matulevicius_mitinguoja
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas. Slaptai.lt nuotr.

Daug gražių kalbų ir susirūpinimo dėl klimato kaitos. Dėl Žemės planetos užterštumo. Dėl atskirų rūšių gyvūnų išnykimo. Ir išvis pavojaus, kurį kelia mūsų Namams mūsų pačių neprotinga veikla. Kiek mokslininkai be pateiktų skaičių, kad štai jau tuoj, tuoj bus peržengta ta pavojinga riba, po kurios nebegalėsime sugrįžti atgal. Kiek padorūs politikai (nesijuokite, yra dar ir tokių), bei Gyvosios Gamtos išsaugojimo entuziastai beskambintų pavojaus varpais, o problema taip ir nemažėja. Logiškas klausimas – kodėl?

Trumpai atsakyti galima gan lakoniškai – dėl žmogaus prigimtinio GOBŠUMO. Juk patys iš savo patirties žinote: kuo daugiau turi, tuo vis daugiau norisi. Čia kaip toje patarlėje …apetitas ateina bevalgant…

Tačiau problema daugiasluoksnė ir labiau komplikuota, nei atrodo. Ji komplikuota ne tik dėl mūsų jau genuose tvyrančiu godumo įnorio. Įnorio turėti daugiau, kurį evoliucijos teorijos šalininkai gali paaiškinti, kad jis žmoguje išsivystė natūraliai dėl savisaugos instinkto kaupti atsargas badmečiui. Kad būtų kuo pasimaitinti, kai nebebus derliaus, arba nepasiseks medžioklė. Bet tai tiko feodalinei visuomenei arba ankstyvajam kapitalizmui, o ne šiam laikmečiui. Juk už lango – XXI amžiaus trečiasis dešimtmetis.

Dar niekada žmonija nebuvo pasiekusi tokių mokslo ir technologijų aukštumų, kaip dabar. Dabar technika tokio lygio, apie ką prieš pusšimtį metų rašytojai rašė mokslinės fantastikos veikaluose. Stebime didžiulio mąsto prekių ir paslaugų gausos augimą. O kokius virtuoziškus marketingo triukus sukuria su ta modernia technika tų daiktų pardavėjai. Sukurta visa milijardinės vertės visų mūsų įpročių stebėjimo ir elgsenos sistema, kurios tikslas labai žemiškas. Įbrukti mums kuo daugiau niekam nereikalingų daiktų. Šis laikmetis jau keletą gerų dešimtmečių turi savo išskirtinį ryškų bruožą – Perteklinį Vartojimą. Taip, būtent – Perteklinį. Mes su jumis jau gyvename ne šiaip vartotojiškoje visuomenėje, į ką mus atvedė kapitalizmas ir laisva rinka, bet Perteklinėje. Pripažinkite, kad tai paprasta kaip 2×2, mūsiškė ekonomika dabar laikosi ant molinių vartojimo kojų. Tik sumažėja vartojimas ir ekonomika stagnuoja/stoja. Kad suktųsi užburtas dabartinės ekonomikos laikrodis, negalima sustoti vartojus. Kuo mes daugiau vartojame, tuo labiau auga BVP. Tuo labiau turtėja ir taip turtingi. O prie visos gausos skurdžiai dar labiau skursta. Ir dar vienas paradoksas, kuo daugiau vartojama, tuo daugiau viskas brangsta. Kodėl? Todėl, kad kapitalistas gerai supranta vartotojišką psichologiją. Vartotojas vis tiek pirks, nes jis taip išauklėtas, taip suformuotas. Jam taip įteigia platūs socialiniai tinklai ir, šiaip jau, gan naudingas internetas. Pirkti ir vartoti tiesiog tapo mūsų gyvenimo būdu.

Lietuvos miškai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Deja, gan atsargiai kalbama apie vartojimo bumo pagimdytos bene svarbiausios problemos. Kuo daugiau vartojame, tuo daugiau reikia resursų. Net įvertinant ir tai, kad mokslo ir eksponentiškai besivystančių aukštųjų technologijų dėka šių resursų sąlyginio daikto vieneto pagaminimui arba paslaugos suteikimui reikia vis mažiau. Tačiau auganti perteklinio vartojimo gausa tokia sparti, kad jokios technologijos to neišsprendžia. Ir veidmainiškai elgęsi politikai ir aukštosios galios institucijos mums bandydamos įpiršti melagiena grįstą naratyvą, kad mes, bent ES, sukursime žiedinę, resursus taupančią ekonomiką. Kaip, ponai ir ponios, jūs tai padarysite neatsisakę perteklinio vartojimo? Sąžiningas atsakymas – niekaip. Nes tai tiesiog neįmanoma suderinti. Jeigu tik pradedame taupyti, mažėja vartojimas ir stoja ekonomikos augimas. O jeigu ir toliau taip nesaikingai vartosime, tai galutinai nuniokosime Planetą. Išnaudosime jos resursus, užteršime vandenis ir galų gale išbalansuosime visą Žemės biosferą, visą jos ekosistemą.

Turime vieną vienintelę išeitį – nuo perteklinio vartojimo pereiti prie saikingo vartojimo tuo pačiu pakeičiant ir gyvenimo būdą. Juk net nelabai išmintingam, ir per daug apie tai nemąstančiam, turėtų būti aišku, kad žmogui nereikia dešimties mašinų, keleto namų arba šimtus milijonų kainuojančių jachtų. Kam kalnai drabužių arba visų kitų buities reikmenų, kurie nebetelpa net į didžiausias spintas. O kiek į šiukšlyną išmetama maisto. Juk ir paauglys jau žino, kad kaip mes kiekvienas į šį pasaulį ateiname nuogi, taip iš jo nieko ir neišsinešame. Tada logiškas klausimas – o kam tas besaikis turto kaupimas? Kai kas aiškina, kad taip rūpinamasi savo palikuoniais. Deja, tai saviapgaulė. Nei vaikai už tėvus gyvenimo nenugyvens, nei tėvai – už vaikus. Kiekvienas turime savo gyvenimą ir jį nugyventi dvasine ir materialine prasme galime tik mes patys. Yra aibė pavyzdžių, kokios baisios pasekmės ištiko tas šeimas, kurios pažeidžia šią gyvenimišką taisyklę.

Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Atėjo laikas, kai privalome pradėti gan rimtą diskusija apie vartotojiškos visuomenės atsisakymo ir perėjimo prie sakingos, o tai jau siejasi ir su kita stipria žmogaus gyvenimo dedamąj, ir padorios visuomenės kūrimo. Tai būtų saikingo/pakankamo vartojimo ir dvasinio padorumo principais grįsta visuomenė, naujas mūsų gyvenimo būdo pagrindas. Iš pirmo žvilgsnio tai skamba kaip utopija. Bet ir dabartinis žmonijos progresas, kaip minėjau prieš keletą dešimtmečių taip pat atrodė. Tai įmanoma.

Reikia tik įsisąmoninti vieną realybę. Jeigu taip nepasielgsime, tiesiog žlugsime. Tai tik laiko klausimas. Veikti šia linkme tikslinga plačiu frontu, bet pradėti reikia nuo Šeimos. Toliau tai logiškai tęsiant visoje švietimo sistemoje -vaikų darželis-mokykla-aukštoji mokykla – darbiniai ir kiti visuomenės socialiniai santykiai. Ir tai ženkliai prasmingiau nei per prievartą dabar bandomą darželinukams, prieš tėvų valią, įbrukti genderizmo ideologiją.

Suprantama, tam būtina paruošti bendrą visuomenės opiniją, o svarbiausia sutarti kokį pasirinkti būsimą ekonomikos modelį. Viena aišku, kad tokios ekonomikos, kuri remiasi augančiu BVP, privalėsime atsisakyti. Matomai pasinaudojant sparčiai besivystančiu mokslu sugebėsime sukurti visą sistemą rodiklių, kurie atspindės mūsų besikeičiančio gyvenimo kokybę. Nes mūsų siūlomas saikingo vartojimo ir padorios visuomenės esminis naratyvas bus Laimingas Gyvenimas čia šioje Žemės planetoje. O jo esmė – pakeisti žmonijos socialinius santykius iš kiekybinių į kokybinius. Tai yra, kad mes pradėtume vertinti ne daiktų kiekį, o patį Gyvenimą, jo pilnatvę. Kai kas gali pasakyti, kad tai, kas parašyta neįgyvendinama. Galbūt. Nežinau. Tačiau privalome suprasti – tai neišvengiamybė. Nes kita alternatyva žmonijos susinaikinimas. O susinaikinimui ji turi du būdus:

  1. a) branduolinis pasaulinis karas;
  2. b) Žemės planetos ekosistemos sunaikinimas.

Ir, deja, kitų pasirinkimų neduota.

Kas liečia karą, tai čia galima rašyti ir kalbėti daug ir ilgai. Tačiau yra gan aišku, kad karą Rusija arba pralaimės arba, patraukusi savo kraugerį psichopatą iš posto, pati nutrauks šį beviltišką pačiai jai karą ir pasitrauks iš Ukrainos. O kitų didžiųjų pasaulio valstybių lyderiai, nesiginčijant kieno santvarka pranašesnė, vėl susės už bendro stalo ir sutars, kad sunaikinti Žemę niekam nenaudinga ir pademonstruodami išmintį, kaip ir dera lyderiams susitars, kad pasaulis bus daugiapolis, o kiekviena tauta-valstybė tvarkysis viduje taip, kaip nori jos žmones. Juk sugebėjo 77 metus Europa išgyventi be karo. Ir tai egzistuojant blogio imperijai SSRS. Tai negi dabar visi išsikraustė iš proto. Juk nugalėtojų nebus, tai ir vaikui aišku.

Tolumoje – Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dėl antro bus net sunkiau susitarti, nes čia kaip minėta aukščiau įsimaišo žmogaus gobšumo faktorius. Prieš vartotojiškos visuomenės atsisakymą gan aršiai kovos žemės turčiai. Visgi ta nebeviltiška. Egzistuoja viena nors kol kas ir nedidelė Viltis. Tų turčių  tikrai labai nedaug. Ir jie nėra vieningi. Be to juk ne vien pinigai valdo pasaulį. Bent žmonijos progresą deja nulėmė ne turčiai, o pasiaukojantys idealistai. Nepraraskime Vilties bei Tikėkime, kad ir šiame istoriniame mūsų egzistencijos etape tokių atsiras pakankamai. Svarbu pradėti kalbėtis. O tada atsiras ir mąstymas…o po jo prasmingas veikimas.

Daktaras Algimantas Matulevičius – LRP pirmininko pavaduotojas, LPK Garbės Prezidentas, buvęs LR Vyriausybės ministras, Seimo NSGK pirmininkas

2023.04.25; 08:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Esu girdėjęs liudijimų, kad Dievas išklauso žmogaus maldas, jeigu besimeldžiantysis turi malonės dovaną arba bent tokią loginę galią, besiginčijant su Dievu, kaip Senojo Testamento Jobas. Savo ruožtu mitologiniuose pasakojimuose yra nuorodų, kad galima permaldauti patį likimą, štai mitas apie Orfėją ir Euridikę porina apie tai, jog su meninio įkvėpimo jėga galima pabandyti atšaukti net mirtį.

Žinia, koronaviruso neįmanoma nei permaldauti, nei užkeikti gražiais žodžiais, nepavyks jo priremti prie sienos taip pat ir loginiais argumentais.  

Toks pat aklas ir kurčias proto ir sąžinės argumentams, veikiantis kaip virusinis susargdinimo užkratas yra taip pat lietuviškasis kapitalizmas arba, dar tiksliau tariant, patologinio kapitalizmo lietuviškoji atmaina. Jo varomoji jėga – nepasiduodanti kontrolės mechanizmams ir civilizacijos normoms didžiųjų kompanijų gobšumo patologija. Jeigu norite, lietuviškasis kapitalizmas yra mutavusi ir atspari civilizacijos poveikiui patologinio kapitalizmo forma, kai, metaforiškai tariant, įprasti ligai užkardyti antibiotikai jau nebeveikia, o laisvąja rinka iš inercijos melagingai besivadinantis darinys įgyja anticivilizacinį pobūdį.

Praeitų metų pabaigoje Lietuvoje kilusį kapitalizmo liokajų sukeltą triukšmą dėl išsakytų ketinimų papildomai apmokestinti bankų turtą (lietuviškoje dirvoje veikiantys skandinaviškieji bankai gauna didžiausias visoje Europoje pelno maržas) pavadinau negirdėtu ir neregėtu mūsų padangėje kiaulių choro žviegimu https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-ar-ne-laikas-butu-is-naujo-atsiversti-karlo-marxo-kapitala/. Šiandien nesiruošiu švelninti savo leksikos, kalbant apie lietuviškojo kapitalizmo iškrypimo iš Vakarų civilizuotumo kelio pavyzdžius, atvirkščiai – nauji įvykiai spaudžia paieškoti dar tikslesnių įvardijimų tokios patologijos nusakymui.

MG Baltik skandalo tyrimai ir netirtos Agrokoncerno veiklos peripetijos rodo, kad stambiojo kapitalo bendrovės kartas nuo karto gviešiasi stoti valstybės vietoje, demokratinę visuomenės tvarką bandant pakeisti labiausiai iškrypusiomis oligarchinio korupcinio valdymo formomis. Žinoma, ne viskas taip vienareikšmiška kaip mūsų vaizduotės piešiamos baimės, gyvenimas yra įvairesnis nei punktyrais pažymimos tikėtinos trajektorijos. Pastarosios karantino savaitės įvykiai, sulaikant Lietuvos verslo konfederacijos prezidentą Valdą Sutkų ir  Lietuvos bankų asociacijos prezidentą Mantą Zalatorių, įtarus verslo kapitonais vadinamus žmones korupcine veikla, teikia vilties dėl išlikusio valstybės imuniteto priešintis patologijos įsivyravimui, tačiau niekas nėra tikras dėl to, kas galiausiai nugalės – užklupusi nešvanki kaip sifilis verslo liga, platinama per gobšumo konvulsijas, ar sveikatą stiprinantys antikūniai.

Pinigai. Slaptai.lt foto

Jeigu lietuviško verslo trubadūrų, tokių kaip mačiuliai, skyrienės, vainienės, dargiai, sutkai, zalatoriai, pasisakymus imsime už gryną pinigą, nelieka nieko kito kaip pripažinti liūdną tiesą, kad antivalstybingumas, antinacionalis pobūdis ir antidemokratinis nusiteikimas lietuviškojo verslo apsukose įgyja sisteminį  pobūdį.

 Nepraleisiu progos priminti, kad Grigeo istorija parodė, jog lietuviško verslo plėtotėje sisteminį pobūdį įgyja pati niekšybė.  

 Nepraleisiu progos dar kartą pastebėti, kad trisdešimt Lietuvos laisvosios rinkos instituto veiklos metų yra trisdešimt Lietuvos gėdos metų https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-laisvosios-rinkos-institutas-gedos-metai/ .

Taigi, kaip atrodo bent man, siekiant sistemiškai pasipriešinti niekšybei, nelieka nieko kito, kaip telktis į krūvą, pradėti vienytis tarpusavyje dabar kol kas atskirai per šviesmečius viena nuo kitos veikiančioms socialdemokratinio ar net socialistinio pobūdžio ir patriotinio nusiteikimo pajėgoms, kuriant kažką panašaus  į socialdemokratinę tautos lygą arba, tarkime, antikorupcinį tautos frontą (kai korupcija tampa kitu kapitalizmo pavadinimu). Beviltiškai pasenusio kaip metodologas, bet išliekančiu aktualiu kaip gobšumo fenomenologas K.Marxo žodžius, kad  neva proletariatas neturi tėvynės, pakeičiant dvasios gyvybingumą palaikančiu pasidrąsinimu, jog dirbantysis žmogus visų pirma pluša savo Tėvynės labui.

Gaila, bet privalu pripažinti ir tą faktą, kad kol kas artimiausiuose horizontuose tokio galimo ar net  gyvybiškai būtino telkimosi vėliavnešių nesimato.

(Bus daugiau)

2020.06.03; 15:21