Rinkimai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Lietuvos žmogaus teisių organizacijos ne kartą yra informavusios tarptautinę bendruomenę, kad šalies rinkimų įstatymai yra diskriminuojantys ir negarantuoja piliečiams vienodų teisių būti išrinktais šalies prezidentu, Seimo, Europos Parlamento ar vietos savivaldos tarybos nariu: politinių partijų kandidatams rinkimuose suteikiamos privilegijos, nes juos iškėlusios arba remiančios parlamentinės politinės partijos gauna finansavimą iš valstybės biudžeto (LR Politinių partijų finansavimo įstatymas), tuo tarpu nepartinių piliečių suburti rinkimų komitetai jokios valstybės paramos negauna, todėl pastarųjų iškelti kandidatai neturi vienodų galimybių rungtis su politinių partijų kandidatais.

Lietuvos žmogaus teisių organizacijos atkreipia tarptautinės bendruomenės dėmesį, kad šiuo metu Lietuvos Respublikoje vyksta prezidento ir Lietuvos atstovų į Europos Parlamentą (EP) rinkimai. Pagal LR Konstituciją rinkimus prižiūri ir jų teisėtumu rūpinasi Vyriausioji rinkimų komisija (VRK). Užtikrindama rinkimų demokratiškumą VRK turi garantuoti vienodą rinkimų įstatymų taikymą visiems kandidatams, kontroliuoti politinių kampanijų finansavimą, koordinuoti piliečių iniciatyvų įgyvendinimą. Tačiau netgi nevertinant diskriminuojančių rinkimų įstatymų, VRK nepajėgia užtikrinti vykstančių rinkimų demokratinių procedūrų:

  1. 2019 m. balandžio 8 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje buvo surengti debatai trims kandidatams į prezidentus (G. Nausėda, I. Šimonytė ir S. Skvernelis). Į minėtus debatus buvo kviesti Lietuvoje reziduojančių ambasadų darbuotojai, kandidatų rinkimų štabų atstovai, politikos ekspertai ir kt. Debatus organizavo iš esmės ne valstybės subjektai (Naujienų agentūra BNS, Rytų Europos studijų centras, Konrado Adenauerio fondas). Taigi debatai neabejotinai laikytini privačių subjektų organizuota trijų kandidatų reklamine akcija, kuri savo esme yra nesąžininga, nes dalyvavę kandidatai už šią reklamą nemokėjo. Debatus tiesiogiai transliavo elektroninė žiniasklaida, juos buvo galima stebėti socialiniuose tinkluose.
    Lietuvos Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
  2. Po minėtų debatų informacijos kanalais buvo transliuojamos politikos ekspertų nuomonės apie trijų selektyviai parinktų kandidatų privalumus ir trūkumus. Todėl visuomenė minėtus debatus prilygino šališkai trijų kandidatų protegavimo kampanijai, nes analogiškos galimybės dalyvauti debatuose nebuvo suteiktos likusiems 6 kandidatams į prezidentus – pastarieji į debatus net nebuvo kviečiami. Pažymėtina, kad tuo metu prie būstinės (nacionalinė M.Mažvydo biblioteka), kurioje vyko debatai, piliečiai surengė protesto akciją.
  3. 2019-04-24 LRT laidoje „Panorama“ buvo rodomas reportažas apie minėtus tris kandidatus. Reportaže buvo svarstoma, kaip minėti kandidatai (G. Nausėda, I. Šimonytė ir S. Skvernelis) laimėję rinkimus įsikurs prezidento rezidencijoje. Apie likusių kandidatų galimybę įsikurti prezidento rezidencijoje reportaže neužsiminta. Šiuo reportažu LRT visuomenei teigė mintį, neva prezidento rinkimai jau yra nulemti – juos laimės tik vienas iš trijų LRT nurodomų kandidatų, kas neabejotinai prilygintina politinei rinkimų propagandai ir prieštarauja LRT nešališkumo misijai.
  4. 2019-04-23 LRT laidoje „Ryto garsai“ buvo paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija apie vieną iš kandidatų (A. Juozaitį). Joje buvo aptariama teisės požiūriu abejotina šio kandidato veikla, paskelbta, neva šis kandidatas dalyvauja ne tik prezidento, bet ir Europos Parlamento rinkimuose, nors pastarasis juose nedalyvauja. Minėtas kandidatas pareikalavo LRT paneigti šališką, su parinktais teiginiais bei faktais tikrovės neatitinkančią ir net melagingą informaciją. Kandidato nuomone, tokios informacijos skleidimas neatitinka LRT misijos, tai laikytina sąmoningai sukurpta antiagitacija, dezinformacija ir nesąžininga LRT propaganda.
  5. Akivaizdi kandidatų diskriminacija pastebima ir kitose LRT rengiamose laidose. Viešuose kandidatų debatuose, kurių transliacija vyskta tiesiogiai, LRT taip pat pažeidžia Nacionalinio transliuotojo įstatymo reikalavimus. Debatuose dalyvaujantys kandidatai nežino konkrečių klausimų, kurie bus užduoti tiesiogiai transliuojamoje laidoje, nes klausimų turinį formuoja LRT. Tokiu būdu LRT nepagrįstai priskyrė sau teisę egzaminuoti ir vertinti politikų pasiruošimą ir iš to kylančią teisę būti šalies prezidentu. Tačiau nei Prezidento, nei Europos Parlamento rinkimų įstatymai tokios teisės LRT nesuteikia. Neatsakydama už būsimųjų klausimų kandidatams slaptumą, LRT iš anksto gali planuoti pageidaujamą laidos rezultatą, t.y. savo nuožiūra lemti, kuris kandidatas bus patrauklesnis visuomenei, suteikdama pastarajam galimybę iš anksto žinoti apie kandidatams paruoštus klausimus.
  6. LRT šališkumo įspūdis TV žiūrovams susidarė 2019-04-15 LRT surengtoje prezidento agitacinėje rinkimų laidoje, kurioje dalyvavusiems visiems 9 kandidatams į prezidentus buvo pateikti iš anksto LRT parengti kandidatams formaliai nežinomi klausimai. Tačiau visuomenei susidarė įspūdis, jog kai kurie kandidatai jau iš anksto žinojo užduotų klausimų turinį. Tokiu būdu LRT pažeidė kandidatų rungtyniavimo ir jų lygiateisiškumo principus. Lietuvos žmogaus teisių organizacijų nuomone, pats kandidatų viešas  egzaminavimas LRT be aiškiai reglamentuotų taisyklių, kai kuriuos kandidatus iš anksto galimai supažindinant su būsimaisiais klausimais, prieštarauja teisingumo ir sąžiningumo kriterijams. Palyginimui – netgi moksleivių brandos egzaminų užduoties ar jos dalies turinys yra įslaptintas LR Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymu ( 7 str. 24 d.).
    LRT reklama. Slaptai.lt nuotr.
  7. Pažymėtina, kad minėtus debatus rengia kontraversiškai vertinamas laidos vedėjas (E. Jakilaitis), kuris galimai yra susijęs su vienu iš kandidatų į prezidentus. 2018 metais LR Seimas atliko parlamentinį LRT valdymo, finansinės ir ūkinės veiklos tyrimą, kuris atskleidė  didelį korupcijos ir valstybės lėšų iššvaistymo mastą ([1]). Po šio tyrimo minėtas LRT laidų vedėjas paliko LRT, tačiau prasidėjus prezidento ir Europos Parlamento rinkimams, vėl buvo pakviestas rengti debatus su kandidatais, kas dar labiau padidino nepasitikėjimą LRT. Apie nepasitikėjimą minėtu LRT vedėju ir jo šališkumą rengiant debatus vienas iš kandidatų (M. Puidokas) informavo LRT vadovybę ir VRK, siūlydamas LRT vadovams kurti demokratijos kriterijais pagrįstą televiziją, kad pastaroji klausimus kandidatams į prezidentus patikėtų skirtingų sričių ekspertams – tik taip būtų užtikrinti aukščiausi sąžiningų demokratiškų debatų kriterijai. Tačiau nei taryba, nei VRK jokių priemonių nesiėmė.
  8. Informacija apie LRT šališkumą prezidento rinkimų kampanijos metu bei nuomones apie neleistiną LRT selektyvumą kandidatų atžvilgiu menkinant vienus ir dirbtinai aukštinant kitus, pradėjo viešai skelbti žymūs visuomenės atstovai ir teisės mokslininkai (pvz., Vilniaus universiteto prof. E. Šileikis). Nacionalinio transliuotojo įstatymas nustato, jog LRT privalo vadovautis objektyvumo, demokratijos, nešališkumo principais. Šie principai reiškia, kad LRT neleidžiamas angažuotumas, t.y. LRT neleidžiama palaikyti vieną ar kitą kandidatą rinkimų metu, teikti kuriam nors iš kandidatų prioritetą ir pan. Šiuo atveju LRT organizuojama propaganda, selektyviai nukreipta prieš vienus kandidatus, privilegijuojant kitus kandidatams, įgavo teisiškai nemotyvuotą, neetiška ir diskriminacinį pobūdį. Pažymėtina, kad dėl LRT veiklos neatitikties demokratinės valstybės principams šalies visuomeninės organizacijos neseniai kreipėsi į Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją.
  9. Lietuvos žmogaus teisių organizacijos atkreipia tarptautinių institucijų dėmesį, kad demokratinių rinkimų laisvės suvaržymai Lietuvos Respublikoje įgavo sisteminį pobūdį. 2019 metų pradžioje vyko rinkimai į vietos savivaldos tarybas. Visuomeniniai rinkimų komitetai juose taip pat buvo diskriminuojami. Kai kurie iš šių komitetų („Gedimino miestas“, „Junkis“, „Vilniečių Lokys“ ir „Vilnius gali“) skundė neteisėtus LRT veiksmus VRK. Tačiau pastaroji į skundus tinkamai nereagavo. Todėl minėti rinkimų komitetai kreipėsi į teismą, prašydami įpareigoti VRK užtikrinti Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo įtvirtintą teisę nemokamai naudotis nacionalinėmis visuomenės informavimo priemonėmis. Minėti komitetai teigė, kad VRK pažeisdama įstatymus paliko LRT savo nuožiūra spręsti, kuriuos kandidatus kviesti į diskusines laidas. Jie skundėsi, kad didelei daliai kandidatų apskritai nebuvo suteikta galimybė dalyvauti LRT rengiamose laidose (jie nebuvo kviečiami), o LRT kandidatų dalyvavimo laidose atrankos principai neatitiko įstatymo VRK patvirtintų taisyklių.
    LRT vadovė Monika Garbačiauskaitė – Budrienė. Slaptai.lt nuotr.
  10. Išnagrinėjęs minėtų komitetų skundą Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2019-02-28 sprendime adm. byloje Nr. eR-17-662/2019 pripažino, kad VRK netinkamai įgyvendino kandidatams į savivaldybių tarybų narius Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo įtvirtintą teisę nemokamai naudotis nacionalinėmis visuomenės informavimo priemonėmis, tačiau teismas negalėjo patenkinti šių komitetų skundo, nes iki rinkimų buvo likę nedaug laiko – per jį VRK būtų nespėjusi įvykdyti teismo įpareigojimo.
  11. Galiausiai vienas iš Europos Parlamento rinkimuose dalyvaujančių visuomeninių rinkimų komitetų 2019-04-24skundu kreipėsi į VRK dėl pažeistų teisių rinkimuose į Europos Parlamentą, prašydamas pašalinti iš kandidatų sąrašo Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo požiūriu abejotina kandidatūrą (A. Guoga), nes šio asmens pateikti duomenys neatitinka įstatymo reikalavimų ir prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms. Prašyme yra išdėstyti minėto kandidato įstatymų pažeidimai (įskaitant jo abejotiną pilietybę), pateikta šio asmens klaidinanti informacija apie jo išsilavinimą, pajamas, piktnaudžiavimą ir kt.  Tačiau VRK neatsižvelgė į nuodytus argumentus ir pateiktų įrodymų visai netyrė, o skundą atmetė.

Tokiu būdu nėra jokių abejonių, jog VRK  tinkamai neatlieka Konstitucijoje nustatytų funkcijų ir neužtikrina kandidatų rinkimuose lygiateisiškumo ir rungtyniavimo principų, toleruoja LRT šališkumą ir atskirų kandidatų diskriminavimą. Iš to darytina išvada, kad šiuo metu Lietuvoje vykstanti rinkimų kampanija neatitinka demokratinės valstybės principų – juose yra daug neteisėtos politinės reklamos atvejų,  privilegijuoto žiniasklaidos ir nacionalinio transliuotojo dėmesio atskiriems kandidatams, žodžio ir įsitikinimų laisvės ribojimų, rinkėjų ir rinkimuose dalyvaujančių kandidatų diskriminavimo bei kitų pažeidimų.

Kadangi ESBO pagrindinį dėmesį skiria valstybių demokratinėms reformoms, žmogaus teisių ir fundamentalių laisvių užtikrinimui, pilietinės visuomenės stiprinimui, laisvų ir demokratiškų rinkimų skatinimui, Lietuvos žmogaus teisių organizacijos atkreipia dėmesį, kad tuo atveju, jeigu tarptautinei bendruomenei nepavyks įtakoti Lietuvoje vykstančių rinkimų eigos pagal ESBO nustatytus demokratinių rinkimų principus, atsižvelgiant į faktą, kad rinkimuose paprastai dalyvauja tik pusė Lietuvos rinkėjų, vykstantys rinkimai gali būti laikomi nedemokratiškais, o įvykusių rinkimų rezultatai gali kelti abejones dėl jų patikimumo, skaidrumo, o tai reiškia, kad ateityje gali iškilti pagrįstos abejonės dėl išrinkto prezidento ar Europos Parlamento nario legitimumo. Tai neabejotinai pažeistų esminį piliečių sutikimo principą, kad juos valdytų būtent tie ir būtent taip, kaip yra nustatyta įstatyme. Šių principų pažeidimas keltų nepasitikėjimą išrinkta šalies valdžia ir iš to galimą politinį nestabilumą, kuris yra žalingas tiek šalies piliečiams, tiek tarptautinei demokratinei bendruomenei.

Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO).

Todėl prašome Jus įtakoti Lietuvos Respublikos valdžios ir valstybės institucijas nedelsiant nutraukti šiuo metu vykstančiuose rinkimuose kandidatų diskriminavimą, užtikrinti vienodas galimybes visiems kandidatams viešai ir laisvai per nacionalinį transliuotoją išdėstyti savo rinkimų programas, sudaryti kandidatams į Lietuvos Respublikos prezidentus bei Europos Parlamentą vienodas sąlygas būti išrinktiems, o rinkėjams vienodas galimybes rinkti ir išsirinkti savo valstybės atstovus.

Laiškas išsiųstas šioms organizacijoms ir institucijoms:

Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo organizacijos Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biurui (ODIHR); Europos Tarybos Parlamentinei Asamblėjai (ETPA); ETPA Kultūros, mokslo, švietimo ir žiniasklaidos komitetui; Lietuvoje reziduojančioms ambasadoms; Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui; Lietuvos Respublikos Vyriausiajai Rinkimų Komisijai; Lietuvos Respublikos Radijo ir Televizijos tarybai

Pasirašė:

Lietuvos Helsinkio grupė – Stasys Kaušinis, Lietuvos žmogaus teisių asociacija – Petras Grėbliauskas, Piliečių gynimo paramos fondas – Aurelija Kuzmaitė, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija – Romualdas Povilaitis

Kreipimasis – pareiškimas priimtas bendru sutarimu.

Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas                   Romualdas Povilaitis

[1]https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=119&p_k=1&p_t=262204

2019.04.29; 06:22

Balys Gajauskas. LRS.lt nuotr.

Rugsėjo 28 dieną, eidamas 92-uosius metus, mirė politinis kalinys, tremtinys, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, visuomenės veikėjas Balys Gajauskas.

B. Gajauskas gimė 1926 m. vasario 24 d. Vygrelių kaime (Vilkaviškio apskritis).

Kokie svarbiausi jo nuveikti darbai?

Vokietijos okupacijos metais platino lapelius su patriotinais atsišaukimais, kritikuojančiais nacistinius okupantus. Sovietų okupacijos metais nedvejodamas tapo antisovietiniu pogrindininku. Pavyzdžiui, užmezgė ryšius su Tauro partizanų apygardos kovotojais, platino partizanų laikraščius.

1948-aisiais dėl priklausymo pogrindinei antisovietinei organizacijai buvo suimtas. Suimant priešinosi ir nušovė jį bandžiusį sulaikyti sovietų KGB darbuotoją. Už šį drąsų pasipriešinimą 1948 m. gegužės 3 d. Karo tribunolas nuteisė kalėti 25 metus (mirties bausmės išvengė).

1949–1956 m. kalintas Balchašo ir Džeskazgano lageriuose, 1956–1973 m. – Mordovijos lageryje. Kalint šiuose lageriuose teko sunkiai dirbo molibdeno, vario kasykloje.

Atlikęs visą skirtą bausmę nuo skambučio iki skambučio, 1973-aisiais paleistas į laisvę, bet be teisės gyventi Lietuvoje. Tačiau draudimų jokių nepaisė – grįžo į Kauną. Sugrįžti Kaunan padėjo įsigytas suklastotas pasas. Žinoma, sugrįžęs į Lietuvą tęsė pogrindinę veiklą. Sakykim, į lietuvių kalbą išvertė Aleksandro Solženicyno „Gulago archipelagą“, sudarinėjo lietuvių politinių kalinių sąrašus…

1977-ųjų balandžio 20 dieną  sovietų čekistai ir vėl areštavo B.Gajauską. Išvengti bausmės nepavyko. Mat kratos metu aptikti konkretūs antitarybinės veiklos įrodymai – A. Solženicyno „Gulago archipelagas“ vertimo į lietuvių kalbą rankraščiai, užrašai apie sunkią lietuvių, ypač nepritariančių sovietinei okupacijai, padėtį. Už šią veiklą tuometinis teismas skyrė 10 metų lagerio. Ir dar pridėjo 5-erius metus tremties.

1978–1980 metais Lietuvos patriotas Balys Gajauskas išvežtas į Mordovijos lagerį, 1980–1987 metais buvo kankinamas Kučino (Permės sr.) ypatingojo režimo lageryje. Tačiau nesėdėjo sudėjęs rankų kalėdamas ir Permės srityje. B.Gajauskas rašė publicistinius straipsnius, pasirašydamas savo pavarde su nuoroda, kur parašyta ir kada, kuriuos žmona po retų ir trumpų pasimatymų išnešdavo ir perduodavo ryšininkams, kad šie per Ukrainos disidentus įteiktų užsienio spaudai. Sovietų saugumas sugebėjo išsiaiškinti šią B.Gajausko veiklą. Taigi B.Gajauskas neteko teisės daugiau susitikti su žmona.  O atlikus visą numtytą bausmę jam dar pridėjo dvejis metus tremties Chabarovsko krašte.

Tik 1989-aisiais, kai kilo Sąjūdžio judėjimas, reikalavęs paleisti visus politinius kalinius, B.Gajauskas gavo teisę grįžti Lietuvon.

Dar būtina priminti, kad 1978-aisiais simboliškai įstojo į Lietuvos Helsinkio grupę.

Svarbi detalė – 1979-aisiais Europos saugumo ir bendradarbiavimo JAV kongreso komisija drauge su kitais disidentais pasiūlė B. Gajauską kandidatu Nobelio taikos premijai gauti.

Nobelio taikos premijos negavo. Tačiau 1981 m. Hjustone (JAV) B. Gajauskui paskirta tarptautinė Taikos ir laisvės premija. O 1989 metais Baltų laisvės lyga B.Gajauską apdovanojo Laisvės medaliu už kovą vaduojant Lietuvą, Estiją ir Latviją. 1989 m. gyveno Los Andžele (JAV). 

Grįžęs įsijungė į Atgimimo veiklą, dalyvavo politiniame gyvenime. Įsikūrus Politinių kalinių ir tremtinių sąjungai, išrinktas valdybos ir tarybos nariu, 1989-aisiais – sąjungos prezidentu.

1990 m. vasario 24 d. rinkimuose į LTSR Aukščiausiąją Tarybą (nuo 1990 m. kovo 11 d. 18 val. – Aukščiausioji Taryba) išrinktas deputatu Plungės rinkimų apygardoje. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą.

„Lietuva, praradusi Nepriklausomybę 1940 metais, tuoj pradėjo kovą dėl laisvės. Prasidėjo ilgas ir skausmingas tautos kelias, kuriuo ėjome 50 metų. Tiek bolševikinės, tiek hitlerinės okupacijos metai buvo kruvini. Tačiau laisvės troškimas negeso, o silpnėjant bolševikinei imperijai jis didėjo. Daliai tautos į laisvę teko eiti per trėmimus, kalėjimus, konclagerius. Tuo keliu aš ėjau 37 metus. Ėjau, kol 1990 metais kovo 11-ąją buvo perskaityti Vilniuje, Aukščiausiojoje Taryboje Lietuvos valstybės atstatymo akto žodžiai: „ … nuo šiol Lietuva yra nepriklausoma valstybė“ ir iškilo mūsų Seime Lietuvos valstybės herbas, mano gyvenimo ir kovos tikslas buvo pasiektas“, – rašė spaudoje B. Gajauskas.

Nuo 1990 m. kovo 20 d. iki 1992 m. lapkričio 22 d. – Aukščiausiosios Tarybos Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos narys.

Nuo 1992 m. lapkričio 25 d. iki 1996 m. lapkričio 25 d. – VI Seimo narys, Nacionalinio saugumo komiteto narys, Seimo komisijos KGB veiklai tirti pirmininkas, politinių kalinių ir tremtinių „Laisvės“ frakcijos pirmininkas.

1992 m. gegužės–rugpjūčio mėn. – Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo tarnybos – Lietuvos Respublikos saugumo tarnybos generalinis direktorius.

1996 m. ir 2004 m. dalyvavo Seimo rinkimuose.

1989–1997 m. – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos prezidentas. 1999–2000 m. – Tarptautinės buvusių politinių kalinių ir represuotųjų asociacijos prezidiumo narys. Lietuvos politinių kalinių valdybos ir tarybos narys.

Nuo 1996 m. priklausė Permės gubernijos politinių represijų ir totalitarizmo istorijos memorialinio muziejaus tarybai.

2008 m. išleido knygą „Pro spygliuotas vielas matau dangų“, 2012 m. – „Gulago saulėlydis“. Yra paskelbęs straipsnių politikos klausimais Lietuvos ir užsienio spaudoje.

B. Gajauskas buvo apdovanotas valstybiniais apdovanojimais: Lietuvos Nepriklausomybės medaliu (2000), Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi (2005).

2017.09.30; 09:30

kunigas_laurinavicius_bronius

Prieš 30 me­tų Vil­niu­je pa­stum­tas po sunk­ve­ži­mio ra­tais žu­vo vie­nas žy­miau­sių oku­puo­tos Lie­tu­vos di­si­den­tų, Lie­tu­vos Hel­sin­kio gru­pės na­rys kun. Bro­nius Lau­ri­na­vi­čius (1913–1981).

So­vie­tų lai­kais jis bu­vo vie­nas drą­siau­sių ko­vo­to­jų už žo­džio ir ti­kė­ji­mo lais­vę, vie­nas ak­ty­viau­sių Lie­tu­vos „Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios kro­ni­kos“ ben­dra­dar­bių, nuo­lat per­se­kio­tas KGB.

2000 m. ku­n. B. Lau­ri­na­vi­čius įra­šy­tas į Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios kan­ki­nių są­ra­šą. Po mir­ties Lie­tu­vos Pre­zi­den­tas jį ap­do­va­no­jo Vy­čio kry­žiaus II-ojo laips­nio or­di­nu už nar­są, iš­tver­mę ir pa­si­au­ko­ji­mą ko­vo­jant dėl tau­tos lais­vės.

At­kū­rus Ne­pri­klau­so­my­bę, kun. B. Lau­ri­na­vi­čiaus at­mi­ni­mas bu­vo pa­gerb­tas jo var­du pa­va­di­nant jo žū­ties vie­tą – skve­rą Kal­va­ri­jų, Žal­gi­rio ir Ver­kių gat­vių san­kry­žo­je. Skve­ras bu­vo su­tvar­ky­tas, pa­sta­ty­tas kop­lyt­stul­pis, ša­lia esan­ti trans­por­to sto­te­lė pa­va­din­ta ku­ni­go B. Lau­ri­na­vi­čiaus var­du (de­ja, po me­tų pa­va­di­ni­me ku­ni­go ti­tu­lo ne­be­li­ko).

Continue reading „Protestas prieš pasityčiojimą iš kunigo Broniaus Laurinavičiaus atminimo”

terleckas

Tau­ta, ne­ži­nan­ti sa­vo is­to­ri­jos, – tar­si au­ga­las su pa­kirs­to­mis šak­ni­mis, To­dėl nestebina, kad įvai­raus plau­ko oku­pa­ci­niai re­ži­mai sten­gė­si iš tau­tos at­min­ties iš­trin­ti jos pra­ei­tį, ypač su­si­ju­sią su anks­čiau tu­rė­tu vals­ty­bin­gu­mu, ar­ba pa­teik­ti sa­vo is­to­ri­jos ver­si­ją.

Šiuo at­ve­ju man rū­pi pa­žvelg­ti, kas nu­lė­mė Lie­tu­vos vals­ty­bės at­sta­ty­mą 1990 me­tais. Gin­kluo­ta par­ti­za­nų ko­va bu­vo pra­lai­mė­ta. Ta­po aki­vaiz­du, kad tuo ke­liu nie­ko ne­pa­siek­si, ir jos at­si­sa­ky­ta.

Pas­ku­ti­niais im­pe­ri­jos eg­zis­ta­vi­mo me­tais ne­pri­klau­so­my­bę at­gau­ti bu­vo sie­kia­ma tri­mis bū­dais: a) kon­spi­ra­ci­niu: tam tik­ros gru­pės lei­do at­si­šau­ki­mus, kė­lė vė­lia­vą, lei­do po­grin­di­nius lei­di­nius ir juos pla­ti­no tar­p ar­ti­mų­jų, b) vie­šu: ne­pai­sy­da­mi gre­sian­čių pa­vo­jų, ban­dė vie­šai veik­ti ir c) la­vi­ra­vi­mo: ba­lan­sa­vo ant le­ga­lu­mo ir ne­le­ga­lu­mo ri­bų: iš­nau­do­jo vi­sus vei­kian­čius įsta­ty­mus, ieš­ko­jo jų sil­pnų vie­tų ir taip sau­go­jo kul­tū­ri­nes ver­ty­bes ir is­to­ri­nę at­min­tį. Daž­nai šie bū­dai bu­vo tar­pu­sa­vy­je su­si­py­nę. De­ja, kol kas ne vis­kas aiš­ku ir ap­tar­ta. Dėl to ir ki­lo no­ras dar kar­tą pra­bil­ti apie da­ly­kus, ku­riuos ži­nau. Į iš­sa­mu­mą ne­pre­ten­duo­ju.

Continue reading „Iš­ėji­mas į vie­šu­mą, ar­ba Bai­mės sin­dro­mo įvei­ki­mas”

boner

Birželio 18-ąją JAV Bostono mieste mirė žymi Rusijos disidentė, žmogaus teisių gynėja, publicistė, 1989 metais mirusio Nobelio taikos premijos laureato, disidento Aleksandro Sacharovo našlė Jelena Boner.

Ji kartu su A.Sacharovu buvo tapusi paskutinio sovietmečio periodo disidentinio judėjimo simboliais. Birželio 22 dieną J.Boner kūnas buvo sudegintas, o urna su pelenais atvežta į Maskvą ir palaidota Vostrakovo kapinėse prie A.Sacharovo.

Jelena Boner gimė 1923 metų vasario 15 dieną pietinėje Turkmėnijos dalyje esančiame Merų mieste. Jos tėvas – armėnas Levonas Kočarianas, mama – žydų kilmės Rufa Boner. Kai Jelenai buvo trejetas metukų, jos tėvas mirė, o kiek vėliau, 1929 metais, mama susituokė su Gevorku Alichanianu, aukšto rango kompartijos pareigūnu, SSKP Maskvos komiteto darbuotoju.

Continue reading „Jelena Boner kritiškai vertino Vladimirą Putiną”