Volodymyras Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.
Kyjivas, liepos 23 d. (Ukrinform-ELTA). Ukrainai reikalingas visavertis dangaus skydas. Tai sekmadienį pareiškė šios šalies prezidentas Volodymyras Zelenskis, kuriuo remiasi „Ukrinform“.
„Ukrainai reikalingas visavertis dangaus skydas – tai yra vienintelis būdas įveikti Rusijos raketų terorą. Mes jau parodėme, kad galime numušti net ir tas Rusijos raketas, kuriomis teroristai gyrėsi“, – tinkle „Telegram“ parašė V. Zelenskis.
Valstybės vadovas pažymėjo, kad dėl partnerių suteiktos pagalbos ir Ukrainai perduotų oro gynybos sistemų padangių gynėjai jau išgelbėjo tūkstančius gyvybių.
„Tačiau mums reikia daugiau oro gynybos sistemų visai mūsų teritorijai, visiems mūsų miestams ir bendruomenėms. Pasaulis neturi priprasti prie Rusijos teroro – terorą reikia įveikti. O tai yra įmanoma!“, – akcentavo V. Zelenskis.
Kaip jau skelbė „Ukrinform“, operatyvinė vadovybė „Pietūs“ nurodė, kad per liepos 23 d. naktį surengtą raketų ataką priešas sudavė Odesos sričiai bent penkių tipų raketomis – „Kalibr“, „Oniks“, „Kh-22“, „Iskander-K“ ir „Iskander-M“. Dėl šio išpuolio vienas žmogus žuvo, o dar 22 buvo sužeisti.
Iskander-M
Vašingtonas, spalio 1 d. (AFP-ELTA). Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) beveik neabejotinai iš anksto sužinotų, jei Rusija rengtųsi branduoliniam smūgiui Ukrainoje, teigia branduolinių ginklų ekspertai.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ne kartą užsiminė apie galimybę panaudoti branduolinius ginklus, jei iškils grėsmė Rusijos „teritoriniam vientisumui“ ar jos egzistencijai. Maskva penktadienį paskelbė aneksuojanti keturis iš dalies okupuotus Ukrainos regionus, o tai gali reikšti, kad Rusija branduoliniu smūgiu mėgins atsakyti į šių teritorijų puolimą. Jei toks eskalavimas įvyktų, ekspertų teigimu, tikriausiai būtų panaudoti mažesni taktiniai branduoliniai ginklai, tikėtina paleidus trumpojo nuotolio balistines raketas „Iskander“.
Kol kas kariniai analitikai nesureikšmina Maskvos grasinimų, o JAV pareigūnai teigia nepastebėję jokios veiklos, rodančios tokius planus, Vakarų gynybai ir žvalgybai atidžiai stebint, ar neiškyla reali atominė grėsmė.
Kur yra bombos?
Pasirengimas atakai būtų akivaizdus, naujienų agentūrai AFP sakė Jungtinių Tautų Nusiginklavimo tyrimų instituto Ženevoje vyresnysis mokslo darbuotojas Pavelas Podvigas. 2017 m. instituto ataskaitoje nurodytos 47 branduolinės saugyklos visoje Rusijoje: 12 nacionalinio lygio objektų ir 35 baziniai objektai. Juos nuolat stebi JAV ir kitų šalių žvalgybos ir karinio stebėjimo palydovai. Juos atidžiai stebėti gali net komerciniai palydovai, tai rodo plačiai paplitę ir nuolat atnaujinami veiklos Šiaurės Korėjos branduoliniuose objektuose vaizdai.
Iskander, S-400, Topol ir kitos Rusijos raketos
P. Podvigo teigimu, Rusija dislokuoja strategines arba tolimojo nuotolio branduolines galvutes ant raketų, bombonešiuose ir povandeniniuose laivuose. Tačiau, pasak P. Podvigo, nestrateginiai ar taktiniai branduoliniai ginklai, kurių Rusija turi net 2000, laikomi saugyklose, jie nėra įtaisyti tokiose raketų paleidimo sistemose kaip „Iskander“. „Nėra važinėjančių „Iskander” sistemų su branduolinėmis galvutėmis. Šie ginklai yra saugyklose”, – sakė jis.
Kaip sužinosime?
„Esu įsitikinęs, kad Jungtinės Valstijos pamatys bet kokį Rusijos pasirengimą panaudoti branduolinius ginklus“, – sakė buvęs JAV gynybos ir energetikos departamentų pareigūnas Markas Cancianas, dirbęs branduolinių ginklų srityje. „Ginklus reikia paimti iš saugyklų, dalyvaujantys daliniai turi būti perspėti, be to, rusai taip pat gali paskelbti parengtį savo strateginėse branduolinėse pajėgose“, – naujienų agentūrai AFP sakė M. Cancianas, dabar dirbantis Strateginių ir tarptautinių studijų centre Vašingtone. Jo teigimu, įrodymų taip pat bus galima gauti iš matomų pasirengimų Rusijos sausumos pajėgose, joms turi būti duotos apsauginės priemones ir nurodymai, kaip elgtis branduolinėje aplinkoje. „Visa tai bus matoma“, – teigė jis.
P. Podvigas sakė, kad Maskva, kaip ir Vašingtonas, dešimtmečius pripažino būtinybę drausmingai valdyti branduolines galvutes, ši sistema yra gana stipri ir matoma. „Galime būti visiškai tikri, kad paslėptų objektų nėra, – sakė jis.- Branduoliniams ginklams reikia tam tikros struktūros, apmokytų žmonių ir priežiūros. Negalima to padaryti atsitiktinėje vietoje“.
„Techniškai tikriausiai būtų galima slapta nepastebėtai paimti iš saugyklos keletą bombų”, – sakė jis. Tačiau tai rizikinga ir gali išprovokuoti prevencinę Vakarų ataką. „Rusai niekada nebus tikri, kad to niekas nepastebėjo. Tai būtų žaidimas”, – sakė P. Podvigas.
Be to, pridūrė jis, labiau tikėtina, jog Rusija norėtų, kad Vakarai jos pasirengimą įvertintų kaip įspėjimą. „Tai būtų eskalacijos žingsnis (ir) Rusija norėtų, kad tai būtų matoma“, – sakė P. Podvigas.
Įspėti pasaulį
Jungtinės Valstijos prieš daugelį savaičių iki vasario 24 d. pradėtos invazijos įspėjo, kad Rusija ketina pulti Ukrainą, siekdamos parengti tam Kyjivą ir sąjungininkes bei galimai atgrasyti Maskvą nuo tokių veiksmų. Ar Vašingtonas atvirai įspės pasaulį, jei sužinos, kad Rusija planuoja panaudoti branduolinius ginklus? Iskander raketos. AP – Reuters nuotr.
Tokiu atveju galėtų kilti precedento neturinti panika ne tik Ukrainoje, bet ir kitose srityse, kurias galėtų paveikti radiacija. Panika galėtų apimti visą pasaulį, jei žmonės manytų, jog tai gali peraugti į branduolinį karą tarp žemynų.
Jungtinės Valstijos beveik neabejotinai įspėtų sąjungininkes ir kitas galybes, įskaitant Kiniją ir Indiją, tikėdamosis, kad jos spaustų Maskvą atsitraukti, kitaip jai grėstų tarptautinė izoliacija.
Vis dėlto, pasak P. Podvigo, greičiausiai Vašingtonas laikytų viešus įspėjimus naudingais didinant spaudimą Rusijai. „Strategija turi būti grindžiama izoliacija. Turi būti sustiprintas supratimas, jog tai nepriimtina ir nusikalstama, – sakė jis. – Tokia žinia vertinga siekiant atgrasymo”.
Ukrainos kariai prieš mūšį. EPA-ELTA nuotr.
„Laikome frontą. Tačiau labai sunku“, – taip Ukrainos karininkė apibūdina padėtį viename iš karščiausių fronto ruožų Donecko srityje.
ELTA pasikalbėjo su Ukrainos kariuomenės 93-iosios brigados „Cholodnyj Jar“ atstove spaudai Iryna Rybakova. Karininkė ir jos brigada šiuo metu gina pozicijas šalia Soledaro ir Bachmuto miestų. Būtent šis fronto ruožas jau seniai yra vienas iš pagrindinių Rusijos puolimo visoje Donecko srityje tikslų.
93–ioji brigada dar vasarą kovojo Charkivo srityje, Iziumo kryptimi, kur kartu su kitomis mechanizuotomis pėstininkų brigadomis paklojo pamatus sėkmingam Ukrainos pajėgų puolimui. Prieš šio puolimo pradžią ji buvo perkelta į Donecko sritį.
Net ir likvidavus Rusijos kariuomenės placdarmą Charkivo srityje, padėtis aplink Donecką ir Bachmuto-Soledaro ašį išlieka itin įtempta. Rusijos pajėgos žūtbūt stengiasi čia pralaužti frontą ir turi ginkluotės – pirmiausia sunkiosios artilerijos – pranašumą.
Pasak I. Rybakovos, rusai tą daro jiems įprastu būdu – visiškai negailėdami gyvosios jėgos, nors šios jiems labai trūksta, bei sunkiąja artilerija šluodami nuo žemės paviršiaus visus miestus.
„Mobilizacija Rusijoje? Mes ją pajusime tik po kelių mėnesių ir tai, be abejo, apsunkins mums padėtį. „Referendumai“? Na, tai, kad jie ten juos rengia, aišku, žinome, tačiau galvos dėl to nesukame. Koks skirtumas?“ – apie pastarųjų dienų naujienas iš Rusijos ir jos okupuotų Ukrainos teritorijų atsiliepia I. Rybakova.
– Kokia padėtis šiuo metu ten, kur esate? Rusijos pajėgos, kaip galima suprasti, bent čia stengiasi žūtbūt nemažinti spaudimo?
– Čia, Bachmuto kryptimi, mes, be abejo, ne vieni. Daug kitų brigadų, kuriomis vis stiprinamas šis fronto ruožas. Laikome frontą. Tačiau labai sunku.
Taip, jie ne tik nuolatos šluoja viską artilerija, aviacija, bet ir bando šturmuoti visur, kur tik gali. Šiauliuose – naujas meno kūrinys, simbolizuojantis Lietuvos ir Ukrainos vienybę. „Gubernijos“ nuotrauka
Ypač kenčia pafrontės ir fronto miestai, kurie apšaudomi labai chaotiškai ir, kaip kartais atrodo, visiškai nesirenkant taikinių. Pavyzdžiui, raketomis. Neseniai buvau viename mieste, kurį taip apšaudė raketomis „Kalibr“, „Iskander“, S-300, „Točka-U“.
Bachmute tiesiog griauna gyvenamuosius namus, kvartalus, raketos krenta taip pat jų kiemuose. Smarkiai apšaudo Slovjanską, gauna ir Kramatorskas. Lygiai taip pat – bet kur, be jokio pasirinkimo.
Soledaras, kaip ir Bachmutas, – nuolat artilerijos ugnyje. Štai neseniai ten važiavome kartu su žurnalistais, tai jų automobiliui irgi teko – skeveldromis apdraskė.
Kitą kartą smogė miesto centrui, kur vienoje gatvėje eilė parduotuvių, pastatytų iš lengvai užsidegančių sintetinių medžiagų. Taip degė, kad dieną, į tą gatvę įvažiavus, atrodė, jog patekai į naktį.
– Kodėl? Koks čia gali būti „motyvas“, „taktika“?
– Na, tokia terorizmo rūšis. Tiesiog rusai terorizuoja civilius, siekdami sukelti kuo didesnę sumaištį ir chaosą.
– Artėja žiema ir šalčiai. Nėra vandens, elektros, dujų, namai sugriauti. Net nekalbu apie okupuotas teritorijas. Tačiau humanitarinė katastrofa Ukrainos tebekontroliuojamose Donbaso dalyse – bent arčiausiai fronto – neišvengiama?
– Ta katastrofa jau ten vyksta. Taip, jūs teisus, žmonės nebeturi nieko. Na, kai kurie įsirengė generatorius kiemuose, todėl kažkiek elektros turi. Ant laužų ugnies gaminasi maistą. Iš sudaužytų šaligatvių plytelių susilipdo krosneles tai maisto gamybai.
Vandenį irgi kažkaip organizuojasi. Pavyzdžiui, Bachmute yra didžiulė duobė, kuri atsivėrė po to, kai buvo subombarduoti kažkokie vamzdynai. Tai žmonės kasdien lenda į ją su kibirais, semia ten dar esantį vadinamąjį „techninį“ vandenį. Taip ir gyvena.
– Vis tiek lieka, neišvažiuoja? Kodėl?
– Na, taip, daug liekančių, o skaudžiausia matyti vaikus, kurie važinėjasi dviračiais ką tik subombarduotose vietose. Bent jau juos išvežti reikėtų. Tegyvuoja Ukraina. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Žinoma, yra ir vadinamųjų „laukėjų“, kurie tiesiog laukia, kada ateis „rusiškasis pasaulis“. O tai, kad tas „pasaulis“ juos apšaudo raketomis, jiems nė motais. Teisingiau, jie tvirtina, kad tai ukrainiečių armija juos apšaudo, kuriai, esančiai ten pat, kažkodėl reikia į save šaudyti.
– Daug kalbų apie „dalinę mobilizaciją“ Rusijoje, kuri, iš visko sprendžiant, ne tokia jau ir „dalinė“, kaip žadėta. Ką apie tai manote jūs ir kiti Ukrainos kariai?
– Kaip yra iš tikrųjų, mes pajusime ir galėsime spręsti tik po kelių mėnesių. Žinoma, bet kokiu atveju, mums tai kažkiek apsunkins padėtį.
O tai, dėl ko jie tą daro, – visiškai suprantama. Dabar jiems išties labai trūksta gyvosios jėgos. O ir ta, kuri yra, – ne kažką.
Štai mūsų ruože dabar nuolat eina tie iš „Wagner“ kompanijos. Tačiau tai tikrai ne superherojai ir superprofesionalai, kokius juos mėgsta vaizduoti. Buvau vienoje pozicijoje, kurią jie tuo metu mėgino šturmuoti. Mūsų vaikinai juos visiškai sudaužė, o tuos, kurie liko gyvi, paėmė į nelaisvę. Ir tarp jų – vienas kalinys, „zekas“. Pasitaiko ir čečėnų.
– Šitas fronto ruožas, kuriame dabar esate, seniai yra vienas iš pagrindinių Rusijos puolimo tikslų. Ar pasikeitė kas nors po to, kai buvo išlaisvinta Charkivo sritis? Vieni sako, kad po to, kai iš ten buvo išmuštos Rusijos pajėgos, beveik iki nulio sumažinti ir Rusijos šansai paimti visą Donbasą – net ir pralaužus Bachmuto-Soledaro ašį, nebėra kaip ir kuo apsupti ten esančios Ukrainos karinės grupuotės.
Kiti tvirtina, kad Rusija dar labiau padidino apsukas čia, bent jau dalis nuo Iziumo pabėgusių pajėgų buvo permesta čia, kad pagaliau būtų pasiekta bent kažkokia „pergalė“. Ką galite pasakyti jūs?
– Čia visada buvo sunku. Didžiausius nuostolius patyrėme tada, kai tik atėjome, užiminėjome pozicijas ir keitėme tuos, kurie buvo čia iki mūsų. Tuomet jie tiesiog užliejo viską ugnimi.
Pamuštas rusų okupantų tankas. EPA – ELTA foto
Labai intensyviai jie pliekė ir tuomet, kai prasidėjo kontrpuolimas Charkivo srityje. Tuomet jie keletą dienų tiesiog šaudė iš visko, ką turi, – iš baimės, kad ir mes pradėsime puolimą.
Žinoma, tas kontrpuolimas išėjo mums tik į naudą. Pirmiausia, čia galėjo prisijungti kai kurios brigados, atsilaisvinusios nuo Charkivo. Antra, prie Iziumo buvo tikras „supermarketas“, kaip vadino mūsiškiai.
Mes galėjome smarkiai pasipildyti visas atsargas – tiek artilerijos, amunicijos, tiek šarvuotosios technikos, detalių jai. Įsigijome amunicijos reaktyvinėms salvinės ugnies sistemoms „Grad“, net vienos sunkiosios patrankos „Hiacint“ amuniciją ir įrangą.
– Tačiau, kaip galima suprasti, jie išlaiko ne tik artilerijos pranašumą, bet ir pranašumą ore – dronais ir bepiločiais orlaiviais?
– Taip. Pastaruoju metu pas juos atsirado ir Irano gamybos dronų, kurie išties kelia mums problemų.
Apskritai, jie tų dronų – pirmiausia rusiškų „Orlan“ – turi tiek daug, kad pakabina ore ištisas paras ir laiko. Mes juos pasiekti galime tik geresniais priešlėktuvinės gynybos ginklais, kurių mums trūksta. Rusų aukšto rango karininkų, žuvusių Ukrainoje, – vis daugiau
Mes apskritai turime per savo dronus labai kruopščiai rinkti duomenis, rinktis taikinius, žodžiu, būti artilerijos „snaiperiais“. Nes mes visko turime per mažai, nors ir su Vakarų parama.
Na, o jie ir toliau kariauja sovietiniu būdu – viską šluoja „aikštėmis“. Tačiau mes, nors ir labai sunkiai, vis dėlto laikome frontą.
– Ką manote apie „referendumus“ okupuotose teritorijose?
– Dėl to galvos sau nesukame. Žinoma, žmonės seka naujienas, apie tai kalba, tačiau kažko ypatingo apie tai nemanome. Koks skirtumas? Juk tie „referendumai“ vyko ir anksčiau.
Iskander, S-400, Topol ir kitos Rusijos raketos
Maskva, gegužės 5 d. (AFP-ELTA). Rusijos ginkluotosios pajėgos per pratybas Kaliningrade, Maskvos duomenimis, imitavo puolimą branduolinį ginklą galinčiomis nešti raketomis.
Apie 100 karių imitavo mobilių balistinių raketų sistemų „Iskander“, galinčių paleisti branduoliniais užtaisais ginkluotas raketas, „elektroninį startą“, trečiadienį pranešė Gynybos ministerija Maskvoje. Ginkluotosios pajėgos, šiais duomenimis, mokėsi atakuoti įsivaizduojamo priešo karinius taikinius bei reaguoti į atsakomąjį smūgį.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas nuo karinės operacijos Ukrainoje pradžios davė suprasti, kad yra pasirengęs panaudoti Rusijos taktinį branduolinį ginklą. Vasario pabaigoje Rusija savo branduolinėse ginkluotosiose pajėgose paskelbė padidintą parengtį. Kremliaus šeimininkas, be to, įspėjo dėl „žaibiško“ keršto, jei Vakarai tiesiogiai įsikiš į Ukrainos konfliktą.
Anot stebėtojų, Rusijos valstybinė televizija praėjusiomis dienomis mėgino priimtinesniu visuomenei padaryti branduolinio ginklo panaudojimą. „Jau dvi savaites mes iš savo televizijos stočių girdime, kad reikia atidaryti branduolinių raketų šachtas“, – antradienį sakė Rusijos žurnalistas ir Nobelio taikos premijos laureatas Dmitrijus Muratovas.
Lietuviams nėra ko aiškinti, kuo pavojingos rusiškos raketos „Iskander“.
Apie šių ginklų pavojingumą tiek lietuviškoji, tiek užsienio žiniasklada rašo nuo pat 2008 metų, kai tuometinis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pareiškė, esą Kaliningrado srityje artimiausiu metu bus dislokuoti operatyviniai taktiniai raketų kompleksai „Iskander“.
Kodėl Lietuva bijo Kaliningrade dislokuotų Iskander raketų?
O kai 2013-aisiais vokiečių leidinys „Bild“ pranešė turintis duomenų, kad Kaliningrado srityje ruošiamos specialios aikštelės ir angarai, kur bus dislokuoti „Iskander“ kompleksai, Lietuvos dėmesys šiam ginklui – dar didesnis. Ne tik todėl, kad iš minėto komplekso paleistos raketos padengtos specialiu sluoksniu, apsunkinančių jų aptikimą. Ne vien todėl, kad jas sunku numušti, mat skrieja beveik kaip sparnuotosios raketos – zigzagais, kilpomis. Ne tik todėl, kad jos skirtos naikinti strategiškai svarbiems objektams, kadangi turinčios milžiniškąją sprogstamąją galią.
Nedera pamiršti ir aplinkybės, kad šios raketos – labai taiklios. Pataiko 20 metrų atstumu. Įsidėmėtina ir tai, kad jos pajėgios nešti raketas su branduoliniu užtaisu. Paruošti jas tokiam specifiniam šaudymui – vos keliolikos minučių trukmės pasiruošimo darbai.
Iskander raketos nuolaužos. Šuša, Azerbaidžanas
Tačiau pavojingiausia tikriausiai tai, kad „Iskander–M“ modifikacijos raketos galinčios skrieti apie 400 kilometrų. O tai reškia, kad iš Kaliningrado srityje esančio Černiachovskio miesto (anksčiau – Įsrutis) paleistos raketos „Iskander–M“ pasiektų Vilnių, Rytą, Taliną, Kopenhagą, Berlyną, centrinę Suomiją, pietinę Lenkiją. Žodžiu, jos kelia pavojų pusei Europos, ne vien Baltijos šalims. Rusijos federacija galinti jomis apšaudyti pusę Europos neperžengdama savo valstybinių sienų.
Beje, apie šių raketų keliamą pavojų kalbėjo tuometinė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, prie Rusijos ambasados Vilniuje protestavo LATA (Atlanto sutarties Lietuvos bendrija) nariai, rašė Lenkijos agentūra PAP, delfi.lt, LRT.lt, „Respublika“, „Veidas“ (beveik visi lietuviški leidiniai), reportažus skelbė Estijos ir Turkijos transliuotojai. NATO vadovybė ne sykį rengė specialius posėdžius Briuselyje, kaip apsaugoti savo nares nuo galimų „Iskander“ atakų, tarėsi su Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadovybe, kaip netralizuoti „Iskander“ keliamus pavojus.
Dabar dėl šių raketų skandalas kilo Azerbaidžane. Mat BBC agentūra šių metų pradžioje pranešė, jog Kalnų Karabacho išminavimo darbais užsiimant agentūra ANAMA strategiškai svarbiame Šušos mieste 2021-ųjų kovo 15 dieną aptiko dviejų „Iskander“ raketų nuolaužų. Nustatytas net vienos raketos identifikacinis numeris – 9M723. O tai reiškia, kad Šušoje aptikta būtent „Iskander-M“ modifikacijos raketa. Tai – rimtas skandalas.
Visų niuansų nežinantiems skaitytojams paaiškinsiu, kodėl tai – skandalas. „Iskander“ raketos turi tris modifikacijas. Iskander-M skirtos tik Rusijos karinėms pajėgoms (jos skrieja 400 km.; sveria 480 kg.). Iskander–K modifikacijos raketas naudoja vėlgi tik Rusijos ginkluotosios pajėgos (jos skrieja 500 km. panašiai kaip sparnuotosios raketos, sveria 480 kg.). O štai „Iskander–E“ skirta vien tik eksportui. Jos galia menkesnė: skrieti galinti tik 280 km; svoris tas pats – 480 kg.
Iskander raketos, aptiktos Šušoje
Tad Šušoje surasti būtent „Iskander –M“ raketos likučiai byloja, jog šią raketą galėjo paleisti tik Rusijos ginkluotosios pajėgos. Jei minėtą raketą būtų paleidusi Armėnija, tai Šušoje būtų aptikti eksportui skirtos „Iskander–E“ nuolaužos.
Kokie įmanomi paaiškinimai? Versijos tegali būti dvi. Ir abi – blogos Rusijai. Pirmoji: šią raketą tikrai Azerbaidžano pusėn paleido Rusijos ginkluotosios pajėgos. Nebūtinai iš savo teritorijos. Galbūt – iš Armėnijoje dislokuotos savo karinės bazės. Bet tai reiškia, kad praėjusių metų pabaigoje per 44 dienų karą, kai Baku kariniu būdu sėkmingai susigrąžino didžiąją 1988 – 1994 metais prarastų teritorijų, įskaitant Kalnų Karabachą, Rusija savo raketiniais išpuoliais prieš Azerbaidžaną talkino armėnų separatistams. Tariant dar atviriau – slapta kariavo prieš Azerbaidžaną.
Nelegali prekyba ginklais
Galimas ir kitoks paaiškinimas. Galingosios „Iskander–M“ pateko į Armėniją neteisėtai („Iskander–E“ raketų Armėnija buvo įsigijusi legaliai). Bet jei tokie ginklai kaip operatyvinis taktinis raketų kompleksas, pajėgus gabenti net branduolinius užtaisus, atsidūrė Armėnijos kariškių žinioje neteisėtai, vadinasi, Rusija šiandien nekontroliuojanti savo karinių arsenalų?!
Įdomu tai, kad dar šių metų vasario mėnesį premjeras Nikolas Pašinianas viešai spaudoje prisipažino, jog 2020-ųjų pabaigoje kovose dėl Kalnų Karabacho armėnai pagalbon pasitelkė „Iskander“. Tuomet Maskva griežtai kritikavo Armėnijos premjerą, neva šis meluoja, neva jis išsigalvoja, o rusiškoji žiniasklaida kaltino premjerą kaip nekompetetingą kariniuose reikaluose. Tačiau šių metų kovo 15-ąją Šušoje aptikti „Iskander–M“ likučiai tarsi leidžia manyti, jog N.Pašiniano vis tik nemelavo.
Kas buvo skraidinama orlaivyje Il-76?
Triukšmo dėl Šušoje aptiktų raketos padaugėjo tuomet, kai Rusijos Federalinės saugumo tarnybos kontržvalgybos skyrius pradėjo oficialų tyrimą, kaip Jerevanas sugebėjo įsigyti tik Rusijos armijai skirtus kompleksus ”Iskander–M“. Viešojoje erdvėje pasirodę pranešimai leidžia įtarti, kad minėti kompleksai į Armėniją pateko greičiausiai iš Rusijos pietinės karinės apygardos. Užsienio žiniasklaidoje vis daugiau priminimų, kaip įtakingas armėnų verslininkas Karenas Karapetianas pirko transportinį rusišką lėktuvą Il-76 ir kaip šis orlaivis karo išvakarėse nuolat iš Rusijos skrisdavo į Jerevaną. Kas juo buvo gabenama? Nejaugi – statybinės medžiagos?
Iskander nuolaužos, aptiktos Šušoje
Beje, Azerbaidžano prezidentas Ilchamas Alijevas dar 2020-ųjų metų spalį perspėjo tarptautinę bendruomenę, kad ginklai iš Rusijos slapta keliauja armėnų separatistams. Tačiau tarptautinė bendruomenė tylėjo.
Dabar vis daugiau požymių, jog Rusijos armėnų diaspora išties Rusijos pietuose buvo subūrusi specialią komandą, kuri nelegaliai aprūpindavo armėnų kariškius naujausia galinga rusiška karine technika. Neatmetama galimybė, kad tokiu būdu į Armėniją ir pateko mažų mažiausiai trys kompleksai „Iskander-M“. Išlaidas už ginklų kontrabandą padengdavo armėnų verslininkai iš Krasnodaro, Tulos, Orlovo, Maskvos, Sankt Peterburgo ir Chabarovsko.
Kaip šiandien aiškėja, praėjusių metų pabaigoje vadinamojo 44 dienų karo metu Armėnija prieš Azerbaidžaną naudojo rusiškas raketas „Iskander“. Apie tai šių metų kovo mėnesį pranešė kompanija „Azerlandšaft“, atliekanti išminavimo darbus Kalnų Karabacho regione.
Šios organizacijos išminuotojai Šušos mieste aptiko dviejų „Iskander“ raketų nuolaužų ir liekanų.
Beje, kad Armėnija atakuoja azerbaidžaniečių karius „Iskander“ raketomis, yra viešai bei oficialiai patvirtinę Armėnijos vadovai. Pavyzdžiui, buvęs prezidentas Seržas Sargsianas, premjeras Nikolas Pašinianas.
Kuo ypatingas šis rusiškas ginklas? „Iskander“ – operatyvinis taktinis raketų kompleksas, pradėtas kurti dar 1988-aisiais. Pirmieji bandymai atlikti 1996 metais. Masinė jų gamyba prasidėjo 2004-aisiais, o įsibėgėta jas masiškai gaminti – 2006-aisiais.
Tai – rusiškas ginklas. Rusija sukūrusi tris šių raketų tipus.
Iskander raketos nuolaužos. Šuša, Azerbaidžanas
Pirmasis: tai Iskander – M, skirta tik Rusijos karinėms pajėgoms. Jos gali skrieti apie 400 kilometrų. Jos svoris – 480 kilogramų.
Antrasis: Iskander – K. Tai – sparnuotoji raketa, kurios svoris apie 480 kilogramų ir kuri pajėgi įveikti 500 kilometrų atstumą.
Trečiasis tipas: Iskander – E, skirta eksportui. Ji pajėgi skrieti tik 280 kilometrų.
Raketų taiklumo paklaida – apie 20 metrų.
Rusija tokio tipo raketų yra dislokavusi Kaliningrado srityje, tokiu būdu grasindama tiek Baltijos šalims, tiek jų sąjungininkėms. Šias raketas Rusija naudojo ir prieš gruzinus Rusijos – Gruzijos karo metu. Jų iki šiol buvo dislokuota ir Armėnijoje, jomis rusų kariškiai naudojosi Sirijoje.
Dr. Daiva Tamošaitytė, šio komentaro autorė. Slaptai.lt nuotr.
Valstybės atkūrimo šimtmetis ir koncertų sezono atidarymai prestižinėse salėse suponuotų savaime aiškų tikslą – savam klausytojui ir užsienio svečiams, ambasadoriams ir kitiems Lietuvoje gyvenantiems svetimtaučiams pateikti įspūdingą akordą, liudijantį nacionalinės reikšmės pasiekimus klasikinės muzikos sferoje.
Regis, savaime aišku, kad tokia proga reikia nertis iš kailio, kad visiems parodytume, kokią turtingą nacionalinę kompozicijos mokyklą turime, pateiktume nors keletą svarbiausių kūrinių, atspindinčių mūsų simfoninės muzikos ar koncerto žanro raidą. Valstybės šimtmetis ir iškilminga, džiugi muzikos šventė, atskleidžianti Lietuvos kūrėjų pasiekimus. Juk tai ne tik proga, bet ir būtinybė, pareiga, ne eilinis sezono koncertas. To tikėjausi, bet tai neįvyko.
Turime puikius orkestrus, solistus ir dirigentus, bet valstybinio mąstymo ir strategijos formuojant nacionalinius prioritetus vis dar nėra. Stengiamasi patraukti klausytoją užsienio naujovėmis, bet daugiausiai – pataikauti auditorijai pateikiant žinomus kūrinius. Milijoną kartų atliekami kūriniai, atlikėjams nusibodę ir nugroti, aišku, yra lengviausias kelias patikti. Nes eiliniam piliečiui atrodo, kad jeigu jis ateina ir išgirsta vis tą patį, tai yra ne tik svarbu, bet ir jis pats yra ne iš kelmo spirtas, nes yra gerai susipažinęs su brendu, išprusęs. Toks žinomas psichologinis triukas. Todėl liūto dalį sudaro Vakarų ir Rusijos muzika, per projektus dar įsiterpia Skandinavijos ar Baltijos kraštų kolektyvai su savo repertuaru. Mūsų kūryba dažniausiai atliekama tik kūrėjų sukakčių progomis arba ne didžiosiose salėse, o Taikomosios dailės muziejuje ar kitose mažose erdvėse.
Ar norint sutraukti pilnas sales, lietuvių muzika netinka? Ar ji verta tik kartą nuskambėti per premjerą, o paskui dūlėti neatliekama? Per trisdešimt metų galima buvo ir reikėjo ugdyti ne tik klausytoją, bet ir pagarbą savam kūrėjui. Kuo daugiau būtų girdima lietuviškos muzikos, tuo geriau ji būtų priimama. Būtų matyti tradicija ir jos tęstinumas, sukurtas plačiai žinomas svarbus savito muzikinio mentaliteto laukas, galų gale prestižas ir poreikis puoselėti bei skatinti savą braižą. Ir problema ne ta, kad ji nėra visavertė Vakarų klasikinės tradicijos dalis. Ji yra. Bet pirmiausia ir svarbiausia – ji yra mūsų, ji yra tai, kas išskiria mūsų tautą ir valstybę ir parodo tik mums būdingą kūrybinį potencialą, savastį, tai yra tai, kas kitos kultūros žmogui, svečiui visada esti įdomiausia pamatyti ir išgirsti. Pridurkime – tokiam, kuris sugeba įsijungti radiją, Mezzo TV kanalą arba kada nori pasiklausyti tų žinomų kūrinių kompaktinių plokštelių, bet yra smalsus kažkam netikėtam, autentiškam. Atviras dialogui su gyvai skambančiomis originaliomis muzikos vertybėmis.
Negalima kaltinti tik koncertinių organizacijų vadovus, nes jų veikla priklauso nuo bendros kultūros politikos ir, suprantama, ne tik požiūrio, bet ir jo išraiškos finansiniu skatinimu. O jis yra, kaip žinome, apverktinos būklės. Bet siekti ir reikalauti, apie tai kalbėti vis dėlto būtina. Ypač 100-mečio proga – juk galima tikėtis valstybės paramos?
Rugsėjo 14 d. įvyko sezono atidarymas Nacionalinėje filharmonijoje. Programa iš karto leido suprasti, kad, matyt, galimybės neleido minėtą prioritetą realizuoti – surengti įspūdingą nacionalinės muzikos ir atlikėjų panoramą. O tiksliau – istorinį koncertą. To buvo atsisakyta. Sezono pradžios koncertas turėjo pradžiuginti naujove – supažindinimu su žymiu italų violončelininku ir kompozitoriumi Giovanni Solima. Tačiau jis staiga susirgo, ir jo griežiamo savos kūrybos koncerto violončelei ir orkestrui „Liaudies pasakos“ neišgirdome. Tiesa, antrojoje dalyje skambėjo jo kūrinys „Violončelės, vibrato!” dviems violončelėms ir styginiams (griežė latvis Erikas Kiršfeldas ir lietuvis Glebas Pyšniakas, akompanavo Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Modesto Pitrėno). Nepasakytum, kad kūrinys ar atlikimas buvo didžiulis atradimas. Itališka intriga sužlugo, bet įsižiebė netikėta kita. Į pirmą planą įžengė armėnų violončelininkas Narekas Chaknazarianas (Narek Hakhnazaryan) ir pagriežė Piotro Čaikovskio „Variacijas rokoko tema“. Paskui jis išreiškė pagarbą Armėnijos ir Lietuvos draugystei, prisistatė kaip Giovanni draugas ir bisui suskėlė virtuozišką jo gabalą.
Kiti du kūriniai buvo koncerto pradžioje atlikta Aarono Coplando siuita „Apalačų pavasaris“ – ilga ir gana manieringa, išskyrus lyrines dalis ne itin įdomi ir visai „ne į temą“, bei pabaigoje – Kristinos Vasiliauskaitės Choralas, Tokata ir Postliudas iš „Simfonetės“. Gerai skambanti ir įgudusia ranka parašyta kompozicija, nepaisant trijų lietuviškų dainų citatų, paradoksaliai skambėjo kaip tikriausias eurokūrinys. Skaidrus kompozitorės pasaulis, kaip jai būdinga, atvėrė universalius mažorinius sąskambius bei žaismingai slėpiningas nuotaikas.
Lietuvos Nacionalinėje Filharmonijoje
Todėl vakaro nugalėtoju tapo armėnų violončelininkas ir rusų kompozitorius. Solistas dėl to, kad parodė aukščiausią meistriškumo lygį, dar ir grieždamas Gvarnerio instrumentu. 2011 metais jis pelnė pirmą premiją XIV P. Čaikovskio konkurse, kuriame „Variacijos rokoko tema“ yra privalomas kūrinys. Čaikovskis – dėl to, kad rusiškos melodikos persmelktu šedevru eilinį kartą nušluostė nosį globalistams ir nė neketina išeiti iš pirmaujančių pozicijų pagal atlikimo dažnumą. Profesionalus dirigento ir orkestro darbas dar labiau sustiprino iškilumą. Net bisui skirta Solimos pjesė patraukė dėmesį Viduržemio folkloro ir klasikinės italų mokyklos intonacijomis bei virtuoziniais elementais.
Pasibaigus koncertui liko nejauku: lietuviškas ne tik akcentas (kūrinys ar solistas pirmojoje dalyje), bet ir pati idėja apie valstybingumo paminėjimą lietuviška dvasia, melodika, harmonija, intonacijomis liko tokiame nokdaune, kad teko sliūkinti nunarinus galvą. Pagalvojau, kaip pasirodėme tiems patiems užsienio svečiams, kad ir turistams, atvykusiems pamatyti kažką nacionalinio (gal pagal svarbą panašų į Sibelijų ar Grygą, kurį nors lietuvių solistą virtuozą)? Ogi kaip gūdi skonio ir savigarbos neturinti pilka paribio šalis kažkur tarp Rusijos ir ES, bet greičiau Rusijos tradicijos įtakojama zona, nes centriniu įvykiu tapo tai, kas jau aprašyta (belieka prisiminti, kad Vakarai smerkia ne vien Rusiją – dėl užimtų Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos teritorijų, bet ir Armėniją, su tos pačios Rusijos pagalba okupavusią Azerbaidžanui priklausantį Kalnų Karabachą). O jeigu tie patys klausytojai dar nukaks į Valstybinio simfoninio orkestro sezono atidarymo koncertą 21 rugsėjo dieną, kuriame Vadimas Repinas smuikuos P. Čaikovskio „Valse Scherzo“, S. Prokofjevo Koncertą smuikui, o pabaigoje su orkestru jo vadovas Gintaras Rinkevičius atliks P. Čaikovskio simfoniją „Manfredas“, mat ją diriguodamas sovietmečiu 1983 metais laimėjo sąjunginį konkursą ir dėl to kolektyvo 30-mečio proga sezono atidarymą nusprendė pašvęsti šio įvykio garbei? O dar sugrįš gruodžio mėnesį į filharmoniją, kur 1, 8 ir 26 dienomis skambės P. Čaikovskio simfonijos ir kiti kūriniai? Gal jau metas Piotrą Čaikovskį skelbti nacionaliniu lietuvių kompozitoriumi?
Užtat jaunasis armėnų maestro, priešingai nei vadyba, puikiai suprato momento svarbą. Dar niekada negirdėjau prieš pasakant biso pavadinimą padaryto politinio reveranso (apie tautų draugystę ir panašiai)! Trumpai, galantiškai ir taikliai. Nebent specialų renginį pradėtų oficialūs ambasadoriai ar kultūros atašė. Tiesa, anksčiau, prieš pusę amžiaus, įvadas į bet kokį renginį turėdavo būti tik su tokiu kontekstu – nuo Armėnijos iki Lietuvos.
Žuvėdra
Tuo metu, kai Rusija Karaliaučiuje blizgina „Iskanderius“ ir grasina atomu, o politkorektininkai švyti eurofederalizacijos lemputėmis, Lietuvos padangėje krykštauja čaikos. Bent jau iš rampų šviesos Rusija niekur neišėjo. Neišėjo iš atminties ir įtakos zonų, kurios stiprėja kasdien. Kam leisti milijardus tankams ir raketoms, jei galima tiesiog pagroti? Poigratj na čiom ugodno, v tom čisle na nervach. Bet klausimas perdėm subtilus, todėl švelnių poteksčių vibrato galima ir nepajusti. Geriausia gėrėtis virtuozais, atsilošus, paskui atsistojus kurtinančiai ploti. Žodžiu, pasinaudoti Maironio patarimu: „Spjauki, drauguži, į viską“ (vieta, aplinkybės ir laikas nesvarbu).
Iš Lietuvos kaimo aukštumos (Aukštaitija ne veltui geografiškai yra aukščiau kitų regionų) žvelgti į šalyje vykstančius procesus yra patogiau negu stumdytis alkūnėmis įkaitusiame mieste ir prakaitu permirkusiomis smegenimis bandyti susigaudyti įvykių ir nuomonių okeane. Čia tokios įtakos nedaro ir aplinka, nes dauguma kaimiečių susirūpinusi nebent atsinaujinusia sausra, prastu grybų derliumi ir dažniau dairosi į blyškiai mėlyną dangų negu klausosi atsargių kaimyno postringavimų, ką gi rinksime kitais metais ir ar verta LKP pripažinti nusikaltėle…
Ačiū Dievui, yra IT gelbėjimo tarnyba, kuri padeda sekti, kas gi darosi ten, Lietuvos apačioje, vargšėje nualintoje Europoje ir rėksnio gaidžio sindromu sergančioje Amerikoje. Vieni sako, kad Facebook‘o geriau neturėti, nes jame matosi ir tavo kelnaičių spalva, ir kuriuo smegenų pusrutuliu mastai. Kiti randa tik tokį būdą save realizuoti. Tai žmogeliai arba karščių paveikta orientacija, arba savęs nerealizavusios personos, arba garbaus amžiaus atsiskyrėliai, kurie jau niekuo nerizikuoja, visko yra „atsikandę“ ir mano galintys pamokyti ne vieną snarglių. Klausimas tik toks: ar tų pamokų kam nors reikia. Ko gero, save būsiu priverstas įrašyti į pastaruosius, tai yra, į bambeklius…
I pabambėjimas. Atrodo, mūsų neprieteliams neprireiks jokių „Buk‘ų“ ar „Iskander‘ių“ užvaldyti Lietuvą. Svetimos fake news ir neosovietinė ideologija pamažu užvaldo lietuvių protus, skiepindama jiems priešiškumą savo valstybei, pridengtą „nuomonių raiška“, kritiniu mąstymu, žodžio laisve, žmogaus teisėmis ir pan. Rusakalbių flagmanu tapo įžūlus Klaipėdos tarybos narys Titovas, įžūliai diskredituojantis kovotojus už laisvę. Televizijos jam suteikia tribūną, ir šis savo kliedesiais gali nuodyti tūkstančių žiūrovų protus. Neabejoju, kad yra daug jo šalininkų, o pritariančių „išsakytai nuomonei“ dar daugiau. Ne tik Klaipėdoje, kuri buvo SSRS kariškių citadelė Lietuvoje, bet ir kitur Žemaitijoje, Vilniuje.
Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.
Vanagaitė šiame mūšyje už protus – tik žiedelis. Vargu, ar ji savo „tyrimu“ patraukė daugumą žydų, net patyrusių holokaustą, bet sustiprino “kitą požiūrį“ į partizaninį judėjimą Lietuvoje ir jo lyderius. Neabejotina, kad tiek Vanagaitę, tiek Titovą pakusino jėgos, esančios ne Lietuvoje. Tarptautiniai sionistiniai centrai, kaip ir posovietinės šovinistinės organizacijos turinčios savo radikalius flangus, veikiančius pagal instrukcijas iš Maskvos.
Ar dėl kūrybinių ambicijų, ar dėl nebrandumo Panevėžio J. Miltinio teatro režsierius sumanė inscenizuoti skandalingą R. Vanagaitės romaną, šitaip autorę užkeldamas ant pjedestalo ir piršdamas žiūrovui abejonę „o gal taip ir buvo…“ Buvo visaip, tačiau suabsoliutinti negatyvą, paverčiant pokario didvyrius paprasčiausiais žydšaudžiais, yra ne tik amoralu, bet ir balansavimas ant nusikaltimo ribos.
Vadinasi, mes patys sutinkame, kad mūsų protus užvaldytų gliti dezinformacijos masė. Toks info karo tikslas. Kai pasiekiama kritinė masė, tada įsijungia kitos juodosios technologijos, tiesiogiai pavaldžios politikams: neigiamas valstybės pasirinktas kelias, jos dalyvavimas euroatlantinėse sąjungose, keliama nostalgija sovietiniams laikams, nuvertinami ekonomikos pasiekimai. Į šį frontą įsijungia įtakingi valdžios žmonės, politikai, sąmoningai ar ne pritariantys destrukcijai. Antai, solidus ekonomikos profesorius, buvęs ministras, savo veidaknygės sieną panaudoja telkti bendraminčius kito profesoriaus, kur kas daugiau nusipelniusio nepriklausomai Lietuvai, dergimui. Netgi tautiniai radikalai, įsivaizduojantys dorai saugantys nacionalinį identitetą, pučia į tą pačią dūdą… Maskva trina rankomis: permainos ne už kalnų.
Dalia Grybauskaitė – Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
II pabambėjimas. Jau 42 – ji metai, kai kremtu žurnalisto duoną. Tiesa, dabar jau išretėjusiais dantimis. Ne, ji ne rupi, bet ir ne pyragas. Metams bėgant, tie kąsneliai vis mažėja. Nors kažką padariau, vagelė išrausta. Tad turiu teisę apibendrinti žiniasklaidos – šios ketvirtosios valdžios (sic!) – būklę. Ne, ne ketvirtosios, o dažnu atveju – aukščiausiosios. Ji linčiuoja visus iš eilės, bet daugiausiai tenka valdantiems su R. Karbauskiu priešakyje. Viskas būtų lyg ir normalu, tačiau kai „tiriamosios“ žiniasklaidos trubadūrai kas antrą sakinį skiria Landsbergio – senelio ir anūko – plūdimui ir Grybauskaitės biografijai, darosi nejuokinga. Klausau Lietuvos radijo komentarus. Ten – visokių skandaliukų popuri: tas tą pasakė, anas dar leptelėjo, trečias apie G tašką pasišaipė, ir štai apibendrinimas: kur eina Lietuva? Žinoma, į pražūtį.
Saviplaka turi ribas. Jeigu ne, tada ant valstybės kūno atsiranda kraujosrūvos. Komentarai ir straipsniai, sumaišyti su Užkalnio pienburnišku žargonu ir Valatkos niekinančiu sarkazmu, jų skaitytojams ir klausytojams perša mintį, jog – reikia dingti iš Lietuvos kur akys veda. Jau nekalbu apie marginalinius portalus, tokius kaip bendrijos „Būkime vieningi“ ar visokių anarchistų, ekspertų svetaines, kurias ne kartą linksniavo VSD savo ataskaitose, ir susidaro „nekoks“ vaizdelis apie mūsų žiniasklaidą.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Visa bėda, kad ją stebinčios ir kontroliuojančios organizacijos, žurnalistų bendruomenė nuščiuvusi tyli ir linkusi tik konstatuoti faktą, o ne jį analizuoti. LŽS konferencijos ir seminarai neefektyvūs, rengiami tik dėl „paukščiuko“. Į juos diskusijoms retai kviečiami patyrę mass media atstovai, mokslo žmonės.
Ir laivelis plaukia toliau. Siūbuojamas galingų informacinio karo bangų, uždešdamas ant seklumų, nublokšdamos į tamsius hedonizmo ir apolitiškumo akivarus.
III pabambėjimas. Kaip čia išeina: nejaugi „ant Lietuvos“ viskas blogai? Maža pensijų, algos lėtai auga, valdžia parsidavus, klesti korupcija, politikai amoralūs. Na, taip: jeigu moralę matuosime pagal Gražulį, ekonomiką pagal augančias kainas, o politiką – pagal Širinskienę, Karbauskį ar Landsbergį-anūkėlį, tuomet tik mauk iš Lietuvos ir negrįžk!
Bet prisimenu skausmingą Algirdo Mykolo Brazausko pageidavimą: nejaugi mes nerandame gerų naujienų, teigiamų pavyzdžių; parašykime apie puikią kaimo mokytoją, darbštų ūkininką, gerą darbininką… Iš tiesų, tokių dauguma, tačiau jais nesidomi nei pramogų verslas, nei televizija, nei valdininkai, tyliai trinantys kelnes savo ofisuose.
Būtent tie žmoneliai – pilkos pelytės – kitą gegužę rinks šalies vadovą. Ar jų kas klausia, kaip jie vertina būsimus kandidatus? Tuo metu viešoji erdvė pripildyta skardžiabalsių rėksnių, kurie tai galvą guldo už savo mylimą atstovą, tai į miltus mala nemylimą. Nausėda – negerai, nes bankininkas, švedams parsidavęs. Puteikis lyg Don Kichotas su malūnu nevykusiai kaunasi. Ušackas įtartinas, nes Vašingtone ir Maskvoje sėdėjęs. Pavilionis pernelyg nenuspėjamas, skandaliukų mėgėjas. Juozaitis kažkada prieš Seimą plytą pakėlė, su nacionalistais laižosi… Ir t.t., ir pan.
Baltijos kelias. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Jeigu apversi šią pavardžių karuselę, tai tie galimi prezidentai suksis į kitą pusę: Nausėda simpatiškas ir rimtas ekonomistas, Puteikis užsispyręs blogybes išrauti, Ušackas gerai išmano užsienio politiką, Pavilionis ryžtingas, Juozaitis – naujas tautos veidas…
Švytuoklė svyruoja plačia amplitude. Nesibodima asmeniškumų, purvo drabstymo, praeities nagrinėjimo, net šeimų šmeižimo. Įstabu, kad daugiausiai konkorežių atsimuša į Grybauskaitės ir Landsbergio-senelio asmenybes, nors viena jų negali kelti savo kandidatūros, kita gi – nė negalvoja grįžti į aktyvią politiką.
***
Tai tik rugpjūčio pabambėjimai. Nemanau, kad rugsėjį jie bus kitokie. 28-ri metai negali mūsų iš esmės pakeisti. Nuo vidinės stagnacijos kenčiame mes patys. Kenčia Lietuva.
Rusijos ginkluotosios pajėgos po ilgai trukusių slėpynių patvirtino „Iskander“ raketų dislokavimą Kaliningrade. Apie tai penktadienį pranešė agentūra „Interfax“, remdamasi kariuomenės atstovu. „Iskander-M“ tipo raketos gali pasiekti taikinius 500 kilometrų atstumu, taip pat gali nešti branduolinį ginklą.
Per naktinę Gegužės 9-osios parado repeticiją ant sunkiųjų sunkvežimių sumontuotas raketas jau buvo galima išvysti Kaliningrade, pranešė „Interfax“. „Kaliningrado piliečiai turi matyti ir suprasti, kad moderniausi Rusijos kariuomenės ginklai yra dislokuoti regionui apsaugoti“, – sakė karinis atstovas.
Šios ginklų sistemos įkurdinimo Kaliningrade – vakariniame Rusijos forposte – buvo tikimasi kaip Maskvos reakcijos į keturių NATO batalionų permetimą į Baltijos valstybes ir Lenkiją 2017 metais. „Iskander“ raketos Kaliningrade buvo pastebėtos ir anksčiau, tačiau čia buvo dislokuotos ne nuolatinai.
Ginklai metų pradžioje buvo dislokuoti Černiachovske, sakė atstovas. Raketos „žemė-žemė“ (NATO kodas: SS-26 Stone) Kaliningrade nebus paleistos pratybų tikslais, „kad nesukeltume šoko mūsų kaimynams Lenkijoje ir Lietuvoje“, – pridūrė jis.
JAV Gynybos ministerija apgailestauja, kad Rusija Kaliningrado srityje ėmė dislokuoti vidutinio nuotolio raketas „Iskander“, nes tai – destabilizuojantis žingsnis, praneša naujienų agentūra TASS.
JAV Gynybos ministerijos atstovas spaudai Johnny’is Michaelas teigė, kad balistinių raketų sistemų „Iskander“ buvimas Kaliningrade destabilizuoja saugumo situaciją, ypač turint omenyje, kad tai yra puolamojo pobūdžio ginklas, o šalia yra keletas Jungtinių Valstijų NATO sąjungininkių.
Gynybos ministerijos atstovas pridėjo, kad nors šis žingsnis ir nepažeidžia dvišalių susitarimų tarp JAV ir Rusijos, bet didina įtampą tarp Rusijos ir kaimyninių šalių.
„Mes ir toliau stebėsime bet kokių raketų dislokavimą ir vertinsime tai atitinkamai“, – sakė J. Michaelas.
TASS primena, kad Lietuvos krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis anksčiau teigė, jog NATO teks parengti atsaką į „Iskander“ buvimą Kaliningrade.
Anksčiau informaciją apie balistinių raketų „Iskander“ siuntimą į Kaliningradą patvirtino Rusijos Dūmos gynybos komiteto pirmininkas Vladimiras Šamanovas. Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas komentuodamas šį žingsnį aiškino, kad įvairios ginkluotės buvimas Rusijos teritorijoje neturėtų kelti nerimo kaimyninėms valstybės, nes „Maskva niekam nekelia pavojaus“.
„Iskander“ gali pasiekti taikinius 500 km nuotoliu ir yra skirta naikinti artilerijos kompleksus, vadavietes ir ryšių sistemas, taip pat lėktuvus ar sraigtasparnius oro uostose.
Lenkijos analizės centro Polityka karinis ekspertas Marekas Ščverčinskis mano, kad ginkluotė, kurią Rusija dislokuoja Kaliningrado srityje, karo atveju yra pavojingas ir ypač efektyvus arsenalas. Tokią nuomonę jis išsakė interviu vokiečių leidiniui Bild.
„Kas mums ypač kelia nerimą, tai toji ginkluotės sistemų, kurios ten dislokuojamos pastaraisiais mėnesiais, kombinacija, – pabrėžė specialistas. – Tai balistinės raketos „Iskander“ ir sparnuotosios raketos „Iskander“, kurias galima aprūpinti branduolinėmis galvutėmis, o taip pat šiuolaikiški priešlėktuvinės gynybos kompleksai S-400 ir pakrančių raketinis kompleksas „Bastion“. Tie trys komponentai, pasak Ščverčinskio, sudaro „vadinamąją A2/AD kombinaciją, kurios taip nemėgsta kariškiai: jie apriboja arba draudžia priėjimą ir manevrus žemėje, vandenyje ir ore 500 km spinduliu aplink Kaliningradą“.
„Sukūrusi tokią kombinaciją Kaliningrade, kilus naujai krizei, Rusija galės neleisti NATO lėktuvams ir laivams ginti Rytų Europos ir Pabaltijo. Savo ruožtu, vietiniai laivynai, įskaitant Lenkijos, per silpni, kad deramai pasipriešintų Rusijos ginkluotosioms pajėgoms“, – įsitikinęs analitikas.
„Maža to, primenu, kad NATO priešraketinės gynybos sistema Lenkijoje bus dislokuota ne anksčiau 2018 metų pabaigos. O iki tol, kol neturėsime modernios priešraketinės gynybos sistemos, pasyviai stebėsime, kaip Rusija stiprina karinę galią mūsų pasienyje“, – pabrėžė Ščverčinskis. O ir po 2018 metų „NATO sistema bus visiškai nenaudinga Kaliningrade dislokuotų raketų atžvilgiu, nes ji efektyvi tik prieš taikinius, kurie skrenda virš Lenkijos viršutiniuose atmosferos sluoksniuose“.
Ir vis dėlto, ekspertas netiki, kad Rusija rengia puolimą iš Kaliningrado srities. „Jeigu aš rengčiau puolimą, to nedaryčiau viso pasaulio akyse. Be to, „Bastionų“ panaudojimas Sirijoje greičiau demonstruoja jėgą žiniasklaidai, o ne liudija realų rengimąsi karui“, – sakė Ščverčinskis.
Tomas Parfitas, Ketrin Fil, Bruno Voterfildas, Maiklas Sevedžas / The Times
Vladimiras Putinas perkelia savo raketas į buvusią Mažąją Lietuvą, ir tai – nauja rimta grėsmė visai Europai.
Aukšto rango Rusijos parlamento atstovas iš oficialios tribūnos tvirtino, kad raketos, galinčios nešti branduolinius užtaisus, perkeltos į Kaliningrado sritį visiems laikams. Tas rusų politikas dar demagogiškai pridūrė, esą tai atsakas į agresyvius NATO veiksmus ginkluojant Rytų Europą.
Iskander, S-400, Topol ir kitos Rusijos raketos
Nerimą keliančią žinią apie Rusijos sprendimą dar labiau militarizuoti Mažąją Lietuvą (dabartinė Kaliningrado sritis, skirianti NATO nares Lietuvą ir Lenkiją nuo kitų NATO šalių) pranešė Tomas Parfitas, Ketrin Fil, Bruno Voterfildas ir Maiklas Sevedžas leidinyje „The Times“.
JAV valstybės departamento spaudos sekretorius Džonas Kirbis pabrėžė, kad Kaliningrado sritin perkeltos raketos „Iskander“ ir S-400 destabilizuoja nusistovėjusią jėgų pusiausvyrą Europoje tarp NATO ir Rusijos.
Pentagono atstovai pastebėjo, kad žinia aie Rusijos ketinimus visiems laikams palikti galingąsias raketas Kaliningrado anklave yra labai nemalonus destabilizuojantis veiksnys. NATO oro gynybos sistemos, kurios neva neramina Rusiją ir dėl kurios Rusija neva priversta minėtas raketas perkelti į Kaliningradą, nėra nukreiptos prieš Rusiją. Toji NATO sistema – grynai gynybinio pobūdžio. Taip pat ir visi kiti kariniai NATO daliniai, dislokuoti Rytų Europoje, tėra gynybinio pobūdžio.
Publikacijos autoriai mano, kad šis Rusijos manevras yra iššūkis naująjam JAV prezidentui Donaldui Trampui, kurio reakciją į rusiškas ginklavimosi varžybas kol kas keblu numatyti. Royal United Services Institute (Didžioji Britanija) dirbantis Rusijos ekspertas Igorius Sutiaginas pabrėžė, kad tai – pavojingas momentas.
Raketos „Iskander“, pajėgios nešti atominius užtaisus, Kaliningrado srityje buvo dislokuoti dar spalio mėnesį. Bet tik dabar Rusijos Dūmos gynybos komiteto pirmininkas Viktoras Ozerovas prisipažino, kad šie ginklai Kaliningrado anklave bus nuolat dislokuoti. Jo žodžiais remiantis, „Iskander“ ir S-400 atgabenti į anklavą tik tam, kad neutralizuotų NATO keliamas grėsmes dėl šio Aljanso oro gynybos sistemų Rytų Europoje. Omenyje jis turėjo karinius įrenginius, kuriuos NATO šių metų gegužę dislokavo Rumunijoje bei artimiausiu metu dislokuos Lenkijoje. Ponas V.Ozerovas nenorėjo prisiminti, kad Rumunijoje ir Lenkijoje dislokuojamos NATO oro gynybos sistemos skirtos gynybos reikmėms, taip pat – apsisaugoti nuo galimų Irano atakų.
Beje, šių metų gegužės mėnesį Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas baugino Europos šalis, įsileidžiančias NATO oro gynybos sistemas. V.Putinas tvirtino, esą Rumunija dar supras, ką reiškia gyventi jaučiant nuolatinę baimę, mat į tave žvelgiama pro galingo ginklo taikiklį…
Lietuvoje viešėjęs žymus JAV respublikonų senatorius Johnas McCainas (Džonas Makeinas) rusiškos ginkluotės stiprinimą Karaliaučiaus krašte pavadino Rusijos vadovo Vladimiro Putino paranoja. Esą stiprindama karines pajėgas buvusioje Mažojoje Lietuvoje Rusija žengia atsakomąjį žingsnį į JAV planus – į NATO priešraketinės gynybos sistemą.
Tuo tarpu senatorius Dž.Makeinas pareiškė: „Mūsų priešraketinė gynyba skirta gynybai, ji niekam nekelia grėsmės. Rusams naudoti tai kaip pasiteisinamą kariniam stiprinimui šioje taikioje pasaulio dalyje – tai pavyzdys to, kas net gali būti laikoma Vladimiro Putino paranoja”.
Laikraštis „Izvestia“ informuoja, kad Maskvos šiluminių technologijų instituto direktorių Sergejų Nikuliną atleis iš pareigų. Vyriausybės direktyva jau yra nusiųsta pasirašyti vicepremjerui Dmitrijui Rogozinui.
Spauda pažymi, kad šio posto S. Nikulinas netenka dėl pavaldinio, naujausių raketų „Jars“ ir „Bulava“ generalinio konstruktoriaus Jurijaus Solomonovo, išsakytos viešos kritikos Gynybos ministerijos atžvilgiu. „Kvailybė, Amerikos provokavimas konfrontacijai, betikslis pinigų švaistymas“, – taip J. Solomonovas charakterizavo Rusijos gynybos ministeriją dėl pasirinktų prioritetų kuriant naują ginkluotę. S. Nikulino atleidimas iš pareigų ruošiamas nepaisant sėkmingai baigtų raketos „Bulava“ bandymų, ją prezidentas Dmitrijus Medvedevas pavedė priimti į ginkluotę. (www.newsru.com).
