Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda trečiadienį visuomenei pristatė atnaujintą gerovės valstybės viziją, o ketvirtadienį informavo apie savo iniciatyvą steigti patariamąją Sveikatos ekspertų tarybą.
Politologai, vertindami pastarųjų dienų šalies vadovo iniciatyvas, teigia, kad taip prezidentas ne tik demonstruoja politinį aktyvumą, tačiau ir bando stiprinti savo pozicijas naujai išrinktos valdžios atžvilgiu ir formuoti naujosios Vyriausybės darbotvarkę. Visgi ekspertai skeptiškai vertina galimybę, kad G. Nausėdos vėl suaktualinta gerovės valstybės vizija gali kaip nors ženkliau paveikti būsimos Vyriausybės programą.
Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologas Virgis Valentinavičius teigia, kad žvelgiant į porinkimines prezidento iniciatyvas galima akivaizdžiai pastebėti šalies vadovo suaktyvėjimą ir siekį sustiprinti savo pozicijas naujųjų valdančiųjų atžvilgiu.
Politologas taip pat atkreipia dėmesį, kad laikas pristatyti atnaujintą gerovės valstybės viziją yra pasirinktas neatsitiktinai. V. Valentinavičius įsitikinęs, kad G. Nausėda, pateikęs savo gerovės valstybės viziją, bando daryti įtaką ir būsimos Vyriausybės programai.
„Prezidentas bando sukurti vaizdą, kad jis turi grandiozinę viziją ir kad būsimai Vyriausybei geriau į tai atsižvelgti. Bet su tuo yra kelios problemos. Ta vizija yra labai miglota ir labai prieštaringa, lozungo joje yra daugiau negu nuoširdžių įsitikinimų“, – sakė politologas.
„Per spaudos konferenciją prezidentas aiškino, kad mokesčių kelti negalima. Bet į tai, kaip būsimai Vyriausybei nieko nedarant su mokesčiais gauti lėšų geriau finansuoti švietimą ir sveikatos apsaugą, prezidentas atsakymo neturi“, – šalies vadovą sukritikavo jis.
Paklaustas, ar ši prezidento iniciatyva gali padaryti įtaką Vyriausybės programai, V. Valentinavičius tikina tokią galimybę vertinantis skeptiškai. Virgis Valentinavičius. Slaptai.lt nuotr.
„Prezidentas tiki, kad galėtų, bet aš tokį tikėjimą vertinu labai skeptiškai. Aš manau, kad Ingrida Šimonytė yra labai savarankiška ir nepriklausoma politikė ir ji, skirtingai nuo prezidento, man atrodo, turi kur kas geresnį supratimą apie svarbiausias problemas, su kuriomis dabar susiduria valstybė. Ji nepriklausoma ir savarankiška, kad gali pati su koalicijos partnerių pagalba sukurti savo strategiją“, – teigė jis.
Tuo tarpu vertindamas prezidento iniciatyvą steigti Sveikatos ekspertų tarybą, politologas teigia, kad tokiu būdu šalies vadovas paprasčiausiai bando reaguoti į svarbiausią šių dienų aktualiją. Visgi V. Valentinavičius atkreipia dėmesį, kad G. Nausėdos idėja pandemijos valdymą perduoti ekspertams ir specialistams nėra nauja. Pasak to, apie tai jau anksčiau yra kalbėjus kandidatė į premjeres I. Šimonytė.
„Tai nėra prezidento idėja. Prezidentas puikiai žino, kad Vyriausybė kaip tik šį dalyką darys, ir tai atrodo truputį bandymas užbėgti už akių. Bet kokiu atveju, tokios prezidento renkamos tarybos bus daugiau teorinio pobūdžio užsiėmimai, diskusijų klubas. Tokios grupės turės realią galią tik tuomet, kai jas kurs ir įgalios Vyriausybė, nes tai yra vykdomosios valdžios reikalas“, – akcentavo jis.
Buvo galima tikėtis, kad prezidentas po rinkimų sugrįš prie gerovės valstybės sampratos
Savo ruožtu Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Ramūnas Vilpišauskas taip pat antrina V. Valentinavičiui, teigdamas, kad šalies vadovas savo pastarųjų dienų iniciatyvomis bando pademonstruoti aktyvumą. Jis taip pat mano, kad prezidentas vėl aktualizuodamas gerovės valstybės viziją bando formuoti būsimos Vyriausybės darbotvarkę.
„Galima buvo tikėtis, kad po rinkimų, prasidėjus naujos koalicijos formavimui, prezidentas sugrįš prie gerovės valstybės sampratos, nes buvo ir anksčiau kalbėjęs ir minėjęs, kad ketina su kandidatais į būsimos Vyriausybės ministrus kalbėtis apie tai, kaip stiprinti gerovės valstybę Lietuvoje. Dabar, manau, kad ir matome šia kryptimi daromus žingsnius“, – sakė politologas.
„Prezidentas neabejotinai nori formuoti naujos Vyriausybės darbotvarkę tokiu būdu viešai siūlydamas savo idėjas“, – pridūrė jis.
Ramūnas Vilpišauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Visgi R. Vilpišauskas mano, kad didelės įtakos naujosios Vyriausybės programai ši G. Nausėdos iniciatyva neturės.
„Manau, kad tuo iš esmės jo įtaka ir apsiribos – viešu darbotvarkės siūlymu. O jau nuo Vyriausybės ir koalicijos partnerių priklausys, kiek bus atsižvelgta į prezidento idėjas, nes Vyriausybė nėra įpareigota įgyvendinti prezidento siūlymus, ji tik turės sureaguoti ir pagrįsti savo poziciją, kokia ji bebūtų“, – sakė R. Vilpišauskas.
„Visgi labai sunku įvertinti, kiek šitas prezidento aktyvumas viešai suaktyvinant diskusiją apie gerovės valstybę ir jos svarbiausius elementus paveiks naujos Vyriausybės prioritetus“, – pripažino jis.
Briuselyje po penkias paras vykusių diskusijų baigėsi paskutinis derybų dėl ES daugiametės finansinės perspektyvos ir Europos gaivinimo ir atsparumo fondo, skirto kovai su koronaviruso pandemijos pasekmėmis, etapas.
Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda, vadovavęs Lietuvos derybų delegacijai, pažymėjo, kad ES daugiametis biudžetas įgalins įgyvendinti Gerovės valstybės raidos kelią, sakoma Prezidento komunikacijos grupės pranešime.
„Derybose siekiau, kad inovacijų ir žalinimo tikslų įgyvendinimui būtų užtikrintas tinkamas ES finansavimas tiek iš tradicinėmis politikomis vadinamų sanglaudos ir žemės ūkio politikų, tiek iš naujai kuriamo ES Gaivinimo ir atsparumo instrumento“, – sakė prezidentas.
Palyginti su praėjusia, šioje finansinėje perspektyvoje, 2021-2027 metams Lietuvai pavyko išsiderėti 1,7 mlrd. eurų daugiau, o bendra ES lėšų Lietuvai skiriama suma siekia 14,5 mlrd. eurų. Už kiekvieną įmokėtą eurą į ES biudžetą Lietuvai sugrįš 4 eurai ES paramos. „Tai yra unikali galimybė Lietuvai investuoti lėšas į valstybės modernizaciją ir mūsų visų ateitį“, – sakė G. Nausėda.
Derybose dėl ES Daugiametės finansinės perspektyvos Lietuva pagrindinį dėmesį skyrė Sanglaudos ir žemės ūkio politikos finansavimui. Sanglaudos politikos įgyvendinimui Lietuvai skirta 6,2 mlrd. eurų. „Ypač svarbu pažymėti, kad atsižvelgta į mūsų nuosekliai keltą klausimą dėl Lietuvos gyventojų skaičiaus sumažėjimo įtakos šalies ekonomikos raidai“, – teigė prezidentas.
Žemės ūkio finansavimui bus skirta iš viso 5 mlrd. eurų. Prezidentas pabrėžė, kad gera žinia yra tai, kad, palyginti su ankstesne finansine perspektyva, skirta daugiau kaip 400 mln. eurų tiesioginėms išmokoms. Tai leis sparčiau užtikrinti vienodas konkurencines sąlygas Lietuvos ūkininkams ES vidaus rinkoje.
ES skyrė 490 mln. eurų Ignalinos AE uždarymo projektui, o Kaliningrado specialiosios tranzito schemos įgyvendinimui – 189 mln. eurų finansavimą.
Šalies vadovas pabrėžė, kad ES biudžete „Rail Baltica“ vystymui suteikta papildoma 1,4 mlrd. eurų suma. Lietuvos pastangomis išlaikytas dėmesys kariniam mobilumui, kuriam skirtas 1,5 mlrd. eurų finansavimas.
Lietuvos prezidentas sakė, kad ES šalių narių vadovai sutarė dėl bendro ES atsako į pandemijos sukeltą sveikatos, socialinę bei ekonomikos krizę. Šiam tikslui kuriamas ES Gaivinimo ir atsparumo fondas, kuriame Lietuvai skirta 2,4 mlrd. eurų. Šios lėšos bus naudojamos ekonomikos atsigavimui, struktūrinių reformų įgyvendinimui, inovacijoms, skaitmeninimui, žaliosios Lietuvos kursui. Kovai su klimato kaita iš Teisingo perėjimo fondo numatyta 243 mln. eurų tiems regionams, kurie susidurs su didžiausiais šioje srityje iššūkiais.
Šalies vadovas pažymėjo, kad prireikus Lietuva taip pat galėtų pasiskolinti iš Gaivinimo ir atsparumo fondo iki 4,7 proc. nuo Lietuvos bendrojo nacionalinio produkto arba 2,2 mlrd. eurų reformoms įgyvendinti.
Prezidentas teigė, kad pasibaigus deryboms laukia naujas svarbus etapas – ES lėšų skaidrus ir efektyvus investavimas, kuris kurtų aukštesnę pridėtinę vertę Lietuvos žmonėms.
O kaip koronaviruso metu laikosi mūsų Gerovės valstybės idealas?
Kaip žinoma, kai kurios verslo šakos patyrė didelius nuostolius, kai kurios įmonės jau bankrutavo, išaugo nedarbas, tačiau būtų nuodėmė nepastebėti, kad Lietuvos valdžia deda nemenkas pastangas, siekdama amortizuoti ekonominius nuostolius. Kaip atrodo, panikuoti labai didelio preteksto čia nėra, anksčiau ar vėliau įveiksime dėl pandemijos prasidėjusį ekonomikos nuosmukį, išlipsime iš duobės, – ne pirmas kartas.
Kita vertus, kaip atrodo bent man, labiau nerimauti verčia tie šalies politinės valdžios veiksmai ir iniciatyvos, kurie labai staigiai paspartino prasidėjusį demokratijos erozijos procesą, veda į demokratinės tvarkos dezintegracijos paūmėjimą. Kyla bjaurus įspūdis, kad mūsų nuostoliai demokratijos plėtotės sferoje nebus taip lengvai atstatomi kaip ūkio atgaivinimo plotmėje, galimas daiktas, demokratijos nuostoliai gali pastūmėti šalį į ilgalaikį moralinį ir politinį kolapsą.
Imkime vieną pavyzdį iš daugybės, nešvankiai prasikišančių. Sauliaus Skvernelio vyriausybė pažadėjo saugoti vadinamųjų rizikos grupių sveikatą ilguoju būdu, zonduodama dirvą dėl to, kaip būtų galima apsunkinti žmonių, sulaukusių 60-ties metų, gyvenimą net ir pasibaigus karantinui, įpareigojant juos dėvėti apsaugos kaukes neapibrėžtu pokarantininiu laiku viešose vietose, leidžiant dirbti tik nuotoliniu būdu, kitiems sugrįžus į normalią darbo ritmiką, ir pan. Vienas dalykas yra visiems vienodos sąlygos karantino metu, kitas – segregacija dėl amžiaus, ciniškai tai pavadinant rūpinimusi senjorais. Sekant tokia sugyvulėjusių politikų logika, vadinamiesiems senjoram būtų leista viešose vietose pasirodyti tik įsisegus skambutį į nosį, taip sukūrus perspėjimo įpareigojimą apie galimo užkrato pasirodymą tarp normalių žmonių. Kaip atrodo bent man, demokratijos pakasynomis užsiėmusiems politikams rūpi apriboti šešiasdešimtmečius jau vien dėl to, kad tai yra mažiausiai vartotojiškumo bacila apsikrėtusi gyventojų kategorija, be to, ši žmonių amžiaus grupė nėra dar taip pasiligojusi, jog negalėtų generuoti pilietinių iniciatyvų. Štai, pavyzdžiui, aš planavau „Darom“ akcijos metu su bendraminčiais pabandyti išardyti asfaltuotą keliuką, vedantį į S. Skvernelio sodybą. O kaip tai būtų galima padaryti nuotoliniu būdu, a?
Senjoras. Slaptai.lt nuotr.
Apsaugok mane, Viešpatie, nuo tokių mano sveikatos saugotojų kaip S. Skvernelis ir Aurelijus Veryga. Klasikinis totalitarizmas, suvalstybinęs laimės vaizdinį, net mirtimi bausdavo žmones už tai, kad jie nenorėjo siekti didžiosios savo laimės. Savo ruožtu, kaip matome, iš nešvankumo užgimstantis kvazitotalitarizmas sveikatos apsaugos pretekstu planuoja uždaryti galimai pilietiškai aktyviausias žmonių grupes į getus, gviešiasi drastiškai apriboti jų socialinį mobilumą.
NeduokDie, kad mano sveikatos rūpintojėliu taptų toks karbauskinių laikų personažas kaip A. Veryga, brrrr …, net nupurto. Tačiau šįkart jaučiuosi turintis teisę pasakyti stipresnį žodelį apie šį politiką, kuris neseniai pareiškė, kad karantinas gali užsitęsti net visą vasarą. Nėra jokių abejonių, kad anajam buvo patikėta prazonduoti dirvą – kaip gali reaguoti žmonės, jeigu dėl valstiečių siekiamos pergalės rinkimuose į Seimą rudenį, karantinas būtų pratęstas iki pat tokių rinkimų slenksčio, žmonėms neleidžiant per vasarą nė atsitokėti?
O kaip elgsis R. Karbauskio valstiečiai, jeigu koronaviruso susirgimų skaičius jau greitai sumažės iki nulio, ar tokiu atveju valstiečiai bus verčiami iš naujo apkrėsti žmones, perimant užkrato dozes iš laboratorijų? Visi gerai supranta, kad dirbtinis karantino užtęsimas yra politinis vadinamųjų valstiečių interesas, A.Veryga iš jo šutvė supranta, kad visi tai supranta, tačiau net ir tokiu atveju nenustojama ciniškai tauzyti niekus apie visuotinį gėrį ir rūpestį žmogumi. Toks apsimetėliškumas rėžia akis ir leidžia pasakyti, kad minėtasis A.Veryga galop pasiekė savo karjeros aukščiausiąjį tašką, tapdamas didžiausiu R. Karbauskio pastumdėliu.
Gitano Nausėdos iškeltas Gerovės valstybės lozungas, kaip atrodo, taip ir liks tik tuščiu lozungu jau vien dėl to esminio prieštaravimo, kad skandinaviško tipo socialinio balanso valstybės idealą čia kviečiama įgyvendinti remiantis vokiškos tvarkos pavyzdžiu, prezidento žodžiais tariant, siekiant perimti Vokietijos klestėjimą užtikrinančio sugebėjimo susitarti tarp darbdavių ir darbuotojų patirtį.
Dėl taip, t. y. pagal vokišką pavyzdį suprantamos Gerovės valstybės nėra jokio reikalo stengtis, verstis per galvą, manant, kad žmonės (darbdaviai ir darbuotojai) patys susitars, o jeigu nesusitars – jų pačių problema. Iš tiesų, Vokietijos politikai jokio Gerovės valstybės idealo neforsuoja, nežiūrint to, jog čia yra užtikrinamas aukštas žmonių pragyvenimo lygis.
Vokietijos Bundestagas. EPA-ELTA nuotr.
Kaip darbdaviai gali susitarti su darbuotojais, geriausiai liudija tas faktas, kad mūsų laikais užsibaigė visi nesutarimai dėl darbo laiko trumpinimo.
Dar prieš keletą dešimtmečių virė diskusijos, kad neva pažangiųjų technologijų eroje atėjo metas pereiti prie keturių darbo dienų savaitėje, drauge ribojant darbo laiką iki keturių-šešių valandų per dieną. Kas atsitiko, pasikeitė iš esmės, kai dabar jau net Vakarų valstybėse yra linkstama atsisakyti darbo laiko reglamentavimo, numatant, kad tai vis labiau taps darbdavio ir darbuotojo laisvo susitarimo dalyku?
Kaip atrodo, tokią socialinę taiką visų pirma užtikrina į kraštutinį vartojimą atgręžta mūsų dienų žmogaus patirtis.
Intensyvėjanti vartojimo sparta reikalauja vis didesnės perkamosios galios, todėl pavyzdinis vartotojas, siekdamas daugiau uždirbti, privalo sparčiai suktis savo profesinėje veikloje, didindamas darbo našumą ir neretai aukodamas savo potencialiai laisvą laiką, dirbdamas viršvalandžius, ieškodamas papildomo pusės etato, ketvirčio ir pan.
Kaip atrodo, G. Nausėdos iškeltas Gerovės valstybės idealas yra ne tiek kažkoks idealas, kiek sustiprėjęs pojūtis, pranešantis apie tai, kad į mūsų tyrus septynmyliais žingsniais atžirglioja vadinamoji vartotojų visuomenė su savo pažadu padaryti visus žmones laimingus per poreikių tenkinimo suintensyvinimą ir įvairovę.
Vartotojų visuomenė, nežiūrint didelio jos patrauklumo ir neatšaukiamumo, naikina pilietinę visuomenę, yra atvirkščiai proporcinga pilietinės visuomenės idealui, savo ruožtu neatsiejamai susijusiam su demokratinės visuomenės tvarkos palaikymu, civilizacinė būsena. Taip jau sutapo, kad šiandien Lietuvoje drauge pirmą kartą turime Prezidentūrą, kuri iš esmės jau yra praradusi demokratinio instituto reikšmę. Nesakau, kad šiandieninė Lietuvos prezidentūra yra tapusi Visiškai Tuščia Vieta. Jokiu būdu! Čia įsikūrė ir klesti prezidentu tapusio žmogaus didingai graži legenda, kurią galima perrišti įmantriu kaspinėliu. Tačiau demokratijos likimo požiūriu – tai išties yra Apytuštė Vieta, nežiūrint to, kad iš Prezidentūros rūmų sklinda raginimai stiprinti ir plėsti slaptųjų tarnybų veiklą, vardan tos pačios demokratijos stiprinimo.
Vartotojo refleksai ne visados pasitarnauja demokratijos gyvybingumo palaikymo labui!
Čia vertėtų bent sau užduoti tokį principinės reikšmės klausimą – ar laisvosios rinkos vartotojų visuomenė drauge yra demokratijos vartotoja, demokratinę visuomenės tvarką suprantanti kaip vartojimo produktą, ar mes, turintys teisę laisvai keliauti, turėti savo nuomonę, rinktis į mitingus, galime pavadinti save demokratijos vartotojais ta pačia maniera kaip ir tuo atveju, kai tuštiname vyno taurę, užsikąsdami rinktinio sūrio gabalėliais?
Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Niekas negalėtų užginčyti laisvosios rinkos ir demokratinės visuomenės tvarkos ryšio, tačiau, regis, padaugintume dviprasmybes, jeigu įsibėgėję pradėtume skelbti, kad demokratija yra laisvosios rinkos iškišamas produktas, kurį mes, laisvi žmonės, vartojame taip pat, kaip ir kitus laisvosios rinkos produktus iki pilnutinio pasitenkinimo. Tokiu atveju pasakius A, turėtume pasakyti ir B, kad demokratija, kaip ir bet koks kitas laisvosios rinkos produktas, yra parduodama ir perkama. Tačiau parduodama ir perkama demokratija būtų bjauri alternatyva tikrajai demokratijai, ar ne?
Jeigu pripažindami demokratijos tinkamumą mums, demokratiją vartojame kaip tobulą produktą puikiame įpakavime, pagal inerciją atpažindami tokį vartojamą produktą iš garantijas teikiančio firminio ženklo, bėgant laikui, dėl tokio mūsų pasyvumo vartojimo turinys gali nepastebimai, bet labai ryškiai pakisti, išliekant tam pačiam ženklinimo tipui. Čia kalbu net ne apie tokius lengvai atpažįstamus dėl savo karikatūrinio turinio demokratijos surogatus kaip Brežnevo konstitucija arba Putino suvereni demokratija, demokratijos vardu įtvirtinanti tironiją, o apie galimybę labiau subtiliai falsifikuoti demokratijos idėją, iškišant mums hiperrealistinį demokratijos pavidalą, patogų vartojimui produktą, kai yra piešiama tikrovė, panašesnė į tikrovę už pačią tikrovę. Atskirti negyvą hiperrealistinį demokratijos pavidalą nuo realios dalykų padėties yra galima tik tada, kai mes, netobulos būtybės, esame įtraukiamos rūpesčio dėl realios dalykų padėties atitikimo demokratijos idėjai, taigi nesame tik patogūs nusistovėjusiai sistemai demokratijos vartotojai, o greičiau – pagiežingi, pikti ir kartais įsiutę demokratijos idėjos sergėtojai.
Europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr. Europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė teigia, kad jai nesuprantamas konservatorių lyderių noras matyti Tėvynės sąjungai–Lietuvos krikščionims demokratams (TS-LKD) nepriklausančią Ingridą Šimonytę vedančią partijos sąrašą rudenį vyksiančiuose rinkimuose.
Socialdemokratė skeptiškai vertina ir „valstiečių“ siekį pirmu numeriu sąraše įrašyti nepartinį premjerą Saulių Skvernelį. Pasak jos, tai rodo partijų pirmininkų – Gabrieliaus Landsbergio ir Ramūno Karbauskio – silpnumą, neužtikrintumą ir nepasitikėjimą savo jėgomis.
Interviu naujienų agentūrai ELTA V. Blinkevičiūtė atkreipia dėmesį ir į sudėtingą moterų padėtį Lietuvoje. Buvusi Europos Parlamento Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininkė teigia, kad valdantieji ir jų lyderis Ramūnas Karbauskis vyrų ir moterų lygybės klausimo ne tik nemato kaip prioritetinio, bet apskritai „vis dar gyvena šiaudinės pastogės laikais“. To pavyzdys, pasak politikės, – atkaklus valdančiųjų priešinimasis priimti Stambulo konvenciją.
Europarlamentarė taip pat tikina, kad mažai tikėtina, jog po rudenį vyksiančių Seimo rinkimų socialdemokratai sudarytų koaliciją su konservatoriais. Politikė akcentuoja, kad kol kas Lietuvos gyvenime nieko tokio neįvyko, kad reikėtų griauti esančią skirtį tarp kairės ir dešinės ideologijos.
Šalies vadovas Gitanas Nausėda į Prezidento rinkimus atėjo su gerovės valstybės vizija. Sekdami prezidento retoriką apie gerovės valstybę pradėjo kalbėti vis daugiau politikų. Kaip manote, ar įsibėgėjus prezidento Gitano Nausėdos kadencijai galima teigti, kad pagaliau matomas teigiamas poslinkis šioje srityje?
Aš, kaip socialdemokratė, visada palaikiau ir palaikysiu tuos politikus, kurie nuoširdžiai tiki, kad mūsų valstybei, mūsų Lietuvai ir mūsų žmonėms būtina gerovės valstybė. Būtina ta valstybė, kurioje galima gyventi, kurti šeimas, gimdyti vaikus, kurioje tu gali jaustis laisvas, kurioje yra didelis tolerancijos lygis, kurioje tau nereikia emigruoti iš šalies, nes negali išgyventi su minimaliu atlyginimu. Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Iš tikrųjų sveikinu prezidentą ir labai norėčiau, kad tai netaptų tik tuo vienu iš rinkimų šūkių, su kuriuo jis ėjo į rinkimus ir dėl ko žmonės balsavo. (…) Dabar tik reikia padaryti taip, kad tai taptų realybe ir tikrove. Ar tai bus lengva? Jokiu būdu.
Ar jau matote prezidento daromus tam tikrus žingsnius šioje srityje?
Tam tikri žingsneliai yra, tam tikras siūlymas vienų ar kitų sprendimų yra, bet jūs pastebėjote, kaip sunkiai tai skinasi kelią? Kažkodėl „valstiečiai“, save vadinantys valdančiąja centro kaire, nepalaiko prezidento siekio, norų dėl realių veiksmų, kurie keistų į gerąją pusę mūsų žmonių gyvenimą. Aš manau, kad pasipriešinimas yra ir bus didžiulis, nes per žema mūsų politikų kultūra, kad jie suprastų, jog vardan tam tikrų tikslų, kurie yra būtini, mes turime visi susijungti, susivienyti, o ne visą laiką kritikuoti, kas yra geresnis ir t. t.
Mūsų, socialdemokratų, partija visą laiką palaikys prezidentą jo siekyje kurti gerovės valstybę, pradedant pačia mokesčių sistema. Bet gerovės valstybė iš tikrųjų nėra vien tik vaiko pinigai ar tinkamos pensijos ir pakankami atlyginimai. Yra labai daug kitų svarbių dalykų: kaip tu pats jautiesi, kaip jaunas žmogus gali realizuoti save. Kaip pas mus veikia švietimo sistema, kaip yra prieinama sveikatos priežiūra. Kaip tu jautiesi laisvas kitaip mąstydamas, kitaip atrodydamas, koks yra tolerancijos lygis mūsų valstybėje. Tai yra labai svarbūs dalykai.
O kokiose srityse matote vis dar egzistuojančių „blogovės valstybės“ pavyzdžių?
Yra iš tikrųjų labai daug sričių. Pavyzdžiui, švietimo sritis, atrodo, jau tokia atsibodusi, nuvalkiota tema, bet aš visą laiką galvoju, kodėl iki šiol mūsų valstybėje vieni vaikai turi kokybiško švietimo galimybes, o kiti – ne, nes jų tėvai neturi pakankamai pinigų. Didžiosios dalies tokių vaikų tėvai tikrai negali leisti jų į privačias mokyklas, negali papildomai samdyti korepetitorių, kad jie pasirengtų tinkamai egzaminams.
Arba, pavyzdžiui, tas mokyklų skirstymas – vienos mokyklos prestižinės, kitos – ne. Bet visur gyvena tie patys mūsų, Lietuvos valstybės, vaikai, vadinasi, diskriminacinis požiūris į juos yra jau nuo mažų dienų. Tai yra be galo blogai, taip būti jokiu būdu negali. Tai yra tokia sritis, apie kurią mes visą laiką kalbame: turėsime visokių susitarimų, padarysime mokytoją prestižine profesija, bet šioje srityje tikrai nieko nepadaryta.
Pakalbėkime apie galimas koalicijas. Kaip manote, ar tikėtinas scenarijus, kad po 2020 metų Seimo rinkimų socialdemokratai galėtų sudaryti vaivorykštinę koaliciją?
Tiesą pasakius, aš per ilgai esu politikoje ir šiuo atveju nebursiu iš kavos tirščių. Pirmiausiai mes turime rimtai dalyvauti Seimo rinkimuose, nes esame rimta parlamentinė, didžiausia Lietuvoje partija, todėl turime rimtai dirbti, kad rinkimų rezultatas būtų geras, kad laimėtume rinkimus, kad mūsų žmonės, mūsų rinkėjai duotų tą pasitikėjimo mandatą ir suteiktų galimybę formuoti daugumą. Su kuo mes būsime valdančiojoje daugumoje, priklausys nuo to, koks bus Seimas, kuo žmonės pasitikės, ką jie išrinks. O derybos neišvengiamai bus su kitomis politinėmis partijomis dėl daugumos, tačiau mes, socialdemokratai, matysime, kaip sutampa mūsų požiūriai į vienus ir kitus dalykus, ir turėsime tam tikras raudonas linijas, kurių peržengti negalime. Todė, aš manau, kad dar šiek tiek per anksti sudarinėti koalicijas. Tiesiog palaukime rinkimų ir tada matysime, kaip mums seksis.
Ar svarstytumėte galimybę sudaryti koaliciją su konservatoriais?
Pirmiausiai konservatoriai turi laimėti rinkimus. Daug kas jiems pranašauja, kad jie pasirodys gerai, bet gyvenimas parodys. Man atrodo be galo keista ir nesuprantama, kai parlamentinių partijų lyderiai nesiruošia vesti į rinkimus savo partijos žmonių. Aš nesuprantu, kaip tai gali būti. (…) Ingrida Šimonytė. Reklaminiai plakatai. Slaptai.lt nuotr.
Jeigu tu esi partijos lyderis, turi suburti, uždegti žmones, įtikinti rinkėjus, kad esi partijos lyderis, vedi į rinkimus, prašai duoti pasitikėjimo mandatą, nes dirbsite taip, kad tas pasitikėjimas išliktų. Aš niekaip nesuprantu, kodėl rimtos partijos turi samdyti kažkokius rinkimų „vestuvių generolus“. Čia nesuvokiami dalykai yra: S. Skvernelis – ne partijos narys, I. Šimonytė – ne partijos narė, tačiau kažkodėl jie ves partijų sąrašus. Taip neturi būti. Tai rodo tų lyderių silpnumą, neužtikrintumą, nepasitikėjimą savo jėgomis. Todėl labai natūralus klausimas, ar jie gali būti partijos lyderiai. Aš tokių dalykų nepateisinu, man jie yra negražūs ir nesąžiningi. Mano įsitikinimu, partijos lyderis turi vesti savo partiją į rinkimus.
Saulius Skvernelis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Kitas dalykas, politine prasme man atrodo pigu, kad iki šiol tiek I. Šimonytė, tiek S. Skvernelis nelinkę atsakyti, ar jie, būdami nepartiniai, ves partiją į rinkimus ar neves. Toks „laužymasis“ man atrodo labai nesolidus. Visi žino, kad, matyt, ves, viskas bus gerai, bet dar pasilaužykime, pasibranginkime. Jie kažkodėl nestoja į tą partiją. Netiki ta partija? Kaip jie gali vesti partiją netikėdami partija. Galbūt dėl to, kad žurnalistai vis klaustų, ar Ingrida Šimonytė ves sąrašą, ar Saulius Skvernelis ves sąrašą, nes, matyt, kitaip neįdomūs. (…) Mes turime savo partijos lyderį.
Mes, socialdemokratai, išrinkome Gintautą Palucką visuotiniuose rinkimuose, ir mūsų partijos lyderis nebijo, atsakomybės nesikrato ir ves mūsų partiją į rinkimus, kas jam ir priklauso.
Bet visgi norėčiau grįžti prie klausimo, ar neatmetate konservatorių kaip galimų koalicijos partnerių?
Tai turi būti vertybinis klausimas, ir tai visiškai natūralu mūsų gana jaunai demokratijai kaip valstybei. Trisdešimt metų demokratinės valstybės raidoje yra labai mažai, trisdešimt metų žmogaus gyvenime – labai daug. Todėl vargu ar esant dar tokiai pakankamai jaunai demokratijai mes turime padaryti taip, kad dvi didžiosios, įtakingiausios partijos susivienytų tam, kad nebebūtų dešinės ir kairės skirtumo. Nemanyčiau, kad kažkas Lietuvoje atsitiko, jog taip turėtų būti.
Lietuvai gresia žymus europinės sanglaudos paramos apkarpymas – kone trečdaliu. Artėjant lemiamoms deryboms dėl būsimo ES biudžeto, Briuselis pažadėjo skirstant lėšas atsižvelgti į Lietuvos gyventojų skaičiaus sumažėjimą, tačiau kol kas dar lieka neaišku, kiek. Kaip regite situaciją?
Dėl naujojo Europos Sąjungos biudžeto 2020-2027 metų situacija kol kas yra iš tikrųjų sudėtinga, nes Europos Parlamentas yra išsakęs savo prioritetus ir derybines pozicijas, kad Europos Sąjungos biudžetas neturėtų sumažėti, nors Didžioji Britanija, kaip viena iš donorių, išėjo iš ES, mes turime tam padidinti valstybių narių įnašus. Lietuva, beje, tam pritaria, tačiau yra šalys donorės, kurių įnašai didžiausi ir kurios nesutinka – Nyderlandai, Švedija, Danija, Vokietija laikosi įvairių nuomonių. Mes, Europos Parlamentas, esame pasakę, kad nesutinkame su tuo siūlymu, kurį gruodžio mėnesį pateikė pirmininkaujanti Suomija, kur šalių narių įnašai būtų tik 1,07 procento. Mes siūlėme 1,3 proc., Europos Komisija – 1,1 proc. Gal čia atrodo skaičių žaismas, bet už to slypi milijardai, kurie būtų investuoti į valstybės nares, o tarp jų ir Lietuvą.
Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas Charles’is Michelis pateikė naujus siūlymus, kad šiek tiek būtų padidintas narių įnašas iki 1,074 proc., tai būtų apie 7,5 milijardo eurų. Jeigu tai būtų Lietuvai skirta suma, tai viskas būtų gerai, bet jeigu galvojama apie tai, kad ji būtų išsklaidyta 27 valstybėms, tai, žinoma, yra lašas jūroje ir tai, be abejo, netenkina.
Dėl didesnės paramos toms valstybėms, iš kurių daug žmonių emigravo, tai yra naujas pono Michelio siūlymas. Manau, šitą siūlymą mes labai rimtai apsvarstysime ir Lietuvai nauda iš to, be abejo, būtų. Matysime, koks bus sutarimas su kitomis šalimis. (…) Vis tik reikia labai apgalvotai naudoti tas lėšas, kad nebūtų jo iššvaistymo, kad nebūtų jo netinkamo naudojimo.
Lyčių padėtį matuojamame pasaulio indekse Lietuva atsidūrė 9 pozicijomis žemiau nei pernai, o pagal ministrių procentą užimame paskutinę vietą. Ką reikėtų daryti, kad po 2020 metų Seime ir Vyriausybėje moterų būtų daugiau? Ar tai matote kaip problemą?
Galėtų būti trumpas atsakymas – balsuoti už socialdemokratus, kur lyčių lygybės klausimas visą laiką buvo vienas prioritetinių. Tiesą pasakius, man gėda už dabartinę valdančiąją daugumą, kuri neva dedasi, kad yra centro kairės dauguma, bet kairiajai politikai visada yra būdingas lyčių lygybės klausimas. Tai yra prioritetas, kad ir vyrai, ir moterys gali lygiaverčiai dalyvauti darbo rinkoje, gauti ne mažesnį atlyginimą, po to – pensijas, dalyvauti sprendimų priėmime, užimti vieną ar kitą poziciją. Tai mums absoliučiai suprantamas, normalus dalykas. Tuo metu dabartiniai valdantieji ir, turiu pasakyti atvirai, „valstiečių žaliųjų“ pirmininkas Ramūnas Karbauskis, šito tikrai nesupranta. Jis gyvena tarsi šiaudinės pastogės laikais, o yra XXI a. Ir kuomet Lietuva neturėjo nė vienos moters ministrės, buvo didžiulė gėda. (…) Turi pasikeisti požiūris, turi pasikeisti stereotipai.
Porą dalykų paminėsiu, kurie pastaruoju metu Lietuvoje buvo viešoje erdvėje ir mane, atvirai pasakysiu, tiesiog pritrenkė. Kai įsidarbino premjero žmona (…), Valstiečių ir žaliųjų partijos pirmininkas Karbauskis pasakė, kad ji įsidarbino todėl, kad nori padėti išlaikyti šeimą. Pasirodo, šeima neišgyvena iš premjero atlyginimo, kuris yra vienas didžiausių Lietuvoje. Pasirodo, moters įsidarbinimo motyvacija, pasak jo, gali būti tik tokia, kad išlaikytų šeimą. Požiūris XXI a. Europos Sąjungos valstybės valdančiosios partijos lyderio. Vadinasi, moteris šiaip sėdėtų namuose, bet valgyt nėra ko, todėl išeina dirbti. O kad moteris išsilavinusi, kad moteris nori save realizuoti, kad moteris turi patirtį ir gali normaliai dirbti tam, kad įtvirtintų save ir jaustųsi šalia savo vyro kaip lygiavertė partnerė, šitas kažkaip išplaukia, tarytum būtų nesuprantama.
Mane taip pat labai nustebino jauno žmogaus, policijos pareigūno, požiūris, kai buvo išžaginta mergina viename naktinių klubų. Kai policijos pareigūnas viešai pareiškė, kad nėra čia ko kabinėtis, skeryčiotis ar dar kažką daryti. Įsivaizduokite, pareigūnas, jaunas žmogus, jaunas vaikinas apkaltino auką. Matote, koks stereotipas ir koks požiūris, kiek daug dar reikia mums kalbėti, diskutuoti, rodyti gerosios patirties pavyzdžius, netylėti.
Esame viena iš nedaugelio šalių, kurios dar neratifikavo Stambulo konvencijos. Kaip manote, kokios to priežastys?
Tos pačios, kaip ką tik sakiau. Nes vėlgi tas pats dabartinis valdančiosios partijos pirmininkas (R. Karbauskis. – ELTA) pasakė, kad Lietuvai ratifikuoti Stambulo konvencijos nereikia, nes mes ir taip gerai kovojame su smurtu prieš moteris, kad ši konvencija yra skirta toms valstybėms, kurios neturi kitų svertų, kaip kovoti su smurtu artimoje aplinkoje ir prieš moteris. Dėl to, kol bus ši valdančioji dauguma, konvencija nebus ratifikuojama. Tą patį sakė ir premjeras.
Konservatyvesnių nuostatų šalininkai kritikuoja Stambulo konvenciją, teigdami, kad ratifikuodama konvenciją valstybė įsipareigoja kovoti su lyčių stereotipais. Tai, pasak jų, praktikoje reikštų, kad asmens lytinė tapatybė nebebūtų siejama su prigimtimi, o tik su jos pasirinkimu. Kaip vertinate šią susitarimui išsakytą kritiką?
Kada nenori nieko daryti, tai surasi šimtą priežasčių. Nieko bendro neturi ši konvencija su jūsų sakomais dalykais. Tai yra konvencija, skirta kovai su smurtu, su prevencija, su pagalba aukoms, su informavimu ir t. t. Tai yra visa apimantis dokumentas, kurio tikslas – kovoti su smurtu artimoje aplinkoje ar tai būtų moteris, ar tai būtų vaikas, ar tai būtų vyras – bet koks asmuo. Smurtauti prieš žmogų apskritai negalima, kad ir kokia būtų jo lytinė tapatybė, kuo jis įsivaizduotų esąs, niekas neturi teisės smurtauti, jo skriausti, mušti, tyčiotis… Juk net tokia katalikiška valstybė kaip Lenkija ratifikavo šią konvenciją ir nemato čia jokių problemų.
Europos Parlamento Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininkė Evelina Regner siūlo, kad metus priežiūros atostogos būtų apmokamos moterims, o metus – vyrams. Pasak politikės, tai galėtų išspręsti Europoje susidariusią situaciją, kad moterys už tą patį darbą gauna mažesnį atlyginimą ir jos praleidžia daug daugiau laiko augindamos vaikus. Kaip vertinate šį pasiūlymą?
Aš labai gerai pažįstu Eveliną Regner, mes esame kolegės, daug metų dirbame kartu Europos Parlamente, dabar ji – Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininkė. Praėjusią kadenciją man teko vadovauti šiam komitetui. Aš noriu pasakyti, kad Evelina, matyt, kai lankėsi Lietuvoje ir davė šitą interviu, griežtai, galbūt daugiau teoriškai, pasisakė, galbūt daugiau norėjo sukelti mūsų diskusijas, kas, aš manau, jai ir pavyko. (…)
Mes dar praėjusios kadencijos metu priėmėme direktyvą dėl darbo ir šeimos suderinimo. Džiaugiuosi, kad mums pavyko priimti šią direktyvą, dabar ją per keletą metų perkelsime į Lietuvos teisę. Tikslas buvo, kad ir tėčiai, ir mamos dalintųsi vaiko priežiūra. (…) Direktyva numato, kad vaiko priežiūrai mama ir tėtis gauna mažiausiai po 4 mėnesius kiekvienas. Iš jų 2 mėnesiai yra neperleidžiami. Šias atostogas galima paimti iki vaikui sukaks 8 metai. T.y. jei tėvas nenorės imti atostogų, mama galės paimti iki 6 mėn. Čia minimalūs dydžiai, valstybės narės gali juos didinti. Niekas nesiūlo Lietuvai metus suteikti mamai ir metus – tėčiui. Reikės apsispręsti tik dėl tų dviejų neperleidžiamų mėnesių.
Lietuvai dar viena aktuali problema – didelis socialinės rizikos šeimų skaičius, Lietuvai darosi vis aktualesnė girtų gimdyvių problema, visai neseniai girta moteris Vilniuje pagimdė naujagimį. Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga teigia, kad sprendžiant tokias problemas reikalingas švietimas ir aktyvi socialinė priežiūra, kaip manote, ar šių priemonių užtenka, kad situacija Lietuvoje imtų gerėti?
Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Tai yra labai skaudi tema. Kalbant apie paskutinę gimdyvę, pasirodo, ji yra ir pareigūnė. Tai sunkiai suvokiami dalykai. Matyt, reikia labai daug kalbėti ir šviesti, suteikti pagalbą ir paramą šeimoms, kurios mes neturime pakankamai. Aš manau, kad tai labai didelė problema. Pagalbą ir paramą, aš turiu omenyje, ne vaiko pinigus. Aš turiu omenyje, kad specialistai turėtų lankytis ir padėti. (…) Mums labai trūksta tiesioginių, medicininių, psichologinių paslaugų jaunoms šeimoms, susiduriančioms su tam tikra įtampa. Tai yra skaudūs dalykai, ir kol kas aš to recepto neturiu.
Probleminėse šeimose užaugusių asmenų šeimos neretai taip pat patenka į socialinės rizikos grupę. Kitaip tariant, vaikai, gimę socialinės rizikos šeimose, automatiškai patenka į prastesnes startines pozicijas. Kokių veiksmų turėtų imtis valstybė, kad būtų geriau užtikrinamos vaikų lygios galimybės?
Yra labai didelė nelygių galimybių ir skurdo problema. Turbūt net nepatikėsite, kad apie 20 mln. vaikų, gyvenančių Europos Sąjungos valstybėse, turtingoje bendrijoje, skursta. Mes Europos Parlamente jau balsavome už tai ir priėmėme sprendimą, kad reikalinga suvienyti pajėgumus, kad ateitų europiniai fondai ir lėšos, kad būtų europinė vaiko garantija, kad būtų suvienytos nacionalinio biudžeto lėšos, ir mes visi kartu galėtume kovoti su vaikų skurdu ir už vaikų lygias galimybes. Labai svarbu, kad mūsų vaikai, nepriklausomai nuo šeimos, galėtų mokytis ir turėtų kokybišką priėjimą prie švietimo, (…) kad turėtų kokybišką sveikatos priežiūrą, kad jų būstas, maistas būtų tinkamas, – į tai reikia investuoti nuo mažų dienų, nes skurdas gimdo skurdą. Ir tai labai sunkus ir ilgalaikis darbas.
O kaip vertinate socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio veiklą kovojant su jau minėtomis socialinėmis problemomis?
Aš linkiu ministrui Linui Kukuraičiui sėkmės, nes pati dirbau (socialinės apsaugos ir darbo. – ELTA) ministre aštuonerius metus ir sakyčiau, kad tai viena sunkiausių ministerijų ir sričių. Nes problemų begalės, ir ne visas jas iš karto galima išspręsti. Aš tikrai tikiu, kad ministras, kuris dirba toje srityje, nori, kad kuo geriau sektųsi. Galbūt ne viskas visada pasiseka, nes reikia labai rimtai kovoti, norint išmušti tas investicijas į socialinę sritį, juk visą laiką atsiras kitų prioritetinių sričių. Taip jau Lietuvoje yra, kad daug labiau norima investuoti į betoną, o ne žmones. O į žmones investuoti sudėtingiau, nes lėšos turi juos pasiekti. Linkėdama ministrui Kukuraičiui sėkmės tikrai galvoju, kad žmogus stengiasi, gal ne viską pavyko padaryti, ne visą laiką gavo palaikymą iš valdančiosios daugumos. Nežinau nė vieno ministro, dirbusio šioje srityje, kuris norėtų, kad būtų blogiau. Tik vieniems gal geriau pasisekdavo, nes čia yra kasdienė kova.
Gerovės valstybės pažadas. Tokį išgirdome iš anuot dar tik būsimo, o nūnai jau esamo valstybės vadovo Gitano Nausėdos. Aušros pažadas (Romain Gary), kuris nebūtinai turi išsipildyti.
Tokia yra ir šio amžiaus, ir šių dienų tikrovė, kurios, tiesą sakant, neįmanoma užpildyti pažadais. Tai neveikia. Tai apgaulė, miražas, kuriame atsidūręs žmogus patiki absoliučia abstrakcija, ir yra priverstas klaidžioti rūke.
Anądien, lankydamasis savo gimtajame kaime, vakarojau pas kaimyną Česių; jis yra Česlovas, bet jį šaukia Česiumi.
Jis nieko nežino nei apie gerovės valstybę, nei apie tai, kas yra gerokai arčiau: žmogaus laimė.
Bet, paradoksas, jis sako esąs laimingas.
Kad būtų kiek aiškiau, reikia pasakyti, kad Česius gyvena labai mažame namelyje su žmona, jų abiejų pajamos (senatvės ir neįgalumo) nesiekia nė 300 eurų.
Tiesa, jis dar kiek prisiduria pas verslininką, turintį paežerėje prabangią sodybą.
Lietuvos kaimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Man visko užtenka, žvelgdamas į visai netoliese pūpsantį kalnelį, kuriame senos kaimo kapinaitės, sako Česius. O ir mirti man bus žymiai lengviau negu jam (verslininkui), nes aš turiu tik tiek, kiek man reikia, o jis turi daug daugiau, negu jam reikia. Bus sunku su tuo skirtis.
Štai tokia išmintis žmogaus, nebaigusio jokio mokslo, bet, regis, pagavusį savo egzistencinę laimę.
Beje, pastaruoju metu apie laimę kalbama taip, tarsi ji būtų tik produktas tokių materialių veiksnių, kaip soti mityba, grožis, sveikata ir turtas. Kuo žmogus yra turtingesnis ir sveikesnis, vadinasi, jis yra ir laimingesnis. Filosofai, poetai daugelį amžių suka galvas dėl laimės prigimties. Ir dauguma jų priėjo išvadą: dvasiniai, socialiniai, etiniai, bendruomeniniai veiksniai yra daug svarbesni nei materialios sąlygos. Štai turtingų šiuolaikinių visuomenių žmonės vis labiau kenčia nuo susvetimėjimo ir egzistencinės beprasmybės, nors materialiai jiems nieko netrūksta.
Psichologai intensyviai tyrinėja laimę žmogui teikiančius veiksnius. Ar laimės šaltinis yra pinigai, šeima, dorybės, o galbūt genetika? Laimė paprastai yra apibrėžiama kaip subjektyvioji gerovė. Tai yra vidinis pojūtis, betarpiško malonumo ir ilgalaikio pasitenkinimo savo gyvenimu potyris.
Jeigu laimė – iš tikrųjų tėra vidinis fenomenas, tai kaip jį išmatuoti?
Kaimo keliukas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kodėl žmogus, uždirbantis 200 tūkst. eurų per metus, nesijaučia laimingas, o kitas, vos galą sudurdamas su galu, švyti žvelgdamas į patekančią saulę?
Kaip ten bebūtų, reikia pripažinti: evoliucija mus suformavo nei per daug laimingus, nei per daug nelaimingus. Ji leidžia mums mėgautis trumpalaikiais malonumo kupinais pojūčiais, tačiau vienąkart visa tai negrįžtamai baigiasi.
Todėl, kol esame – esame ieškojimų kelyje, kur kiekvienas sutiktasis yra tiek vargšas, tiek ir turtingas.
Tai, ką šiandien matome savo nepriklausomoje valstybėje, yra ne kas kita, kaip laisvus piliečius užvaldžiusį godulį: išorėje – blizgesys, viduje – skurdas.
Ar tokioje paradigmoje galima sukurti gerovės valstybę? Tai jau žymiai platesnis klausimas.
Ekspertai vieningai sutaria, kad tendencingai naujų partijų ir frakcijų pavadinimuose atsirandantis žodis ,,gerovė“ yra bandymas imituoti prezidento Gitano Nausėdos vizitine kortele tapusį terminą ,,gerovės valstybė“.
Pasak pašnekovų, tai yra daroma sąmoningai siekiant susitapatinti su prezidento idėjomis ir pasinaudoti jo populiarumu.
Viešųjų ryšių bei komunikacijos specialistas Arijus Katauskas teigia, kad jau nuo Prezidento rinkimų pradžios tapo akivaizdu, jog politikai bandys savintis ,,gerovės valstybės“ terminą, nes jis rinkėjams asocijuojasi su G. Nausėdos kampanija. Eksperto nuomone, tendencingas bandymas pasinaudoti prezidento esminiu politinės retorikos raktažodžiu jau tampa savotišku absurdu, tačiau, nepaisant to, šia sąvoka įvairiuose kontekstuose ir toliau bandys manipuliuoti vis daugiau politikų.
,,Tai yra būdas atkreipti į save dėmesį, mes matysime, ko gero, dar didesnių absurdų, ne tik partijų pavadinimus, bet kiekvienoje programoje tai bus įrašyta vienokia ar kitokia forma“, – savo nuogąstavimais dalinosi viešųjų ryšių specialistas.
A. Katausko įsitikinimu, masinis termino ,,gerovė“ vartojimas yra labai įdomus pavyzdys, kaip G. Nausėdos terminus politikai gali paaiškinti taip, kaip jiems paranku, bandant pasinaudoti politiko populiarumu. Pasak eksperto, dėl susidariusios situacijos net pačiam prezidentui gali tekti patikslinti termino ,,gerovės valstybė“ reikšmę.
,,Realiai tai yra bandymas pasinaudoti. Bandymas visiškai pragmatiškas, visiškai praskaičiuotas dalykas, nes terminas yra populiarus, dažnai kartojamas to paties prezidento. Aš manau, kad anksčiau ar vėliau gali netgi tekti prezidentui aiškiau kai kuriuos dalykus pasakyti dėl gerovės valstybės, nes tai jau tampa absurdišku pokštu. Tuoj visas mūsų politinis pasaulis pasidarys gerovė“, – Eltai teigė A. Katauskas.
,,Jeigu tai neduotų kažkokios pridėtinės vertės arba įsivaizduojamos pridėtinės vertės, ko gero, niekas iš politikų tokio žingsnio nesiimtų.
Akivaizdu: prezidentas kalba apie gerovės valstybę, mūsų partija irgi kalba apie gerovės valstybę, jeigu tu kalbi apie prezidentą, tu turėtum pagalvoti ir apie paramą mums“, – ,,gerovės“ termino vartojimą partijų pavadinimuose aiškino ekspertas.
Galiausiai A. Katauskas teigė, kad terminas ,,gerovės valstybė“ turi įgyti realesnes formas, nes kitu atveju jis taps pokštu, kurio greitai niekas nebeprisimins.
,,Nenoru būti pranašu, bet aš manau, kad šis terminas turės įgauti kažkokias realesnes formas, arba jis tiesiog pavirs pokštu, kurio jau po metų laiko nebeatsiminsime“, – apibendrindamas Eltai sakė ekspertas.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Lauras Bielinis taip pat laikosi pozicijos, kad partijų pavadinimuose vartojant sąvoką ,,gerovė“ naudojamasi termino populiarumu, siekiant susitapatinti su prezidento idėjomis.
,,Tiesą sakant, kas netingi, jau vartoja šį žodį, nes prezidentas Nausėda, deklaravęs gerovės valstybės siekį, savotiškai suteikė didžiulį pagreitį šiam terminui, ir visi skuba pasinaudoti ta inercija, pasinaudoti tuo postūmiu, kurį šiam terminui suteikė prezidentas, ir tokiu būdu savotiškai parazituoja prezidento sakomos idėjos“, – kalbėjo L. Bielinis.
Politologas taip pat akcentavo partijos pavadinimo svarbą, nes dažniausiai jame atsispindi vertybinė orientacija.
,,Partijos pavadinimas nėra tiesiog žodžių junginys. Jame turi koncentruotis tam tikras vertybinis simbolis, vertybinė orientacija. Tai labai svarbu rinkėjams, nes didžioji dalis rinkėjų neskaito partinių dokumentų, ilgų deklaracijų, bet, kuomet partijos pavadinime yra užkoduota kažkokia raidos kryptis, kažkokia vertybių suma, jam tas partijos pavadinimas tampa suprantamas“, – patikino L. Bielinis.
ELTA primena, kad, subyrėjus Tvarkos ir teisingumo frakcijai, šį rudenį buvo įkurta frakcija ,,Lietuvos gerovei“. Jai vadovauja ,,tvarkietis“ Vytautas Kamblevičius. Centro partija ketina pakeisti pavadinimą į ,,Centro partija – gerovės Lietuva“. Buvusio konservatoriaus Rimanto Dagio kuriamos krikdeminės partijos pavadinime taip pat planuojama vartoti ,,gerovės“ terminą.
Duonos šventė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos verslo konfederacijos mokesčių komisijos pirmininkas Marius Dubnikovas sako, kad prezidentas Gitanas Nausėda su savo mokestiniais siūlymais iš esmės nieko nepakeis.
„Ko pasigendu visuose siūlymuose, tai masiškumo, nes visi skaičiai, ar skaičiuosime dešimtimis milijonų, nieko iš esmės tai nepakeis. Visos šitos iniciatyvos erzina visuomenę, erzina verslą, jos generuos tebūnie 100 mln. eurų, 200 mln. eurų, bet reikia suprasti, kad tai nepadidins reikšmingai pajamų žmonėms. Jeigu užtektų 200 mln. eurų, kad sukurtume gerbūvį, tai tiesiog paimkime juos ir pasiskolinkime už tas pačias neigiamas palūkanas“, – „Žinių radijo“ laidoje „Verslo pozicija“ sakė M. Dubnikovas.
„Skurdo su 10 eurų neišgelbėsime“, – pridūrė jis.
Kaip ELTA jau rašė, prezidentas G. Nausėda praeitą savaitę pasirašė dekretą ir Seimui teikia trijų įstatymų pakeitimo projektus, leisiančius užtikrinti spartesnį pensijų didinimą ir taip reikšmingai sumažinti skurstančių senyvo amžiaus žmonių skaičių. Kartu teikiamuose įstatymų projektuose numatyti ir tam būtini valstybės biudžeto šaltiniai.
Šie Prezidento siūlymai teikiami po diskusijų su verslo asociacijų, profesinių sąjungų bei dirbančius žemės ūkio srityje vienijančių organizacijų atstovais, praneša Prezidentūra.
Prezidento teikiamuose siūlymuose Socialinio draudimo pensijų įstatymu numatyta, kad bazinės pensijos augimas kitąmet bei 2021 metais būtų penktadaliu spartesnis nei buvo numatyta iki šiol, kartu ženkliai viršytų vidutinio darbo užmokesčio augimo tempą šalyje. Nuoseklus pensijų didinimas leistų sumažinti skurdo lygį tarp senatvės pensininkų, kuris šiuo metu siekia net 41,7 procento.
Kartu teikiamu Gyventojų pajamų mokesčių įstatymo pakeitimo projektu siūloma papildyti valstybės biudžeto pajamas nediskriminuojant pajamų gavimo darbo užmokesčio forma ir sumažinti mokestinių tarifų skirtumus, šiuo metu egzistuojančius pagal skirtingas pajamų rūšis.
Seimui siūloma prie standartinio gyventojo pajamų mokesčio tarifo (20 proc.) priartinti mokesčių tarifus, taikomus gyventojo pajamoms iš kapitalo prieaugio, dividendų aukštoms pajamoms iš individualios veiklos.
Pastariesiems šiuo metu taikomas 15 proc. mokestinis tarifas. Prezidento siūlymu, smulkųjį ir vidutinį verslą vystantiems gyventojams aktualus individualios veiklos pajamų iki 35 tūkst. eurų per metus apmokestinimas nebūtų keičiamas.
Maisto produktai. Slaptai.lt nuotr.
Siekiant užtikrinti biudžeto pajamas senyvo amžiaus žmonių skurdui sumažinti, Akcizo įstatymo pakeitimu siūloma 20 proc. sumažinti akcizo lengvatą žemės ūkio veikloje naudojamiems gazoliams. Reikšmingą lengvatą akcizui siūloma išsaugoti atsižvelgiant į specifiškumą ir riziką žemės ūkyje bei įvertinant šio sektoriaus istorinę svarbą Lietuvos vystymuisi, taip pat įvertinus faktą, kad lengvatos egzistuoja ir kitose Europos Sąjungos šalyse.
Anot Prezidentūros, G. Nausėdos teikiami siūlymai Seime turėtų būti svarstomi kartu su kitų metų valstybės ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektu, numatant viso paketo įsigaliojimą nuo 2020 metų pradžios.
Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis, šeštadienį vykstančiame tarybos posėdyje aptardamas politinę padėtį, pažymėjo, kad valdantieji neketina prisidėti prie prezidento Gitano Nausėdos siūlomos Gerovės valstybės idėjos.
„Pasigirdus kalboms apie Gerovės valstybės kūrimo pradžią sukirbo viltis, kad gal užstrigęs valstybės pertvarkų vežimas pajudės iš mirties taško. Prezidentas, laikydamasis žodžio, po rinkimų pateikė pirmąsias idėjas, kaip gerovės galėtų Lietuvoje rastis daugiau. Tačiau išgirdus, kad Vyriausybė „viskam pritaria“, bet niekuo prezidentui nepadės, galime suprasti, kad prezidento žadama gerovė bent metams bus padėta ant valstietiško ledo ir jos įgyvendinimas greičiausiai nepajudės nė per milimetrą (…)“, – sakė G. Landsbergis.
TS-LKD lyderis taip pat teigė, kad visos garsiai Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) bei senų-naujų koalicijos partnerių reklamuotos reformos ir pertvarkos absoliučiai žlugo arba jas dar teks perdaryti, o tuščių įstatymų leidimas – populiarus koalicijos darbų imitavimas.
„Tiesą sakant, turiu pripažinti vieną klaidą – esu pasakęs, kad valstiečių darbus reikės atšaukti. Atsiimu šitą pasakymą – atšaukti iš tikrųjų nereikės, nes nebus labai ką atšaukti. Pagalvokime – buvo ir šešios struktūrinės reformos, ir universitetų jungimas, ir vaučeriai, ir prekybos centrų kvietimas Lietuvon, ir viešojo sektoriaus pertvarka. Nepamirškime ir regioninių ligoninių pertvarkos. Viskas sustabdyta, užstrigę teismuose arba tyliai atšaukta. Netgi ta pati urėdijų reforma, kuria dar kažkiek laiko buvo mėginama pridengti nieko nenuveikimą, atšaukta Konstitucinio Teismo ir turės grįžti į Seimą naujam balsavimui (…)“, – sakė konservatorių partijos pirmininkas. Galų gale TS-LKD pirmininkas aiškiai įvardijo, kaip turi keistis politika ir kokie svarbiausiai klausimai vis dar neišspręsti.
Nuo Astravo AE iki Vilniaus – ranka paduoti
„Pirmiausiai turime stabdyti pliurpalų malūną. Gana kalbėti apie nuolatines reformas, pertvarkas, pokyčius. Žmonės pavargo nuo nuolatinės netvarkos. Taip pat turime įgyvendinti tai, dėl ko jau esame susitarę. Kaip mes galime kalbėti apie naujus susitarimus dėl švietimo, jeigu nėra aišku, ar bus vykdomas susitarimas dėl gynybos. Kartu ir Astravo grėsmė. (…) Ir valstiečiai, ir socdemai, ir liberalai – visi pripažino, kad Astravas yra gyvybinė grėsmė Lietuvai. (…) Visos atsakingos partijos, įvertinusios savo politinės valios galimybes, turi sutarti, kiek ir kur jos gali įgyvendinti pokyčius (…)“, – TS-LKD tarybos posėdyje sakė G. Landsbergis.
Konservatorių partijos pirmininkas, kviesdamas „nepasiduot nei radikalizmui, nei pliurpalizmui, o nuosaikiai, ramiai užtikrinti, kad ir rytoj, taip kaip vakar, būtų Lietuva“, pažymėjo, kad „Lietuvai nebereikia dar vienos revoliucijos. Ar valstietiškos, ar kokios nors dar žadančios nepasiekiamus dalykus. Pagrindinis uždavinys – tausoti ir saugoti tai, kas sutarta ir kas pasiekta, po truputį tobulinant tai, dėl ko dar galima susitarti su galimais partneriais“.
