V. Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.

Kyjivas, liepos 18 d. (dpa-AFP-ELTA). Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis atleido iš pareigų du svarbius šalies saugumo institucijų pareigūnus. Remiantis sekmadienį prezidentūros paskelbtais įsakais, pareigų neteko slaptosios tarnybos SBU vadovas Ivanas Bakanovas ir generalinė prokurorė Iryna Venediktova. Ją pakeis Oleksijus Simonenka.
 
Dekretuose nenurodoma atleidimų priežastis – retas atvejis nuo Rusijos įsiveržimo į Ukrainą. Taip pat neužsimenama apie slaptųjų tarnybų vadovo I. Bakanovo, artimo V. Zelenskio draugo iš tų laikų, kai jis buvo komikas ir dirbo televizijoje. I. Bakanovas vadovavo SBU nuo 2019 metų.
Ukrainos slaptoji tarnyba SBU
 
V. Zelenskis pareiškė, kad atleidžia generalinę prokurorę I. Venediktovą ir saugumo vadą I. Bakanovą dėl didelio skaičiaus išdavyste įtariamų Ukrainos teisėsaugos pareigūnų. Kreipdamasis į tautą V. Zelenskis sakė, kad šiuo metu tiriama daugiau nei 650 atvejų, kai Ukrainos saugumo pareigūnai įtariami išdavyste ir pagalba bei talkinimu Rusijai, tarp jų yra 60 bylų pareigūnams, kurie, jo teigimu, liko Rusijos okupuotose teritorijose ir „dirba prieš mūsų valstybę“.
 
„Toks didelis skaičius nusikaltimų prieš nacionalinio saugumo pamatus ir užmegzti ryšiai tarp Ukrainos teisėsaugos pareigūnų ir Rusijos specialiųjų tarnybų kelia labai rimtų klausimų atitinkamiems vadovams“, – sakė V. Zelenskis. „Į kiekvieną tokį klausimą bus atsakyta“, – pridūrė jis.
 
Viljama Sudikienė (DPA)
 
2022.07.18; 08:28

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Štai ko nesuprantu. Ukraina dar nenugalėjo Rusijos, Vakarai tik pradėję Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms tiekti rimtą ginkluotę, frontuose – tik pirmieji ženklai, jog ukrainiečių kariuomenė ruošiasi plačiam kontrpuolimui, o Vakaruose jau aidi balsai, esą Rusijos negalima žeminti, esą būtinos abipusės nuolaidos, esą būtina tuoj pat nutraukti kovinius veiksmus ir sėstis prie derybų stalo.

Sakydamas „Vakarai“ pirmiausia omenyje turiu ką tik rinkimus laimėjusį Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną, prabilusį apie neleistiną Rusijos žeminimą. Keistas ir Vokietijos kanclerio Olafo Scolzo skambutis Vladimirui Putinui. Niekam tikę ir Popiežiaus Pranciškaus pareiškimai, esą pirmiausia – taika, pirmiausia – derybos. Taika – reikalinga, svarbi, bet ko ji verta, jei neparemta teisybe, neparemta pastangomis susigrąžinti tai, ką iš tavęs neteisėtai atėmė?!

Paskutinieji keliolika metų, pradedant 2008-aisiais, kai buvo užpulta Gruzija (Sakartvelas), akivaizdžiausiai parodė, jog Kremlius supranta tik jėgos kalbą; jokios nuolaidos, jokie vizitai, jokie skambučiai neprivertė Vladimiro Putino atsikvošėti. Visa Vakarų politika bendraujant su Kremliumi pastaruosius 14 metų buvo klaidinga. Paryžius, Berlynas, Vašingtonas naiviai manė, jog su Rusija įmanoma draugauti. Paaiškėjo, jog teisios buvo Baltijos šalys, Lenkija, Ukraina, tvirtinusios, jog V. Putinas – teroristas, kuris pripažįsta tik grubią jėgą.

Tai, kad 2022-ųjų vasario 24-ąją Rusijos armija plačiu frontu veržėsi į Ukrainą, kalti ne vien Kremliaus politikai. Kaltė krenta ir ant vokiečių, prancūzų, amerikiečių pečių – neperprato V. Putino, apsižioplino bendraudami su V. Putinu, leido, kad V. Putinas juos apgautų. Todėl šiandieniniai pasikeitimai, kai Vakarai suskubo į Ukrainą vežti sunkiąja ginkluote, – tai visų pirma skola, kurią NATO ir Europos Sąjunga privalo grąžinti Ukrainai už savas nuodėmes. Būtent – skola, o ne geros valios gestas.

Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.

Ir vis tiek šiandien Vakaruose atsiranda politikų, kurie sapalioja, esą teroristinę Rusiją įmanoma sustabdyti derybomis. Kas tai – idiotizmas ar kolaboravimas? Nejaugi Prancūzijos prezidentas nesupranta, kad reikalaudamas nežeminti agresorės Rusijos jis tuo pačiu žemina auka tapusią Ukrainą? Kaip Prancūzijos prezidentui apsiverčia liežuvis tvirtinti, esą Ukraina taip pat turinti bent kažką paaukoti ant Taikos aukuro? Galų gale niekas nesiruošia Rusijos specialiai žeminti. Grąžins tai, ką neteisėtai atėmė iš Moldovos, Sakartvelo, Ukrainos, Japonijos, pasitrauks iš Kaliningrado srities, sumokės milijardus dolerių už sugriautus Ukrainos miestus, nužudytus ir sužeistus ukrainiečius, mirties baisme nuteis savus karo nusikaltėlius, – tada bus galima mąstyti ir apie atleidimą. Kalbant atvirai, ne prancūzų lyderio reikalas, kaip Kijevas spręs atleidimo – neatleidimo dilemą.

O kokio velnio Vokietijos kancleris skambino V. Putinui? Padorus, demokratiškas kancleris pirmiausia turėjo pasitarti su Baltijos šalių prezidentais – paklausti jų nuomonės. Juk visa pastarųjų metų Vokietijos politika Rusijos atžvilgiu buvo nusikalstamai klaidinga. Jau esama įtakingų vokiečių politikų, kurie beveik atvirai skelbia Vilnių, Rygą ir Taliną buvus teisius, kuomet lietuviai, latviai ir estai baiminosi Rusijos išpuolių. Tad jei nesuvokiate, kas yra Rusija, paklauskite tų, kurie suvokia, ko galima tikėtis iš Kremliaus. Mano įsitikinimu, Vokietijos kancleris pirmiausia turėjo skambinti į Vilnių, Rygą ir Taliną bei teirautis Baltijos šalių patarimų. Šitaip jis privalėjo pasielgti dar ir dėl to, kad NATO ir ES, kaip ypač dažnai Briuselyje ir Strasbūre įrodinėjama, sudarytos iš lygias teises bei pareigas turinčių valstybių. Jei tai – tiesa, o ne vien gražūs žodeliai, tai Lietuva – tokia pat valstybė kaip ir Vokietija.

Bet Vokietijos premjeras, sprendžiant iš viešųjų informacijos šaltinių, neskambino Prezidentui Gitanui Nausėdai. O G. Nausėda, sužinojęs apie O. Scholzo akibrokštą, – neįsižeidė, nesupyko, nepareiškė protesto. Be reikalo nesupyko, be reikalo neįsižeidė. Tokia praktika Europos Sąjungoje privalo būti nutraukta. Jei Paryžius ir Berlynas sumanė šnekučiuotis su Kremliumi, privalu sulaukti Vilniaus, Rygos ir Talino palaiminimo. Tik taip ir niekaip kitaip. NATO ir ES santykiai su Rusija – tai pirmiausia Baltijos šalių ir Lenkijos reikalas. Nes tikimybė, jog Rusija bombarduos Branderburgo vartus Berlyne ar Eifelio bokštą Paryžiuje, – labai nedidelė. O tai, kad išprotėję Kremliaus teroristai numes bent keletą bombų ant Gedimino kalno Vilniuje ar Vavelio rūmų Krokuvoje, – tikimybė kur kas didesnė.

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Todėl NATO ir ES tiesiog privalo atsižvelgti į nuomonę tų, kuriems lemta gyventi Rusijos pašonėje. Lietuva sakė, kad nereikia tiesti Nord Stream 2, bet anoji Vokietijos kanclerė Angela Merkel net išsišiepusi melavo, jog šis dujotiekis – vien tik verslas ir jokios politikos.

Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė jau kadaise pavadino V. Putiną nusikaltėliu. Vakarai turėjo pagirti D. Grybauskaitę už drąsą. Bet jos pareiškimas šokiravo apkiautusius Vakarus. O juk šiandien akivaizdu, kokia teisi buvo D. Grybauskaitė. Baltijos šalys ne be pagrindo stebėjosi, kodėl V. Putino valdoma Rusija dujas ir naftą Vokietijai ir Prancūzijai linkusi parduoti pigiau nei Vilniui ar Talinui. Mūsų partneriai tokių Kremliaus pasiūlymų turėjo atsisakyti. Bet neatsisakė. Išdavysčių sąrašas – labai ilgas.

O jei Prancūzija su Vokietija ateityje vis tiek piktnaudžiaus savo galia, kolaboruodamos su Rusija, neatmestina versija, jog Europoje ims formuotis nauji politiniai dariniai. Naują gynybinį aljansą galėtų sudaryti Ukraina, Lenkija, Baltijos šalys, Rumunija, Suomija, Švedija.

Tai žinoma – tik teoriniai samprotavimai. Greičiausiai – neteisingi. Bet Ukrainoje aptinku vis daugiau politikų, kariškių, žurnalistų, kurie kalba būtent apie naująjį mažytį NATO, kuriame nebūtų vietos jokioms draugystėms su Kremliumi. Nes Rusijoje politikai keisis, o Rusijos imperinės ambicijos niekur nedings. Kaip nepasikeis ir Prancūzija su Vokietija – vis žvilgčios, kaip įsiteikti Kremliaus gaujai.

Draugas.org – JAV lietuvių laikraštis

Jei jums įdomi mano asmeninė nuomonė, šių eilučių autorius netiki, jog Rusija kada nors taps demokratinė, o Prancūzija ir Vokietija atsisakytų savų išdavysčių.

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis „Draugas”

2022.05.30; 06:00

Šachas Abbasas I

Azerbaidžano Sefevido valstybės įkūrėjas – Ishmaelis Hattanas, įžymus valstybės tarnautojas ir karininkas 1501 m. rudenį atvyko į Tabrizą Ismaile ir pasiskelbė šachu. Tai sudarė Azerbaidžano Sefevidų valstybę su sostine Tebriza. Jo valdymo metu Sefevidų valstybė tapo viena stipriausių Vidurinių Rytų valstybių. Išskirtinis poetas Ishmaelis Hattanas, parašęs nuostabių eilėraščius turkų, persų ir arabų kalbomis, didžiąją dalį savo eilėraščių parašė savo gimtąja kalba. Jo valdymo metu turkų kalba tapo ne tik pagrindine literatūrine kalba, bet tuo metu ji taip pat pasiekė valstybinės kalbos lygį ir buvo naudojama diplomatinėje korespondencijoje.

Pradžia ir pabaiga

1501–1736 m. Persų dinastijos valdė dabartinio Irano, Azerbaidžano, Afganistano teritoriją ir dalį Armėnijos. Jų politinis kilimas prasidėjo XV amžiaus pabaigoje. kovų su mongolų valdžia metu, kai jie Azerbaidžane tapo galingais feodalais. Dinastijos įkūrėjas buvo Šahas Ismalas (1501–1524), kuris, remiamas turkų Kizilbašo genčiųužkariavo Azerbaidžaną, šiaurinę Armėniją ir rytinę Persiją. Galios viršūnę pasiekė Sefevidai, valdant Šahui Abbasui I (1588–1629), kuris konsolidavo centrinę valdžią, vykdė eilę reformų, pertvarkė armiją. Po karų prieš uzbekus (1597 m.) ir osmanus (nuo 1603 m.) jis užkariavo Horasaną, Kaukazą ir Iraką (1623 m. Užkariavo Bagdadą) ir sukūrė imperiją, besitęsiančią nuo Tigro iki Indo. Jo valdymo metu šalyje, ypač naujojoje sostinėje Isfahane, buvo nutiesta daug kelių, tiltų ir paminklinių konstrukcijų, sustiprinti prekybiniai ir kultūriniai ryšiai su Europa. Tai buvo didžiausio Sefavido valstybės pakilimo laikotarpis. Karai su osmanais XVII a. Afganistano ir kitų prispaustų tautų sukilimai lėmė dinastijos žlugimą. Paskutinis Sefevidas, Tahmaspas II (Ṭahmāsp), buvo nuverstas 1736 m. jo karinio lyderio Nadiro I dėka.

Kaip viskas vyko

Prekyba šilku – pagrindinis pajamų šaltinis armėnų prekeiviams, taip pat ir Sefevidų valstybės iždui, vykstant intensyviam vystymuisi Europoje manufaktūrinei gamybai tekstilės srityje, pradėjo prarasti savo turėtas pozicijas. Taip, Europai jau nebereikėjo azerbaidžanietiško šilko, kaip ankstesniais laikais. Kitas ne mažiau svarbus faktorius, neigiamai atsiliepęs Sefevidų valstybės ekonomikai, buvo susijęs su vykusiais geografiniais atradimais. Ekonominį smukimą lėmė ir tai, kad XVII a. pabaigoje Vakarų Europoje buvo įsisavintas dar XV a. pabaigoje atidarytas jūrų kelias iš Europos į Indiją aplink Afrikos krantus. Dėl to sausumos kelių karavanų tranzitas stipriai krito. Tai reiškė, jog Naujoji Džulfa, kaip ir kiti tranzitiniai miestai, neteko strateginės reikšmės. Tuštėjo valstybės iždas, o sykiu su tuo tarsi ledas tirpo ir politinė bei ekonominė galia kadais stiprios valstybės.

Padėtį apsunkino ir tai, kad valdant šachui Huseinui (1694 – 1722) valdžia pabandė papildyti valstybės iždą padidindama senus ir įvesdama naujus mokesčius. Tad sukilimų ir separatizmo atsiradimas buvo tik laiko klausimas.

Šiame politiniame ir ekonominiame fone armėnai karštligiškai ėmė ieškoti sau užtarėjų.

Istoriniai šaltiniai liudija, jog jie ėmė megzti  stiprius kontaktus su Rusija, pajutę susilpnėjusį Sefevidų valstybingumą. O tai atitiko ir Rusijos interesus – ji siekė įsitvirtinti Kaspijos regione.

Kyšiai, ir kyšiai…

Prekybiniai armėnų ryšiai su Rusija ypač sustiprėjo 20 – 30  XVII a. metais. Armėnų pirkliai būdavo itin dažni svečiai Rusijoje. Brangios dovanos, kyšiai… Tai jiems padėjo prakirsti kelią į pačias Rusijos viršūnes. Rusijos valdininkai, o vėliau ir patys carai neatsispyrė silpnybei priimti brangias armėnų dovanas. O po jų sekė armėnų prašymai pasirūpinti jų ateitimi Kaukaze…

1659 m. Naujosios Džulfos gyventojas Zakaras Sachradianas carui Aleksejui Michailovui atvežė brangią dovaną – jo tėvo užsakytą taip vadinamą „deimantų troną“.

Beje, dar ir šiandien jis akylai saugomas Kremliaus ginklų salėje… Be aukso ir sidabro jį puošia 900 deimantų, 1200 safyrų, 18 tūkst. kitų brangakmenių.

Sefevidų Persija didžiausią galybę buvo pasiekusi šacho Abaso Didžiojo valdymo metais, vėliau pradėjo prarasti užkariautas žemes.

Chodža Zakaras laiške savo carui rašė: „Mano gimdytojas pamilo didįjį carą ir, perdavęs man šį troną, pasakė: nuvežk jį carui dovanų.“

Nesiskundęs didėjančiu apetitu caras Aleksejus Michailovičius prisakė armėnų pirkliams be šilko ir auksu išsiuvinėtų audinių pristatyti brangių indiškų akmenų, o taip pat atvežti į Maskvą armėnų meno meistrų. Chodža ir devyni jo pasiuntiniai pažadėjo carui išplėsti prekybos apimtis, atvežti retų gyvūnų, ir net… indiškai kalbančių papūgų…

Užbėgant įvykiams už akių, ir šiandien norom nenorom kyla pagrįstas klausimas: ar ne todėl prieš tris dešimtmečius, prasidėjus karui dėl Kalnų Karabacho, Rusija aktyviai rėmė armėnų okupantus?

 Ar ne todėl, praėjus ištisiems šimtmečiams bei keičiantis carams, Armėnija mielai savo teritorijoje priglaudė šiandieninės imperinės Rusijos karines bazes, o taip vadinami Armėnijos politologai, o iš tikrųjų –  propagandistai išsijuosę pučia Kremliaus dūdelę Rusijos televizijos kanalų rengiamuose politiniuose šou…

Žinoma, tai retoriniai klausimai…

Prie Petro I-ojo…

Petras I-asis, atėjęs į valdžią, sumanė esant pirmai pasitaikiusiai galimybei užgrobti Sefevidų valstybei priklausančius Kaspijos regionus. Ir tuo metu ypač suaktyvėjo armėnų bendruomenės veikla prieš Azerbaidžaną ir Iraną.

 Štai armėnų misionierius Izraelis Ori, giliai nusivylęs Europos monarchų abejingumu jo siūlymui drauge kautis prieš Sefevidų valstybę, patraukė pagalbos į Rusiją. 1701 m. jį šiltai priima Petras I-asis, kuriam armėnų delegacija atveža dovanų ir, tiems laikams, solidžią pinigų sumą: 107 rublius.

Be to, Ori įteikia carui laišką nuo armėnų, kuriame prašo užkariauti „armėnų karalystės“ žemes ir „apsaugoti krikščionis nuo musulmonų viešpatavimo“.

Caras maloningai sutinka ir pažada, vos pasibaigus Šiaurės karui surengti žygį į Pietų Kaukazą.

Žinoma ir tai, kad Ori pavyko į šį planą įtraukti ir Gruzijos carą Vachtangą IV. Prabėgus dvidešimčiai metų Rusija iš tiesų surengė Kaspijos žygį, bet Izraeliui Ori, deja, nepavyko pasidžiaugti savo veiklos “vaisiais“. 1709 m. jis atvyksta į Šemachą, kur ima rinkti informaciją apie realią padėtį Azerbaidžane ir išsiunčia informaciją su reikiamomis žiniomis į Rusiją. O 1711 m. atvyksta į Astrachanę, kur staiga miršta dėl nežinomų priežasčių.

Tačiau jo mirtis nesutrukdė Rusijai tęsti sumanymo – 1715m. Petras I-asis nusiuntė į Azerbaidžaną specialiąją žvalgybinę misiją, vadovaujamą diplomato ir žvalgybininko A. Volynskovo, kurio užduotis Rusijos archyviniuose dokumentuose vadinama „slapta“.

Petras I-asis įsakė keliems užsienio mokslininkams, kurie tarnavo Rusijos carui, lydėti A. Volynskovą, kad jie pateiktų jam ypatingai tikslią informaciją apie viską, kas susiję su Azerbaidžanu ir Iranu.

Žvalgybinė informacija, talkinant penktajai kolonai, bus renkama dar ilgai…

Palanki dirva armėnų separatizmui atsiranda po Nadir-šacho nužudymo 1747 m. Rezultatas – Azerbaidžanas ir Iranas ilgiems metams praranda centralizuotą valstybingumą ir ramybę. Naudodamiesi istorine galimybe, armėnai sustiprino savo bandymus sukurti valstybę, ir XVIII a. pradžioje tarp jų ir Rusijos sutvirtėja bendradarbiavimas, nukreiptas prieš arzebaidžaniečių chanatus.

Visus tuos vėliau sekusius metus armėnai nenuilstamai vykdė kenkėjišką veiklą prieš Azerbaidžano ir Irano politiką, visais įmanomais būdais talkindami Rusijos carizmo interesams…

Bet tai jau, anot istorikų, kita istorija, dar, matyt, turėsianti tęsinį.

Kur tiesa?

Nūdienos  armėnų istorikai kritikuoja Sefevidų valstybę, esą dar viduramžiais armėnams buvo itin sunku gyventi tarp azerbaidžaniečių, todėl jiems nieko kito nebeliko, kaip priešintis politinei, ekonominei, kultūrinei musulmonų priespaudai.

Štai Ala Ter – Sarkisianc knygoje „Armėnų tautos istorija ir kultūra nuo seniausių laikų iki XIX amžiaus“ (Maskva, 2005 metai) rašo, girdi, jau 16 a. armėnai ieškojo kelių, kaip išsivaduoti iš svetimųjų okupacijos. Iš pradžių tikėjosi krikščioniškosios Europos pagalbos, bet kai suprato, kad Europa turi kiek kitokių planų, puolė ieškoti Rusijos užtarimo.

Bet kokia tai priespauda, jei armėnai tuomet buvo priviligijuota tautinė mažuma? Juk dar 1441 metais armėnų bažnyčia savo religinį – politinį centrą perkėlė į Kaukazą. Tai padaryti jie galėjo tik sulaukę Sefevidų valdovų pritarimo.

Kaip rašo to meto armėnų metraštininkas Arakelas Davrižeci (1590-1670), armėnų šventikų patriarchas Zakarijas susitiko su minėtu Džachan-šachu ir paprašė, kad šis armėnų bažnyčiai išskirtų žemių, kur armėnams būtų įmanoma patogiai įsikurti. Sefevidų valdovas išskyrė prestižinį žemės sklypą – Ečmiadziną (netoli šiandieninio Jerevano). Taigi savo centrą armėnams pavyko perkelti į Pietų Kaukazą be didelių pastangų. Bet tik todėl, kad jiems palanki buvo to meto politinė musulmonų nuostata – gerbti ir mylėti kito tikėjimo žmones.

Armėnų metraštininkas Zakarijus Kanakerci (1627-1699) “Kronikoje“ rašė, kad Džachan-šachas labai maloniai priėmė armėnus, nes gerbė ir mylėjo visus krikščionis. Tai patvirtina Vatikane esantys archyvai.

Apie Sefvidų valdovus daug rašoma lietuvių istoriko Algimanto Liekio veikale „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje”. Slaptai.lt nuotr.

Gyvendami tarp musulmonų, armėnai turėjo savo autonominius teismus, kuriems vadovavo ne azerbaidžaniečiai, o  patys – armėnai. Daugelyje kronikų taip pat užfiksuota, kad armėnai užsiima pelningu pirklio amatu, tarp jų – daug turtingų ir labai turtingų pirklių. Jie, skirtingai nei azerbaidžaniečiai, labai dažnai atleidžiami nuo mokesčių. Kaip jie anuomet galėjo būti musulmonų skriaudžiami, jei turėjo neretai net daugiau teisių nei musulmonai?

Ir pabaigai

Šiandien pasaulyje nedaug beliko „skriaudžiamųjų“. Bet  jau daugiau nei penkerius metus tie likę „skriaudžiamieji“ priešinasi „nacistiniams skriaudikams“ Ukrainoje, „skriaudikams“ Sirijoje, dairosi net į Afriką, ir net į Lotynų Ameriką…

Kas jie, tie „nuskriaustieji“, virkaujantys dėl jau kone prieš tris dešimtmečius sugriuvusios imperijos, – ne, ne Blogio imperijos, o imperijos, nešusios Pasauliui vien Gėrį ir Šviesą…

Jie rauda dėl prieš tris dešimtmečius griuvusios Berlyno sienos. Jie jau atvirai kalba, kad jų imperija nedovanotinai susitraukė, todėl tiesiog gyvybiškai būtina susigrąžinti buvusios imperijos sienas.

Įdomu, ar likęs pasaulis atsilaikys prieš šiuos norus?

2019.11.16; 06:40