Lietuvos ir Lenkijos Prezidentai dalyvauja tarptautinės mokslinės konferencijos ir parodos atidaryme, skirtame Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado akto 230-osioms metinėms. LR Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotrauka

Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos kalba Seime

Jūsų Ekscelencija Lenkijos Respublikos Prezidente,

Gerbiama Seimo Pirmininke, gerbiami Seimo nariai, garbūs svečiai, man nepaprastai malonu dalyvauti „Abiejų Tautų tarpusavio įžado“ sukakties minėjime. Susirinkę šiandien, mes pratęsiame ir simboliškai užbaigiame prieš pusę metų pradėtą Gegužės 3-iosios Konstitucijos 230-ųjų metinių minėjimą.

Džiaugiuosi, kad kartu su manimi Lietuvos Respublikos Seime šia ypatinga proga lankosi Lenkijos Respublikos Prezidentas. Prieš pusę metų viešėdamas Varšuvoje, jutau didelę atsakomybę už lietuvių, lenkų bei kitas regiono tautas, kurioms artimas bendros mūsų valstybės palikimas. Neabejoju, kad ir Jo Ekscelencija Prezidentas šiandien aiškiai jaučia šio vizito reikšmę ir svarbą.

Turime puikią progą prisiminti Lietuvos ir Lenkijos bendrą istoriją, įvertinti sukauptą kultūros paveldą bei reikšmingą mūsų šalių indėlį į Europos raidą. Galime pagrįstai didžiuotis, kad Gegužės 3-iosios Konstitucija, įkvėpta Apšvietos epochos idėjų, jas savaip interpretavo ir pritaikė mūsų regiono aktualijoms. Šį teisinį dokumentą visada prisiminsime ir geruoju minėsime už tai, kad jis įtvirtino Lietuvą ir Lenkiją konstitucinės minties pirmeivių gretose.

Bendros Lietuvos ir Lenkijos valstybės seimo sprendimas 1791 metų spalio 20 dieną vienbalsiai priimti „Abiejų Tautų tarpusavio įžadą“ apibendrino diskusiją, pradėtą gerokai iki paskelbiant Gegužės 3-iosios Konstitucijos apmatus. Tai buvo natūrali pasekmė procesų, vykusių XVIII amžiaus pabaigoje, kai Abiejų Tautų Respublikai iškilusi egzistencinė grėsmė skubino mūsų protėvius vykdyti skubias reformas ir stiprinti valstybę.

Viena ryškiausių to meto tendencijų visoje Europoje buvo valstybės valdžios centralizavimas. Atitinkamai daugelis žymiausių ir įtakingiausių bendros Lietuvos ir Lenkijos valstybės veikėjų siekė iš Karalystės ir Didžiosios Kunigaikštystės sukurti vientisą politinį darinį, pajėgų susitelkti ir atremti svetimųjų spaudimą.

Tačiau net ir priėmus Gegužės 3-iosios Konstituciją, naujos bendros Policijos komisijos oficialiame pavadinime atsirado vietos žodžiui „Abiejų Tautų“. Tai buvo viena bendra institucija, tačiau – Abiejų Tautų. Ne tik Lenkijos, ne tik bendros Respublikos, bet ir Lietuvos.

Iškalbinga, kad tuo metu, vykstant diskusijai apie tolesnę bendros valstybės institucijų raidą, Trakų kaštelionas Konstantinas Pliateris aiškino, kad „būdama sąjungoje, Lietuva negali būti laikoma provincija bendrame kūne, ji turi būti laikoma viena tauta šalia kitos“.

1791 metų spalį priimtas „Abiejų Tautų tarpusavio įžadas“ būtent ir atspindėjo natūralią bendros valstybės politinę evoliuciją nuo Liublino unijos iki Apšvietos epochos. Nuolatinėse kompromiso paieškose gimė konstitucinis dokumentas, neatsiejama Pacta conventa dalis, kuris šiandien gali būti skaitomas tik kartu su Gegužės 3-iosios Konstitucija. „Tarpusavio įžadas“ galutinai įteisino politinę dvinarystę ir Lietuvos, kaip lygiavertės Lenkijos partnerės federacinėje valstybėje, statusą. Taip jo autoriams pavyko suderinti valstybės centralizavimo poreikį su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinio savarankiškumo tradicija.

Dokumentas, kurio 230-ąsias metines šiandien minime, mums svarbus ne tik kaip viena iš Gegužės 3-iosios Konstitucijos sudedamųjų dalių. Tai pirmiausia įrodymas, kad lietuvių ir lenkų tarpvalstybinių santykių raida rėmėsi, ir tebesiremia, kompromisų menu. Ji turi būti grindžiama pasitikėjimu ir tolerancija. Tik taip galime pratęsti strateginę bendrystę – ir ja pasiremti kintančioje geopolitinėje tikrovėje.

Gerbiamieji,

Lietuva ir Lenkija net du kartus XX amžiuje pakilo iš pelenų, pasiremdamos į laisvės ir valstybingumo tradicijas, perduodamas iš kartos į kartą.

Jau trečią kartą esame laisvi kurti savo valstybes ir siekti savo žmonių gerovės. Niekada anksčiau negyvenome taip gerai. Niekada neturėjome tokių tvirtų saugumo garantijų.

Džiaugiuosi galėdamas pasakyti, kad Lietuva ir Lenkija toliau žengia kartu. Pastaraisiais dešimtmečiais stebėjome sparčią dvišalių santykių raidą. Tačiau visų bendradarbiavimo galimybių, esu tikras, iki šiol nesame išnaudoję.

Lietuvos ir Lenkijos Prezidentai dalyvauja tarptautinės mokslinės konferencijos ir parodos atidaryme, skirtame Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado akto 230-osioms metinėms. LR Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Svarbi paskata veikti išvien yra augančios karinės, technologinės, ekonominės grėsmės ir iššūkiai. Kaip ir prieš 230 metų, Lietuva ir Lenkija šiandien yra Vakarų civilizacijos priešakinėse linijose. Bandymai kaitinti atmosferą prie rytinių Europos Sąjungos ir NATO sienų kelia mums ypatingų užduočių ne tik užtikrinant mūsų šalių saugumą, bet ir palaikant pusiausvyrą regione. Turime ne tik skirti ypatingą dėmesį dvišaliam kariniam bendradarbiavimui, bet ir tvirtinti NATO vienybę, stiprinti mūsų pasienio infrastruktūrą ir į saugumo sistemą įtraukti mums tiek kultūriškai, tiek politiškai artimą Ukrainą, siekti jos teritorinio vientisumo atkūrimo.

Mūsų šalys negaili pastangų, kad kaimyninėje Baltarusijoje patys piliečiai galėtų laisvai ir demokratiškai išrinkti savo šalies valdžią. Mes tuo tikime, todėl laikome Liublino trikampio formatą atvirą ateities demokratinei Baltarusijai.

Kartu tai reiškia, kad turime aktyviai ruoštis atremti naujo pobūdžio grėsmes. Baltarusijos režimo hibridinė ataka, tūkstančius nereguliarių migrantų nukreipusi per Lietuvos, Lenkijos ir Latvijos sienas, parodė būtinybę tobulinti galiojančius ES teisės aktus. Turime siekti pritaikyti europinę teisę prie naujų realijų, kad galėtume užtikrinti išorinių ES sienų apsaugą.

Pasinaudodamas proga, noriu nuoširdžiai padėkoti Lenkijai už pagalbą valdant Baltarusijos režimo sukeltą migracijos krizę, taip pat politinę paramą dėl nesaugios Astravo AE ir mūsų siekio užkardyti joje pagamintos elektros patekimą į ES vidaus rinką.

Kaip ir anksčiau, aš asmeniškai labai daug tikiuosi iš Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo, plėtojant ES Rytų partnerystės politiką. Nuo mūsų sėkmės šioje srityje priklausys viso regiono stabilumas ir ateities gerovė. Todėl turime daryti viską, kad būtų užtikrinta Rytų partnerystės politikos strateginė kryptis ir išlaikytos paskatos tęsti ambicingas reformas.

Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir „Abiejų Tautų tarpusavio įžado“ dvasią taip pat puikiai atspindi ir pastarojo meto postūmiai mūsų šalių ekonominiame, energetiniame, kultūriniame bendradarbiavime.

Nuoširdžiai džiaugiamės stebėdami, kaip sparčiai keičiasi Lenkijos transporto infrastruktūra. Patys su dideliu entuziazmu įsitraukėme į projekto „Rail Baltica“ darbus, o dabar viltingai žvelgiame į 2026 metus, kai turėtų prasidėti europinės vėžės geležinkelio eksploatacija.

Dar anksčiau, iki 2025 m., tikimės kartu su Lenkija įgyvendinti „Harmony Link“ projektą, kuris yra būtinas Baltijos valstybių elektros tinklų sinchronizacijai su kontinentine Europa. Jau artimiausiu metu turėtų būti užbaigtas ir kitas – elektros perdavimo tinklų jungties su Lenkija plėtros – projektas.

Ne mažiau svarbu, kad vietoje nestovi abiejų šalių kultūros, istorinės atminties bei mokslo institucijų, mokslininkų, paveldo specialistų ir muziejininkų bendradarbiavimas. Jis vyksta nuolat ir yra kryptingai plėtojamas, tačiau būtent šiandien jį geriausiai simbolizuoja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose atidaromos tarptautinė paroda bei mokslinė konferencija, skirtos Lietuvą ir Lenkiją susiejusiai Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir „Abiejų Tautų tarpusavio įžado“ patirčiai.

Prieš pusę metų Varšuvoje sakiau, ir dabar galiu pakartoti, kad Lietuva dar tik atranda Gegužės 3-iosios Konstituciją. Norėčiau, kad šią Konstituciją dažniau matytume kaip visumą, apimančią ir „Abiejų Tautų tarpusavio įžadą“. Norėčiau, kad prisimintume ją kaip unikalų to meto sąlygomis bandymą išspręsti sistemines bendros Lietuvos ir Lenkijos valstybės ir visuomenės modernizavimo problemas.

Tegul Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir „Abiejų Tautų tarpusavio įžado“ dvasia, atlaikiusi du ypač sunkius šimtmečius ir naujai sužibusi dabartinėje laisvės epochoje, visuomet įkvepia mūsų žmones. Tegul tarpusavio pasitikėjimas, pagarba ir tolerancija visada sudaro Lietuvos ir Lenkijos santykių pagrindą!

Ačiū už dėmesį!

Gitanas Nausėda, Lietuvos Respublikos Prezidentas

LR Prezidento kanceliarijos informacija

2021.10.20; 08:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Keletą savaičių ar net mėnesių stebėjomės, su kokiu užsispyrimu Rusijos politikai, padedant jų lanksčiausiems istorikams, perrašinėja Antrojo pasaulinio karo  istoriją – nuo priežasčių iki pasekmių. Paskutinė naujiena – svarstymai, kaip, prisimindami Antrojo pasaulinio karo pabaigą, Gegužės 9-ją minėjo Lietuvoje gyvenantys rusai, ir piktinimasis tais, kurie ją šventė taip, kaip ir dauguma jų tautiečių Rusijoje.

Viskas – žmogiška, psichologiškai suprantama. Valstybės istorija – kaip ir žmogaus biografija. Ją rašantieji dažnai  neišsilaiko nenuslydę nuo aštrių objektyvumo ir bešališkumo ašmenų į beformį ir beskonį jovalą.

Deja, taip istorija „rašoma“ ne tik Rusijoje.

Pavyzdžiui, ne visada išlaiko patikrinimą objektyvumu, realiais faktais ir įvykių logika rašantieji Lenkijos istoriją. O baltarusiai netgi mėgina pasisavinti ištisus šimtmečius kaimyninių valstybių istorijos.

Įdomu, jog dauguma perrašinėtojų į „lankas“ nuklysta vardan savosios valstybės garbės, nors iš šalies ir atrodo, kad jie tą garbę supranta itin specifiškai…

Ką padarysi! Puikybė – labai žmogiška silpnybė…

Bet dar įdomiau, kodėl, kuo vadovaudamiesi (nejaugi finansuojamais grantais?) kai kurie lietuvių politikai, istorikai, net kai kurie rašytojai priima, pritaria kitų šalių istorikų, politikų kuriamoms fantazijoms Lietuvos istorijos tema? Maža to, dargi griebiasi iniciatyvos populiarinti tuos, švelniai tariant, „nukrypimus nuo tiesos“ ir netgi stengiasi juos padaryti oficialios, valstybiniu lygiu dėstomos Lietuvos istorijos nekvestionuojama dalimi?!

Andrius Kubilius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Tokie klausimai sukilo, skaitant Delfyje paskelbtą straipsnį ambicingu pavadinimu: „Ar Gegužės 3-oji taps Lietuvos ir Lenkijos bendrų geopolitinių ambicijų diena?“

Prisimenant prieš  porą šimtmečių Gegužės 3-čią priimtą Konstituciją, buvo kalbinamas gražiai suderintas trio: politikas europarlamentaras Andrius Kubilius, istorikas profesorius Alfredas Bumblauskas ir politologas Andžej Pukšto (įdomu, ar specialiai Delfis surinko tokius pašnekovus, kurių vardai prasideda iš A raidės, sudarydami išraiškingą eilutę A+A+A?).

Jau iš pavadinimo, vien pamačius žodį „ambicija“, aišku, kad pirmuoju smuiku šitoje trijulėje griežia pats ambicingiausias (bent jau dažniausiai kutenantis visuomenės ambicijas) Lietuvos politikas Kubilius. Štai pagrindinės jo suformuluotos „melodijos“, kurias praplėsdavo kiti pašnekovai.

* Lietuvoje retai kas susimąsto apie šios datos svarbą Senajam žemynui (O ar tai būtina?).

* Gegužės 3-sios šventė „galėtų tapti Lietuvos politinio vaidmens regione įtvirtinimu“ (prie ko čia Lietuva? Pritarčiau, jei kalbėtume apie Lenkiją.).

Andžejus Pukšto. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

* „Jei Lietuva ir Lenkija veiks kartu, papildomai pritrauks ir kitus europinius partnerius sprendžiant Rytų Partnerystės reikalus, tai šis regionas vėl turės teisę grįžti į europietiškos kultūros bendriją.“ (O kas tą „regioną“ buvo išmetęs? Kas turėjo teisę taip pasielgti? Ir kokioj bendrijoj Lenkija ir Lietuva gyveno pastaruosius keliasdešimt metų, ypač po to, kai buvo priimtos į ES? Ką žino Kubilius, ko nežinome mes, milijonai Lenkijos ir Lietuvos piliečių, įsitikinusių, kad jie niekada nebuvo išėję iš europietiškosios kultūros, tik keliasdešimt metų visiems žinomas agresorius spygliuotomis tvoromis dirbtinai buvo atskyręs mūsų žemės kūną nuo likusios Europos teritorijos? Kūną, bet tik ne dvasią!).

*„Mes vis dar neatsakome sau į klausimą: kas yra Lietuvos istorija? Ar tai tik lietuvių, gyvenusių Lietuvos teritorijoje, istorija, ar tai yra istorija, visko, kas vyko Lietuvos teritorijoje?“ (pirmiausia, gerbiamas p. Kubiliau, atsakykite, kas jums yra Lietuva ir lietuviai, tada automatiškai susidėlios atsakymai į jūsų klausimus).

Alfredas Bumblauskas. Vytauto Visocko nuotr.

Istorikas A. Bumblauskas šias „gegužės tezes“ praturtina savuoju Lietuvos istorijos supratimu: „Reikia suprasti, kad mes nesame ta Lietuva, kurią kūrė Jonas Basanavičius“. Pasirodo, jam Basanavičiaus Lietuva yra toji rakštis, kuri, kažkada ryžtingai atmetusi P. Hymanso planą, šiandien Lietuvoje trukdo vertinti minimą Konstituciją taip, kaip ji vertinama Lenkijoje.

Savo žabelį į laužą, iš kurio kaip feniksas, turėtų iškilti nauja/naujoviška (sulenkinta?) Lietuvos istorija, įneša ir politologas. A. Pukšto nuomone, idėjos, kurių galima pasisemti iš tos Konstitucijos, galėtų būti patrauklios ne tik Lietuvai su Lenkija, bet ir Vakarų Europai. Telieka parodyti (ar įrodyti?), „kad ši Konstitucija tapo neatsiejama Europos dalimi bei ženkliai prisidėjo prie tolerancijos bei kultūros augimo visame Senajame žemyne“.

Gražus tikslas. Bet prie ko čia Lietuva ir lietuviai? Viena vertus, visa tai rodyti  Europai yra neatimama, sakytume, prigimtinė Lenkijos teisė ir pareiga, nes gegužės Konstitucija – lenkų tautos, lenkiškų ambicijų rezultatas.

Kita vertus, toje Konstitucijoje įžvelgti toleranciją galima nebent pro lenkiškus akinius. O dauguma lietuvių tolerancijos neaptinka net su jūrų binoklių pagalba.

Prieš porą metų po Gegužės Konstituciją atidžiai pasižvalgė teisininkas Liudvikas Narcizas Rasimas ir habilituotas humanitarinių mokslų daktaras Alvydas Butkus. Nei vienas, nei kitas joje nesurado lietuvių tautos, bet įsitikino, jog Konstitucija įtvirtino vadovaujantį lenkų tautos vaidmenį visuomenėje ir valstybės valdyme. A. Butkaus nuomone, tai „daugiatautėje valstybėje skamba kaip apartheidas, tik ne rasinis, o tautinis. Šalis iš „Abiejų Tautų Respublikos“ pervadinta į „Lenkijos Respubliką“.“

Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas prof. Alvydas Butkus. Slaptai.lt nuotr.

Keista… Visi Delfio kalbintieji sutaria, jog didžiausias Gegužės 3-sios Konstitucijos privalumas yra tas, kad ji atstovauja daugiatautę valstybę, kurioje, jų manymu, įvairios tautos sugyveno taip pavyzdingai, kad gali tapti pavyzdžiu ir šiandieninei Europai. Kaip jie nepastebėjo, jog iš Konstitucijos buvo išmesta visa lietuvių tauta?

Tiesa, politologas A. Pukšto mėgina sudurstyti galus su galais: „Pastaruoju metu tikrai trūksta vaizduotės. Jei ir toliau taip pasyviai sėdėsime, tapsime ES užkampiu. Yra dvi kryptys: arba, prisimindami savo daugiakultūriškumą bei europietiškumą, surasime savo vietą Europoje, arba ir toliau galvosime tik apie save ir tapsim niekam nepatrauklūs“.

A. Pukšto teisus: neturint vaizduotės, lenkui, ko gero, neįmanoma „prisiminti“ daugiakultūriškumo, o tuo labiau kartu su lietuviais žaisti žaidimą „surask savo vietą Europoje“. Dar sunkiau be lakios vaizduotės įžiūrėti šviesią ateitį susitapatinime su Lenkijos istorija lietuviui…

Taigi, į kokią ateitį A. Kubilius kreipia visų mūsų ambicijas? Iš teksto aiškėja, jog jos yra kreipiamos į tai, kad būtų atkurtas (sukurtas?) geopolitinis fantomas, darinys, panašus į tą, kurio vardu buvo paskelbta minima Konstitucija. Todėl verta prisiminti, kokia gi tai buvo valstybė ir ką jos Konstitucija skelbė valstybės žmonėms. 

Konstitucija buvo priimta 1791-ųjų gegužės 3-ąją, ir, pasak ne vieno istoriko, tai buvusi pirmoji Europoje rašytinė Konstitucija. Ją rašė atstovai valstybės, kuri iki Konstitucijos priėmimo lietuviškoje tradicijoje buvo vadinama Abiejų tautų respublika (ATR). Lenkijoje tas pavadinimas nebuvo populiarus, dažniau naudotasi sutrumpintu Žečpospolita (Rzeczpospolita) ar dar trumpiau Korona, bet kuklioms lietuvių didikų ambicijoms to pakako.

Priėmus Konstituciją, valstybės pavadinimas pasikeitė. Lietuvos vardas, pasak L. N. Rasimo (žr. str. „Dviejų juostų kelias iki Gegužės 3-osios konstitucijos“), liko „tik karaliaus garbės titule, dvi valstybės Konstitucijoje paminimos tik kalbant apie Vyriausiojo tribunolo dekretus, t. y. jų teisėtumą, gi Lietuva laikoma tik viena iš Lenkijos provincijų.“

Tuometinis Žečpospolitos karalius Konstitucijos preambulėje pristatomas taip: „Stanislovas Augustas, iš Dievo malonės ir tautos valios Lenkijos Karalius, Didysis Lietuvos, Rusijos, Prūsijos, Mazovijos, Žemaitijos (čia ir toliau paryškinta mano – J.L.), Kijevo, Voluinės, Podolės, Palenkės, Livonijos, Smolensko, Severo ir Černigovo Kunigaikštis, drauge su dvigubos sudėties konfederuotu seimu, atstovaujančiu lenkų tautai“.

Aiškiai matome, jog Lietuva paminėta kaip administracinis vienetas, lygiateisis ne Lenkijos karalystei, o didesnėms ir mažesnėms kunigaikštystėms, tokioms, kaip Žemaitija ar Smolenskas.

Lietuvos ir Lenkijos vėliavos. LR kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

L. N. Rasimas sudėlioja taškus ant „i‘: „pagal šį įstatymą Lietuva visiškai prarado savo valstybingumą, buvusi jos teritorija tapo Lenkijos teritorija, dviejų tautų parlamentinė sąjunga tapo realine vienos lenkų tautos valstybe“.

Kas šitokioje iš įvairių teritorinių – administracinių lopinėlių sudurstytoje valstybėje galėtų parodyti tą kamputį, kuriame tilptų A. Kubiliaus ambicijos? Aš savosioms ambicijoms tokios vietos nematau, nors Žemaitijos paminėjimas kaip Lietuvos kunigaikštystei tolygaus administracinio vieneto, gal ir paglosto žemaitiškas ambicijas.

Baltistas profesorius A. Butkus straipsnyje „Gegužės 3-ios Konstitucija – karalius nuogas“ dar griežčiau, nei teisininkas L. N. Rasimas, vertina teisines Konstitucijos nuostatas, nes jos, pasirodo, toli gražu neatitinka  Konstitucijos apibūdinimo kaip dokumento, įtvirtinančio demokratiją.

A. Butkaus vertinimu, ši Konstitucija grąžina XVIII a. pabaigos valstybę ATR į viduramžių laikus. Mat, tuo laiku, kai aplinkinėse valstybėse, Čekijoje, Vengrijoje, Danijoje, Prancūzijoje, baudžiava jau buvo panaikinta, Gegužės 3 d. seime lenkai ją įtvirtino konstituciškai.

Tai kur čia tas išgirtasis demokratiškumas, modernumas,? Matyt, ten, kur ir tolerancija…

Beje, tokiai Konstitucijai pritarę Lietuvos didikai praregėjo gana greitai. Pamatė, kad ji ne tik stipriai susiaurino LDK dalį valstybėje, bet ir į neįžiūrimas paraštes ištrėmė pačią Lietuvos valstybę. Todėl tų pačių 1791 metų spalio mėn. LDK elitas išsireikalavo priimti „Abiejų tautų tarpusavio garantijų aktą“, bet teisės prasme, kaip pastebi teisės žinovai, padėtis nepasikeitė.

Galiausiai, vėl ne be LDK didžiūnų spaudimo, 1793 m. Gardino seime Gegužės 3-sios Konstitucija abiejų tautų atstovų savanorišku sutarimu buvo panaikinta!

Deja, didžiuotis tuo šiandien lietuviams nereikėtų, nes dar po poros metų buvo panaikinta, galutinai pasidalinta tarp didžiųjų šakalų ir pati Konstituciją paskelbusi lenkų valstybė…

Bet naudinga ir reikalinga prisiminti liūdną pabaigą tos pasakos, kurią mums šiandien mėgina sekti tendencingai ambicingas trio.

Prisiminti, pavyzdžiui, kaip perspėjimą, kuo gali baigtis nepamatuotos ambicijos, šiuo atveju – lenkų, kurie norėję tapti vienintele tauta valstybėje, dirbtinai suklijuotoje iš dviejų valstybių, dviejų netapačių tautų, ilgiems dešimtmečiams liko prie suskilusios geldos.

Todėl, kai A. Kubilius sielojasi, kad „Lietuvoje retai kas susimąsto apie šios datos svarbą Senajam žemynui“, aš atvirai prisipažįstu nesuprantanti, kuo Europai galėjo būti svarbi Konstitucija, gyvavusi vos porą metų ir pasibaigusi valstybės sunaikinimu? Juk niekas nesidžiaugia pirmu prisvilusi blynu, nors jis ir pirmas? Tuo labiau nesidžiaugia ambicingieji kulinarai…

Bet suprantu, kuo ta Konstitucija svarbi lenkams, ir mielai dedu puokštę gegužio žiedų ant jos atminimo aukuro.

Beje, jei atidžiau pasižvalgytume po šiandieninę Europą, įsitikintume, jog ne viena daugiatautė valstybė išties gyvena taip, kaip mėgino gyventi iš ATR išsirutuliojusi Lenkijos valstybė: dusinte dusina savo tautines mažumas. Ispanija – baskus ir katalonus, Prancūzija – tuos pačius katalonus ir t.t.

Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Beje, nepalyginamai gilesnį istorijos procesų ir jų ilgalaikių pasekmių supratimą, nei kai kurie Lietuvos istorikai, pademonstravo kunigas Robertas Grigas. Priminęs tris pralaimėtus sukilimus prieš pavergėją Rusijos imperiją, jis klausia: „Taigi, ar toji konstitucija kaip nors padėjo sutelkti tautas, politikus, piliečius ir apginti tegul nors tą unijinį valstybingumą?“

Išties, ko verta Konstitucija, jei ji netampa tvirtu pagrindu visuomenei sutelkti ir todėl nepajėgia garantuoti valstybės išlikimo, tęstinumo?

Štai apie ką, J. Basanavičiaus kurtosios Lietuvos valstybės tęsėjų ir saugotojų nuomone, vertėtų mąstyti Lietuvos istorikams, politikams, politologams, minint seniausios Lenkijos valstybės Konstitucijos gimtadienį.

O ambicingiems politikams patarčiau nemąstyti taip, kaip A. Kubilius, kuris, norėdamas pagrįsti Gegužės 3-sios svarbą, neatsargiai leptelėjo, jog ta diena esanti „galimybė tarp kitų valstybei svarbių datų paminėti tą Lietuvą, kuri buvo dalis ATR“.

Juk kas gali paneigti, kad neateis ta diena ir neiškils kitas ambicingas politikas, kuris pareikalaus švęsti Spalio 7-ją kaip dieną, kada buvo paskelbta (paskutinioji, 1977 m.) SSSR Konstitucija, kaip konstitucija šalies, kurios dalimi buvo ir Lietuva, dar ir – su visu vardu: Lietuvos TSR?

Lenkiška juostelė. Slaptai.lt nuotr.

Įžvalgusis Rusijos poetas Fiodoras Tiutčevas, tas pats, kuris paleido į pasaulį sparnuotąją frazę „Умом Россию не понять“, sukūrė ir kitą ne mažiau pranašišką dvieilį: „Нам не дано предугадать, Как слово наше отзовется“ („Mums neduota numatyti, kokiu aidu atsilieps mūsų žodis“).

Todėl visiems, kuriems knieti perrašyti ar savaip traktuoti istoriją, vertėtų labai atsargiai rinktis žodžius ir siužetus. Maža, kas ir ką, ir kaip…

O į klausimą, kas yra istorija, seniai seniai, prieš porą šimtą metų atsakė Vilniaus universitete istoriją dėstęs Ignas Onacevičius (Ignac Žegota Onacewicz): „Nedaug teverta tokia istorija, kuri sausai atpasakoja ar išvardija įvykius, kas, kada ir kiek ilgai snaudė soste, kiek sugaišdavo apsirengimui, medžioklei ar kitoms pramogoms. Tikroji istorija remiasi sumaniu tautų kilimo ir žlugimo priežasčių išaiškinimu, priežastingumo nustatymu. Įvykiai yra užrašyti, bet jų raktas yra žmonių širdyse. Šitaip suvokiama bei suprantama istorija yra svarbi ir naudinga, tuomet ji tampa valdovų ir tautų mokytoja, gyvenimo vadovė“.

2020.05.14; 07:00

Neįsileiskime lenkiškų raidžių. Slaptai.lt nuotr.

2018-05-03 d. nuo 9 val. Vilniaus Sąjūdžio taryba Nepriklausomybės aikštėje organizuoja mitingą dėl bandymų pažeisti Lietuvos Respublikos Konstituciją įteisinant nelietuviškas raides ir dėl Gegužės 3-iosios Konstitucijos metinių minėjimo LR  Seime.

70 pasirašiusių ir prisiekusių A. Kubiliaus-G. Landsbergio, G. Kirkilo–I. Šiaulienės ir S. Skvernelio grupuočių parlamentarų dėl lenkiškų raidžių vartojimo lietuviškuose dokumentuose pažeidė LR Konstituciją  ir paniekino priešrinkiminius įsipareigojimus.

ATKREIPIAME DĖMESĮ, kad tarp 150 šalies kultūros ir mokslo darbuotojų, agitavusių rinkti 50 tūkst. parašų dėl valstybinės kalbos išsaugojimo, buvo ir prof. V. Pranckietis. V. Pranckietis, tapęs Seimo Pirmininku, balsuodamas prisideda prie paminėtų grupuočių TRIMS NELIETIVIŠKOMS RAIDĖMS ĮTEISINTI. SEPTYNIASDEŠIMTUKAS talkina tomaševskininkams niekinant Lietuvą.

2018-05-03 d. 10 val. LR Seime vyks minėjimas, skirtas Gegužės 3 – osios Konstitucijos metinėms. Minėjime dalyvaus Lenkijos ir Ukrainos Parlamentų vadovai.

ŽINOMA, kad šioje Konstitucijoje nėra paminėtas Lietuvos vardas.

DAUGELIUI AIŠKU, kad 1791 m. Gegužės 3-osios Konstitucijoje visiškai nekalbama apie Lietuvos valstybę. Tos Konstitucijos pasekmė – pradėta naikinti Lietuvos Didžioji kunigaikštystė ir išaukštinama Lenkija.

Piketas dėl nepagrįstų lenkiškų pretenzijų Vilniuje, prie Seimo rūmų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Reikėtų, kad LR Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis iš tribūnos pasisakytų apie lenkišką Vilniaus krašto okupaciją 1920-1939 metais, apie armijos Krajovos vykdytas žudynes Lietuvoje, apie bandymus sukurti Vilniaus krašto teritorinę autonomiją. Seimo pirmininkas turėtų įvardyti Lietuvos patirtus nuostolius ir praradimus dėl paminėtų Lenkijos veiksmų.

Seimo narys A. Kubilius iš tribūnos privalėtų pasakyti, kad Lietuvos raštija apsieis be lenkiškų raidžių, nes tai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

REIKALAUKIME, KAD LENKIJOS IR LIETUVOS POLITIKAI TARPVALSTYBINIUOSE REIKALUOSE NESIEKTŲ NAUDOS IŠ LENKIŠKŲ RAIDŽIŲ ĮVEDIMO Į LIETUVOS RAŠTIJĄ.          

Ypatingas dėmesys ir pagarba Lietuvoje ir Seime turėtų būti parodytas Ukrainos delegacijai, ukrainiečių kovai prieš Rusijos agresiją ir padedant Ukrainai.           

Informacijos šaltinis – Vilniaus Sąjūdžio taryba

2018.05.01; 05:00                                                                                                          

Valstybei plėtojant santykius su kitomis valstybėmis, vienas itin svarbus tų santykių dėmuo yra prekyba. Dažnai prekybiniai santykiai užsimezga anksčiau už diplomatinius, nes iš prekybos iškart gaunama apčiuopiama nauda, o iš diplomatijos, priklausomai nuo derybininkų gebėjimų, galima ne tik ką gera gauti, bet ir prarasti.

Lietuviais norime ir būt… Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Diplomatinio lygmens reikalus, vadovaudamiesi demokratiniu principu, sprendžia valstybių prezidentai, parlamentai, vyriausybės. Sukurtos valstybės piliečių valia, šios institucijos ir minėtus santykius pagal piliečių valią kuria.

Tačiau žmonių valia nėra Dievo valia, todėl ji gali būti ne tik gera, bet ir bloga: vadovaujantis vien demokratiniu daugumos principu, demokratinis valdymas gali nešti ir blogį, o pati demokratija gali išsigimti, virsti visų visiems tironija. Taigi liaudis (demokratinėje valstybėje –  pilietinė visuomenė) turi būti dora, turėti pareigos ir atsakomybės jausmus valstybei. Tautinei valstybei, kokia yra ir Lietuva, pasirodo, ir to neužtenka; pilietis privalo būti įsipareigojęs ir atsakingas tautai, savo tautos ideologijos šalininkas ir kūrėjas.

Tautinė valstybė

Tautinių valstybių kūrimasis nėra demokratijos nuopelnas, nes demokratijos akiratyje nei tautos, nei tautybės nėra. Demokratinio valdymo mechanizmas vertina formaliai valstybei davusį pasižadėjimą pilietį, o jo tautybė mechanizmui nesvarbi. Ar ne paradoksas: valstybė sukurta tautiniu pagrindu, o tautybė – nevertinama! Deja, kartais gali ir taip nutikti. Dėl pastarosios priežasties tautinės valstybės pilietis turi būti ne tik doras, ne tik valstybei pareigą ir atsakomybę turintis žmogus, bet ir tautiškai susipratęs, tikras savo tautos patriotas.

Didžiuojamės, kad esame lietuviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pilietybė yra formali kategorija, piliečiu tampama įgijus įstatymu numatytą cenzą ir davus valstybei pasižadėjimą ar priesaiką. Tautiečiu gimstama, tautietį ženklina istorinio likimo bendrystės ženklas.

Gali kilti klausimas, kaip turime vertinti kitataučius, kurie jau šimtmečius čia gyvena, kurie savo likimą susiejo su Lietuva? Pagrindiniu tautos požymiu reikia laikyti ne geografinę tautos padėtį, antropologinius bruožus, išpažįstamą tikėjimą, net ne kalbą, bet istorinio likimo bendrystę. Kitataučiai, šimtmečius gyvenę kartu su lietuviais, savo likimą susieję su Lietuva, yra lietuviai, nors jų kilmė kitokia. Teisus buvo popiežius Jonas Paulius II, kai 1993 m. lankydamasis Lietuvoje, čionykščius lenkus vadino lenkiškos kilmės lietuviais. Imigrantus, okupantus bei jų palikuonis reikia vertinti išskirtinai.

Ar gali atstovauti lietuvių tautos idealams ir interesams buvę sovietiniai okupantai bei jų palikuoniai, steigiantys Lietuvoje politines organizacijas kitos šalies vardu? Antai Lietuvoje įregistruotos ir veikia politinės organizacijos Rusų sąjunga, Lenkų rinkimų akcija. Jei jie ne Lietuvos rusai, ne Lietuvos lenkai, o rusai ir lenkai Lietuvoje, aišku, jog ir būdami Lietuvos piliečiai, Lietuvos tautiniams reikalams jie bus abejingi arba ir priešingi. O kaip tie piliečiai elgtųsi valstybei svarbiais tautiniais klausimais referendumuose, rinkimuose, iškilus grėsmei ar karinio konflikto atveju? Užtenka prisiminti, kaip 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nariai lenkai balsavo dėl Lietuvos nepriklausomybės, arba, kaip kėsinosi kurpti Lietuvoje lenkų autonominį darinį. Pastebėkime, kokios užplūdusių migrantų girnapusės kelyje į tautinio valstybingumo įtvirtinimą prikabintos prie latvių, moldavų, baltarusių kojų! Šie pavyzdžiai rodo, kokie pavojai tautai ir jos valstybei slypi aklai, neatsakingai taikomame demokratijos mechanizme.

Lietuvoje tautinis ugdymas kaip sudedamoji pilietinio ugdymo dalis valstybiniu lygmeniu apeinama, arba apie jį kalbama vangiai. Iš praeities einančios ,,tautų draugystės“, o iš dabarties – kosmopolitinės nuostatos dar išlikusius tautinės savimonės pradus ne tik užgožia, bet kėsinasi juos visiškai ištrinti.

Rašytojas, žurnalistas, publicistas Vytautas Alantas 1987 metais parašė knygą „Tauta istorijos vingiais“. Knyga 1990 metais buvo išleista Čikagoje, o jos fotografuotas leidinys – 1992-aisiais Vilniuje. Knygos skyrelyje ,,Prieš prakalbant“ autorius prisipažįsta: ,,Knygą rašiau nežinau kiek metų. Kartais pagalvoju, tarsi būčiau rašęs visą gyvenimą… Sunku nusakyti, kada tautos ideologijos dalykai prasideda ir kada baigiasi. Tauta yra gyvas, nuolat pirmyn žengiantis organizmas, tad ir savaime peršasi išvada, kad tautą reikia nuolat kurti“. Iš tikrųjų knyga parašyta patrauklia ir žodinga kalba, yra tautinės ideologijos vadovėlis. Ji greta Katekizmo, etikos pagrindų bei Konstitucijos turėtų būti nagrinėjama mokyklose.

Iš skyriaus „Pasisakymai“, kuriuos autorius palygino su glausta savo ilgo gyvenimo ir didelės patirties apžvalga, verta cituoti:

Jokia kita tauta nedavė savo kaimynams tiek savo kraujo ir smegenų, kaip lietuvių tauta.

Valstybėje gali būti daug įvairių konfesijų, bet tautos vienijantį branduolį sudaro lietuvybė.

Tauta be savo kalbos ir kultūros pasmerkta išgaišti.

Tauta atskleidžia ir išryškina savo asmenybę didvyrių žygiais ir kūrybiniais darbais, ir kalba į pasaulį savo talentų lūpomis.

Tautos paskirtis – surasti savo teisingą tautinį kelią amžių vingiuose.

Tauta, paklydusi savo istorijos vingiuose, ima orientuotis pagal svetimas gaires.

Tikras patriotas bus ne tas tautietis, kuris garsiai trimituoja per tautos šventes, bet tas, kuris įmūrija patvarią plytą į tėvynės pastatą.

Kada užtvenksime lietuviško kraujo srovę, tekančią į svetimus baseinus ir sukančią svetimas girnas, kada atgręšim srovę į save?

Mylėk teisybę, bet pirmų pirmiausia mylėk savo tautos teisybę.

Lietuvybės drungnumas – pakelė į tautinį susinaikinimą.

Lietuvis neatlaiko ,,svetimo klimato“, nors savybėje jo narsybė neginčijama.

Lietuviška šeima – lietuvybės negęstantis židinys, arba su lietuvybe atsisveikinimo kryžkelė.

Nulietuvėjimas – tautinė savižudybė ir trąša svetimiems dirvonams.

Lietuvis nenusileis lietuviui, bet greit kapituliuoja prieš kitatautį. Ar tai įsisenėjusi iš baudžiavos laikų atlieka, ar tautinio subrendimo stoka, ar imlių svetimybių pamėgimas, ar viskas kartu?

Lietuvį tyko per daug pagundų ir pavojų tapti tautos atskalūnu: mums verkiant reikia lietuvybės apaštalų.

Tautos išdavimas – didžiausias dievų keršto šaukiantis nusikaltimas.

Nėra ko brautis į svetimą sąžinę ir šnipinėti, kas kokiam dievui žibina žvakutę: svarbiausia, kad ten skaisčiai liepsnotų lietuvybės liepsna.

Kova dėl lietuvybės yra yrimasis prieš milžinišką srovę.

Niekad neužmirškime kelių, vedančių į gimtosios kalbos lopšį!

Vargu ar rasime kitą tautą, kuri būtų parodžiusi tiek heroizmo kovodama už savo laisvę, kaip lietuviai, bet kodėl jos žiedai taip greit nuvysta, patekę į svetimą dirvą?

Mes didžiuojamės esą narsios tautos palikuonys ir žvanginame kardais su savo broliais lietuviais, kartais pamiršdami net ir tikruosius savo priešus.

Lietuvybė, neturinti šaknų istorijoje, yra kasdienybės paviršiumi plūduriuojantis laivas, kurį vėjai blaško kaip nori, jau nekalbant apie audras.

Tautos istorija – kaip didysis epas, kuris gal turi pradžią, bet neturi pabaigos.

Lietuvio tautybės atgimimas dar nėra baigtas.

Sekantis XXI amžius bus lietuvio tautybės galutinio subrendimo amžius.

Lietuvis apčiuops lietuvybės šaknis, kurios jį sieja su tautos senais mistiniais paversmiais.

Kiekvienas iš cituotų pasisakymų vertas gilesnio apmąstymo ir nagrinėjimo. Jie – tautinės ideologijos akcentai ir kelrodžiai ženklai. Valstybės valdymo mechanizmą pakeisti pakanka kelių mėnesių, pakelti ekonomiką – keleto metų, o išugdyti ir suformuoti tautiškai susipratusią pilietinę visuomenę reikia dešimtmečių. Tačiau, žinant koks nelengvas ir ilgos trukmės darbas laukia, jo reikia imtis ne tik priešinimuisi globalizmui ir kosmopolitizmui, bet tautiečių ugdymui, pradedant lopšiu, mokykla. 

Politinis turgelis

Lietuvos ir Lenkijos praeities santykiai nepasižymėjo ne tik meile, bet ir draugiškumu. Kaimynė, atplėšusi nuo Lietuvos didelę dalį teritorijos su sostine Vilniumi, gviešėsi ir į dar didesnę jos žemių dalį, tačiau tragiškas abiejų šalių likimas, ištikęs jas dėl nacių ir sovietų okupacijų, jas tarsi suartino.

Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Santykius neabejotinai sušildė Lenkijoje kilęs „Solidarumo“ judėjimas, Lietuvos Sąjūdžiui rodomas pavyzdys bei lenkų diplomatijos palankumas Lietuvos Atgimimui ir Nepriklausomybės pripažinimui.

Deja, artimesnė bičiulystė neilgai tetruko. Pasirašant 1994 m. Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį, Lenkija sąmoningai išvengė atsiprašymo už okupaciją, neleido net užsiminti apie Lietuvai padarytos žalos atlyginimą.

Nustebino daugiau negu keista oficialiosios Lenkijos užimta pozicija, kai lenkiškos kilmės Lietuvos piliečiai pasikėsino kurpti lenkišką autonomiją Lietuvoje, kai pasuko išvien su skaldytojiška prorusiška „Jedinstva“, o netrukus ir pati Lenkija suskubo „ginti“ nežinia nuo ko Lietuvos lenkakalbius. Toliau dar daugiau: imta reikalauti vardus ir pavardes asmens dokumentuose rašyti lenkiškais rašmenimis, keisti į lenkiškus gatvių, vietovių pavadinimus, į viešąjį gyvenimą įvesti lenkų kalbą. Tokie siekiai, netenka abejoti, atspindi blogai maskuotą Vilnijos reokupaciją. Flirtuojančios šalys tai girdi ir mato, tačiau nedrįsta viešai prasitarti – žinoma, „gerų kaimyninių santykių vardan“. Mūsų politikams sąmoningai veliantis į rizikingas/ derybas, vyksta politinis turgelis.

Ant prekystalio – didžiausia vertybė

Visą tą laiką, valstybės vyrai, kaip jau įprasta, savo piliečius pažadais maitinę, Lenkijai vis žadėjo įvairias nuolaidas jiems daryti, kol 70 mūsų išrinktųjų, vadovaujami buvusio (Andriaus Kubiliaus) ir esamo (Gabrieliaus Landsbergio) TS-LKD pirmininkų, 2017-04-04 pasirašė Lietuvos Respublikos Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektą.

Ką gi tas projektas byloja? Byloja jis štai ką: Lietuvos Respublikos piliečio prašymu jo vardas ir pavardė rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis ir pagal Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos Kelionės dokumentų mašininio skaitymo taisykles (toliau – ICAO taisyklės), jeigu vardas ir pavardė šiais rašmenimis įrašyti dokumento šaltinyje ir dokumento šaltinis įrodo, kad asmuo arba jo protėviai pagal tiesioginę giminystės liniją turėjo kitos užsienio šalies pilietybę arba su užsieniečiu sudarė santuoką ir jo pavardę paėmė. Čia WQX įvedimas maskuojamas ICAO taisyklėmis, pagal kurias dokumentai leidžiami šešiomis oficialiomis ICAO kalbomis: anglų, prancūzų, ispanų, rusų, arabų ir kinų. Ant prekystalio radosi didžiausia Tautos vertybė – kalba. Jei jau prekiaujama, tai – pagal komercines taisykles!!!

Maža to – neseniai Andriaus Kubiliaus iniciatyva Seime įsteigta grupė tautinių mažumų politikos klausimams spręsti, Abiejų Tautų Respublikos istorinio atminimo garbei pavadinta „Gegužės 3-iosios grupe“. Gegužės 3-sios konstitucijos garbei, kurioje Lietuvos net vardo nėra! Ant prekystalio radosi didžiausia Tautos vertybė kalba.

Skaitytojui primenu, jog tautinėmis mažumomis Lietuvoje laikytini tik totoriai, karaimai ir čigonai, kurie jokių problemų čia neturi (Lietuvos lenkai – tautinė bendrija), todėl panašu, kad bus atidarytas dar ir kitas politinis turgelis, gal lenkiškai konstitucijai į Lietuvą importuoti ar net liūdnai pagarsėjusią „Abiejų Tautų Respubliką“ atkurti…

O tempora, o mores! (kas per laikai, kas per papročiai) belieka ištarti, kai vertybės matuojamos pinigais, turtais, interesais, postais, malonumais.

2017.04.19; 06:54

Monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santrauka

Lietuva, išsikovojusi Nepriklausomybę, vos  porą dešimtmečių galėjo tik manevruoti tarp dviejų blokų –  ypač besijaučiančių nuskriaustomis po Pirmojo pasaulinio karo valstybių – Vokietijos, Rusijos ir Anglijos,  Prancūzijos ir kitų.

Didžiosios  Vakarų valstybės rūpinosi pirmiausia savo saugumu ir gerove. Bet vos Rusija ir Vokietija susitarė, visiems buvo aišku, kad pasikeis Europos pasidalijimas. Ir tik didvyriškoji suomių tauta nepasidavė smurtui ir šantažui – ji pasipriešino SSRS invazijai ir išsaugojo nepriklausomybę, nors ir neteko dalies savo žemių.

Tačiau Suomijos ir geografinė padėtis buvo nepalyginti  palankesnė gynybai negu, sakysim, Lietuvos. Ji  jau iš anksto tai gynybai  buvo pasiruošusi. 

Continue reading „Prezidentinė Lietuva ( 10 )”

Neseniai žiniasklaidoje buvo paskelbta, kad Lenkijos lenkai labai mažai pažįsta Lietuvą. Daugelis net nežino, kur ji, painioja ją su kitomis kaimyninėmis valstybėmis.

Be abejo, visose tautose yra labai menkai išsilavinusių žmonių, nežinančių nei savo, nei kitų šalių istorijos, geografijos.

Bet man atrodo, kad ta statistika norėta pasakyti kažką kita. Gal bandyta nuraminti lietuvius? Ko jūs bijote tos Lenkijos, juk jeigu ji norėtų užgrobti Vilniją, valdžia pasirūpintų, kad kiekvienam tamsuoliui tai rūpėtų! Neturi Lenkija jokių blogų kėslų Lietuvos atžvilgiu.

Maždaug tuo pačiu metu kadenciją baigęs prezidentas V.Adamkus televizijoje tarstelėjo, kad ir lietuviai labai mažai žino apie Lenkiją.

Continue reading „„Už mūsų žemę, kalbą ir valstybę!””

liekis_algimantas

Nuo Liublino unijos pasirašymo Lietuva kaip valstybė iš tikro išnyko iš pasaulio žemėlapių ir tarptautinių dokumentų.

Ji buvo minima jau tik kaip “Lenkija”, nors dar kai kurių autonominių teisių išsaugojo. Bet ir jų būtų netekusi, jeigu būtų įsigalėjęs Lenkijos seimo 1791 m. gegužės 3-iąją patvirtintas “Valdymo įstatymas”, vėliau lenkų šovinistų pavadintas “konstitucija”. Jos paskelbimo data švenčiama Lenkijoje.

Nuo 2010 m. ir Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu tarp atmintinų dienų Lietuvoje irgi nurodyta minėti vadinamąją Gegužės 3-iosios konstituciją ir tų pačių metų spalio 20-osios “Abiejų tautų įsipareigojimus”, nes tie dokumentai esą reikšmingi ir XXI a. Lietuvai, ir Europos Sąjungai, ir pasauliui.

Continue reading „Lenkų skriaudų lietuviams istorijos apžvalga (2)”