Šiandien man gėda, jog priklausau NATO struktūroms. 2023-ųjų liepos 11 – 12 dienomis tapo aišku, kas tikrasis šios politinės – karinės organizacijos vadovas. Pirmuoju smuiku griežia ne JAV, ne Didžioji Britanija, ne Vokietija, ne Prancūzija, o Rusijos diktatorius Vladimiras Putinas. Tai jis sprendžia, ką NATO galinti priimti į savo gretas, o ką – palikti už vartų.
Beje, Kremlius jau senokai čia turi veto teisę. Mažų mažiausiai – nuo 2008-ųjų, kai Bukarešte NATO šalių lyderiai pabijojo į savo gretas priimti Ukrainą ir Gruziją (Sakartvelą). Anuomet, pakvietę gruzinus ir ukrainiečius į savo šeimą, galėjome sumažinti Kremliaus apetitus puldinėjant kaimynines šalis. Jei būtume pasielgę kietai, vyriškai, turėjome galimybę išvengti ir 2008-ųjų Rusijos karo prieš Gruziją, ir 2014-ųjų Krymo okupacijos, ir 2022-ųjų puolimo trokštant okupuoti visą Ukrainą. Bet Barakas Obama ir Džo Baidenas – ne Ronaldas Reiganas, ne Margaret Tečer. Kremlius gerbia tik jėgą. Jokių kitų argumentų šis banditas nepripažįsta.
Šiandien akivaizdu, jog Lietuva prieš 19-a metų į NATO buvo priimta visai ne todėl, kad atitiko griežtus šios militarinės organizacijos reikalavimus. 2004-aisiais mus Briuselis po savo skėčiu priglaudė todėl, kad šiam sprendimui nesipriešino Maskva. Jei Kremliaus vadovai 2004-aisiais būtų kėlę skandalus, Lietuva matytų NATO kaip savo ausis. Galėjome išnaikinti savo žemėje visų rūšių korupcijas, prisipirkti šimtus tankų ir haubicų, bet mūsų nepriimtų, nes taip kumščiu į stalą trinktelėjo Kremliaus vadovai.
Kalbos, jog Ukraina neatliko dar visų jai skirtų namų darbų, – tėra melas, skirtas lengvatikiams mulkinti. Ukraina šiandien vienintelė tikrai verta narystės NATO aljanse. Bet ji – liko už borto. Jai net neleido Vilniuje atvirai kalbėti, nors NATO valstybių vadovai šaukte šaukia remiantys žodžio, spaudos, nuomonių laisvę, gerbia pliuralizmą, nes tik ginčuose gimsta tiesa. Nuo Rusijos agresijos narsiai, šauniai besiginančios šalies vadovas turėjo teisę būti nepatenkintas, nes būtent jo kariai tramdo agresorių. Vaizdžiai tariant, jie gina ne vien Ukrainą, bet ir visą Rytų Europą. O kaip iš tikrųjų? Vos tik Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis liepos 11-ąją viešai nusivylė aptakiais NATO lyderių pažadais, pavadindamas tūpčiojimą absurdu, tuoj LITEXPO rūmų kuluaruose buvo užsipultas, kad šneka ne taip, kaip reikia, vertina ne taip, kaip galima. Jam, regis, buvo net pagrasinta: džiaukis tuo, ką šiandien gauni, nes priešingu atveju … atsidursi prie suskilusios geldos. NATO lyderių išprievartautas V. Zelenskis liepos 12-ąją jau nebešnekėjo apie absurdus. Štai tokia vakarietiška demokratija.
Taigi turime patį blogiausią variantą. V. Putinas ir jo gauja pamatė: NATO bijo, NATO nežino, ko griebtis, NATO pasimetusi, NATO tesugeba prie derybų stalo ilgai ir nuobodžiai pliurpti. Pareiškimai, jog NATO šiandien kaip niekad stiprus, vieningas ir pasiruošęs atremti absoliučiai visus iššūkius, – pigi demagogija. Todėl V. Putinas ir tie, kurie jį pakeis, taps dar įžūlesni, žiauresni. Jei pavergs Ukrainą, tikrai klibins Briuselio duris, reikalaudami atiduoti Maskvos įtakos zonai Lietuvą, Latviją ir Estiją. Kaip tuomet elgsis NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas, pasitaręs su JAV, Vokietijos, Prancūzijos lyderiais? Įtariu, jog mus labai panašiai išduos, kaip šių metų liepos 11 – 12 dienomis buvo paaukota Ukraina. Nes NATO – arba bijo, arba taip nusilpęs, kad nepajėgus nei pats gintis, nei kaimyną apginti, arba esama slaptų susitarimų su V. Putinu.
Šiandien vis labiau linkęs tikėti, jog pačios stipriausios ir įtakingiausios NATO valstybės vadovas JAV prezidentas Joe Bidenas su V. Putinu slapta susitarę dėl Ukrainos ateities. Tas susitarimas – išdavikiškas. Ukraina atiduodama Rusijos įtakai. V. Putinas galįs elgtis Ukrainoje kaip tinkamas. Tik šitaip galiu paaiškinti, kodėl J. Bidenas pusantrų metų neskubėjo ukrainiečių kariams atvežti rimtų tankų, rimtų toliašaudžių patrankų, toli lekiančių sviedinių, galingų naikintuvų. Jei J. Bideno administracija dar 2022-ųjų vasarą būtų atsiuntusi Ukrainos gynėjams visko, ko jiems reikia, jie būtų priešą senų seniausiai išstūmę lauk. Bet ginklų tiekimas Ukrainai buvo itin skūpus, lašino tarsi pipete. Tik po kelis ar keliolika egzempliorių. Akivaizdu, kad ukrainiečiai nepajėgė sėkmingai veržtis į Rytus, o Rusija turėjo laiko įsitvirtinti užgrobtose žemėse, pergrupuoti dalinius, pakviesti naujų apmokytų karių. Dabar Ukrainą jau demagogiškai prievartauja sėstis prie derybų stalo – jei daugiau nebepajėgiate susigrąžinti žemių, tuomet privalu tartis su Kremliumi dėl paliaubų. Ypač niekšiška ukrainiečius šantažuoti – vis tiek būsite priversti tartis su V. Putino gauja, nes, priešingu atveju, jums daugiau nebeduosime modernios ginkluotės, ir jūs, norite ar ne, būsite priversti pasiduoti.
Tad koks tikrasis šios išdavystės vardas? Pasak apžvalgininkų Andrėjaus Ilarionovo, Konstantino Borovojaus, Gario Tabacho – JAV prezidentas demokratas Džo Baidenas. Tai jis nenori Ukrainos pergalės. Peržiūrėkite dešimtis apžvalgininkų komentarų youtube.com kanaluose. Ten smulkiai, aiškiai, išsamiai papasakota, kas iš tiesų yra šiandieninis Baltųjų rūmų Vašingtone šeimininkas ir kodėl įmanoma jo slapta bičiulystė su V. Putinu. Šiandien daug kas įsitikinę, jog tai buvęs prezidentas Donaldas Trampas – blogio genijus (panašiai kadaise manė ir šių eilučių autorius). Dabar vis daugiau įtarimų, jog D. Trampo deskriditavimo kampanija buvo dirbtinai išpūsta tam, kad pridengtų J. Bideno darbelius. Atkreipkite dėmesį – kai Jungtinėms Valstijoms vadovavo D. Trampas, V. Putinas nesiryžo pulti nei Ukrainos, nei jokios kitos šalies. Vos tik į Baltuosius rūmus įžengė J. Bidenas, Kremlius nedelsiant ėmė žvanginti ginklais. Sutapimas? Galbūt – nelemtas atsitiktinumas. Tačiau A. Ilarionovas, K. Borovojus, G. Tabachas įsitikinę, jog didžiojoje politikoje nei sutapimų, nei atisitiktinumų nėra.
Lietuvoje šių metų liepos 11 – 12 dienomis viešėjo J. Bidenas. Net aplankė senąjį Vilniaus universitetą. Bet ar šis faktas – didelė garbė Lietuvai? Juk būtent J. Bideno žodis NATO viršūnių susitikime buvo lemiamas – Ukrainos kelionė į NATO bus tokia pat ilga, kaip Turkijos – į Europos Sąjungą. Po liepos 11 – 12-osios sprendimų, kurių tikrasis redaktorius yra būtent J. Bidenas, nepasitikėjimo ateitimi – tik daugiau. Ne tik Ukrainoje, bet ir Rytų Europoje. O Kremliuje – džiūgauja, ploja iš džiaugsmo rankomis, geria šampaną…
2023.07.13; 08:00
