastebi, jog Rusija, Kinija, Iranas ir Šiaurės Korėja planuoja bei rengia įvairaus pobūdžio kibernetines atakas prieš svarbias Vakarų insitucijas net dabar, siautėjant COVID-19. Be to, dar visiškai nežinia, ar Rusija nūnai nesuaktyvins karinių veikslų Donbaso ir Luhansko regionuose.

Užtat žinoma, kad tiek Rusija, tiek Kinija šiuo metu labai aktyvios platinant dezinformaciją. Pavyzdžiui, rusiškasis „Sputnik“ kovo 15-ąją įrodinėjo, esą dėl COVID-19 atsiradimo ir išplitimo kalta Latvija. O kita rusiška informacinė priemonė geopolitica.ru bandė įtikinti savo skaitytojus, jog koronavirusą sukūrė ir specialiai išplatino amerikiečiai. Šiai versijai noriai antrina Kinijos diplomatai.

Humanitarinė pagalba tėra Trojos arklys

O į Vakarus siunčiamos rusiškos medicininės pagalbos siuntos – akivaizdžiai nenuoširdžios. Vieną tokį atvejį aprašė leidiniai „Bild“ ir „La Stampa“. Straipsnio autoriai pasakoja, kaip Rusijos kariškiai italams atsiuntė medicininės pagalbos siuntų, kuriose – vos 20 procentų to, kas galėtų padėt grumiantis su koronavirusu. Sakykim, atsiuntė priemonių, saugančių nuo masinio naikinimo ginklų. Italams joms nė kiek nepadės apsisaugoti nuo siautėjančio koronaviruso. Italų žvalgybos specialistai mano, kad tų daiktų, kurie gyvybiškai reikalingi italams, Rusija negalėjo atsiųsti, mat jai pačiai jų labai trūksta.

Tad kodėl Rusija siuntė savo kariškius su „humanitarinės pagalbos“ kroviniais? Italijos žvalgyba mano, kad tai – tiesiog „geopolitinis ir diplomatinis aktas“, kurio svarbiausias tikslas – Italijoje pamojuoti Rusijos vėliava. Be kita ko, Italijos kariniai ekspertai buvo priversti rusų lėktuvus, krovinius ir karinių sunkvežimių koloną atidžiai stebėti specialiomis priemonėmis, ar tik kur nors nebuvo įtaisyta šnipinėjimo aparatūra.

Švedijos ir Lietuvos žvalgybų išvados

Kad Rusija ir Kinija šiandien elgiasi ne taip, kaip derėtų, pastebi ir Švedijos saugumo tarnyba SAPO. Valstybės inicijuojamos kibernetinės atakos, šnipinėjimas, dezinformacijos kampanijos ir galimi teroristiniai išpuoliai – tokias grėsmes parengtoje ataskaitoje išskiria minėta Švedijos saugumo tarnyba.

Švedijos kariai. Slaptai.lt nuotr.

Pastaruoju metu sustiprėjo veiksmai, nukreipti prieš Švediją, kasmetinės grėsmių ataskaitos pristatyme kalbėjo SAPO direktorius Klasas Fribergas. Tarnybos teigimu, apie 15 šalių turi žvalgybininkų Švedijoje, bet didžiausią grėsmę šaliai kelia Kinija ir Rusija. Vienas iš tokių veiksmų pavyzdžių esą išryškėjo koronaviruso pandemijos metu, kuomet užsienio valstybės aktyviau bando paveikti visuomenės nuotaikas, teigia SAPO.

Panašios nuomonės buvo ir Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda po kovo 25-ąją surengto susitikimo su Lietuvos slaptosios tarnybos VSD vadovu Dariumi Jauniškiu.

„Kita vertus, negalime būti naivūs ir galvoti, kad geopolitiniai interesai ar domėjimasis kitų valstybių vidaus reikalais dings ar tiesiog viskas bus sustabdyta. Be jokios abejonės, kad ne. (…) Šiuo metu mes labiausiai stebime Rusijos žvalgybos institucijų suaktyvėjimą. Dėl koronaviruso protrūkio gerokai sumenksta galimybės fizinei žvalgybai dėl fizinio kontaktų apribojimo, bet viskas keliasi elektroninę erdvę, ir turbūt mūsų darbo režimo pasikeitimas ir pokalbių perkėlimas nuotoliniu būdu sukuria dar didesnį mūsų tinklų pažeidžiamumą ir natūralų interesą vykdyti intervenciją į šiuos tinklus“, – sakė Prezidentas Gitanas Nausėda.

Kinijos nenuoširdumas

Daug įtarimų – ir dėl Kinijos. Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas Marius Laurinavičius teigia, kad Kinijos humanitarinė pagalba Europos šalims yra tik įrankis savo galiai sustiprinti.

„Lietuvai suteikta Kinijos humanitarinė pagalba yra akivaizdus politinis Trojos arklys. Tie, kurie tyrinėja Kinijos humanitarinės pagalbos politiką, vieningai sutaria, kad Kinija pasirenka humanitarinę pagalbą suteikti tik šalims, atsirinktoms griežtai pagal jos interesus. Ji iš esmės niekados neteikia humanitarinės pagalbos per tarptautines organizacijas. Tai yra pakankamai įprasta kitiems donorams. Kinija visuomet tai daro dvišaliu pagrindu. Būtent dėl to, kad galėtų daryti konkrečią įtaką konkrečiai šaliai“, – Eltai sakė M. Laurinavičius.

Šiaurės Korėjos agresyvumas

Taigi yra šalių, kurios atsižvelgė ir į JT generalinio sekretoriaus, ir į Popiežiaus Pranciškaus raginimus. Bet yra valstybių, kurios akivaizdžiai spjauna į prašymus „laikytis rimties“. Viena iš agresyvumą demonstruojančių šalių – Šiaurės Korėja.

Šiaurės Korėja paleido į jūrą dvi raketas. EPA-ELTA nuotr.

Šiaurės Korėja, kaip manoma, sekmadienį į Japonijos jūrą paleido dvi trumpojo nuotolio balistines raketas, skelbia Pietų Korėjos naujienų agentūra „Yonhap“.

 Manoma, kad raketos paleistos iš Vonsano miesto, esančio Šiaurės Korėjos rytinėje pakrantėje. Jos nuskriejo apie 230 km. net 30 km aukštyje. Tuo metu Japonijos naujienų agentūra „Kyodo“ skelbė, kad prieš nukrisdamos į jūrą raketos nuskriejo maždaug 250 km.

Ne tik Pietų Korėjos ir JAV žvalgybos institucijos pasmerkė Pchenjano elgesį visuotinio koronaviruso protrūkio metu: „Tokioje situacijoje, kai visas pasaulis patiria sunkumus dėl Covid-19, toks karinis Šiaurės Korėjos veiksmas yra visiškai netinkamas ir raginame nedelsiant sustoti“.

Ginklais žvangina ir Armėnija

Gazacho emblema. Slaptai.lt nuotr.

Panašiai kaip Šiaurės Korėja ginklais žvangina ir Armėnija. Kovo 27 – kovo 29 dienomis jos ginkluotosios pajėgos kasdien maždaug po 20 – 23 kartus apšaudydavo Azerbaidžano karinius objektus. Atakos prieš fronto liniją saugančius azerbaidžaniečių karius ypač intensyvios buvo Gazacho, Tertero, Agdamo ir Geranbojaus rajonuose. 

Šaudoma buvo iš stambiųjų kulkosvaidžių ir stambaus kalibro patrankų.

Apie žuvusiuosius ir sužeistuosius pranešimų nėra. 

Oficialusis Baku patvirtino, kad paskutiniosiomis kovo dienomis Armėnijos kariškiai jų pozicijas atakuodavo kasdien po keliolika kartų. Kokie tikrieji šių išpuolių motyvai – nežinomi. Tačiau manoma, kad Armėnija tokiomis priemonėmis bado palaikyti įtampą visą kaltę dėl šaudymų suversdama Azerbaidžanui, girdi, pirmieji sviedinius paleido azerbaidžaniečiai, o armėnų kariai buvo priversti gintis.

Žodžiu, pasaulyje – nieko naujo. Ne visos valstybės visuotinio pavojaus metu elgiasi padoriai.

2020.03.30; 07:43