Horsto Gerlacho knyga „Raudonasis košmaras“. Viršelis

Leidykla „Briedis“ pristato Horsto Gerlacho knygą „Raudonasis košmaras“. Tai autobiografinis pasakojimas apie paprastą vokiečių paauglį, baisaus likimo atplėštą nuo šeimos ir patekusį į sovietų lagerius Sibire.

Kai 1944 m. Raudonoji armija įsiveržė į Prūsiją ir pradėjo stumtis į vakarus, Elbingo apylinkėse ūkininkavusių Gerlachų šeimos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Kuo labiau artėjo sovietai, apie kurių vykdomus žiaurumus sklandė kraupiausi gandai, tuo didesnė panika apėmė vietos gyventojus. Jaunasis Horstas kartu su kitais paaugliais buvo pasiųstas ręsti vadinamosios Rytų sienos (vok. Ostwall) – gynybos įtvirtinimų prieš sovietus, tačiau vokiečių pajėgos buvo priverstos nuolat trauktis, užleisti poziciją po pozicijos.

Jaunuolis kasdien matė didžiulius pabėgėlių srautus, stebėjo vis didėjantį chaosą ir baiminosi dėl nežinios. Ilgainiui trauktis jau buvo per vėlu ir Gerlachų šeima atsidūrė spąstuose. Į jų kaimelį įsiveržė pikti ir atgrasūs sovietai. Jie įsikūrė šeimos ūkyje, grasino sušaudyti, plėšikavo, prievartavo ir girtavo. Horsto tėvas buvo išvestas į nežinią. Daugiau namiškiai jo nebematė.

Frontui nuslinkus toliau į vakarus, okupantai pradėjo rengti vis didesnes žmonių medžiokles. Gaudyti ne tik nacių partijos nariai, ne tik Vermachte tarnavę vyrai, bet ir paprasti civiliai, įskaitant paaugles merginas ir jaunuolius. Pastarasis faktas istorikų retai nušviečiamas. Tūkstančiai pilnametystės nė nesulaukę paaugliai turėjo „išpirkti nacių režimo kaltę“, plušdami tolimiausiuose Sovietų Sąjungos lageriuose. Išsivedimas apklausai „kelioms dienoms“ paprastai pasibaigdavo gyvuliniais vagonais ir kelione į nežinią. Tarp nelaimėlių atsidūrė ir šios knygos autorius, prieš tai kelias savaites kalintas sulaikymo rūsiuose ir Įsruties kalėjime. Ten jis buvo kvočiamas ir mušamas. Sovietų saugumiečiai žūtbūt norėjo išgauti prisipažinimą, kad nepilnametis tarnavo Vermachte ar buvo nacių organizacijų narys.

Kelionė traukiniu į Sibirą tęsėsi visą amžinybę. Horsto bendrakeleiviai mirė iš bado ir nuo išsekimo, negaudami jokios medicinos pagalbos. Nuošaliose stotelėse gyviesiems tekdavo iškrauti mirusiųjų kūnus. Šis košmaras autoriaus sąmonėje įsirėžė visam gyvenimui. Nuolat kamavo svarstymai: argi visa tauta be išimties yra verta tokio elgesio?

Prie Ižmos upės esančiuose lageriuose kaliniai turėjo dirbti pačius įvairiausius darbus, tačiau sunkiausias buvo geležinkelio tiesimas. Žiemą kamuojami arktinio speigo, o trumpą vasarą – tuntų ėdrių mašalų ir uodų, bedaliai kaliniai „išpirkinėjo kaltę“, vienas po kito žūdami nuo choleros, dizenterijos, šalčio, bado, verčiami plušti iki išsekimo. Stovyklų administracija vokiečių moteris išnaudojo seksualinėms paslaugoms, žadėdama įvairių lengvatų. Tarp kalinčių vyrų taip pat formavosi hierarchija, vystėsi patys įvairiausi santykiai – nuo bičiuliškų iki priešiškų. Siaubingos sąlygos vienus nužmogino, o kitus sutaurino.

Tame raudonajame košmare, kai likimo bičiulius šienavo mirties dalgis, Horstui pasisekė – jis liko gyvas. Prie to nemažai prisidėjo dvasios grūdinimas, smalsaus jaunuolio pokalbiai su kalinčiais dvasininkais, patraukusiais jį į tikėjimą. Pamažu iš vaikino, Vokietijoje auklėto didžiavokiškos arogancijos dvasia, gimė vyras, gebantis atjausti svetimą skausmą, suvokiantis jo likimą lėmusį priežasčių ir pasekmių dėsnį.

Horstas Gerlachas į Rytų Vokietiją grįžo 1946 m. pabaigoje, sovietų tardytojams taip ir nepavykus jam primesti tarnystės hitleriniam režimui. Tačiau jo dar laukė sunki kelionė į Vakarus, o paskui ir už Atlanto, kur tapo krikščionių dvasininku. Prisiminęs savo kančios ir skausmo kupiną gyvenimą, jis rašė: „Pamažu tvirtai įtikėjau. Prisiminiau daugelį esminių savo gyvenimo virsmų. Išdidus vokietis, griežtas nacionalistas, žydų nekenčiantis nusidėjėlis, militaristas, rusų priešas… Visi šie mano įvaizdžiai nuolatos varžėsi vienas su kitu. Susimąsčiau, ar nevertėtų jų atmesti ir pakeisti kuo nors prasmingiau. „Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: „Ateik!“ Ir kas girdi, teatsiliepia. Ir kas trokšta, teateina, ir kas nori, tesisemia dovanai gyvybės vandens“ (Apr 22,17). Šie žodžiai iš Apreiškimo Jonui privertė susimąstyti.“

Informacijos šaltinis – leidykla „Briedis”

2022.10.14; 07:06

Gatvių pavadinimai Pilaitėje. Slaptai.lt nuotr.

Gyvenu unikaliame Vilniaus rajone – Pilaitėje. Pilaitės rajonas šių eilučių autoriui brangus ne dėl to, kad nūnai sparčiai plečiasi ar vadinamas miegamuoju sostinės kampeliu. Pilaitė man įsimintina pirmiausia prasmingais savo gatvių ir stotelių pavadinimais.

Kas bent sykį užsuko į Pilaitę, puikiai žino, kad gatvės čia pakrikštytos jau neegzistuojančio, bet Lietuvai labai svarbaus regiono miestų ir miestelių vardais. Tą kraštą mūsų proseneliai vadino Mažąja Lietuva. Mažoji Lietuva mums padovanojusi pirmąsias grožines ir religines knygas, pasaulinio garso poemą „Metai“, ten gyveno, dirbo šimtai mums gyvybiškai svarbių visuomenės, politikos, literatūros, istorijos, religijos veikėjų. Pavyzdžiui, Martynas Mažvydas, pirmosios lietuviškos religinės knygos autorius, Kristijonas Donelaitis, parašęs pasaulinės reikšmės poemą „Metai“, filosofas Vilhelmas Storosta – Vydūnas, išsamaus veikalo apie vokiečių – lietuvių tarpusavio santykius sudarytojas…

Deja, naujausiuose pasaulio žemėlapiuose Mažosios Lietuvos vardo neberasime. Mes praradome Mažąją Lietuvą. Šis kraštas tapo Kaliningrado sritimi. Atvykėliai kolonistai pakeitė ne tik krašto pavadinimą, bet ir visus jo miestelių, upių, net mažiausių kaimelių pavadinimus. Taip Tolminkiemis tapo Čistyje Prudy, Tilžė – Nemanu, Įsrutis – Černiachovskiu…

vydunas
Lietuvos filosofas Vilhelmas Storosta – Vydūnas

Vilčių, jog kada nors atgausime šias žemes, – nėra. Arba jos labai labai miglotos. Todėl tie, kurie sumanė naujai statomo Vilniaus rajono gatves paženklinti ne abstrakčiais kosmonautų ar darbininkų vardais, nusipelnė nuoširdžios šių eilučių autoriaus pagarbos.

Tiesa, gatvių pavadinimai – ne vienintelis mūsų pagarbos gestas. Mažosios Lietuvos mes niekad nepamiršome. Apie šią Lietuvai unikalią žemę ir jos žmones parašyta daug istorinių, pažintinių, kultūrinių knygų, prirašyta tūkstančiai straipsnių, sukurta dokumentinių filmų. Net ir šių eilučių autorius, studijuodamas Vilniaus Universitete žurnalistiką, diplominiu darbu pasirinko „Mažoji Lietuva šiandienos akimis“ temą. Žodžiu, negalima sakyti, jog nesistengiame išplėšti Mažosios Lietuvos iš visiškos užmaršties.

Tačiau kai kurias Lietuvos sostines gatves pavadinti būtent su Mažąja Lietuva susijusiais vardais, – man regis, vienas iš gražiausių, puikiausių, prasmingiausių sumanymų. Mažoji Lietuva verta tokios pagarbos.

Kadras iš Lietuvos kino studijos meninio filmo „Herkus Mantas” (režisierius Marijonas Giedrys)

Beje, prasmingai elgdamiesi neturėtume nuleisti rakų, esą jau viską, ką buvo galima nuveikti, – padarėme. Savo istoriją branginančia, vertinančia ir puoselėjančia tauta privalome išlikti ir šiandieniniame  globalizmų, kosmopolitizmų bei liberalizmų perpučiamame pasaulyje. Todėl ir klausiu: kodėl, tęsiant grąžiąją tradiciją, Pilaitėje mes negalėtume pastatyti didingų, meniškų M.Mažvydą, K.Donelaitį, Vydūną įamžinančių paminklų? Kodėl būtent Pilaite vadinamame Vilniaus rajone negalėtų puikuotis didingas paminklas prūsams – Mažosios Lietuvos teritorijoje gyvenusios lietuviams labai giminingos, bet kryžiuočių išnaikintos prūsų tautos garbei? Kodėl vienoje iš viešųjų Pilaitės erdvių negalėtų atsirasti įspūdingas prūsus suvienijusio, bet vokiečių ordinui po sunkios, sekinančios kovos pralaimėjusio vado Herkaus Manto paminklas?

Lietuva tik tuomet teisingai elgiasi, kai naująsias gatves pavadina mūsų istorijai, mūsų kultūrai svarbiais vardais.

Džocharas Dudajevas su šeima

Tačiau Lietuva pagirtina dar ir tuomet, kai įamžina garbingus kitų tautų, kitų šalių visuomenės, politikos, kultūros ar net kariuomenės veikėjus. Drąsiai, principingai pasielgėme, kai Vilniuje stengėmės įrengti kuo įspūdingesnį prieš Rusijos agresiją narsiai kovojusio čečėnų lyderio Džocharo Dudajevo skverelį. Drąsiai, principingai pasielgėme ir tada, kai prie Rusijos ambasados Vilniuje įkūrėme Rusijos politiko Boriso Nemcovo aikštę.

Taip elgdamiesi mes demonstruojame savo vertybes. Tegul mūsų oponentai žino, ką ir kodėl mes prisimename.

Priešais Rusijos ambasadą atidarytas B. Nemcovo skveras. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Bet jei esame jautrūs neteisybei, mūsų miestuose turėtų atsirasti ir Hankendžio gatvė. Daugelis iš mūsų nė nenutuokia, ką byloja šis pavadinimas. Priminsiu: Hankendis – tai azerbaidžanietiškas Kalnų Karabacho sostinės pavadinimas. Šis miestas Hankendžiu (Xankendi; Chankendy) buvo vadinamas ilgokai – maždaug iki 1923 metų. Vėliau jis buvo perpavadintas armėnų kilmės rusų politiko Stepano Šaumiano (1878-1918) vardu – tapo Stepanakertu.

Pavadinti šį miestą Stepanakertu buvo pati didžiausia sovietinė niekšybė. Tiksliau tariant, – dviguba niekšybė. Pirma, Kalnų Karabachas – azerbaidžanietiškas kraštas. Šios principinės nuostatos laikosi visos NATO ir Europos Sąjungos šalys. Lietuva taip pat traktuoja Kalnų Karabachą esant azerbaidžanietiška teritorija. Todėl armėnai, mūsų akimis žvelgiant, pasielgė itin negražiai, kai ištrynė senąjį azerbaidžanietišką pavadinimą ir pakeitė jį armėniškuoju. Antroji klasta – azerbaidžanietišką miestą pavadinti Stepano Šaumiano, kurį oficialusis Baku kaltina organizavus masines azerbaidžaniečių žudynes, vardu.

Stepanas Šiaumianas, kurį azerbaidžaniečiai traktuoja kaip žudiką.

Kalnų Karabachą okupavę armėnų separatistai pakeitė ir daugiau šio krašto pavadinimų. Kodėl lietuviai negalėtų keletą ar net keliolika naujųjų Vilniaus gatvių pavadinti azerbaidžaniečiams brangiais pavadinimais? Šitaip pasielgdami mes demonstruotume savo principingumą: ne tik nepripažįstame Armėnijos ir Rusijos įgyvendintos Kalnų Karabacho okupacijos, bet ir moraliai smerkiame elgesį tų, kurie aneksuoja svetimas žemes, slepia tikruosius vietovių, miestų, ežerų pavadinimus. Tiksliau tariant, griežtai vertiname ne vien Rusijos, bet ir kitų agresyvių šalių elgesį. 

Šitaip elgtis mums derėtų jau vien dėl to, kad net trijuose Lietuvos miestuose jau išdygę Armėnijos, kurią Vakarai traktuoja kaip agresorę, ženklai – chačkarai (armėniški kryžiai), o Azerbaidžanas, kurį tiek NATO, tiek ES laiko nukentėjusiąja puse, Lietuvoje iki šiol neturi nė vieno savo paminklo.

Azerbaidžanui neleidome pastatyti paminklo net su politika niekaip nesusijusiam viduramžių poetui Nizami Giandžiavi.  

2019.04.29; 12:00

Ke­lios drau­giš­kos pa­sta­bos apie Al­gir­do An­ta­no Glio­žai­čio kny­gą  „Ma­žo­sios Lie­tu­vos že­mė XVIII – XX am­žių do­ku­men­tuo­se ir že­mė­la­piuo­se“

Ko­vo 19 die­ną Lie­tu­vos is­to­ri­kų ben­druo­me­nei ir vi­siems be­si­do­min­tiems Ma­žo­sios Lie­tu­vos is­to­ri­ja bu­vo pri­sta­ty­ta to­pog­ra­fo, kar­tog­ra­fo, že­mė­tvarkininko, Ma­žo­sios Lie­tu­vos rei­ka­lų ta­ry­bos (MLRT) na­rio Al­gir­do An­ta­no Glio­žai­čio is­to­ri­nė stu­di­ja Ma­žo­sios Lie­tu­vos že­mė XVIII – XX am­žių do­ku­men­tuo­se ir že­mė­la­piuo­se. Tai – ne­ei­li­nė kny­ga Ma­žo­sios Lie­tu­vos te­ma­ti­ka.

Ji už­ima gar­bin­gą vie­tą tarp to­kių mo­nu­men­ta­lių vei­ka­lų, kaip D. Kau­no Ma­žo­sios Lie­tu­vos kny­ga: lie­tu­viš­kos kny­gos rai­da 1547–1940 (1996),A. Ma­tu­le­vi­čiaus Ma­žo­ji Lie­tu­va 18 am­žiu­je: lie­tu­vių tau­ti­nė pa­dė­tis (1989), A. Juš­kos Ma­žo­sios Lie­tu­vos mo­kyk­la (2003), M. Gel­ži­nio Mū­sų gim­ti­nė Ma­žo­ji Lie­tu­va (1996), P. Žos­tau­tai­tės Klai­pė­dos kraš­tas 1923-1939 (1992), I. Luk­šai­tės Re­for­ma­ci­ja Lie­tu­vos Di­džio­jo­je Ku­ni­gaikš­tys­tė­je ir Ma­žo­jo­je Lie­tu­vo­je: 16 am­žiaus tre­čias de­šimt­me­tis–17 am­žiaus pir­mas de­šimt­me­tis (1999), L. Ci­ta­vi­čiū­tės Ka­ra­liau­čiaus uni­ver­si­te­to lie­tu­vių kal­bos se­mi­na­ras: is­to­ri­ja ir reikš­mė lie­tu­vių kul­tū­rai (2004), N. Kit­kaus­ko ir L. Kit­kaus­kie­nės Kris­ti­jo­no Do­ne­lai­čio me­mo­ria­las Tol­min­kie­my­je (2002).

Continue reading „Žvilgsnis į lietuvininkų kraštą”