istoriografija

Aktualijos

39. Istoriniai hagiografinės literatūros pamatai

Kiekvienas turim savo principus ir teisę savaip suvokti žmonių tikybą, religinę patirtį ir visą sakralinę ar hagiografinę literatūrą.

Tačiau įsidėmėkime – profaniškas viduramžių sakralinės literatūros skaitymas yra klaidingas ne tik metodologijos požiūriu. Toksai skaitymas klaidina ir patį skaitantįjį. Jam ima atrodyti, kad hagiografiniai tekstai informaciniu požiūriu yra beverčiai, kaip kiekvienas „tuščias“ tekstas.

Mūsų minėtos istorikės manymu, būtent Rusios knygių hagiografiniai prasimanymai įtikino visų vėlesnių laikų istorikus, esą lietuvių kunigaikštis Vaišvilkas savo noru įstojęs į vienuolyną.

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XXIV )” →

Aktualijos

38. Pasaulietinis (profaninis) viduramžių sakralinių tekstų skaitymas

Rašydamas apie viduramžių žmogaus, taigi – ir XIII a. lietuvio – mentalitetą, jo kaitą ir metamorfozes lemiamu momentu, kai senoji politeistinė baltų tikyba pirmą kartą artimiau susilietė ir vienu metu susikirto iš karto su dviem krikščionybės atšakomis – Romos katalikybe ir Bizantijos ortodoksija, supratau, kad beveik nieko nežinau apie tuos dalykus.

Juk XX a. antroje pusėje, mano vaikystės, paauglystės ir studijų metais Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, Dievo nebuvo. Praktiškai Jo niekur nebuvo galima rasti, nes eiti į bažnyčią uždrausta, o Dievo neigimas (ateizmas) buvo oficialioji mokslo ir vaikų mokymo disciplina. Nuo pat bolševikinio perversmo 1917 m. visa buvusios Rusijos imperijos teritorija ir oficialioji jos valdymo politika buvo apimta neregėto masto desakralizacijos, kurią šiandien mažai kas teprisimena[1].

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XXIII )” →

Aktualijos

2. „Juodžiausia figūra“, arba Kaip kuriami įvaizdžiai?

Po gana neigiamų mūsų pirmojo istoriko S. Daukanto (1793 -1864) vertinimų, iš dalies atkartojančių lenkų katalikų, jėzuitų ir rusinų metraščių bei istorikų neigiamas Vaišvilko charakteristikas („ant raudono kunigaikščio rūbo juodą vienuolio abitą dėvėjo“, atseit, „vilkas erelio kailyje“, norėjo „lietuvius krikštyti į gudų vierą“, „širdy piktybę slepia“ ir pan.[1]), lietuvių istorikai bene visose populiariausiose ir oficialiose Lietuvos istorijose Vaišvilką (neretai vadindami slaviška pravarde Vaišelga) mini tik prabėgomis.

Mindaugo sūnui randama vietos tik politinių interpretacijų paraštėse, karo veiksmų atpasakojimuose.

Kodėl taip atsitinka?

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( II )” →