Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė Kopenhagoje dalyvavo apskritojo stalo diskusijoje su Lietuvoje investuojančių Danijos bendrovių vadovais. Laimos Penek/LRV nuotr.

Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė, ketvirtadienį Kopenhagoje dalyvavusi apskritojo stalo diskusijoje su Lietuvoje investuojančių Danijos bendrovių vadovais, Lietuvą pristatė kaip patrauklią šalį užsienio investicijoms. Susitikimas vyko Danijos pramonės konfederacijoje, kuri vienija 19 tūkst. narių.
 
„Mūsų šalis sieja intensyvi ir dinamiška dvišalė ekonominė partnerystė. Danija patenka į didžiausių investuotojų Lietuvoje dešimtuką, dvišalės prekybos apimtis artėja prie 1,5 mlrd. eurų. Lietuvos Vyriausybės pagrindinis prioritetas – skatinti investicijas į aukštą pridėtinę vertę kuriančius ekonomikos sektorius“, – pabrėžė premjerė.
 
Lietuvą ir Daniją sieja bendri tikslai – padaryti pramonę konkurencingesnę, labiau paremtą žiedinės ekonomikos principais ir labiau skaitmenizuotą. Dedamos pastangos kurti modernią ekonomiką, skatinant į ateitį orientuotą žaliąją politiką.
 
Įvertinus Danijos patirtį plėtojant atsinaujinančios energetikos projektus, Vyriausybės vadovė pakvietė šios šalies įmones dalyvauti projektuose, kurie skirti jūrinio vėjo energetikos Lietuvoje vystymui.
 
„Lietuvoje stabiliai auga BVP, turime aukštos kokybės logistiką. Danijos įmonės turi galimybes įgyvendinti ar plėsti savo verslo plėtros projektus Lietuvoje, vystydamos aukštos pridėtinės vertės gamybą, paslaugų centrų sektorius, taip pat mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros, transporto ir logistikos, statybos, alternatyvios energijos srityse“, – sakė ministrė pirmininkė.
 
Anot premjerės, Lietuva – patraukli vieta užsienio investicijoms. Čia veikia viena dinamiškiausių startuolių ekosistemų Europoje, esame stiprūs finansinių technologijų, IT, gyvybės mokslų srityse. Lietuvos lazeriai naudojami NASA, CERN ir tokiose korporacijose kaip IBM, „Hitachi“, „Toyota“ ir „Mitsubishi“. Už pasiekimus gyvybės mokslų srityje Lietuva 2018 m. gavo „Kavli“ apdovanojimą už genų žirklių atradimą. Kas dešimtas visame pasaulyje šiandien naudojamų mokslinių lazerių yra pagamintas Lietuvoje. Pirmaujama Europos Sąjungoje (ES) pagal licencijuotas „FinTech“ įmones. Siekiama, kad gyvybės mokslų sektorius iki 2030 m. generuotų 5 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP).
 
Kaip pažymima Vyriausybės komunikacijos departamento pranešime, diskusijoje pabrėžta, kad Lietuvos e. infrastruktūra pripažinta viena geriausių ES. Pirmaujame pasaulyje pagal verslo poreikių tenkinimą IRT srityje ir esame regiono lyderiai pagal plačiajuosčio ryšio bei optinio pluošto kabelių infrastruktūrą.
 
2023 m. ketinama Danijoje įsteigti komercijos atašė pareigybę – taip siekiama užtikrinti dar aktyvesnį ir glaudesnį dvišalį bendradarbiavimą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2022.06.10; 06:35

JAV Ekonominio švietimo fondo prezidentas Žilvinas Šilėnas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Rusijos agresija šiuo metu yra didžiausia grėsmė Lietuvai, tačiau šalies gynybai skiriame panašiai tiek lėšų, kiek kultūros rūmų remontui, patalpoms muitinei ir panašioms „smulkmenėlėms“, sako Ekonominio švietimo fondo prezidentas Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) Žilvinas Šilėnas.
 
Pirmadienį kalbėdamas „Žinių radijui“ ekonomistas palygino, kad krašto apsaugai skiriama bendrojo vidaus produkto (BVP) dalis yra panaši, kaip ir ta, kuri numatyta Valstybės investicijų programoje, ir pastebėjo, kad, atkakliai besigindami, ukrainiečiai laimi laiko mums persitvarkyti prioritetus. Tiesa, Ž. Šilėno nuomone, valstybės lėšos ilgainiui vėl gali būti leidžiamos antraeilėms išlaidoms.
 
„Jei kalbame apie egzistencines grėsmes Lietuvai, kas yra dabar didesnė grėsmė nei Rusijos užsienio politika? Čia yra didžiausia grėsmė. Kiek mes tam skiriam? 2,5 proc. Palyginau – tas 2,5 proc., maždaug 1,3–1,4 mlrd. eurų, – yra tiek pat, kiek vadinamosios VIP lėšos – Valstybinė investicijų programa“, – teigė Ž. Šilėnas.
 
Lietuvos kariuomenės diena. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Valstybės investicijų programa – „užbaigti stogą kultūros rūmuose“, „nusipirkti pastatą muitinės tarnybai“ ir visokių kitokių visiškai bereikšmių „išlaidėlių“, kurios net neįeina į jokią kitą normalią vyriausybės ar ministerijos programą. Tų „smulkmenėlių“, „išlaidėlių“ suma yra tokia pati, kiek paskirta Lietuvos gynybai“, – tęsė jis.
 
Kartu jis akcentavo, kad valstybės biudžetas buvo patvirtintas gruodžio viduryje, kai Rusija jau buvo pradėjusi telkti pajėgas prie Ukrainos sienų savo šalyje ir Baltarusijoje. Taigi, anot Ž. Šilėno, nors ir džiugu, kad pagaliau lėšų gynybai ir skirta daugiau, išlaidos krašto apsaugai turi ir toliau sparčiai augti.
 
Tam esą laiko suteikia ir gana sėkmingai rusų puolimus atremianti Ukraina.
 
Lietuvos kariuomenės ir Lietuvos visuomenės vienybės šventė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Džiaugiuosi, kad 2,5 proc., bet kodėl ne 10, 15 ar net daugiau? Šioje vietoje esame santykinai sėkmingi, nes karas Ukrainoje klostosi kaip nesvajojome – kad ukrainiečiai patys, savo jėgomis, su Vakarų ginkluote, atmuš Rusiją“, – pabrėžė Ž. Šilėnas.
 
„Šitoje vietoje turime didžiulį šansą persitvarkyti, daryti dalykus kitaip, susikoncentruoti į tai, kas yra svarbiausia“, – pridūrė JAV dirbantis ekonomistas.
 
Vis dėlto jis teigė nerimaująs, kad, nuvilnijus Rusijos agresijos sukeltam šokui, politikai grįš prie „senų dalykų“.
 
„Investuosime ne į gynybos poligoną, o į kažkokių valdiškų sporto rūmų pavertimą valdišku konferencijų centru ar kažkokiam kitam Seimo narių pageidavimų koncertui“, – neatmetė Ž. Šilėnas.
 
„Kas jau kas, bet lietuviai turi suprasti Rusijos keliamą grėsmę“, – priminė jis.
Lietuvos kariuomenė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Kariuomenės ir visuomenės vienybės diena. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

ELTA primena, kad kovo 17 d. Seimas, antrąkart apsvarstęs Vyriausybės siūlymą didinti krašto gynybai skiriamą BVP dalį iki 2,52 proc., jam pritarė ir pritaikius ypatingąją skubą – priėmė. Šalies biudžete šiemet gynybai numatyti papildomi 298 mln. eurų. Finansų ministerija šias lėšas skolinsis valstybės vardu.
 
40,4 mln. eurų iš šios sumos būtų skiriama priimančios šalies paramai – karinėms stovykloms, kuriose pavyktų apgyvendinti 2,4 tūkst. užsienio karių, įrengti ir reikalingam inventoriui nupirkti.
 
Iš likusių 257 mln. eurų, pasak krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko, 158 mln. eurų būtų skiriami ginkluotei, 66 mln. eurų – šaudmenims įsigyti, 10,7 mln. eurų – kibernetiniam saugumui, 21 mln. eurų – kitoms reikmėms (šarvinėms liemenėms, ryšio įrangai, medicinos priemonėms ir kt.).
 
Gruodį patvirtiname 2022 m. biudžete gynybai buvo numatyti 1,28 mlrd. eurų. Palyginimui, 2022–2024 m. Valstybės investicijų programai 2022 m. numatyta 1,22 mlrd. eurų šalies biudžeto lėšų. Investicijos į valstybės saugumą ir gynybą šioje programoje suplanuotos 149,4 mlrd. eurų.
Mūsų kariuomenė. Jūrininkų uniforma. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Kario figūra. Slaptai.lt nuotr.

Dalis šių investicijų pavyzdžių: „Transporto priemonių bei specialiosios technikos Sausumos pajėgoms įsigijimas“, „Universalių sraigtasparnių įsigijimas“, „Logistikos pajėgų dalinių infrastruktūros ir materialinės bazės plėtra“ ir kt.
 
Kiti programoje numatytų projektų pavyzdžiai: „Vandentvarkos, lietaus nuotekų tvarkymo ir potvynių rizikos valdymo projektų įgyvendinimas“, „Energijos vartojimo efektyvumo didinimas viešojoje infrastruktūroje“, „Gaisrinių ir specialiosios paskirties automobilių parko struktūros gerinimas“, „Stasio Eidrigevičiaus menų centro Panevėžyje, Respublikos g. 40, įkūrimas modernizuojant viešąją kultūros infrastruktūrą, I etapas“ ir kt.
 
Lukas Juozapaitis (ELTA)
 
2022.03.28; 12:11

Taivanas. Sostinė – Taipėjus

Vilnius sausio 5 d. (ELTA). Taivanas ir toliau sieks stiprinti tarpusavio ekonominį ir technologinį bendradarbiavimą, todėl Lietuvoje investuos 200 mln. dolerių, tirs galimybę čia plėtoti puslaidininkių pramonę, sako Vilniuje įsteigtos Taivaniečių atstovybės vadovas Ericas Huangas.
 
Anot jo, Taivanas taip pat perims arba į kitas šalis nukreips prekes, kurių nepriima Kinija – jau perimta daugiau kaip 120 jūrų konteinerių lietuviškos produkcijos.
 
„Taivanas įkurs investicinį fondą, kuriame iš pradžių bus 200 mln. JAV dolerių. Jie bus investuojami į Lietuvos pramonės šakas. Tai yra strateginis žingsnis tiek Lietuvai, tiek Taivanui, siekiant ilgalaikės ekonominės plėtros“, – trečiadienį žurnalistams sakė E. Huangas. Fondą žadama įkurti kuo greičiau, pirmųjų rezultatų tikintis dar šiais metais.
 
Šiuos pinigus ketinama investuoti pirmiausia į aukštųjų technologijų pramonės šakas: puslaidininkių, lazerių, biotechnologijų pramonės, teigė E. Huangas. Fondą finansuos Taivano nacionalinis plėtros fondas.
 
E. Huangas, be kita ko, pažymėjo, kad Taivanas ketina ieškoti galimybių Lietuvoje plėtoti puslaidininkių pramonę. Pasak Taivaniečių atstovybės Vilniuje vadovo, suformuota speciali Europos ir Taivano bendradarbiavimo puslaidininkių srityje darbo grupė, kuri padės Lietuvai plėtoti puslaidininkių pramonę.
 
„Suformuota bendra Taivano-Europos bendradarbiavimo puslaidininkių srityje darbo grupė, o Lietuva yra pirma jos darbotvarkėje“, – teigė jis. Grupę sudarys Taivano nacionalinė plėtros taryba, taip pat Ekonomikos ir Mokslo bei technologijų ministerijos.
 
„Darbo grupė pirmą šių metų pusmetį į Lietuvą atsiųs ekspertų grupę, kuri įvertins Lietuvos technologinius pranašumus ir pasiūlys strategiją, kaip Lietuvai plėtoti puslaidininkių pramonę“, – sakė jis, pridurdamas, kad dėl to aktyviai deramasi ir su Lietuvos Užsienio reikalų bei Ekonomikos ir inovacijų ministerijomis.
Taivano vėliava. EPA – ELTA nuotr.
 
Be to, dvidešimčiai Lietuvos studentų bus siūlomos stipendijos studijuoti puslaidininkių technologijas pačiame Taivane.
 
Perims Kinijos nepriimtas prekes
 
E. Huangas dar patvirtino, kad Taivanas jau priėmė ir dar ketina priimti daugiau kaip 120 konteinerių su lietuviškomis prekėmis, kurius blokavo Kinija. Jie nukreipiami į pačią salą arba kitas valstybes, ateityje žadama priimti dar daugiau krovinių.
 
E. Huango teigimu, Lietuva susiduria su beprecedentėmis, nedeklaruotomis ir neteisėtomis Kinijos ekonominėmis sankcijomis.
 
„Tokie Kinijos veiksmai (nepriimti lietuviškų krovinių – ELTA), remiantis tarptautine teise, nėra nei deklaruoti, nei teisėti. Mes ir toliau padėsime Lietuvos kompanijoms, ne tik trumpą laikotarpį“, – sakė E. Huangas.
 
Jis atskleidė, kad Taivanas taip pat ketina lengvinti lietuviškų prekių sertifikavimo ir importavimo į salos…. rinką procedūras, siekiant, kad taivaniečiams būtų pasiūlyta daugiau maisto produktų iš Lietuvos, visų pirma pieno ir grūdų produktų.
 
Be kita ko, lietuviška produkcija 2022 m. pirmąjį ketvirį turėtų atsirasti ir Taivano el. prekybos platformoje „PCHome“. Joje būtų prekiaujama maisto ir gėrimų, tekstilės, kosmetikos gaminiais, maisto papildais, interjero detalėmis.
 
ELTA primena, kad Kinija pradėjo spausti Lietuvos verslą lapkričio viduryje Vilniuje atidarius pirmąją pasaulyje Taivano atstovybę salos, o ne jos sostinės Taibėjaus pavadinimu. Nors oficialiai vadinama Taivaniečių atstovybe, o Lietuva tikina, kad ji skirta ekonominei ir kultūrinei, o ne diplomatinei partnerystei plėtoti, Pekinas kaltina Lietuvą pažeidus „Vienos Kinijos principą“.
 
Komunistinio teroro Kinijoje aukų minėjimas Vilniuje. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Reaguojant į šį žingsnį Kinijos valdžia pažemino Lietuvos diplomatinio atstovavimo lygmenį iki reikalų patikėtinių. Dar vasarą buvo atšauktas Kinijos ambasadorius Lietuvoje, nuotoliniu būdu pradėjo dirbti ir Pekiną palikę Lietuvos diplomatai.
 
Gruodžio pradžioje Lietuvos verslas pranešė apie nesėkmingus bandymus Kinijoje išmuitinti savo prekes, nes Lietuva buvo išbraukta iš Kinijos muitinės sistemos, dėl ko sutriko lietuviškų prekių eksportas į Kiniją. Nors, tikėtina, tyčia išbraukta iš sistemų, Lietuva vėliau vėl joje atsirado, Kinijos ekonominis spaudimas nesibaigė – Pekinas gruodžio pradžioje liepė tarptautinėms bendrovėms nutraukti ryšius su Lietuva, kitaip šioms grėstų pašalinimas iš Kinijos rinkos.
 
Lietuvos tiesioginė prekyba su Kinija yra nedidelė, tačiau jos į eksportą orientuotoje ekonomikoje veikia šimtai įmonių, gaminančių tokius produktus kaip baldai, lazeriai, maisto produktai ir drabužiai, skirtus tarptautinėms bendrovėms, kurios parduoda šias prekes Kinijai.
 
Lukas Juozapaitis (ELTA)
 
2022.01.06; 00:05

Mokesčių akmuo. Vytauto Visocko nuotr.

Skubotai priimti sprendimai dėl mokesčių keitimo kitais metais gali lemti prastesnius investicijų rezultatus, sako Eltos kalbinti ekonomistai. Tačiau, jų teigimu, reikšmingų ekonominių nuosmukių ateityje nenumatoma, o atlyginimai bent jau pirmoje metų pusėje ir toliau reikšmingai augs.
 
Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyriausioji ekspertė Indrė Genytė-Pikčienė Eltai sakė, kad šie metai nustebino, nes teko gerinti makroekonomines prognozes, tačiau antroje metų pusėje ekonomiką pradėjo veikti eksporto sulėtėjimas.
 
„Vidaus paklausa ir į vidaus rinką orientuoti sektoriai iš tiesų vis dar rodo pakankamai aukštą tempą, yra dinamiški, gyvybingi. Kalbant apie tuos rizikos židinius, dalis jų jau pradėjo daryti įtaką ne tik euro zonai, bet ir Lietuvai per eksportą“, – teigė ekspertė.
 
Tačiau šių metų pabaiga, pasak I. Genytės-Pikčienės, įnešė neapibrėžtumo, nes ilgą laiką nebuvo žinoma, kokie mokestiniai pakeitimai įsigalios kitais metais.  
 
„Mokestiniai chaotiški pakeitimai, kurie tai atsirasdavo, tai išnykdavo, tai pasikeisdavo, rodo, kad turime rimtą mokestinės sistemos formavimo problemą, nes tie sprendimai visiškai nekoreliuoja su mokestinės sistemos tvarumu ir toliaregiškumu. Dėl kitų metų tai įnešė neapibrėžtumo“, – tikino ekonomistė.
 
Jai pritarė ir „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas. Jo teigimu, politinis chaosas metų pabaigoje padidino neapibrėžtumą verslui ir gyventojams.
 
„Ekonomine prasme metų pabaiga yra pakankamai gera. Bet, politine prasme kalbant, Vyriausybės veiksmai skiriasi kaip diena ir naktis, kas buvo prieš prezidento rinkimus ir po. Tai, be abejo, sukėlė tam tikrų klausimų ir neapibrėžtumą padidino tiek verslui, tiek gyventojams“, – Eltai sakė Ž. Mauricas.
 
I. Genytės-Pikčienės teigimu, kai kurie mokestiniai pakeitimai, pavyzdžiui, susiję su selektyviu kredito įstaigų apmokestinimu, prastina Lietuvos reputaciją ir verslo aplinką, kai kalbama apie kitų metų investicijas.
Mokesčiai
 
„Jeigu matome kažkokį diskriminacinį sprendimą, susijusį su tam tikru sektoriumi, kas dabar liečia bankus, ir taikomu aukštesniu pelno mokesčiu bankų sektoriui, kiekvienas ateinantis investuotojas jaus nerimą ilgesniuoju ar vidutiniu laikotarpiu. Jeigu biudžetui pritrūks pajamų, ar nebus aukštesnis tarifas taikomas dar vienam sektoriui“, – teigė ekonomistė.
 
„Tokių neapgalvotų neišdiskutuotų mokesčių įvedinėjimas vienareikšmiškai prastina Lietuvos verslo aplinką ir natūralu, kad ateityje prognozuoja prastesnius ateinančių investicijų rezultatus“, – pridūrė I. Genytė-Pikčienė.
 
Ž. Mauricas taip pat teigė manantis, kad Lietuva nebesusidėlioja prioritetų ir nerodo ryžto tapti patraukliausia šalimi investicijoms.
 
„Galbūt dar per drąsu teigti, kad investicinė aplinka tapo nepatraukli investuotojams, bet Lietuva nerodo tolimesnio ryžto tapti patraukliausia valstybe investicijoms ir pradėjo stoviniuoti, blaškytis, nebesusidėlioja prioritetų. Dar prieš kelis metus investicijų pritraukimas, darbo vietų kūrimas buvo prioritetas numeris vienas. Dabar jau pereinama į atskirties mažinimą, perskirstymo didinimą, ir investuotojams kyla klausimų, kaip bus toliau, ar tai nebus investicinės aplinkos bloginimo sąskaita“, – teigė ekonomistas.
 
I. Genytė-Pikčienė tikino, kad nerimą kelia ir tai, kad, matant kuklesnes makroekonomines prognozes, projektuojami pakankamai aukšti tiek pajamų, tiek išlaidų augimo tempai, nors atlyginimai viešajame sektoriuje auga greičiau nei privačiame, neįgyvendinami PVM ir akcizo mokesčių įgyvendinimo planai. Tuo metu akcizų kėlimas kitais metais, pasak ekspertės, paskatins šešėlį. Vis dėlto reikšmingo sukrėtimo ekonomikoje, pasak jos, nenumatoma.
 
Kalbėdama apie atlyginimų augimą kitais metais, LLRI vyriausioji ekspertė sakė, kad veiklose, kur sukuriama aukštesnė pridėtinė vertė, jie tikrai augs, tačiau regionuose besivystantiems verslams atlyginimų augimas bus labai skausmingas.
 
„Yra atskiros ekonominės veiklos, kaip tekstilės pramonė, medienos pramonė, maisto sektorius, kur iš tikrųjų konkurencingumui atlyginimų augimas daro pakankamai nemažą žalą ir būtent toms veikloms savo produkciją realizuoti išorės rinkose dėl brangstančių darbo kaštų darosi vis sunkiau. Periferijoje besivystantiems verslams, kurie dirba mažomis maržomis, labai skausmingas atlyginimų augimas, jie tos erdvės didinti neturi ir čia netgi gali tapti išlikimo klausimu ateinančių kelių metų perspektyvoje“, – sakė ekspertė.
 
Tuo metu Ž. Mauricas, paklaustas apie kitų metų ekonomines prognozes, teigė, kad, nors pirmą pusmetį dar bus jaučiama inercija, antras pusmetis bus kupinas iššūkių.
 
„Manau, kad kitais metais bus nemažai inercijos, ypač pirmą pusmetį, nes ir minimalus darbo užmokestis kils, ir pensijos pakankamai sparčiai kils, ir nedarbo lygis žemas. (…) Antras pusmetis gali būti ne toks geras. Be abejo, tai sutaps su rinkimais, ir manau, kad tam tikrų grėsmių bus, nes partijos dalys pažadus, kurie nebūtinai bus nukreipti į investicijų pritraukimą“, – teigė Ž. Mauricas.
 
Ekonomisto įsitikinimu, Lietuvos prioritetas ateinančiais metais turi likti investicijų pritraukimas ir tvarus augimas, bet, jo manymu, tai mažai tikėtina.
 
Valstybinė mokesčių inspekcija. Slaptai.lt nuotr.

„Lietuva turi rezervų pakankamai nemažai ir neturi labai didelių išorės bei vidaus nesubalansuotumų. Tuo požiūriu tikrai mes, drįsčiau teigti, esame aukščiau nei Latvija, Estija ir daugelis Vidurio Europos valstybių. Tačiau, kaip minėjau, didžiausią nerimą kelia tai, kad prioritetai keičiasi“, – sakė Ž. Mauricas.
 
ELTA primena, kad Seimas po ilgų diskusijų kartu su biudžetu nuo kitų metų nusprendė didinti pelno mokestį bankams nuo 15 iki 20 proc., išplėtė nekilnojamojo turto apmokestinimo bazę ir įvedė automobilių registracijos mokestį.
 
Numatoma, kad dėl Vyriausybės siūlymo kitąmet pensijos vidutiniškai didės 8,1 proc. (senatvės pensija, turint būtinąjį stažą, vidutiniškai padidės apie 30 eurų). Dėl Prezidentūros siūlymo pensijos papildomai dar didės 3,5 euro.
 
Prognozuojama, kad 2020 metais vidutinė metinė senatvės pensija, turint būtinąjį stažą, bus 396,97 euro, t. y. 8,9 proc. didesnė nei 2019 metais.
 
Taip pat pritarta Seimo narių siūlymui išmokoms vaikams mokėti. Vaiko pinigai padidės iki 60 eurų, o neįgaliems ir nepasiturinčių šeimų vaikams – iki 100 eurų. Tam papildomai skiriama 40 mln. eurų, pranešė Finansų ministerija.
 
Minimali mėnesinė alga (MMA) „popieriuje“ padidės 52 eurais (nuo 555 iki 607 eurų), o MMA „į rankas“ – 41 euru.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.29; 00:01

Bulgarija naikina galimybę įgyti šalies pilietybę mainais už investicijas. Tai antradienį Sofijoje paskelbė Teisingumo ministerija, reaguodama į atitinkamus Europos Komisijos būgštavimus. Vadinamoji investuotojų pilietybė bus galutinai panaikinta nuo kito mėnesio.

Iki šiol asmuo, investavęs šalyje mažiausiai pusę milijono eurų, galėjo prašyti bulgariško paso. Visi kandidatai pilietybei gauti buvo tikrinami saugumo tarnybų. Ir vis dėlto Bulgarijai nepavyko įtikinti Europos Komisijos, kad ši patikra eliminuoja saugumo rizikas.

Europos Komisija savo ataskaitoje kritikavo, kad Malta, Kipras ir Bulgarija panašiomis pilietybės dalijimo už investicijas programomis sudaro sąlygas pinigų plovimui ir mokesčių vengimui.

Nuo 2013 metų prašymą dėl Bulgarijos pilietybės pateikė tik 46 užsienio piliečiai ir investuotojai, ir tik keturi jų atitiko sąlygas, sakė ministerijos atstovė ir pridūrė, kad programa nebuvos sėkminga, nes buvo sukurta tik nedaug darbo vietų. Ji nepateikė tikslių domenų, iš kokių kilmės šalių buvo kandidatai, tačiau patvirtino, kad tarp jų buvo Egipto ir Rusijos verslininkų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.23; 08:30

Praėję metai Lietuvai buvo sėkmingi tiek investicijų pritraukimo, tiek atlyginimų kilimo atžvilgiu, sako Eltos kalbinti ekonomistai. Tiesa, jie perspėja, kad ekonomikos augimas kitąmet bus lėtesnis, tačiau atlyginimai ir toliau turėtų augti sparčiau nei kainos.

Pinigų gausa. Slaptai.lt nuotr.

Kaip Eltai sakė banko „Luminor“ vyriausioji analitikė Indrė Genytė-Pikčienė, pastaraisiais metais Lietuva išgyvena investicijų pritraukimo laikotarpį, o realizuoti save čia gali tiek paslaugų, tiek IT centrai. 

„Lietuva dabar išgyvena investicijų piką, nes ir 2017 metais tų pažadų ir memorandumų ateiti buvo labai išskirtinių, ir 2018 metais buvo vardų, kurie nustebino. Tai tas teigiamas sniego gniūžtės efektas veikia, ir kiekviena ateinanti investicija garsina Lietuvą ir pritraukia kitų investuotojų dėmesį.

Džiugina, kad ateinantys nauji investuotojai nesivaiko pigios darbo jėgos, jiems reikia kokybės, ir jie jos potencialą Lietuvoje mato. Pigia darbo jėga ilgai konkuruoti mes negalėjome, ir tas mūsų rezervas išsemtas. Dabar mums reikia atrasti kitą nišą – kviesti investuotojus, kuriems galėtume pasiūlyti kitus kokybinius aspektus ne tik darbo jėgoje, bet ir kituose investuotojų poreikiuose, ir į tai koncentruotis“, – kalbėjo I. Genytė-Pikčienė. 

Bendrovės „SME Finance“ patarėjas ekonomikai Aleksandras Izgorodinas Eltai teigė, kad Lietuva tampa vis atviresnė užsieniečiams, o „Continental“ gamyklos statybos Lietuvoje – to įrodymas.

„Galima pastebėti Lietuvos progresą dirbant su užsienio investuotojais – Lietuva, bent jau pagal darbo rinkos statistiką, tikrai tampa atviresnė užsieniečiams. „Continental“ investicija yra labai rimtas signalas ir pakankamai didelis Lietuvos pripažinimas. Bet ar išlaikysime šį proveržį toliau, priklausys nuo to, kokia lanksti bus darbo rinka, nes tiems investuotojams reikės žmonių, o Lietuvoje laisvų žmonių nėra“, – Eltai sakė A. Izgorodinas.

Ekonomistą šiemet darbo rinkoje nustebino tai, kad pagal užimtumo lygį Lietuva pasiekė visų laikų aukštumas. 

„Šiuo metu 72 proc. darbingo amžiaus gyventojų turi darbą. Tokio aukšto rodiklio neturėjome niekada. Nedarbo lygis dabar siekia 6 proc., daugiau mažiau esame 2006 metų lygyje. Darbo rinka tikrai šiais metais labai nustebino. Tuo pačiu tai gali būti problema kitais metais, nes, nepaisant visų pastangų, bus labai sunku dar papildomai didinti užimtumą“, – teigė A. Izgorodinas.

Tiesa, ekonomistai įžvelgia ir iššūkių, vienas jų – prekybinė įtampa tarp JAV ir Kinijos, kuri gali paveikti ir Lietuvą. I. Genytės-Pikčienės teigimu, gali būti, kad „JAV prezidento Donaldo Trumpo apetitas palies ir ES, Vokietijos automobilių pramonę, o tai darytų tiesioginę neigiamą įtaką Lietuvai“. 

„Prekybos karai tarp JAV ir Kinijos keičia vartotojų ir verslo elgseną, nes keičia jų lūkesčius, didina neapibrėžtumą, ir dėl jo tiek vartotojai savo ateitį atsargiau vertina ir kukliau vartoja, tiek kukliau investuojama į plėtrą, modernizavimo procesus. Tad visas pasikeitęs ekonomikos dalyvių elgesys prisideda prie mažesnės paklausos pasaulio eksporto prasme ir mažesnės paklausos iš Lietuvos. Ir mums, kaip atvirai ekonomikai, kuri priklauso nuo eksporto pulso, tai yra labai svarbu. Tad jeigu eskaluosis prekybos karai, natūralu, kad tai neigiamai veiks lūkesčius“, – sakė analitikė. 

Kalbėdama apie Lietuvos eksporto prognozes, I. Genytė-Pikčienė akcentavo, kad 2018 metų trečiąjį ketvirtį ekonominiai rodikliai ES buvo suprastėję, – manoma, kad toks neaiškumas išliks ir kitais metais. 

„Manau, kad neaiškumas išliks ir kitais metais, priklauso nuo to, kaip atrodys ES, nes ES ekonominiai rodikliai buvo labai stipriai suprastėję trečiąjį ketvirtį, suklupimas jautėsi, bet tiek pasaulio analitiniai centrai, tiek mes matome, kad galbūt tai yra laikina.

Bet vis tik mes laikomės atsargios pozicijos, kad kiti metai bus sudėtingesni, augimas bus kuklesnis, ir eksportas bus viena iš priežasčių. Mūsų paslaugų eksportas ir reeksportas priklauso nuo Rusijos, o Rusijos ekonominė būklė yra ne iš gerųjų“, – akcentavo ekspertė. 

A. Izgorodinas sutiko, kad ekonomikos augimo kitąmet galima tikėtis gana lėto.

„Aš būsiu labai nustebęs, jei kitais metais augimas bus spartesnis nei 1,5 proc. Pirmas dalykas, kad ES ekonomika iš principo pasiekė savo piką. Kalbu pirmiausia apie Vokietiją, nes Vokietijos pramonei 90 proc. pajėgumų yra pilnai panaudoti, o nedarbas pas juos siekia 3,3 proc. – mažiausiai per visą Vokietijos istoriją. Ką matome šiais metais ir ką matysime kitais – tai lėtas augimas daugiausia dėl to, kad ekonomika pasiekė piką, nes jau nelabai yra kur augti“, – prognozavo ekonomistas.

Pasak I. Genytės Pikčienės, finansų krizė, apie kurią pastaruoju metu buvo daug kalbėta, turi keletą rizikos židinių: tai – Italija ir kitos Pietų Europos valstybės, kurios, pasak ekspertės, prastai tvarkosi viešuosius finansus ir daug skolinasi, taip pat finansų pasaulį gali sudrebinti prekybiniai karai. 

A. Izgorodinas mano, kad taip pat svarbu sekti įvykius ir Skandinavijoje. 

„Mūsų eksporto prasme Skandinavija sudarė beveik pusę viso Lietuvos eksporto augimo. Ten paskutiniu metu įsivyravo rizikingos tendencijos, nes ir Norvegijos, ir Švedijos centriniai bankai jau pakėlė bazines palūkanų normas“, – sakė ekonomistas.

Vis dėlto Lietuvos ekonominė situacija yra žymiai tvaresnė nei prieš 10 metų, mano I. Genytė-Pikčienė. 

„Lietuva yra daug tvaresnėje situacijoje, nei buvo prieš 2009 metų krizę. Dabar mūsų einamosios sąskaitos balansas rodo, kad, kaip šalis, gyvename pagal savo išgales, suvartojame tiek, kiek uždirbame, ir mūsų valdžia neišlaidauja per daug. Tai rodo mūsų atsparumą galimiems finansiniams šokams iš išorės, pasiruošę esame gerokai geriau, negu buvome prieš dešimtmetį“, – kalbėjo I. Genytė-Pikčienė.

Pasak A. Izgorodino, kitąmet matysime darbo užmokesčio ir sektorių, kurie yra pakankamai orientuoti į vidaus rinką, augimą, nepaisant to, kad transporto ir eksporto sektoriai gali augti lėčiau. 

„Tokie sektoriai, kaip paslaugos, mažmeninė prekyba, tikriausiai dar turės stiprių augimų, nes darbo rinka yra labai inertiškas dalykas. Realu tikėtis, kad kitąmet atlyginimai vidutiniškai augs nuo 5 iki 7 proc.“, – Eltai sakė A. Izgorodinas.

I. Genytė-Pikčienė mano, kad kitąmet atlyginimų augimas bus spartesnis nei kainų kilimas, tačiau kai kurie gyventojai išliks pažeidžiami. 

„Darbo užmokesčio augimas turėtų gerokai lenkti kainų augimą, bet, matyt, reikėtų akcentuoti, kad elektros, dujų kainų (augimas. – ELTA) palies visus, o atlyginimų augimas gali kai kuriuos apeiti, tai pažeidžiamumas tam tikrų gyventojų išliks.

Bet bendra vidurkinė tendencija kitiems metams šviesi, nes darbo užmokesčio kilimas, panašu, kad tikrai nebus lėtesnis nei šiemet. Perkamoji galia bendruoju atveju turėtų didėti, bet galime įsivelti į kalbas apie dvi Lietuvas, apie tuos darbo jėgos sluoksnius, kurių profesinės savybės nuvertėja, tampa nepaklausiomis, ir tokių žmonių visada buvo ir visada bus“, – pažymėjo analitikė. 

ELTA primena, kad 2019 metų biudžeto pajamos, įskaitant ES ir kitos tarptautinės finansinės paramos lėšas, sudaro 10 mlrd. 590,2 mln. eurų. 

Kaip anksčiau teigė ministras pirmininkas Saulius Skvernelis, palyginti su praėjusiais metais, socialinei apsaugai numatyta 427 mln. eurų daugiau, sveikatos apsaugai – 279 mln. eurų, švietimui – 190 mln. eurų, aplinkosaugai – 102 mln. eurų, krašto apsaugai – 75 mln. eurų, kultūrai – 41 mln. eurų daugiau.

Mokytojų etatinio darbo apmokėjimui numatyta skirti 49,1 mln. eurų, dėstytojų ir mokslo darbuotojų atlyginimams – 31,1 mln. eurų. Mokytojams, dirbantiems pagal ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, – 13,4 mln. eurų, kurie leis nuo sausio 1 dienos atlyginimus padidinti 10 proc. Taip pat didinami viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai, 30-čia eurų – iki 430 – auga minimali mėnesinė alga.

Nuo 30 iki 50 eurų didinami vaiko pinigai. Gausių ir nepasiturinčių šeimų vaikams išmoka vaikui bus dar didesnė – 70 eurų.

Taip pat augs pensijos: vidutinė senatvės pensija, turint pilną stažą, didės apie 26,5 euro, bendras pensijų augimas sieks apie 8 proc. 

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.12.31; 07:44

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pradeda darbo vizitą didžiausiame Kinijos mieste Šanchajuje, kur dalyvaus pirmosios tarptautinės Kinijos importo parodos atidaryme. Joje savo gaminius pristatys 2800 įmonių iš 130 valstybių.

Tokia aukšto lygio tarptautinė importo paroda rengiama išskirtiniame globaliame kontekste, kai stiprėja įtampa dėl tarptautinės prekybos sąlygų, ir pradeda naują Kinijos prekybos politikos etapą. Būdama didžiausia eksportuotoja pasaulyje, Kinija dabar siekia atverti savo rinką kitų šalių importui.

Parodoje šalies vadovė aplankys 2 nacionalinius Lietuvos paviljonus ir susitiks su mūsų šalies verslininkais. Paviljonuose savo gaminius pristatys 18 šalies įmonių. Vienas jų – skirtas maisto gaminiams. Kinijos vartotojai turės galimybę susipažinti su lietuviškais duonos, pieno, padažų ir kitais maisto produktais. Antrajame paviljone bus pristatyti Lietuvos tekstilės, drabužių, baldų, interjero dizaino gaminiai.

Mūsų gamintojai įrodė galintys sėkmingai konkuruoti Kinijos rinkoje. Čia yra įsitvirtinę Lietuvos lazerių gamintojai – 12 proc. viso šalies lazerių eksporto atitenka Kinijai. Trys lazerius gaminančius įmonės yra įsteigusios savo atstovybes šioje šalyje.

Jau dabar Kinija yra pagrindinė Lietuvos prekybos partnerė Azijoje. Dvišalės prekybos apyvarta pernai siekė milijardą eurų, sparčiai auga Lietuvos eksportas – vien per praėjusius metus mūsų šalies eksportas išaugo 50 procentų.

Lietuvą ir Kiniją taip pat sieja aktyvūs meno mainai. Mūsų šalies aktoriai, muzikantai ir kino kūrėjai dalyvauja įvairiuose Kinijos meno festivaliuose. Prezidentės vizito metu Kinijoje koncertuos Lietuvos kamerinis orkestras.

Šanchajuje Prezidentė susitiks su Kinijos Prezidentu ir dalyvaus „EXPO“ parodos proga rengiamoje valstybių vadovų vakarienėje.

Lietuvos vadovė taip pat atidarys vieną iš trijų pagrindinių parodos forumų – „Prekybos ir investicijų“ forumą ir sakys kalbą specialiai finansinių technologijų „Fintech“ plėtrai skirtame renginyje, kuriame norą dalyvauti pareiškė 50 bendradarbiavimu su Lietuva ir ES besidominčių Kinijos įmonių.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba

2018.11.04; 09:33

Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.

Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis, Akmenės meras Vitalijus Mitrofanovas ir kiti aukšti valstybės pareigūnai neseniai dalyvavo naujo fabriko statybos iškilmėse bei džiaugėsi investicijomis Akmenėje. Per paskutinius dvejus metus Lietuvoje sparčiai gausėjo užsienio, o ir Lietuvos, įmonių, kurios kuria arba plečia veiklą Lietuvoje. Tuo šiandien galime džiaugtis todėl, kad prieš 7–8 metus valstybė tinkamai ėmėsi vykdyti investicijų pritraukimo politiką.

Investicijų nebūtų, jei ne 2009 m. proveržis

Politikai žino, kad rinkėjų atmintis trumpa, todėl rezultatų reikia greitai. Strateginiai valstybės sprendimai daromi vangiai, nes rezultatai pamatomi po 5 ar 10 metų. Investicijų pritraukimo politika yra būtent toks pavyzdys, kai daug metų buvo kalbama, bet realiai niekas nieko nedarė. Galime prisiminti, kad pirmosios laisvosios ekonominės zonos (LEZ) įkurtos dar 1996 m., bet įkurtuvių deklaracijomis visa politika baigėsi. Taip ir stovėjo dešimtmečius tušti laukai ir tai niekam nekliudė. Stambiosioms Lietuvos įmonėms ir koncernams net buvo naudinga, kad konkurentų dėl darbuotojų nelabai yra.

Viskas pasikeitė 2009 m., kai ūkio ministru tapus Dainiui Kreiviui, buvo imtasi iš esmės pertvarkyti investicijų pritraukimo politiką. Buvo įkurtos specializuotos agentūros „Investuok Lietuvoje“ ir „Versli Lietuva“, buvo pakeista teisinė ir ekonominė aplinka. Tuometis Premjeras Andrius Kubilius pats skraidė į Ameriką, važinėjo po Europą ir kvietė investuoti Lietuvoje. Pagaliau buvo pasitelkta ir gausi lietuvių diaspora. Tai buvo didelė naujiena tuometėje politikoje. Iki tol jokie ministrai taip nesirūpino investuotojų pritraukimu, o premjerai apskritai net nekalbėjo jokia užsienio kalba, išskyrus rusų.

Po to sekė ūkio ministrų Birutės Vėsaitės ir Evaldo Gusto bandymai investicijų pritraukimo bendroves sugriauti ir politizuoti, bet dabar jau niekas neabejoja, kad politiškai patogiausia yra ne pastatyti kišeninius vadovus, bet sulaukti gerų rezultatų. Dabartinis Ministras Pirmininkas, ūkio ministras, Seimo nariai – visi džiaugiasi žiniomis apie investicijas, atrodo, taip juk visada buvo ir investuotojai kažkaip patys staiga suprato Lietuvos privalumus.

Nespėti darbai

Jeigu prisiminsime 2009-2012 metus, tai prioritetai buvo krizės suvaldymas ir energetinė nepriklausomybė. Galima džiaugtis, kad buvo spėta pertvarkyti investicijų pritraukimo politiką, šiandien raškome vaisius. Deja, kai kurių tikslų nebuvo spėta pasiekti ir jie vis dar yra Lietuvos problema, nes neatsiranda kompetentingų politikų, kurie turėtų viziją ką ir kaip reikia daryti.

Viena iš skaudžiausių bėdų yra Darbo birža ir visa darbo politika. Ūkio ministro D. Kreivio sumanymas buvo darbo politikos valdymą iš socialinės srities iškelti į ekonomikos. Buvo norima pakeisti pačią filosofiją, kad darbas yra ne socialinė problema, bet ūkio plėtros stuburas. To nebuvo spėta padaryti ir dabar turime prasčiausius darbo politikos rezultatus visoje Rytų Europoje. Išleidžiami milijardai ES investicijų, neva bedarbių kvalifikacijai tobulinti, padėti įsilieti į darbo rinką, bet specialiųjų poreikių bedarbių turime beveik daugiausiai Europoje. Niekam nerūpi, išskyrus gal tik Seimo narę Aušrą Maldeikienę, labai blogi įdarbinimo rodikliai tarp riboto darbingumo žmonių, kalinių, senjorų ar jaunimo. Švaistomi pinigai, o rezultatai apgailėtini. Net formalus Lietuvos nedarbo rodiklis sukasi apie 7 proc., kai Estijoje, Lenkijoje vos 4 proc., o Čekijoje tik apie 2 proc. Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis vaizduoja labai susirūpinusį, bet rezultatų pasiekti negeba, tik pažadėjo pakeisti Darbo biržos pavadinimą į Užimtumo tarnybą ir atleisti 25 darbuotojus iš beveik 1,5 tūkst., štai ir visa reforma.

Kitas rūpestis, kurio niekas negali įveikti, nors visi ekspertai apie tai kalba, yra regionų politika. Akivaizdu, kad Lietuvos provincija degraduoja: gyventojų mažėja, jaunimas išvažiuoja, bet vyriausybės nariai tik kalba apie regionų politiką, bet nieko nedaro. Danija, Estija, Vokietija į regionus perkelia valstybines institucijas, kurios tampa ekonominio augimo židiniais, bet Lietuvoje to girdėti nenorima. Priešingai, kaip skelbia Statistikos departamentas, visoje Lietuvoje mažėja valstybės tarnautojų jau keletą metų, tik ne Vilniuje. S. Skvernelio vyriausybė aktyviai uždarinėja valstybines įstaigas regionuose ir viską telkia išimtinai sostinėje. Jei dar 2013 m. Vilniaus apskrityje valstybės apmokamų darbuotojų buvo 114,2 tūkst., tai 2017 m. šis rodiklis pasiekė 115,6 tūkst.

Statistika. Slaptai.lt nuotr.

Naujausias pavyzdys yra 8 mln. eurų investicijos Antakalnyje archyvų saugyklai statyti. Kodėl tokia saugykla negali atsirasti Šalčininkuose, Širvintose, Švenčionyse ar bet kuriame kitame Lietuvos mieste? Kodėl saugykla turi veikti būtinai Antakalnyje, kur yra vienos didžiausių Lietuvos nekilnojamojo turto kainos ir žemė labai patraukli investuotojams?

Nesvarbu ministro, mero ar bet kurio politiko partinė priklausomybė, bet svarbu, ar jis turi viziją ir geba jos siekti. Nuo to priklauso Lietuvos sėkmė. Džiaugiamės visa Lietuva, kad kažkada buvo pasistengta dėl investicijų pritraukimo, gal pagaliau atsiras sumanus politikas, kuris pasieks proveržį ir darbo politikoje ar sustabdys regionų žlugimą?

2018.08.21; 15:25

Suomija išleido kelis milijonus eurų JAV ir Rusijos prezidentų Donaldo Trumpo ir Vladimiro Putino susitikimui Helsinkyje organizuoti. Kaip pranešė antradienį laikraštis „Karjalainen“, tai pareiškė šalies ministras pirmininkas Juha Sipila.

Pasak jo, bendra išlaidų suma „gali siekti 10 milijonų eurų“. „Bet renginys vertas investicijų“, – įsitikinęs premjeras.

Tikslūs skaičiai paaiškės vėliau. Premjeras anksčiau jau sakė, kad šie pinigai yra indėlis į šalies įvaizdį.

D. Trumpo ir V. Putino susitikimas Suomijos sostinėje įvyko pirmadienį.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.18; 00:03

Vilniaus rotušėje ketvirtadienį pagerbti „Globalios Lietuvos apdovanojimų 2017“ laureatai. Įvertinti ir apdovanoti su Lietuva susiję verslo, kultūros bei mokslo profesionalai, savo darbu, žiniomis ir talentu atveriantys Lietuvai pasaulines perspektyvas.

„Globalios Lietuvos apdovanojimams“ devyniose kategorijose nominuoti 33 lietuviai iš aštuonių pasaulio valstybių: JAV, Šveicarijos, Prancūzijos, Norvegijos, Danijos, Malaizijos, Austrijos, Jungtinės Karalystės. Dalis nominuotųjų jau grįžę, gyvenantys ir kuriantys Lietuvoje. Apdovanojimus globojanti Prezidentė Dalia Grybauskaitė laureatams įteikė skulptoriaus Stasio Žirgulio šiam renginiui sukurtas statulėles, įamžinančias stiprybės ir integracijos idėjas.

Už į Lietuvą pritrauktas investicijas renginio metu apdovanotas JAV įmonės „Harbourtouch“ Lietuvoje vadovas Tadas Vizgirda. Darbai tarptautinėse įmonėse, nuolatinės galimybės mokytis, augančios pareigos ir atsakomybė atvedė jį į Amerikos prekybos rūmų valdybą, kurioje atsirado puikios galimybės skatinti Lietuvos ir JAV verslo bendradarbiavimą. Nuo šių metų gegužės „Harbourtouch“ produktų vystymo padalinys Lietuvoje subūrė 63 žmonių komandą ir džiaugiasi randantis išskirtinių talentų.

Už Lietuvoje diegiamas ir plėtojamas pasaulinio lygio mokslo inovacijas pagerbtas Vilniaus universiteto Biotechnologijų instituto Mikroskysčių laboratorijos steigėjas ir vadovas Linas Mažutis. Baigęs mokslus Lietuvoje ir išvykęs į užsienį jis ėmė domėtis mikroskysčių technologija. Netrukus buvo pakviestas plėtoti šią biotechnologijų šaką Vilniaus universitete, kur plėtojami unikalūs tyrimai jau sulaukė pasaulinio garso mokslo centrų, tarptautinių kompanijų susidomėjimo.

Už tarptautinę patirtį pokyčiams regionuose apdovanotas Tauragės mero patarėjas, globalios Tauragės iniciatorius Dovydas Kaminskas. Globali Tauragė – tai D. Kaminsko inicijuota platforma globaliems tauragiškiams sutelkti, startavusi Regionų lyderystės forumo metu.

Už globalius pokyčius Lietuvos finansų valdyme apdovanojimas skirtas Lietuvos banko valdybos nariui, globalių ekonomikos mokslininkų telkėjui Mariui Jurgilui. Nuosekli jo mokslo ir darbo patirtis užsienyje atkreipė Lietuvos banko vadovų dėmesį – taip prasidėjo pačios institucijos ir Lietuvos finansų rinkos didieji pokyčiai.

Už lietuvių sukurtų idėjų pripažinimą pasaulyje pagerbti „Transfer Go“ įkūrėjai: Daumantas Dvilinskas, Justinas Lasevičius, Arnas Lukoševičius ir Edvinas Šeršniovas. „Transfer Go“ – vienas didžiausių Lietuvos startuolių, iki šiol pritraukęs 13 milijonų JAV dolerių investicijų.

Už Lietuvos vardo garsinimą apdovanoti architektai – Petras Išora, Ona Lozuraitytė, Ivane Ksnelashvili bei Dominykas Daunys. Architektai sukūrė projektą Yangjaegogae tiltui, kuris drieksis virš 11 juostų greitkelio ir sujungs abipus jo esančius kalnų masyvus pietinėje Seulo dalyje.

Specialus apdovanojimas už ilgametę ir kryptingą veiklą Lietuvai suteiktas Čikagos lietuvių Rotary klubui.

Už tarptautinę patirtį Lietuvos verslui apdovanota Lietuvos investicijų ambasadorė JAV Rūta Laukien. Jos restoranas Bostone „Liquid Art House“ Lietuvos vardą garsina ne tik menininkų parodomis, bet ir išskirtine virtuve.

Už kryptingą lietuvybės užsienyje puoselėjimą apdovanotas Lietuvių Fondas. Per 55-erius gyvavimo metus Lietuvių Fondas įvairiems lietuviškiems projektams paremti jau skyrė per 18 milijonų JAV dolerių.

Renginio pabaigoje „Telia Lietuva“ vadovas Kęstutis Šliužas pristatė specialiai šiems apdovanojimams sukurtą tęstinį video projektą. Projekto tikslas – papasakoti apie tarptautinį išsilavinimą ar profesinių žinių užsienyje įgijusius lietuvius, kurie grįžo ir sėkmingai darbuojasi Lietuvoje, vysto inovacijas, pradeda verslą ar kitaip „įdarbina“ savo žinias Lietuvoje įsikūrusiose įmonėse.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.12.29; 00:01

Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.

Premjeras ir valdantys politikai mielai giriasi, kad Lietuvos ūkis auga, atlyginimai kyla, pensijos didėja, nors apie didėjančią emigraciją ir degraduojančius regionus diskusijos vengia. Visi Lietuvos makroekonominiai rodikliai teigiami, tačiau Rytų Europoje Lietuva ne tik neatrodo kaip lyderė, bet žymiai arčiau autsaiderių.

Lietuvos augimas neįspūdingas

Visas Europos Sąjungos rytinis sparnas, ne tik Lietuva, jaučia ūkio augimą, kuris nulemtas bendro pasaulinio ūkio augimo, paklausos augimo Vakarų Europoje ir Europos centrinio banko veiklos bei vis plaukiančių ES investicijų iš Briuselio. Tai, ką matome Lietuvoje, – atlyginimų ir pensijų augimas, mažėjantis nedarbas ir didėjanti infliacija vyksta visoje Rytų Europoje, tačiau kitose šalyse ūkio augimas dar spartesnis, o štai infliacija mažesnė. Lietuva džiaugiasi 3,5 proc. BVP augimu, kai Latvija fiksavo per 6 proc. prieauglio, Rumunija net 9 proc. Tas pats vyksta su atlyginimų ir pensijų augimu. Lietuvoje politikai rodo į 60 papildomų eurų prie pensijos, tačiau vis tiek regione liekame su mažiausiomis pensijomis.

Artimiausiam laikotarpiui 2018–2020 m. Lietuvos bankas prognozuoja dar prastesnes ūkio augimo tendencijas. BVP prieauglis bus vos 2,9 ar net 2,4 proc. Tai reikš, kad kelti pensijas ir atlyginimus po 60 eurų ateityje nebus galimybių. Apskritai, toks mažas Lietuvos ekonomikos augimas rodo prastą Vyriausybės darbą ir labai mažą šalies valdžios ambiciją. Kitos šalys, tokios kaip Rumunija, stengiasi išnaudoti atsirandančias galimybes ir pakilti iš Europos autsaiderių, o Lietuva murkdosi smulkmenose. Ar išvis mes kada nors pasieksime strateginį tikslą džiaugtis Vokietijos ir Švedijos gerovės lygiu, jei net palankiausiomis sąlygomis, kuomet auga visi aplinkui, sugebame sugeneruoti vos juntamą ūkio pokytį.

Vyriausybė nesprendžia strateginių problemų

Vyriausybė vos pradėjusi darbą žadėjo esmines pertvarkas visose srityse. Iš tikrųjų aktyviai dirba pora ministrų, kurie tikrai verti pagyrų. Tai susisiekimo ministras Rokas Masiulis ir aplinkos ministras Kęstutis Navickas. Jie aktyviai siūlo ir inicijuoja pokyčius, tą mato ir visuomenė. Kiti ministrai profesionalai arba vangiai ir tyliai miega, arba dar ir vykdo abuojišką politiką. Teisingumo ministrė ne tik nesugebėjo nieko pasiūlyti, kad teismai nustotų metų metais vilkinti bylas, bet dar ir įsitraukė į personalijų skyrimą myliu-nemyliu principu. Sveikatos apsaugos ministras nesugeba priimti jokio racionaliai pasverto sprendimo, kuris spręstų rimtas sektoriaus problemas, bet mielai kapstosi smulkmenose.

Vyriausybė nesugeba pajudinti pamatinių Lietuvos ekonomikos problemų: investicijų trūkumo, regionų degradacijos ir milžiniškos emigracijos. Lietuvai pavyko pritraukti „Continental“. Tai tikrai puiki žinia ir atsakingi valstybės tarnautojai už tai verti medalio, bet tokių atvejų per mažai. Lietuva yra pritraukusi taip mažai investicijų, kad naujienų apie „continentalius“ reiktų bent po vieną per savaitę. Ir visgi kiek „Continental“ žada Lietuvoje sukurti darbo vietų? 1 tūkst. – tai džiugu, bet ekonomiškai spurtuojančioje Rumunijoje „Continental“ jau dirba 20 tūkst. darbininkų.

Pakėlus pensiją 60 eurų vis tiek išliekame su mažiausiomis regione, nes Lietuva pakankamai neišnaudojo savo galimybių, kai kitos Rytų Europos šalys išspaudė maksimumą. Vyriausybės pažadai apie esmines reformas blėsta, ryžtingos Premjero kalbos nutilo, o jis pats atrodo vis labiau pavargęs. Prabėgo metai, o Seimas taip ir nesusitelkia dideliems darbams, o vis giliau skęsta smulkmenose ir skandaluose. Panašu, kad 60 eurų tebuvo viskas, ką ši valdžia sugebėjo išspausti ir jokių ambicijų iki rinkimų nepamatysime.

2017.11.29; 03:00

Valstiečių ir žaliųjų arba, kaip jie save įvardino, profesionalų vyriausybė įsibėgėjo ir panašu, kad ramiai sau plauks per reformų ledynus ne 100, o 1000 dienų.

Titaniko žūtis. Ar Lietuva nėra panaši į skęstantį Titaniką?

Atrodo, kad tai jau suvokė Respublikos prezidentė 100-adienio vyriausybės pasiekimus savo metiniame pranešime Seime pavadindama chaotiškų reformų manijos laiku, nors naujos krypties ir neparodė, vyriausybės nekompetenciją pradeda suvokti elektoratas – smunka valdančiųjų reitingai sociologinėse apklausose, suvokia tai ir netgi vienas kitas profesionalas dabartinėje vyriausybėje.

Kur plaukiame ir kada skęsime?

Klausimas, kur plaukia ir kada nuskęs Valstiečių ir žaliųjų reformų ledlaužis, kuriuo plaukti, nepaisant pradinių nesėkmių, valdantiesiems palinkėjo Respublikos vadovė, ne retorinis. Kol kas reformų kryptis nežinoma, o šių chaotiškų reformų laiką padauginus iš 10, maždaug ir turėtume datą, o jei paaiškės „Litaniko“ maršrutas, – tai ir vietą, kur įvyks katastrofa. Kad tokia grėsmė reali – požymių yra. Respublikos vadovė dabartinėms valdančiųjų reformoms priskiria kompetencijos (proto) stoką, tačiau nepaisant šio trūkumo, siūlo reformuoti dar ryžtingiau. Daugiau reformų, daugiau ir beprotybės, tad kažkur abi grafiko kreivės turėtų susitikti, o tada ir išnirs ledkalnis, kurio ten neturėjo būti, nieks jo nelaukė, nestebėjo ir šiam susidūrimui nesiruošė. 1000 dienų ramybės, be pagrįstos ir nepagrįstos kritikos, reikalavimų, pasiūlymų ir pageidavimų, bent jau leistų „Litanikui“ po 1000 dienų nuskęsti gražiai, grojant orkestrui, džentelmenams pasiaukojančiai gelbstint savo damas.

Tiems, kurie patikėjo, kad valstybės laivas valdomas tikrų profesionalų ir palaikomas rekordinio keleivių skaičiaus yra absoliučiai saugus, derėtų leisti ramiai snausti prabangiose kajutėse, o didžiausiems entuziastams netrukdyti knaisiotis po pačius ledlaužio vidurius žemiau vaterlinijos, kad po susidūrimo su ledkalniu nuskęstų visa ši istorija drauge su jos kūrėjais į mitologines senojo lietuvių tikėjimo anapusinio pasaulio gelmes.

Bėda tik ta, kad katastrofos stebėtojai nebūsime tik tokiu atveju, jei „Litaniko“ išvykoje nedalyvausime laiku susikrovę lagaminus ir išsinešdinę į senąjį žemyną. O jei pasiliksime, turime prisiminti, kad skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas. 1000 dienų dabartinei vyriausybei reikia, geriau gal ir nebus, bet tikrai nebus blogiau. Humanistiniu požiūriu, kiekvienam žmogui, net jei jis būtų vyriausybės vadovas ar Seimo narys, reikia suteikti galimybę suvokti, kad vadovauja ne policijos komisariatui, ne avis gano ir ne žaliai dažo reprezentacinių pievučių žolynus už Europos sąjungos Sanglaudos fondo aplinkai skiriamus pinigėlius.

Budistinis ritualas: reformos, reformos…

Kad valdančiųjų suvokimo procesą stimuliuotume, turime kalbėti: prezidentė sakyti kalbas, ekspertai teikti išvadas, analitikai – įžvalgas, žurnalistai – „loti“ ir t.t. Tačiau, net ir šiuo atveju, tik kalbant, o ne darant, derėtų susitarti dėl terminologijos. Sąvokų ir jų reikšmių skirsnis yra kiekvieno įstatymo pradžioje, turi jis būti ir viešųjų asmenų oro ir kinkų drebinimo retorikoje apibrėžtas ir vienodai suprantamas. Kitaip subyrėsime nesusikalbėjimo chaose kaip senovės babiloniečiai ir apie 2,83 mln. Lietuvos piliečių, taip ir nesulaukusių tikrojo pranašo, liks tik prisiminimai bei archainės kalbos bereikšmių žodžių rinkiniai, kalbininkų saugomi pasaulinio voratinklio skaitmeninių duomenų bazės užkaboriuose. Valdžios galvos eteryje monotoniškai dudenančios mantrą – „Om mani padme hum“, būtų nieko blogo, ji nieko nereiškia, bet tokia ir yra jos prasmė kelyje į nušvitimą. Tačiau šiuo metu esminė Lietuvos Respublikos Gyvenimo įstatymo sąvoka, nuo kurios reikėtų pradėti, yra mantra „Reformos“. Tik ši mantra turi ir reikšmę, ir daugiau nei vieną visiškai skirtingas reikšmės interpretacijas.

Kiek vyksta, ir kiek būtų gana?

Piliečiui iš šalies, Lietuva turėtų pasirodyti labai dinamiškai besikeičianti šalis, nes joje nuolat kas nors reformuojama. Kinų baisiausias palinkėjimas žmogui – gyventi permainų laikotarpiu – tampa savaimine vertybe ir pagrindiniu mūsų valstybę ir jos piliečių būklę charakterizuojančiu rodikliu. Kiek jų vyksta šiuo metu, kur jos veda, kam reikalingos ir kodėl po jų turėtumėme gyventi gerai?

Gyvemimas Lietuvoje tikrai labai brangus. Slaptai.lt nuotr.

Visą savaitę (vieną iš daugelio Lietuvoje, niekuo ypatingai neišsiskiriančią nuo buvusių prieš tai ir tos, kuri prasidės rytoj), vyko apie 20 reformų. Daugiausia kalbama apie švietimo reformą, bet svarbios ir kitos – jau svarstoma finansų ministro Viliaus Šapokas pristatyta mokesčių reforma; Aplinkos ministras Kęstutis Navickas reformuoja urėdijas; tebevyksta diskusijos dėl alkoholio prieinamumą mažinančių reformų inicijuotų Sveikatos ministerijos, o su alkoholio pramone susijęs verslas ar iš jo reklamavimo gyvenantys popso kūrėjai skaičiuoja praradimus; nuo liepos 1 d. įsigalioja darbo kodekso pakeitimai, reformuojantys darbdavių ir darbuotojų santykius; teismų reforma, anot prezidentės, užbaigta, bet dabar prasideda šios reformos pasekmių etapas, optimizuojama veikla, atleidžiami pertekliniai darbuotojai; panaikinus PVM lengvatą bemaž 2/3 Lietuvos piliečių turės kažkaip reformuoti savo veiklą, taupyti, o 250 tūkst. piliečių, kurių pajamos ypač menkos, planuoti savo laiką pašalpų gavimo procedūroms, kurios nėra nei paprastos, nei greit atliekamos; visos šalies piliečiai vis dar jaučia euro įvedimo – pinigų reformos pasekmes, o jei pažvelgtume į regionus, lokalias reformas, tarkim, Valkininkų vaikų sanatorijos likvidavimą optimizuojant sveikatos paslaugų tinklą ir „reformuojant“ Valkininkų kaimelio šviesesnių perspektyvų viltis, – reformų skaičių galėtume drąsiai dauginti iš 10.

Prie visų reformų dar būtinai reikėtų pridėti valstybės valdymo aparato reformavimą, tradiciškai vykstantį pasikeitus valdžioms, nes šis procesas dar ir dabar nėra pasibaigęs, naikinamas vienas kitas departamentas ar skyrius ir kuriamas naujas, kitaip pavadintas ir t.t. Taigi, pagrįsti, kad gyvename reformų laikotarpiu, argumentų daugiau nei pakankamai.

Reformos – reikšmingos. O jei kelti klausimą, kodėl į Lietuvą kaip neskubėjo, taip neskuba ir niekada neskubės investicijos, atsakymas būtų labai paprastas – investuoti ir kurti verslą šalyje, prisitaikyti ir prie esamos, ir prie nenuspėjamomis kryptimis besikeičiančios situacijos rizikinga ir sudėtinga, o kalbant verslui suprantama vertybine terminologija – nepelninga. Neapsimoka, jei pasaulyje yra panašaus išsivystymo šalių, kur viskas daugiau mažiau stabilu, geriau ar blogiau, bet prisitaikymo kaštai prie situacijos būna vienkartiniai, o ne nuolatinė išlaidų eilutė biudžete.

Kodėl Lietuvoje daromos reformos?

Atmetus Atgimimo laikotarpį, kai bemaž visus sovietinius įstatymus reikėjo keisti į nacionalinius, ir stojimo į Europos Sąjungą laikotarpį, kai nacionalinius įstatymus reikėjo keisti į europinius, kitų reformų tikslai ir priežastys dažniausiai buvo ir yra dvi: finansinių krizių laikotarpiu ženkliai sumažėjus pinigų, tenka mažinti išlaidas, atleisti darbuotojus ir visi šie taupymai bei mažinimai pavadinami reformomis. Kita reformų priežastis ir tikslas – politinio lojalumo stimuliavimas. Pasikeitus polinei valdžiai į valstybines įmones, valdymo institucijas, pradedant ministerijomis, baigiant joms pavaldžiomis biudžetinėmis įstaigomis, naudingų, rinkimus laimėjusiai politinei jėgai nusipelniusių ar tiesiog „reikalingų žmonių“ įdarbinimas, o dėlto reikalingas ir ten dirbančių žmonių atleidimas, taip pat pavadintas reformavimo terminu.

Visą šį procesą, pavadintą reformomis, įtikinamiau galima pristatyti visuomenei bei paprasčiau atleisti darbuotojus, nereikia vertinti jų kompetencijos, sugebėjimų, darbo efektyvumo, pakanka tiesiog reformuoti padalinį ir tuo remiantis visiems darbuotojams įteikti atleidimo lapelius. Su didesniais ar mažesniais šalutiniais veiksniais, šios dvi reformų priežastys, drauge ar atskirtai, bet visada turinčios labai aiškius tikslus egzistavo ir egzistuoja bemaž visose vykdytose ir vykdomose reformose.

Politinio lojalumo stimuliavimas

Pavyzdžių apstu, tarkim, dar Aplinkos ministerijai vadovaujant Valentinui Mazuroniui buvo panaikintas Gamtos apsaugos departamentas. Turint galvoj, kad pati Aplinkos ministerija kūrėsi ant Gamtos apsaugos ministerijos kamieno lipdant kitas veiklų šakas (prijungtos Miškų bei Statybos ir urbanistikos ministerijos), kad gamtai ministerijoje nebeliko net departamento statuso, atrodė, kaip lengva beprotybė. Tačiau beprotybė įvyko, vandens faunos apsauga užsiimantis skyrius tapo Gamtos apsaugos skyriumi, kuris ilgainiui darbuotojų skaičiumi pranoko buvusį departamentą. Dabartinėje Aplinkos ministerijos sandaroje atsirado Gamtos apsaugos ir miškų departamentas, tarsi gamtos tebūtų tik miškuose, o laukuose būtų tik agrokultūra, miestuose – tik urbanistika, o vandenys visai pamiršti, kadangi neaiškios substancijos užpildytose lygiose plynėse ypatingų turtų nesimato.

Matyt, reformatorių nuomone, prasmės iš tų vandenų būtų, nebent juos perdavus Susisiekimo ministerijai, kuri užuot ploninus žemės transporto kelių dangas, galėtų užsiimti vandens transporto kelių gilinimu. Vanduo ir smėlis Aplinkos ministerijoje išlieka, tačiau tokią reformos vertę ir paskirtį, atmetus politinio lojalumo stimuliavimo kriterijų, suvokti paprasčiausiai neįmanoma. O jei šį argumentą – naujas pavadinimas, naujos pareigos, naujas žmogus – laikyti pagrindiniu reformos tikslu ir jau toliau ieškoti kokios nors prasmės – reforma pradeda dėliotis į nuoseklią priežasčių – pasekmių grandinę. Tai tik vienas iš pavyzdžių, kiekvienas ilgiau (išmokęs prisitaikyti prie reformų) valdymo struktūrose išdirbęs valdininkas, galėtų papasakoti, kiek kartų jis buvo „politiškai reformuotas“.

Taupymas – pinigų įsisavinimas

Ko gero labiau nei politinio lojalumo stimuliavimo sąlygotos reformos, lėmusios tik periodišką postų persidalijimą bei nuolatinę įtampą dėl darbų laikinumo eiliniams biudžetinių įstaigų tarnautojams, reformavimo sąvokos reikšmę pakeitė, o tiksliau ją diskreditavo, „taupymo reformos“.

Geriausiai ją atskleidžia 1998 m. Rusijos krizės metu Andriaus  Kubiliaus vyriausybės vykdytas taupymo vajus, kai 20 proc. buvo mažinamos biudžeto išlaidos. Šių reformų pasekmės ritasi iki šių dienų ne dėl finansinių pokyčių, bet dėl to, kad tuo metu susiformavo reformavimo kriterijai, reikšmės, principai, kryptys, lėmę ir vėliau vykdytų reformų tendencijas. Tąsyk, jėgos ir drąsos užteko, intelektualinio potencialo galbūt irgi buvo, bet vykdant „reformą“ apsiribota pradinėse mokyklos klasėse įgytomis žiniomis.

Tarkim, kaip buvo reformuojama (20 proc. mažinamas finansavimas) sveikatos sistema. Kai sveikatos įstaigos gavo potvarkį 20 proc. sumažinti savo išlaidas, bet negavo tokiam radikaliam perversmui profesionaliai paruošti ir įvykdyti reikalingo finansavimo (priešingai – lėšos atimtos), viskas vyko labai natūraliu būdu. Ligoninės medicininis personalas rinkosi du kelius: pasitikintys savo žiniomis, jaunesni gydytojai, perleido medicinos reikalų skaičiavimą ūkio skyriams, o patys krovėsi lagaminus, nes užsienyje šių paslaugų reikėjo, už papildomą darbą buvo mokama, o juo labiau, pinigai neatimami. 

Ar mes kada nors būsime tokie laimingi – kaip šios merginos? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O tie, kurie lagaminų nesikrovė ir skaičiavo patys – tikslą sau suformulavo labai aiškų – surasti būdą, kaip susigrąžinti tuos atimtus 20 proc. ir sukurti sistemą, kad daugiau toks akibrokštas neištiktų. Tokiu būdu Konstitucijoje įtvirtintą „nemokomo gydymo“ normą vis labiau keitė tai šen, tai ten mokamos medicinos paslaugos, kurios po truputį, bet nuolatos didėja ir iki šios dienos. Smulkus kyšininkavimas, puikiai pažystamas medicinos sektoriuje dar nuo sovietinių laikų ir tikrai ne paslaptis daugeliui Seimo narių, pagal profesiją gydytojams, iš dalies, atsiradus tik mokamoms paslaugoms, legalizuotas, tačiau neišnyko.

Juk sovietiniais laikais jo „nebuvo“, „nebuvo“ jo ir 1998 m., „nėra“ jo ir dabar. Kadangi iš niekur kitur nei iš medicininių paslaugų vartotojų tokių sumų nuolat nepaimsi, tad šiuo paprasčiausiu keliu ir nueita – galutinis rezultatas, sudėjus naujas mokamas paslaugas ir „neoficialius“ atlygius – ligonis, medicinos paslaugų vartotojas mokėjo vis daugiau ir daugiau, jam mažiau pinigų liko kitoms, socialinėms, kultūrinėms, buitinėms, maitinimosi ir t.t. reikmėms.

Panašu, kad artėja laikas, kai konstitucijoje įtvirtintą nemokamą medicininę pagalbą tegaus tik visiškai sveikas žmogus, o jei susirgs, prasidės ir mokėjimai: už reikalingus ligai nustatyti, o ne bendruosius tyrimus, tvarsčius operacijoms, savalaikę, o ne kada „prieis eilė“ diagnostiką, vaistus ligoninėje ir t.t.

Ši reforma atskleidžia ir vieną esminių visų tolimesnių reformų bruožą – reformos papildomai nekainuoja, reiškia ir kompetencijos joms nereikia. Kaip 1998 m., kai reformų vykdytojams buvo ne tik nemokama, bet pinigai už darbą atimami ir jie skubėjo kuo greičiau juos susigrąžinti iš vartotojų, dabar jau nebedaroma, atsiranda netgi finansavimas, jei tam randama lėšų ES struktūrinių fondų eilutėse. Tačiau esmė išlieka. Reformos – laisvalaikio pramoga, hobis, kad jos būtų įvykdytos, reikia jėgos ir drąsos, o proto  – kiek Dievas davė.

Vertybinių reformų langas

Ar buvo 3-oji reformų priežastis, siekis sukuri efektyviau veikiančią, valstybės piliečiams naudingą sistemą? Reikia pripažinti, kad tokių pastangų tikrai yra ir buvo, tačiau šios intencijos taip tampriai persipynę su dviem pirmosiomis, kad jas ignoruojant, reformų tikslai ir kryptys tampa nesuvokiami, tad ir belieka reformas pavadinti „chaotiškomis“.

Esminė bėda ta, kad Lietuva turėjo labai trumpą, net dviejų metų netrukusį, vertybinių reformų periodą. Realiai vertybinės reformos vyko 1990–1992 m. Tuomet drąsos ir ryžto buvo su kaupu, jėgos irgi užteko, tik proto – vargu. Vyravo, ypač ekonominėse ir socialinėse srityse, elementari beprotystė, sąmoningai ar nesąmoningai paslėpta po laisvės, tautiškumo, nepriklausomybės vertybinėmis kategorijomis. Jau ir nekalbant apie primityvų grobstymą „vertybininkams“ – reformatoriams atsidūrus prie valstybės išlaidų ir pajamų bankelio ir pirmą kartą gyvenime išvydus pinigų prikrautas seifų lentynas. Ryžtingi, drąsūs reformatoriai, jausdami tautiškai nusiteikusios visuomenės palaikymo jėgą, pamatę pinigus, labai dažnai pamiršdavo, kad jie tėra tik monetarinės politikos vykdymo priemonė. Kai šią priemonę prilygindavo tik daiktų ar paslaugų vertei – tai ir kildavo pagundos tuos pinigėlius išleisti, pasiimti, palikti, paslėpti, perdėti į kitą skrynutę, ar paprasčiausiai daugiau šių vertingų popierėlių atsispausdinti – elementaru, kadangi jie popieriniai.

Tiesiog per neįtikėtinai trumpą laiką „vertybininkams“ pavyko sukelti chaosą žemės ūkyje ar, tarkim, sudaryti sąlygas pradanginti kelis šimtus po kelis ir keliasdešimt mln. dolerių kainavusius laivus – bemaž visą Lietuvos jūrinį laivyną. Iš esmės, todėl ir šio vertybinio periodo reformų pasekmės buvo tokios, kad jau po poros metų į valdžią grįžo ta pati sovietinė nomenklatūra, kuri, tik jau pragmatiškiau, vykdė sau naudingas „stabilizavimo reformas“, jei kas dar atsimena, su ilguoju stabilizatoriumi priešakyje.

Vertybėmis pagrįstų reformų langas šalies gyvenime buvo trumpas, ekonominiu ir socialiniu atžvilgiu, pražūtingas. Žmogaus laisvės ir nacionalinės vertybės tapo tik lakmuso popierėliais, kuriais skubiai pradedama dangstytis, jei kas nors tą laiką bando prisiminti ne iš šviesiosios pusės. O kito vertybinio periodo Lietuvos reformavimo istorijoje jau ir nebuvo. Stojimą į ES pavertėme įstatymų suderinimo rutina, o į ES įstojus ir pradėjus gauti europines lėšas, reformas susiaurinome iki savitikslės pinigų įsisavinimo funkcijos.

Svarbu ne kokybė, bet terminai

Ar ne panašiai yra ir šiuo metu? Valstiečių ir žaliųjų politiniam junginiui, kaip ir pirmiesiems reformatoriams, gerų norų, entuziazmo ir jėgos užtenka, o štai proto ir sąžinės, vargu bau. Vieni iš jų tikrai sąžinę turi, kiti turi ir proto, bet kad jis sutilptų viename, o tiksliau bent jų tų keleto politinių lyderių asmenyse, kurie priima sprendimus, kol kas nematyti, o kaip juos integruoti – niekas recepto nepasiūlė. Sprendžiant iš prezidentinio pranešimo turinio Seime, nežino receptų ir šalies vadovė.

Lietuva kartais primena šį trapų guminį plaustą – ar išplauksime? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Atskirai paminėtinos šveitimo reformos peripetijos. Tik spėjo prezidentė ketvirtadienį pradėtą švietimo reformą išdėti į šuns dienas, jau pirmadienį Švietimo ir mokslo komiteto Seime vadovas Eugenijus Jovaiša, net nepadaręs korektiškumo pauzės, tėškė ant stalo „Bendrojo ugdymo mokyklos kaitos gairių“ paketą, kuriose siūlo, anot specialistų, siekti tikslų, kurie jau senai pasiekti arba kurių ir be gairių siekiama – tai netgi numato ne kažkokios gairės, bet jau dabar galiojantys įstatymai.

Taip pat E. Jovaiša siūlo įkurti Ugdymo tyrimų ir inovacijų centrą, nors šiuo metu analogiškas centras (Ugdymo plėtotės centras) visai nuosekliai ir konstruktyviai veikia. Atmetus politinio lojalumo stimuliavimo kriterijų, tokie sumanymai tampa nesuvokiami. O štai šiuo kriterijumi remiantis, pasiūlymas net labai logiškas – vietoj Ugdymo plėtotės centro direktoriaus bus Ugdymo tyrimų ir inovacijų centro direktorius, tik jau kitas, ir nuo piramidės viršūnės žemyn, dirbs tą patį ir tiek pat, tik jau šiek tiek kiti žmonės.

Nuo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko neatsiliko ir Švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė jau trečiadienį surengusi spaudos konferenciją ir paaiškinusi, kas ir kada bus reformuojama. Išvada tokia, kad šveitimo reforma po prezidentės kritikos ne tik kad nepristabdyta, siekiant susivokti, iš kur tas chaosas kyla, bet tik pagreitėjo.

Panašiai procesai vystosi ir kitose valstybės valdymo srityse. O tai reiškia, kad artimiausias 1000 dienų bus tęsiamos ir vykdomos naujos reformos, kurių turinys ir kryptis nesiskirs nuo tų, kurias jau pamatėme per pirmąjį 100 vyriausybės darbo dienų. Grėsmė valdantiesiems, kad valstybės piliečiai ištvers ne daugiau nei 1000 dienų trukmės chaotiškų pokyčių periodą, reali.

30 metų reformų apkasuose

Ar 2019 m. rugsėjo 10 d., dabartinės vyriausybės darbo 1000-adienį, išties „Litanikas“ susitiks su ledkalniu, paliksime spręsti pranašams ir astrologams, tačiau pats laikas tuomet bus įdomus – ką tik bus įvykę nauji prezidento (-ės) rinkimai ir senosios vyriausybės narių darbas bus išties rimtai revizuojamas, nepaisant, ar naujuoju šalies vadovu (-e) taptų pranašas, pragmatikas ar politikas.

Artės ir dar viena sukaktis – 30 metų politinio lojalumo stimuliavimu ir taupymu – pinigų įsisavinimu motyvuotų reformų Lietuvoje jubiliejus. Laikas, kuriame gyvename, yra reformų laikas. Ir jei ieškoti analogiškų periodų Lietuvos istorijoje – tai būtų tris dešimtmečius trukęs Abiejų tautų (Lietuvos ir Lenkijos) karas su Švedija (1600 –1629 m.). Panašumų, tarkim, gyventojų skaičiaus mažėjimas, karo ir dabartinių reformų sėkmės, nesėkmės, priežastys, rezultatai ir t.t., žymiai daugiau nei 22 m. trukęs tarpukario Lietuvos laikotarpis. Protekcionizmo, pinigų grobstymo bei švaistymo 1918 – 1940 m. Lietuvoje irgi buvo, tačiau bemaž visos reformos turėjo vertybinį kriterijų, nes politikai – krašto valdytojai suvokė, kad ne reformuoja, o kuria Lietuvos valstybę.

2017.06.18; 02:42

Kas kartą kai Statistikos departamentas paskelbia naujų duomenų apie Lietuvos demografiją, galima kartoti tą pačią žinią – regionai degraduoja. Kartais Prezidentė ar kitas aukštasis pareigūnas nuvažiuoja pas kokį salotas auginantį ūkininką į Šalčininkų rajoną ar į Pabradę pas stambų pramonininką, tačiau statistika žudo bet kokias viltis apie pragiedrulius provincijoje.

Regionų viltis – investicijos

Ekonomistai ir apžvalgininkai kartoja paprastą tiesą, kad regionams reikia investicijų ir gerai apmokamų darbo vietų. Tai yra pagrindas, kad prasidėtų atsigavimas. Visa kita: geresnis susisiekimas, tinkamas švietimas, jaunimo politika neturi prasmės, jeigu nėra investicijų. Iki šiol regionų politika buvo taip apleista, kad dabar jau nebėra vilčių, kad visos 60 savivaldybių išliks, bet negi jokios perspektyvos nebeturi ir didesni mūsų miestai Panevėžys, Alytus, Marijampolė? 

Lietuvos provincija – iš paukščio skrydžio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vos kalba pasisuka apie investicijas regionuose, tuoj ištraukiamos tiesioginių užsienio investicijų lentelės, LEZ‘ų skaičiai, gamyklos, tačiau visai nekalbama apie valstybės investicijas. Juk valstybės skiriami pinigai infrastruktūrai, valstybės sukuriamos darbo vietos –  tai lygiai tokios pat svarbios ūkio skatinimo priemonės, kaip ir naujas privatus verslas.

Valstybė yra didžiausias ūkio žaidėjas Lietuvoje, sukuriantis beveik 400 tūkst. darbo vietų, kai iš viso samdomų darbo vietų yra apie 1,3 mln. Jei valstybė turėtų strategiją ir šias darbo vietas paskirstytų po šalies teritoriją kryptingai, tai būtų labai didelė paspirtis regionams. Dabar to nėra. Geriausiai apmokamos darbo vietos ir absoliučiai daugiausiai jų yra sutelkta Vilniuje. Stebėtina, bet sostinėje 40 proc. visų dirbančiųjų dirba valstybės tarnyboje, valstybės paslaugų sektoriuje ar valstybės valdomose įmonėje.

Lietuva neturi regionų politikos

XXI amžiaus tendencija – žmonės linkę rinktis gyvenimui didelius miestus. Net Norvegija, Anglija ar Švedija sprendžia tas pačias problemas. Negalėdami pritraukti savo gyventojų į atokesnius regionus, kviečiasi imigrantus, pavyzdžiui, iš Lietuvos. Kaip viena iš priemonių palaikyti tolygesnį valstybės apgyvendinimą yra įvairių valstybinių institucijų išdėstymas po visą valstybės teritoriją. Tai sėkmingai daro ne tik Vokietija, Skandinavijos šalys, bet ruošiasi ir Estija. Lietuvoje, priešingai, kiekviena Vyriausybė vis daugiau valstybės aparato koncentruoja sostinėje, o regionuose uždaro padalinius, motyvuojant lėšų taupymu. Tai gal geriau taupant lėšas uždaryti padalinį Vilniuje?

Kad regionų politika merdi, kalti patys valdžios pareigūnai. Visi jie gyvena Vilniuje ir regionų politiką mato iš Vilniaus, o iš tikrųjų tai jiems nerūpi, kas atsitiks su kokia nors Akmene. Štai aukštas vidaus reikalų ministerijos tarnautojas, kuris daugelį metų atsakingas už regionų politiką, aiškina, kad negalima nieko iškelti į kokią nors Uteną, nes ten nėra kam dirbti. Taigi ratas užsidaro, nieko negalima perkelti, nes nėra darbuotojų, o darbuotojų nėra, nes nėra konkurencingų darbo vietų.

O kodėl „Western Union“ į kažkokį „užkampį“ Vilnių, kurio 99,9 proc. amerikiečių nerastų žemėlapyje, perkėlė 1700 darbo vietų? Kodėl „Danske Bank“ Lietuvoje sukūrė 2,1 tūkst. darbo vietų, juk galėjo viską sutelkti Kopenhagoje. Kodėl Europos Sąjunga investuoja į Lietuvą, gal geriau lėšas sukoncentruotų Paryžiuje, Londone ir Berlyne?

Tarptautinės bendrovės, tokios kaip „LiDL“ ar IKEA mielai savo būstines įkuria ne sostinėse, o štai Lietuvoje iškelti kokius nors „Lietuvos geležinkelius“ iš Vilniaus valdininkams yra neįveikiamas uždavinys.

VRM apsamanojusi

Visi ministrai, premjerai, tarnautojai, kurie iki šiol buvo atsakingi už regionų politiką, yra vilniečiai ir regionų problematiką supranta per savo kabineto langą. Dar blogiau, daugelis tų tarnautojų yra gimę provincijoje, bet atvykę gyventi į Vilnių nesugeba atsikratyti provincialumo, todėl net yra arogantiški savo gimtinės atžvilgiu. Kaip panašu į mūsų emigrantus!

Neseniai VRM viceministrui Giedriui Surpliui, kuris atsakingas už regionų politiką, pristačiau paprastą idėją – įpareigoti valstybės kontroliuojamas įmones po truputį vis daugiau darbo vietų iškelti iš didžiųjų miestų į mažesnius. Na, kodėl „Lietuvos pašto“ centrinė būstinė būtinai turi būti Vilniuje, kodėl ne Šiauliuose? Kodėl „Lietuvos geležinkeliai“ negali įsikurti Alytuje? Nebus kam dirbti? „Lietuvos pašto“ vadovaujančio darbuotojo vidutinis darbo užmokestis yra apie 4000 eurų, geležinkeliuose per 6000. Tai tikrai neatsiras kam dirbti? Manau, ne vienas vilnietis dėl tokios algos mielai išsikraustytų į mažesnį miestą, kuriame nekilnojamasis turtas pigesnis, nėra spūsčių, grynesnis oras, darželiuose gausu laisvų vietų vaikams ir viskas ranka pasiekiama. 

Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius.

Taigi ar viceministras susidomėjo? Anaiptol, jis išdėstė, kad šiuo metu regionų politikos prioritetas yra „nustatyti standartą, kuris apibrėžtų, kokiam skaičiui gyventojų protingu atstumu turi būti pasiekiamos kokybiškos sveikatos ir socialinės paslaugos, švietimo bei kultūros įstaigos“.

Kaip tai padės mažinti emigraciją iš regionų? Kaip tai sukurs daugiau patrauklių darbo vietų? Na, nebent šiam svarbiam tikslui pavyks įsisavinti daugiau Europos Sąjungos paramos, viskas. Vyriausybė kontroliuoja 123 valstybės įmones, kuriose dirba 40 tūkst. darbuotojų, kiek jų būtinai turi dirbti Vilniuje? Atsakymas: nulis! O kur dar biudžetinės įstaigos, įvairios tarnybos ir departamentai? Garsiai linksniuotos iškeliamos, bet neiškeliamos, ministerijos tai tik lašas tarnautojų jūroje.

Iki šiol visi vidaus reikalų ministrai neturėjo laiko pasirūpinti regionų politika, sukurti viziją mažesniems miesteliams ir suteikti viltų. Naujoji vyriausybė irgi neteikia daug vilties, kad biurokratizmas pagaliau baigsis ir bus pereita prie realios pagalbos regionams.

2017.05.30; 11:30

Vidaus reikalų ministras Tomas Žilinskas atvirai diskusijai pakvietė verslo, pramonininkų ir darbdavių konfederacijų vadovus, investuotojų, savivaldybių atstovus, Seimo narius bei už regionų ir migracijos politikos įgyvendinimą atsakinkingus pareigūnus.verslas

Dalyviams pristatyti Vidaus reikalų ministerijos Regioninės politikos departamento koordinuojami bei planuojami projektai, Regioninės plėtros įstatymo pakeitimai, kurie gali būti aktualūs verslui.

Taip pat bus pristatytos vykdomos migracijos politikos priemonės, skirtos pritraukti užsieniečius investuotojus bei užsienio specialistus, kurių trūksta Lietuvos darbo rinkoje.

Diskusiją moderavęs vidaus reikalų ministras Tomas Žilinskas pakvietė dalyvius atvirai sakyti pastabas ir lūkesčius vykdomos regionų politikos atžvilgiu, teikti pasiūlymus, idėjas, kaip pagerinti institucijų bendradarbiavimą, kad regionų politika taptų tikslinga, atnešanti maksimalią naudą šalies gyventojams.verslas

„Ši diskusija svarbi ne tik siekiant pasidalinti nuomone, bet ir atrasti bendrą, vieningą supratimą apie tai, kas yra regioninė politika, kokios jos galimybės ir ką mes galime padaryti dėl bendro tikslo – kurti valstybės gerovę. Svarbu, kad europinės bei nacionalinio biudžeto lėšos būtų naudojamos tikslingai ir efektyviai, kad būtų kuriama reali nauda žmonėms“, – pažymėjo T. Žilinskas.

verslasVienas iš diskusijos iniciatorių, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis pažymėjo, kad, siekiant užtikrinti regionų plėtrą, reikėtų suteikti daugiau galių savivaldybėms ir užtikrinti bendrą institucijų politiką, išrenkant vieną aiškų lyderį, kuris vadovautų procesui ir koordinuotų veiksmus.

Renginyje aptarta ir 2014-2020 m. ES investicijų veiksmų programa – pagal ją verslo projektams skiriama 964,6 mln. eurų. (432,9 mln. eurų. įmonių moksliniams tyrimams, technologinei ir eksperimentinei plėtrai, 531,6 mln. eurų – mažoms ir vidutinėms įmonėms).

Taip pat diskutuota apie verslo plėtros galimybes regionuose, konkrečių priemonių tikslinėms teritorijos planavimo tikslingumą. Renginio dalyviai diskutavo,  kokiais būdais verslas galėtų bendradarbiauti su integruotų teritorinių investicijų (ITI) programas vykdančiomis savivaldybėmis, aptartas galimas verslo asociacijų narių dalyvavimąs priemonėse, susijusiose su bendruomenės inicijuota vietos plėtra.verslas

VRM vadovybė pažymėjo, kad nuo 2014 m. ministerijoms, savivaldybėms ir verslui yra sudarytos sąlygos pasinaudoti ITI modeliu – t. y. integruotomis teritorijų vystymo programomis. Jau patvirtinta 14 programų (4 miestų ir 10 regionų), baigiama derinti ir paskutinė – Šiaulių miesto programa.

verslasŠių programų įgyvendinimui VRM skirs apie 340 mln. Eur (miestų infrastruktūrai, daugiafunkcinėms erdvėms) ir 15 mln. Eur „minkštosioms“ veikloms: jaunimo verslumui skatinti, mentorystei, mokymams, socialinio verslo iniciatyvoms, savanorystei, socialinei integracijai.

Įgyvendinant transporto infrastruktūros, darnaus judumo, neformalaus švietimo ir kt. priemones prisidės ir kitos ministerijos. 

Diskusijos metu taip pat buvo aptarta Lietuvos migracijos politika ir praktika pritraukiant užsieniečius investuotojus ir trūkstamų Lietuvos darbo rinkoje profesijų specialistus, apžvelgti Lietuvos migracijos politikos tikslai ir priemonės, skirtos jų įgyvendinimui (susitarimas dėl bendradarbiavimo imigracijos procedūrų klausimais, Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ pataisos ir kt.).

Informacijos šaltinis ir nuotraukų autorius – Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerija.

2016.07.15; 06:10

Lietuvos patirtis ir pasiekimai, įgyvendinant finansines priemones, sulaukė palankaus įvertinimo Vilniuje įvykusioje Europos Komisijos ir Europos investicijų banko įsteigto fi-compass tinklo konferencijoje „Europos Sąjungos struktūrinių ir investicinių fondų lėšomis finansuojamos finansinėmis priemonės“, kurioje aptarti finansinių priemonių įgyvendinimo būdai ir privalumai.

Continue reading „Palankiai įvertinti Lietuvos pasiekimai įgyvendinant finansines priemones”

Vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis patvirtino Klaipėdos miesto integruotą teritorijų vystymo (ITV) programą, pagal kurią miesto plėtrai numatyta skirti daugiau nei 77 mln. eurų.

Klaipėdos uostamiestis yra vienas svarbiausių visos Lietuvos ekonomikos garvežių, užtikrinantis darbo vietas ir paslaugas nemažai šalies gyventojų daliai (ir neabejotinai, tokiu išliks ateityje). 

Continue reading „Lietuvos uostamiesčio vystymui – 77 mln. eurų”

temide_111111

Lietuvos bendrovės ir ERPB (Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko) valdoma Energetikos bendrovė „E energija“ inicijavo tarptautinio arbitražo procedūras prieš Latvijos Respubliką ir šių metų rugpjūčio 17 dieną pateikė pareiškimą Tarptautiniam investicinių ginčų sprendimų centrui, esančiam Vašingtone (JAV), dėl ginčo sprendimo pagal šio tarptautinio arbitražo taisykles.

Lietuvos energetikos bendrovė “E energija” pagal sutartį su Latvijos respublikos Rezėknės savivaldybe nuo 2004 m. investavo į rajono šilumos ūkio modernizavimą. 2008 metais Rezėknės rajono savivaldybė paskelbusi ekstremalią padėtį anksčiau laiko nutraukė 30 metų turėjusią galioti šilumos ūkio ilgalaikės nuomos sutartį, bei, be atlygio už investicijas, panaudodama ginkluotosios policijos pajėgas, jėga perėmė tiek privataus investuotojo lėšomis modernizuotą ir pagerintą turtą, tiek ir tą turtą, kuris priklausė pačiam privačiam investuotojui nuosavybės teise.

Continue reading „“E energija” pateikė 25 milijonų litų ieškinį Latvijai”

Genzzz

Nuolat girdime: „Lietuva turi tapti patraukli užsienio investicijoms.“ Kodėl? „Mūsų krašte pigi darbo jėga“, – girdime. Piginkime dar, mažinkime mokesčius. Į Lietuvą plaukte plauks investicijos.

Verslininkas nebūtų verslininkas, jeigu netrokštų gauti kuo daugiau pelno. Suprantama, kai vienos valstybės verslininkai ieško svetur pelningesnio verslo. Pigesnės darbo jėgos ieškota ir gūdžiais kolonizacijos laikais. Užsienio įmonės ginklu ir su savo statytinių pagalba valdė ištisus kraštus, kad ir Vest Indijos arba Lotynų Amerikos šalis, kur šeimininkavo JAV bendrovės. Kuo visa tai ten baigėsi, mūsų išminčiams nė motais.

Continue reading „Juk premjero veikla dabar visais atžvilgiais primena „jedinstvininkų“ nuostatas”

N. Bakasenas

Pirma, užsienio kapitalo pritraukimui reikalinga galimybė skolinantis už žymiai mažesnius procentus naudojant valstybinę garantiją. Antra, reikalingas Nacionalinio komercinio banko kūrimas. Nacionalinis komercinis bankas būtinas norint pritraukti užsienio investicijas į valstybei ir visuomenei strategiškai reikalingus objektus. Nacionalinio komercinio banko komiteto valdomomi akcizai rūpintųsi, kad akcininkai ir investuotojai gautų pelną ir Lietuvos valstybei sumokėtu mokesčius, kurie papildomai į valstybės biudžetą surinktų papildomai 10-15 proc. nuo bendros metinės apyvartos, iš to uždirbtų valstybė, o ne užsienio valstybinės organizacijos. Kartu turi atsirasti ir komercinis – pensijinis fondas, paremtas pasyviomis pajamomis ir nuosavybės teise. Taip pat reikalingas Švietimo sistemos, medicinos fondų sukūrimas, restruktūrizacijos projektai priverčiant valstybines organizacijas pinigų srautus laikyti valstybiniame komerciniame banke iš to gaunant: pasyvias pajamas ir pelną su maža rizika.

Continue reading „Lietuvos bankas nebesugeba tinkamai atlikti savo funkcijų”