Kreiseris MOSKVA

Kyjivas, balandžio 15 d. (AFP-ELTA). Rusija, Ukrainos įsitikinimu, keršys už nuskendusį rusų karo laivą „Moskva“. „Per ataką prieš kreiserį „Moskva“ smogta ne tik pačiam laivui, bet ir priešo imperinėms ambicijoms, – penktadienį sakė Ukrainos pietinių ginkluotųjų pajėgų atstovė. – Mes visi suprantame, kad mums to nedovanos“.
 
„Mes suprantame, kad atakos prieš mus intensyvės ir kad priešas keršys. Suprantame tai“, – kalbėjo atstovė ir atkreipė dėmesį į atakas prieš Pietų Ukrainos miestus Odesą ir Mykolajivą.
 
Kiti laivai po Ukrainos atakos dar mėgino padėti kreiseriui, „tačiau ir gamtos jėgos buvo Ukrainos pusėje, nes dėl audros nebuvo įmanoma nei gelbėjimo operacija, nei įgulos evakuacija“, – pažymėjo atstovė.
 
Ji pridūrė negalinti pateikti tikslių duomenų apie „Moskva“ įgulos likimą, nes trūksta „patikimos informacijos“. Įgulą sudarė daugiau kaip 500 žmonių.
 
Ukrainos duomenimis, į laivą „Moskva“ pataikė ukrainiečių pajėgų paleistos „Neptun“ tipo raketos. Rusijos pusė tikino, kad laive sprogo amunicija. Rusijos duomenimis, laivas tada buvo tempiamas į uostą, tačiau prarado „pusiausvyrą“ ir esant dideliam bangavimui nuskendo.
 
Rasa Strimaitytė (ELTA)
 
2022.04.16; 06:00

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Dabar vis aiškiau, kad tarsi gražiai ir solidžiai taikios revoliucijos pagalba į valdžią atėjęs naujasis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas turi bjaurų bruožą. Dėl ekonominių Armėnijos bėdų jis kaltina tiek artimus, tiek tolimus kaimynus. Kaltina visą pasaulį, išskyrus saviškius.

Kad dėl apvergtinos padėties Armėnijos valstybėje gali būti kaltos ne vien „nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės“ ar „blogi kaimynai“, N.Pašinianas, regis, nesvarsto. Kad dėl iškerojusios korupcijos, silpnos ekonomikos, įtemtų santykių su kaimynais bei Armėnijos neįdomumo Europai tikriausiai esama ir pačių armėnų kaltės, N.Pašinianas vis dar nenori pripažinti. Arba tai yra tokia naujojo premjero taktika – kaltinti visą Pasaulį, nematant „rasto savo akyse“.

Akivaizdu, kad oficialusis Jerevanas ir po liūdnai pagarsėjusio Seržo Sargsiano nuvertimo laikosi agresyvios antiturkiškos bei antiazerbaidžanietiškos politikos. Oficialiojo Jerevano požiūris toks – dėl 1915-ųjų tragedijos kalta vien Osmanų imperija; jų, tais lemtingaisiais metais perėjusių į turkų priešų gretas, t.y. klastingai suvariusių turkams peilį į nugarą, kaltės – jokios. Arba: visas civilizuotas pasaulis, neišskiriant nei NATO, nei Europos Sąjungos, mano, kad Kalnų Karabachas – Azerbaidžano teritorija, tuo tarpu Jerevanas kurpia kažin kokias kvailas teorijas, kodėl azerbaidžanietiškas Juodasis Sodas neva privalo priklausyti jiems.

Taigi su Turkija ir Azerbaidžanu oficialusis Jerevanas konfliktuoti, regis, pasiruošęs amžinai – iki pasaulio pabaigos. Kokius santykius Armėnija linkusi palaikyti su Rusija – taip pat akivaizdu. Ji klusniai klausys Kremliaus nurodymų.

Tiesa, vos tik buvo nuverstas nekenčiamas prorusiškas S.Sargsianas, dešimtmetį valdęs Armėniją taip, kad klestėtų vien jo klanas, naujasis Armėnijos lyderis N.Pašinianas pabandė šokdinti Kremlių. Visas civilizuotas pasaulis mato: Kalnų Karabachą savo rankose armėnams pavyksta išlaikyti ne dėl „armėniško kietumo“, „armėniškos vienybės“ ar „armėniško patriotizmo“ – vien tik Rusijos kariuomenės dėka (Giumri mieste ilgiems dešimtmečiams įsikūrė rusiška karinė bazė). Tad akivaizdu, jog oficialusis Jerevanas, jei neatsisakys prieš Azerbaidžaną nukreiptų teritorinių pretenzijų, privalo pataikauti Kremliui. Bet N.Pašinianas pamanė esąs labai gudrus, įžvalgus: neatšauks pretenzijų į azerbaidžanietišką Kalnų Karabachą ir atsuks nugarą Vladimirui Putinui. Nepavyko. Armėniški protestai, esą Rusijos kariuomenė privalo nešdintis iš Armėnijos, – greitai išsikvėpė. Panaudodamas slaptas spaudimo priemones Kremlius parodė tikrąją N.Pašiniano vietą: jei nori išlaikyti okupuotą Kalnų Karabachą, šoksi pagal Rusijos dūdelę. N.Pašinianas klusniai raportavo: klausau.

Žodžiu, oficialusis Jerevanas tebešantažuoja turkus su azerbaidžaniečiais, dabar štai dar pabandė pastumdyti Rusiją. Bet vis – nesėkmingai. Turkai ir azerbaidžaniečiai nebijo armėniškų grasinimų. Juolab Rusijai nėra ko baimintis N.Pašiniano šantažų – per pastaruosius keletą dešimtmečių Armėnija labai giliai įklimpo į politinius, ekonominius ir kultūrinius rusiškus tinklus. Vargu ar N.Pašinianui pavyks pergudrauti V.Putiną.

Tad N.Pašinianas puolė ieškoti naujos aukos. Ką dabar jis pradėjo šantažuoti? Ogi – Europos Sąjungą. Per paskutiniąją kelionę į Briuselį šis politikas turėjo svarbių susitikimų su ES lyderiais. Tik N.Pašinianas kažkodėl nesidžiaugia, kad ES vadovai skyrė užtektinai daug dėmesio ne itin įtakingai bei mažai kam žinomai Armėnijai. Maža to, N.Pašinianas puolė viešai demonstruoti nepasitenkinimą dėl ES požiūro į porevoliucinę Armėniją. Pykčiu viešai pratrūko vos tik sužinojęs, kiek ES skirs lėšų Armėnijos ekonomikai gelbėti.

ES požiūris į Armėniją – tikrai pragmatiškas. Dar korupcionieriaus S.Sargsiano laikais Briuselio ir Strasbūro biurokatai žadėjo Jerevanui paaukoti 160 milijonų eurų ekonomikai gaivinti. Dabar, vadovaujant N.Pašinianui, ES pareiškė padidinsiant paramą … dešimčia milijonų eurų, t.y duos ne 160, o 170 milijonų.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

N.Pašinianas įsižeidė, kad Europa nemato skirtumo tarp jo ir nuverstojo S.Sargsiano? N.Pašinianui nepatinka, kad Europa demonstruoja įžvalgumą: pirma – reformos, tik po to – pinigai? N.Pašinianas įsitikinęs, kad korupciją jis išgyvendino iš Armėnijos visiems laikams – vos per dvejis mėnesius? N.Pašinianas mano esąs ypatingai protingas ir svarbus politikas?

Štai tik keletas viešų N.Pašiniano nepasitenkinimo protrūkių: „ES sveikino permainas Armėnijoje tik žodžiais, bet ne darbais“, „be Vakarų pagalbos jie per dvejis mėnesius išgyvendino korupciją, tai padaryta ir be europietiškų milijonų, tad atsainus požiūris į mus stebina“; „Armėnijai reikia sumažinti susižavėjimą Europa…“; „Dvidešimt metų iš eilės Europa skyrė Jerevanui lėšų kovai su korupcija, ir kur tie pinigai dabar, kokia iš jų nauda, koks jų efektyvumas?“

Ypač įsiminė štai tokie N.Pašiniano žodžiai: „Neslėpsiu, vienas iš ES aukšto rango pareigūnų manęs paklausė – kaip atsitiko, kad Armėnijoje tiek daug paslėptos korupcijos? Aš jam atsakiau – tik nereikia iš mūsų tyčiotis. Jūs viską puikiai žinojote apie egzistuojančią korupciją ir apie kitus panašius dalykus. Bet, matyt, ES tuomet turėjo savų geopolitinių išskaičiavimų…“

Taip, Europa – ne šenta karvė. Bet viešai nuskambėję N.Pašiniano priekaištai – stebina. Dešimt metų oficialusis Jerevanas demonstravo Briuseliui lojalumą. Ir še tau kad nori: Armėnijai nereikalinga Europa, bet europietiškos lėšos vis tik praverstų? N.Pašinianas pamiršo seną kaip pasaulis patarlę: „dovanotam arkliui į dantis nežiūrima”. Užuot padėkojęs tegul ir už menką paramą, jis pradeda rėmėjams draskyti akis. Nematytas, negirdėtas įžūlumas!

Matyt, kalta politinės patirties stoka. N.Pašinianas valdžioje dar nė metų neišsilaikė. Iš kur jam semtis įžvalgumo? Įtariu, kad šiuo atveju gali įtakos turėti ir specifinis armėniškas charakteris – niekad nematyti savų klaidų. Kad ir kaip N.Pašinianas burnotų Europą, Europa neskolinga Armėnijai nė euro. Europai nė motais ir Armėnijos draugiškumas – Briuselis su Strasbūru tikrai neprapuls, jei ši Pietų Kaukazo respublika nusisuks. Europa teisi ir tuomet, kai sako, jog korupcija – tai Armėnijos vidaus reikalas: norite – sudrausminkite savus finansinius sukčius, jei nenorite pažaboti vagišių – gyvenkite pagal finansinių aferistų sukurptas taisykles kiek tik geidžia širdis. Europa supranta ir tikrąsias Armėnijos nesutarimo su Turkija ir Azerbaidžanu priežastis. Armėnija privalo liautis pretenduoti į svetimas žemes bei reikalauti, kad kaimyninės šalys į istoriją žvelgtų Jerevano akimis. Štai tada santykiai tiek su Ankara, tiek su Baku iš karto taptų normalesni.

Deja, N.Pašinianas mano apgausiąs visus: kaštus už Armėnijos saugumą ir imperines ambicijas padengs rusiškais pinigais, finansinę paramą gerbūviui ir prabangai sems iš Europos aruodų, žodžiu, visus ekonomiškai išnaudos bei šantažuos, o pats ramiai sėdės ant kelių kėdžių nieko niekam neduodamas, niekuo niekam neįsipareigodamas – vien tik liaupsindamas savo šalies išskirtinumą ir unikalumą.

Taip nebuvo ir nebus. N.Pašinianui derėtų pasimokyti pragmatiškumo iš Ukrainos prezidento Petro Porošenkos. Šis taip pat ne visuomet patenkintas ir per maža, ir ne visuomet laiku išmokama europietiška parama. Bet P.Porošenko niekad kategoriškai nekaltino Europos nei abejingumu, nei skūpumu. Ukrainos lyderis puikiai supranta, kad dėl daugelio šiandieninių Ukrainos bėdų kalti jie patys – ukrainiečiai.

2018.08.20; 10:00

Premjeras Saulius Skvernelis, Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir VSD vadovas Darius Jauniškis. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Artėjant Vasario 16-sios šventei Rusija irgi „pasveikino“ Lietuvą. Vienoje Rusijos TV propagandinėje laidoje, dalyvaujant gausiam žinomų Rusijos politinių veikėjų būriui, Lietuvos adresu buvo išpilta tiek paplavų bei melo, kad, dingojas, mūsų šiuo metu atostogaujančiam premjerui Sauliui Skverneliui kaipmat turėtų dingti noras megzti glaudžius kontaktus su šia šalimi.

Ar kada prablaivės premjero galva?

Lietuva iš trijų Pribaltikos valstybių labiausiai yra rusofobiška šalis. Jie vis loja ir loja. Dabar jie nori vėl su mumis suartėti. O ar mes to norime? Kokia iš jų nauda? Štai latviai turi Rigas Balzams. Geras gėrimas. Estai – Vanna Talinn. Irgi geras. O lietuviai… Na, pas juos linksmos merginos… chi-chi, chi – chi… Pamenu, dar jaunystėje, tais gerais tarybiniais laikais, kai studijavau Maskvos universitete, dažnai važiuodavome į Lietuvą mergaičių…

Po šių dabar jau akademiko žodžių, regis, net truputį susigėdo (greičiausiai apsimetė) laidos vedėjas: na, na, baikite šitaip, čia rimta laida…

Ar mes norėsime draugauti? Štai jų premjeras Svernelis, regis, ir Grybauskaitė buvo pareiškusi, bet vėliau kiek atsitraukė (koks saldus melas…), nori gerinti santykius, – klausia kitas politologijos profesorius.

Taip, mes galėtume pagalvoti, bet sąlygos turi būti griežtos: NATO kariuomenė turi būti patraukta 300 kilometrų atstumu nuo Lietuvos, Lietuva turi atsisakyti bet kokių pretenzijų dėl esą žalos kompensavimo už jų susigalvotą okupaciją, ir jokio lojimo! Ir t. t., ir t. t.

Ir čia tik kelios sparnuotos akivaizdaus tyčiojimosi iš mūsų šalies mizanscenos.

Premjero Sauliaus Skvernelio praėjusį mėnesį viešai išsakyta mintis, jog būtina su Rusija užmegzti kontaktus sukėlė, švelniai tariant, daugelio Lietuvos politikų nuostabą. Gal vienas aukščiausių Lietuvos vadovų nori keisti šalies užsienio politikos kryptį? – klausė vieni. O gal tiesiog elementariai nesusigaudo politikoje ir nežino, kokį kursą Rusijos atžvilgiu jau ne vienerius metus yra nusibrėžusi Lietuva?

„Esame unikali ES valstybė, neturėdami jokių, pabrėžiu – absoliučiai jokių, kontaktų su valstybe, nors kitos valstybės, tos pačios kaimyninės valstybės, labai aktyviai darbuojasi ekonominiais klausimais“, – teigė S. Skvernelis. Vėliau  patikslino turėjęs galvoje politinius kontaktus. „Rusija geriausiai supranta ne tylos politiką“.

Blogiau negali būti – šis pasisakymas nebuvo derintas nei su prezidentūra, nei su užsienio reikalų ministerija. O juk būtent šios dvi šalies institucijos formuoja užsienio politiką.

Tiek prezidentė Dalia Grybauskaitė, tiek užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius reagavo adekvačiai – jokių prielaidų politinio bendradarbiavimo atkūrimui nėra, kol Rusija vykdo agresyvią politiką. Po L. Linkevičiaus gan diskretiško komentaro, premjeras gan arogantiškai pareiškė, jog Linkevičius vis dar yra ministrų kabineto narys; suprask, turi besąlygiškai pritarti viršininkui.

Dar vėliau S. Svernelis patikslino, kad tam tikrus energetikos ir žemės ūkio klausimus galėtų spręsti savo veiklą atkūrusi Lietuvos-Rusijos Tarpvyriausybinė komisija. Bet konkrečių klausimų, kuriuos dvišalė komisija spręstų geriau nei Europos Sąjungos lygmeniu, jam įvardinti nepavyko. 

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – melagių melagis.

Skaitytojui reikia priminti, kad toks Lietuvos ir Rusijos  tarpvyriausybinės komisijos susitikimas paskutinį kartą įvyko 2011 metais. Po metų Rusija tokio susitikimo atsisakė. Dar po metų susitikimas buvo atšauktas, Rusijai pateikus absurdiškus reikalavimus. Rusija deryboms pasiūlė Kaliningrado tranzito klausimą, reikalaudama, kad pasienyje nebūtų tikrinami rusiški traukiniai. Manoma, kad dalis jų į Kaliningrado sritį gabendavo karius ir karinę techniką, ir tai norėta nuslėpti. Buvo bandoma užkirsti kelią ir energetinei Lietuvos nepriklausomybei.

Taip pat Rusija Lietuvos reikalavo atsisakyti strategiškai svarbių energetinės politikos žingsnių, susijusių su vadinamuoju Trečiuoju energetikos paketu ir LNG suskystintųjų dujų terminalu.

2014-aisiais Rusijai okupavus Krymą ir pradėjus karą Rytų Ukrainoje santykiai galutinai buvo įšaldyti.

Ir štai tokiame politiniame kontekste iškelta premjero „bendradarbiavimo“ idėja verčia suklusti: ar jau prasidėjo S. Skvernelio prezidentinė rinkimų kampanija, o gal yra ir gilesnių priežasčių?

Lietuva ne vienerius metus įrodinėjo Vakarams, jog Rusija dar nėra atsisakiusi savo imperinių ambicijų. Prireikė laiko, kol jie patikėjo ir patys pamatė tikrąjį Rusijos veidą.

Dabar patys norime tai paneigti?

Beje, dar nenutilus šventiniams Vasario 16-sios aidams, kai kuriuose Lietuvos portaluose bei „Lietuvos ryto“ televizijos laidose prasidėjo Dalios Grybauskaitės puolimas. Lygioje vietoje. Tai ji esą uzurpavo šventinius renginius, tai kažką į ausį pašnibždėjo Nijolei Sadūnaitei, tai apskritai kažkaip nesuprantamai elgiasi…

Galima visaip pagalvoti. Bet, regis, kol šitaip elgsis vieni aukščiausių mūsų šalies pareigūnų, sulauksime dar ne vienos kreivos ir ironiškos Putino apologetų šypsenėlės.

2018.02.22; 03:00

2015 m.kovo 13 d. Mokslų akademijos mažojoje konferencijų salėje įvyko apskritojo stalo diskusija pasitinkant neseniai pasirodžiusią knygą „Nerimas 2. Tautiškumas ir demokratija: tikros ir apgaulingos formos“ (Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, 2014).

Diskusijoje dalyvavo knygos autoriai Viktorija Daujotytė, Eugenijus Jovaiša, Zenonas Norkus, Aleksandras Vasiliauskas, kiti intelektualai.

Skelbiame „Nerimo…“ pratarmę ir diskusijos dalyvių nuotraukas (Vytauto Visocko).

2012 m. pasirodė leidyklos „Tyto alba“ knyga „Nerimas: svarbiausių humaritarinių ir socialinių grėsmių bei jų pasekmių Lietuvai įžvalgos“. Tikrųjų Lietuvos mokslų akademijos narių Viktorijos Daujotytės, Valentino Mikelėno, Arvydo Šliogerio, Aleksandro Vasiliausko ir Vlado Žulkaus plunksnai priklauso studijos apie humanitarinę, socialinę, ekonominę ir teisinę mūsų valstybės padėtį. Audringai besikeičiantis šių laikų gyvenimas siūlo naujas vertybes, naujas moralės normas, ir jų dermė žmonių sąmonėje atsispindi mokslo ir meno visuomenės darbuose.

Greta kitų svarbių mūsų visuomenei klausimų kyla tautiškumo ir nacionalumo esmę nusakantis supratimas, tautiškumo bei nacionalumo turinio suvokimas ir aiškinimas.

 Naujasis 2014 metų „Nerimas“ tęsia tautiškumo ir nacionalumo istorinės atminties, socialinės ir ekonominės istorijos bei moralės savivokos temas. Šio leidinio autoriai – Viktorija Daujotytė, Eugenijus Jovaiša, Giedrius Kuprevičius, Zenonas Norkus, Aleksandras Vasiliauskas – tikrieji LMA nariai.

 Viktorijos Daujotytės studija „Tautiškumas: kultūros lygmuo“ pasižymi subtiliu gilumu, prigimtinių kultūros reiškinių rikiavimu tautiškumą apibrėžiančioje ir jo esmę išryškinančioje visumoje. „Tautinė savimonė ir valstybinis mąstymas – kiekvienos valstybės pamatas“, – profesorės lūpomis nuskambėjo prof. Bronislovo Genzelio tezė, kuri, pasak jos, atrodo patikima ir yra tinkamas turinys tautiškumui suvokti.

Tačiau dabartiniame pasaulyje greta tautiškumo atsirado kosmopolitizmo lygmuo, ir suderinti šiuos du pasaulio lygmenis darosi, nors ir kaip mes stengiamės, vis sunkiau. Juolab kad „apeita ir užmiršta milošiškoji Europos, kaip mažųjų tėvynių, programa. Tos mažosios tėvynės traukiasi, nyksta ir, suprantama, traukiasi tėvyniškumas. Tas politinis liberalizmas, tas politinio korektiškumo siekimas, kokį didelį lankstumą jis berodytų, vis tiek jam stinga vertybinių pamatų – to, kas ne tik atskiria, bet ir sujungia<…>.“

Apie giliausias tautinės valstybės ištakas, apie globalų baltų pasaulį prabilta Eugenijaus Jovaišos studijoje „Baltų pasaulis – nuo Tacito iki Nestoro“. Nagrinėjami baltų raidos procesai nuo I iki X amžiaus, seniausios istorijos vertinimai šiuolaikinėje katalikiškojoje istoriografijoje, aptariami nerimą keliantys šios istoriografijos bruožai.

Filosofas, sociologas Zenonas Norkus įdomias ir reikšmingas įžvalgas pateikia studijoje „Kada Lietuva labiau praturtėjo“, kur kalbama apie tautų turtą, jo skaičiavimą ir lyginimą, apie pokomunistinės Lietuvos ūkinę pažangą tarptautinės statistikos veidrodžiuose, apie pirmosios Lietuvos Respublikos nacionalinių pajamų matavimus tėvynėje ir emigracijoje, apie Lietuvą tarp Europos valstybių, apie mūsų šalies pažangą 1918-1940 metais ir dabar.

Reikšmingai suaktualinti Rusijos ir Lietuvos politiniai ir ekonominiai santykiai Aleksandro Vasiliausko studijoje. Analizuojamos Rusijos sąlygotos grėsmės tautiškumo raiškai Lietuvoje, keliama lietuviškos ideologinės atsvaros V.Putino režimui ir Rusijos imperinėms pretenzijoms būtinybė, iškeliami pragmatinės Lietuvos ekonominės politikos Rusijos atžvilgiu spąstai, nurodomos sovietinės okupacijos žalos vertinimo ir kompensacijos problemos.

 Moralės klausimai aptariami kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus studijoje „Nerimo lietus“, kur jis perteikia savo nerimą dėl paprastumo, dėl taikos, dėl atsakomybės, dėl Tėvynės, dėl girdėjimo.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2015.03.14; 17:28

Ukrainos išprievartavimo Krymu ekstazė, neva apėmusi visą Rusijos valdančiąją viršūnę, visų lygių deputatus ir ministrus, žavintis prezidento Vladimiro Putino vidaus ir užsienio politika, artimiausiu metu, matyt, dar išsilaikys, ginant rusakalbių „teisėtus interesus“ Ukrainos rytuose ir pietuose.

Gali būti, kad V. Putinas Dūmos bus paskelbtas prezidentu be jokių rinkimų iki gyvenimo pabaigos, pasiremiant nepriklausomos Rusijos sociologinių apklausų lyderės kompanijos „Levada-centr“ rezultatais.

Continue reading „Putinas: Krymas mūsų. Kinija: nesiginčijame”

panfilovas_panfilovas

Žurnalisto profesija yra viena pavojingiausių pasaulyje todėl, kad atlikdami savo profesines pareigas žurnalistai siekia būti įvykių sūkuryje.

Kartais, o nelaisvose šalyse – dažniausiai, tai yra tiesiog rizikinga. Pradėti šį pokalbį apie žurnalistų vaidmenį verčia šiais metais Gruzijoje išleista Olego Panfilovo knyga, skirta informacinei Čečėnijos blokadai praeito amžiaus pabaigoje ir šio amžiaus pradžioje (Панфилов, Олег. Информационная блокада Чечни (сентябрь 1996 – декабрь 2002), Tbilisis, 2011).

Continue reading „Knyga, kuri verčia susimąstyti apie žurnalistų vaidmenį visuomenėje”