Valstybės sienos apsaugos zona. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Lietuvoje ir toliau plūstant iki šiol šalyje neregėtiems nelegalių migrantų srautams, Vyriausybei kilo iššūkis, kur apgyvendinti atvykėlius, kol bus nagrinėjami jų prieglobsčio prašymai. Pasirinktos migrantų apgyvendinimo vietos sukėlė kai kurių šių teritorijų kaimynystėje esančių gyventojų nepasitenkinimą. Pasigirdo nuogąstavimų ir dėl saugumo užtikrinimo, svetimtaučių keliamų grėsmių.
 
Pirmadienį prie Vidaus reikalų ministerijos (VRM) protestavo kelios dešimtys Šalčininkų rajone esančio Dieveniškių miestelio gyventojų. Jie piktinosi planais gyvenvietėje esančiame buvusios Technologijų ir verslo mokyklos pastate apgyvendinti 500 nelegalių migrantų.
 
Praėjusią savaitę prie Seimo mitingavo Vytauto Radžvilo „Nacionalinis susivienijimas“. Maždaug pusšimtis prie parlamento susirinkusių žmonių skambiu pavadinimu „Apginkime Lietuvą“ įvardintame mitinge reikalavo valdžios atstovų visomis priemonėmis stabdyti ir nepraleisti pro sieną nė vieno nelegalaus migranto. Dar anksčiau, liepos pradžioje, mitingą Lietuvos pasienyje surengė „Šeimų sąjūdžio“ organizacija. Druskininkų savivaldybėje vykusioje akcijoje, pavadintoje „Apsaugok Lietuvos sieną“, pusantro šimto žmonių tuomet ketino patys „padėti pasieniečiams“ stabdyti migrantų atvykimą į Lietuvą.
 
Vilniaus universiteto politologas dr. Kęstutis Girnius įsitikinęs, kad šalies gyventojų baimes atvykėlių atžvilgiu paskatino ir valdžios institucijų atstovų pasirinkta retorika, kai ši krizė buvo įvardinta kaip hibridinis karas. Jo nuomone, žmonių reakcijos nebūtų tokios audringos, jeigu migrantai būtų įvardijami ne kaip grėsmė, o kaip tam tikras laikinas nepatogumas, kurį greitai pavyks išspręsti.
 
„Šitie žmonės nėra pavojingi. Nežinau, kodėl juos reikia pristatyti kaip būsimus teroristus“, – Vyriausybės retorika stebėjosi VU politologas.
 
Tačiau visiškai kitaip valdančiųjų kalbėjimą vertina Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas dr. Virginijus Valentinavičius, manantis, kad protestai prieš pabėgėlius yra daugiau susiję su dalies Aliaksandro Lukašenkos režimui simpatizuojančių marginalių grupių norais išreikšti nepasitenkinimą prieš Vyriausybės vykdomą politiką.
 
„Yra žmonių, kuriems Lukašenka mažiau baisus negu Landsbergiai“, – juokėsi MRU politologas.
 
Jis įsitikinęs, kad Vyriausybės atstovai, aiškiai įvardindami šiuo metu vykstančius procesus kaip hibridinį karą, tiesiog bando šalies gyventojams atskleisti tikrąsias nelegalios migrantų krizės priežastis.
 
„Vyriausybė bando paaiškinti, iš kur ta migrantų krizė atsirado. Tiems, kurie pritaria Vyriausybės politikai dėl Baltarusijos, paramai opozicijai, toks paaiškinimas, ko gero, yra pakankamas. Tiems, kurie mano, kad Lukašenka yra puikus lyderis, o Lietuvos Vyriausybė tik pykstasi su juo visai be reikalo, toks paaiškinimas yra nepriimtinas. Lietuvoje yra ir taip, ir taip galvojančių“, – samprotavo V. Valentinavičius.
 
K. Girnius: šie bėgliai nėra smogiamoji jėga
 
Politologas Kęstutis Girnius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Visgi K. Girnius laikosi pozicijos, kad valdžios institucijų elgesys reaguojant į šią krizę, ją pateikiant kaip ataką prieš Lietuvą, sukėlė kur kas audringesnes dalies visuomenės reakcijas.
 
„Kai tik buvo įvesta ekstremalioji situacija, buvo sušaukta Valstybės gynimo taryba, buvo įstatymai ir rezoliucijos, kad čia hibridinis karas. Manau, kad tai duoda tokį atspalvį, kad Lietuva beveik yra puolama. Šie bėgliai, mano nuomone, nėra smogiamoji jėga. Tai žmonės, kurie nori patekti į Vakarus ir jiems nepasisekė“, – Eltai sakė VU politologas, tuo pačiu akcentuodamas, kad migrantų tikslas nėra kenkti Lietuvai.
 
„Šie žmonės nėra visiškai nekalti, nes jie vis tiek pažeidžia sieną, bet jų tikslas nėra, kad kenktų Lietuvai, bet kad patektų į Vakarų Europą“, – įsitikinęs jis.
 
Visgi su tokiu valdančiųjų kalbėjimo vertinimu nesutinka V. Valentinavičius. Pasak jo, reikėtų atskirti, kad Vyriausybė, kalbėdama apie hibridinį karą, esą akcentuoja būtent Baltarusijos režimo vykdomą agresyvią užsienio politiką, o ne migrantų neva keliamas grėsmes.
 
„Kai Vyriausybė kalba apie hibridinį karą, ji turi galvoje ne pabėgėlius, bet Lukašenką. Man neteko girdėti, kad kas nors iš Vyriausybės kalbėtų, jog patys pabėgėliai savaime kelia pavojų. Yra Lukašenkos režimas ir jo politika, labai agresyvi laikysena, kelianti pavojų. Tie žmonės, kurie Lukašenkos pagalba pereina Lietuvos sieną, nelabai suprasdami, kur ir kaip jie atsidūrė, yra nekalti. Aš nemanau, kad Vyriausybės retorika pabėgėlius padaro baisesnius“, – teigė MRU politologas.
 
Pasak jo, prie baimių kurstymo kur kas labiau prisideda tokios kontroversiškai vertinamos grupės kaip „Šeimų maršo“ rėmėjai. Politologo nuomone, tokių organizacijų veikimas iš esmės nukreiptas prieš griežtą Lietuvos politiką, kurią A. Lukašenkos atžvilgiu vykdo Ingridos Šimonytės vadovaujama Vyriausybė.
 
„Migrantus padaro baisesniais tie, kurie bėga prie sienos ir reikalauja statyti užtvaras, kulkosvaidžius ir nieko neįleisti. Tai yra visiškai kraštutinės, marginalios jėgos, kurios pagal veikėjus sutampa su Vingio parko maršu. Jos kelia triukšmą kiekviena proga, jis yra nukreiptas prieš dabartinę valdančiąją daugumą“, – tikino V. Valentinavičius.
 
VU politologas: pagrindas rūpintis dėl migrantų atsirastų tada, kai Dzūkijos miškuose pasislėptų desantininkai
 
Visgi K. Girnius įsitikinęs, kad valdžios susirūpinimas dėl hibridinio karo šiuo metu yra nepagrįstas. Politologo tvirtinimu, dabar į Lietuvą patekusių migrantų skaičius esą yra palyginti mažas. Net jeigu jis padidėtų dar dvigubai, didžioji dalis migrantų, jo nuomone, vis tiek negautų teisės į prieglobstį. Todėl rūpintis dėl galimo hibridinio karo, VU politologo vertinimu, būtų galima tik tuo atveju, jeigu Lietuvos sieną iš tiesų kirstų pakenkti valstybei siekiantys apmokyti kariai.
 
„Jeigu Lietuvos sieną kirstų nemažas būrys desantininkų, jie pasislėptų Dzūkijos miškuose, atsirastų saugumiečių, bandančių sukurti penktąją koloną, tuomet būtų pagrindo rūpintis. Bet taip nėra. Šie žmonės to nedarys. Manau, kad reikėtų daug ramiau kalbėti, nedidinti isterijos. Manau, kad toks kalbėjimas gali ilgainiui kenkti Lietuvos įvaizdžiui kitur. Tai rodo valdžios nepasirengimą. Šitie žmonės nėra pavojingi. Nežinau, kodėl juos reikia pristatyti kaip būsimus teroristus“, – tikino K. Girnius.
 
Nors V. Valentinavičius ir sutinka, kad kalbėti apie tarp migrantų esančius Baltarusijos tarnybų apmokytus asmenis pagrindo šiuo metu nėra, jis tuo pačiu tvirtina, kad Ministrų Kabinetas apie tai esą ir nekalbėjo. Pasak jo, baimes pirmiausiai kursto apskritai migrantų neįsileisti reikalaujantys radikalai.
 
„Dėl žaliųjų žmogeliukų ir diversantų tikrai dar anksti apie tai kalbėti, bet vėlgi man neteko girdėti, kad kažkas iš Vyriausybės taip kalbėtų. Baimes kelia tie, kurie lekia prie sienos ir piketuoja, reikalauja neįleisti pabėgėlių išvis, ko Lietuva teisiškai negali daryti. Šios jėgos yra radikalios. Tai būtent maršininkai, kraštutinės nacionalistinės jėgos, „Pro Patria“, Radžvilo „susivienijimas“ pradeda šaukti, kad čia yra keliamas pavojus šventai Lietuvos žemei ir jie reikalauja imtis radikalių, ne europietiškų priemonių“, – mano MRU politologas, kartu pažymėdamas, kad šių grupių pažiūras atspindi ir pastarųjų rinkimų rezultatų tendencijos.
 
„Pažiūros ir baimės sutampa pagal paskutinių rinkimų rezultatus. „Valstiečių“, Lenkų rinkimų akcijos rinkėjams toks paaiškinimas (dėl prieš Lietuvą vykdomo hibridinio karo – ELTA) yra nepriimtinas, jie galvoja, kad Baltarusijoje žmogaus teisės nėra pažeidžiamos ir Lietuva visai be reikalo į tuos procesus kreipia dėmesį. Tada priimami pareiškimai, kad mums nereikia pabėgėlių stovyklų ir panašiai. Kaip Petras Gražulis iš Seimo tribūnos pareiškė, kad migrantų krizę sukėlė Landsbergiai. Taip galvojančių Lietuvoje yra“, – tvirtino V. Valentinavičius.
 
V. Valentinavičius: pabėgėliai yra tobulas A. Lukašenkos įrankis radikalų mobilizacijai
 
Virgis Valentinavičius. Slaptai.lt nuotr.

MRU politologo vertinimu, vienas iš A. Lukašenkos tikslų į Lietuvą siunčiant nelegalius migrantus ir buvo siekis pakurstyti Lietuvos gyventojų baimes, bei taip paskatinti aktyviau veikti vietines radikalias grupes.
 
„Lukašenka, manipuliuodamas pabėgėliais, turi tobulą įrankį mobilizuoti radikalias, marginalias politines jėgas Lietuvoje. Tai ir vyksta. Atėjo pabėgėliai ir iš karto prie sienos radikalų piketai. Taip, Lukašenka daro didelę įtaką šiems procesams, duoda dar vieną dingstį antiglobalistiškai, supernacionalistiškai, superkonservatyviai nusiteikusiai mažumai lipti ant barikadų ir su kažkuo kovoti“, – įsitikinęs V. Valentinavičius.
 
Tačiau K. Girnius mano, kad A. Lukašenkos režimas iš šios situacijos laimėtų daug mažiau, jeigu migrantai pačioje Lietuvoje nebūtų pateikiami kaip hibridinio karo įrankis. Jis įsitikinęs, kad valdžios institucijos šiuo metu turėtų siekti numalšinti visuomenėje kilusias aistras ir baimes.
 
„Aš manau, kad svarbu su migrantais teisingai elgtis. Yra galimybė, kad reikalai gali pasukti į blogąją pusę, bet kai šitie žmonės yra pristatomi kaip pavojus, o ne kaip laikinas nepatogumas, tai neišvengiamai sukelia neigiamas reakcijas. Tai, kad Dieveniškių žmonės yra nepatenkinti, tai irgi yra suprantama, nes staigiai į tavo kaimą ar miestelį yra perkeliami 200-400 žmonių, kurie priklauso visiškai kitai kultūrai, kurie nemoka tavo kalbos. Bet aš manau, kad reikia paaiškinti ir mėginti gyventojus nuraminti“, – sakė VU politologas,
 
Nelegaliai kirtę Lietuvos sieną. ELTA nuotr.

Kartu jis pabrėžė, kad dabartinė valdančiųjų reakcija į migrantus taip pat suteikia tam tikros medžiagos ir galimybių informacija manipuliuoti A. Lukašenkos ar Vladimiro Putino propagandos ruporams.
 
„Jau dabar yra kritikuojama, kad bėglių teisės yra pažeidžiamos ir kad jie nėra priimami taip, kaip reikalauja tarptautinė teisė. Tuomet ir Maskva gali pasakyti, kad lietuviai vaizduoja vykdantys vertybių politiką, bet kai kažkas nemalonaus atsitinka, visi jų principai išnyksta“, – sako K. Girnius.
 
ELTA primena, kad praėjusią parą, pirmadienį, pasieniečiai, pirminiais VSAT duomenimis, sulaikė 41 iš Baltarusijos neteisėtai sieną kirtusį migrantą. Iš viso šiemet pasienyje su Baltarusija sulaikyti 2 158 neteisėti migrantai.
 
Tarp 41 pirmadienį sulaikyto užsieniečio 34 prisistatė Irako piliečiais ar turėjo šios šalies dokumentus.
 
Dieveniškių kaimo bendruomenės protestas prie VRM. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Šiemet į Lietuvą iš Baltarusijos iki vidurnakčio iš pirmadienio į antradienį bandė patekti 2 158 neteisėti migrantai. Šis skaičius yra daugiau kaip 26 kartus didesnis, nei buvo per visus 2020 metus, pažymima VSAT pranešime. Vien liepą pasieniečiai sulaikė 1 497 migrantus. Birželį tokių buvo 473, gegužę – 77, balandį – 70, o kovą – 8.
 
Tarp šiemet pasienyje su Baltarusija sulaikytųjų daugiausia yra Irako piliečių ar jais prisistačiusių užsieniečių – 1 153. Taip pat sulaikyti 182 Kongo, 121 Kamerūno, 78 Gvinėjos, 74 Irano, po 69 Sirijos ir Afganistano, 68 Rusijos bei kitų šalių piliečiai.
 
Nuo metų pradžios, pirminiais duomenimis, daugiausia migrantų sulaikyta Druskininkų savivaldybės ribose – 566. Šalčininkų rajone sulaikyti 473 neteisėtai iš Baltarusijos patekę užsieniečiai, Ignalinos – 366, Varėnos – 355, Švenčionių – 174, Lazdijų – 142.
 
Labai išaugus tokių atvejų skaičiui VSAT sustiprino sienos su Baltarusija apsaugą. Be įvairių organizacinių priemonių, į šį ruožą buvo komandiruoti pareigūnai iš kitų VSAT padalinių bei skirti papildomi techniniai ištekliai. Be to, pasieniečiams į pagalbą atėjo pajėgos iš kitų Lietuvos institucijų, tarp jų kariuomenės, taip pat Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūros „Frontex“ bei Estijos pareigūnai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.07.21; 08:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Baigiasi pirmieji Gitano Nausėdos prezidentavimo metai, kupini iššūkių tiek šalies viduje, tiek ir išorėje, nuo gaisro Alytuje iki pandemijos, „pagardintos“ provokacijomis iš įvairių mažumų pusės, pradedant žydais bei Vilniaus meru ir baigiant netradiciniais seksualais.

Kaip sekėsi prezidentui laviruoti tarp politinių, socialinių ir kultūrinių scilių bei charibdžių, ne kartą kalbės ir rašys politologai, politikos apžvalgininkai. O aš, klausydamasi ir skaitydama, kaip sutartinai įvairaus plauko plunksnos karžygiai užsipuldinėja prezidentą, patikėjau, kad pakeisti psichologiją yra dar sunkiau, nei iš kiaušinienės atkurti žalią kiaušinį.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Išgalandus dantis į „Plieninę magnoliją“, matyt, bijoma prarasti pjovimo-kramtymo įgūdžius. Juolab, kad analizė ar įžvalgos „Kam tai gali būti naudinga?“ įkandamos nedaugeliui.

Užkliūva praktiškai viskas, pradedant tuo, kad dabartinis prezidentas yra šeimos žmogus. Tokios šeimos, kokios ligi šiol neturėjo joks  ligšiolinis visą kadenciją išdirbęs poste posovietinės Lietuvos prezidentas: turi sutuoktinę, kuri aktyviai ieško savęs Pirmosios  ponios vaidmenyje (o ką galime prisiminti apie prezidentų A. Brazausko ar D. Grybauskaitės antrąsias puselės?). Turi vaikų, kuriais negalėjo piliečių smalsumo pakutenti nei prezidentas V. Adamkus, nei vėl ta pati D. Grybauskaitė.

Pagaliau, prezidentas G. Nausėda neslepia, jog yra mylintis sūnus, dar neišgyvenęs viso skausmo dėl beveik prieš šešerius metus mirusios mamos ir itin jautriai besirūpinantis garbaus amžiaus tėveliu.

Prezidentas Gitanas Nausėda dalyvauja Darbėnų miestelio šventėje. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.

Pastaruoju metu pasirodė keletas straipsnių, kuriuose apžvelgiama prezidentės Dalios Grybauskaitės epocha, analizuojamas jos palikimas. Nesiimdama panašios analizės, vieną „našlės šapelį“ į laužą, kuris turėtų arba sudeginti, arba sušildyti kadenciją baigusią prezidentę, norėčiau į mesti ir aš: prezidentei su savo „kariauna“ pavyko taip išklibinti tradicinės šeimos sampratą ir pamatus, jog „modernieji“ lietuviai ištikimybę tradicinei šeimai, jos vertybėms bei normalius, natūralius meilės ir pagarbos jausmus tarp šeimos narių laiko kritikuotinu ir net smerktinu dalyku. Tai ypač aiškiai pasimato interneto komentaruose…

Ir ko sulaukėme? Grupelė seksą laikančių svarbiausiu žmogaus užsiėmimu ir vertybe netradicionalų viešai šaiposi iš Prezidento, provokuodama jį žaisti vaikiškus žaidimus (jei myli mane, šok į pro langą ar į šulinį, ar prisisek ženkliuką, liudijantį netradicinę seksualinę orientaciją ir t.t.) didele smėlio dėže paverstoje šalies sostinėje.

Kaip buvo iki to nusirista?

Pradžią davė žurnalistai. Ypač stengėsi „Lietuvos ryto“ klaviatūrų takšnotojai, savo laiku metodiškai užsipuldinėję ir prezidentę D. Grybauskaitę. Lyderis – Vytautas Bruveris, kuris iškart suskato ieškoti diagnozės: prezidentui vėjaraupiai ar blogiau?

Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Negaliu nepritarti žurnalistui Česlovui Iškauskui, kurį nustebino V. Bruverio unisonu su marginaliniais Rusijos portalais (žr., pavyzdžiui, SPUTNIK https://lt.sputniknews.ru/columnists/20200123/11172449/Opyat-dvoyka-Prezident-Litvy-ne-spravilsya-s-domashnim-zadaniem-po-istorii.html) išriaumota kritika prezidentui dėl to, kad jis kartu su Lenkijos prezidentu nevyko į Holokausto metinių minėjimą Izraelyje, o pasirinko tragiškąjį jubiliejų ir tragedijos aukas pagerbti tame žemės lopinėlyje, kuris ir buvo pasirinktas atskaitos tašku Holokaustui minėti.

V.Bruverį rusų portalas pamylavo ir pagyrė, išvadinęs „blaiviai mąstančiu“ („прав был трезвомыслящий Бруверис“). Saldu, ar ne? Bet jei tave ima girti tavo priešų draugai ar draugų priešai, kas esi tu?

Dabar žurnalistų choras stebisi, kodėl Prezidentas atsisakė vykti į susitikimą su Estijos ir Latvijos prezidentais tartis dėl bendros pozicijos Astravo AE klausimu, nors  visi (išskyrus „choro“ žurnalistus?) žinojo, kad tame susitikime bendra pozicija nebus surasta, todėl kelionės tikslas tampa visai miglotas.

Beje, apie tai gana aiškiai pasisakė diplomatijos vingrybėse gerai pasikaustęs profesorius Vytautas Landsbergis. O jei būtų pasivarginta atidžiau pasiklausyti, ką kalba Latvijos prezidentas, būtų paaiškėję, kad net artimiausios mūsų kaimyninės valstybės vadovai neturi vieningos nuomonės, kaip elgtis su Astrave pagaminta elektros energija. Tai su kuo ir apie ką būtų reikėję tartis mūsų  Prezidentui?

Žodingais priekaištais prezidentui taškosi ne tik žurnalistai.

Štai EP narys Stasys Jakeliūnas, niekaip negalėdamas pamiršti (ir dovanoti) Prezidentui jo buvusių darbinių santykių su vienu iš didžiausių Lietuvoje veikiančiu skandinavų banku, teiraujasi: „Prezidentas Nausėda – veidmainis?“ Ir tėškia išvadą: „kalbėti apie etikos standartus ir reikalauti jų laikytis iš kitų politikų, /…/mano įsitikinimu, Prezidentas G. Nausėda neturi jokios moralinės teisės“.

Nesiruošiu advokatauti valstybės vadovui, turinčiam daugiau išmanymo ir galių pačiam formuluoti savo nuomonę bei ją apginti, nei aš, bet visgi norėčiau priminti visiems, kuriems užkliūva prezidento G. Nausėdos buvę darbiniai santykiai su bankais, jog jis vienintelis iš iki šiol buvusių prezidentų ne tik neapsimeta negirdįs ir nematąs poreikio turėti Lietuvai valstybinį banką, bet ir nedviprasmiškai palaiko tokio banko steigimą. 

Daugiau takto vertinant prezidento darbą rodo politologai Lauras Bielinis, Kęstutis Girnius, nors ir neglosto vien paplaukiui. Pavyzdžiui, pastarasis, besimezgant Gordijaus mazgui dėl ministro J. Narkevičiaus, atvirai nepalankiai vertino prezidento komandos neatsakingumą, teikiant prezidentui suveltą informaciją apie ministro įdarbintus bendrapartiečius.

Prezidentas, tvirtindamas, kad J. Narkevičius „įdarbino“ mažiausiai 20 savo partiečių ir su jais susijusių žmonių ministerijai pavaldžiose įmonėse, kaip sakoma, „šovė sau į koją“, nes, mesdamas tokį kaltinimą prezidentas G. Nausėda, K. Girniaus nuomone, jau turėjo turėti sąrašą tų dvidešimties partiečių, jų samdymo datas bei pareigybes. Bet neturėjo…

Taigi, jau tuomet ėmė aiškėti sunkiai suprantamas kai kurių Prezidento komandos narių aplaidumas ar nesumanumas, teikiant Prezidentui netikslią informaciją.

O kiek panašių, švelniai tariant, nesusipratimų yra buvę per prabėgusius prezidento kadencijos metus, apie kuriuos žurnalistai dar nesuodė?

Gal būtent todėl, kad „nesuodė“, ir paaiškinama ta aistra, su kuria žurnalistų būrys pastarosiomis dienomis lakstė paskui Prezidentą po Lietuvą, mėgindami išgauti kažkokią ypatingą informaciją, susijusią su pokyčiais Prezidento komandoje.

Kaip žurnalistai, įvairios žiniasklaidos priemonės nušviečia prezidento darbą ir gyvenimą, teko stebėti betarpiškai, kai prezidentas lankėsi nedideliame Darbėnų miestelyje Žemaitijos vakaruose, kur buvo švenčiami Šv. Petro ir Pauliaus atlaidai bei minimas bažnyčios 400 metų jubiliejus.

Darbėnai. Slaptai.lt nuotr.

LRT komanda, vos pora žodžių užsiminusi, kad prezidentas atvyko į atlaidus Darbėnuose ir stambiu planu pademonstravusi mano nugarą, kai aš sveikinausi su svečiais, visą dėmesį skyrė tik interviu su Prezidentu, domėdamasi išimtinai pokyčiais jo komandoje ir Vilniaus mero suręsta ir pliažu pavadinta smėlio dėže sostinės širdyje. Darbėnų šventė, miestelio žmonės, jų mintys apie valstybę ar sostinę, net ir tai, kodėl prezidentas nutarė atlaidus švęsti būtent Darbėnuose, žurnalistų nedomino.

LNK ir TV3 žurnalistai, operatoriai taip pat neatsispyrė pagundai pademonstruoti tautai mano nugarą, bet nebe tokiu stambiu planu, o, svarbiausia, surado formą, kuri leido ir gana nuodugniai išsiteirauti prezidento apie jo komandos pokyčius ir smėlio dėžes Vilniuje, ir įterpti miestelio vaizdus, informaciją apie pačią šventę ir netgi pakalbinti vieną kitą šventės dalyvį.

Kokią išvadą apie žurnalistų darbą galėjo padaryti šventės dalyviai, pažiūrėję keleto TV kanalų pateiktą informaciją? Ko gero, tą pačią, kaip ir aš: gal ne visi Lietuvos TV kanalai dirba tobulai, bet tendencingiausiai informaciją pateikia LRT žinių tarnyba, sukurdama paralelią, į tikrovę nepanašią (ne)realybę…

Pripratusi dirbti, diriguojant D. Grybauskaitei, tam tikra grupė ne tik LRT, bet ir kitų informacijos priemonių žurnalistų, niekaip negali nei priimti, nei objektyviai perteikti informacijos vartotojams svarbiausio skirtumo tarp dabartinio prezidento ir jo pirmtakės: prezidentui G. Nausėdai nuoširdžiai, o ne tik dėl reklamos rūpi visi Lietuvos žmonės, jų gyvenimo vargai ir džiaugsmai.

O prezidentei D. Grybauskaitei Lietuvos žmonės nerūpėjo. Kaip paaiškino filosofas profesorius Alvydas Jokubaitis, D. Grybauskaitė „jautėsi kaip ES susiformavusi, bet Lietuvoje valdanti politikė. Dirbdama Briuselyje į Lietuvos politikus ji žvelgė iš aukšto. Tai nepasikeitė ir sugrįžus į Lietuvą. Tėvynėje ji visą laiką gyveno tarytum užsienyje. Ne todėl, kad Lietuva jai nebūtų buvusi svarbi ar nerūpėtų. Tiesiog meilė tėvynei nesutapo su meile jos žmonėms“. / „Naujasis židinys-aidai“, 2020, 4/.

Belieka tikėtis, kad neobjektyvi žurnalistika ir ja tikinčių žmonių priekaištai neprivers prezidento G. Nausėdos užsidaryti savyje, atitolus nuo regionų ir jų žmonių.

Gitanas Nausėda. Prezidentūros nuotr.

O kol kas galime pasidžiaugti šiais Prezidento įspūdžiais iš viešnagės Darbėnuose: „Visada džiaugiuosi matydamas, kaip įvairūs Lietuvos miesteliai atgimsta, atranda savo šaknis, brandina bendruomenines idėjas. Šiandien įsitikinau, kad vietoje nestovi ir pirmyn juda Darbėnai – vieta, kuri visada liks mano širdyje, ir kur visada liks dalelė mano širdies./…/

Branginu tai, kad kaskart atvykęs į Darbėnus, randu čia iniciatyvių, stiprių, drauge veikti gebančių žmonių. Todėl, kalbėdamas vietinėje bažnyčioje susirinkusiems miestelio šventės, Petrinių, dalyviams, raginau ne tik puoselėti istoriją, džiaugtis 400 metų, prabėgusių nuo pirmosios katalikų bažnyčios Darbėnuose įkūrimo, bet ir niekada nepamiršti, kad visi esame istorijos kūrėjai. Visi kartu galime ir turime prisiimti atsakomybę dėl to, ką mes paliksime savo vaikams, anūkams ar dar vėlesnėms kartoms.

Esu tikras, kad Darbėnai jau eina teisingu keliu. Praėjusiais metais su didžiausiu džiaugsmu patvirtinau miestelio herbą, simbolizuojantį jo klestėjimą tiek praeityje, tiek ir dabartyje. Norėčiau, kad visi Lietuvos miestai ir miesteliai ieškotų ypatingo ryšio su savo praeitimi, kartu atrasdami naujų, gerovę žadančių kelių.“

2020.07.09; 15:18

Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Nepaisant užplūdusio nerimo dėl koronaviruso, jau pradėjome galvoti: kada sėsime, kada sodinsime, kur ir kaip įsigysime sėklų, daigų, kokia darže bus sėjomaina, ar ne laikas ruošti žemę šiltnamyje… Mintys nelengvos, nes mūsų planus kaip reikiant jaukia nelemtas virusas, kone visą tautą nubloškęs į izoliaciją.

Bet šiame pasipriešinimo infekcijai fronte nerimsta ir politinės batalijos. Kaipgi kitaip: juk tokia žmogiškoji prigimtis – pulti prie lovio, versti oponentą iš kėdės, lieti pagiežą ir prisiminti senas nuodėmes (kitų). Tiesa, kaip pastebėjo politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius, praėjusią savaitę įsivyravo lyg ir paliaubos. „Vadovaujantys politikai laikėsi santūriai, vienas kitam nepriekaištavo, nesistengė vieni kitiems suversti atsakomybės. Opozicija neskubėjo kritikuoti valdžios veiksmų,“ – rašė jis BNS komentarų skiltyje.

Prezidentas G. Nausėda švelniai pakritikavo Vyriausybę, surado nežymių trūkumų ministro A. Verygos darbe, su ašaromis akyse pakalbėjo apie tautos išlikimą. S. Skvernelis rado kompromisą: jis nepašalino A. Verygos iš Ekstremalių situacijų centro vadovo pareigų, o tapo dar vienu jo viršininku – įkūrė specialų koronaviruso krizės valdymo komitetą.

Atrodo, viskas aprimo. Bet Seimo, nulindusio į aklinus apkasus, opozicija vėl pagalando ietis. G. Landsbergis apkaltino Vyriausybę klaidomis ir paprašė Prezidentą skubiai sušaukti Valstybės gynimo tarybą. Kurtinančiu aidu nuskambėjo buvusios prezidentės D. Grybauskaitės „liapsusas“: per LRT ji pareiškė, kad „šis ministras, apie kurį ten mėgina kažkas kalbėti, kad arklių nekeičia perėjoje, tai kažin ar jį galima laikyti tuo arkliu, kuris gali apskritai ką nors patraukti. Jis labiau primena kitą gyvūną, kuris tik moka prieštarauti, neigti, neleisti ir neduoti“. K. Girnius šį nusišnekėjimą įvertino taip: „krizės metu nevaldomas liežuvis tampa didžiule problema…“

Gerai, kad tokie palaidi liežuviai neturi atsako: psichiatras A. Veryga ramus ir kultūringas žmogus. Įsidrąsinęs tas kultūringas žmogus penktadienį nušalino nuo pareigų Kauno klinikinės ligoninės direktorių Albiną Naudžiūną, nes jam pakako vienos garsios žurnalistės veidaknygėje pasidalintų nuotraukų, esą ligoninėje gydytojai ir personalas kelis kartus naudoja tas pačias apsaugos priemones. Policiniu įkarščiu sureagavo ir premjeras. Tačiau šeštadienį jau buvo minama ant stabdžių: įsižeidęs ligoninės vadovas „turi palaukti šone“, kol vyks tyrimas. Mat, gydymo įstaiga nebuvo gavusi pakankamai apsaugos priemonių, kad jas galėtų keisti po kiekvienos pamainos.

Ketvirtąja valdžia vadinamos žiniasklaidos klausyti reikia, juo labiau, kad ji dabar, rodos, pakilusi į antrąją poziciją. Bet ar visada?

Draudžiama žaisti. Slaptai.lt nuotr.

Vyriausybė kovai su virusu skiria milžiniškas lėšas, dar milijardus skolinasi. Bet aukoja ir žmonės – verslininkai, sporto, meno pasaulio veikėjai, šiaip pavieniai. Pavydime, kai Ronaldo ar koks Gasolis ar Messis tam skiria milijonus – jie pasaulinio masto turtuoliai. Bet netrūksta jų ir Lietuvoje. Antai pirmasis Lietuvos nacionalinis mecenatas, bendrovės „Teltonika“ vadovas Arvydas Paukštys, kurio milijoninės paramos dėka prieš dvejus metus mano gimtinėje buvo pastatyta 2013 m. sudegusi Balbieriškio bažnyčia, dabar iš įmonės pelno Prienų savivaldybei skyrė apie 50 tūkst. eurų kovai su pavojingu užkratu…

Kadenciją baigusi Prezidentė D. Grybauskaitė iš savo vadovaujamo Paramos fondo kovoje su koronavirusu skyrė 14 mln. eurų mokslininkams, kuriantiems įrankius viruso sukeliamos infekcijos ligos diagnostikai, bei nupirko tūkstančius apsisaugojimo priemonių. Priminsiu, kad fondas įkurtas kovo 16 d. Finansų ministro įsakymu, sąsk. Nr. LT 56 1010 0000 0853 2407.

Politinių intrigų raizgalynė. TSPMI plakatas. Slaptai.lt fotografija

Profesorius V. Landsbergis iš savo paramos fondo kapitalo skyrė 100 tūkst. eurų. Pusė labdaros teko labai reikalingai Laisvės TV akcijai „Laikykitės, medikai“ bei tiek pat Vilniaus miesto savivaldybės „Gyvybės langelis medikams“ fondui. Tokį sprendimą palaikė VLF valdyba.

Tačiau žiniasklaidoje atsirado tokių, kurie puolė menkinti šias puikias iniciatyvas ir kaltinti paramos teikėjus visomis nedorybėmis, pradedant pinigų savinimusi, baigiant senomis biografinėmis „nuodėmėmis“.  Nevardinsiu to deguto pilstytojų – mes juos puikiai žinome. Nuo neatmenamų laikų kai kurie veikėjai, net iš man artimo žurnalistų luomo, nepatekę prie valdžios lovio, taškosi į kairę ir į dešinę, kurpdami visokius paskvilius apie profesoriaus tvartelius, jo visko pertekusią giminę, apie eksprezidentės „juodus“ darbelius ir „nešvarią“ praeitį.

Šiuo neramiu metu, kai galvoje ne pavasario žibutės ir pomidorų daigai, mums reikia susitelkimo, o ne drabstymosi purvais. Ir net ne politinių rietenų valdžios Olimpe.

2020.04.01; 13:00

Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

„Valstiečių“ lyderio Ramūno Karbauskio teiginius, kad nėra įsipareigojimo jau šiais metais didinti finansavimą krašto apsaugai iki 2,05 proc., politologai sieja su artėjančiais rinkimais. Pasak jų, valdantieji svarsto skirti daugiau lėšų tiems, kurie savo balsais gali atsilyginti artėjančiuose Seimo rinkimuose.
 
Vis dėlto politologai perspėja, kad, kuo dažniau bus nukeliamas finansavimo klausimas gynybai, tuo sunkiau bus pasiekti partinio susitarimo įsipareigojimą iki 2030 metų gynybai skirti 2,5 proc. nuo BVP.
 
Pastarąjį pirmadienį R. Karbauskis tvirtino, kad neatsitraukia nuo lėšų krašto apsaugai didinimo idėjos, tačiau kartu pažymėjo, jog nėra įsipareigojimų tą daryti taip, kaip buvo suplanuota Vyriausybės. Pasak R. Karbauskio, Lietuvos politinių partijų susitarime įsipareigota 2,5 proc. nuo BVP gynybai skirti iki 2030 metų.
 
„Turime įsipareigojimą iki 2030 metų padidinti finansavimą, tas ir bus padaryta“, – teigė R. Karbauskis, dar pastarąją savaitę pareiškęs, kad visuomenė nesuprastų tolesnio gynybos finansavimo augimo, jeigu valdžia neskirs trūkstamų lėšų mokytojams ar kultūros darbuotojams.
 
Pasak Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) politologo Kęstučio Girniaus, R. Karbauskio siekis šiemet skirti daugiau lėšų pastariesiems nei krašto apsaugai yra suprantamas. Politologas teigia, kad, jei vienerius metus nedidinamos išlaidos gynybai, tai nereiškia, kad žlugdomas partinis susitarimas. Vis dėlto, pažymi K. Girnius, kuo dažniau bus nukeliamas finansavimo klausimas gynybai, tuo sunkiau bus pasiekti partinio susitarimo įsipareigojimą iki 2030 metų gynybai skirti 2,5 proc. nuo BVP.
Politologas Kęstutis Girnius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
 
„Jei vienerius metus nedidinama, tai nereiškia, kad žlugdomas partinis susitarimas. Žinoma, yra pavojus, jei vienus metus atidedi, antrus, trečius metus atidedi, tai ketvirtus metus, ko gero, tu negalėtum pasivyti susitarimo“, – Eltai sakė K. Girnius.
 
„Reikia atsižvelgti į bendrą padėtį ir kiek yra pinigų kitoms reikmėms, o jų reikia nemažai. Finansavimas gynybai taip pat nemažės, jis tik didės, tik tikriausiai kuklesniu tempu. Mintis, kad Rusija kelia grėsmę ir kad mes patys turime rūpinti savo gynyba, – ji taip pat neišnyks. Klausimas, kiek reikia skirti (gynybai. – ELTA)? Krašto apsaugos ministerija ir kariuomenė, kaip ir visose šalyse, yra linkusios paprašyti kuo daugiau“, – teigė K. Girnius.
 
Tuo metu kitas VU TSPMI politologas Ramūnas Vilpišauskas pakitusią R. Karbauskio retoriką sieja su artėjančiais rinkimais.
 
Ramūnas Vilpišauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

„Šiuo atveju pagrindinis aiškinimas, kodėl valdantieji dabar taip ėmė svarstyti, tai kitų metų artėjantys Seimo rinkimai ir noras didinti išlaidas ten, kur tikimasi, kad rinkėjai atsilygins rinkimų metu. Tai reiškia, kad vėliau tą planuotą išlaidų didinimą gali būti sudėtingiau įgyvendinti, jeigu jis nebus laipsniškai realizuojamas. Bus sudėtingas iššūkis tiems, kas ateityje turės numatyti finansavimo didinimą, bet, spėju, dabartinis valdančiųjų pagrindinis planavimo horizontas laiko prasme yra iki kitų metų Seimo rinkimų. Turbūt labiau galvojama apie tai, negu apie galimybes laikytis įsipareigojimų iki 2030 metų ir tam planuoti atitinkamas lėšas“, – teigė politologas.
 
ELTA primena, kad pasirašytame Lietuvos politinių partijų susitarime įsipareigota 2,5 proc. nuo BVP skirti gynybai iki 2030 metų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.26; 03:00
georgia-russia

Kęstutis Girnius – Vilniaus tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, įtakingas politikos apžvalgininkas. Atidžiai skaitau visus jo straipsnius, pasirodančius pačiuose įvairiausiuose Lietuvos leidiniuose. Daugelis K.Girniaus minčių – įdomios, priimtinos, įsidėmėtinos. Ir vis dėlto šiandien į K.Girniaus rašinius pradėjau žvelgti su didele abejonių bei nepasitikėjimo doze. Nepasitikėjimas K.Girniaus samprotavimų nuoširdumu sustiprėjo, kai pagrindiniuose Lietuvos internetiniuose ir popieriniuose leidiniuose pasirodė jo straipsnis “ES ataskaita – smūgis Gruzijai”. Minėtosios publikacijos esmę nusakyti nesunku. Apie ką ten kalbama, išduoda publikacijos pavadinimas. Tačiau tik jį perskaičius paaiškėjo, kieno pusėje įtakingasis mūsų politikos apžvalgininkas. Prisipažinsiu, K.Girniaus užimta pozicija mane suglumino. Mat K.Girniaus simpatijos – ne Gruzijos ir juolab ne Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio pusėje.

Continue reading „Ko nepasakė politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius”

pavojinga_zona_01

Tikriausiai nereikia skaitytojams priminti, kas yra Tomas Dapkus. Tai – LRT žurnalistas, rengiantis aktualias, aštrias, visuomenei įdomias diskusijų laidas. Bet praėjusiosios savaitės laida “Kuo užsiima Lietuvos slaptosios tarnybos ir jų partneriai” paliko keistą įspūdį. Omenyje turiu pokalbį, kuriame jis drauge su parlamentaru Raimondu Šukiu, krašto apsaugos ministre Rasa Juknevičiene ir “Lietuvos žinių” redaktoriumi Valdu Vasiliausku analizavo šiomis dienomis nuolat eskaluojamą slaptųjų CŽV kalėjimų buvimo – nebuvimo Lietuvoje temą. Be abejo, daug dirbantiems žurnalistams ne visuomet pasiseka į eterį paleisti išties vertingą medžiagą. Žinoma, dėl kai kurių nekokybiškų laidų vedantieji niekuo dėti. Laidos kokybė priklauso ir nuo to, kaip, atvirai ar tik puse lūpų, šneka į laidą atėję pareigūnai. Jei žurnalisto kalbinami svečiai nieko konkretaus nepasako, tai vargu ar laidą galima laikyti pavykusia. Bet ar dėl to kaltas vien žurnalistas?

Continue reading „Kaip Tomas Dapkus Lietuvoje ieškojo slaptojo CŽV kalėjimo”