Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

„O siurbėlės, niekšai, bastūnų gauja”!

Kažin, ar premjeras Saulius Skvernelis, išvadindamas „niekšais“ tuos Lietuvos piliečius, kurie buvo šokiruoti, jog popiežių Pranciškų prie lėktuvo trapo pasitiko nelietuviško gymio lietuvaitė, prisiminė šiuos pacituotuosius poeto Maironio satyros žodžius?

Nors ką čia aš…. dar neaišku, ar jis apskritai prisimena, jog Lietuva turėjo tokį poetą-kunigą, kuris, viena vertus, labai lyriškai, romantiškai apdainavo geltonplaukes, geltonkases lietuvaites, o, kita vertus, kaip botagu nučaižė valdžios žmones, kurie ir siurbėlės, ir niekšai, ir bastūnų gauja… Maža to, netaktiškai teiravosi, „Ar, trindami baltas rankas,/ Nerausite už pašalinį /Tamsių įplaukėlių šaltinį /Ne vienas kai kas.“? Ir galiausiai atvirai tėškė: „Be sąžinės kyšių lupikai!“

Na, bet tai – Maironis, kuris savo kritiką skyrė XX amžiaus pirmosios pusės Lietuvos valdžiai. O premjeras Skvernelis niekšais išvadino kai kuriuos savo vadovaujamos Lietuvos piliečius ir pilietes. Gal būt, kai kurie jų išties „bastūnai“, jei tuo žodžiu leistume sau pavadinti emigravusiuosius iš Lietuvos. Gal būt, tarp jų surastume ir „siurbėlių“… Bet ar premjero postą užimančiam žmogui šiandien dera kreiptis į tautą taip, kaip kažkada kreipėsi poetas-satyrikas?

Be to, dar nenuėjo į nebūtį karta, kuri skaitė ir tebeskaito Maironį, kitus poetus, jo pasekėjus, kūrusius tą stereotipu tapusį lietuvaitės paveikslą („Geltonplaukės, puikios visos, šneka ten, oi, šneka…“), kuris, gal būt, nesuvirpino geležimi apkaustytos policininko širdies, bet nusėdo į pačias meniškų polinkių žmonių sielos gelmes!

Ir ką? Ką daryti jiems šiandieninėje margų margiausių lietuvaičių Lietuvoje, jei jiems tradicinė, supoetinta šviesiaplaukė kaip apibendrintas lietuvaitės įvaizdis mielesnė, nei juodaplaukė tamsiaodė?

Gal kas patars, kad reikėjo nepraleisti progos patylėti. Gal būt…, bet kaip tada su mūsų į kairę ir į dešinę deklaruojama nuomonių ir žodžių laisve? O ką jau besakyti apie premjerą, kuris vien jau dėl užimamos padėties tiesiog privalo ypatingai atidžiai apgalvoti kiekvieną savo žodį ir būti pavyzdžiu tautai, kada kalbėti, KĄ sakyti ir KAIP pasakyti…

Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Kiek besvarstytume, visgi tenka pripažinti, kad abi pusės neišlaikė tolerancijos ir takto egzamino, kurį tyčia ar netyčia suruošė Popiežiaus sutiktuvių organizatoriai.

Bet ar tas egzaminas buvo būtinas? Juk, pavyzdžiui, penktokui niekas neruošia žinių patikrinimo iš dešimties ar dvylikos metų mokyklos kurso… O mūsų visuomenė dar tik pratinasi nekrūpčioti, neaikčioti garsiai, susidūrus su jų nuomonės ar įpročių neatitinkančiu reiškiniu.

Na, sakykime,  organizatoriai norėjo ypatingai pamaloninti popiežių, vaiko lūpomis prabilę į jį italų kalba… Atleiskite, o kodėl italų? Kodėl ne ispanų, kalba šalies, kur jis gimė ir kur pragyveno didžiąją savo netrumpo gyvenimo dalį?

O gal reikėjo išrikiuoti visą vaikų margumyną: kažkas taria žodį lietuvių kalba, žodį ispanų, žodį italų, žodį anglų?… Gal tokiu atveju niekam nebebūtų draskiusi akių prie kalbos priderinta vaikų odos ar plaukų spalva?

Pagaliau, ar surėmusieji ietis dėl vaiko išorės, pasidomėjo, ką gi tokio mergaitė su gėlėmis pasakė popiežiui jam suprantama kalba? Pasisveikino „Labas rytas“, „Sveiki atvykę“ ar „Garbė Jėzui Kristui“? Juk atvyko ne šiaip sau garbingas pareigas savo šalyje einantis asmuo, o viso pasaulio katalikų Tėvas, Papa, ir pirmiausia atvyko ne į nuo bet kokios religijos nutolusią Estiją, ne į įvairių konfesijų turtingą Latviją, kur katalikai sudaro anaiptol ne pačią gausiausią bendruomenę, o į Lietuvą, kur net 80 procentų gyventojų skelbiasi esą katalikais.

Noriu tikėti, kad Popiežiaus sutiktuvių organizatoriai pirmiausia galvojo ne apie formą, ne apie tai, kaip aprengti ar kokia kalba kalbės pasitinkantys vaikai, bet kokią pirmąją žinią nuo Lietuvos visuomenės jie perteiks garbingam svečiui… Gaila, kad tarp daugybės nuomonių, atsiliepimų komentarų, kilusių dėl pirmųjų Popiežiaus minučių Lietuvos žemėje, neteko aptikti būtent tos detalės: kokiais žodžiais vaikų lūpomis pasitiko aukštąjį svečią Lietuvos katalikų bendruomenė.

Susidaro įspūdis, kad  kažkas labai norėjo, kad Lietuva pasirodytų esanti labiau kosmopolitiška, labiau įvairiaspalvė, negu ji yra iš tikrųjų – ir susilaukė konfūzo, išprovokavę konfliktą.

Valdžia jau daug metų – turiu galvoje ne tik šią vyriausybę, kurioje kultūrą kuruoja neaiški būtybė (neaiški savo santykiu su tikrąja, ne Gariūnų kultūra), bet ir daug ankstesniųjų, – tik žodžiais puoselėja kultūrą, švietimą, o darbais ir nutarimais nuolat mažina išlaidas toms sritims. Ir štai rezultatas, kuris šokiravo ir premjerą. Šokiravo taip, kad savo reakcija jis ir pats nukrito žemiau kultūringo žmogaus plintuso, išvadinęs kažkurią dalį daug metų nukultūrinamos visuomenės „niekšais“.

maironis_2
Maironis

Aš, tiesą sakant, nė nežinau, kada, kokį žmogų derėtų (būtų galima?) pavadinti „niekšu“. Gal išdaviką? Apgaviką, nuskriaudusį juo pasitikėjusį silpnesnį žmogų, vaiką ar senolį? Gal smurtautoją, pakėlusį ranką prieš nekaltą ir beginklį?

Nežinau, nežinau… Tačiau bet kokiu atveju, Premjerui viešai švaistytis tokiais apibūdinimais nedera jau vien dėl to, kad jo apdergtas žmogus yra silpnesnis, turi mažiau galių ir galimybių taip pat viešai ir nebaudžiamai „duoti grąžos“, apginti savo orumą.

Iš amžių glūdumų ataidi išmintis: kam daug duota, iš to daug ir reikalaujama. Tad ir iš premjero laukiama, kad jis elgtųsi, kalbėtų, kaip žmogus, kuriam „daug duota“, o ne kaip eilinis tvarkdarys-policininkas.

Antraip bus, kaip pranašavo Poetas: „Gal titulus, garsą sau gauste,/ dėmės nuo kaktos nenuplauste/ ne vienas kai kas.“

2018.09.30; 06:41