16. Tėvynės kodo paradoksas 

Baltijos kraštų  krikšto laikais XIII a. germanų kronikose aiškiai galime pamatyti dvejopą santykį su krašto žmonėmis ir jų tėvonijomis, tėviškėmis, tėvynėmis.

Viena vertus, galingųjų atėjūnų germanų bendraminčiai, vietiniai kolaborantai herojiškai stengiasi užslopinti savo meilę tėvonijai ir gimtajai žemei, mėgina nutraukti savo šaknis su gimtine ir Tėvyne, bando išsiugdyti „virštautinio“ kosmopolitizmo atsparumą „tautiniams sentimentams“, puoselėja universalius idealus ir nuoširdžiai talkina gražios utopijos statybai ant savo tėvynainių kaulų.

Continue reading „Tėvynės kodas lietuvių ir žydų istorijose (IX)”

15. Tėvynės išdavystė 

Pagaliau mums liko paskutinė, bet skaudi Tėvynės kodo tema: Tėvynės išdavystė.

Jei tikėsime tūkstančius metų išgyvenusiu Antėjo (Antaios) mitu, esame nenugalimi tol, kol liečiame mus pagimdžiusią Motiną žemę, bet jeigu koks nors ateivis atplėš mus nuo žemės, prarasime jėgas.

Bent jau taip nutiko mitiniam Antėjui, kuris saugojo savo kraštą nuo pirmapradžių chtoninių pabaisų. Jį labai banaliai ir lengvai pasmaugė, kaip žinia, garsusis Heraklis: vos tik pakėlė nenugalimąjį Antėją į „bežemį orą“, tai yra – mito žodžiais tariant – paprasčiausiai atplėšė nuo žemės – nuo motinos.

Continue reading „Tėvynės kodas lietuvių ir žydų istorijose ( VIII )”