rasiklis
Rašikliai

Jau kuris laikas, regis net 19-nioliktieji prabėgo (!), kai buvau padėjęs į šalį plunksną. Tiksliau sakant, ne plunksną, o kompiuterį, nes visi puikiai žino, kad plunksna dabar niekas nerašo, nebent kokie keistuoliai rašytojai iš praėjusio amžiaus.

Tam buvo dvi priežastys. Pirmoji, bet ne tokia jau svarbi, seną, ilgai tarnavusį ir galiausiai sugedusį kompiuterį pakeičiau į naują. Buvo sunku prie jo priprasti – tarsi prie naujos, seną pametus, žmonos. Dabar gi toks žmonų keitimo bumas – keičia kas tik netingi, ir būtinai į jaunas, kad patys atsijaunintų. Ir būtinai apie tai paskelbia instagramuose, kad lochai jais didžiuotųsi ir jais sektų.

Taigi – dvi Lietuvos. Ir jau nebeaišku, kuri labiau užteršta masine infantilumo sklaida

Antroji avinėlio tylėjimo priežastis buvo ta, kad nei prieššventiniu, nei pošventiniu laikotarpiu niekaip negalėjau pasiekti kažkur žemės mantijos gelmėse glūdinčių ir nušvitimą keliančių minčių.

Jų nebuvo ne tik mano galvoje.

Sausio 13-osios barikadų fragmentas prie Lietuvos Seimo. Slaptai.lt nuotr.

Valstybės, kuri vadinasi Lietuva, valdžios vyrai ir moterys galvas barstėsi ne pelenais, (o turėtų), bet spalvingais blizgučiais. Net ministras Narkievičius, uolus katalikas, sakė, kad krikščioniškoje šalyje Šv. Kalėdų metu negalima nieko spręsti (matyt, turėjo mintyse savo atstatydinimo) klausimą.

Paskui atėjo Naujieji, po jų, žiū, ir Trys Karaliai.

Dabar laukiame Sausio 13-osios, kuri jau dabar sutepta po jos ateisiančia juodąja sausio 14-ąja, kuomet Lietuva pasirodys „visu savo gražumu“.

O gal nepasirodys?

Man tuo tarpu kyla paprastas, ir, kaip bebūtų liūdna, labai jau „valstietiškas“ klausimas: nejaugi esame tokia „šliumpių“ tauta, kad turime tiek laukti, užuot ryžtingai išoperavę pūlinį, dar prieš ateinant Trims Karaliams“?

Artėjančios apokalipsės akivaizdoje tyli ir Prezidentas, sustingęs laukime it sfinksas.

Šių mano padrikų minčių pabaigai – keli štrichai gerovės valstybės pažadui.

Savaitgalį atsitiktinai teko pasišnekučiuoti su vienu Šalčininkų rajono ūkininku. A.a šviesaus atminimo rašytojas Antanas Čalnaris tokio žanro pokalbius buvo įspraudęs į rubriką „Šeštadienio pokalbiai“. Kodėl šeštadienio? Ogi todėl, kad tik šeštadieniais kaimo žmogus gali plačiau atverti savo širdies sopulius, jeigu suprantate, apie ką kalbu.

Džordžo Orvelo romano „Gyvulių ūkis” viršelis

Taigi tas ūkininkas, visų galų meistras, idėjų ir sumanymų kupinas, pavydėtino optimizmo žmogus, aną šeštadienį buvo ir liūdnas, ir piktas. Jam, jau daugelį metų sėdinčiam invalido vežimėlyje ir visiškai nevaldančiam kojų, kelininkai ne tik kad nepataisė, bet dar ir sudarkė vieškelį link jo sodybos. O valdininkai jį siuntinėja vienas nuo kito, tarsi dar ir pasityčiodami.

Gal Narkievičius, susisiekimo ministeris, dar suspėtų tuo pasidomėti? Tikslų adresą duočiau.

Gaila, kad dauguma mūsų šalies valdžiažmogių vos tėra skaitę Orvelo „Gyvulių ūkį“, o ir tie, kurie skaitę, ne visi supratę, ir cituojantys tą „ūkį“ savaip, ir  kur reikia, ir nereikia…

Linkėčiau, kad tie valdžiažmogiai, kurie dar neskaitė, perskaitytų ne tik apie „gyvulius“…

Labai daug minčių jiems galėtų sukelti Romain Gary Aušros pažadas.

Ypač – Karbauskiui ir Skverneliui.

Ir – ištesėti.

2020.01.07; 16:47

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Jau esu kartą užsiminęs apie tai, kad ekonomisto Raimondo Kuodžio įversta į politologinį žargoną vaizdinga gyvulių ūkio nuoroda yra klaidinanti, stipriai šaunanti pro šalį metafora, – kaip ir kitos, tiesą sakant, šio garsaus visuomenės veikėjo metaforos (https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-kaip-racionaliai-paaiskinti-tarsi-ir-iracionalius-karbauskio-pasirinkimus/.)

Labai gerai, kad ekonomistas neapsiriboja tik skaičiais ir diagramomis, tačiau nieko gero, kai vaizduotės ištekliai yra pasitelkiami dezinformacijos labui.

Kaip visiems žinoma, Geogas Orwellas Gyvulių ūkyje kalbėjo apie totalitaristinio sovietinio socializmo paradoksus, stalininio režimo išvaržas, o R.Kuodis gyvulių ūkio metaforą pritaiko laisvosios rinkos kolizijų aptarimui. Todėl bent man vis dėlto apmaudu, kad šią metaforą mechaniškai, kaip užstrigusi plokštelė, pasigavo Prezidentūra, o prezidentas Gitanas Nausėda ją kartoja pasiskanaudamas, tarsi tokiu būdu čiulptų gaivinantį neformalaus kalbėjimo ledinuką.  

Žiūrint detaliau, matome, kad R.Kuodžiui tokios metaforos pasirinkimui pretekstą teikią minėtame romane išsakytas lygesnių už lygias kiaulių palyginimas, nukreipiamas mūsų ekonomisto kalbėjime prieš Lietuvos mokesčių politikoje taikomas kai kurias išlygas. Kokios čia yra pagrindinės, labiausia užkliūvančios išlygos? Nedidelė paslaptis, visų pirma tai yra suteikta teisė ūkininkams pigiau pirkti dyzeliną ir ypač turinti, kaip manoma, visus papiktinti mokestinė lengvata knygų leidybai ir žiniasklaidai.

Lygesnių už lygius satyra buvo šmaikštus užtaisas kalbant apie sovietinio tipo socializmą su jo propaguojamais lygybės idealais, kai, tarkime, kuriantis sovietinei tvarkai, sugriautos ekonomikos sąlygomis žmonės stipo iš bado, o Kremliaus personažai ikrus rijo samčiais. Tokius tyrimus yra atlikę rusų istorikai, konstatuojant faktą, jog Vladimiras Uljanovas (Leninas) visais laikais buvo niekam neprilygstantis gurmanas.

lenin
Vladimiras Leninas

Žinia, laisvosios rinkos visuomenė tokios lygybės idealų tarsi ir nepropaguoja. Savo ruožtu anksčiau minėtosios išlygos ir lengvatos Lietuvoje atsirado ne iš karto, o tik bėgant laikui, palaipsniui įgyjant tokios išminties, kuri nėra sudėta į trafaretinį ekonomikos vadovėlį.

Žiū: kaimyninių šalių ūkininkai naudojasi nepalyginamai didesniu lengvatų, taip pat ir nuolaidomis kuru, paketu nei Lietuvoje, kas daro mūsų žemės ūkį vis mažiau konkurencingu tarptautinėje plotmėje.

Tačiau labiausiai linksmina žurnalistų pomėgis kartoti R.Kuodžio intonacija ištartą gyvulių ūkio metaforą, kaip atrodo, nespėjant susivokti, kad toks jų beždžioniavimas turėtų byloti ir apie tai, kad žurnalistas neva yra lygesnė už lygias kiaulė.

Pradėjus kalbėti apie R.Kuodį, negaliu nepaminėti, kad šis apie save labai geros nuomonės ekonomistas buvo vienas iš kovos prieš atominės elektrinės statybą Lietuvoje vėliavnešių, todėl jo pavardė turėtų būti įtraukta į Astravo AE garbės lentą.

Tačiau mane labiausiai baugina tai, kad minėtasis ekonomistas yra labai nuoseklus visuose savo užmanymuose. Šiandien anas jau yra savotiškas mažų mokyklų kaimo vietovėse naikinimo vėliavnešys, kaip kibernetinės ekonomikos specialistas paruošęs mokyklų tinklo optimizavimo planą, kuris leistų valstybei sutaupyti nemažus pinigus žmonių opistognatizavimo pagrindu.

Astravo AE. EPA – ELTA nuotr.

Mama sovietiniais laikais dirbo kaimo pradinės mokyklos mokytoja, todėl žinau, kad jau tais laikais buvo užsimota uždaryti kaimo mokyklas, nesurenkančias reikalingo mokinių skaičiaus, bet greitai buvo susigriebta, kad naikinant tokias mokyklas drauge yra griaunama kolūkinė santvarka, nes jauni žmonės palieka kaimą be mokyklos savo atžaloms, išsikeldami gyventi kitur. Taigi net okupacinė valdžia leido išsaugoti mokyklas su keliais mokiniais, besirūpindama kolūkio tvarumu.

Žinoma, šiandien mums nerūpi kolūkio gerovė, net ir tokiu atveju, kai mūsų Seime dominuoja kolūkietiškas mentalitetas, tačiau nereikėtų užmerkti akių prieš faktą, kad žmonės bėga iš vietovių be mokyklos taip pat ir į užjūrius, nes ten mokykla yra lengviau pasiekiama nei gyvenant Klausučių ulytėlėje.

Ar buvo verta tiek daug kalbėti apie vieną užkeikimą, kai žodžiams apskritai yra būdinga pasiklysti. Štai Aurelijus Veryga nusiskuto galvą iš solidarumo su premjeru, tokiu savo gestu pasakydamas daugiau nei būtų galima paporinti daugžodžiaujant. Tačiau jeigu leisite ir man bent kartą pavartoti metaforas, tai pasakysiu, kad šiandien A.Veryga yra vyriausiasis Lietuvos gyvulys.

Kaip atrodo bent man, šiandien Lietuvoje gyvulių ūkiu be jokios atodairos į  G.Orwello suteiktas įvardijimui konotacijas, taigi labiau tiesmukiška prasme turėtume vadinti visų pirma lietuvišką medicinos sistemą su visomis čia įsigalėjusiomis patologijomis ir klaikiu supuvimu. Tai juodoji skylė, kur jokia nepriklausomybė nuo išsigimimo ir Europos Sąjunga dar nėra paskelbta.

Štai Vytenis Povilas Andriukaitis andai kažką bandė daryti korupcijos išgyvendinimo iš lietuviško medicinos linkme, o su A.Verygos atėjimu vėl viskas grįžo į brežnevinės stagnacijos palaimingą liūną. Iš tiesų, nėra čia reikalo daug kalbėti, visi suprantame, kas turima galvoje, be to, apie savo nuotykius gydantis Kauno onkologijos ligoninės spindulinės terapijos skyriuje esu aprašęs slaptai.lt dabar publikuojamame novelių pakete „Pabėgimas“, būtent novelėje „Kūšio skutimas“ (išspausdintoje dar prieš A.Verygos apsiskutimą) ir kituose šio paketo tekstuose.

Skulptoriaus Stanislovo Kuzmos kompozicija „Lozoriau, kelkis” – Santariškių ligoninės teritorijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Beje, šiame skyriuje dirba ir A.Verygos žmona, nors su ja man neteko susidurti, todėl negaliu pasakyti nieko nei gero, nei blogo. Gerai suprantu, kad onkologinės ligos labai dažnai atsinaujina, tačiau esu aiškiai apsisprendęs greičiau rinktis mirtį nei dar kartą žengti tokiais nešvariai siurrealistiniais gydymo minėtame spindulinės terapijos centre ratais.

Vis dėlto būtų didelė nuodėmė užbaigti niūria gaida, nepaminėjus nuostabius gydytojus, kuriuos likimas leido sutikti šeimos gydytojo klinikoje. Kaip atrodo, tai nuostabi, beveik neįtikėtina išimtis iš taisyklės. Su dideliu dėkingumu ir grauduliu prisimenu gydytoją, su kuria atvykus pasitikrinti sveikatos kalbėdavomės po valandą ar net daugiau, žinoma, ne apie ligas, o apie jaunystės nuotykius, ji iš mano pigių bajerių juokdavosi taip garsiai, kad net barbėdavo langai.

Susidarydavo eilutė prie durų, bet žmonės nepykdavo, atleisdami gerai gydytojai tą silpnybę paplepėti apie gyvenimiškus reikalus. Dabartinis šeimos gydytojas nėra toks linksmas, greičiau yra paniurėlis, tačiau jam aš esu įdomus kaip eksponatas, kuris, nesveikai gyvendamas, serga beveik visomis lėtinėmis ligomis, būdingomis mano amžiaus vyriškiui. Jis siunčia mane darytis begale tyrimų, kaunasi už savo paciento sveikatą kaip už tėvynę. Savo ruožtu čia dirbanti odontologė beveik oficialiai žmonių yra vadinama angelu. Nežinau to, kaip tarptautiniu žodžiu yra vadinama dantistų baimė,  kokia čia fobija reiškiasi, tačiau aš dantų taisymo vengiau nuo 7 metų, kai pirmą kartą išbandžiau tarybinės  gręžiamosios mašinos skonį.

Savo ruožtu šios šeimos klinikos dantistė yra nepaprastai simpatiška ir protinga moteris, kartas nuo karto pabarstanti tokių išminties perlų, kad iš nuostabos net ausys nulinksta. Na, pabandykite įsivaizduoti Ingridą Šimonytę su grąžtu rankose… Gražioji gydytoja gręžia be galo išmoningai, nesukeldama jokio diskomforto, o kartais, kai ji taip dirbdama dar ir užniūniuoja, kažkas panašaus į malonumo pagaugus staiga nueina per kūną.

Kartą esu bandęs jai įsiteikti atnešdamas saldainių dėžę, tąkart, dar ir šiandien atsimenu, ji pažiūrėjo į mane, nustojusi šypsotis, taip priekaištingai, kad tuos saldainius norėjosi susikišti į užpakalį.

2019.09.25; 15:40

Sauliaus Skvernelio rinkimų štabas. Slaptai.lt nuotr.

Tokia ta liaudies patarlė – gili savo turiniu ir paprasta išmintimi.

Tačiau Lietuvos premjeras jau manosi tą griovį peršokęs, antraip ar būtų vakar paskelbęs, ką po savęs paliksiąs, kai tapsiąs Prezidentu.

Dingojas, kad jis tuo tvirtai įsitikinęs – kad jau Prezidentas. O drąsa – visuomet pagirtina.

O kad drąsos S. Skverneliui nestinga, vargu ar kas tuo suabejotų. Jis buvo ir Generaliniu policijos komisaru, ir Vidaus reikalų ministru, sugebėjo per vieną dieną atleisti net tris savo ministrus, įsiskaudinti dėl Prezidentės, neatsiklausęs Prezidentės nuskristi į Izraelį ir neužsukti pas Palestinos lyderį, pasiūlyti baltarusiams jų baigiamą statyti Astravo atominę elektrinę perdaryti į dujinę, ir t.t, ir t.t.

Taigi įvardijo įpėdinius: Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, Ekonomikos ir inovacijų ministras Virginijus Sinkevičius, Energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas. Kandidatai kaip kandidatai, lyg ir nieko neprikiši. Blogiau jau tikriausiai nebebus – skaičiuojant laiką nuo buvusio premjero Algirdo Butkevičiaus kadencijos.

Norime gyventi nevergaudami. Vytauto Visocko nuotr.

Šiandien – Gegužė 1-oji. Tarptautinė darbo žmonių šventė. Tad reikėtų ne švęsti ir ne ilsėtis, o dirbti.

Labora!

Iki Prezidento rinkimų liko visai nedaug. Jie įvyks Gegužės 12-ąją.

Kas dėl darbo. Visom rankom (o jų, deja, tik dvi) balsuočiau tik už Aušrą Maldeikienę, bet ji, labai gaila, jau senokai iš tos kovos pasitraukė.

Paaiškinsiu, kodėl būčiau balsavęs būtent už ją. Ji viename interviu viename portale pasakė tai, ko niekas lig šiol nėra garsiai pasakęs (arba aš nesu girdėjęs): mąstymas ir yra pats tikriausias darbas!

Nuo savęs pridurčiau: tai labai sunkus darbas, bet jo vaisiai – patys saldžiausi.

Tačiau čia iškyla klausimas: o kaip gi išmokti mąstyti?

Pritariu šimtu procentų A. Maldeikienei – reikia skaityti knygas! Ne Valinsko memuarus apie Valinską, ne Tapino kasmet kepamą „grožinę“ literatūrą, ne pupyčių spontaniškus pirstelėjimus, o tikrąją literatūrą.

Kaip atskirti tikrąją nuo netikros? Į tai – sunkiausia atsakyti. Bet šiokį tokį patarimą galėčiau duoti (nemokamai).

  1. Ne visuomet gražus, blizgus viršelis reiškia gerą knygą. Geriausia knyga – aptriušusiu viršeliu (reiškia, ją skaitė daug protingų žmonių).
  2. Knygos storis – visiškai nieko nereiškia.
  3. Nesivadovaukite jokia reklama, nes tai – pati tikriausia apgaulė.
  4. Taip vadinamose Knygų mugėse – dar blogiau, ir dar daugiau šlamšto, nes gera knyga mėgsta tylą, o ne triukšmą.
  5. Sužinokite apie autorius, kurie neserga puikybe (puikybė – didžiausia nuodėmė ir nesąmonė).
  6. Vadovaukitės tik savo širdimi, protu ir intuicija.
Knygos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Iš visų devynių kandidatų į Lietuvos Respublikos Prezidentus, regis dauguma težino Orvelo „Gyvulių ūkį“. Iš ko sprendžiu? O gi iš to, kad daugelis politikų jį tik ir cituoja, na, dar „Šauniojo Šveiko nuotykius“. Vienas ne taip seniai buvęs vienas iš trijų aukščiausiųjų politikų net yra sakęs, jog „Šveiko…“ autorius neva esąs ne Hašekas, o Havelas…

Visaip su tais politikais būna…

Tiek tų pamokslų : dar kartą su Gegužės 1-ąja, darbo žmonių švente!

Mąstykime (tai reiškia – dirbkime) visi, belaukdami Gegužės 12-osios.

2019.05.01; 06:50

Pietų miegas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Gyvulių ūkyje Kiaulių taryba nusprendė patobulinti arklį, įtaigos, įmantrios kodų ir užraktų sistemos dėka, taip pat ir ir bauginimų keliu bandant atjunkyti jį nuo įpročio po sunkių dienos darbų ištiesus milžiniškas kanopas  gurkšnoti alų ir rūkyti pypkę. 

Šernai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Kur jūs matėte, – klykė vienas nusprogęs peniukšlis, pasivadinęs Napoleonu, – kad darbiniai gyvuliai vartotų alkoholį?“

Kiaulių taryboje jau seniai buvo šnibždamasi, kad alkoholio vartojimas numuša darbo jėgos kuriamą pridėtinę vertę ir sumažina smegenų išplovimo efektyvumo koeficientą, taigi neva tokia  nesankcionuota gyvulio saviraiška gali tapti pavojingu maišto dvasios katalizatoriumi.

Žinovai porino, kad gyvulizmo mokymo vienas iš svarbiausių punktų yra pasipriešinti visiems Žmogaus civilizaciniams išradimams, kurie silpnina  valią plušėti nuo ryto iki gilaus vakaro, tvirkina gyvulio vaizduotę, išpurena  dirvą priešgyniavimo dvasiai ir tokiu būdu šiuolaikinį gyvulį daro mažiau imlų kiaulių užmanymams.

Rudasis lokys. Vytauto Visocko (slaptai.lt) nuotr.

Žinia, didieji gyvulizmo ideologai buvo baigę zootechnikos mokslus ir jie žinojo, ką daro.

Vištoms buvo uždrausta lankyti nestacionarines lauko kavines, įpareigojus kudakuojančių bendruomenę temstant lipti ant laktų ir kaupti jėgas kitos dienos kiaušinio padėjimo akcijai.

Vištos gyvenimo prasmė yra matuojama padėtais kiaušiniais, o ne nueitais kilometrais į niekur. – skelbė vištakystės apologetikai. 

Zebras. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Blogiausiai buvo senajam ožiui, kuris,  nustojęs gerti ir rūkyti,  staiga pradėjo smirdėti ožiu, – nieko daugiau.

Postmodernistiniais laikais išvestos alų duodančios karvės buvo uždraustos kaip  kenksmingi rojaus galvijai.

Visur šniukštinėjančios žiurkės buvo paskelbtos gyvulių liaudies priešais. Apskritai buvo keliamas klausimas – ar žiurkės dar yra komunos dalis, ar tik informacinio užkrato nešiotojos? Kažkoks kiaulėnas, nekukliai pasivadinęs Gražuliu, reikalavo  dabitos asilo, vadovavusio vietinei kiaurovizijai, galvos.

Kaimyninio miško urėdas bebras taip pat buvo paskelbtas liaudies priešu.

Mokytoja ožka buvo taip pat paskelbta liaudies prieše.

Stambieji mėsiniai veršiai taip pat buvo paskelbti liaudies priešais.

Universitetų beždžionės taip pat buvo paskelbtos liaudies priešėmis.

Bedarbiai valkatos balandžiai taip pat buvo paskelbti liaudies priešais.

Net viena kiaulė, priekabiavusi prie karvių, buvo paskelbta liaudies priešė.

XXX

PRIERAŠAS GYVULIZMO BIBLIJOS PARAŠTĖSE

tokius balandžius

reikėtų pašalinti

iš tobulos

valstybės

mikliai

nes

visur landžioja

negerbia

jo aukštybės

ir valstiečių

dergia (sic)

ant paminklų

 

matosi

kad netrukus

reikės pašalinti

ir  angliakasius kurmius

nes

pneumatiniais

plaktukais

imituoja

tuščias

šūvių papliūpas

kasasi

po pačiais pamatais

pasikaso

ne ten kur reikia

 

žydinčias kriaušes reikės

nes

pina

įtartinos formos vaisius

suformuoja

palankią

opiniją

riaušėms

…………………………

nors

žinoma

reikėtų

pirmiausiai

kuris

girtas

dabar

nes

nėra čia ko

girtis

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.06.29; 01:01

Prisiminkime, ką maždaug prieš šimtmetį porino sionistai, svajoję sukurti Izraelio valstybę?

Jie turėjo taiklų posakį: „atlik bent vieną Izraeliui naudingą darbą, užuot aimanavęs, kaip viskas sunkiai juda į priekį“…

Šis priekaištas – kaip tik mums, lietuviams. Kas gi paneigs, jog labiau mėgstame verkšlenti nei dirbti?

Kitaip Lietuva savo įtaka nenusileistų Izraeliui.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. „Gazpromui“ palankus lietuviškosios Temidės sprendimas”

Kylant mūsų šalies žmonių sąmoningumui, pasigirsta įvairių nuomonių, nukreiptų į mūsų šalies ateitį. Šiandien daugeliui kyla klausimas: ką galime padaryti ir ko imtis, kad Lietuva turėtų ateitį ir vystymosi perspektyvą. Pateiksime kelis atsakymus į šį klausimą.

Svarbiausia: tik vidinės reformos garantuoja išorinių reformų sėkmę. Tik kiekvieno iš mūsų vidinio pasaulio kaita gali pakeisti ir išorinę mūsų aplinką, tvarką, kuria remiantis gyvename. Tai reiškia kiekvieno žmogaus sąmonėjimą, darbą „su savimi".

Kitu atveju, ką bekeistume išorėje, jei nekeisime savo vidinio pasaulio, baigsis taip, kaip numatė G.Orvelas knygoje „Gyvulių ūkis". Vienus „gyvulius" pakeis kiti. Turėtų keistis vidinė žmogaus sielos esmė, o ne vien išorės formos. Jei žmogaus vidus tamsus – nepadės jokie „geri“ įstatymai ir tvarkos.

Continue reading „Vidinė reforma ir visuomenės reforma”