Intrigos

Trumposios naujienos

Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) embelma ir jos narių vėliavos

Po liepos 12-13-osios karinio incidento Armėnijos – Azerbaidžano pasienyje Tovuzo regione savo susirūpinimą pareiškė daug užsienio valstybių ir įtakingų tarptautinių organizacijų. Apie būtinybę išvengti karinės eskalacijos kalbėjo Jungtinių Tautų organizacijos vadovai, JAV Baltųjų rūmų atstovai, Rusijos vadovybė, Europos Sąjungos lyderiai…

Liepos 13-ąją turėjo būti sušauktas ir neeilinis Kolektyvinio saugumo sutarties (KSSO) posėdis. Slaptai.lt skaitytojams priminsime, kad KSSO šiuo metu priklauso šešios valstybės – Armėnija, Rusija, Baltarusija, Kazachstanas, Kirgistanas ir Tadžikistanas. Iki 1999-ųjų šiai kolektyinio saugumo organizacijai priklausė ir Azerbaidžanas. Bet po 1999-ųjų ofcialusis Baku pasitraukė iš KSSO.

Šiuo metu KSSO vadovauja Stanislavas Zasas – Baltarusijos atsargos generolas. Būtent jis pareiškė būtinybę sušaukti skubų visų organizacijos atstovų pasitarimą. Bet pokalbiai dėl paskutiniųjų įvykių Tovuzo regione, kurį iš liepos 12-osios į liepos 13-ąją apšaudė armėnų kariškiai iš stambiojo kalibro ginklų, buvo atidėtas „neapibrėžtam laikotarpiui“.

Nors oficialios priežastys neišvardinamos, tačiau galima spręsti, jog tai – oficialiojo Jerevano intrigos. Būtent Armėnija siekia, kad partneriai iš KSSO palaikytų agresyvius jos išpuolius prieš Azerbaidžaną. Bet KSSO negali remti Armėnijos vien dėl to, kad Azerbaidžano – Armėnijos konflikte oficialusis Jerevanas yra agresorius. Tarptautinė bendruomenė traktuoja Kalnų Karabachą esant neatskiriama Azerbaidžano teritorija, o šiuo metu šį regioną administruojančią armėnų valdžią – okupante. Net labai norėdama KSSO negali palaikyti Armėnijos, nes tokiu atveju ji prieštarauti tarptautinei teisei, reglamentuojančiai, ką reiškia valstybės teisė į teritorinį savo žemių vientisumą.

KSSO emblema

Šioje organizacijoje Armėnija stengiasi pasirodyti esanti viena iš svarbiausių, padoriausių valstybių. Ji nuolat priekaištauja visoms iš eilės KSSO atstovėms, kad šios per mažai remia Armėniją.

Šiuo konkrečiu atveju oficialusis Jerevanas, matyt, tikėjosi bent minimalaus KSSO palaikymo. Bet neoficialių konsultacijų metu patyrė, kad palaikymo nesulauks, todėl nusprendė pasitarimą nukelti vėlesniam laikui. Kad netektų pripažinti pralaimėjimo. Arba galimas priešingas atvejis: KSSO vadovybė norėjo sušaukti skubų pasitarimą, kuriame Armėnijos kariniai veiksmai būtų pasmerkti, todėl premjeras Nikolas Pašinianas dėjo milžiniškas pastangas, kad tokio posėdžio iš viso nebūtų.  

Be kita ko, Armėnija labai baiminasi, kad Azerbaidžanas gali sumanyt grįžti į KSSO. Todėl imasi politinių priemonių nuteikiant šios organizacijos atstovus prieš Azerbaidžaną.

Liepos 12-13-osios karinio incidento metu Azerbaidžanas neteko šių karių: seržanto Vugaro Sadygovo ir eilinių Elšado Mamedovo bei Chaijamo Dašdemirovo. Kiek Armėnija neteko karių, oficialusis Jerevanas nutyli. Armėnijos gynybos ministerija neigia, kad turėjo aukų. Azerbaidžano karinė žvalgyba mano, kad konflikte dėl Tovuzo žuvo mažiausiai 13 armėnų karių ir dar kelios dešimtys gali būti sužeistų.

Slaptai.lt informacija

2020.07.14; 11:45

Politinės intrigos

Jaunasis naujasis socialdemokratų vadovas Gintautas Paluckas elgiasi nesolidžiai, neadekvačiai ir savo vidaus kovą dėl partijos sosto iškėlė aukščiau nei visos valstybės stabilumas. G. Paluckui rūpi sustiprinti savo silpną įvaizdį, nustumti iki tol buvusius įtakingus bičiulius, o koalicijos sugriuvimas, krizė vyriausybėje ir Lietuvos reputacija tarptautinėje erdvėje jam tėra antraeiliai reikalai. Tai tikrai ne valstybiškas požiūris.

Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius.

Gintauto Palucko kova

Vos tapo aišku, kad Algirdas Butkevičius atsisako toliau vadovauti socialdemokratų partijai, kilo sąmyšis ir vidinės rietenos. Jaunieji pradėjo intriguoti prieš senuosius, kairieji prieš turtuolius, socialistai prieš lddpistus, regionai prieš miestus. Kadangi nei viena stovykla neturėjo sutelkusi visos galios – skyrių paramos, svarbių postų ir pareigų, patriarchų paramos ir populiarumo visuomenėje – tai tos tarpusavio kovos ir vidinių rietenų aidai skamba iki šiol.

G. Palucko pergalė visuotiniuose socdemų partijos pirmininko rinkimuose buvo ne tarpusavio vaidų pabaiga, bet tik pradžia. Naujasis pirmininkas ėmėsi visų įmanomų būdų įrodinėti savo lyderystę. Senieji šulai arba turi nusilenkti ir nusižeminti prieš naująjį vadą, arba turi būti nustumti nuo galios. Be to, už G. Palucko nugaros laukia jaunieji socialdemokratai, kurie siekia galios ir postų, o juk viskas užimta, todėl būtina kažką patraukti.

Didžiausia kova užvirė tarp senųjų bičiulių ir jaunojo pirmininko. Senieji socdemai partijoje ir Seime yra įtakingi jau daugybę metų, kartu jie yra stabilumo, bet ir stagnacijos garantas. Jie yra visos lietuviškos socialdemokratijos veidas ir kai jiems buvo netiesiogiai pasiūlyta atsisakyti visko, tai kilo nepasitenkinimas. Juo labiau, kad nėra jokių būdų, kaip būtų galima perleisti G. Palucko komandai nei Seimo narių postų, nei ministrų kėdžių, nei juo labiau gausių valdininkiškų etatų. G. Paluckui gi rūpi kuo skubiau senuosius nustumti nuo valdžios ir sutelkti sau palankius bičiulius. Kad kova nevirstų susidorojimu, buvo imtasi vajaus parodyti Seimo frakcijos narius kaip liaudies priešus, kaip nutolusius nuo žmonių ir tik besigviešiančius valdžios. Tam organizuojamas skyrių balavimas dėl koalicijos.

Jei dėl tokių intrigų būtų smukdoma tik pati partija, tai nieko baisaus, tačiau G. Paluckas savo partiniais žaidimais atakuoja Vyriausybės stabilumą.

Ar tikrai skyrių balsavimas dėl koalicijos yra demokratinis ir grįstas politine logika? Juk de facto šis balsavimas tėra socialdemokratų skyrių pirmininkų lojalumo naujajam pirmininkui patikrinimas. Ar eilinis partijos narys iš kokios Akmenės turi pakankamai informacijos apie koalicijos vidines peripetijas, kad galėtų rimtai apsispręsti? Būtent vietos aktyvas jį indoktrinuoja ir nulemia kaip dauguma narių turi balsuos. Akivaizdus pavyzdys – Jonavos skyrius, kuriame G. Palucko konkurentai Sinkevičiai turi įtaką, balsavo taip, kaip buvo palanku Mindaugui Sinkevičiui. Skyriai, kurių pirmininkai linkę pripažinti naująjį pirmininką ir nori tęsti politinę karjerą, renkasi balsuoti taip, kaip nori naujasis pirmininkas.

Valstybė – socialdemokratų intrigų įkaitė

Kol vyksta batalijos tarp bičiulių socialdemokratų, kvailio vietoje yra valstiečiai ir Ministras Pirmininkas. Oficialiai tarsi yra sakoma, kad koalicija netenkina, bet kuo netenkina? Jeigu kyla klausimų tarp koalicijos partnerių, būtų galima susėsti ir pasikalbėti, išsiaiškinti, bet socdemai tam neturi laiko, nes jie tuo metu riejasi tarpusavyje. Be to, ir neaišku su kuo galima kalbėtis. Naujasis lyderis dar per daug silpnas, o senieji vadai jau per mažai stiprūs.

Viešumoje viskas atrodo keistai. Nepaaiškinama, kuo bloga koalicija, tačiau kai kurie socdemai ne tik nebegina savo Vyriausybės pozicijų, bet dar gi kritikuoja aktyviau už bet kurį opozicionierių.

G. Palucko komanda grasina išėjimu iš koalicijos ir tai daro su absurdo teatro elementais – išeis, neišeis, išeis nuo naujos sesijos pradžios, nuo 20 dienos, nuo sausio 1 dienos… Na argi taip elgiasi aukščiausi pareigūnai, kuriems rūpi valstybės ateitis, jos tarptautinis autoritetas?

Visa tai daro didelę žalą Lietuvos reputacijai. Mūsų valstybė visgi jau yra pasiekusi tam tikrą brandą, kuri atsispindi ir Vyriausybių stabilume. Paskutinės dvi Vyriausybės dirbo visą kadenciją: Andriaus Kubiliaus ir Algirdo Butkevičiaus. Galima jas abi kritikuoti, bet negalima paneigti, kad jau buvome pasiekę politinių procesų stabilumo, net krizių laikotarpiais. O stabilumas yra politikoje ir ekonomikoje vertinama vertybė, požymis, kad politikai pasiekę tam tikrą politinės kultūros brandą, geba susitarti dėl tikslų, geba bendradarbiauti ir siekti kompromisų.

Dabar gi yra reali grėsmė, kad ši Vyriausybė neišdirbs viso 4 metų periodo. Tai būtų signalas, kad mūsų partinė demokratija negali peržengti kai kurių politikų asmeninių ambicijų. Pirmoji politinė ambicija buvo Ramūno Karbauskio režisuotas spektaklis po Seimo rinkimų, kad, neva, konservatoriai yra blogi, o jis dirbs su socialdemokratais. Antrą kartą tas pasikartojo G. Palucko atveju. Asmeninės nuoskaudos abiem atvejais buvo iškeltos aukščiau valstybės interesų, dabar matome to pasekmes.

2017.08.24; 17:27