Gunel Anargyzy

Gordijo mazgasSkaitomiausios

Azerbaidžano rašytoja Giunel ANARGYZY

Azerbaidžanietės rašytojos Gunel Anargyzy knyga Ne, tai yra taip, išleista Baku 2010 metais rusų kalba, man į rankas pakliuvo atsitiktinai; ir tai, sakyčiau, buvo tikrai malonus atsitiktinumas. Juolab kad šios posovietinės šalies jaunųjų rašytojų kūryba yra ne taip jau lengvai pažįstama ir prieinama mūsų skaitytojui.

Ją perskaičiau, galima sakyti, vienu įkvėpimu. Knygoje patalpinti dvidešimt du kūriniai. Šiuolaikinėje literatūroje žanrinė skirtis, anksčiau laikyta kaip tam tikra literatūrinė prievolė, tarsi ir išnykusi, tad susidaro įspūdis, kad šie kūriniai – tai kažkas tarp novelės ir esė, epistolės, mitologizuoto pasakojimo.

Čia meistriškai, su jaunatvišku pastabumu ir jautra atskleidžiami šiuolaikiniame pasaulyje gyvenančių paprastų ir sudėtingų likimų žmonių gyvenimai, bylojantys apie tai, kaip kartais lengva pasimesti ir sunku atrasti save pasaulyje, kur kiekvienas atsako tik pats už save. Knygoje nemažai graudaus liūdesio ir juoko, netikėtumo, šokiruojančių viražų; žodžiu, visko, su kuo susiduria kievienas žmogus realiame gyvenime. Anot pačio sautorės, – skirtumas tik tas, kad bet kuri knyga turi pabaigą, o gyvenimas, nežiūrint į nieką, tęsiasi.

Teisingumo dėlei turiu prisipažinti, jog labiausiai sukrečiamą įspūdį paliko vienas iš kūrinių, kuri, beje, skaičiau ir išverstą į lietuvių kalbą, – tai laiškas-alegorija “Tėčiui”.

Prisipažinsiu, pradėjęs jį skaityti buvau benusiviliąs, – pasidingojo, jog tai gana banalus, niekuo neišsiskiriantis laiškas tėvui, kuris kažkada seniai paliko savo sūnų, juo nebesirūpina, nebeprisimena.

“Sveikas, brangus tėveli!

Kaip tau sekasi? Kas naujo? Pas mane viskas po senovei. Tik kad labai šalta. Atėjo žiema. Greitai pradės snigti ir bus žvarbu. Vienam.

Nuo tada, kai mes galutinai išsiskyrėme prieš vienuolika metų, aš tau dažnai rašiau. Pasakojau, kaip man sekasi be tavęs. Tu, matyt, negaudavai ir neskaitei mano laiškų. Gal taip ir geriau. Juk tada tikriausiai būtum sielojęsis dėl manęs ir jautęs sąžinės priekaištus.

Bet aš – tavo sūnus ir suprantu, kaip tai sunku ir nemalonu. Todėl dažniausiai tyliu ir apsimetu, kad man viskas gerai…“.

Štai šioje vietoje, nežinant istorinio Azerbaidžano ir Armėnijos santykių konteksto, galima lengvai suklupti. Arba jį primiršus. Beje, šiandieninis pasaulis yra užmaršus: įvykiai veja įvykius, vienus etninius konfliktus (analogija čia galėtų būti Krymo nuo Ukrainos atplėšimas, įvykiai Donbase) pakeitė naujos kovų formos, viena iš kurių yra nelyg vėžys grėsmingas terorizmas.

O juk prieš kelis dešimtmečius dėl Kalnų Karabacho vyko aršios kovos tarp Azerbaidžano ir Armėnijos. Prabėgęs laikas gal kiek ir apgydė Azerbaidžano žaizdas, bet jos randai liko, niekur nedingo ir atmintis.

Tad šis laiškas tėčiui – tai niekur nedingęs atplėšto Kalnų Karabacho (pamiršto sūnaus) tarsi išrėktas skausmas tėčiui (Azerbaidžanui).

„… Jau nuo tada, kai tu manęs išsižadėjai, išmokau kalbėti jų kalba. Dabar aš kalbu tik ta kalba (suprask – armėnų – aut. past.). Iš pradžių man buvo labai sunku. Visi aplinkui sakė, kad tai mano gimtoji kalba, genetiškai glūdinti mano smegenyse. Tiesiog, pasirodo, tu ją barbariškai manyje naikinai. Bet mes gi žinome, tėti, kad tai – netiesa…“.

Visas laiško tekstas tarsi persunktas neviltimi. Jame, beje, galima aptikti ir patirto karo siaubo bei dar neišnykusios baimės žymių žmonių sielose, kai autorė rašo, kad dabar Kalnų Karabachas turi kitą vardą: „Jie pakeitė mano vardą ir dabar mane vadina savaip. Dabar aš, kad ir kaip būtų juokinga rašyti, lygtai A…“.

Kūrinio herojus tuo pačiu lyg ir atsiprašo savo tėvo (…) už tai, jog trukdo jį, atitraukia nuo kitų problemų. Bet kartu ir primena, jog dabar ten „aplink nė vienos artimos sielos. Visur jie, tie, kurie stengiasi pakeisti mane, padaryti į juos panašų, palieka įdagus ir randus…“.

Kilimas „Ovčulug”. Karabacho mokykla. Kilimas saugomas Valstybiniame Azerbaidžano kilimų ir liaudies meno muziejuje Baku

Be abejo, įtampos kupinas kūrinys turi ne vien alegorinę, meninę prasmę ir vertę, bet ir ne mažiau svarbią politinę potekstę. Dabartiniame pasaulyje, kuomet ir vėl bandoma keisti jo politinį žemėlapį, toks okupuoto sūnaus šauksmas norom nenorom verčia susimąstyti, link kur žengia žmonija.

Tuo, man regis, ir svarbus šios autorės kūrinys. Juk, reikia, pripažinti, ne vien planetos  galingieji keičia pasaulio vaizdą. Ne mažiau svarbus ir įtikinamas meninis žodis.

2018.01.01; 18:00

Aktualijos

Azerbaidžano Respublikos ambasada Lietuvos Respublikoje ir LDS galerija ARKA (Aušros Vartų g. 7) 2017 m. gegužės 31 d., trečiadienį, 18 val. organizuoja susitikimą su žinoma Azerbaidžano rašytoja, žurnaliste, publiciste, visuomenės ir kultūros veikėja Giunel ANARGYZY.

Susitikimo metu bus pristatytos jos knygos “Ne reiškia Taip” bei kūriniai iš ciklo “Karabacho apsakymai”.

Renginyje dalyvaus Azerbaidžano Respublikos ambasadorius Hasan Mammadzada, dailėtyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė, J. Miltinio dramos teatro aktorė Eleonora Koriznaitė, dailininkė ir rašytoja Adile Efendi, „Arkos“ galerijos direktorė, dailininkė Dovilė Tomkutė.

Trumpai apie Gunel Anargyzy

Azerbaidžano rašytoja Giunel ANARGYZY

Gunel Anargyzy – žinoma Azerbaidžano rašytoja, publicistė.

Baigė Rytų kultūrų tyrinėjimo ir žurnalistikos studijas Azerbaidžano Valstybiniame universitete.

2004 m. išleisti jos apsakymų rinkiniai „Sutinkant praeitį“ ir „Tavo sūnus Karabachas”. 2007 m. išleista novelė „Šeštas”.

2011 m. išleista pjesė „Ne reiskia taip”. 2012 m. ši pjesė pastatyta Baku, elitiniame teatre „IBRUS, įkurtame garsiojo režisieriaus, filmo „Baltoji dykumos saulė“ autoriaus Rustamo Ibragimbekovo.

2013 m. išleistas apsakymų rinkinys „Karabacho apsakymai”, pelnęs rašytojai visuotinį pripažinimą. Rinkinys buvo išverstas ir išleistas anglų, prancūzų, vokiečių, rusų, vengrų, slovakų ir gruzinų kalbomis. Jis buvo pristatytas Prancūzijoje, Vokietijoje, Turkijoje, Rusijoje, Šveicarijoje. Du apsakymai yra išversti į lietuvių kalbą ir bus pristatomi renginyje „Arkos“ galerijoje.  Autorė taip pat yra išleidusi dvi audio knygas.

Ryški, didelių juodų akių jauna moteris Gunel Anargyzy kalba ramiai ir išlaikytai:

– Man labai pasisekė, nes gimiau ir augau kūrybinėje atmosferoje, kuri suformavo mane kaip žmogų ir kaip rašytoją. Vaikystėje mane supo nerūpestinga ir džiugi aplinka. Tėvai ir jų draugai buvo žmonės, kurie savo kūryba sąlygojo ir įtakojo kultūrinį šalies gyvenimą – dabar jau gerai žinomi Azerbaidžane kompozitoriai, rašytojai, dailininkai, muzikai. Esu gyva liudininkė jų jaunystės dienų, pilnų energijos ir kūrybinių planų. Daugelis iš tais laikais gimusių kūrinių jau virto visiems gerai žinoma klasika. Nesuklysiu sakydama, kad būtent iš tų garsiaisiais 60-aisiais metais gimusiu kūrinių ir susiformavo dabartinis mūsų šalies kultūrinis paveldas.

Į klausimą: „Kodėl pasirinkote rašytojo kelią?”, Gunel su šypsena atsako:

– Tai nėra lengva duona. Bet didelę itaką man darė tėvas, žinomas Azerbaidžano rašytojas ir ilgametis Rašytojų sąjungos pirmininkas Anaras. Jo garsus romanas „Šeštas penkiaaukščio namo aukštas” turėjo didelę įtaką ištisai azerbaidžaniečių kartai. Romanas yra žinomas ne tik Azerbaidžane, išverstas į daugybę kalbų ir ekranizuotas. Man tėvas visada buvo įdomus kaip rašytojas, demokratiškas pilietis, aktyvus visuomenės veikėjas ir aplamai – įvairiapusiška asmenybė. Be abejo, tai darė įtaką mano pasirinkimui tapti rašytoja, nors pati savaime rašyti pradėjau nuo ankstyvos vaikystės ir rašymas lydėjo mane visą gyvenimą ir įvairiais gyvenimo tarpsniais – net esu parašiusi pasakų rinkinį dviems savo dukroms „Pasakos apie Densel”, taip pat pati jas ir iliustravau.

“Esate žinomų poetų anūkė ir populiaraus rašytojo dukra. Ar sunku būti garsių žmonių palikuone? Ar sunkiai pakeliama atsakomybės našta?”

– Visada stengiausi būti savimi, būti aktyvi. Esu trijų kultūrinių žurnalų įkūrėja ir vyr. redaktorė. Tai žurnalai „El” (2002 m.), „Olkem” („Mano šalis”, 2007 m.) ir „Pencere” („Langas”, 2007 m.), kuriame buvau parengusi reportažą apie Lietuvą.

2017 m. išpildžiau savo svajonę ir įkūriau „Pencere klubą” („Lango klubą”), vienijantį ne tik mūsų krašto klasikinio kultūrinio gyvenimo atstovus, bet ir šiuolaikinį kuriantį jaunimą. Klubo nariai ir svečiai yra žinomi profesoriai, visuomenės veikėjai, pripažinti ne tik Azerbaidžane, taip pat ir pradedantys menininkai, rašytojai, muzikai. Tai gera galimybė prisistatyti visuomenėje, nes klubo veikla plačiai nušviečiama per žiniasklaidą ir televiziją.

“Vilniuje bus pristatomi du Jūsų kūriniai iš rinkinio „Karabacho apsakymai” – „Šuša” ir „Laiškas tėvui”. Kuo jie aktualūs pasaulio kontekste šiuolaikinėje situacijoje – politinėje, tarptautinėje, meninėje? Kuo jie aktualūs Lietuvos skaitytojui?”

– Manau, kad visi mes turime bendras paraleles, kurios liečia žmones ir Lietuvoje, ir Azerbaidžane. Tai tokie paprasti ir tokie amžini dalykai kaip žmoniškumas, meilė gimtajam kraštui, bandymas pasakyti savo žodį, palikti savo pėdsaką šioje žemėje, gebėjimas suvokti šiolaikinio pasaulio trapumą, sunkią, bet kilnią menininko misiją vienyti kultūras ir tuo pačiu stimuliuoti savo unikalaus savitumo pradą.

Norėčiau užbaigti „Lango klubo” devizu: „Dunya bir penceredir, her gelen bakar – geder” (“Pasaulis – tarsi langas, kiekvienas tik žvilgteli per jį trumpai ir praeina…”).

Informacijos šaltinis – LDS galerija ARKA.

2017.05.27; 07:30