(Apie „Žurnalisto išpažintį“ ir „Redaktoriaus testamentą“)

11. Nematomi visų keturių valdžių vaidmenys Lietuvos padangėje

Apžvelgdamas savo viešąjį gyvenimą, G. Vainauskas paskaičiavo, kad jis yra „nepriklausomoje Lietuvoje pergyvenęs keturis prezidentus ir septyniolika premjerų“ (p. 16).

Turėkim galvoje, kad su visais jam teko daugiau ar mažiau pabendrauti ar bent susitikti, ir, kaip jis sako, „pažvelgti pašnekovui į akis“. Toks jo principas bandant suprasti gyvenimą ir žmones: „…šiais laikais stebiuosi, kaip gali jauni žurnalistai kalbėtis nepažvelgdami pašnekovui į akis. Jie per daug įpratę naudotis telefonu ar elektroniniu paštu ir nė nejaučia, kad tikrasis pasitikėjimas atsiranda tiesiogiai bendraujant su žmogumi. Man tai buvo svarbiausias darbo metodas“ (p. 27).

Gedvydas Vainauskas. Jo knygos „Redaktoriaus testamentas” viršeliai. Slaptai.lt fotografija

Nenuostabu, kad G. Vainausko knygoje atsiveria gana plati Lietuvos politikų ir verslo žmonių bendravimo panorama nuo pat nepriklausomybės atgavimo iki šių dienų. Atmetus plačiau ar glausčiau aprašytus šešėlinio kriminalinio kapitalo mėginimus įsitvirtinti legalioje verslo erdvėje (kraupi finansinės pramoninės grupės „Status“ savininko, buvusio KGB karininko Vlado Bieliausko istorija; p. 119-123), atsiveria sudėtingas lietuviško verslo ir kapitalo istorijos laikotarpis.

Užsienio kapitalui atsivėrė nauja rinkos erdvė ir pirmieji čia buvo vokiečiai. Pasak G. Vainausko, sulaukusio iš vokiečių pasiūlymo parduoti „Lietuvos rytą“ už milijoną Vokietijos markių. „Vokietija pasiskubino atidaryti Vilniuje ambasadą, tuoj pat įsikūrė vokiečių banko skyrius ir šios šalies verslininkai puolė investuoti Lietuvoje, ieškoti verslo partnerių. Susidarė įspūdis, kad Europos Sąjunga iš pradžių Lietuvą buvo patikėjusi Vokietijos globai ir tik vėliau į mūsų šalį ėmė dairytis danai, švedai, suomiai. Netgi galima apgailestauti, kad Lietuvoje įsigalėjo skandinavai, nes, manau, vokiečiai lietuviams artimesni savo mąstymu“ (p. 104).

G. Vainausko ryžtą neparduoti „Lietuvos rytą“ vokiečiams sustiprino ir tuomet į Lietuvos prezidento postą kandidatavęs ambasadorius Stasys Lozoraitis, pataręs neparduoti laikraščio, sukaupti savo lėšų, įsigyti, ko reikia „ir – svarbiausia – dar daugybę metų galėsite dirbti Lietuvai stiprindami demokratiją“ (p. 104).

Gedvydas Vainauskas. Redaktoriaus testamentas. Pirmasis viršelis. Slaptai.lt foto

Kaip G. Vainauskui sekėsi stiprinti Lietuvoje demokratiją, sunku trumpai pasakyti. Manau, ir jis pats ne viską iki galo pasako savajame „Redaktoriaus testamente“. Pirmasis knygos viršelis su pusės veido nuotrauka, juodais akiniais ir paslėpta lengva šypsena, matyt, turėtų būti simbolinė nuoroda į autoriaus „testamento“ stilistiką ir tikslinį jam žinomos informacijos dozavimą. Nesirengiu spėlioti, kas knygoje nutylėta ar pasakyta ne iki galo. Čia jau redaktoriaus bendražygių ir konkurentų (galbūt kito didžiausio Lietuvos dienraščio „Respublika“ ilgamečio vyriausiojo redaktoriaus Vito Tomkaus) dėmesio laukianti kolegiškų ar polemiškų komentarų zona.

Gedvydas Vainauskas. Redaktoriaus testamentas. Antrasis viršelis

Žvelgiant į knygą mūsų šiuolaikinės memuaristikos fone, man, kaip skaitytojui, daug svarbesnė ir iškalbingesnė ketvirtojo viršelio nedidukė nuotrauka, iš kurios žiūri į mus daug matęs ir daugel ką iškentęs vyras. Jeigu jis pasakė ne viską, ką žino, jo reikalas. Mūsų reikalas perprasti, ką jis vis dėlto pasakė.

Savo nuomonės apie buvusius ar esamus Lietuvos aukščiausius vadovus ir pareigūnus, lėmusius pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvos likimą, G. Vainauskas nekaitalioja, kaip tai neretai matome politinio elito chameleoniškoje elgsenoje, priklausomai nuo žmogaus karjeros posūkių.

Redaktoriaus prisiminimai išsaugo ne vieno politiko, pakliuvusio į politinių konkurentų nemalonę ir užsakomosios žurnalistikos šmeižto laviną, tikruosius veidus ir būdo bruožus, jų darbų tikslus ir vertę, jei, pavyzdžiui, pasiskaitysime puslapius, skirtus buvusiems premjerams Bronislovui Lubiui, Adolfui Šleževičiui, Gediminui Vagnoriui, Rolandui Paksui ir kt. Jų charakteriai ir veiksmai anaiptol nepagražinami, neidealizuojami, G. Vainauskas leidžia mums pamatyti jų silpnybes ir nelemtas klaidas, tuo pačiu grąžindamas jų vardams žmogiškąjį turinį, kur kas vertingesnį ir autentiškesnį, negu rodo pavyduolių bandomos jiems prilipdyti etiketės.

Ta pati pozicija išsaugoma ir Lietuvos verslo „banginiams“ skirtuose puslapiuose, nors ne vienas jų priklauso paties G. Vainausko kartai ir net bičiulių ratui. „Redaktoriaus testamente“ atsiskleidžia netikėtai paini ir klastinga verslo žmonių ir grupių tarpusavio kova. Pats žurnalistas neslepia savo simpatijų lietuviškam kapitalui ir valstybinio kapitalo privatinimui. Žinoma, to privatinimo eiga ir užkulisinės intrigos, paviešintos knygoje (p. 119 – 142), gali šokiruoti skaitytoją savo brutalumu, įžūlumu, negailestinga konkurencija tarp susikūrusių ar besikuriančių koncernų.

Įstringa į atmintį vieno įtakingiausių (pagal 2002 m. tyrimą turtingiausių) Lietuvos verslininkų Dariaus Mockaus istorija, išdėstyta knygoje keliais epizodais, kurie, be abejo, nepretenduoja į vieno didžiausių verslo koncernų „MG Grupė“ (prekybos drabužiais, statybų, alkoholio gamybos bendrovės, telekomunikacija, IT (informacinių technologijos), LNK televizija (Laisvas nepriklausomas kanalas) vadovo ir vienintelio akcininko veiklos pristatymą ar vertinimą. „Redaktoriaus testamente“ mums primenami tik atskiri, gal plačiausiai nuskambėję konfliktiniai veiklos momentai.

Garsiai nuskambėjo žiniasklaidoje D. Mockaus sėmimas Vilniaus oro uoste: „…išlipęs iš lėktuvo, jis buvo surakintas antrankiais ir nuvežtas į Vilniaus apylinkės prokuratūrą. Ten prokurorai jam pareiškė įtarimus dėl verslo partnerio Arvydo Grigo žūties. Šis gabus verslininkas 2000-ųjų sausį paslaptingai mirė vonioje. Oficiali išvada – širdies smūgis. Tačiau įtarta, kad galbūt jam kažkas padėjo mirti. Iš pradžių ir ekspertizė nustatė, kad mirusiojo kraujyje rasta „mirtinai nuodingų medžiagų“. G. Vainauskas primena, kad būtent tada D. Mockus „smarkiai susikirto ir bylinėjosi su kitu verslo partneriu – „Čili“ picerijų ir restoranų tinklo savininku Tadu Karosu, anksčiau dirbusiu prokuratūroje. Sklido gandai, kad šis, neva pasitelkęs gausias pažintis teisėsaugoje, pasirūpino, jog D. Mockui būtų kurpiama nužudymo byla“ (p. 121).

Tais „laukiniais“ verslo bendrovių perėmimo bet kokiu būdu laikais žiniasklaida įgavo didžiulę įtaką. „Verslininkų karas persikėlė ir į spaudą – T. Karosui, matyt, radus bendrą kalbą su V. Tomkumi, „Respublika“ ėmė pulti D. Mockų. Tada jis atskubėjo pas mane, išklojo, kas vyksta, kas spaudžia širdį, dievagojosi, kad visiškai nekaltas dėl A. Grigo mirties. Su ašaromis akyse maldavo: „Padėk man.“

Pasak G. Vainausko, jis atsakęs, kad D.Mockaus „kaltumo ar nekaltumo nenustatinėsime – ne mūsų tai darbas, bet suteiksim ir jam galimybę papasakoti, kokia, jo požiūriu, tikroji šios istorijos tiesa, atskleisti prieš jį įsukto puolimo užkulisius“.

Pusmetį „Lietuvos rytas“ gilinosi į šią istoriją ir ką gi… viskas baigėsi taip, kaip baigiasi skandalingiausios bylos Lietuvoje. „Bylą iš Vilniaus apylinkės prokurorų perėmė sostinės apygardos prokuratūra ir po kurio laiko ją nutraukė neaptikusi D. Mockaus kaltės“. Beje, buvo paneigti ir pradinės ekspertizės duomenys dėl A. Grigo kraujyje rastų mirtinai nuodingų medžiagų – „esą buvę supainioti A. Grigo ir kažkokiu techniniu skysčių nusinuodijusio benamio mėginiai… (p. 123).

Vėliau Darius Mockus nusprendė sukurti savus žiniasklaidos kanalus. Įsiplieskus verslo grupių kovoms, pavyzdžiui, dėl galimybės privatizuoti Lietuvai svarbius Vakarų skirstomuosius tinklus, vėliau ir Rytų skirstomuosius tinklus elektros sektoriuose per valdžios palaikomą „Leo LT“ projektą, D. Mockus, anot, G. Vainausko, jau kovėsi su konkurentais, su „Vilniaus prekybos“ galingąja grupe ir kt, nuosavais „pabūklais“: „jis ėmė daužyti „Leo LT“ projektą visais savo žiniasklaidos grupės ir koncerno suburtų teisininkų pabūklais […] Talkinti D. Mockui puolė Bronislovo Lubio „Achema“ ir kiti svarbiausi šalies ūkio rinkos žaidėjai. Jie ypač nerimavo, kad Lietuvoje įsigalės viena verslo grupė, o jiems teliks trupiniai nuo turtingo stalo.

Netrukus į „Leo LT“ puolimą įsitraukė ir tuomet šalį valdančių socialdemokratų politiniai konkurentai – ypač plėšėsi konservatoriai. Jie sukurstė ir visokius visuomenininkus […] Netrukus A. Kubilius tapo aršiausiu „Leo LT“ bendrovės įkūrimo priešu ir net pats stovėjo Seimo salėje, mosuodamas plakatu, kuriuo ragino parlamentarus balsuoti prieš šį sumanymą.

Galima tik spėlioti, kaip nuosekliai valstybės ir „Vilniaus prekybos“ grupės projektui kliudęs „MG Baltic“ rado raktą į šio politiko širdį“ (p. 127). Pats G. Vainauskas įsitikinęs, kad „Leo LT“ sunaikinimas tapo signalu slopinti privačią nuosavybę. „Užuot įkūrusi finansais, įtaka ir gebėjimais stiprią bendrovę, galinčią veržtis į užsienio rinkas, Lietuva išlaikė valstybinę energetikos rinką, švaistančią pinigus į kairę ir į dešinę, nepajėgiančią deramai aptarnauti klientų. Tačiau liūdniausias šios istorijos tęsinys – Vilniaus pašonėje Baltarusijos Astravo mieste išdygusi rusiška atominė elektrinė“ (p. 130). G. Vainausko prisiminimų knygoje, ypač „Leo LT“ sunaikinimo istorijoje, kurią čia referavau, atsiskleidžia ne tik iš oficialios žiniasklaidos ar televizijos girdėti faktai, bet ir lemtingi užkulisiniai visų keturių valdžių konkurencinio bendravimo kontaktai, sandoriai ir visos tos sujauktos veiklos liūdni rezultatai.

G. Vainausko atvirumas „Redaktoriaus testamente“ leido jam daiktus vadinti tikraisiais jų vardais: „…patys paskatinome rusus Vilniaus pašonėje statyti atominį monstrą, o valstybės milijonai, sumokėti „Vilniaus prekybai“ už išpirktus Vakarų skirstomuosius tinklus, išplaukė iš šalies kapitalo rinkos – visi pinigai buvo pervesti į Nyderlandus. Tai buvo prezidentės D. Grybauskaitės ir tuomet šalį valdžiusių konservatorių reikalavimas. Pastarieji bijojo, kad „Vilniaus prekybos“ grupė, keršydama už „Leo LT“ projekto sužlugdymą, finansiškai neparemtų jų politinių konkurentų“ (p. 130). Nemaža knygos puslapių skirta ir skandalingam Snoro banko likvidavimui, sužlugdant daugelio Lietuvos žmonių santaupas, nors paties autoriaus nuomone, „“Snoro“ banko uždarymas – viena labiausiai visuomenę intrigavusių istorijų, kurią vis dar gaubia paslapties šydas“ (p. 240).

12.  Žmonių veidai politinių kaukių mugėje

Ir vis dėlto bene didžiausia memuarų vertę sudaro ne politinių ar verslo intrigų atskleidimas, o amžininkų prisiminimuose atskleisti konkrečių žmonių portretai, kartais – tik portretų eskizai. Šiaip jau konkrečių žmonių gyvenimai išlieka tik oficialiuose dokumentuose suregistruotais faktais, sausomis curiculum vitae eilutėmis, pačių veikėjų pasisakymais spaudoje ir pan. Visa tai tėra fasadinė žmogaus gyvenimo pusė. Tuo tarpu tikresnė, dažnai slepiama žmogaus pusė atsiskleidžia būtent amžininkų memuaruose, jeigu juose atvirai nusakomi konkrečių žmonių charakterio bruožai, privatūs pokalbiai, planai, poelgiai, slypintys po standartinių, plakatinių įvaizdžių kaukėmis.

Kaukės. Vytauto Visocko nuotr.

Gintaro Visocko žurnalistinė patirtis jau pačioje jo karjeros pradžioje išmokė jį skeptiškai vertinti viešąsias žmonių kaukes. Dar studijuodamas žurnalistiką Vilniaus universitete (po tarnybos sovietų armijoje) dvidešimtmetis G. Visockas gilinosi į Mažosios Lietuvos, paverstos rusiškąja Kaliningrado sritimi, istoriją: „Galėjote vidurį nakties išversti iš lovos, o aš nepasimesčiau. Išpyškinčiau kaip mintinai išmoktą eilėraštį: Kaliningradas anksčiau vadintas Karaliaučiumi, Čistyje Prudy – Tolminkiemiu, Sovietskas – Tilže, Niemanas – Gumbine…“ (p. 73 – 74). Tuomet ir sumanė trenktis į sovietmečio Kaliningradą, vietoje susitikti su tenykščiais lietuviais, pasikalbėti su jais. Tikėjosi pasiteirauti tenykščio Kultūros fondo, redakcijos, muziejaus, mokyklų vadovų, kodėl srityje nėra nė vieno lietuviško darželio, nė vienos lietuviškos mokyklos“ (p. 70).

Nors, kaip prisimena, anuomet neturėjo „nei žurnalistinės, nei gyvenimiškos patirties“, vis dėl to nujautė, kad tenykščiams pareigūnams „vargu ar patiks Lietuvos laikraščio korespondento komandiruotė: „Jei tik norės, maniškius pasiteiravimus lengva perkvalifikuoti į nacionalizmo kurstymą. Bet gal kaliningradiečiai nebus pikti? Gal numos ranka, palaikę nesusitupėjusiu žurnalistėliu, iš paiko buvimo fotografuojančiu kiaulių fermomis paverstas prūsų pilis, lietuviškas bažnyčiais?“ (p. 70).

Deja, sovietinės diktatūros sąlygomis per visą kelionę po rusinamos Mažosios Lietuvos miestus ir miestelius beveik visi kalbinti kaliningradiečiai demonstravo žurnalistui optimistinio lojalumo režimui kaukes. Lietuvišką pavardę turinti žurnalistė iš vietinio laikraščio „Kaliningradskaja pravda“, vos pravėrus duris „susijaudinusi, didžiai pasipiktinusi, net mirtinai įsižeidusi kaip žirnius į sieną bėrė priekaištus. Kaliningrade dėl tautybės – nė menkiausių nesusipratimų! Visi čia gyvena draugiškai. Aš be reikalo lieju krokodilo ašaras. Niekas mano godojamų lietuvių neskriaudžia […] Perklausiama, ar vis tik Kaliningradas turi bent vieną lietuvišką mokyklą, moteris lietuviška pavarde piktai tebešūkčiojo, jog čia įsikūrusiems lietuviams lietuviškų mokyklų niekad neprireikę. Sočiai rusiškų. Net ir baltarusiai, ukrainiečiai, kurių žymiai gausiau nei lietuvių, išsiverčia be baltarusiškų ir ukrainietiškų mokymo įstaigų. Tad kuo lietuviai ypatingesni? Galų gale Kaliningradas – Rusija, Kaliningradas neprivalo turėti lietuviškų mokyklų. Štai kaip. Kai nustebęs tarstelėjau, kodėl Lietuvoje tuomet tiek daug rusiškų darželių ir mokyklų, moteriškė lietuviška pavarde dar labiau išsiliejo iš krantų. Ji beveik rėkte išrėkė: tą savo šlykštų lietuviškąjį nacionalizmą išmesk į šiukšlyną…“ (p. 78-79).

Valdančiajam režimui lojalių kaukių demonstravimas lydėjo žurnalistą visur – ir vaikų darželiuose, ir lankytose mokyklose: „…niekam lietuviškų pamokėlių nereikia, lietuviškos mokyklos Kaliningrade – akivaizdus nesusipratimas, panašus į nevykusį lietuvišką anekdotą. O kad įsitikinčiau pats, koks esu kvailas, man visuomet atvesdavo keletą lietuvių vaikų, kurie vieningai, lyg susitarę, išpyškindavo nenorį mokytis lietuviškai. Vien todėl, jog lietuviškai Kaliningrade niekur nesusišnekėsi. Galėčiau ir pats susiprasti. Vienas paauglys isteriškai kvatojo: rusų kalba jam gražesnė, štai kodėl jis purtosi lietuviškos šnekos. Nežinau, kaip aprašyti jausmą, kurį patyriau matydamas įžūliai mulkinamus lietuvių mažylius“.

To negana – kaukės buvo tapusios viešo gyvenimo norma, privaloma tiek vaikams, tiek suaugusiems žmonėms. “Atokiai nuo mieto centro įsikūrusioje mokykloje mane supažindino su lietuvių vaikučių tėveliais, mamytėmis ir seneliais, ką tik pasklidusiais koridoriun iš susirinkimo. Mano nuostabai, jie taip pat vieningai, tarsi darnus choras, koneveikė gimtąją kalbą – tikriesiems Kaliningrado patriotams ji nereikalinga. Panašiai – kaip šuniui penkta koja“ (p. 80). Kitaip sakant, Lietuvos žurnalistui buvo teikiami tie patys standartiniai atsakymai, kuriuos teikia visuose nedemokratiškuose kraštuose valdiškos piliečių apklausos.

Ir vis dėlto G. Visockui teko netrukus įsitikinti, kad standartiški, režimui lojalūs atsakymai tėra žmonių apsimestinė savigyna nuo galimų valdžios persekiojimų. „Grįžęs į viešbutį patogiai išsidrėbiau plačioje lovoje. Džiūgavau, nes jaučiau tikrai turėsiąs, apie ką parašyti, tik nesitikėjau, kad viskas bus taip bjauriai sudėtinga, apleista, įsisenėję, neteisinga, grubu ir barbariška. Taip pat – ir pavojinga. Laikyčiau didžiausiu stebuklu, jei nė viena iš sutiktų moteriškių nepranešė saugumiečiams apie mieste pasirodžiusį įtartiną lietuvį“ (p. 81).

Staiga suskambėjo telefonas ir administratorė piktai pranešė, kad „jau ištisą pusvalandį apačioje manęs laukia svečias. Ar aš sutinkąs nusileisti, ar jam pakilti į viršų? Galėjau ranką duot nukirst, jog tai – iš specialiųjų tarnybų. Vis tik susidomėjo, atkreipė dėmesį. Tik kaip jie elgsis – pagrasins liautis erzinus Kaliningrado mokytojas ar iš karto deportuos atgal į Lietuvą? Kad sodintų į areštinę – nenorėjau tikėti“ (p. 82).

Nusileidęs į viešbučio laukiamąjį G. Visockas atpažino „vieno itin aršiai lietuvių kalbos mokytis nenorėjusio berniuko tėvą […] Nežymiu galvos mostelėjimu paprašė sekti paskui jį. Supratau, kad už mane keliomis dešimtimis metų vyresnis vyriškis galbūt nenori, jog viešbutyje suprastų mus turint kažin kokių bendrų reikalų“.

Ir tiktai gerokai nutolus nuo viešbučio, įkandin vyriškio žingsniavusiam žurnalistui įsmukus į apsmurgusią užkandinę, tapo aišku, ko nori lietuviuko tėvas. „Nosine nuo kaktos braukdamas čiurkšlėmis srūvantį prakaitą vaiko tėvas atsiprašė už rusų mokytojų akivaizdoje parodytą priešiškumą. Atsiprašė keletą sykių“.

kalbeti lietuviskai draudziama
Kalbėti lietuviškai draudžiama

Tuometinio viešojo gyvenimo privaloma kaukė buvo nuimta. Lietuvis, „lengviau atsikvėpęs, ėmė dėstyti, kaip jie iš tiesų čia gyvena. Lietuviai dūsta be lietuviškų mokyklų. Tai – visiems aišku. Didžiausia nelaimė matyti, kaip vaikai tampa rusais. Bet jie, tėvai, bijantys net užsiminti apie savo teises. Lietuviukus pradėtų baksnoti jų bendraamžiai, pravardžiuodami fašistais, mokytojai lietuviukams rašytų prastesnius pažymius, o lietuviukų tėvus prievartautų darbovietėse, vydami iš vadovaujančių postų, mažindami atlyginimus, nebeskirdami premijų. Štai kuo baigtųsi lietuviškas principingumas. Jų rankos ir kojos supančiotos. Didžioji Lietuva turėtų tai suprasti […] Dar porą tokių dešimtmečių, net jų anūkai jau būsią prarasti Lietuvai“ (p. 83).

Nusiėmęs kaukę lietuviuko tėvas padėjo lietuvių žurnalistui pamatyti ir minėtos vietinio laikraščio žurnalistinės lietuviška pavardę tikrąjį veidą: „Pikčiurną iš „Kaliningradskaja pravda“ jis nuo seno pažįstąs. Jos vyras – kariškis iš kažin kokio slapto karinio dalinio prie Kaliningrado. Ji specialiai savo vaikams trinanti iš atminties viską, kas lietuviška. Ją gal net galima suprasti. Vis tiek surusės. Anksčiau ar vėliau. Tad moteris pasirinkusi paprastesnį kelią – savanoriškai užmiršti lietuvišką kilmę. Nebesispyrioti. Nebesipriešinti. Ji pasidavė be mūšio“ (p. 84).

Gintaro Visocko prisiminimuose jaudina ir žavi nuolatinis kiekvieno žmogaus tikrojo veido ieškojimas, nepaisant žmonių bandymų slėpti savo tikrąjį aš po banaliomis, ramybę ir saugumą užtikrinančiomis kaukėmis. Tai „Žurnalisto išpažinties“ humanistinis leitmotyvas.

Prisiminimų autoriaus credo – visados būti savimi ir sakyti tiesą, kokia karti ji bebūtų. Gal todėl kartaus nusivylimo kupinas skyrelis „Generoliška išdavystė“, kuriame pasakojama apie pensijon išėjusio kariuomenės vado melagingą liudijimą teisme prieš žurnalistą. Istorija paprasta: „Kai pritrūkdavau karinių žinių, kai prireikdavę kariško patarimo, paskambindavau vienam Antakalnio gatvėje gyvenusiam rašytojui. Jis pakviesdavo mane į svečius […] Sutartą valandą pasibelsdavau į rašytojo buto duris. Jas visuomet atidarydavo pats rašytojas. Mane iškart palydėdavo į atokų kambarėlį. Ten už stalo jau sėdėdavo ginkluotosioms pajėgoms vadovavęs generolas. Su civilių rūbus dėvinčiu generolu diskutuodavome apie valandą. Ne ilgiau“ (p. 39). Ir štai, atvykęs į teismą, generolas „pirmiausia paliudijo , jog sakys tik tiesą ir nieko daugiau apart tiesos, net specialią liudytojo priesaiką pasirašė. Tada tarstelėjo tuos „ne, niekada, na ką jūs“. Man tai buvo tarsi mirties nuosprendis. Kaip ir numaniau, generolas pensininkas dievagojosi niekad su manim neturėjęs konfidencialių pašnekesių“ (p. 38).

Žurnalistui buvo skaudžiausia, kad kariškis, „atėjęs į teismą liudyti, melavo ir norom nenorom metė gelbėjimo ratą būtent tiems, kuriuos tame mažyčiame slaptame kambarėlyje apibūdindavęs kaip pavojingą „penktąją koloną“ (p. 39).

Prisimindamas šią istoriją G. Visockas tiki, kad išlydėtas į pensiją generolas vis dėlto privalėjo pasakyti tiesą apie tuos „retsykiais organizuotus pasišnabždėjimus Antakalnyje, vadinamoje rašytojų, poetų ir literatūros kritikų gatvėje. Jei jau dedamės esą labai sąžiningi ir principingi, būkim tokie visur ir visada. Pripažinkime: kas buvo, tas buvo, nepaneigsi, neužginčysi draugysčių, nepaisant vėliau iškilusių abipusių nesutarimų, pykčio“ (p. 40). Prisitaikėliškos elgsenos šalininkams gali atrodyti, kad tiesą skelbiantis ir iš kitų tiesos reikalaujantis žurnalistas buvo tik naivus idealistas, nusuvokiantis tikrųjų mūsų gyvenimo taisyklių.

Betgi ne – prisimindamas „generolišką išdavystę“, G. Visockas nereikalauja nei heroizmo, nei pasiaukojimo, idant būtų išvengta būtinybės meluoti. Jo manymu, „generolas teismo salėje tikrai galėjęs pasiteisinti negalįs teikti komentarų. Nei taip, nei ne. Galvokit, ką norite. Taip elgtis ir saugu, ir tuo pačiu – būtų garbinga. Taip buvome sutarę. O jei vis tik apsivertė liežuvis komentuoti, tai meluoti – nevalia. Ne tik pats turėjo pripažinti slapta susitikdavęs su žurnalistu, bet į teismo salę galėjęs atsitemti kaip liudytoją net ir tą rašytoją. Tegul padorumą, sąžiningumą, lietuviškumą savo veikaluose liaupsinęs rašytojas taip pat išdrįsta pasakyti: taip, aš šio korespondento, kaip ir didžiai gerbiamas kariuomenės vadas, dabar nemėgstu, nekenčiu, laikau jį šiokiu ir anokiu, bet jis tikrai anuomet ateidavęs pas mane į svečius susitikti su generolu. Deja, kariuomenės vadas Vilniaus apylinkės teisme pasirinko kitokią taktiką“ (p. 40).

Čečėnijos tema. Interviu prie tanko. Juozo Kazlausko nuotr.
Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas ir žurnalistas Gintaras Visockas. Juozo Kazlausko nuotr. Groznas, 1994-ieji metai.

Įdomu ir simboliška, kad G. Visockas, vėliau išvykęs, kaip karo korespondentas į Čečėniją, anuomet sukilusią prieš Rusijos valdžią, pelnė kariaujančių su rusais čečėnų pasitikėjimą ir net pagarbą. Pasak lietuvio karo korespondento, atvykusio 1994-ųjų vasarą į Grozną, „sovietų valdžia buvo nususinusi šią respubliką. Paminklų čečėnų didvyriams miestas tikrai neturėjo. Bet tik todėl, kad Kremlius draudė. Anuometinė Maskva statyti Grozne leido tik Lenino stovylas. Iki 1990-ųjų metų čečėnams net trukdyta įsikurti sostinėje. Sostinę atidavė rusų kolonistams. Čečėnus jie išstūmė į aūlus ir Grozno priemiesčius“ (p. 147).

Galima įsivaizduoti, kokia rizikinga buvo lietuvio žurnalisto kelionė. Bet ir šiuo atveju, reikia sutikti su G. Visocko knygoje įdėtu žurnalisto Edvardo Čiuldės „Palydimojo žodžio“ svarbiu pastebėjimu, kad “autorius pernelyg nesureikšmina to dalyko, kad jis be galingų užtarėjų ir globėjų, be automatininkų kuopos palydos nusitiesė sau kelią į Grozną, aprašomuoju metu tikriausiai pavojingiausią vietą žemės planetoje, susirado čia draugų, susipažino net su Džoharu Dudajevu, sukilusios tautos prezidentu, pelnė kovotojų pripažinimą ir pajuto savo pašaukimą tapti laisvės kovų metraštininku“ (p. 203-204).

Žmonių asmenybės ir jų pasirinkti vaidmenys ne taip jau ilgame žmogaus gyvenime – svarbus leitmotyvas ir Gedvydo Vainausko prisiminimuose. Turėjęs aibę reikalų ir susitikimų su įvairiausiais Lietuvos žmonėmis, įdėmus žurnalistas ne vieną jų aprašė. Vienus tik paminėjo keliais sakiniais, bet daugelio iš jų literatūrinius portretus ar portretų eskizus galime rasti G. Vainausko knygoje. Krepšinio mėgėjai „Redaktoriaus testamente“ atras bene visą komplikuotą, G. Vainausko šefuotos „Lietuvos ryto“ krepšinio komandos istoriją su jos nuoširdžių rėmėjų pavardėmis. Žmonių charakteristikos dažniausiai neretušuotos, nepadailintos ir nešaržuotos, kartais negailestingai realistiškos, kaip epizoduose apie iškritusį iš realybės dailininką Šarūną Sauką, arba buvusį „Lietuvos ryto“ bendražygį Rimvydą Valatką, arba Lietuvos garsiausią dizainerį Juozą Statkevičių ir kitus kultūros žmones.

Kartais tie epizodai ilgesni, kartais glausti, tačiau visados pakankamai iškalbūs. Užtenka pacituoti pastraipą apie Rūtą Vanagaitę: „Jau seniai, gal nuo 1992 metų, pažįstu Rūtą Vanagaitę – kartu rengėme tarptautinį LIFE teatrų festivalį, bendravome, kai ji dar buvo ištekėjusi už aktoriaus Vlado Bagdono. Išsiskyrusi Rūta metėsi rašyti knygas ir vis ieškojo vyro peties, į kurį galėtų atsiremti. Ji viešai didžiavosi savo naujomis pažintimis, kol pateko į Simono Wiesenthalio centro Jeruzalėje direktoriaus, vadinamojo nacių medžiotojo Efraimo Zuroffo meilės spąstus. Įsižiebusi aistra sujaukė protą pagyvenusiai moteriai. E. Zuroffo į ausį kuždėti žodžiai virto įrodymais, kurių net tikrinti nereikia – viskas ir taip aišku. Ir visai nesvarbu, kad žiaurius kaltinimus partizaninio judėjimo didvyriui Adolfui Ramanauskui –Vanagui paneigia partizanų veiklą tyrinėjantys istorikai…

Pasiekęs tikslą E. Zuroffas dingo iš R. Vanagaitės akiračio, o ji puolė teisintis: “Aš nenorėjau skandalo. Nenorėjau įskaudinti garsiojo partizanų vado dukters ir paniekinti jos tėvo atminimo… Mano komentarai nuskambėjo pačiu netinkamiausiu metu. Priešingai nei skelbia sąmokslo teorijos, tai buvo atsitiktinumas ir didelė mano klaida“ (p. 340).

Skaitant šį ar panašius epizodus kartais gali ateiti į galvą abejonė dėl autoriaus per didelio atvirumo. Net prisiminimų knygos sumanytoją rašytoją ir žurnalistą Valdą Bartasevičių, raginusį savo šefą parašyti „Lietuvos ryto“ istoriją artėjant dienraščio įkūrimo 25-osioms metinėms, judviejų bendradarbiavimo pradžia šiek tiek glumino. Pasak jo žodžių knygos pratarmėje, tuomet „jau turėjau nemažą prisiminimų knygų bendraautorystės patirtį, talkinau – beje, pasiūlius Gedvydui Vainauskui – jas rašant Valdui Adamkui, užrašiau iškilaus JAV lietuvio verslininko Juozo Kazicko prisiminimus […] Darbas su šiais autoriais vykdavo taip: mūsų pokalbių garso įrašus užrašydavau, paredaguodavau ir drauge atsijodavome nereikalingus faktus, detales ir t.t. Iš pradžių mėginau taip dirbti ir su Gedvydu Vainausku. Iškart nustebino jo atvirumas kalbant ir apie save, ir apie „Lietuvos ryto“ bendradarbius, ir apie asmeninius draugus ar priešus, per gyvenimą sutiktus žmones. Prisipažinsiu – tai mane net šiek tiek glumino, klausiau, ar ne pernelyg tiesiai šviesiai rėžiama. Išgirdau atsakymą: “Kam rašyti knygą, jei nori atrodyti geresnis nei esi ir bijai pasakyti, ką iš tiesų galvoji? Juk taip cenzūruosi pats save, savo ir kitų gyvenimus. Po kelių mudviejų pokalbių Gedvydas Vainauskas ryžtingai tarė: „Ačiū, bet parašysiu pats – man daug lengviau mintis perteikti raštu, o ne žodžiu“ Ir buvo teisus – savita rašymo maniera privertė tekstą pulsuoti, lengvai peršokti nuo vieno epizodo prie kito …“ (p. 9-10).

Prisiminimų atvirumas gali užgauti vieną ar kitą jautresnį žmogų, tačiau niekieno neparedaguota „nuoga tiesa“ užtikrina memuarams istorinę vertę. Abiejų žurnalistų prisiminimuose nemaža vietos skiriama konkretiems žmonėms, žinomiems politikams, kultūros kūrėjams, turtingiems verslininkams, su kuriais teko bendrauti ilgo ir nelengvos žurnalistinio darbo metais. Bendras vaizdas susidaro gana panašus abiejose knygose. Nuolatinės politinės ir ideologinės kovos Lietuvoje prieš pat atkuriant nepriklausomybę ir ją atkūrus tęsėsi kelis dešimtmečius ir, deja, suformavo ne tik politiškai susiskaldžiusią viešąją mūsų gyvenimo erdvę. Liūdniausia, kad atsidūrusi partinių rietenų erdvėje nemaža Lietuvos visuomenės dalis pati karikatūriškai politizavosi, pasidavė asmeninės savisaugos instinktui, užmirštant ir Sąjūdžio heroizmą, ir Baltijos kelio triumfą pasaulio akyse… Ne vienas valdžioje atsidūręs žmogus susigūžė, pajuto teisybės sakymo pavojingumą sau pačiam, savo karjerai, savo šeimai.

Artūras Skučas. Pėstininko užrašai

Kita vertus, ne vienas žmogus, nenorėjęs susigūžti ir klusniai tylėti, buvo be jokių ceremonijų viešpataujančios valdžios nustumtas į pašalę. Čia negaliu nepaminėti vienos įspūdingiausių ir liūdniausių prisiminimų knygų – Artūro Antano Skučo „Pėstininko užrašai“ (2012). Knygoje daug autentiškų liudijimų, dokumentų citatų, prisiminimų apie lemtingus 1990-1993 m. parlamento apsaugos ir kitus įvykius, rūpimus tų įvykių dalyviams ir istorikams.

Bet man labiausiai krito į akis paties prisiminimų autoriaus likimas, dar tiksliau – jo žmogiškoji dvasinė evoliucija visų tų istorinių įvykių sūkuryje ir vėliau. Knygoje atsiveria meno žmogus iš pašaukimo, architektas iš profesijos ir idealistas patriotas iš prigimimo, staiga įsijungęs į Lietuvos kovą už valstybinę nepriklausomybę nuo imperinės Tarybų sąjungos. Artūras Antanas Skučas tampa vienu iš pirmųjų Sąjūdžio judėjimo įkūrėjų ir net jo pavadinimo autoriumi, „Sąjūdžio žinių“ vyriausiuoju redaktoriumi ir lietuvių patriotų Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) įkūrėju pavojingiausiuoju Tėvynei momentu po tragiškų 1991- ųjų įvykių, tačiau netrukus susilaukia konkurencinio pavyduolių puolimo, nepelnytų kaltinimų, viešai pareikšto nepasitikėjimo, nušalinimo nuo atsakingų pareigų.

Gintis buvo nelengva. Pristatydamas savo prisiminimų knygą, autorius prisipažino, jog visko atskleisti negalėjo dėl valstybių paslapčių saugumo. Tuo įspūdingiau skamba prisiminimų knygą užbaigiantys poetiniai puslapiai (A.Skučas jau anksčiau – 2005 ir 2006-ais – yra išleidęs dvi poezijos knygas). Knygos finaliniai puslapiai – giliausiai paslėpto kartėlio, graudaus nusivylimo savanaudiškais bendražygiais ir vyriško liūdesio liudijimai be pykčio, be priekaištų ar sentimentalios savigailos. Tai vyriškas giliausios gyvenimo prasmės pajautimas, kai žmogus išgirsta švariausią dorai pragyvento gyvenimo gaidą – išgirsta atrasdamas būties grožį ir prasmę tėviškės pievoje gulint po nebyliu dangumi, po be perstojo slenkančiais, po nuolatos savo laikinas formas įnoringai keičiančiais debesimis.

13.  Ne kolaborantų, o laisvės kovotojų genai

Pasakyti, jog G. Vainausko ir G. Visocko prisiminimų knygos išsiskiria iš šiuolaikinės lietuviškos memuaristikos savo nuoširdumu, dar tik dalis tiesos. Pasirodo, jog mūsų laikais nuoširdumas reikalauja išskirtinės drąsos. Drąsa reikalinga ne tik kritinei epochos analizei, bet ir savo paties gyvenimo vertinimui, rašant apie save atvirai, neslepiant „nepatogių“ faktų ir ne itin gražių poelgių.

Deja, mūsų nūdienės politizuotos visuomenės bon ton sutampa su nuolatiniu biografijos „dėmių nutylėjimu. Toks nutylėjimas faktiškai yra beprasmis, jei prisiminsime, jog neseniai šventėme Lietuvos nepriklausomybės trisdešimtmetį, taigi nemaža visuomenės dalis dar puikiai prisimena, kas ir kuo buvo sovietmečiu, kokias atsakingas pareigas anuomet ėjo, kokią ideologiją teko kam dėstyti, kas ir kam įskundė kaimyną ar bičiulį ir t.t. Tai „viešos paslaptys“, bet jos iki šiolei dažniausiai slepiamos, nevykusiai nutylimos pretenduojant į aukščiausius nepriklausomos Lietuvos valdžios postus, „nepalankūs“ faktai neįrašomi į biografijas.

Tuo tarpu nuolat gyvuoja pasakojamoji istorija, gyva kelių generacijų atmintyje, jos neištrinsi ir neuždrausi jokiais žiniasklaidos cenzūros, kontrolės ar savikontrolės įstatymais ar įsakais. Politinės veidmainystės bon ton tėra nuogo karaliaus brangiai kainuojantis figos lapelis visiems žinomai „ grožybei“ pridengti.

G. Vainauskas „Redaktoriaus testamente“ laikosi lietuvių tautos priežodžio „melo kojos trumpos“ ir taiko liaudies išminties principą ne tik kitiems, bet ir sau pačiam. Jau pačioje memuarų pradžioje atvirai ir drąsiai prisipažįsta: „Meluočiau, jei sakyčiau, kad manyje neglūdi dvi tapatybės – sovietinė ir tautinė. Kad ir kaip priešinčiausi visa esybe, pirmoji kartais prabunda, bet, ačiū Dievui, kuo toliau, tuo rečiau“. Ir kaip jis elgiasi? Stengiasi atvirauti, nieko negrūsti į savo atminties užkaborius. Priešingai, atsiveria terapinės psichoanalizės galiai, nenori ir nemato reikalo „išsižadėti vaikystės, jaunystės, pirmųjų brandaus gyvenimo potyrių. Kuo toliau, tuo dažniau imi jausti, kad vis dėlto esi nulipdytas iš dviejų skirtingų epochų molio“.

Neigti savo paties gyvenimą ir sudėtingą biografiją – naivi paguoda prieš neišvengiamai aiškų ir nepakeičiamą finalą: „Šiaip visi iš anksto esame „buvusieji“ – tie, apie kuriuos neilgai trukus kiti kalbės: „Jie gyveno“ (p. 21).

Kas lieka dar gyvenantiems? Pasirinkimo teisė. Nebūties akivaizdoje, tariant XX amžiaus guru Žano Polio Sartro žodžiais, svarbu atsispirti mielam įsitikinimui, esą „jeigu jūs gimėte bailys, tai galite būti visiškai ramus – jūs nepajėgus nieko pakeisti ir liksite visam gyvenimui bailys, ką bedarytumėte. O jeigu jūs gimėte dvivyriu, tuomet taipogi galite būti visiškai ramus: jūs visam gyvenimui liksite didvyriu, jūs gersite kaip didvyris, valgysit kaip didvyris. O egzistencialistas sako: bailys daro save bailiu ir didvyris daro save didvyriu. Bailiui visados yra galimybė daugiau nebebūti bailiu, o didvyriui – pasidaryti nebe didvyriu. Tačiau viską lemia nuolatinis pasiryžimas, o ne atskiri atvejai ar pavieniai veiksmai“.

Redaktoriaus testamentas. Autorius – Gedvydas Vainauskas

Skaitant „Redaktoriaus testamentą“ jau pirmajame puslapyje gali suvokti knygos pavadinimą, kuris galbūt ir atsirado po netikėto nelabos ligos smūgio, po operacijos Santaros klinikose Vilniuje, išgirdus, jog „toliau turėsiu gyventi su dviem vėžiais“, nors „giminėje nėra nė vieno panašaus atvejo“. Galima sakyti, kad ir visas „Redaktoriaus testamento“ tekstas persunktas autoriaus bandymu suvokti gyvenimo negailestingai dorojamų žmonių savimonę, jų drąsių ar niekšiškų poelgių priežastis. Anksčiau ar vėliau kiekvienam tenka kartu su G. Vainausku suvokti: Visi esame ne monumentai, o žmonės“ (p. 170).

Redaktoriaus testamento“ autoriaus savanoriškas pasirinkimas kalbėti apie viską atvirai ir net negailestingai atvėrė, tariant Sartro terminais, mūsų dienų didvyrio perspektyvą. Atviras pasakojimas apie savo ir sutiktų jo gyvenime eilinių ar įžymių politikos bei kultūros žmonių silpnybes, ydingus įpročius ir liūdnas pasekmes rutuliojasi nuo pradžios iki knygos pabaigos.

Ir ką gi? Kritinis žvilgsnis ir atlapaširdės savianalizės galia anaiptol nesusilpnina, o tik sustiprina dviejų epochų sukurtą asmenybę: imi jausti, kad „tau lemta suprasti daug daugiau ir geriau suvokti, ką reiškia kamuotis nelaisvėje ir ką – įkvėpti laisvės oro“. Galutinis patarimas „dviejų epochų kūdikiams“ ne sentimentali paguoda ar pasigailėjimas, o pilietinės kovos kodas: „Tiems, kurie niekaip negali išsižadėti sovietinės praeities, pasakysiu: man daug arčiau širdies demokratinė sumaištis nei įvairiomis represijų formomis – politinėmis, dvasinėmis, fizinėmis – kuriama tvarkos ir paklusnumo iliuzija“ (p. 21).

Kalbant apie memuaristų drąsą bei ryžtą atvirai kalbėti apie epochų papročius ir ydas, negalima neiškelti paskutinio skaitytojui kylančio klausimo: iš kur abu autoriai – ir vyresnis amžiumi Vainauskas, ir dešimtmečiu jaunesnis Visockas semiasi drąsos rašyti tiesiai šviesiai, nepaisant galimų visokių nemalonumų, šmeižtų, oficialių apkaltinimų? Atsakymas gali įžūliai nuskambėti teorinės tolerancijos laikais, tačiau abiejų knygų autoriai nedviprasmiškai pabrėžia genetinę savo giminės tradiciją.

Suvokti neregimą giminės stiprybės liniją nėra lengva ir gal ne visiems įmanoma. G. Vainauskas pasakoja, kad jis pats ją giliau pajuto 2018 metų birželio 24 dieną, kuomet atvyko į Ramygalą – „ten iškilo Skulptoriaus Vytauto Tallat-Kelpšos paminklas tuomečio Ramygalos valsčiaus savanoriams, kurie buvo įvertinti Vyties kryžiumi. Iš šios vietovės kilę net 27 šio ordino kavalieriai, trys vyrai apdovanoti dukart – vienas jų Jonas Vainauskas“.

Prisiminimų autorius prisipažįsta: „Atidengiant paminklą mane užliejo įvairių jausmų banga: nuo dėkingumo Ramygalos valdžiai, nepagailėjusiai devyniolikos tūkstančių eurų kovotojams pagerbti, iki savęs, pajutusio, kad aš, Vyties Kryžiaus kavalieriaus vaikaitis, esu Lietuvos istorijos dalis. Tu egzistuoji jau net trijuose matmenyse – savo, tėvo ir senelio, – tarsi tapęs skirtingų epochų jungtimi, stovi prie paminklo, kuriame iškalta giminės narsuolio pavardė. Prabėgo šimtas metų, bet kiek visko per tą laiką teko iškęsti Lietuvos valstybei, kuriai pamatus paklojo būtent savanoriai […] Likimas taip susiklostė, kad pasirinkimo 1919-aisiais ir 1991-aisiais net nebuvo – tik visuotinis ryžtas galėjo nugalėti daug stipresnį priešą“ (p. 57).

Pelaniškių piliakalnis, kur palaidotas Stasys Bagdonas. Vytauto Visocko nuotr.

Keista, bet kartu, sakyčiau, dėsninga, jos daug jaunesnės kartos Gintaras Visockas  savo „Žurnalisto išpažintyje“ taipogi atveria savo tėvų giminės liniją su jos ištikimybės laisvei tradicija. „Užėjus sovietams mano mamos tėvas Stasys Bagdonas priešinosi naujajai tvarkai. Į krūmus nespruko. Kūrė pogrindžio organizaciją. 1944-ųjų pabaigoje, prieš pat šv. Kalėdas, su keliais bendraminčiais buvo išduotas ir sušaudytas Pelaniškiuose. Pelaniškių piliakalnyje palaidotas. Po mirties jam sutektas kario-savanorio statusas“ (p. 200).

Stasys Bagdonas, Gintaro Visocko senelis

Beje, savo senelį Gintaras prisimena ne kažkokiai savigyrai. Greičiau iš reikalo, mat „pikti liežuviai visą laiką plakė, jog slaptai.lt. portalą remia kažin kokios neaiškios jėgos. Per pastaruosius keliolika metų iš man talkinusių kolegų nugirsdavau, kad šie sulaukdavę keisčiausių perspėjimų – nebendradarbiaukite su juo, nerašykite jam“ (p. 198).

Žurnalisto atsakymas piktiems gandams ar tiksliniams šmeižtams trumpas drūtas: „Tikriausiai norite išgirsti nuoširdų patikinimą, o vis dėlto – kas tie didieji sponsoriai? Atsiliepsiu vienu žodžiu – Tėvai. Kai ryžausi steigti internetinį puslapį intriguojančiu ir tuo pačiu mažumėlę bauginančiu pavadinimu, būtent Tėvai drąsino nesukti iš kelio dėl takelių. Kol jie gyvi, neturėčiau pergyventi, kas apmokės buto išlaikymo išlaidas, nupirks duonos. Blogiausiu atveju – jie padengsią būtiniausias sąskaitais. Man buvo palikta absoliuti teisė rūpintis vien tik tuo neaiškią ateitį turinčiu leidiniu“ (p. 198).

Kas gi buvo žurnalisto tėvai? Gal kokie sovietmečio elitiniai politikai, nomenklatūriniai kolaborantai ar laisvoje Lietuvoje pralobę verslo banginiai? Turėjau garbės studijuoti lituanistiką viename kurse su Gintaro tėvu Vytautu Visocku. Mačiau aukštą stipruolį, laisvo polėkio ir kandaus sąmojo mėgėją, bet po studijų keliai išsiskyrė: jis išvyko mokytojauti į Alytaus rajoną, aš – į Bartkuškio aštuonmetę mokyklą. Demagogams gali įtartinai atrodyti, kad vėliau Vytautas beveik 25-eris metus (1976-2001) dirbo Vilniuje „Minties“ leidyklos redakcijoje, buvo net vyriausias redaktorius ir leidyklos direktorius (1993-1997). Atseit, tai minusas.

Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Deja, deja. Tai didelis pliusas jo biografijoje ir nemaža sėkmė Lietuvai. Be Vytauto Visocko rizikingų pastangų šiandien Lietuva nebūtų turėjusi tokių sovietmečiu „nepageidaujamų“ knygų, kaip išeivijos kultūros veikėjo Broniaus Kviklio „Mūsų Lietuva“ (2-asis fotografuotinis leidimas, 1-4 tomai, 1989-1991), Nijolės Dariūtės-Maštarienės „Darius ir Girėnas“ (1990), A. H. Kirkoro „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“ (1991), Česlovo Kontrimo „Lietuvos geležiniai kryžiai“ (1991), Mykolo Biržiškos „Vilniaus Golgota“ apie nelemtus įvykius lenkų okupuotoje Lietuvos sostinėje, Teodoro Narbuto „Lietuvių tautos istorija“ ( t.1,1992), Algimanto Astiko „Lietuvos ordinai, medaliai ir ženkleliai 1918-1940“ (1993), „Lietuvių šeima ir papročiai“ (1995), „Baltijos kelias“ (albumas, 2000) ir kt. Išėjęs iš „Minties“ leidyklos, pats parašė kelis šimtus straipsnių, paskelbtų Amerikos lietuvių laikraščio „Draugas“ priede „Bičiulystė“, laikraštyje „XXI amžius“, ypač daug – internetinėje svetainėje Slaptai.lt.

Gražu, kad savo prisiminimų knygoje Gintaras Visockas dažnai mini tėvų įtaką jo likimui ir net charakteriui. Iš tėvo, matyt, atėjo ir žurnalisto ištikimybė laisvam žodžiui. Pasak jo, „ finansinė tėvų parama – ne viskas. „Tėvas į maniškį portalą atkakliai rašė puikia, taisyklinga lietuviška kalba sudėliotus aštrius straipsnius politinėmis, kultūrinėmis temomis. Jis nuolat pabrėždavo esąs pensininkas, todėl nebijantis niekam į akis drėbti tiesos. Prisidirbs konservatoriai – kritikuos, lips lietuviams ant galvų lenkai, žydai – ginčysis, valdžia svaičios vien apie globalią Lietuvą, primins, jog dar galima ir tautiška Lietuva. Nesąmonių prikrės tautininkai – ir jie bus išbarti, sugėdinti, kad rengia posėdžius pustuštėje Mokslų Akademijos salėje. Ypač didžiavosi galįs slaptai.lt portalą užversti unikaliomis, meniškomis, išliekamąją vertę turinčiomis nuotraukomis […] Dar juokdavosi, kad jis – ypač vertingas autorius. Mat leidinio savininko niekad negriebiąs už kaklo reikalaudamas honoraro“ (p. 200).

Realių žmonių prisiminimai apie savo amžininkus, realius žmones kartais tampa vieninteliais neiškraipytais, vėlesnių istorikų neišcenzūruotais mūsų praėjusių dienų liudijimais. Sakau „kartais“, nes daug daugiau pasirodo memuarinės literatūros knygų, kur sumenkintos praeities fone iškyla paties autoriaus paminklas molinio stabo kojomis.

Pabaigai parfrazuodamas prancūzų memuaristinės literatūros credo, galiu, mano galva, tvirtinti, kad G. Vainausko ir G. Visocko prisiminimų knygos savo visuma ir esme tarnauja šventam tikslui, idant paliudytų ateinančioms kartoms mūsiškės epochos papročius, įpročius, šlovę, gėdingus nuopuolius ir nusikaltimus Lietuvai.

Cenzūros ir autocenzūros nesužaloti, konkrečių pavardžių ir faktų prisodrinti prisiminimai visados laukiami amžininkų. Kaip rodo pasaulinė žanro istorija, kuo atviresni memuarai, tuo ilgiau jie išlaiko savo pažintinę vertę ateinančioms kartoms, kurios dar ilgai po gyvų epochos liudininkų išėjimo Anapilin turi gerą progą daugel ką sužinoti apie kaimynų ir bičiulių, kolegų ir  priešų, ir, žinoma, savo pačių senelių, tėvų ir motinų viešus ir neviešus poelgius bei darbus. Budistai galbūt pridėtų, kad iš visų tų gerų ir blogų darbų visumos galima sužinoti ir būsimus giminės likimus, nulemtus geros ir blogos protėvių karmos.

Šiandien, mano galva, ypač svarbu, kad abi knygos apnuogino valdžios ir žiniasklaidos realiųjų santykių mechanizmus. Kiekvienam įdėmesniam skaitytojui ar skaitytojai atsivėrė galimybė ne tik iš arti pamatyti, bet ir geriau orientuotis mūsų dienų nepriklausomos Lietuvos kasdienio gyvenimo mugėje. Dar daugiau – gavome progą stebėti ne vieną paslapčia suplanuotą politinę intrigą, įvairaus lygio sandėrius, vykusius už politinės retorikos vitrinų ir oficialios propagandos fasadų.

Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis. Slaptai.lt fotografija

Žinoma, kai kurie skandalai buvo tiek įžūlūs, kad nugriaudėjo net valstybinės televizijos ekrane, dienraščių ir socialinių tinklų beribėje erdvėje. Nugriaudėjo, šokiravo aferomis, kurių lyg ir neturėtų būti visų mūsų kuriamoje nepriklausomoje demokratinėje valstybėje…

Deja, skandalai nugriaudėja, bet kitą dieną užleidžia vietą naujoms sensacijoms, naujiems skandaliukams, kurie savo ruožtu čia pat išblėsta iš atminties, dažniausiai be jokios atsakomybės pasekmių išnyksta trijų valdžių darnaus choro niūniavime apie Lietuvą, Tėvynę mūsų….

Kitas reikalas – anksčiau ar vėliau paskelbti memuarai be apsidraudėliškos apgaulės ir saviapgaulės. Jiems labiausiai tinka tūkstantmetė žmonijos patirties išvada: „Kas knygoje įrašyta, to ir kirviu neiškirsi“.

(Pabaiga)

2023.03.20; 09:00

 

(Apie „Žurnalisto išpažintį“ ir „Redaktoriaus testamentą“)

8. Kuo silpnesnė valdžia, tuo stipresnė žiniasklaida, ir atvirkščiai

Iš G. Vainausko prisiminimų galima atsekti ištisą spaudos ir valdžios santykių naratyvą, kurio leitmotyvas – visokeriopi valdžios mėginimai pažaboti nepriklausomos žiniasklaidos galią. Ir vis dėlto klaidinga būtų mistifikuoti laisvo žodžio ir valdančiosios valdžios konfliktiškumą.

Viskas priklauso nuo istorinių aplinkybių ir valdančiosios jėgos intelektualinio pajėgumo. Kuo silpnesnė ideologinė ir intelektualinė valdžios viršūnė, tuo labiau ji pažeidžiama, tuo greičiau ima vengti demokratinėje šalyje neišvengiamos idėjų ir politinių nuomonių įvairovės. Tuo tarpu „Lietuvos rytas“ nuo pat pradžių, kaip prisimena G. Vainauskas, tapo atviras nuomonių įvairovei. „Tai turtino laikraštį, traukė skaitytojus. Net tame pačiame dienraščio numeryje leisdavome pasisakyti skirtingoms partijoms atstovaujantiems politikams, juo labiau, kad iš pradžių po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos politiniame gyvenime dalyvavo daug stiprių asmenybių – iškilių mokslininkų, menininkų, visuomenės veikėjų“ (p. 152). Jų skelbiamos nuomonės ir idėjos, politiniai ir ekonominiai siūlymai anaiptol ne visados sutapdavo su valdančiųjų partijų programomis ir jų įgyvendinimo būdais. Šalyje tvyrojo karštų diskusijų įtampa.

Gedvydas Vainauskas. Redaktoriaus testamentas

To negana. Pirmieji nepriklausomybės metai Lietuvoje buvo kupini įnirtingos politinės kovos, kurioje dalyvavo ne tik lietuviškos idėjos ar nuomonės. Ypač aktyvios darėsi užsienio valstybių remiamos antilietuviškos – prorusiškos ir prolenkiškos – jėgos, pretendavusios sugrąžinti Rusijos įtaką šalyje ir net atplėšti nuo Lietuvos Vilniaus kraštą.

Nekontroliuojama nuomonių įvairovė viešoje erdvėje ir spaudoje kartais darėsi politiškai grėsminga ir nederėtų stebėtis anuometinių konservatorių planais nacionalizuoti perdėm politiškai margą žiniasklaidą. Įžvalgiausias nepriklausomos Lietuvos politinis strategas Vytautas Lansbergis nepalaužiamai siekė sukurti ir stiprinti ką tik atgavusios nepriklausomybę Lietuvos politinį stabilumą visais įmanomais būdais, tarp jų – plačiau neviešinimais, pusiau slaptais, konfidencialiais. Ir, atrodo, neatsitiktinai.

V. Landsbergis išsiskyrė iš visų šalies vadovų pirmiausia tuo, kad dviejų epochų sandūroje jis išsaugojo gilią, beveik genetinę panieką ir priešiškumą bolševikinei sistemai, kai tuo tarpu nemaža jo amžininkų politikų vis dar jautė nostalgiją lygiavinio socializmo tvarkai buvusioje Sovietų Sąjungoje, kur išaugo ir padarė daugiau mažiau įspūdingas karjeras. Tuo pačiu keliu bandė vėliau eiti ir V. Landsbergio globota prezidentė Dalia Grybauskaitė, deja, turėjusi įtartinos praeities šleifą. Pasak G. Vainausko, „vieša paslaptis, kad dažną ankstyvą rytą pas prezidentę užsukdavo V. Landsbergis. Prezidentūroje kuždėta, kad jis, o ne D. Grybauskaitė dešimtmetį buvo faktinis šalies vadovas – jo mintys neretai virsdavo prezidentės veiksmais“ (p. 331).

Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Paradoksas čia toks, kad teoriškai ir kategoriškai neigiant rusišką bolševizmą, V. Landsbergiui teko kurti gelžbetoninę konservatorių partiją, kurioje vyrauja daugumos priimtų sprendimų besąlygiškas vykdymas, visiškas individų paklusnumas generalinei partijos linijai ir taktikai. Iki šiolei galime stebėti įspūdingus manevrus, žaibiškai šalinant iš pareigų neklusniuosius partijos narius ir vėl maloningai grąžinant juos į ankstesnes pareigas už sumaniai pademonstruotą paklusnumą.

Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

G. Vainauskas prisimena savo iškalbingą susitikimą su naujuoju konservatorių partijos lyderiu Gabrieliumi Landsbergiu, kai šis paskambino 2016 –ųjų vasarą. „Atsiliepiau – jis pasiūlė susitikti prie pietų stalo ir pasišnekėti. – Apie ką? – pasiteiravau. – Šiaip, be jokių išankstinių įsipareigojimų, – išgirdau atsakymą, ištartą tvirtu, neįsiteikiančiu balsu. Susitikome ir abu maloniai nustebome. Pasirodo, daugeliu atvejų – apie politinius procesus, verslą, migraciją, socialinius iššūkius mudviejų požiūriai sutapo [ …] G. Landsbergiui užsiminiau, kad Tėvynės sąjunga, kurios vairą jis perėmė, per visą savo gyvavimo istoriją nė karto neužsakė reklamos „Lietuvos ryte“. “Pats esi jaunas žmogus ir turbūt nežinai, kad konservatoriai – vienintelė Lietuvos partija, kuri niekada nesireklamavo mūsų laikraštyje, reklamą stengiasi užsakyti tik jiems palankiuose, gerokai mažesnio tiražo leidiniuose. Tačiau jų skaitytojai ir taip balsuos už Tėvynės sąjungą. Jums būtų daug naudingiau save pristatyti pas mus, nes gal jus išgirs ir liberaliau mąstantys rinkėjai“, – pasiūliau G. Landsbergiui. – Negali taip būti! – nusistebėjo jis. – Grįžęs į štabą pasakysiu, kad užsakytų mažiausiai du puslapius jūsų laikraštyje“ (p. 347).

Deja, pažadas liko tik pažadu. Ir, G. Vainausko manymu, ne dėl jaunojo G. Landsbergio, kuris redaktoriui pradžioje „pasirodė esantis klastingojo senelio priešingybė“, kaltės: „Neabejoju, G. Landsbergis kalbėjo nuoširdžiai. Tačiau prabėgo visa Seimo rinkimų kampanija, o konservatoriai taip ir neužsakė „Lietuvos ryte“ ne tik dviejų, bet ir vieno politinės reklamos puslapio. Kaip tai galima paaiškinti? Pasirodo konservatorių sukurta sistema stipresnė už jų naują lyderį ir jam, matyt, buvo griežtai paaiškinta, kad dar jo senelio nubrėžtų raudonųjų linijų nevalia peržengti. Nors finansiškai „Lietuvos rytui“ ta reklama – labai menkas praradimas, man rūpėjo išsiaiškinti tikrąją padėtį. Tai būtų tarsi signalas, kad keičiantis konservatorių vadovybės kartoms Lietuva bus mažiau priešinama. Pažadas liko netesėtas. Supratau: G. Landsbergis nėra savo žodžio šeimininkas, ir jam bus nelengva tapti tikru partijos lyderiu“ (p. 348).

Beje, dera patikslinti, kad „senelio nubrėžtos raudonosios linijos“ pačiam braižytojui nebuvo dogma. Strategiškai mąstantis Vytautas Landsbergis dalykiškai rinkdavosi tinkamiausią taktiką konkrečiomis aplinkybėmis konkrečiu momentu. G. Vainausko knygoje randame epizodą, kai prabėgus kelioms dienoms po to, kai sovietų desantininkai išvarė žurnalistus iš Spaudos rūmų, „Lietuvos ryto“ redaktorių pasikvietė pasikalbėti Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas V. Landsbergis.

„Tai mane nustebino, – prisimena redaktorius – tada jau nebuvo jokia paslaptis, kad jis įtariai žvelgė  tiek į mane, tiek į „Lietuvos rytą“. Pokalbis truko gerą pusvalandį. Labiausiai įsiminė V. Landsbergio žodžiai, kad mes, žurnalistai, per lengvai pasitraukėme iš Spaudos rūmų: „Reikėjo rimčiau priešintis. Pasaulis turėjo pamatyti daugiau kraujo“. Ir vis dėlto išsiskiriant G. Vainauskas išgirdo esminį taktinį tikslą: „po tokių įvykių suvienyti jėgas turime visi – politikai, žurnalistai, medikai, verslininkai, darbininkai, – žodžiu, visa tauta“ (p. 87-88).

9. Dvi politinės sferos – „aukštoji“ ir „žemoji“

Kada ir kodėl taktika pasikeitė, jei prisiminsime, kad naujai išrinktas konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis jau nebegalėjo įvykdyti savo duoto pažado „Lietuvos rytui“? Po minėto susitikimo su G. Landsbergiu G. Vainauskas pastebėjo: „Jis gali greičiau sulaukti palankaus vertinimo tarptautinėje arenoje, nes yra jaunas, gabus, išsilavinęs, bet sunkiai taps savas senajai konservatorių gvardijai“ (p. 348).

Ir štai G. Vainausko prognozė pildosi, šiandien jau turime žinią, kad G. Landsbergis kartu su mūsų prezidentu Gitanu Nausėda yra pakviestas dalyvauti 2023 m. pradžioje garsiajame Davoso susitikime, kur įtakingiausi planetos žmonės svarsto žmonijos problemų optimaliausius sprendimus.

Kai kam gali pasivaidenti, kad kartojasi niekieno nepatvirtinti gandai apie dar mažai kam anuomet žinomo Vytauto Landsbergio lemtingą pakvietimą prieš keletą dešimtmečių į Bilderbergo forumą (JAV), kur įtakingi veikėjai ir ekspertai iš Europos ir Šiaurės Amerikos neformaliose diskusijose aptaria abiejų kontinentų problemas, nors oficialiai neatskleidžiamos nei pranešėjo, nei bet kurio kito dalyvio tapatybė ar pareigybė. Visi pakviestieji dalyvauja kaip asmenys privataus susitikimo formate ir jokios rezoliucijos nesiūlomos, jokie politiniai pareiškimai nedaromi. Galime šiandien didžiuotis, kad joks Lietuvos politikas nėra susilaukęs tokios rimtos tarptautinės paramos ir pripažinimo kaip Vytautas Landsbergis.

Kaip seksis Gabrieliui Landsbergiui? Iš kavos tirščių buriant, vaidenasi įvairūs scenarijai…

G. Vainauskas po susitikimo su G. Landsbergiu ėmė įtarti, kad šis „pradeda blaškytis, kai atsiduria išankstinių nuostatų ir noro keisti pasaulį kryžkelėje“ (p. 348). Politologijos terminais galima būtų sakyti, kad kryžkelė šiuo atveju reiškia pasirinkimą tarp aukštosios politikos ir žemosios politikos. Kryžkelėje stovi ne tik dabartinis konservatorių lyderis, bet ir jo vadovaujama partija. Utopinis variantas: Gabrielius Landsbergis oriai tęs Vytauto Landsbergio „aukštąją politiką“ (šalies ir tarptautinis saugumas), o praktiškesnieji konservatoriai imsis „žemosios politikos“, ūkiškai tvarkydami mūsų krašto ekonominės, materialinės, kultūrinės ir socialinės gerovės reikalus mieste ir kaime.

Ar taip nutiks? Nežinia, nors vis labiau aiškėja, kad ne itin perspektyvu ir dora vardan tarptautinės vieno asmens karjeros aukoti žemiškuosius partijos pažadus tautai ir pačios tautos ūkiui naudingus tarptautinius ryšius (ne tik su Kinija…). Visa tai be reikalo kenkia konservatorių reitingams. Nors kas tie reitingai? Kasdien kintantys skaičiukai…

Šiandien belieka tik stebėti ir stebėtis, kaip laikui bėgant, keičiantis kartoms, gelžbetoninė konservatorių partijos vienybė nuolatos stiprėjo ir stiprėja. Jeigu D. Grybauskaitė stiprino savo poziciją, dalindama lojaliems saviškiams atsakingas valstybines pareigas, tai naujai atėjusi į valdžią po valstiečių pralaimėjimo konservatorių partija su savo koalicine „Laisvės partija“ galimai dalina lojaliems saviškiams stabilias materialines pozicijas ir pajamas iš sparčiai privatizuojamos valstybinės nuosavybės akcijų bei dividendų naujai steigiamose bendrovėse.

Pridėjus prie to vis dar tekančius iš Briuselio piniginius srautus, tvarkomus konservatorių pareigūnų įvairiose ministerijose, neverta stebėtis, kad Seimo pozicija, užsitikrinusi daugumą Seime, gali linksmai pasišaipyti iš susiskaldžiusios opozicijos purkštavimų.

Nes ką gi realiai gali pasiūlyti savo rinkėjams ir šalininkams opoziciniai veikėjai? Turiu galvoje ne tik Seime sėdinčius politikus, bet ir skaitlingus filosofinių bei moralinių vertybių gynėjus, įvarytus į opozicines susiskaldžiusių ambicingų asmenybių stovyklėles, sunkiai begyvuojančias alternatyvioje žiniasklaidoje ar socialiniuose tinkluose, iš kurių nuolat skamba narsi publicistinė valdžios kritika. Net triukšmingai vykdomos Seimo opozicijos parodomosios apklausos atskiriems ministrams pavirsta beprasmiais farsais, iš anksto žinant, kad visus ministrus nūdienė valdančioji partija demonstratyviai paliks savo postuose net po garsiausių jų „prisidirbimų“, po viešai matomų interesų konfliktų ir net apsijuokimo tarptautiniu mastu.

Konservatorius išrinkusi tauta dabar gali tiktai tylėti ir laukti, kada viskuo apsirūpinusi ir galutinai įsiviešpatavusi Lietuvoje konservatorių partija su visa savo koalicija, diegiančia universalias Briuselio rekomendacijas be jokio atsižvelgimo į Lietuvos specifiką, vis dėlto atsigręš į savo silpstančią dėl emigracijos ir ekonominių krizių tautą. Atsigręš ir imsis konkrečios „žemosios politikos“.

10.  “Noriu jaustis laisvu žmogumi laisvoje šalyje“

Kol kas, deja, mus valdančios partijos neretai susitapatina Lietuvos piliečių akyse su kitataučių geopolitinių galių ir instrukcijų vykdytojomis Lietuvos padangėje. Žvelgiant iš šalies, retkarčiais susidaro įspūdis, kad nemaža politikų dalis jau nebegirdi nei laisvo žodžio, skambančio žiniasklaidoje ir interneto erdvėje, nei tautiečių mitinguose skelbiamų reikalavimų.

Norime išlikti lietuviais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet ko norėti iš mūsų politikų? G. Vainauskas dalijasi įtarimu, kad „greitai šiuolaikinis žmogus gal išvis nenorės girdėti apie prasmę ir beprasmybę, tiesą ir melą ar kitas tariamas atgyvenas. Jis geis viską tik kuo greičiau išmesti iš galvos. Juk šiais laikais neretai išlaisvina pinigai ir advokatai, o ne tiesa [ …] Jau tampa nebesvarbu, kas iš tiesų dedasi pasaulyje – pilasi melagingos informacijos srautai, jie užtvindo socialinius tinklus, televizijas. Kai nelieka kritinio mąstymo, galima žmonėms įpiršti bet kokią mintį – svarbu ją patraukliai įpakuoti“ (p. 149). Kalbant apie madingiausias iliuzijų pakuotes, dažnai verta atkreipti dėmesį į glamūrinėje žiniasklaidoje ir provincinėje televizijoje šlovinamą idealą „Gera ten, kur mūsų nėra“. Kitaip sakant, globalizmo laikais gera visur, tik ne Lietuvoje. Negana to, peršama pranašystė su globalistų ūbavimais apie greitą ir neišvengiamą Europos tautų nykimą.

Ką jau čia bekalbėti apie mažytę Lietuvėlę!.. Jai reikia kuo skubiau pritaikyti nutautintos valstybės be istorinės praeities modelį. Kas gali būti patraukliau – jauki valstybėlė su visais šabloniškais šiuolaikinės civilizacijos teikiamais malonumais, kurie „trupinių politikos“ principu bus sumaniai paberiami nuo turtingųjų stalo varganiems Lietuvos piliečių sluoksniams. Paberiami ne iš kažin kokios atgyvenusios krikščionybės „artimo meilės“, o vien tiktai tam, kad netikę piliečiai nemitinguotų ir nekeltų riaušių iš nevilties dėl gyvenimo ant skurdo ribos, dėl nepakeliamų mokesčių už elektrą ir šilumą, dėl varganų, antisanitarinių savo būstų ar neįperkamų butų, dėl savo kasdienio juodo triūso ir nepajėgumo suteikti savo vaikams geriausią sveikatos priežiūrą, aukštesnį išsilavinimą, įdiegti jiems kilnesnę kultūrą ir t.t.

Kam nepatinka, gali jau dabar nešdintis iš Lietuvos. Aktyvioji tautos dalis taip ir daro, o pasyvioji jau nebeturi jėgų ir ryžto nei emigruoti, nei eiti į protestų mintingus, juo labiau kelti riaušes dėl valdančiųjų savivalės. Nuolatiniais mokesčių kaitaliojimais ir didinimais sukaustyta vidurinioji klasė retėja ir G. Vainauskas, ko gero, tiktai kaip gražų prisiminimą galėtų puoselėti JAV žiniasklaidos vadovų jam kažkada duotą patarimą „Žurnalistai visuomet turi ginti viduriniosios klasės interesus, nes ji yra visuomenės stuburas“ (p. 93). Besipučianti Lietuvos biurokratija ex oficio yra ir liks besielė instrukcijų administratorė, besimėgaujanti savo stabilia padėtimi ir asmenine gerove.

Betgi visos lazdos turi du galus. Mūsų valdančiųjų ir verslo žmonių viltys, esą nenuoramas lietuvius emigrantus pakeis paklusnūs ir pigesni imigrantai iš dar skurdesnių šalių, deja, yra neilgalaikės. Praktika rodo, kad jos pasmerktos maždaug dviejų-trijų generacijų gyvavimui. Europos Sąjungos patirtis akivaizdžiai patvirtina, kad aktyvūs atvykėliai iš skurstančių šalių ne tik sugeba kelti vandališkas riaušes, kurias sunkiai malšina daug efektyvesni nei Lietuvos policijos būriai. Jau antroje kartoje imigrantai ima perimti daugumą įvairiuose rinkimuose, palaipsniui įsitvirtina aukščiausioje šalies valdžioje ir pradeda teisiškai išradingą senųjų šalies šeimininkų nuosavybės perėmimą į savo rankas. Nuo aukščiausių postų, nuo dailių ofisų ir jaukių apartamentų senamiesčiuose iki sodybų sodybėlių ir restauruotų dvarelių prie ežerų ežerėlių… Dabartinė valdžia džiaugsmingai ruošia sau ir savo vaikams baltos duonos sumuštinį, netikėdama, kad jau antroje ar trečioje kartoje gardus sumuštinis nukris apsivertęs sviestu žemyn. Apsivers visa patrauklaus turto ir verslo sistema anaiptol ne buvusių šalies šeimininkų ir jų atžalų džiaugsmui.

Ir ką tada lietuviai? Ogi nieko. Gal tik mūsų protėviai dausose atsidus: o juk buvo pasakyta – nepjauk šakos, ant kurios pats sėdi…

Kelias į laisvę. Slaptai.lt foto

Kas aukštai, o kas žemai – istorinės akimirkos klausimas. Belieka laukti, kad mūsiškės partijos vis dėlto nepersipjaus tarpusavyje, gelžbetoninės koalicijos nesubyrės, kaip subyrėjo ir išsilakstė, kur šilčiau, buvusieji socdemai, valstiečiai, įvairiausi liberalai ir kiti vienkartiniai reformatorių sambūriai. Blaiviai ir tolerantiškai suderinus „aukštąją“ ir „žemąją“ politikas, kiekviena viešpataujanti partija tikrai suklestės ir atsigręš, jei kada nors atsigręš, į visų okupantų iškraipytos lietuvių tautos istorijos restauravimą, lietuvių kultūros rėmimą ir laisvų orių Lietuvos piliečių švietimą bei ugdymą bent kultūriškai nepriklausomoje šalyje.

Tokį lūkestį, beje, labai trumpai ir aiškiai išsakė G. Vainauskas, kuomet pirmą kartą susitiko su ką tik prisiekusiu naujuoju Lietuvos prezidentu Gitanu Nausėda, kuomet Prezidentūros kieme buvo surengtas priėmimas kone tūkstančiui svečių. “Pasitaikė proga pasikalbėti ir su pačiu prezidentu. Tada išgirdau: „Visi man kažko linki, o ko jūs iš manęs laukiate?“ Tariau vieną sakinį: “Noriu jaustis laisvu žmogumi laisvoje šalyje – ko pasigedau jūsų pirmtakės laikais“ (p. 335).

(Bus daugiau)

2023.03.19; 09:00

(Apie „Žurnalisto išpažintį“ ir „Redaktoriaus testamentą“)

5.  „Vis tiek užkimšime tau burną“

Abiejų žurnalistų prisiminimai liudija, kad jau Lietuvos prezidentės D. Grybauskaitės laikais susiformavo neoficialus valdžios spaudimo mechanizmas, tramdant žurnalistus ir jų redaktorius.

G. Visockas prisimena, kaip vyriausias redaktorius anuomet pasikvietė į kabinetą ir „pareiškė priėmęs galutinį ir neskundžiamą sprendimą – užraukiantis karinę tematiką… Atsitokėjęs priminiau, kad vos prieš dvi savaites jis tikinęs priešingai. Turėjau drąsos paklausti – papirkę ar išgąsdinę revizijomis? Redaktorius nesiteikė nieko aiškinti“ (p. 35).

Atsisakęs rašyti prašymą atleisti iš pareigų „savo noru“, žurnalistas buvo atleistas iš darbo redaktoriaus įsakymu dėl vadovybės skirtų užduočių nevykdymo…

Gintaras Visockas. Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis

Redaktorius čia, be abejo, buvo bejėgis. Kaip pranešė G. Visockui minėtą televizijos laidą surengęs kolega, pakvietęs į Konarskio gatvę pokalbiui, „jam uždrausta mane kviesti į televizijos laidas. Toji diskusija tikrai buvusi šauni, bet ji nepatikusi dėdėms, sėdintiems ten, aukštai padangėse. Labai nepatikę. Jei jis dar bent sykį šnekins mane, prarasiąs tarnybą. Jis buvo teisus. Daugiau niekas manęs nekvietė į televizijos laidas saugumo klausimais. Mano personos pradėjo vengti ir radijo žurnalistai“ (p. 25 – 26).

Galima diskutuoti, ar laisvo žodžio teisė visados pasitarnauja konkretiems valstybės interesams, bet vargu ar dera sutikti su ideologine nuostata, esą laisvas žodis turi būti draudžiamas demokratinėje valstybėje vien todėl, kad jis neatitinka kurios nors vienos valdančiosios partijos ideologinių standartų, tikslų ir taktinių sumanymų.

Gedvydas Vainauskas. Redaktoriaus testamentas. Pirmasis viršelis. Slaptai.lt foto

Deja, „Lietuvos ryto“ santykiuose su vienu ar kitu metu atėjusia į valdžią nauja partija ne kartą atsirasdavo pakankamai grėsminga trintis, ir vyriausias dienraščio redaktorius neketina to slėpti ar šventos ramybės vardan nutylėti. Pasak G. Vainausko, „atlėgus grėsmei, kad Lietuvos kelią į nepriklausomybę Maskva gali mėginti užtverti brutalia jėga, valdžios žmonės, ypač susitelkę apie tuometinį Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininką Vytautą Landsbergį, pasijuto nekritikuotini ir ėmė priešiškai žiūrėti į laisvą žodį. Tiesa, iš pradžių būta mėginimų flirtuoti su žurnalistais. Pamenu, didžiausių dienraščių redaktorius aukšti valdžios pareigūnai pasikviesdavo papietauti. Nuvykdavau ir aš. Sėdime, apie šį bei tą šnekučiuojamės, o Vyriausybės nariai tarsi kažko lūkuriuoja. Būdavo nesunku nujausti, ko jie laukia – kad, kaip sovietiniais laikais, mes imsime jų ko nors prašyti. Tai būtų valdžiai suteikę progą pažadėti kokią nors pagalbą, o mums užmesti priklausomybės apynasrį. Bent „Lietuvos ryto“ jokiu meduoliu nepavyko suvilioti. Tada pasigirdo šūkčiojimų, kad spauda savo kritinėmis publikacijomis griauna valstybę“ (p. 106).

Beje, vien šūkčiojimais apsiriboti anuomet nemanyta. Iš G. Vainausko prisiminimų aiškėja, kad „dar 1991 metų rudenį, kai Lietuva sovietinės kariuomenės savivalės buvo atsikračiusi vos prieš kelis mėnesius, pirmą, bet tikrai ne paskutinį kartą valdžia pamėgino pažaboti nepriklausomus laikraščius – kurpė planus juos net nacionalizuoti“ (p. 106).

Reikia pasakyti, kad anuomet Lietuvos žurnalistai dar nebuvo sumaniai suskaldyti į tarpusavyje besiriejančius konkurencinius lagerius, dar nebuvo užsidarę savisaugos kiautuose ir turėjo tiek proto, kad suvoktų, jog vien tiktai kūrybinių žurnalistų susivienijimas gali atnešti visų trokštamą bendrą pergalę.

Šiandien sunku tai įsivaizduoti, bet anuometinė „spauda atkirto valdžiai: žurnalistai surengė įspėjamąjį streiką, reikalaudami liautis slopinti laisvą žodį – 1991 metų lapkričio 30 dieną penki šalies dienraščiai išėjo tuščiais puslapiais, išspausdinę tik kreipimąsi į Vyriausybę. Šios protesto akcijos atkreipė ir tarptautinės bendruomenės dėmesį. Šalies valdžia pabūgo ir atsitraukė – planai nacionalizuoti nepriklausomus laikraščius buvo palaidoti“ (p. 106).

G. Vainausko žinią apie dienraščio nacionalizavimo planus patvirtina ir du kartus Lietuvos vyriausybei vadovavusio Gedimino Vagnoriaus 2017 metų pareiškimas, pacituotas „Redaktoriaus testamente“: „Padariau daug politinių klaidų. Tačiau džiaugiuosi, jog būdamas Vyriausybės vadovu atlaikiau konservatorių partinės viršūnės – ypač Vytauto Landsbergio – nuolatinį spaudimą suvalstybinti „Lietuvos rytą“ ir nuslopinti šį vakarietiškų idėjų ruporą. Kaip matau, tas spaudimas tęsiasi iki šiol“ (p. 205).

6. Valdiškas laisvo žodžio „apynasrių“ asortimentas

Dalia Grybauskaitė – Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

G. Vainausko prisiminimuose apstu pavyzdžių, kaip aukščiausios valdžios atstovai stengėsi riboti „Lietuvos ryto“ įtaką visuomenei, tačiau daugiausia rimtų priekaištų, žinoma, tenka D. Grybauskaitei. Jos dviejų kadencijų prezidentavimo metu dažniausiai griebtasi užkulisinio spaudimo: „Žinau, kad prezidentė įsmeigė geluonį į Visuomenės informavimo etikos komisiją, kurios dauguma narių buvo jos statytiniai. Prisidengę kilniais tikslais jie pro didinimą stiklą stebėjo mūsų publikacijas ir nuolat siuntė įspėjimus – tik spėk gintis teismuose. Numoti ranka negalėjai – jei per metus penkis kartus dienraštį ir portalą nubaus, neteksi pridėtinės vertės mokesčio lengvatos… Mums buvo visaip trukdoma lygiomis teisėmis su kitais leidiniais konkuruoti dėl viešinimo akcijų. Iš kai kurių ministrų per privačius pokalbius girdėjau, kad prezidentė įtariai jų klausinėjusi, kodėl įvairius Europos Sąjungos projektus jų vadovaujamos ministerijos skelbia „Lietuvos ryte“. Apie nerašytą draudimą valstybės įstaigoms skelbti reklamą mūsų laikraštyje man yra užsiminęs tuometis konservatorių žemės ūkio ministras Kazimieras Starkevičius […] Dalis privačių bendrovių taip pat tiesiog nustojo reklamuotis „Lietuvos ryte“ – dėl viso pikto. Esą ką gali žinoti, gal ponia prezidentė ims ir užsiundys Mokesčių inspekciją ar STT“.

Paradoksalu, bet G. Vainausko knygoje ne kartą prisimenama STT (Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba), kuri atskirais atvejais pasitarnaudavo valdančiosios partijos ar prezidentės D. Grybauskaitės interesams. Tuo tarpu būtent STT, kiek prisimenu, buvo kuriama, iš dalies ir mano kurso draugo lituanisto Romualdo Ozolo, vėliau pasišventusio politikai, iniciatyva, kaip ypatinga tarnyba, visiškai nepriklausoma nuo privačių ar politinių interesų valstybinė institucija kovai su bet kokia korupcija.

Čia neverta vardinti G. Vainausko prisiminimuose aprašytų ar tik išvardintų spaudos varžymo epizodų prezidentės laikais, užteks pateikti nuoširdų redaktoriaus prisipažinimą: „Dėliodamas D. Grybauskaitės valdymo mozaiką, suvokiu, kad prezidentė iš manęs atėmė dešimt gyvenimo metų, kurie galėjo būti daug kūrybiškesni ir naudingesni Lietuvai, jei nebūtų reikėję atlaikyti įvairių komisijų spaudimo, nuolat minant tesimų slenkstį ar vykti į apklausas STT. Tai ne tik mano nuomonė – nuo prezidentės savivalės kentėjo didelė dalis lietuviškojo verslo, o savarankiškesni ar bent kiek tarptautinio pripažinimo susilaukę politikai, įstaigų vadovai, vadybininkai būdavo negailestingai sudorojami“ (p. 195).

7. „Trečiosios valdžios“ galia ir gėda

Abiejų žurnalistų prisiminimuose atsiskleidžia „trečiosios valdžios“ – Lietuvos teisėjų – veiklos garbingi ir gėdingi epizodai, neretai su veikėjų pavardėmis. Dauguma epizodų dažniausiai vyko pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiais, kuomet pradėjo ar plėtojo savo nepriklausomą žurnalistinę veiklą G. Vainauskas ir G. Visockas.

esafotas_1
Bausmė. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) foto

Skaitant abi knygas, ima nedviprasmiškai aiškėti, kaip Sąjūdžio laikų laisvą žodį ir niekieno nevaržomą teisę viešai pareikšti savo nuomonę netrukus ėmė grėsmingai varžyti žurnalistams teismuose keliamos bylos „dėl garbės ir orumo įžeidimo“. Žurnalistų kritikos sulaukęs asmuo, pasijutęs įžeistas dėl kritikos, dabar galėjo oficialiai kreiptis į teismą, reikalaudamas piniginės kompensacijos už „moralinę žalą“. Teisinė naujovė prigijo ir tapo įrankiu, susidorojant su laisva žiniasklaida teisėjų rankomis, materialiai žlugdant žurnalistus. Gintaras Visockas pateikia epizodą, kuomet jis buvo patrauktas į teismą ir teisėjo sprendimu nubaustas 25 000 litų bauda (neįskaičiuojant pinigų teismo ir advokato išlaidoms padengti) už buvusio kandidato į prezidento postą Česlovo Jezersko įžeidimą.

Žurnalistas kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą, tačiau ten pradėtas procesas užsitęsė, ir bene trejus metus jaunam žurnalistui nuo kiekvienos algos būdavo nuskaičiuojami pinigai, skirti byloje nukentėjusiuoju pripažintam generolui Č. Jezerskui. Neturi iš ko mokėti? Nenusimink – tave aplankys kokios nors privačios antstolių kontoros atstovas ir gražiai padės susimokėti asmeniniu turtu. Galėsi ramiai pamąstyti, ko negalima rašyti…

Susidorojimo su „orumo ir garbės“ pažeidėjais banga tiek įsisiūbavo, kad anuomet net Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus prisiminimų knyga „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“ (2011) atsidūrė „įžeistųjų“ taikinyje. Tuo tarpu V. Adamkaus knyga tapo bestseleriu, vos pasklido gandas, kad joje yra keletas nuoširdžių, autocenzūros neperkoštų prisipažinimų ir leidėjų neišcenzūruotų pokalbių su kitais politikais, atskleista nemaža anksčiau į į viešumą neiškilusių šalies politinio gyvenimo detalių, užuominų apie politinę korupciją.

Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.

Politikams, žinoma, nepatiko, kad prezidentas sulaužė politinės konspiracijos nerašytą taisyklę: tauta privalo klausytis, ką šneka ekranuose politikai, bet jokiu būdu neturi teisės žinoti, ką už uždarų durų susitaria veikti politikai ir ką nuveikia susitarę… Garsusis teorinio teisingumo skelbėjas Kęstutis Masiulis net palygino prezidento V. Adamkaus knygą su JAV policijos paieškomo garsiojo „WikiLeaks“ kūrėjo Džuliano Asandžo (Julian Assange) veikla, išviešinant šnipinėjimo praktikas, korupcijos atvejus aukščiausiuose valdžios lygiuose, diplomatinių derybų paslaptis ir pan. Palygino ir moraliai pasmerkė. Kitaip sakant – prezidentas buvo apkaltintas, kad nepakankamai griežtai laikėsi nerašytų politinės veiklos kuluarų slaptumo „taisyklių“, prasižiojo apie tai, ką reikia nutylėti.

Kai kurie nepalankiai paminėti V. Adamkaus knygos veikėjai reagavo dar ryžtingiau, žadėjo paduoti autorių į teismą. Parlamentarė Dangutė Mikutienė taip ir padarė – padavė prezidentą į teismą už jos garbės ir orumo įžeidimą, pareikalavusi, berods, kelių šimtų tūkstančių litų kompensacijos, žadėdama juos atiduoti labdarai. Įsijungė prokuratūra, ėmė sklisti gandai, kad knyga bus uždrausta, o V. Adamkui gali grėsti baudžiamoji atsakomybė ir t.t.

Laimei teismas pripažino, kad „p. Adamkus išreiškė savo nuomonę, todėl negalima įpareigoti paneigti nuomonę ar atlyginti neturtinę žalą už išsakytą nuomonę net tuo atveju, kai ši nuomonė įžeidžianti, šokiruojanti ar kelianti nerimą“.

Sakau, laimei, nes viskas priklausė ir priklausys nuo vieno teisėjo, kol Lietuvoje nėra prisiekusiųjų teisėjų institucijos. Tuo tarpu tik prisiekusiųjų teismas daugelyje demokratinių Vakarų šalių yra žodžio ir spaudos laisvės esminis garantas. Tarkim, Britanijoje, iš kurios dalinai buvo mūsiškių nusižiūrėtas teismo procesas dėl šmeižto spaudoje, viską sprendžia Prisiekusiųjų teismas. Pasak įžymaus britų teisės klasiko, ilgamečio vyriausiojo Britanijos teisėjo, lordo Keniono (Loyd Kenyon, 1732 – 1802), kurį jau esu citavęs „Metuose“ (2014, 7), “spaudos laisvės klausimo esmė labai paprasta, jeigu ją apvalysime nuo visokiausių retorinių pagražinimų, ir kiekvienas sveiko proto žmogus lengvai ją supras. Tai nei daugiau, nei mažiau, tiktai tai, kad kiekvienas žmogaus gali paskelbti spaudoje viską, ką dvylika jo bendrapiliečių nelaiko smerktina, o kita vertus – baustinas yra kiekvienas, kas skelbia tai, kas dvylikos prisiekusiųjų akimis žiūrint yra smerktina ir nederama” (p. 113).

Deja, Lietuvoje, kol neturime prisiekusiųjų teismo institucijos, nėra jokios garantijos, kad teisėjo sprendimas literatūrinio kūrinio ar spaudos publikacijos bylose nepriklausys nuo kažkieno asmeninio skonio, simpatijų ar išorinių įtaigų. O kai pastaroji grėsmė įsikūnija stambiomis piniginėmis baudomis, teisėjo sprendimai suveikia kaip rašytojo ar žurnalisto apynasris daug efektingiau nei sovietinės valstybinės išankstinės cenzūros laikais.

Kam tai naudinga? Sunku pasakyti, bet faktas, kad mūsų Seime dar 2007 m. įregistruotas ir 40 parlamentarų pasirašytas nutarimo projektas dėl prisiekusiųjų teismo įteisinimo taip ir guli iki šiolei neįteisintas ir ko gero užmirštas, pasiteisinant viską Lietuvoje pateisinančiu argumentu – nėra tam pinigų. Laimei, po kurio laiko minėtos bylos buvo įstatymiškai pažabotos. „Žurnalisto išpažintyje“ G. Visockas primena, kad minėtoje byloje apylinkės teismo pripažintas ir nubaustas „už šmeižtą ir įžeidimą“, šiandien jis visiškai išteisintas. „Seimas galų gale atsikvošėjo, kad baudžiamasis persekiojimas už įžeidimą demokratinėje šalyje – neleistinas. Juolab remiantis mistinių statistinių skaitytojų ir rinkėjų išvadomis. Kai švelnesnis įstatymo variantas įsigaliojo, mane iškart reabilitavo. Ištaisė anųjų klaidas“ (p. 54).

Lietuviškoji Temidė. Slaptai.lt nuotr.

Prisimena žurnalistas ir „anųjų teisėjų“ likimus. „Dabar, prabėgus keliems dešimtmečiams, iškalbingiausia net ne tai, kad sušvelninus įstatymą už įžeidimą, nuo mano galvos nuėmė teistumą. Įdomiausia, kad krito visi mane persekioję teisėjai. Keli įkliuvo už korupciją. Kiti – už girtuokliavimą. Kur jie dabar – nežinau. Nė nenoriu žinoti. Buvau girdėjęs, jog vienas, pažeminęs teisėjų vardą, dabar tapo beveik valkata. Jei taip, tegul bomžauja. Praeidamas pro jį tikrai nenumesiu nė cento. Ne todėl, kad būčiau kerštingas. Man labai gaila mamos, kuri pergyveno dėl tų milžiniškų piniginių skolų, iš kurių teko mokėti „įžeistajam“ generolui. Už jos kančias dovanoti negaliu“ (p. 56).

Neatrodo, kad ir G. Vainauskas būtų linkęs dovanoti jo išvardintiems Lietuvos veikėjams, kurie telkė į atsakingas pareigas ne teisėsaugai, o valdžiai ištikimus prokurorus, teisėjus, teismų pirmininkus ir kitus, „signalus iš Daukanto aikštės klusniai gaudančius teisininkus“ (p. 188). Nenutyli jis ir galimo asmeninio prezidentės keršto „Lietuvos ryto“ redaktoriui, kad „suardėme sumanymą tyliai sudoroti „Snoro“ banką ir suimti jo savininkus pranešdami apie šiuos planus“.

Koks kerštas? Žemas ir neteisėtas. Redaktorius su kartėliu prisipažįsta, kad švęsdamas savo šešiasdešimtmetį 2015 metų rudenį, „net nuspėti negalėjau, bet, kaip netrukus paaiškėjo, jau buvo rezgamas planas, kurio svarbiausiu taikiniu turėjau tapti aš. Pasirodo, pusę metų buvo klausomasi mano pokalbių telefonu, įrašinėjami pašnekesiai viešose vietose, privačiose erdvėse, kad ir kur eidavau ar važiuodavau – visą parą man ant kulnų lipo sekliai“ (p. 160).

Ir štai įsimintina išminčiaus išvada: „Sulaukęs šešiasdešimtmečio jau moki atskirti, kas tikra, o kas tik apsimetinėjimas ir veidmainystė, kas yra vertybės, o kas tik jų iškamšos“ (p. 16). Būtent politinių iškamšų ir jų patarnautojų pastangomis vyriausiajam „Lietuvos ryto“ redaktoriui teko iškęsti „keturis metus užsitęsusį teismų maratoną“, glaustai aprašytą su teigiamų ir neigiamų dalyvių pavardėmis (p. 403-412), kuris vis dėlto 2019-ųjų rudenį baigėsi visišku Gedvydo Vainausko išteisinimu.

(Bus daugiau)

2023.03.18; 09:00

Gedvydas Vainauskas. Knygos „Redaktoriaus testamentas” viršeliai. Slaptai.lt fotografija

(Apie „Žurnalisto išpažintį“ ir „Redaktoriaus testamentą“)

3. „Nuskurdink žiniasklaidą – pigiai nusipirksi žurnalistą”

Tarp Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1991 m. ir įstojimo į Europos Sąjungą 2004 m. ne tik kultūra, bet ir žiniasklaida, deja, buvo palikta savieigai, paguodžiant žinomu budelišku patarimu „skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas“. Būtent tada Lietuvos rašytojai, kaip rašė Marcelijus Martinaitis, buvo palikti „su ubago lazda“.

Panašioje padėtyje atsidūrė ir žurnalistai. Ėmė veikti nevaldomas ekonominis veiksnys, kai tau suteikta žodžio laisvė, leidžiama rašyti, ką nori, bet iš rašymo pragyventi nebeįmanoma. Duodama prostitucijos laisvė: mes tave nupirksime, bet turi būti patrauklus, simpatiškas, skaitomas. Jeigu tu toks, mes tave paimsime ir panaudosime. Bet jeigu tu esi nepatrauklus, o tavo rašymai dar gadina nuotaiką valdžiai, tai, atleisk, viso gero, nesi vertas nė vieno valdiško cento…

Ir ką gi – atsirado vienas kitas garsesnis rašytojas, kuris paspekuliavo savo pavarde, ėmėsi rašyti pagal pelningus užsakymus, dirbo bet kam, kad gautų pinigų, pramaitintų šeimą. Nėra ko stebėtis, kad ir daug žemiškesnė žurnalistika, netekusi pakankamos pastovios valstybinės paramos, tapo lengviau pažeidžiama privačių užsakovų pageidavimams nušviesti vieną ar kitą įvykį jiems palankia šviesa.

Gedvydas Vainauskas. Redaktoriaus testamentas. Pirmasis viršelis. Slaptai.lt foto

„Redaktoriaus testamento“ autorius neslepia, kad pačiame „Lietuvos ryte“ pasitaikė galimo parsidavimo atvejis. “Prisimenu, susikaupus kritinei informacijai, nutariau į dienos šviesą išvilkti aferų meistrą Sergejų Rachinšteiną. Patyrusiam žurnalistui išdėsčiau temą, supažindinau su labiausiai nuo veikėjo nukentėjusiu „Norfos“ prekybos tinklo savininku Dainiumi Dunduliu. Kartu su juo, apsimetęs advokatu, žurnalistas susitiko su S. Rachinšteinu ir iš pirmų lūpų sužinojo apie jo veiklos metodus, išsiaiškino gynybos liniją ir parašė demaskuojantį straipsnį. Bet paskui – netikiu savo akimis – iš aferisto žurnalistas pradėjo lipdyti teisuolį. Džiaugiuosi, kad bent laiku pastebėjau žurnalisto persivertimą. Nežinau, kas jam turėjo įtakos – pinigai ar asmeninės simpatijos, bet šią temą iškarti perdaviau žurnalistei Mildai Kuizinaitei, kuri puikiausiai susidorojo su užduotimi. Mums net pavyko iš Lietuvos pabėgusį S. Rachinšteiną nufotografuoti Tailande. Jis jau atkalėjo jam skirtą bausmės laiką, nors turėjo ir savų prokurorų, ir teisėjų užnugarį“ (p. 162).

Ir vis dėlto Lietuvoje išplito nauja žurnalistų padermė. G. Vainauskas juos net pervardina „propagandistais“: „Pasitaikydavo, kad perskaitęs kokį jauno autoriaus straipsnį įtardavau: kažkuris iš politikų įpiršo jam savo nuomonę, o jis tik užrašė ar perrašė svetimas mintis ir pateikė kaip autorinį rašinį. Bet dirbantys tokiais metodais – jau ne žurnalistai, o propagandistai. Aš juos laikau atskira žiniasklaidos darbuotojų kategorija. Jie – kareiviai, stropiai vykdantys užsakymus, pateikiamus už redakcijos sienų, dažniausiai – iš valdžios kabinetų… Šie apsišaukėliai žurnalistai ilgai pas mus neužsibūna – ieško prieglobsčio kitose redakcijose, kurių vadovai atlaidesni vienos nuomonės transliuotojams ar net yra panašaus kirpimo“ (p. 300-301).

Būdavo, pasak redaktoriaus, ir dar primityvesnės žurnalistinės prostitucijos atvejų. „Netrukau pastebėti, – prisimena redaktorius, – kad kai kurie mūsų darbuotojai į redakciją atneša puikiai parašytų straipsnių, bet kildavo įtarimų, ar tikrai jie patys viską taip ir surašė, nes gavę konkrečią užduoti taip sklandžiai nesugebėdavo sudėlioti minčių. Nieko keisto – pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuvoje užvirė aštri idėjų kova, politikai tada dar nesistengdavo reklamuotis, todėl nesiekdavo, kad būtinai būtų nurodyta jų, kaip minčių autorių, pavardė, ir noriai sutikdavo, jog rašinį pasirašytų žurnalistas, kuriam tekstą jis padėdavo ant lėkštės. Teko tokius redakcijos darbuotojus auklėti, kad neužrašinėtų aklai, ką išgirdo Seime ar Vyriausybėje, o patys vertintų, nevengtų pateikti argumentų, kurie grumtųsi vienas su kitu. Žurnalistų įprotis skleisti kokią nors politinę poziciją 1993-1994 metais paakino mane keisti „Lietuvos ryte“ įsigalintį požiūrį. Tuo metu tai padėjo sustiprinti laikraščio politinį nešališkumą, išmokė žurnalistus pateikti ne savo ar jiems patariančių asmenų požiūrį, o objektyviai išdėstyti informaciją. Panaši žurnalistinė mada griežtai atskirti nuomonę nuo faktų tada buvo įsigalėjusi ir Vakarų šalyse, ypač Vokietijoje“ (p. 152-153).

4. „Ketvirtosios valdžios” galia

Laisvo žodžio žiniasklaida galingesnė nei šiandien įpratome manyti. Nuo pat spaustuvių atsiradimo XVI a. spausdinti tekstai ir jų kūrėjai, pirmiausia – laikraščių kūrėjai ir leidėjai buvo vadinami „ketvirtąja valdžia“ (greta trijų kitų – vykdomoji valdžia, įstatymų leidžiamoji ir teismai). Istorikų teigimu, paprastas pastorius Martynas Liuteris nebūtų sudrebinęs Šventojo Romos sosto ir visos Europos, jeigu jo mintys nebūtų anuomet išplitusios masiniais neseniai Gutenbergo išrastų staklių spaudiniais. Žiniasklaidos galia nuolat keitėsi priklausomai nuo gyventojų masės nuotaikų ir būklių. Manau, G. Vainauskas tikrai turi teisę, ką ir jis daro savo „Redaktoriaus testamente“, ne kartą pasididžiuoti jo redaguoto „Lietuvos ryto“ realia galia. Pasak jo, „ne vienam aukštam pareigūnui po dienraščio publikacijų teko atsistatydinti, o aferų sumanytojams aiškintis teisėsaugai. “Lietuvos ryto“ atskleisti faktai privertė trauktis iš pareigų du vidaus reikalų ministrus“ (p. 119).

Šiandien tai atrodo neįtikėtina, tačiau tenka prisiminti, kad nuo pat pirmųjų dienų, kai G. Vainauskas su bendraminčiais pasišovė leisti nepriklausomos Lietuvos dienraštį „Lietuvos rytas“, jie pasirinko orientaciją į geriausius vakarietiškos spaudos standartus. „Iš pradžių su vienu kolega iš Estijos nuvykome mėnesiui į Helsinkį pasižvalgyti, kaip leidžiamas didžiausias Suomijos dienraštis „Helsingin Sanomat“, vėliau stažavausi Vokietijos laikraštyje „Frankfurter Rundschau“.

Lietuvai dar nesulaukus tarptautinio pripažinimo, mūsų laikraštis jau atkreipė Amerikos diplomatų dėmesį. Sykį į redakciją visiškai nelauktai, iš anksto neįspėjęs užsuko Vilniuje viešėjęs JAV generalinis konsulas tuomečiame Leningrade. Jis klausinėjo, kaip mes dirbame, su kokiomis problemomis susiduriame, ko tikimės ateityje […] Manau, šis JAV generalinis konsulas nemažai prisidėjo, kad dar 1990 metais būčiau pakviestas pasisemti patirties į Ameriką, susipažinti su šios šalies demokratinėmis tradicijomis, sužinoti, kaip veikia žiniasklaida. Šiai išskirtinei stažuotei amerikiečių buvau pasirinktas iš keliolikos kandidatų. Lankiausi keliuose miestuose, man buvo sudaryta galimybė susitikti su aukštais Valstybės departamento pareigūnais, o svarbiausia – pabendrauti su autoritetingais spaudos pasaulio žmonėmis – „The New York Times“, „The Boston Globe“, „Los Angeles Times“, „Chicago Tribune“ ir kitų laikraščių leidėjais bei redaktoriais“ (p. 92-93).

Tarp daugybės įspūdžių ir gautų patarimų „Lietuvos Ryto“ redaktoriui įstrigo į atmintį principas „apginti paprastą žmogų ir jo svajonę”. Pamenu, „The New York Times“ vadovai man pateikė ir konkretų pavyzdį – jų laikraštyje buvo išspausdintas straipsnis, apgynęs vienos moters teisę į kasdienio gyvenimo džiaugsmus. Ji gyveno prie Hudsono upės ir buvo įpratusi kas vakarą pro savo nedidelio buto langus mėgautis saulėlydžiu. Paaiškėjo, kad ten rengiamasi statyti dangoraižį, kuris užstotų jai vaizdą. „The New York Times“ apie tai parašius, projektas buvo pakeistas. Tais laikais spaudos galia buvo tiesiog neįtikėtina“ (p. 93-94).

Gedvydas Vainauskas. Redaktoriaus testamentas. Antrasis viršelis

Nemažą įtaką Lietuvos visuomenės nuomonei ilgainiui įgavo ir „Lietuvos ryto“ publikacijos, ypač – išsamių žurnalistinių tyrimų medžiaga, atskleidžianti kriminalinio pasaulio pinkles, verslo grupių konfliktus ir intrigas, aukščiausios valdžios užkulisinius veiksmus ir pan. Dienraščio tiražas neįtikėtinai išaugo, prasidėjo, pasak redaktoriaus, „aukso amžius“: “Su ilgesiu prisimenu laiką nuo 1999-ųjų iki 2008-ųjų. Tuo metu dienraščio pajamos iš reklamos siekė 15 milijonų eurų, o vėlesniais metais jos sumažėjo daugiau kaip dešimt kartų. 2020 metais redakcijoje dirbo pusšimtis žurnalistų ir redaktorių, o laikraščio klestėjimo laikais – tris kartus daugiau. Nemaža jų dalis gilinosi į siaurą sritį. Buvo įsteigti redakcijos biurai Vašingtone, Briuselyje, Londone, Paryžiuje, Romoje, Berlyne, Varšuvoje, Maskvoje. Ten dirbantys žurnalistai gaudavo algą, prilygstančią šalies vidutiniam mokytojo atlyginimui. Negana to, redakcija mokėjo ir už butų nuomą“ (p. 151). “Aukso amžių“ lėmė, be abejo, ne pats savaime laikmetis. Nepriklausomos žiniasklaidos visuomeninę galią pirmiausiai lemia jos informacinė vertė ir publikacijų gyvoji emocinė įtaiga. Kuo tiedu dėmenys stipresni, tuo daugiau skaitytojų žiniasklaidos leidinys sudomina ir laimi jų pasitikėjimą, išreiškiamą ir didžiulių tiražų išpirkimu. Ir priešingai: informatyviai siauras leidinio akiratis lemia jam retai skaitytojų lankomos kultūrinio paribio nišos likimą.

Žinoma, laikai sparčiai keitėsi ir G. Vainauskas to neslepia, o greičiau pabrėžia: „Dabar galima tik pasvajoti apie tai, kokią įtaką „Lietuvos rytas“ turėjo Lietuvoje. Prisimenu, 1999-ųjų prenumeratos akcijai sugalvojau šūkį: „Lietuvos rytas“ – visos jūsų mintys!“ Net susapnuoti negalėjau, kad ši reklamos frazė suerzins tiek daug politikų, ypač konservatorius. Jų ruporas Rasa Juknevičienė 1999-ųjų rugpjūtį net viešai pareiškė: „Lietuvos rytas“ artėja prie didžiosios dalies visuomenės minčių valdymo ir realiai pretenduoja slapta valdyti valstybę“. Ar pasipiktinau tokiu įvertinimu, ar bandžiau įrodinėti, kad R. Juknevičienė perlenkė lazdą? Žinoma, ne. Juk geresnės reklamos laikraščiui nesugalvosi…“ (p. 152).

Žiniasklaidos galią teko savo akimis pamatyti ir jaunesnės kartos žurnalistui G. Visockui, kuomet pirmaisiais atgautos valstybinės nepriklausomybės ir žodžio laisvės metais jis, jaunas žurnalistas, redaktoriaus pasiūlymu, ėmė rengti „Valstiečių laikraštyje“ specialų priedą „Vardan Lietuvos“, kur šešerius metus skelbė savo tyrimus karinėmis ir žvalgybinėmis temomis.

Užduotis tiko ir patiko ambicingam žurnalistui: „Vyriausias redaktorius siūlė tai, kas, mano galva, buvo reikšminga ir laikraščiui, ir kariuomenei, ir valstybei. Kuo mažiau įtartinų generolų ir pulkininkų mūsų ginkluotose pajėgose. Ar ne to mes turėtume trokšti? Kai kada tuos įtartinus būdavo sunkoka iškrapštyti iš patogių krėslų. Tada, sulaukęs slaptų dokumentų iš saviškių, į viešumą paleisdavau vieną kitą kritišką publikaciją, ir neva nepajudinamas karininkas krisdavo. Išsilaikyti poste nebegalėdavo, nes jau „net žiniasklaida pradėjusi rašyti“. Ne bet kur, o specializuotame kariniame priede, išlaikome pačios ministerijos“ (p. 32).

Vardan Lietuvos. Žurnalo „Karys” publikacija. Slaptai.lt foto

G. Visocko pasitikėjimas atgauta žodžio laisve bei tiesos galia nuskambėjo ir specialioje televizijos laidoje, skirtoje karinėms temoms. Diskusijos metu „ministerijos pareigūnė apkaltino, kad kurstau nacionalinę nesantaiką domėdamasis, kiek ne lietuvių tautybės karininkų tarnauja mūsų ginkluotose pajėgose. Ir vėl, man regis, vykusiai atkirtau. Šią diskusiją iškėliau ne aš, o rusišką pavardę turinti žurnalistė. Prieš dvi savaites ji skelbtame interviu su krašto apsaugos ministru pagarsino klausimą, kodėl Lietuvos ginkluotose pajėgose tiek maža rusakalbių. Ministras tuomet pasimetęs, puolęs teisintis. O, mano supratimu, teisintis neverta. Labai daug strateginių postų mūsų kariuomenėje atiduota būtent ne lietuviams. Ir gynybos štabe, ir brigadų, batalionų, rinktinių štabuose. Karinėse oro bei karinėse jūrų pajėgose – dar painesnė situacija. Apibendrinus turimą informaciją, vargu ar apsiverstų liežuvis tvirtinti, jog ignoruojami kitataučiai. Jei smulkmeniškai skaičiuosime strategiškai svarbias pareigas, Lietuvos ginkluotosios pajėgos – ne lietuvių rankose. Tad aš tik patikslinęs tą nežinia dėl ko verkšlenusią žurnalistę. Visi iš netikėtumo net žagtelėjo, kai ėmiau garsinti konkrečiais pavyzdžiais, nepamiršdamas paminėti net tų karininkų, kurie sulietuvino savo nelietuviškas pavardes“ (p. 22-23).

Šiandien skaitant G. Visocko prisimintą telediskusijos epizodą, turbūt ne vienam „Žurnalisto išpažinties“ skaitytojui kilo vienintelis klausimas: kuo baigėsi pačiam žurnalistui jo žurnalistiniai tyrimai ir diskusijos karinėmis temomis? Taip, baigėsi liūdnai. Ir ne tik jam vienam.

(Bus daugiau)

2023.03.17; 09:00

Rašymas. Slaptai.lt nuotr.

(Apie „Žurnalisto išpažintį“ ir „Redaktoriaus testamentą“)[1]

Kodėl nusprendžiau rašyti apie Gedvydo Vainausko ir Gintaro Visocko prisiminimų knygas, nors jau kelis dešimtmečius manęs nebedomina literatūros kritika, kaip naujų knygų mokslinga arba reklaminė palydovė?

Priežastis paprasta – pastaraisiais metais nebeskaitau romanų nei apysakų, kurių, beje, ir nesimato iškilesnių mūsų literatūros padangėje. Skaitinėju tiktai memuarus, autobiografinių prisiminimų knygas. Tai man atgaiva ir atokvėpis po viduramžių rašytinių šaltinių knaisiojimo ieškant Lietuvos karalių pėdsakų. Juolab, kad pasaulio memuaristikoje atsiveria nepakartojama, nenukopijuojamų literatūros šedevrų galerija nuo šv. Augustino „Išpažinčių“ Viešpačiui iki Žano Žako Russo „Išpažinties“ sau pačiam ir amžininkams, nuo „ Benvenuto Čelinio gyvenimas, aprašyto paties Benvenuto Čelinio“ iki „Slaptasis Salvadoro Dali gyvenimas, jo paties papasakotas“, nuo Verleno „Mano kalėjimai“ iki Gorkio „Mano universitetai“, nuo Levo Tolstojaus eretiškos „Išpažinties“ iki Trockio savigynos „Mano gyvenime“, nuo Karlo Gustavo Jungo šelmiškų „Atsiminimų, vizijų, apmąstymų“ iki Markeso prisiminimų „Gyvenimas, idant pasakotum apie gyvenimą“, nuo negailestingos aiškiaregės Žemaitės „Autobiografijos“ iki pedantiškojo Jono Basanavičiaus liudijimų „Autobiografijoje“ ir kt.

Senaisiais, ypač europinio baroko laikais memuarai, kaip sakydavo prancūzai, buvo „slaptojo portfelio“ literatūra, tai yra – specialiuose dėkluose saugomi rankraščiai su baigtais, bet nepaskelbtais tekstais. Būtent todėl memuarai būdavo be jokios baimės rašomi šventu tikslu pour servir à l’histoire des moeurs et usages, mūsiškai tarus, rašomi tam, kad paliudytų ateinančioms kartoms „ epochos papročius, įpročius, šlovę, gėdingus nuopuolius ir nusikaltimus Prancūzijai“.

Vėliau ir šiais laikais memuarai dažniausiai rašomi apie savo gyvenimą, neretai pačiam autoriui gėrintis savo poelgiais, pasiekimais ir išmintimi. Gal todėl jie neslepiami stalčiuose, skelbiami dar autoriui gyvam esant. Man asmeniškai visais atvejais įdomiausia memuaruose ne tiek autorių darbai ir nuopelnai (šiaip jau žinomi iš istorijos veikalų ir dabarties gandų), kiek memuaristo mėginimas suvokti patį save ir savo vietą nugyventame gyvenime. Įdomu stebėti, kaip autorius pats sau atrodo ir kodėl jam teko būtent taip, o ne kitaip veikti ir atrodyti įvairiais savo gyvenimo momentais, kuomet jam vienokia ar kitokia santvarka, valdžia ar pasaulio tvarka seikėjo gerovę arba krėtė šunybes.

Dvi skirtingos knygos

Gedvydas Vainauskas. Redaktoriaus testamentas

Mano rašinys – jokia recenzija nei reklama, tik skaitytojo įspūdžiai apie dvi neseniai išleistas nepriklausomos Lietuvos žiniasklaidos kūrėjų ir internetinių portalų steigėjų knygas – Gedvydo Vainausko „Redaktoriaus testamentas. Dviejų epochų užkulisiai“, 2021) ir Gintaro Visocko „Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis“, 2021). Skaitymo įspūdžiai ir asociacijos visados kelia daugybę asociacijų, iš kurių straipsnyje iškėliau skaitytojų pasiskaitymui 13 aktualiausių, mano galva, probleminių aspektų, įvardintų skyrelių pavadinimuose.

Du skirtingų generacijų atstovai G. Vainauskas (g. 1955 m.) ir G. Visockas (g. 1966) nuo jaunystės pasišventė žurnalisto darbui, bet susidūrė, be abejo, su skirtingais Lietuvos gyvenimo tarpsniais ir iššūkiais. Skaitant vieno „testamentą“, o kito „išpažintį“ pirmiausia krinta į akis skirtingi autorių charakteriai, skirtingi pasiekimai ir nuopelnai, skirtingi jau anksčiau išleistų žurnalistinių ir grožinių knygų skaičiai, skirtingi „testamento“ ir „išpažinties“ stiliai, bet abiem atvejais ryškėja beveik vienoda potekstė: ištikimybė fakto tiesai ir žodžio laisvei.

Toliau skaitant pasakojimus stiprėja įspūdis, kad abiem atvejais žurnalistų veikla nebuvo šlovės troškimas ar pasirinktas neblogas būdas užsidirbti pinigų smagesniam pagyvenimui. Niekas nepaneigs G. Vainausko pastebėjimo, kad „bibliotekose nugulę į storas knygas įrišti „Lietuvos ryto“ numeriai šiandien yra išsamiausias Lietuvos išsilaisvinimo metraštis ir, tikiuosi, nepakeičiamas šaltinis istorijos tyrinėtojams“ (p. 85). Niekas nepaneigs ir G. Visocko žurnalistinės 1994 – 2003 m. statistikos vien tik popierinėje žiniasklaidoje: apie 20 publikacijų iš karo korespondento patirties Čečėnijos kare su Rusija; virš 100 straipsnių apie Lietuvos partizanus, tremtinius, politinius kalinius ir jų persekiotojus išdavikus, smogikus, agentus; dar virš šimto 1996- 2003 m. rašytų straipsnių apie Lietuvos kariuomenės kūrimosi sunkumus; pagaliau dešimtys aktualių straipsnių jo paties įsteigtame visuomeniniame – politiniame tinklaraštyje  Slaptai.lt. Pastaruoju atveju tai nebuvo rutininis žurnalistinis kasdienis rašymas naujienų konvejeriui. 2006 m. išleisti G. Visocko prisiminimai apie savo patirtį rengiant straipsnius apie specialiąsias tarnybas „Žvalgybų intrigos Lietuvoje 1994-2006“ (su bendraautoriumi K.Kaminsku), tapo bestseleriu. Pasak paties autoriaus, „toji knyga buvo labai atvira ir sąžininga. Nieko neslėpiau – nei pavardžių, nei laipsnių, nei pareigų. Todėl jos pavadinimas keletą mėnesių puikavosi aukščiausiuose Lietuvos knygynų reitinguose. Kelias savaites nė nemanė užleisti pirmosios vietos“ (p. 54). Naujoji G. Visocko knyga vėlgi žavi „rašymu be jokios cenzūros“.

Gintaras Visockas. Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis

Knygos skirtingos, bet skaitydamas įsitikinau, kad abi nusipelno ne šiaip sau paminėjimo keliais sakiniais knygų prekybos rinkoje. Dar daugiau: abiejų knygų teikiama autentiška mūsų gyvenimo medžiaga aprėpia ištisus tris mūsų nepriklausomos valstybės istorijos dešimtmečius. Prisiminimų knygose atsiverianti anaiptol ne virtualinė, o tikroji, neretai eiliniam piliečiui nematoma, slaptoji mūsų gyvenimo tikrovė šaukte šaukiasi platesnės apžvalgos, rimtesnės analizės, ne tik profesinės kritikos, bet ir pilietiško apmąstymo visų mūsų labui.

Taigi – teatleidžia man skaitytojai, kad siūlau ne informacinę žinutę ar porą recenzijų, o ilgesnį literatūrinis kritikos etiudą su savais pamąstymais apie abi knygas ir jose atsiveriantį nūdienės Lietuvos vaizdą.

1.  Į gerą ar į blogą pusę keičiasi mūsų žiniasklaida ?

Prisipažinsiu, kad abi knygas skaičiau ne tik smalsiai, bet ir priekabiai. Šiaip ar taip mano paties gyvenime kelios dešimtys metų buvo atiduota spaudai: pats rašiau ir kitų straipsnius redagavau, tarnaudamas laikraščių ir žurnalų redakcijose. Ne vienerius metus teko būti Lietuvos Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondo Tarybos nariu, net jos pirmininku, ekspertu, vertinant centrinės ir rajoninės spaudos atstovų paraiškas nuolatos mažėjusiai dalinei finansinei valstybės paramai gauti. Mačiau, kaip sparčiai keitėsi ne tik spaudos leidinių vadovai ir kūrėjai, bet ir žurnalistinių paraiškų tematika, specifika, tikslinė auditorija, nuolat keičiantis dar ir leidybos kaštams, popieriaus kainoms, tragiškai mažėjant tiražams, žiniasklaidos kūrėjų algoms, autorių honorarams ir t.t.

Sklando įvairios nuomonės. Visai neseniai Valdas Vasiliauskas, vienas labiausiai patyrusių ir nusipelniusių nepriklausomos Lietuvos žurnalistų bei spaudos leidinių redaktorių, atvirai, su neslepiamu kartėliu pastebėjo, kad šiandieninėje Lietuvoje „žiniasklaida išvirto į valdžiasklaidą“. Jo nuomone, „išsivadavusi iš komunistinės agitacijos ir propagandos (sovietmečiu spaudą prižiūrėjo komunistų partijos komitetų Agitacijos ir propagandos skyriai, tiesiogiai pavaldūs ideologijos sekretoriams), visuomenė pateko į vakarietiškos reklamos ir viešųjų ryšių tinklus. Lietuvos politikai greičiau nei jaunimas įsikando žargonišką žodelį „piaras“ („Public relations“ santrumpą), perėmė vakarietiško verslo reklamos patirtį, įtikėjo jos sukurto žodžio galia.

Žurnalistai, tapę valdžios spaudos atstovais ir tarnautojais, viešųjų ryšių agentūrų savininkais ir darbuotojais, nors dažnai tituluojantys save nepriklausomais ekspertais, analitikais ir konsultantais, iš tikrųjų perėjo į reklamos agentų ir komivojažierių gildiją, kuri vietoje įprastų prekių pardavinėja politikus, partijas, ministrus, ministerijas ir kitas valdžios institucijas bei jų projektus. Arba pagal užsakymą ruošia konkurentų diskreditavimo ir kompromitavimo žiniasklaidoje vajus…. Aš nukaliau naujadarą „valdžiasklaida“, kuris įvardintų dabartinę Lietuvos žiniasklaidą, suaugusią su valdžia, valdomą valdžios ir šuniškai jai tarnaujančią. Tai ir yra valdžiasklaida“ (2022 m.).

Esame girdėję ir dar kietesnių nuomonių.

2.  Kada žurnalistai užsidirbo „šunaujos“ ir „skalikų“ pravardes?

Turbūt visa Lietuva, kaip paprastai, įsidėmėjo vaizdingą Vytauto Landsbergio pasakymą „šunauja“ apie nepriklausomos Lietuvos žurnalistus. O kur dar prezidentės Dalios Grybauskaitės slapta, bet Gedvydo Vainausko paviešinta žinutė apie žurnalistą – „skaliką“, kurį, prezidentės nuomone, dera nutildyti.

Čia galime stebėtis, galime piktintis, bet atidžiau įsiklausius, gal vis dėlto reikėtų sutikti su abiem politikais, jeigu jiems buvo konkrečiai žinoma apie vieno ar kito „pinigų kartos“ žurnalisto pasirengimą bet ką viešai aploti už piniginį ar kitokį atlygį…

Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip rašo G. Vainauskas, anuometinė prezidentė D. Grybauskaitė „subūrė savo favoritų iš žiniasklaidos svitą. Juos pamalonindavo susitikimais, vis pabrėždama, kad kalba atvirai, todėl informacija neturinti pasklisti už Prezidentūros sienų. Pakviesti asmenys jautėsi išskirtiniai, gaudė kiekvieną prezidentės žodį, kai būdavo aptariama, ką ir kaip rašyti. Jos dėmesiu ypač buvo lepinami Estijos kapitalo valdomų portalų „Delfi“, „15 min“ ir žinių agentūros BNS žurnalistai. Atsidėkodami pasaulį jie jau matydavo prezidentės akimis […] Pastebėjau, kad artėjant kokiems nors rinkimams iš „Delfi“, „15 min“ ir kitos po D. Grybauskaitės sparneliu tarpstančios žiniasklaidos pasipildavo tokie propagandiniai pliūpsniai, kad nebežinodavai – juoktis ar verkti“ (p. 192). Kaip žurnalistinio antpuolio pavyzdį, G. Vainauskas primena tuometinės „Delfi“ apžvalgininkės I. Makaraitytės „demagoginį perlą“ smerkiant populiarų Kauno merą V. Matijošaitį. Pasak G. Vainausko, už stropų darbą buvo atlyginta: “ne itin nustebau, kai ši apžvalgininkė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio proga iš prezidentės rankų gavo valstybinį apdovanojimą“ (p. 193).

Ir vis dėlto, G. Vainausko teigimu, „ ne visa žiniasklaida buvo atvira politinėms sapalionėms. “Lietuvos ryte“, mano ir kitų patyrusių redakcijos darbuotojų pastangomis, Prezidentūros mėginimai maloningu dėmesiu prisivilioti žurnalistų ir jais manipuliuoti visada pakibdavo ore. Manau, tai D. Grybauskaitę labiausiai ir siutino“ (p. 193).

(Bus daugiau)

2023.03.16; 09:00

[1]  Slaptai.lt  prierašas

Dr. Algimanto Bučio straipsnis buvo specialiai rašytas literatūros mėnraščiui „Metai“.

Š. m. pradžioje Lietuvos rašytojų sąjungos žurnalo „Metai“ vyriausias redaktorius Antanas Šimkus, ignoruodamas žodžio laisvės teisę ir principą, atsisakė spausdinti Lietuvos rašytojų sąjungos nario dr. .Algimanto Bučio straipsnį „ Kovose dėl žodžio laisvės nūdienėje Lietuvoje….“ Autorius persiuntė žurnalinės apimties straipsnį mūsų tinklaraščiui, juolab kad straipsnyje aptariamos dvi Lietuvos žiniasklaidos kūrėjų ir internetinių portalų „Lietuvos Rytas“ bei „Slaptai.lt.“ steigėjų knygos – Gedvydo Vainausko „Redaktoriaus testamentas. Dviejų epochų užkulisiai“, 2021) ir Gintaro Visocko „Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis“, 2021).

Straipsnis stambus, tad pradedame jį publikuoti keliomis atkarpomis be jokių cenzūrinių trumpinimų, ideologinių taisinėjimų ar redaktoriaus komentarų.

Piniginė su eurais. Slaptai.lt foto

Pirmaujanti Baltijos šalyse žiniasklaidos grupė „Ekspress Grupp“ iš didžiausio Lietuvoje laikraščio „Lietuvos rytas“ įsigijo internetinį naujienų portalą lrytas.lt.
 
2022 m. gruodžio 9 d., penktadienį, AS „Ekspress Grupp“ ir UAB „Lietuvos rytas“ pasirašė sutartį dėl dukterinės įmonės UAB „Lrytas“, kuri valdo interneto portalą lrytas.lt, 100% akcijų įsigijimo. Šalys susitarė, kad sandorio kaina ir kitos sąlygos yra konfidencialios.
 
2006 m. įkurtas lrytas.lt yra vienas didžiausių vietinių naujienų portalų Lietuvoje, kasdien sulaukiantis 420 000 unikalių lankytojų („Gemius“ duomenimis), turintis daugiau nei 50 darbuotojų ir šiuo metu generuojantis apie 3 milijonus eurų per metus pajamų iš reklamos.
 
Sandoris apima tik lrytas.lt internetinę platformą ir neįtraukia „Lietuvos ryto“ spausdintų leidinių. Lrytas.lt veikia su atskira redakcija nuo spausdinto laikraščio.
 
„Ekspress Grupp“ generalinė direktorė Mari-Liis Rüütsalu teigė, kad sandoris suteikia lrytas.lt naują strateginį investuotoją, turintį tvirtą finansinį pagrindą ir puikiai išmanantį skaitmeninės žiniasklaidos verslą.
 
„UAB „Lrytas“ įsigijimas yra organiškas žingsnis mūsų strategijoje ir pagrindinis šio sandorio tikslas – skaitmeninės žiniasklaidos verslo plėtra. „Ekspress Grupp“ įsigyja internetinį portalą, tačiau glaudžiai bendradarbiauja su „Lietuvos ryto“ laikraščiu. Bendras „Lryto“ ir „Ekspress Grupp“ tikslas – ir toliau siūlyti patrauklų ir nepriklausomą turinį savo skaitytojams. Po sandorio UAB „Lrytas“ toliau veiks kaip atskira žiniasklaidos įmonė“, – teigia Mari-Liis Rüütsalu.
 
„Lietuvos ryto“ generalinis direktorius Gedvydas Vainauskas pabrėžė, kad bendradarbiavimas tarp televizijos, spausdintinės ir internetinės žiniasklaidos tęsis.
 
„Prieš 33 metus grupė panašiai mąstančių žmonių įkūrė laikraštį „Lietuvos rytas“, kuris ilgainiui tapo didžiausiu ir įtakingiausiu dienraščiu šalyje. 1997 m. pristatėme jo skaitmeninę versiją – pirmąjį naujienų portalą Lietuvoje, kuris vėliau išaugo į nepriklausomą internetinės žiniasklaidos kanalą lrytas.lt. Gyvenimo ir verslo logika lemia, kad laikas perduoti portalą naujam savininkui, turinčiam gilesnes internetinio verslo žinias. Būdamas patikimose rankose „Lrytas“ išliks žurnalistikos priešakyje ir toliau teiks aktualias naujienas bei įžvalgas augančiai auditorijai. Portalas taip pat bendradarbiaus su laikraščiu „Lietuvos rytas“ ir „Lietuvos ryto“ televizija“, – sako Gedvydas Vainauskas.
 
„AS Ekspress Grupp“ yra pirmaujanti Baltijos šalių žiniasklaidos grupė, kurios pagrindinė veikla apima internetinės žiniasklaidos turinio kūrimą, laikraščių, žurnalų ir knygų leidybą. Grupė taip pat valdo elektroninę bilietų pardavimo platformą ir bilietų pardavimo svetaines Estijoje ir Latvijoje. 1989 m. veiklą pradėjusioje „Ekspress Grupp“ įmonėje dirba daugiau nei 1400 žmonių, ji valdo pirmaujančius interneto žiniasklaidos portalus Baltijos šalyse, leidžia populiariausius dienraščius ir savaitinius laikraščius bei daugumą populiariausių žurnalų Estijoje. 
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2022.12.10; 06:25

Prokurorui Gedgaudui Norkūnui penktadienį Vilniaus apygardos teisme pasiūlius bausmes korupcijos ir prekybos poveikiu byloje teisiamiems kaltinamiesiems – buvusiam partijos „Tvarka ir teisingumas“ lyderiui Rolandui Paksui ir žiniasklaidos grupės „Lietuvos rytas“ vadovui Gedvydui Vainauskui, – patys kaltinamieji ir jų gynėjai vieningai tvirtina, kad teismo nuosprendžius, jei šie bus apkaltinamieji, skųs.
 
R. Paksas: byla pateks į istoriją
 
R. Paksas po teismo posėdžio sakė, kad ši byla turėtų patekti į Lietuvos teisės istoriją.
 
„Tik penkiolikos metų reikėjo, kad konstitucinės dvasios atgimtų prekybos poveikiu dvasiomis. Manau, kad tai yra prokuroro noras, arba tos sistemos noras – čia aš matau, kad Lukiškių aikštė nepabaigta, – kad ten būtų giljotina ir būtų paprasčiausia išspręsti tokius klausimus“, – žurnalistams po teismo posėdžio sakė R. Paksas.
 
Rolandas Paksas. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

„Manau, kad teismo sprendimas bus kitoks. Galvoju, kad ši byla turės ilgą istoriją ir galbūt kažkokią istorinę reikšmę Lietuvos teisinei sistemai, kad ją nagrinės studentai, galbūt kiti teismai, galbūt turės iš to padaryti kažkokias praktikas, ir kad tas politinis persekiojimas, naudojant teisines sistemas, turėtų baigtis“, – kalbėjo politikas, pavadinęs kaltinimus jam melu.
 
Jo advokatas Rolandas Tilindis tikino, jog teismui priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, šis būtų skundžiamas.
 
„Mano ginamasis yra kaltinamas dėl vienos pasakytos frazės labai ilgo pokalbio kontekste. Joks kitas jo veiksmas nepatvirtino jo noro gauti piniginį atlygį. Tai yra esmė“, – konstatavo R. Tilindis.
 
Jis tvirtino, kad „yra nesigilinama į kontekstą”, ir pridūrė manantis, kad siūlomos bausmės rodo, jog prokuroras nėra tikras savo kaltinimų pagrįstumu.
 
„Be jokios abejonės, esant apkaltinamajam nuosprendžiui, skundas bus, nebent mano ginamasis man pavestų kitokią užduotį“, – pridūrė R. Pakso advokatas R. Tilindis.
 
G. Vainausko gynėjas: teisėsauga pokalbius interpretuoja savaip
 
Tuo metu G. Vainausko advokatas Gintaras Černiauskas kalbėjo: „Reziumuojant, ką pasakė prokuroras, manau, kad yra tam tikros grėsmės, kada pradedama pokalbius privačius interpretuoti savaip. (…) Nei vienas kaltinamasis niekada nepripažino, jog tas kontekstas, kurį pateikė prokuroras, yra teisingas“, – aiškino G. Černiauskas.
 
Gedvydas Vainauskas. Eltos nuotr.

Jis taip pat pridūrė, kad už R. Pakso ir G. Vainausko pokalbį niekas negalėtų bausti. Pasak G. Černiausko, jo ginamasis pokalbyje į visus klausimus atsakė neigiamai, tad, jo tvirtinimu, teigti, jog buvo susitarta negalima.
 
„Už tokio turinio pokalbius niekas negalėtų nei persekioti, nei bausti“, – teigė G. Černiauskas.
 
Siūlo finansines ir laisvės atėmimo bausmes su galimybe atidėti
 
Prokuroro G. Norkūno siūloma bausmė politikui R. Paksui – 3 metų ir 2 mėnesių laisvės atėmimas, su galimybe bausmę atidėti, G. Vainauskui – daugiau kaip 26 tūkst. eurų bauda ir 3 metų laisvės atėmimas, taip pat su galimybe atidėti.
 
R. Paksas ir G. Vainauskas kaltinami prekyba poveikiu. Teisėsauga, remdamasi kaltinamųjų pokalbio garso įrašu, įtaria, kad 2015 m. jie susitarė dėl 15 tūkst. eurų kyšio. Įtariama, kad R. Paksas, pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi, buvo pažadėjęs susitarti su teritorijų planavimo ir statybų inspektoriais dėl leidimo naudoti naujos parduotuvės pastatą Prienuose.
 
Prekybos poveikiu ir korupcijos byloje kaltinamas ir verslininkas Antanas Juozas Zabulis. Jam siūloma bausmė – daugiau kaip 24 tūkst. eurų bauda. Pastarasis kaltės taip pat nepripažįsta.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.30; 06:00

Generalinėje prokuratūroje vykusioje spaudos konferencijoje (įrašas) pranešta apie baigtą ikiteisminį tyrimą ir Vilniaus apygardos teismui perduotą nagrinėti baudžiamąją bylą, kurioje prekyba poveikiu kaltinami Europos Parlamento narys Rolandas Paksas, vienos žiniasklaidos grupės vadovas G. V. ir verslininkas A. J. Z.

Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras Martynas Jovaiša ir Specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdybos Ikiteisminio skyriaus viršininkas Ramūnas Lukošius informavo apie tai, kad R. Paksui kaltinimai prekyba poveikiu pareikšti pagal Baudžiamojo kodekso 226 str. 4 dalį. Jis kaltinamas tuo, kad 2015 m. rugpjūčio pabaigoje, būdamas politinės partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininkas, pasinaudodamas visuomenine padėtimi, pažintimis ir kita tikėtina įtaka valstybės institucijoms, jos valstybės tarnautojams tiesiogiai pažadėjo ir susitarė priimti 15 tūkst. eurų kyšį. Už tai jis, įtariama, pažadėjo paveikti valstybės institucijų tarnautojus, kad šie, vykdydami savo įgaliojimus, kuo skubiau, nesudarydami procedūrinių kliūčių, esant nustatytiems ir pašalintiems pažeidimams, atliktų vieno prekybos tinklo parduotuvės Prienuose statybos užbaigimo procedūras.

Ikiteisminio tyrimo duomenimis, kyšį R. Paksui, veikdamas vieno prekybos tinklo bei vienos statybos kompanijos interesais, pasiūlė žiniasklaidos grupės vadovas G. V., kuriam kaltinimai prekyba poveikiu pareikšti pagal Baudžiamojo kodekso 226 str. 3 dalį.

R. Paksas, vykdydamas neteisėtą pažadą, 2015 m. rugsėjo pradžioje susitiko su tuometiniuaplinkos viceministru ir nurodė, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Kauno teritorijų planavimo ir statybų valstybinės priežiūros skyriaus valstybės tarnautojai kuo skubiau pasirašytų vieno prekybos tinklo parduotuvės Prienuose Statybos užbaigimo aktą.

Šį nurodymą tą pačią dieną telefoninio pokalbio metu aplinkos viceministras perdavė Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos viršininko pavaduotojui, kuris tai perdavė Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vadovei. Jau kitą dieną po R. Pakso ir aplinkos viceministro susitikimo, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus specialistai pasirašė pastato – prekybos centro Prienuose Statybos užbaigimo aktą. Tą pačią dieną aplinkos viceministras apie įvykdytą nurodymą informavo R. Paksą.

Taip pat Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų surinkti duomenys leidžia pagrįstai įtarti, kad G. V. susitarė priimti nuo 14 iki 43 tūkst. eurų vertės kyšį iš verslininko A. J. Z., veikusio Lietuvos atsinaujinančios energetikos ir aukštųjų technologijų įmonės vadovo interesais. G. V., įtariama, pažadėjo pasinaudoti savo poveikiu Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnams, atlikusiems tyrimą dėl sukčiavimo ir dokumentų klastojimo, kad šie priimtų aukštųjų technologijų įmonės vadovui palankų sprendimą. Dėl šio epizodo G. V. pareikšti kaltinimai prekyba poveikiu pagal Baudžiamojo kodekso 226 str. 4 dalį.

Verslininkui A. J. Z. pareikšti kaltinimai prekyba poveikiu pagal Baudžiamojo kodekso 226 str. 3 dalį. Jis, įtariama, pasiūlė ir susitarė duoti G. V. kyšį už Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnų priimtą aukštųjų technologijų įmonės vadovui palankų sprendimą.

Specialiųjų tyrimų tarnybos atliktą ikiteisminį tyrimą kontroliavo Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorai.

Asmuo, įvykdęs Baudžiamojo kodekso 226 str. 3 dalyje apibrėžtą nusikalstamą veiką gali būti nubaustas laisvės atėmimu iki septynerių metų, o įvykdęs Baudžiamojo kodekso 226 str. 4 dalyje apibrėžtą nusikalstamą veiką – laisvės atėmimu nuo dvejų iki aštuonerių metų.

Generalinės prokuratūros ir Specialiųjų tyrimų tarnybos bendras pranešimas

2017.09.13; 08:30

Lietuvos apeliaciniam teismui palikus galioti birželio 22 d. paskelbtą Vilniaus apygardos teismo nutartį, ikiteisminis tyrimas dėl prekybos poveikiu ir jame pareikštų įtarimų G. V. ir A. J. Z. vyks tol, kol bus įvykdyti šio teismo nutartyje nurodyti reikalavimai, susiję su proceso dalyvių teisėmis apskųsti prokuroro sprendimus ikiteisminio tyrimo teisėjui. 

Law and Justice

Kaip buvo pranešta, ikiteisminis tyrimas dėl prekybos poveikiu ir piktnaudžiavimo, kuriame įtarimai buvo pareikšti G. V. ir A. J. Z., o  teisinę neliečiamybę turintis Europos Parlamento narys Rolandas Paksas buvo apklaustas specialiuoju liudytoju, šių metų balandžio 19 d. prokuroro nutarimu buvo išskirtas į du atskirus ikiteisminius tyrimus.

Šis sprendimas buvo pagrįstas tuo, kad neatskyrus šių tyrimų tektų neapibrėžtą laiką laukti, kol bus baigta R. Pakso atžvilgiu jau pradėta teisinės neliečiamybės panaikinimo procedūra Europos Parlamente. Kol tai neįvyko, atlikti būtinus baudžiamojo persekiojimo veiksmus R. Pakso atžvilgiu ir baigti ikiteisminį tyrimą nėra galimybės.

Tyrimą kontroliavusio prokuroro manymu, taip laukiant būtų pažeistos kitų proceso dalyvių teisės į bylos išsprendimą per įmanomai trumpiausią laiką bei nusižengta reikalavimui perduoti baudžiamąją bylą teismui nedelsiant, jei prokuroras mano, kad joje surinkta pakankamai duomenų įtariamojo kaltei įrodyti.

Ikiteisminiam tyrimui vadovavusio prokuroro vertinimu, atskirtame G. V. ir A. J. Z. atžvilgiu ikiteisminiame tyrime tokių duomenų pakanka ir byla galėtų būti nagrinėjama teisme.

Lietuvos apeliacinis teismas savo sprendime konstatavo, kad esminis klausimas, dėl ko išsiskyrė kaltinimo bei gynybos pozicijos – minėtų ikiteisminių tyrimų išskyrimo pagrįstumas. Teismo vertinimu, šis ginčas, kaip ir visi kiti proceso dalyvių skundai dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro proceso veiksmų ir nutarimų, privalo būti išnagrinėtas iš esmės ir dėl jo turi būti priimtas galutinis procesinis sprendimas dar tebevykstant ikiteisminiam tyrimui. 

Per kiek dienų ar kitą terminą toks skundas ikiteisminio tyrimo teisėjui turėtų būti paduotas, nes teisės aktuose joks terminas nėra nurodytas, teismas nepasisakė.

Šis Lietuvos apeliacinis teismo sprendimas įsigaliojo po jo paskelbimo ir yra neskundžiamas.

Informacijos šaltinis – Lietuvos Respublikos prokuratūra.

2016.07.20; 06:38

Atliekant rezonansinį tyrimą dėl įtariamos prekybos poveikiu ir piktnaudžiavimo, kuriame įtarimai pareikšti vienos iš žiniasklaidos įmonių vadovui G. V. bei verslininkui A. Z., Generalinėje prokuratūroje taip pat bus įvertinta ir tai, ar ikiteisminis tyrimas, kuris buvo pradėtas įtarus sunkius su ES paramos įsisavinimu susijusius  finansinius nusikaltimus, šių metų sausio 26 d. vieno įtariamojo atžvilgiu buvo nutrauktas pagrįstai ir teisėtai.

Continue reading „Bus įvertinta, ar tyrimas verslininko atžvilgiu buvo nutrauktas pagrįstai”

Specialiųjų tyrimų tarnyba atlieka ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 226 straipsnio 3 ir 4 dalis, 228 straipsnio 1 dalį dėl prekybos poveikiu ir piktnaudžiavimo.

Tiriamos aplinkybės dėl galimai daryto poveikio Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos tarnautojams, kad šie pripažintų tinkamu eksploatuoti vienam iš mažmeninės prekybos tinklų priklausantį naujai pastatytą prekybos centro pastatą Prienų mieste.

Continue reading „STT atlieka tyrimą dėl prekybos poveikiu”

saulius_stoma

Pasitikėjimas yra svarbiausias dalykas, kuriuo remiasi demokratija ir kapitalizmas. Pirkdamas prekę ar paslaugą tiki, kad nebūsi apgautas.

Lygiai taip pat rinkdamas aukščiausią ar žemiausią valdžią manai, kad ji atsižvelgs į tavo lūkesčius. Žinoma, netiki visu šimtu procentų, tačiau jei visai netikėtum, elgtumeisi kitaip.

Tiek prekių, tiek ir politinė rinka verčia jos dalyvius stengtis dėl pasitikėjimo. Konkuruoti ir kovoti dėl jo. Juk žinai, kad netekęs pasitikėjimo neteksi visko. Apgaulės kelias yra trumpalaikis.

Continue reading „Vargas dėl pasitikėjimo”

zadornov-michail

Štai ir vėl prajuokino žymusis Rusijos humoristas Michailas Zadornovas.

Nors kai kurie kandžiojo M.Zadornovo pastebėjimai ir žeidžia mūsų, nuo Rusijos imperijos atsiskyrusių tautų, savigarbą, jo humoreskose esama užtektinai ir rimtų įžvalgų, iš kurių galima ir net būtina mokytis, pasisemti patirties. Tačiau paskutinįjį sykį įsiminė per TV rodytas autorinis vakaras, kuriame M.Zadornovas palankiai prakalbo … apie pornografinius filmus. Žinoma, jo žodžiuose būta ironijos. Bet kalambūras skambėjo išties žaismingai. Taigi humoristas pareiškė, jog pastaruoju metu padoriam, išsilavinusiam, savigarbos nepraradusiam rusui neįmanoma žiūrėti jokių televizijų.

Continue reading „Ironiškas humoristo Michailo Zadornovo posakis apie pornografinius filmus”

zurnalistai_1

Sovietmečiu žinojome, kad visi laikraščiai skelbė partijos tiesas. Ir “Tiesa” buvo partijos tiesa, ir “Komjaunimo tiesa” buvo partijos tiesa. Viena partija – viena tiesa.

Tik mintyse galėjai turėti savo tiesą. Dar virtuvėje, dar artimų žmonių draugijoje. Dar ausį prikišęs prie “Amerikos balso”. Buvo viskas aišku. Dabar žymiai sudėtingiau. Kieno tiesą skelbia, pavyzdžiui, “Lietuvos rytas”, “Respublika”, “Lietuvos žinios”? LNK, Tele 3, BTV?…

Buvome naivūs, kai, siekdami laisvės, ją laimėję tikėjomės skaityti, sakyti tik tikrą tiesą. Ketinome perrašyti viską, kas sumeluota, iškreipta, nutylėta. Nebus draudžiamų temų, laisvai reikšime savo nuomonę, nerizikuodami nukentėti, netekti darbo.

Continue reading „Žiniasklaidos paslaptys”