Seimo narys Kęstutis Masiulis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kaip ir visi sutaria, kad emigracija ir gyventojų mažėjimas yra pagrindinė Lietuvos strateginė bėda. Na, jeigu ne bėda, tai bent indikatorius visų Lietuvos problemų tai tikrai. Gyventojų mažėjimas kerta per visą valstybės ūkį, grasina išsprogdinti sveikatos ir socialinės apsaugos sistemą, žlugdo švietimą, naikina regionus ir verčia susimąstyti apie tautos išlikimą. Aimanuoti lengva, bet ar galima ką nors pakeisti?

Emigracija politikams nerūpi

Emigracijos klausimo politikai vengia, nes nelabai turi ką pasiūlyti. Medikai su atlyginimų reikalavimu ir mokytojų profsąjungos čia pat už lango, o emigracija tai tokia valstybinė problema, kuri mitingu prie Vyriausybės langų nepatriukšmaus. Dar yra požiūris, kad emigracija išsispręs savaime arba „o kam išvis ką nors daryti“, bet daugiausiai girdisi bambeklių balsai kaip viskas blogai ir absoliučiai nesigirdi jokių siūlymų.

Emigracija, kaip ir imigracija, kaip ir gyventojų skaičiaus pokyčiai, yra socialiniai procesai, kurie gali būti valdomi. Tai įrodo Izraelio pavyzdys: kaip tuščioje nederlingoje ir priešiškoje aplinkoje sukurti klestinčią valstybę. Tačiau Izraeliui nebuvo lengva, ypač pradžioje, kai šalis buvo labai neturtinga, o aplink vieni priešai. Reikėjo sukurti sistemą kaip pritraukti gyventojų, kurie pastatytų ir apgintų valstybę. Nuo pat įkūrimo Izraelio gyventojų skaičius sparčiai augo ir kuo labiau daugėjo gyventojų, tuo šalis stiprėjo. Akivaizdu, kad valstybės stiprybė yra gyventojai. Tą supranta ir kitos šalys ir konkuruoja dėl gyventojų, bet tą daro JAV, Australija, Kanada, Airija ir dauguma pasiturinčių šalių. O ką daro Lietuva? Nieko. Gyventojų skaičius net nesuprantamas kaip problema.

Izraelio būdas: Grįžimo įstatymas

Šį rudenį Izraelio pavyzdžiu pasiūliau Seime priimti Grįžimo įstatymą. Šis teisės aktas sudarytų sąlygas pradėti veikti gyventojų pritraukimo mechanizmui. Paprasčiau kalbant, atsirastų institucija, kuri rūpintųsi kaip pritraukti gyventojų ir vykdytų pritraukimo projektus. Štai čia ir prabilo bambeklių choras: vieniems tai nauji biurokratai, antriems valstybės išlaidavimas, treti tiesiog puolė pavyduliauti – saviems Lietuvoje geriau padėtum ir t.t. Žodžiu, geriau nieko nedaryti..

Tačiau jeigu norime veikti, o ne tylomis kasdien išlydėti po lėktuvą naujų emigrantų, tai reikia imtis tą emigravimo procesą valdyti, ir pradėti siekti reemigracijos. Reikia suprasti, kad jeigu procesas politiškai yra valdomas, būtini valdytojai, kitaip viskas vyksta savaime ir rezultatai gali būti bet kokie. Ar tikrai valstybinės institucijos negali nieko nuveikti? Lietuvoje turime sėkmės pavyzdžių. Įkūrus „Investuok Lietuvoje“ ir tiesiogiai dirbant su investicijų pritraukimu per paskutinį laikotarpį buvo pasiekta labai didelė pažanga. Valstybinė institucija „Kino centras“ į naują lygį pakėlė visą kino industriją. 2007 m. Lietuvoje buvo sukurti vos keli pilnametražiai filmai, o pernai jau 15, dar 25 Lietuvoje pastatė užsienio kompanijos. Tai tik keli pavyzdžiai, kai aktyvi valstybės politika duoda rezultatų. Pasaulyje tas pats. Juk niekas nesistebi, kad JAV veikiančiai „žaliosios kortos“ programai būtini ir įstatymai, ir administratoriai, ir finansavimas. Jeigu tai neįtikina, siūlau uždaryti Turizmo departamentą ir skiriamus pinigus išleisti skatinant grįžimą. Turistai kaip nors patys ras kelią į Lietuvą ir iš Lietuvos!

Izraelis Grįžimo įstatymą priėmė 1950 m. Nuo tada valstybė vykdo labai intensyvią gyventojų pritraukimo politiką, apjungdama valstybines paslaugas, verslo organizacijas, nevyriausybines organizacijas, savanorius, biurokratus ir mecenatus. Izraelis sugebėjo suvienyti visas žydų organizacijas užsienyje dėl vieno bendro tikslo. Taip šalis įgijo tūkstančius ambasadorių ir rėmėjų, o namuose Vyriausybė sukūrė efektyvią naujakurių paramos ir integracijos programą. Gali pasirodyti, kad tai labai brangu, bet paradoksas, kad tai labai pigu. Atvykę naujakuriai daug dirba, jie yra motyvuoti ir praturtina šalį savo žiniomis bei sukuria daug didesnę vertę nei Izraelis išleidžia jiems prisivilioti. Sistema veikia kaip laikrodis. Įvyko krizė Ukrainoje, Kijeve atsidarė speciali atstovybė, padedanti žydams išvažiuoti. Sunkumai Venesueloje: tik pasakyk „taip” ir avia bilietai į Ben Guriono oro uostą tuoj pat ir nemokai.

Lietuva nedaro nieko

Lietuvos gyventojų pritraukimo sistema apgailėtina. Išdalinome butus tremtiniams ir politiniams kaliniams bei jų vaikams ir tesugebėjome pritraukti vos 2 tūkst. žmonių. Kai Rusijoje lietuvių kilmės asmenų apie 200 tūkst. Ir čia jau nekalbama apie norvegiškus atlyginimus. Nėra ką lyginti kaip žmonės gyvena kokioje nors Krasnodaro srityje ir kaip Lietuvoje. Mūsų šalis tikrai turi ką pasiūlyti. O kur dar Centrinė Azija, Ukraina, Afrikos ir Lotynų Amerikos šalys.

Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr.

Vytautas gimė Kirgizijoje, tačiau labai norėjo atvykti gyventi į savo tėvų miestą Tauragę, tačiau kaip tai padaryti, kai vien lėktuvo bilietas kainuoja apie 1000 eurų, o alga toje šalyje nesiekia ir 200 eurų. Nors Vytautas prašė pagalbos grįžtant, Tėvynė Lietuva nepadėjo niekaip. Dar apdėjo konsuliniais mokesčiais, pateikė krūvą reikalavimų ir pasiūlė informacijos paieškoti internete. Laimei, atsirado verslininkas iš Tauragės, pats gimęs tremtinių šeimoje, kuris apmokėjo lėktuvo bilietą Vytauto šeimai, pravedė pro biurokratų koridorius, padėjo išnuomoti butą ir rasti darbą. Dabar Vytautas dirba šalies naudai, yra Lietuvos pilietis ir patriotas, du šeimos vaikai yra šios valstybės ateitis. O geradarį verslininką aplankė ir jam padėkojo pati šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ar ne laikas tokį sėkmės modelį perkelti į kiekvieną savivaldybę, kiekvieną miestą ir į visą šalį?  

2017.12.14; 04:50

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė – griežta! Niekas to nenuginčys ir, atrodo, net nemėgina nuginčyti. Pasakė – kaip kirviu nukirto…

Vyrus, ypač tuos, kurie kenčia nuo savo nepilnavertystės, tokia jos kalbėjimo maniera tiesiog siutina. Man gi – nė motais. Nes vadovaujuosi taisykle: nežiūrėk, KAS ir KAIP kalba, klausykis, apie KĄ  ir  KĄ kalba. Ir matyt todėl man labai dažnai patinka tai, ką išgirstu. Bet retkarčiais ir aš įtariai suklūstu ir nesiryžtu saliutuoti kai kuriems kategorišku tonu pasakytiems  Prezidentės  teiginiams (raginimams, nurodymams…). Pavyzdžiui, nurodymui naikinti Lietuvoje vaikų  namus, o betėvius vaikus apgyvendinti šeimose…

Jau esu rašiusi  (ir „Lietuvos žiniose“ skelbusi… čia reikėtų patalpinti šypsenėlę) apie tai, jog didelėmis dotacijomis „paauksinus“ vien įtėvių buitį, būtų nuvertinama biologinių tėvų meilė ir pasiaukojimas savo natūraliems vaikams. Kilo ir etinio pobūdžio abejonių: jei iki šiol prie vaikų namų nestovi įsivaikinti trokštančiųjų eilės, kaip situaciją pakeistų dosnūs valstybės pinigai? Lietuvoje atsirastų daugiau atjautos ir meilės? Už pinigus?!

Ne, aš jokiu būdu ne prieš valstybės paramą šeimoms, auginančioms vaikus, tik ji neturėtų tapti diskriminacine… Bet dar svarbiau, kad ne tik valdžia, bet ir visuomenė negalvotų, jog pinigai užglaistys mūsų visuomenės moralinius trūkumus, duobes ir plyšius, kuriuose baigia prasmegti meilė, pagalba artimui, užuojauta, bendruomeniškumas… Nes vaikai – ne tik valdžios, bet ir visos visuomenės ateitis. Žinoma, jei visuomenė dar galvoja apie savo ateitį…

Idėja apie valstybę be vaikų namų nėra nei nauja, nei ekstremali. Yra ne viena tauta, ne viena valstybė, kuriose kiekvienas vaikas turi  namus ir žmones, kuriuos  teisėtai vadina tėvais. Viena tokių – Izraelis.

Žydai nuo seno garsėja savo ypatingu dėmesiu ir meile vaikams. Šiandieniniame Izraelyje, kaip teko girdėti, jaunavedžiai jau nuo pirmosios savo vestuvių dienos (ar nakties) pradeda planuoti šeimos gausėjimą. Ir jei praėjus metams, moteris vis dar negali pastoti, susirūpinusi pora bėga į Dirbtinio apvaisinimo centrą, kurio  gana brangias procedūras apmoka valstybė.

Žinoma, ir Izraelyje atsiranda moterų, kurios dėl vienų ar kitų priežasčių renkasi ne gimdymą, o abortą. Specialistai, psichologai bendrauja su tokiomis nėščiosiomis, ragina visgi gimdyti vaiką ir, jei nepakeičia nuostatos jo neauginti, naujagimiui iškart surandami įtėviai, o valstybė dar ir dosniai atlygina gimdyvei. Beje, nuo vaikų motinos Izraelyje atsisako labai retai, o paliktiems vaikams iškart surandami nauji namai.

Tiesa, ir Izraelyje nutinka visko: ne tik motinos atsisako vaiko, bet nestinga ir objektyvių priežasčių, dėl kurių vaikai lieka be tėvų (nelaimingi atsitikimai, avarijos,  teroristų išpuoliai). Pagaliau, įvaikinimo procesą neretai sutrukdo ir įvairios biurokratinės – juridinės procedūros. Todėl ir Izraelis neapsieina be įstaigos, kurią galima būtų vadinti vaikų namais. Mažiukams ikimokyklinukams tokiais namais tampa kokia nors daugiavaikė šeima, kuri už atlyginimą (be abejo, dosnų) apsiima laikinai prižiūrėti ir svetimus vaikus. O mokyklinio amžiaus vaikai, kol sulaukia savo naujos šeimos, apgyvendinami internatuose. Bet kadangi šeimų, norinčių įsivaikinti, yra daugiau, nei vaikų, netekusių tėvų, vaikams ilgai laukti netenka. Nelieka be dėmesio ir meilės taipogi sergantys vaikai, invalidai…

Patys izraeliečiai tvirtina, jog pas juos įvaikinamas kiekvienas vaikas, kuris liko be savo biologinių tėvų… Kodėl? Izraeliečių įsitikinimu, žmonės, kurie rūpinasi ne tik savo, bet ir svetimais vaikais, tuo pačiu rūpinasi ir savo valstybės ateitimi.

Tai – ir iš širdies, ir iš gyvenimiškos išminties išplaukiantis įsitikinimas, o ne kažkurios valdžios galvos sugalvotas ir žiniasklaidos išplatintas lozungas.

2017.10.10; 05:00