Nikolas Pašinianas ir rusiški naikintuvai

Pastarosiomis dienomis lietuviškoje erdvėje pasidžiaugta, esą Armėnija vis drąsiau nusisuka nuo Rusijos ir atsigręžia į Vakarus.

Taip, šių metų rugsėjo 8-ąją dieną Maskvoje ant kilimo buvo iškviestas Rusijoje reziduojantis Armėnijos ambasadorius. Taip, Rusijos diplomatai Armėnijos diplomatui priekaištavo dėl „Jerevano nedraugiškų veiksmų“, omenyje pirmiausia turėdami Armėnijoje rengiamas JAV karines pratybas, kurių pradžia – rugsėjo 11-oji. Maskva, regis, rimtai perpyko, nors amerikiečių pratybos netoli Jerevano esančiame „Zar“ poligone nėra tikros karinės pratybos. 85-eri amerikiečių ir 175-eri armėnų kariai mokysis ne tiek kariauti, kiek – palaikyti taiką. Žodžiu, „Eagle Partner“, – tik pamokos, kaip privalu saugoti taiką.

Tačiau Rusija dar prisiminė Armėnijos premjero žmonos viešnagę Ukrainos sostinėje Kyjive ir Jerevano norus siekti narystės Tarptautiniame Baudžiamajame Teisme (TBT). Esą „Eagle Partner“, premjero žmonos vizitas į Ukrainą, kurios Rusijai nepavyskta okupuoti, ir noras bičiuliautis su TBT, kuris pasiruošęs teisti Vladimirą Putiną, – tokių akibrokštų jau per daug.

Lietuviškieji naivuoliai ėmė sutartinai ploti rankomis, esą paskutiniųjų dienų Jerevano žingsniai liudija, kad „buvusi sovietinė respublika Armėnija tolsta nuo savo tradicinės sąjungininkės Rusijos“.

Niekur ji netolsta. Pirma, dar nežinia, ar ši oficialiojo Jerevano laikysena – ilgam. Juk Armėnija visus pastaruosius tris dešimtmečius buvo ištikima Rusijos sąjungininkė. Tokia klusni, tokia prorusiška, kad į savo teritoriją įsileido Rusijos karinę bazę, kuri prie Giumri dislokuota vos ne šimtmečiui.

Nikolas Pašinianas – Irano sostinėje Teherane

Antra, Armėnija rimčiau ant Kremliaus supyko tik 2020-aisiais, kai V. Putinas nesiteikė karine jėga stabdyti Karabachą išlaisvinti nusprendusio Azerbaidžano. Pretekstas armėniškam pykčiui – Rusija nepadėjo armėnų separatistams savo rankose išlaikyti neteisėtai iš Azerbaidžano atimto Karabacho.

Šios „smulkmenos“ pamiršti neleistina. Įsidėmėkime, Armėnija troško, kad Rusija kariautų su Azerbaidžanu dėl Armėnijos interesų savo rankose išlaikyti 1988 – 1994-aisiais neteisėtai užimtą Karabachą. Piktindamasis dėl Kremliaus pozicijos šiuo konkrečiu atveju ponas Nikolas Pašinianas – bjauriai neteisus. Valstybės, kurioms rūpi tarptautinė teisė, teritorinio vientisumo taisyklės ir padorumas, privalo palaikyti ne Armėniją, bet Azerbaidžaną. Nes Karabachas – tai Azerbaidžanas. Azerbaidžanas nedaro nieko blogo, nieko smerktino. Jis tik mėgina kuo greičiau ir su kuo mažesniais nuostoliais susigrąžinti prarastas žemes.

Trečia, nuo pat 2020-ųjų rudens, kai per vadinamąją 44 dienų karinę operacija Azerbaidžano specialiosios pajėgos išplėšė iš armėnų separatistų beveik visas Karabacho žemes, Jerevanas be perstojo meluoja. Vos tik pažada laikytis paliaubų metu prisiimtų įsipareigojimų, vos tik sutinka vadovautis tarptautine teise, čia pat pasienio regionuose surengiamos provokacijos. Arba šaudoma, arba sprogdinamos bombos. Armėnijos valdžia apkaltina azerbaidžaniečius, nors tos diversijos Azerbaidžanui nenaudingos, ir pareiškia, esą Jerevanas priverstas stabdyti derybas. Aidint šūviams ir sprogstant bomboms jis neva nepasirašys svarbių susitarimų. Nors tie pasienio incidentai – tai Armėnijos diversantų išpuoliai, kurių pagalba siekiama destabilizacijos.

Į pagalbą Armėnijos valdžia dar pasitelkia klaidinančius pranešimus, esą azerbaidžaniečiai neleidžia į Karabachą įvežti vaistų, vandens, maisto produktų, todėl ten likę armėnai miršta badu, todėl šiame regione – gili humanitarinė krizė. Jokios humanitarinės krizės, žinoma, nėra, civiliams armėnams niekas netrukdo į Karabachą įvežti maisto produktų, vandens ir vaistų vadinamuoju Agdamo keliu. Tačiau Armėnijos separatistų lobistai Vakaruose suranda lengvatikių, kuriems „armėniškos ašaros“ atrodo tikros ir nuoširdžios.

Vladimiras Putinas rodo kumštį

Vaizdžiai tariant, Armėnijos valdžia, įskaitant ir premjerą N. Pašinianą, ir Karabacho separatistų lyderius, tiek daug sykių melavo, jog didžiausia kvailystė – tikėti jų „garbės žodžiu“. Kam mums lengvo elgesio moteris, kuri šiandien flirtuoja su Maskva, rytoj – su Briuseliu ir Vašingtonu, dar vėliau, žiūrėk, susidės su priešišku Azerbaidžano valstybei Iranu. Be kita ko, Iranas kadaise iš Azerbaidžano atplėšė visą vadinamąjį pietinį Azerbaidžaną, o šiandien bičiuliaujasi su Rusija, tiekdamas rusų kariuomenei dronus, kurių pagalba bombarduojami Ukrainos miestai ir gyvenvietės.

Todėl neskubėkime aklai tikėti Jerevano provakarietiška laikysena. Jei Rusija pralaimės dvikovą su Ukraina, Armėnija, tikėtina, tikrai nusisuks nuo Maskvos. Bet jei kris ne Maskva, o Kyjivas, – Armėnijos premjerai ir prezidentai vėl puls pataikauti V. Putinui. Jei Armėnija net nuoširdžiai pasuks Vakarų kryptimi, pirmiausia pareikalaukime, kad ji gerbtų Azerbaidžano teritorinį vientisumą – ne tik pasitrauktų iš Karabacho, bet ir pripažintų Karabachą esant Azerbaidžano dalimi bei oficialiai pažadėtų daugiau niekad nebepuoselėti separatistinių užmačių. Reikalaukime, jog Armėnija galų gale liautųsi įžūliai melavusi. Bauskime ją už melą.

Tad oficialusis Vašingtonas greičiausiai daro grubią klaidą, netoli Jerevano šiandien rengdamas bendras amerikiečių – armėnų karines pratybas. Armėnijos valdžia dar nepripažino savų klaidų ir klystkelių. Armėnija dar nesiliovė puldinėjusi Azerbaidžano pasieniečių.    

2023.09.12; 08:00

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Šių metų birželio 22 dieną Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis telefonu kalbėjosi su naujuoju Turkijos užsienio reikalų ministru Hakan Fidan. Pasak mūsų Užsienio reikalų ministerijos (URM), G. Landsbergis kalbėdamas su Turkijos URM ministru teigė, kad Švedijos narystė NATO sustiprintų visą Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją ir ypatingai Baltijos jūros regiono saugumą. 

Štai citata iš minėto pranešimo visuomenei, kurį paskelbė ELTA. „Šios Šiaurės Europos valstybės narystė Aljanse būtų viena iš svarbių Vilniuje liepą vyksiančio NATO viršūnių susitikimo sėkmių. Kalbame ne tik apie Švedijos saugumą, ne tik apie Skandinavijos saugumą, bet ir apie Baltijos regioną, kuris nori būti saugesnis ir labiau apsaugotas. Mes esame vienas iš Europos regionų, kurio saugumui kyla vieni didžiausių iššūkių. Todėl tikimės supratimo“. Taip sakė G. Landsbergis.

Žvelgiant iš šalies, tiktų pagirti Lietuvos diplomatijos šefą, kad, pergyvendamas dėl Švedijos reikalų, tuo pačiu rūpinasi Lietuvos saugumu. Tačiau šių eilučių autorius tokio pobūdžio politikų pareiškimus laiko primityviais. Tokių skelbimų autoriai, beje, tai būdinga visiems politikams, ne tik ministrui G. Landsbergiui, tenori parodyti, kaip jie šauniai pluša „vardan tos Lietuvos“. Daug teatrališkumo, daug gražių žodžių, daug susirūpinimo. Bet visa tai – dirbtina, nenatūralu, be kruopelytės nuoširdumo.

Be kita ko, – dar ir egoistiška. Vaizdžiai tariant, Lietuvos URM bosas tiesiog reikalauja palaiminti Švedijos narystę NATO, nes mums, lietuviams, tai gyvybiškai svarbu.

Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Taip, gyvybiškai svarbu. Beveik gyvybės arba mirties klausimas. Todėl, svarstant logiškai, oficialioji Ankara neturėtų prieštarauti Lietuvos pageidavimams. Bet būtent toks Lietuvos prašymas, kurį birželio 22-ąją pademonstravo ponas G. Landsbergis, – niekam tikęs. Bent keletą ėjimų į priekį matantis politikas turėjo šį Gordijaus mazgą numatyti dar tuomet, kai Švedijos sostinėje Stokholme demonstratyviai deginta musulmonams šventa knyga, kai švedų politikai lengva ranka kurdams dovanojo politinį prieglobstį suteikiančius dokumentus. Jau tuomet G. Landsbergis privalėjo viešai susirūpinti, ar Švedija elgiasi civilizuotai, demokratiškai, miesto centre laužuose pleškindama Koraną bei atmesdama turkų prašymus atidžiau pažvelgti į „kurdų problemą“. Nekiltų jokio žemės drebėjimo, jei ponas G. Landsbergis anuomet net būtų kritikavęs Švediją bent jau dėl knygų deginimo centrinėse miesto gatvėse. G. Landsbergio susirūpinimą, ar visuomet teisingai elgiasi oficialusis Stokholmas, laikyčiau pagrįstu. Klausimas, ar elgiamasi teisingai, – vienas iš svarbiausių, aktualiausių (nors labai dažnai užmirštamas). Broliai, kaimynai, partneriai turi teisę šnekučiuotis atvirai. Turi teisę net pasiginčyti, susibarti. Juk, kaip teigiama Švedijos ir Lietuvos konstitucijose, mes esame demokratiškos, atviros, žodžio laisvę ginančios valstybės.

Švedija: sudeginus Koraną, Malmėje kilo riaušės. EPA-ELTA nuotr.

Tad jau tuomet G. Landsbergis prarado puikią progą pabarti kvailiojančią Švediją. Turkija būtų pastebėjusi Lietuvos pastangas ieškoti tikrosios tiesos, tikrųjų vertybių. Tačiau jaunasis Gabrielius švedams nė kiek nepriekaištavo. Todėl jis mažumėlę panašus į egoistą, kuris tik prašo, reikalauja, mainais nieko neduodamas.

Beje, jaunasis Gabrielius susikompromitavo Turkijos akyse ne vien dėl nenoro atviriau įvertinti anuometinius Švedijos kvailiojimus. Lietuva pati tebežingsniuoja bjauriu nuodėmės keliu. Omenyje turiu 2005-uosius metus, kuomet Lietuvos parlamentas specialia rezoliucija pasmerkė Turkiją dėl 1915-ųjų metų tragedijos.

Lietuva turi teisę analizuoti, kas dėjosi tuometinėje Osmanų imperijoje. Jai negali niekas uždrausti smerkti tą ar kitą pusę dėl į genocidą panašių žiaurumų. Tačiau tai reikia daryti civilizuotai. Lietuva pirmiausia turėjo nusiųsti istorikų, istorijos tyrinėtojų, žurnalistų grupę į Ankarą ir Stambulą studijuoti turkiškų archyvų. Po pusmečio intensyvių tyrinėjimų privalėjo savus istorijos analizuotojus nuskraidinti į Baku, kad šie skersai išilgai išnarpliotų senuosius azerbaidžaniečių rankraščius. Tuomet lietuviškoji delegacija privalėjo keliauti į Jerevaną peržiūrėti, kas rašoma armėniškuose dokumentuose. Bet šiandieninė Armėnijos valdžia svetimųjų neįsileidžia į savo archyvus, todėl tokia kelionė bent šiomis dienomis neįmanoma. Ir tik po rimtų tyrinėjimų Lietuvos parlamentas, susipažinęs su parvežtų dokumentų kopijomis, turėjo teisę vertinti, ar egizstavo „armėnų tautos genocidas“. Žodžiu, 2005-aisiais metais antiturkišką rezoliuciją lietuviai politikai priėmė netyrinėję nei turkiškų, nei azerbaidžanietiškų, nei armėniškų archyvų. Kažkas šūktelėjo Vakaruose, esą musulmonai turkai ir musulmonai azerbaidžaniečiai skriaudė krikščionis armėnus, ir Lietuva linkusi aklai patikėti. Ar begalima pasielgti kvailiau? Tikriausiai šis žingsnis – vienas iš absurdiškiausių Lietuvos istorijoje.

Turkijos vėliava

Šiandien – 2023-ieji. G. Landsbergis valdžioje jau – trejetą metų. Bet negirdėjau, kad Lietuvos valdančioji dauguma būtų bent jau įpareigojusi Turkijoje, Azerbaidžane ir Armėnijoje reziduojančius diplomatus susipažinti su archyviniais dokumentais, leisiančiais bent kiek giliau suvokti, kas dėjosi 1915-aisiais tuometinėse Osmanų imperijos žemėse. Štai Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda šių metų birželio 12-ąją įteikė skiriamuosius raštus naujajam Lietuvos ambasadoriui Armėnijoje ponui Andriui Pulokui. Ar šis Lietuvos ambasadorius išdrįs domėtis, kodėl Armėnija savo archyvus, skirtingai nei Turkija ir Azerbaidžanas, laiko aklinai uždarytus?

Azerbaidžano vėliava

O juk atsakymas – akivaizdus. Armėnija bijo atvirauti, mat tuomet paaiškės ne tik išdavystės tuometinėje Osmanų imperijoje, bet ir nusikaltimai engiant, žudant, iš gimtųjų namų vejant azerbaidžaniečius. Oficiali Armėnija nenori, kad pasaulis kuo plačiau sužinotų, jog dar visai neseniai net Jerevanas buvo išskirtinai azerbaidžanietiškas, ką jau bekalbėti apie Karabachą. Atidžiau pavarčius senuosius rankraščius paaiškėtų ypač ciniška didžioji afera dėl neva armėniškojo Karabacho. Išlįstų į paviršių visos demagogijos, visos klastos, kaip armėnų separatistai kvailino Europą, primesdami mums savo tendencingąjį požiūrį į Kaukazo istoriją. Galų gale Armėnija visais įmanomais būdais slepia žinias apie savo organizacijas ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun, kurios vos prieš kelis dešimtmečius rengė teroro aktus prieš turkų diplomatus ne vien Pietų Kaukaze, bet ir Europoje, JAV, Australijoje. Bet Lietuva kažkodėl nepriėmusi nė vienos rezoliucijos, jog turkų diplomatų ir konsulų žudymas Europos sostinėse Paryžiuje, Berlyne, Madride ar Romone, – nusikaltimas.

Taigi pono G. Landsbergio pokalbis su naujuoju Turkijos diplomatijos bosu, drįstu manyti, – egoistiškas. Mes reikalaujame, kad turkai duotų ir tą, ir aną, dar prašysime, kad patvirtų visus Baltijos šalių gynybos planus, dar reikalausime, kad turkų naikintuvai saugotų mūsų oro erdvę, turkų kariai dalyvautų bendrose pratybose, turkų karo laivai patruliuotų Baltijos jūroje, bet patys – nė piršto nepajudiname, kad pasidomėtume, kokių nuoskaudų turi Turkija ir jos sąjungininkas Azerbaidžanas. Deja, Lietuva per pastaruosius trejetą metų nežengė nė vieno rimto žingsnio, kad giliau pažintų Turkiją ir Azerbaidžaną. Tik apsimetė, jog domisi. Mes nesugebėjome organizuoti net ekspedicijos į Ankaros ir Baku archyvus.  

2023.06.26; 08:00  

Irano – Rusijos vėliavos

Slaptai.lt tęsia pasakojimus apie šiandieninį Iraną. Dabar ypač svarbu išsiaiškinti Teherano ir Kremliaus karinio bendradarbiavimo tendencijas, nes į Rusiją siunčiami Irano dronai bei raketos kenkia Ukrainai. Kad Teheranas ir Maskva bendradarbiauja karinėje srityje, – įrodymų užtektinai. Tik kokie tai dydžiai? Kokios šio nusikalstamo bendradarbiavimo perspektyvos? Taigi: ar Vakarai užtektinai griežtai baudžia Iraną už tai, kad šis bičiuliaujasi su Vladimiro Putino valdoma Rusija?

Svarbu perprasti ir kitą aplinkybę: JAV linkusios bausti tuos, kurie draugauja su šiandieniniu Iranu. Bet ar Vašingtonas baus Armėniją, kuri bent jau iki šiol bičiuliavosi su Teheranu pačiose įvairiausiose srityse – ekonomikoje, žvalgyboje, karo reikaluose?

Kita tema – kodėl lietuviškoje spaudoje vengiama garsiai kalbėti apie slaptą Irano – Armėnijos tandemą, nukreiptą prieš Azerbaidžaną?

Slaptai.lt skaitytojams pateikiama 5-oji dalis.

————————————————————————————————————-

Baltieji rūmai Vašingtone

Vašingtonas, sausio 6 d. (dpa-ELTA). JAV vyriausybė dėl Irano paramos Rusijos pajėgoms įveda naujas sankcijas. Jos bus taikomos Irano technologijų gamintojos „Qods Aviation Industry“ vadovybei. Tai penktadienį pranešė JAV iždo departamentas.

Ši įmonė atsakinga už dronų kūrimą ir gamybą. Teheranas bepiločius tiekia Rusijai, kuri naudoja juos kare Ukrainoje.

Taip pat sankcijos įvestos Irano Aviacijos ir kosmoso pramonės organizacijos (Aerospace Industries Organization) direktoriui. Anot JAV vyriausybės, tai „svarbiausia organizacija“, kontroliuojanti Irano balistinių raketų programas.

Toliau bus imtasi visų įmanomų priemonių, kad Kremliaus vadovas Vladimiras Putinas negautų ginklų, „kuriuos naudoja savo barbariškame ir neišprovokuotame kare prieš Ukrainą“, sakė iždo kanclerė Janet Yellen. Tai, kad Kremlius naudojasi tokiais tiekėjais kaip Iranas, esą rodo jo desperaciją dėl narsaus ukrainiečių pasipriešinimo.

Įvedus baudžiamąsias priemones, bus įšaldytas galimas minėtų asmenų turtas JAV. Amerikiečiams draudžiama su jais turėti verslo ryšių. Dėl sankcijų paprastai šiems asmenims taip pat tampa daug sunkiau vykdyti tarptautinius sandorius.

Iranas, anot pranešimų, jau rugpjūtį perdavė Rusijai dronų, kurie, pavyzdžiui, gali būti naudojami atakoms prieš karinius objektus, taip pat energetikos infrastruktūrą. Po kelių savaičių rusų pajėgos ne kartą taikinius Ukrainoje atakavo iranietiškais dronais kamikadzėmis „Shahed“, kurie padarė didelės žalos.

Rasa Strimaitytė (ELTA)

XXX

Teheranas, sausio 7 d. (ELTA). Šeštadienį Irane buvo įvykdyta mirties bausmė dviem vyrams. Jie buvo kaltinami sukarintų pajėgų nario nužudymu per precedento neturinčius protestus, kuriuos sukėlė jaunos moters mirtis, praneša AFP.

Mirtis. Stop. Slaptai.lt nuotr.

Tad įvykdytų mirties nuosprendžių, susijusių su protestais Irane, skaičius išaugo iki keturių. Dar du vyrai buvo nubausti mirtimi gruodžio mėnesį. Egzekucijos sukėlė pasipiktinimą visame pasaulyje ir paskatino Vakarus imtis naujų sankcijų prieš Iraną.

Teismų naujienų agentūra „Mizan Online“ šeštadienį pranešė, kad „šįryt buvo pakarti Mohammadas Mahdi Karami ir Seyyedas Mohammadas Hosseini, pagrindiniai nusikaltimo, dėl kurio mirė Ruhollah`a Ajamianas, kaltininkai“.

Pirmosios instancijos teismas dviem vyrams mirties bausmę skyrė gruodžio pradžioje. Antradienį Aukščiausiasis Teismas paliko ją galioti, pripažinęs juos kaltais dėl R. Ajamiano nužudymo lapkričio 3 d. Karadžo mieste, kuris yra į vakarus nuo Teherano.

R. Ajamianas priklausė provyriausybinei „Basij“ milicijai, susijusiai su Islamo revoliucijos gvardijos korpusu.

Iraną tebekrečia protestai, kilę po 22 metų kurdės Mahsos Amini, suimtos už šalies moterų aprangos kodo pažeidimą, mirties rugsėjo 16 d. Irano pareigūnai protestus vadina „riaušėmis“ ir teigia, kad per neramumus visoje šalyje žuvo šimtai žmonių, įskaitant saugumo pajėgų narius, tūkstančiai buvo suimti. Neramumų kurstymu Teheranas kaltina priešiškas užsienio jėgas ir opozicines grupes

Stasys Gimbutis (ELTA)

XXX

Teheranas, sausio 4 d. (AFP-ELTA). Irano valdžios institucijos trečiadienį už užstatą paleido žymią aktorę Taraneh Alidoosti, beveik tris savaites praleidusią areštinėje už paramą protestų judėjimui, pranešė jos advokatė.

T. Alidoosti yra viena iš labiausiai pripažintų Irano kino žvaigždžių, išgarsėjusi tarptautiniu mastu dėl vaidmenų daug apdovanojimų pelniusiuose režisieriaus Asgharo Farhadi filmuose, įskaitant 2016 metais „Oskarą“ laimėjusį filmą „The Salesman“ („Komivojažierius“).

Filmavimo kameros. Slaptai.lt nuotr.

Jos sulaikymas sukėlė pasipiktinimą kino pramonėje ir sustiprino susirūpinimą dėl valdžios institucijų susidorojimo su daugiau nei tris mėnesius trukusiais protestais, per kuriuos buvo suimta tūkstančiai žmonių.

„Mano klientė šiandien (trečiadienį) buvo paleista už užstatą“, – naujienų agentūrai ISNA sakė advokatė Zahra Minooee.

Irano žiniasklaidoje, įskaitant laikraštį „Shargh“, paskelbtose nuotraukose matyti, kaip ji išeina į laisvę iš Teherano Evino kalėjimo su gėlėmis rankose ir nedėvi islamiško galvos apdangalo, taip akivaizdžiai nepaisydama griežtų Irano aprangos įstatymų, o jos pasitikti atvyko vis dar esantys šalyje svarbiausi Irano kino pramonės atstovai.

Kitose nuotraukose, kuriose matyti išvažiuojanti automobiliu, ji pozuoja iškišusi liežuvį ir rodanti pergalės ženklą „V“.

„Irano aktorė Taraneh Alidoosti po trijų savaičių sulaikymo paleista – koks džiaugsmas ir palengvėjimas!“ – tviteryje rašė Kanų kino festivalis ir paragino: „Išlikime aktyvūs!“

38 metų T. Alidoosti buvo suimta gruodžio 17 dieną, po to, kai socialinėje žiniasklaidoje paskelbė keletą įrašų, kuriais palaikė protestų judėjimą, be kita ko, nusiėmė galvos apdangalą ir pasmerkė protestuotojų egzekucijas.

Daugiau kaip 600 menininkų visame pasaulyje, tarp jų aktoriai Kate Winslet ir Markas Rylance‘as bei režisierius Pedro Almodovaras, pasirašė atvirą laišką, kuriame ragino ją paleisti.

Buvusio Irano futbolininko dukra T. Alidoosti jau seniai laikoma moterų ir pilietinių teisių gynėja Irane. Lapkričio 9 dieną ji paskelbė savo nuotrauką be galvos apdangalo, laikydama popieriaus lapą su užrašu „Moteris, gyvenimas, laisvė“ – pagrindiniu protestų šūkiu.

T. Alidoosti socialiniame tinkle parašė priesaiką neišvykti iš Irano ir teigė esanti pasirengusi „sumokėti bet kokią kainą, kad apgintų savo teises“.

Jos „Instagram“ paskyra, kurią stebi daugiau nei aštuoni milijonai sekėjų, po suėmimo tapo nepasiekiama.

Živilė Aleškaitienė (AFP)

XXX

Teheranas, sausio 4 d. (AFP-ELTA). Trečiadienį Irano valstybinė žiniasklaida pranešė, kad prie savo namų Teherane buvo nušautas Irano revoliucinės gvardijos narys, ir pridūrė, kad jis galėjo būti nužudytas per apiplėšimą.

Oficiali naujienų agentūra IRNA pranešė, kad „nežinomi asmenys keturis kartus šovė į Islamo revoliucinės gvardijos korpuso (IRGC) atstovą Qassamą Fathollahi vėlai antradienį priešais jo namus Pietų Teherane“. Policija pastebėjo „ženklų, kad butuose aplink šaudymo vietą įvykdyta vagystė“, priduriama pranešime.

Viljama Sudikienė (AFP)

XXX

Teheranas, sausio 3 d. (dpa-ELTA). Irano prokurorai apkaltino du Prancūzijos piliečius šnipinėjimu, antradienį pranešė Teherano teisminių institucijų atstovas.

Abu asmenys, kurių tapatybė nebuvo paskelbta, taip pat kaltinami „sąmokslu prieš nacionalinį saugumą“, teigiama teisminių institucijų valdomame portale „Misan“. Teismo procesai vyks revoliuciniame teisme.

Prancūzijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Prancūzijos užsienio reikalų ministrė Catherine Colonna patvirtino, kad du Prancūzijos piliečiai buvo suimti lapkričio mėnesį Irane visuotinių protestų metu.

Praeityje buvo sulaikyti ir apkaltinti keli Europos piliečiai, tarp jų – ir turistai. Irano teisėsaugos institucijų duomenimis, nuo rugsėjo vidurio, kai kilo pastaroji protestų banga, buvo sulaikyta mažiausiai 40 užsienio piliečių.

Šalies saugumo institucijos sulaikymus dažnai pateisina kaltinimais šnipinėjimu, o kritikai kaltina vyriausybę, kad ji užsienio piliečius naudoja kaip įkaitus.

Protestai kilo po to, kai rugsėjo 16 dieną policijos areštinėje mirė 22 metų Mahsa Amini. Kurdė buvo sulaikyta šalies moralės policijos už tai, kad pažeidė šalies moterų aprangos kodą.

Živilė Aleškaitienė (DPA)

XXX

Teheranas/Kyjivas, sausio 3 d. (ELTA). Irano užsienio reikalų ministerijos atstovas pirmadienį pareiškė, kad Iranas nedalyvauja Rusijos ir Ukrainos „konflikte“, ir atmetė „nepagrįstus“ kaltinimus Teheranui, praneša „Ukrinform“.

„Iranas nėra konflikto Ukrainoje šalis, o nepagrįsti kaltinimai Iranui nepadės išspręsti problemos“, – per spaudos konferenciją sakė Nasseras Kanaani.

Kirilas Budanovas, Ukrainos žvalgybos vadovas

Anot jo, Irano ir Ukrainos atstovai apsikeitė nuomonėmis šiuo klausimu ir išdėstė savo pozicijas.

„Irano bendradarbiavimas gynybos srityje su kitomis šalimis grindžiamas bendrais interesais ir vykdomas laikantis tarptautinių įstatymų ir taisyklių“, – teigė N. Kanaani. Jis pridūrė, jog Iranas ir Rusija bendradarbiavo gynybos srityje dar prieš prasidedant karo veiksmams Ukrainoje.

Kaip pažymi „Ukrinform“, nors surinkta daug įrodymų, kad Rusija naudoja Irane pagamintus dronus prieš civilinius ir karinius taikinius Ukrainoje, oficialusis Teheranas iki šiol neigia pardavęs jų Maskvai.

Stasys Gimbutis (ELTA)

XXX

Teheranas, sausio 2 d. (dpa-ELTA). Aukščiausiasis teismas Irane patvirtino mirties nuosprendį dar vienam demonstrantui. Teisėsaugos portalas „Misan“ pranešė, kad Mohammedas B. nuteistas, nes ginklu sužalojo saugumo pajėgų atstovus.

Žmogaus teisių aktyvistai skubius procesus kritikuoja kaip „fiktyvius teismus“. Aukščiausiajam teismui patvirtinus nuosprendį, jo skųsti nebegalima.

Iki šiol Irane dėl dalyvavimo protestuose mirties bausmė įvykdyta dviem demonstrantams. Pasak šalies žiniasklaidos, teisėsaugos mirtininkų sąraše yra dar per 20 demonstrantų. Per protestus, žmogaus teisių aktyvistų duomenimis, daugiau kaip 500 demonstrantų žuvo. Smurtiniai veiksmai prieš demonstrantus ir ypač egzekucijos sulaukė pasmerkimo šalyje ir užsienyje.

Rasa Strimaitytė (ELTA)

XXX

Maskva, sausio 1 d. (dpa-ELTA). Pirmąją naujųjų metų dieną Ukrainos kariuomenė pranešė, kad per naktį Rusija pasiuntė į Ukrainą iš viso 45 dronus.

Visus Irane pagamintus kovinius bepiločius orlaivius „Shahed-136“, vadinamus „kamikadzėmis“, Ukrainos oro gynyba sunaikino, pranešė ginkluotosios pajėgos.

Rusija, kad nuslėptų Irano dalyvavimą, apsimeta, kad tai jos dronai, pervadinusi juos į „Geran“. Rusija ir Iranas seniai bendradarbiauja karinėje srityje.

Dronai. Slaptai.lt foto

„Ukrainos oro pajėgų kariai sveikina savo nepalaužiamą tautą su naujaisiais 2023 metais! Kartu į pergalę!”, – toliau sakoma sekmadienį paskelbtoje Ukrainos ginkluotųjų pajėgų žinutėje.

Ukrainos kariuomenė taip pat pranešė, kad Naujųjų metų išvakarėse Rusija paleido į taikinius Ukrainoje 20 raketų. Dauguma jų buvo numuštos.

Vakarams teikiant didžiulę karinę pagalbą kariaujančiai Ukrainai jos oro gynyba pagerėjo.

Viljama Sudikienė (DPA)

XXX

Kyjivas, gruodžio 29 d. (ELTA). Preliminarūs susitarimai dėl Irano balistinių raketų tiekimo Rusijai jau sudaryti, bet Teheranas dar dvejoja. Tai ketvirtadienį per televizijos maratoną pareiškė Ukrainos gynybos ministerijos Vyriausiosios žvalgybos valdybos atstovas Andrijus Jusovas, praneša „Ukrinform“.

„Iranietiški dronai toliau tiekiami. O dėl balistinių raketų, tai jos yra trokštamas ginklas Putinui, bet kol kas jis niekaip negali jų gauti. Tęsiasi rimtas darbas šiuo klausimu, nors preliminarūs susitarimai, mes tai žinome, jau sudaryti. Dabar liko palaukti ir pažiūrėti. Kiek mums žinoma, Irane ne visi dega noru padėti Putinui, nes supranta, kokie to padariniai gali būti Irano režimui“, – sakė pareigūnas.

Kaip anksčiau pranešė „Ukrinform“, remdamasi Ukrainos ginkluotųjų pajėgų atstovu Jurijumi Ihnatu, Rusija nori išmainyti dvi lėktuvų Su-24 ir Su-35 eskadriles į pigius iranietiškus dronus „Shahed“, kadangi nedrįsta naudoti savo aviacijos Ukrainos padangėje.

Stasys Gimbutis (ELTA)

XXX

Kyjivas, gruodžio 29 d. (ELTA). Baltarusijoje pastebėta grupė instruktorių iš Irano, kurie moko Rusijos kariškius ir koordinuoja iranietiškų dronų kamikadzių paleidimą.

Irano kariškiai. EPA – ELTA nuotr.

Tai ketvirtadienį pranešė portalas „rbc.ua“, remdamasis Nacionalinio pasipriešinimo centru.

Centro duomenimis, iraniečiai, tarp kurių yra Islamo revoliucijos sargybinių korpuso karininkų, buvo pastebėti Gomelio srities Mikuličių kaime. Pasak Baltarusijos partizanų, būtent jie koordinuoja iranietiškų dronų atakas prieš Kyjivo ir kitų šiaurinių bei vakarinių Ukrainos sričių objektus.

Pažymima, kad Irano kariškius griežtai saugo Rusijos nacionaliniai gvardiečiai ir FSB karininkai.

Be to, kaip praneša Baltarusijos pogrindininkai, Rusijos kariškiai visiškai kontroliuoja aviacijos bazes ir aerodromus Baranovičiuose ir Lydoje, iš kur raketomis ir dronais atakuojama Ukrainos teritorija.

Stasys Gimbutis (ELTA)

Parengta remiantis ELTA, rbc.ua, DPA, slaptai.lt, Ukrinform, AFP, ISNA, Sharg informacija

(Bus daugiau)

2023.01.09; 10:00

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Štai ko nesuprantu. Praėjusią savaitę Europos Komisijos (EK) pirmininkė Ursula von der Leyen skaitė metinį pranešimą. Pristatydama ataskaitą Europos Parlamente ponia užsiminė, jog „viena iš šio karo pamokų yra ta, kad turėjome klausytis tų, kurie pažįsta Putiną. <…> Reikėjo klausytis balsų pačioje Sąjungoje: Lenkijoje, Baltijos valstybėse ir visoje Vidurio ir Rytų Europoje“.

Labai puiki išpažintis. Briuselis ir Strasbūras pripažįsta, jog ES privalėjo rimčiau vertinti Baltijos šalių perspėjimus apie Vladimiro Putino keliamus pavojus!

Bet juk šito prisipažinimo – maža. Kur – konkretūs įvardinimai, kas ir kodėl neįsiklausė į Vilniaus, Rygos, Talino argumentus? Kada Europa organizuos specialų tyrimą, kokie Europos politikai ignoravo Baltijos šalių perspėjimus, kodėl nereikalaujama jų atsistatydinimo, kodėl iš jų neatimami garbingi ordinai? Juk šis europietiškas apsikvailinimas – ypatingas. Jis – kruvinas. Pražiopsotas ne ugnikalnio išsiveržimas, ne atūžiantis uraganas, susimauta ne dėl energetikos ar grūdų kainų. Visa vieninga demokratiška Vakarų civilizacija nesugebėjo pažaboti vienui vieno agresyvaus Kremliaus, nesutrukdė Europos pašonėje įsiplieksti milžiniškam kariniam konfliktui.

Taigi dar anksti sakyti ačiū poniai Ursulai von der Leyen. Jei ES akylai žvilgčioja, pavyzdžiui, ar Vengrija – vis dar demokratiška valstybė, ar lenkiška teismų reforma atitinka demokratijos standartus, kaip Lietuva neva pažeidžia iš Baltarusijos nelegaliai plūstančių migrantų teises, ji privalo įvardinti ir prezidentus, premjerus, kanclerius, partijų lyderius, kurie tyčia ar dėl žioplumo nematė besiartinančios karo audros, kurie naiviai manė, jog užteks telefoninių skambučių į Maskvą ir dujotiekio „Nord Stream 2“.

Ursula von der Leyen. EPA – ELTA nuotr.

Nesu naivus. Puikiai suprantu, jog ES tokio tyrimo, kuriame iki smulkmenų būtų apžvelgtas ir įvertintas merkelių, macronų, šrioderių elgesys, – niekad nebus. Nebus tyrimo todėl, kad šiandieninė ES nesugeba atlikti rimtų darbų. Nesugeba pažvelgti į save priekabiai. Temoka gyventi šiltnamio sąlygomis. Susigriebia tik tuomet, kai jau šaukštai – po pietų…

O juk mūsų laukia dar vienas rimtas tyrimas, kurio Briuselis su Strasbūru, įtariu, vėl pabijos imtis. Omenyje turiu analizę, kaip Vakarai tiekia ginklus narsiai besiginančiai Ukrainai. Dabar, kai visoje Ukrainoje griaudėja smarkūs mūšiai, toks tyrimas – neįmanomas. Neįmanomas vien todėl, kad agresoriui neišduotume karinių planų, paslapčių. Bet kai Ukraina išstums okupantus iš visų savo teritorijų, įskaitant ir Krymą, tada norėtųsi žinoti, kokios šalys siuntė ukrainiečių kariams toliašaudžių, galingų vamzdžių, o kurios tik apsimetė besiruošiančios siųsti karines siuntas.

Džo Baidenas. Joe Bidenas. EPA – ELTA nuotr.

Tokia analizė verkiant reikalinga, kadangi šiandien viešojoje erdvėje – šimtai skirtingiausių vertinimų. Pradedant tuo, jog Vakarai tiekia ginlų Ukrainai tiek, kad ji tik laikytųsi paviršiuje, nepajėgdama įtikinamai laimėti, baigiant pareiškimais, jog ES ir JAV dovanoja viską, ko reikia Kijevui, tik korupuoti ukrainiečiai neva nesugeba ja deramai pasinaudoti. Žodžiu, klausimų šia sudėtinga tema, – daugiau nei atsakymų. Pavyzdžiui, kodėl Ukrainai vis dar tiekiami ginklai, galintys skraidinti sviedinius vos kelis šimtus kilometrų, kai Rusija pajėgi ukrainiečių miestus ir gyvenvietes apšaudyti dviejų tūkstančių kilometrų atstumu? Kitas klaustukas – kodėl amerikietiška parama Ukrainai ženkliai mažesnė, nei ji buvo suteikta Afganistanui? Ukraina ponams Vašingtone ne tokia strategiškai svarbi kaip Afganistanas?

Ypač įdomi intriga – dėl amerikietiškojo lendlizo. Vieni tvirtina, jog lendlizas privalėjo įsigalioti tą pačią akimirką, kai specialųjį įstatymą gegužės 9-ąją pasirašė JAV prezidentas Joe Bidenas. Kiti teigia, jog ypač sunkios amerikietiškųjų ginklų siuntos keliaus į Ukrainą nuo spalio 1-osios. Iki spalio pradžios – vos kelios dienos. Tada ir pamatysime, su kuo valgomas amerikietiškasis lendlizas.

Kita keista tema – JAV Atstovų rūmų pirmininkės Nancy Pelosi vizitas į Armėnija. Kad aukšto rango Amerikos politikė atsibeldė į Jerevaną – nieko keisto. Su Armėnijos premjeru Nikolu Pašinianu yra apie ką pašnekėti. Armėnijos premjerą derėtų pakamantinėti, kada gi jis ims gerbti teritorinio vientisumo principus, grąžindamas Azerbaidžanui visas prieš tris dešimtmečius neteisėtai užgrobtas žemes, kada liausis flirtavęs su Rusijos prezidentu V.Putinu? Bet ši ponia, remiantis ELTA pranešimais, sekmadienį pasmerkė naujausias Azerbaidžano atakas prieš Armėniją, pavadindama jas neteisėtomis. Esą tai oficialusis Baku pažeidžia Armėnijos suverenitetą.

Nancy Pelosi. EPA-ELTA nuotr.

Ar ponia N. Pelosi nieko nesupainiojo? Juk tai Armėnija 1992 – 1994-aisiais okupavo Karabachą, išvydama iš šio regiono visus azerbaidžaniečius. Tai pripažįsta visas pasaulis. Karabachas – ne Armėnija, tai – Azerbaidžanas. Azerbaidžanas tris dešimtmečius kantriai laukė Vakarų pagalbos, kad šie įkalbėtų armėnų separatistus taikiai pasitraukti iš svetimų žemų. Deja, armėnų okupantai savo noru nepasitraukė, o JAV ir Europos diplomatai niekaip nepadėjo Azerbaidžanui atkurti teritorinio vientisumo. Kaip įpasta, aprisibojo gražiais pliurpalais apie taiką, pagarbą teisei, įstatymo viršenybę. Elgėsi taip, tarsi skatintų armėnų separatistus dantimis ir nagais įsikibti į svetimas žemes.

Tad kas čia keisto ir smerktino, kad 2020-ųjų rudenį Azerbaidžanas jėga susigrąžino didžiąją dalį Karabacho, o šių metų rugsėjo 12-14 dienomis piktai atsakė į armėniškas karines provokacijas (Armėnija pirmoji apšaudė Azerbaidžano kariškius; ji vis dar nepripažįsta Azerbaidžano teritorinio vientisumo; ji vis dar nepateikia žemėlapių, kur kokios žemės užminuotos, be to, ėmėsi minuoti pėstininkų minomis naujas savo žinioje laikomas azerbaidžanietiškas teritorijas).

Karabachas – tai Azerbaidžano žemė

Armėniškasis ponios N.Pelosi akibrokštas pavojingas dar ir todėl, kad, vadovaudamiesi jos logika, turime pasmerkti Ukrainą, ginklu ginančią savas teritorijas.

Beje, atidžiai perklausiau, ką apie 2022-ųjų rugsėjo viduryje kilusius Armėnijos – Azerbaidžano susirėmimus politikai kalbėjo Jungtinių Tautų specialiame posėdyje. Graudu klausytis, liūdna žiūrėti. Ten – vien abstrakčios kalbos: susirūpinę jėgos eskalacija, atidžiai stebi, kas vyksta, ragina abi puses sėsti prie derybų stalo, tvirtina, jog visus ginčus privaloma narplioti taikiomis priemonėmis. Galimybė abstrakčiai padiskutuoti apie taikos privalumus buvo suteikta net Rusijos Federacijos atstovui…

2022.09.19; 11:00

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir naikintuvai

Gintaras Visockas

Šių metų balandžio pradžioje „The Boston Globe“ apkaltino proarmėniškus lobistus JAV Kongrese, kad šie, talkindami Armėnijai, talkina tuo pačiu ir Rusijai. Nes Jerevanas visuomet bičiuliavosi ir tebesibičiuliauja su Kremliumi nepaisant karts nuo karto pasitaikančių trinčių.

Omenyje turimas Polo Anuzio straipsnis, kuriame klausiama, kodėl JAV Kongreso atstovai remia prorusišką separatistinę respubliką. Būtent toks straipsnio pavadinimas.

Beje, kai kalbama apie „prorusišką separatistinę respubliką“, dažniausiai omenyje turimi dariniai, kuriuos Kremlius dirbtinai, naudodamas grubią karinę jėgą, įkūrė Ukrainos teritorijoje -Donbaso ir Luhansko regionuose.

Polas Anuzis – asociacijos 60 Plus prezidentas, Pagyvenusių žmonių asociacijos vadovas, buvęs Respublikonų partijos Mičigano valstijoje pirmininkas. Dar labai svarbu – jis yra lietuvių kilmės.

Tikrasis Armėnijos veidas. Jerevanas. Rusijos agresiją prieš Ukrainą palaikantys mitinguotojai

Sakydamas „prorusiška separatistinė respublika“ teksto autorius P. Anuzis šį sykį turėjo omenyje ką kitą. Jis kalbėjo apie Karabachą, kurį iš Azerbaidžano 1992 – 1994 jėga atėmė Rusijos remiama Armėnija ir šį Azerbaidžanui priklausantį regioną tebevadina Arcahu (per 2020-ųjų rudens karinę kampaniją Azerbaidžanas, padedamas Turkijos, susigrąžino apie tris ketvirtąsias šios teritorijos ir linkęs kuo greičiau atsiimti visas likusias). P. Anuzis kritikuoja į Kongreso žvalgybos komitetą nuo Kalifornijos išrinktą Adamą Šiffą, kuris rūpinosi, jog Amerika Azerbaidžano teritoriją užgrobusiems armėnų separatistams, būtent separatistams, iš valstybės biudžeto atseikėtų gražaus pinigėlio. Šią savo idėją A. Šiffas stūmė drauge su kongresmenais Frenku Pallone ir Džeku Špeieriu iš Demokratų partijos.

Teksto autorius tvirtina suprantąs A. Šiffą. Jis išrinktas Kalifornijoje, kur gausi ir įtakinga armėų diaspora. Jis gali teisintis, esą tiesiog atlieka pareigą savo rinkėjams. Bet bandymai nors vienu doleriu paremti vadinamąjį Arcahą, tai tas pats, kaip finansiškai remti apsišaukėles Donbaso ir Luhansko liaudies respublikas. Tai tas pats, jei kongresmenas Šaltojo karo metais, kai Lietuva kentė sovietų okupaciją, būtų prašęs pinigais paremti Lietuvos socialistinę respubliką, t.y. Lietuvą užgrobusius sovietų okupantus.

Laimė, separatizmą remiantis projektas neįtrauktas į darbotvarkę. Tačiau pasirodė švelnioji versija. Jei negalima atseikėti tiesiogiai Karabachą išlaikyti savo įtakos zonoje siekiantiems armėnų separatistams, tai gudraujama 45 milijonus dolerių skirti separatistus remiančiai Armėnijai, ir dar 2 milijonus dolerių skirti  Karabacho teritorijos išminavimui, nors patys armėnų separatistai jį ir užminavo.

Prie Rusijos ambasados Jerevane – antiukrainietiškas mitingas

P. Anuzis primena: kai Europos Taryba liepė Rusijai sustabdyti veržimąsi į Ukrainą, Armėnijos atstovas nepalaikė šio Europos reikalavimo. Armėnijoje – net dvi karinės rusų bazės, pagal sutartis įsikūrusios ilgam. Kai Kazachstane kilo neramumai, oficialusis Jerevanas rūpinosi, kad KSSO (Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija, kur pirmuoju smuiku griežia Kremlius) pajėgos įžengtų į Kazachstaną ir ten gintų Rusijos interesus. Neleistina užmiršti: Rusija finansavo JAV esančias armėnų organizacijas, kad šios amerikiečius kiršintų su turkais (Turkija – NATO narė). Niekam ne paslaptis, jog 1970 – 1980 metais KGB finansavo armėnų teroristinę organizaciją „Dašnakcutiun“. O kur dar žinia, jog Armėnija perdavė Rusijai keturis savo naikintuvus drauge su lakūnais, kad šie skristų bombarduoti Ukrainos?

Laimė, armėnų lobistai Amerikoje sulaukia vis daugiau rimtų klausimų.

Parengta pagal užsienio spaudos pranešimus

2022.04.06; 10:20

Prie Rusijos ambasados Jerevane – antiukrainietiškas mitingas

Prie Rusijos ambasados Jerevane pastato kovo 14-ąją buvo surengtas mitingas, kurio dalyviai palaikė Rusijos agresiją prieš Ukrainą.

Susirinkę vyrai, jų būta per 200, pareiškė pasiruošę kovoti prieš Ukrainą rusų kariuomenės gretose. Susirinkusieji šūkavo, kad Rusija – strateginė Armėnijos partnerė, kad armėnai palaiko Kremlių, kad trokšta kuo greičiau išvykti į frontą.

Mitinguotojai rankose laikė Rusijos ir Armėnijos vėliavas. Jie taip pat įteikė laišką Rusijos ambasados darbuotojams. Laišką pasirašiusieji reikalavo, kad Maskva juos kuo greičiau išsiųstų į Ukrainą kariauti prieš ukrainiečius.

Parengta pagal Sputnik Armenia

2022.03.14; 20:00

Jūsų dėmesiui – Bodrooo News kanale parodytas 53 minučių trukmės videointerviu su armėnų intelektualu Oniku Kardašu. Alberto Isakovo kalbinamas Onikas Kardašas pasakoja apie dašnakų nusikaltimus Karabache, svarsto, iš kur kyla jų neapykanta musulmonams, kodėl armėnų separatistai, kariaudami su Azerbaidžanu dėl Karabacho, rėmėsi Rusijos pagalba…

Slaptai.lt manymu, interviu – labai įdomus ir vertingas. Mat apie armėnų nacionalistinių, separatistinių, teroristinių grupuočių nusikaltimus pasakoja ne azerbaidžanietis, ne turkas, o armėnas.

Tai: 1-oji interviu dalis. Interviu – rusų kalba. Rytoj bus paskelbta 2-oji dalis.

2022.03.01; 14:00 

Armėnijos prezidentas Armenas Sarkisianas. EPA – ELTA nuotr.

Jerevanas, sausio 23 d. (AFP-ELTA). Armėnijos prezidentas Armenas Sarkisianas sekmadienį paskelbė apie savo atsistatydinimą, nes turėdamas iš esmės simbolines galias negali paveikti šalies politikos krizės metu, praneša AFP.
 
„Apie tai labai ilgai svarsčiau ir nusprendžiau atsistatydinti po ketverių aktyvaus darbo metų prezidento poste. Prezidentas neturi reikiamų svertų, kad galėtų daryti įtaką svarbiausiais klausimais valstybei ir tautai tiek užsienio, tiek vidaus politikoje“, – pareiškė A. Sarkisianas.
 
Karolis Broga (AFP)
 
2022.01.24; 05:00

Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas trečiadienį pareiškė, kad Armėnija yra pasirengusi surengti diskusijas dėl santykių atkūrimo su Turkija, ilgalaike buvusios sovietinės šalies prieše.
 
Armėnija ir Turkija niekada neužmezgė diplomatinių santykių, abiejų šalių bendra siena uždaryta nuo praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio. Santykiai įtempti dėl masinių armėnų žudynių per Pirmąjį pasaulinį karą Osmanų imperijoje, Armėnija reikalauja, kad šie žiaurumai būtų pripažinti genocidu. Neseniai jie dar labiau pablogėjo dėl Turkijos paramos Azerbaidžanui, pernai kariavusiam trumpą, bet žiaurų karą su Armėnija dėl ginčijamo Kalnų Karabacho regiono kontrolės.
 
N. Pašinianas trečiadienį pareiškė, kad naujausi Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano komentarai suteikia „galimybę pokalbiui dėl santykių sureguliavimo“. „Mes pasiruošę tokiai diskusijai“, – sakė jis ministrų kabineto posėdyje.
 
R. T. Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.

R. T. Erdoganas praėjusį mėnesį sakė, kad Ankara pasirengusi normalizuojant ryšius su Armėnija, jei Jerevanas „pareikš savo pasirengimą judėti šia linkme.“
 
Armėnija ir Turkijos sąjungininkė Azerbaidžanas kariavo šešių savaičių karą dėl ginčijamo Kalnų Karabacho regiono, per jį žuvo maždaug 6500 žmonių. Rusijai tarpininkaujant buvo sudarytos paliaubos, tačiau Jerevanas turėjo atsisakyti dešimtmečius valdytos teritorijos.
 
N. Pašinianas trečiadienį pabrėžė regioninių transporto jungčių atidarymo svarbą ir sakė, kad „mūsų regioną reikia paversti kryžkele, jungiančia Vakarus ir Rytus, Šiaurę ir Pietus.“ 2009 m. Armėnija ir Turkija pasirašė santykių normalizavimo sutartį, kuri būtų atvėrusi bendrą sieną. Tačiau Jerevanas niekada sutarties neratifikavo, o 2018 m. nutraukė procesą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA (Viljama Sudikienė)
 
2021.09.09; 08:45

Armėnijos parlamente – grumtynės. Youtube.com

Rugpjūčio 25-oji – įsimintina Armėnijai. Tądien šioje šalyje kilo net dvejos peštynės. Tai būta ypatingų muštynių: grūmėsi ne policija ir riaušininkai, kumščiavosi Armėnijos politikai.

Net dvejos muštynės

Kaip praneša Reuters ir APA, armėnų deputatams nepavyko parlamente surengti rytinio posėdžio. Opozicija ir valdantieji vienas kitą užgauliojo, stumdė, mėtė plastmasinius buteliukus su mineraliniu vandeniu. Rytinė sesija buvo nutraukta, posėdžiui vadovavęs pirmininkas nedelsiant paskelbė pertrauką.

Antrosios muštynės įsiplieskė, kai Ekonomikos reikalų komiteto vadovas, opozicijos frakcijai „Armėnija“ priklausantis parlamentaras Vagė Akopianas kalbėjo iš tribūnos. Jis, pavyzdžiui, sakė: „Ilgai negalėsite maitinti liaudies programa, sudaryta iš populizmo, malonių žodžių, tostų ir šūkių“. Kažkam iš salės nemandagiai replikavus, minėtas V. Akopianas agresyviai puolė įžeidėjo link. Tada oponentai jį stumtelėjo, kyštelėjo koją. Apstumdytą V. Akopianą gynė kolegos, pagalbon pasitelkti kumščiai.

Armėnijos parlamente – muštynės. ArmLur.am; delfi

Nesusipratimai kilo ir tuomet, kai, remiantis Reuters pranešimais, valdančiosios frakcijos „Pilietinis susitarimas“ narys Aikas Sargsianas viešai ir garsiai iš tribūnos „išdavikais“ pakrikštijo visus gynybos ministrus, kuriems neva vadovaujant kariniams reikalams „už pinigus buvo atleidžiami nuo tarnybos šauktiniai“.

Svaidė vienas į kitą plastikinius buteliukus

Po šių pareiškimų į žodinę dvikovą temperamentingai nėrė buvęs gynybos ministras Seiranas Oganianas: į A. Sarkisianą jis sviedė plastikinį butelį. Tada ir kiti parlamento atstovai ėmė mėtyti vieni į kitus net ir sunkius, kietus daiktus, ne tik plastikinius buteliukus.

Parlamento pirmininkas Alenas Simonianas turėjo dar sykį nutraukti posėdį. Saugumo pareigūnai suskubo atsistoti tarp besimušančiųjų. Parlamento posėdžiui vadovavęs politikas įsakė kuo greičiau nutraukti transliaciją – kad kuo mažiau dvikovos vaizdų patektų į spaudą. Tačiau kai kurie kadrai, kuriuos pavyko nufilmuoti, išties … graudžiai juokingi, nedarantys garbės nė vienai pusei. Parlamentarams kaip paaugliams muštis parlamente – kokia čia garbė, koks čia vyriškumas?

Armėnijos parlamente – net dvejos muštynės. ArmLur.am; delfi

Beje, Armėnijos parlamento darbas buvo sutrukdytas ir antradienį, kai premjeras Nikolas Pašinianas rėžė ugningą kalbą, o jo apsauga jį vos apsaugojo nuo įtūžusios opozicijos. Šios trinties kaltininkė – opozicinės frakcijos „Turiu garbės“ deputatė Ana Mkrtčian, mat trukdė premjerui kalbėti laidydama replikas. O parlamento vadovui pareikalavus nutilti arba palikti posėdžių salę – nepakluso reikalavimams.

Žinoma, muštynės parlamentuose – ne toks jau retas reiškinys. Kadaise muštasi Ganos, Bolivijos, Ukrainos, Moldovos, Gruzijos, Taivano, Turkijos parlamentuose. Tad Armėnija – ne išimtis.

Armėnijos parlamente kadaise neš šaudyta

Tačiau jei jau kalbame apie muštynes Armėnijos parlamente, prisiminkime kur kas kruvinesnius, žiauresnius įvykius: kas ten nutiko 1999 metų spalio 27-osios vakarą? Tądien Armėnijos parlamente buvo surengta Nacionalinio Susirinkimo deputatų ir Vyriausybės narių diskusija. Apie 17 valandą į posėdžių salę įsiveržė penki automatais Kalašnikov ginkluoti asmenys ir pradėjo šaudyti į Ministrų kabineto vadovus. Išpuolio metu nušauti aštuoni politikai: Armėnijos premjeras Vazgenas Sargsianas, parlamento pirmininkas Karenas Demirčianas, parlamento pirmininko pavaduotojai Jurijus Bašnianas, Rubenas Mironianas, Svarbių reikalų ministras Leonardas Petrosianas, parlamento deputatai Genrikas Abramianas, Armenak Armenakianas ir Mikaelas Kotanianas. Nuo užpuolikų paleistų kultų nukentėjo dar apie 30 asmenų, tuo metu buvusių pagrindinėje Armėnijos parlamento salėje.

Kas tas Nairi Hunanyanas

Teroristas Nairi Unanianas

Šiam išpuoliui vadovavo Nairi Unanianas. Jam talkino brolis, dėdė ir dar du vyrai. N.Unanianas ir jo sėbrai tvirtino, kad jie save laiko patriotais, nusprendusiais drastišku būdu likviduoti tuos Armėnijos politikus, kurie Armėniją stumia į katastrofą. Jie tvirtino padedantys armėnų tautai atsikvošėti – atsikratyti armėnų kraują siurbiančių niekšiškų politikų. O tokiais anuomet galėjo būti laikomi tie, kurie Armėniją vedė į NATO ir ES arba siekė draugiškų santykių su Azerbaidžanu ir Turkija Tokių pareiškimų būta.

Beje, užpuolio vadeiva N.Unanianas vėliau tardytojams tvirtins, esą jie troško nušauti tik tuometinį Armėnijos premjerą. Kiti nušauti bei sužeisti – netyčia, per klaidą.

Užpuolikų likimas – nepavydėtinas. Nors jie ir paėmė įkaitais apie 50 žmonių, reikalavo teisės per Armėnijos televiziją paskelbti politinį pareiškimą bei sraigtasparnio, kuriuo galėtų pabėgti, kitą dieną, t.y. spalio 28-ąją, suimtuosius jie paleido, patys pasidavė. Į Jerevaną permestų Armėnijos karinių pajėgų bei iš Rusijos skubiai atskridusio antiteroristinio būrio paramos neprireikė.

Spalio 30 – 31 dienomis Jerevane laidojo nušautus politikus. Laidotuvėse Jerevane dalyvavo tuometinis Rusijos premjeras Vladimiras Putinas. Iškalbinga detalė?

Svarbu pastebėti ir tai, kad Armėnijos teisėsauga užuolikus traktavo kaip teroristus, jėga siekusius nuversti teisėtą valdžią. Jų nusikaltimus tyrė vyriausiasis karinis Armėnijos prokuroras Gagikas Džangirianas. Tyrimas baigtas ir perduotas teismui 2000 metų liepos mėnesį. 2003-ųjų gruodžio mėnesį visi penki skerdynes Armėnijos parlamente surengę smogikai nuteisti kalėti iki gyvos galvos.

Ko iš tiesų siekė smogikai?

Seržas Sargsianas buvo visiškai priklausomas nuo Vladimiro Putino. Karikatūra

Apklausų metu jie pasakojo siekę Armėnijai gero, be to, veikė niekieno nei įtakojami, nei verčiami. Suprask – jie patys sugalvojo ir patys realizavo užpuolimo planą.

Daug kas Armėnijoje iki šiol mano, kad šauliai žudynes surengė tam, kad savo politines pozicijas sustiprintų tuo metu Armėnijos prezidentu buvęs Robertas Kočarianas bei tuometinis Armėnijos nacionalinio saugumo ministras Seržas Sargsianas, kaip jau paminėta, kietos politikos Kalnų Karabacho klausimu šalininkai (nenorėję grąžinti Azerbaidžanui okupuoto Kalnų Karabacho).

Ir iš tiesų, po 1999-ųjų spalio 27-osios skerdynių tiek R.Kočarianui, tiek S.Sargsianui tikrai pavyko sustiprinti savo valdžią. Jėgos, siekusios ieškoti kompromisų su Azeraidžanu, troškusios Azerbaidžanui grąžinti bent dalį Kalnų Karabacho, buvo nustumtos į šalį.

Parengta pagal užsienio spaudos pranešimus

2021.08.26; 06:00

G. Nausėda priėmė Armėnijos ambasadoriaus A. Martirosjano skiriamuosius raštus. Prezidentūros nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda priėmė Armėnijos ambasadoriaus Armeno Martirosjano skiriamuosius raštus.
 
Susitikimo metu prezidentas ir naujasis Armėnijos ambasadorius aptarė dvišalius Lietuvos ir Armėnijos santykius ir jų plėtojimo perspektyvas, taip pat sekmadienį įvykusius parlamento rinkimus. Šalies vadovas pareiškė viltį, kad rinkimai padės išspręsti krizę šalies viduje ir tęsti demokratinių reformų darbotvarkės įgyvendinimą.
 
Prezidentas patvirtino, kad Lietuva siekia toliau gilinti dvišalius santykius su Armėnija ir yra pasirengusi dalytis patirtimi teisės viršenybės, demokratinių reformų ir ekonomikos srityse, Armėnijai siekiant suartėjimo su Europos Sąjunga.
 
Pasak šalies vadovo, gilesnis Armėnijos ir ES bendradarbiavimas padėtų šaliai įtvirtinti demokratinius pokyčius ir skatintų pažangą įgyvendinant reformas. „ES ir Armėnijos visapusiškos ir tvirtesnės partnerystės susitarimas yra tvirtas pagrindas tolesniam reformų įgyvendinimui“, – susitikime sakė prezidentas.
 
A. Martirosjanas diplomatinę karjerą pradėjo 1999 m. Armėnijos užsienio reikalų ministerijoje, prieš atvykdamas į Lietuvą buvo ambasadoriumi Indijoje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.06.22; 00:01

Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Gintaras Visockas

Dabar, pasibaigus Lietuvos užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio vizitui į Pietų Kaukazą, galima brėžti keletą atsargių pastebėjimų. Be abejonės, vizito būta svarbaus. Aplankytos net trys valstybės: Armėnija, Sakartvelas (Gruzija) ir Azerbaidžanas. Ar nepadaryta klaidų? Oficialiame Lietuvos užsienio reikalų ministerijos puslapyje skelbiami šie informaciniai pranešimai: „Ministras G.Landsbergis: tikime, jog Armėnija liks demokratinių reformų kelyje“, „Armėnijoje inauguruota „Lietuvos giraitė“, „Ministras G.Landsbergis: raginu visas Sakartvelo politines jėgas sutelkti reformoms“ ir „Ministras G.Landsbergis: Lietuva suinteresuota glaudesniais ES ir Azerbaidžano ryšiais“.

Visi ketinimai – solidūs, viltingi, prasmingi, pagirtini. Nė menkiausio priekaišto. Kas galėtų piktintis raginimais išlikti demokratiškais, įgyvendinti reformas, rimčiau bendradarbiauti su Europa?

Tėra vienas įtarimas – kodėl Lietuvos diplomatijos šefo kelionės į Pietų Kaukazą organizuotos balandžio pabaigoje – būtent tuo metu, kai Armėnija mini tragiškus 1915-ųjų įvykius? Esama įtarimų, kad tokiu subtiliai paslėptu būdu oficialusis Vilnius pareiškė ypatingą paramą Armėnijai ir tuo pačiu vylėsi per daug nesuerzinsiąs NATO sąjungininkės Turkijos. Tačiau kad ir kaip slėpsi ylą, ji vis tiek išlindo iš maišo. Lietuvos užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas balandžio pabaigoje su oficialiu vizitu viešėjo Jerevane. Atskrido į Jerevaną ne ilsėtis. Oficialus LR URM.lt puslapis byloja: „Viceministras M.Adomėnas dalyvavo Armėnų Genocido 106-ųjų metinių minėjime“. Viešojoje erdvėje gausu nuotraukų, bylojančių, kaip viceministras M.Adomėnas prie paminklo padeda vainiką. Dar prisiminkime, jog G.Landsbergio viešnagė Pietų Kaukaze pradėta nuo Armėnijos, kad G.Landbergis Lori regione Armėnijoje padėjo sodinti „lietuviškąją giraitę“, – ir turėsime išsamų paveikslą, kuria linkme brėžiami svarbiausi lietuviškieji akcentai.

Seimo narys Mantas Adomėnas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Žinoma, galima dar prisiminti, jog balandžio pabaigoje tragiškus 1915-ųjų įvykius tuometinėje Osmanų imperijoje „armėnų genocidu“ pavadino net naujasis JAV prezidentas – Džo Baidenas (Joe Bidenas). Tad Lietuva tiesiog žingsniuoja sąjungininkės Amerikos praminti keliu. Ji neva neturinti kito pasirinkimo

Ir vis tik tiesa turėtų būti pati svarbiausia, svarbesnė net už politines intrigas. Lietuva – maža, silpna, ji, skirtingai nei didžiosios, galingosios šalys, neturi privilegijos elgtis neteisingai – tiesą paminti vardan politinių interesų. Jei mes neieškosime tiesos ir teisingumo visur ir visada, negalėsime reikalauti tiesos ir teisingumo iš kitų, jei patys pateksime į bėdą.

O tiesa štai kokia: „Nei JAV prezidentas, nei Amerikos Kongresas, nei Jerevanas neturi teisino pagrindo 1915-uosius vadinti genocidu“. Tai – ne mano žodžiai. Taip tvirtina JAV konstitucinės ir tarptautinės teisės ekspertas, buvęs JAV prezidento Ronaldo Reigano patarėjas Briusas Feinas (Bruce Fein). Slaptai.lt skelbia šio JAV teisininko interviu, duoto vienai Amerikos televizijai, vertimą į lietuvių kalbą.

Bruce Fein, buvęs JAV prezidento Ronaldo reigano patarėjas teisės klausimais

Kalbinamas teisininkas Bruce Fein, kuris yra konstitucinės ir tarptautinės teisės specialistas. Nors JAV kongresas jau pripažįsta 1915 įvykius genocidu, kodėl yra svarbu, kad prezidentas Džo Bidenas taip pat tą viešai paskelbė? Ar dėl to bus teisinių pasekmių?

Bruce Fein, konstitucinės ir tarptautinės teisės specialistas, duoda interviu

Ne, tai neturi teisinės svarbos. Tai – politinis pareiškimas. Bidenas, kongresas ir armėnai neturi teisinio pagrindo 1915-uosius vadinti genocidu. Genocido konvencija, įsigaliojusi 1951 m, prieš 70 metų, 9 straipsnyje pažymi, kad bet koks ginčas dėl genocido buvimo turi būti perduotas tarptautiniam Hagos teisingumo teismui. Armėnai turėjo galimybę 70 metų pateikti savo kaltinimus Hagos teismui – organizacijai, kuri nėra politizuota ir nepriima politinių dovanų. 70 metų tylos iš Armėnijos pusės. Kadangi teisiniu požiūriu iš to bylos neparengsi, jie griebėsi politinių dovanų ir politinės galios, kad sulauktų politinių pareiškimų. Aš neabejoju, kad ponas Bidenas tikrai nesiėmė jokio rimto teisinio tyrimo dėl to, ką reiškia genocido konvencija, kokie yra genocido elementai, kas įvyko 1915 m. Ar jis kada nors skaitė Europos žmogaus teisių teismo sprendimą, kuriame teigiama, kad niekada nebuvo patvirtintas armėnų genocidas, kad 1915 metų įvykiai niekur niekada nepatvirtinti kaip genocidas. Aš manau, būtų buvę protinga ponui Bidenui paraginti Armėniją pasinaudoti savo teise į 9-ąjį straipsnį. Tarptautinis teisingumo teismas laukė 70 metų, kad Armėnija kreiptųsi į teismą, pateikdama savuosius argumentus. Deja, mes žinome, kad politikai yra motyvuoti politiniais motyvais, tačiau jie nėra motyvuoti išsiaiškinti istorinius faktus. Tai, deja, yra nuolatinis politizavimas, kuris nutolins šį reikalą nuo sprendimo. Genocidas vadintinas pačiu baisiausiu nusikaltimu, tad kodėl oficialusis Jerevanas turimos medžiagos neperduoda tarptautiniam teisingumo teismui? 70 metų – užtektinai ilgas laikotarpis pareikšti savąsias pretenzijas. Kitas dalykas, ne mažiau svarbus, Justin Mc Carthy yra klausęs Armėnijos, kodėl jūs laikote savo archyvus uždarytus? Jeigu turite bylą, kurios įrodymams reikalingi archyvai, kodėl laikote juos uždarytus? Taip pat akivaizdi Bideno veidmainystė, kai jis sako, viena vertus, yra genocidas, bet, kita vertus, Armėnija ir Turkija turėtų susitikti ir išspręsti nesutarimus. Bet jis juk jau išsprendė bylą jiems dar nesusitikus! Jis jau pasakė, kad yra Armėnijos pusėje. Kodėl Armėnija turėtų atiduoti tai, ką Bidenas jau davė jai?

Jūs šia tema parašėte kelis straipsnius. Kokia jūsų asmeninė nuomonė dėl 1915 m. įvykių?

Visų pirma, aš manau, kad negalime pilnai pritaikyti genocido elementų, aprašytų Genocido konvencijoje veiksmams, kurie vyko prieš suformuluojant konvenciją. Netgi genocido terminas bendrinėje kalboje atsirado tik 1943 m. Taigi negalima įstatymo dėl genocido taikyti atgalios – 1915-iesiems metams.

Taip pat neįmanoma įrodyti, kad Turkijos valstybė anuomet norėjo sunaikinti dalį ar visus armėnus, nes jie buvo būtent armėnai. Pasinaudokime pačių armėnų teiginiais Paryžiaus taikos konferencijoje 1919 m. vasario 26 d. Ten armėnai nuolat kartojo: kilus karui mums buvo sultono pasiūlyta autonomija manais į ištikimybę; mes ją atmetėme, tapome kovotojais ir Turkijos priešais. Atminkite, šie armėnai buvo osmanų piliečiai, tad iš esmės jie pasirinko išdavystę. Jie apibūdino save Paryžiaus taikos konferencijoje kaip kovotojus. Jie pareiškė konferencijoje, kad osmanų turkų žuvo tiek pat kiek osmanų armėnų. Karas yra pragaras – kaip sakė mūsų garsusis generolas William Tecumseh Sherman. Tai nebuvo toks atvejis, kaip žydai ir holokaustas. Joks nacis nemirė Aušvice. Čia gi abi pusės kentė siaubingame kare. Aš tikiu kad yra didelis panašumas su mūsų pačių pilietiniu karu prieš konfederacines Amerikos valstijas. Pietinės valstijos norėjo atsiskirti, nors neturėjo tokios teisės. Jie apšaudė Fort Sumter. Kilo baisus pilietinis karas. Šimtai tūkstančių žuvo, bet niekas nesiūlė to vaidinti genocidu. Jie siekė politinio tikslo – nepriklausomybės. Kilo karas ir pietūs pralaimėjo. Pietiečiai buvo nedelsiant apkaltinti išdavyste, o sąjunga nebuvo apkaltinta genocidu.

Osmanų armėnai siekė tokio paties atsiskyrimo nuo osmanų, kaip ir konfederatų valstijos, tikėdami, kad, pasibaigus karui, gaus nepriklausomybę. Jų siekis nebuvo sėkmingas, Paryžiaus taikos konferencija nesuteikė jiems nepriklausomybės, bet tai buvo jų tikslas. Todėl aš netikiu, remdamasis pačių armėnų argumentais, kad yra įrodymų, jog turkai ketino sunaikinti armėnus dėl to, kad jie buvo armėnai. Žudynės buvo dėl to, kad armėnai susidėjo su turkų priešais karo metu, jų siekis buvo politinė nepriklausomybė. Kai genocido konvencija buvo rengiama, grupės naikinimas dėl jos politinio požiūrio buvo svarstomas kaip draudžiama kategorija, tačiau atmestas. Tai reiškia, kad žudynės (aš nesakau, kad nebuvo kitų įstatymų pažeidimų) politiniais tikslais, pavyzdžiui, siekiant nepriklausomybės, akivaizdžiai nėra genocidas.

Tad kokie yra Turkijos variantai, kaip jai toliau elgtis ir teisiškai atsakyti?

Manau, jog yra galimybė, kad Turkija, nieko nelaukdama, galėtų pati kreiptis į tarptautinį teisingumo teismą dėl 9-ojo straipsnio, sakydama, kad mus žeidžia melagingi kaltinimai dėl genocido, bei pateikti išteisinančius argumentus. Armėnija gi turėjo progą pateikti savo bylą, kad tai buvo genocidas. Tokiu atveju jau būtume turėję teisiškai išspręstą klausimą, kurį būtų galima pašalinti iš politikos.

Konstitucinės ir tarptautinės teisės specialistas Bruce Fein priekaištauja JAV prezidentui Joe Bidenui

Akivaizdu, kad armėnai yra puikiai prisitaikę manevruoti Amerikos politinėje sistemoje. Palenkti politikus į savo pusę dovanomis ir kitais būdais. Jei išliksite politinėje atmosferoje, be nešališko tribunolo Turkijos šansai yra labai maži. Tai galima ištaisyti. Aš dirbu su grupe Jungtinėse Valstijose vadinama Turkish Anti-defamation alliance (Turkijos kovos su šmeižtu aljansas). Jie bando sukurti švietimo programą apie tai, kas yra genocido įstatymas, kokie yra armėnų kaltinimai. Kad galėtume pateikti bylą, kuri yra sisteminga, atmesdami silpnus argumentus, pavyzdžiui, esą armėnai buvo skerdžiami dėl to, kad yra armėnai ir atmetant faktą, kad esą buvo priešai, siekiantys politinės nepriklausomybės.

Priežastis, kodėl reikia pasitikėti einant į teismą, yra artimiausias tribunolas, sprendęs šį klausimą – Europos žmogaus teisių teismo, kurio narė Armėnija yra, o Turkija ne. Teismas teigė, kad niekada nebuvo įrodyto armėnų genocido. Tai istorinė problema, į kurią negalima atsakyti galutinai. Ir tai aš siūlau apsvarstyti. Tai buvo politinėje erdvėje per ilgai. Šie genocido klausimai turi būti sprendžiami tarptautiniame teisingumo teisme, o ne politikos koridoriuose, kur visada yra užslėptų motyvų.

https://www.youtube.com/watch?v=pRqZVqoj_nM

Slaptai.lt redakcijos prierašas.

Ką į šiuos Bruce Feino argumentus atsakys Lietuvos užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas? Gal šie argumentai M.Adomėnui nežinomi? Kaip elgsis Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, jei Turkija po M.Adomėno vojažo atsisakys savo naikintuvais saugoti Baltijos šalių oro erdvę, siųsti savo karius Baltijos šalių gynybai nuo galimos Rusijos invazijos?

2021.05.03; 09:45

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA-ELTA nuotr.

Pirmadienį Armėnijos parlamento deputatai specialiame posėdyje neišrinko laikinojo ministrų kabineto vadovo Nikolo Pašiniano premjeru, kad šalyje būtų surengti pirmalaikiai rinkimai.
 
„Už N. Pašiniano išrinkimą balsavo 1 deputatas, prieš – 3, susilaikė 75. N. Pašinianas neišrinktas ministru pirmininku“, – pranešė parlamento vadovas Araratas Mirzojanas.
 
Kaip praneša „Interfax“, valdančioji frakcija „Mano žingsnis“ susilaikė nuo balsavimo, opozicinė frakcija „Klestinti Armėnija“ posėdyje nedalyvavo, o opozicinė frakcija „Šviesioji Armėnija“ balsavo prieš.
 
Manoma, kad antrasis parlamento posėdis, skirtas naujojo šalies premjero rinkimams, įvyks gegužės 10 d. Jeigu deputatai vėl nepritars N. Pašiniano kandidatūrai, tai parlamentas bus paleistas, o prezidentas Armenas Sarkisianas paskirs pirmalaikius rinkimus, kurie, kaip anksčiau pareiškė N. Pašinianas, įvyks birželio 20 d.
 
Pats N. Pašinianas anksčiau pirmadienį sakė, jog jeigu politinės jėgos pažeis susitarimus ir iškels kandidatus į Armėnijos Vyriausybės vadovo postą, tai jo frakcija „Mano žingsnis“ išrinks naują premjerą.
 
N. Pašinianas atsistatydino balandžio 25 d., kad šalyje būtų galima surengti pirmalaikius parlamento rinkimus. Dabar jis yra laikinasis ministras pirmininkas. Pagal techninę procedūrą, kartu su premjeru atsistatydino ir šalies Vyriausybė.
 
Parlamentinės opozicinės frakcijos „Šviesioji Armėnija“ ir „Klestinti Armėnija“ jau pareiškė, kad, atsistatydinus N. Pašinianui, jos nekels savo kandidatų į premjerus. Pagrindinės politinės jėgos žada dalyvauti pirmalaikiuose parlamento rinkimuose. Ekspertų nuomone, pagrindiniai „Mano žingsnio“ konkurentai bus buvusių prezidentų Roberto Kočariano ir Seržo Sargsiano blokai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.05.03; 16:00

Jerevane (Armėnijoje) viešintis užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis su aukščiausiais šios šalies pareigūnais aptarė Lietuvos bendradarbiavimo su Armėnija plėtros galimybės ir Armėnijos ryšių su Europos Sąjunga (ES) stiprinimo perspektyvas. Pokalbiuose taip pat daug dėmesio skirta ir saugumo padėčiai regione.
 
Pirmadienį užsienio reikalų ministras susitiko su prezidentu Armenu Sarkisianu, laikinuoju ministru pirmininku Nikolu Pašinianu, Nacionalinės Asamblėjos pirmininku Araratu Mirzojanu, laikinuoju vicepremjeru Tigranu Avinianu ir laikinuoju užsienio reikalų ministru Ara Aivazianu.
 
Ministras G. Landsbergis išreiškė paramą reformų procesui Armėnijoje bei teigė tikįs, kad šalies žmonėms reikalingi pokyčiai tęsis ir po šią vasarą planuojamų išankstinių parlamento rinkimų.
 
„Lietuva pasirengusi ir toliau prisidėti prie Armėnijos pastangų kurti modernią, demokratinę ir klestinčią valstybę, dalytis savo patirtimi ir sėkmės istorijomis“, – Užsienio reikalų ministerijos pranešime cituojamas G. Landsbergis. Jis pabrėžė didesnio ES įsitraukimo svarbą, ypač atsižvelgiant į kovo 1 dieną įsigaliojusio ES ir Armėnijos visapusiškos ir tvirtesnės partnerystės susitarimo (CEPA) teikiamas galimybes. Kartu ministras paragino Armėnijos vadovybę formuluoti bendradarbiavimo su ES tikslus rengiantis rudenį numatytam Rytų partnerystės viršūnių susitikimui.
 
Ministras G. Landsbergis taip pat pažymėjo Lietuvos suinteresuotumą taika ir stabilumu Pietų Kaukaze, prie kurio esmingai prisidėtų tvarus ir ilgalaikis Kalnų Karabacho konflikto sprendimas. Lietuva remia ESBO Minsko grupės pirmininkų pastangų šia kryptimi atnaujinimą.
 
Didesnį vaidmenį šiame procese galėtų vaidinti ir ES. Ministras pažymėjo Kalnų Karabacho karo ir COVID-19 padarinius Armėnijai bei akcentavo tarptautinės bendruomenės pagalbos Armėnijai poreikį.
 
Antradienį, kaip nurodoma Užsienio reikalų ministerijos pranešime, ministras G. Landsbergis susitiks su šalies pilietine visuomene, kartu su Armėnijos aplinkos ministru Romanosu Petrosianu Lorio regione atidarys Lietuvos ir Armėnijos diplomatinių santykių 30-mečiui skirtą žaliąją erdvę „Lietuvos giraitė“ ir pradės oficialų vizitą Sakartvele.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.04.27; 00:30

Balandžio 11-osios pavakarę, apie 17 val. 40 min. vietos laiku, Jerevano miesto policija sulaukė pranešimo, jog aptiktas moters lavonas. Mirusios moters kūnas rastas Jerevano Kamaker-Zeitun rajone, Davido Anachto gatvėje. Šalia 40-ies metų moters kūno gulėjo pistoletas.

Tas pistoletas, remiantis žurnalistų pranešimais, priklausė mirusios moters tėvui – Rusijos FSB generolui leitenantui.

Kol kas nėra žinoma, ar moteris pati nusižudė, ar ją kas nors nušovė ir kaip įvykio vietoje atsidūrė FSB generolui priklausantis ginklas. Kol kas neskelbiama ir FSB generolo pavardė.

Slaptai.lt informacija

2021.04.12; 00:01

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Pačioje kovo pabaigoje nuotoliniu būdu buvo surengta konferencija, skirta politiniams – teisiniams Antrojo Karabacho karo aspektams apžvelgti. Šią virtualią konferenciją organizavo žinomas Azerbaidžano diplomatas, juridinių mokslų daktaras, prof. Namikas Alijevas.

Virtualiojoje konferencijoje taip pat dalyvavo daug mokslininkų, politikos ekspertų, istorikų, diplomatų iš Sakartvelo, Ukrainos, Moldovos, Kazachstano, Rusijos, Azerbaidžano. Tiksliau tariant, visi tie, kurių straipsniai apie Azerbaidžano – Armėnijos tarpusavio santykius skelbiami 2021 metų kovo mėnesį išleistoje knygoje tokiu pat pavadinimu kaip ir konferencija: „Politiniai – teisiniai Antrojo Karabacho karo aspektai“. Šį straipsnių rinkinį Tbilisyje rusų kalba išleido leidykla „Universal“. Šio projekto vadovas – prof. N.Alijevas. Organizatoriai – Azerbaidžano Valstybės valdymo Akademija prie Azerbaidžano Respublikos Prezidento institucijos ir Suchumio valstybinis universitetas.

Kadangi ir šių eilučių autoriaus tekstas „Dezinformacija – armėnų separatistų ginklas išsaugojant okupuotas Azerbaidžano žemes“ skelbiamas minėtame leidinyje, – noriu tarti keletą žodžių. Juolab kad teko dalyvauti ir dvi valandas trukusioje virtualiojoje konferencijoje.

Mokslininkas ir diplomatas Namikas Alijevas

Pirmoji mintis, kuri nepalieka iki šiol, – tą straipsnių rinkinį derėtų į lietuvių kalbą išsiversti ir mums. Šis veikalas praverstų tiems, kurie Lietuvoje vis dar mano, jog Kalnų Karabachas privalo priklausyti Armėnijai.

Apie šį straipsnių rikinį labai sunku papasakoti. Į Kalnų Karabacho temą autoriai žvelgia iš pačių įvairiausių pusių. Todėl pateiksiu keletą labiausiai įsiminusių tezių, kurias, man regis, vertėtų įsidėmėti mums visiems.

XXX

Dėl 2020-ųjų pabaigoje 44 dienas trukusio karo kalti tie Vakarų politikai, kurie ištisus tris dešimtmečius pataikavo neteisėtoms Jerevano pretenzijoms į azerbaidžanietiškas žemes, ultimatyviai nereikalavo armėnų ginkluotųjų pajėgų pasitraukimo iš Kalnų Karabacho. Visos tos Europos rezoliucijos, raginančios armėnų separatistus nešdintis iš svetimų žemių, pasirodė esančios popierinės.

Jungtinės Tautos, ESBO, Saugumo taryba, Minsko grupė ir kitos panašios institucijos bejėgiškai skėsčiojo rankomis – per 30 metų nesugebėjo padėt Azerbaidžanui atkurti teritorinio vientisumo, nesudarė galimybės milijonui azerbaidžaniečių pabėgėlių sugrįžti į savo gimtuosius namus.

Daug metų iš eilės Vakarai triūbijo, jog nėra galimybės šio konflikto likviduoti kariniu būdu. Baku tokios galimybės neatmetė. Dabar pasakykite, kas buvo teisus? Briuselio, Vašingtono, Paryžiaus, Berlyno ar Baku analitikai? Okupuotų teritorijų išvadavimas tetruko 44 dienas – nuo 2020 metų rugsėjo 27-osios iki 2020-ųjų spalio 10-osios.

ES ir JAV pražiopsojo unikalią galimybę užsitarnauti nuoširdžią pagarbą šiame regione.

Antrasis karas dėl kalnų Karabacho sustiprino Turkijos ir Azerbaidžano įvaizdį pasaulio akyse. Tiek Turkija, tiek Azerbaidžanas pademonstravo Vakarams, kad yra įtakingos, galingos valstybės. O Rusijos įvaizdis ženkliai smuko, nors ji vis tik paskutinę akimirką įkišo savuosius „taikdarius“. Tačiau nereikia pamiršti, kad tuos „taikdarius“ prižiūri NATO narės Turkijos kariniai stebėtojai. Be to, Kalnų Karabache laikinai dislokuoti rusų kariai užblokuoti, mat neturi galimybės žemės keliais iš ten pasitraukti (jiems likęs tik oro kelias). Tai – labai svarbi detalė.

Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.

Šių metų sausio 12 dieną vienoje parlamentinėje komisijoje Jerevane keli armėnų politikai reikalavo prieš Azerbaidžaną panaudoti radioaktyviąsias atliekas iš Mecamorskaja AE. Bet Vakarai neperspėjo Jerevano, jog toks elgesys būtų karo nusikaltimas.

Negalima pamiršti, kaip tuometinis Armėnijos vadovas Seržas Sargsianas 2011-aisiais metais, susitikęs su jaunuomene, grasino okupuosiąs dalį Turkijos teritorijų. 2020-aisiais teritorines pretenzijas Turkijai reiškęs ir šiandieninis Armėnijos vadovas Nikolas Pašinianas. Bet NATO vadovybė nekritikavo Jerevano, jog tokios provokacijos bus griežtai baudžiamos, mat Turkija – NATO narė, NATO gerbia Turkijos teritorinį vientisumą, todėl bus priversta, esant reikalui, pagelbėti turkams.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Verta prisiminti ir N.Pašiniano šūkaliojimus, esą „Kalnų Karabachas – Armėnija, ir taškas” arba „Armėnija neturinti teritorijų, kurias privalėtų grąžinti Azerbaidžanui”.

Armėnijos ginkluotosios pajėgos buvo surengusios karinių provokacijų pasienio zonose 2014, 2015, 2016, 2018-aisiais metais. Bet Vakarai dėl šių akibrokštų nė sykio Armėnijai rimtai nepriekaištavo. Nepriekaištavo ir tuomet, kai Armėnija galingomis raketomis apšaudė Azerbaidžano miestus – Terterą, Bardą ir Giandžą.

Gruzijos žvalgybos ataskaitoje dėl 2019-ųjų metų pabrėžiama, kad Armėnija deda milžiniškas pastangas, stengdamasi gruzinus sukiršinti su Azerbaidžanu ir Turkija. Kai Gruzija buvo dirbtinai įvelta į konfliktus dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos, šiose teritorijose gyvenę armėnai stojo ne Tbilisio, o Maskvos pusėn.

Vakarai dar sykį turėjo galimybę įsitikinti: užšaldyti teritoriniai ginčai anksčiau ar vėliau perauga į karą; konfliktų užšaldymas naudingas tik agresoriui, nes duoda laiko įsitvirtinti okupuotose žemėse; dėl šios priežasties teritorinį vientisumą atkurti siekiančios valstybės negalinčios amžinai laukti, kol tarptautinė bendruomenė įkalbės akiplėšiškai besielgiančią pusę atsikvošėti.

XXX

Apibendrinant šią temą krenta į akis keista tyla. 2020-ųjų pabaigoje Lietuvoje buvo rengiama daug diskusijų, kaip baigsis karinis konfliktas dėl Kalnų Karabacho. Diskutuota ir televizijose, ir internetiniuose portaluose. Politikai skelbė asmenines įžvalgas. Pavyzdžiui, buvęs Lietuvos saugumo šefas Mečys Laurinkus nusišnekėjo, esą Lietuva privalanti Kalnų Karabachą kuo greičiau pripažinti esant nepriklausoma armėniška valstybe. Seimo narys Kęstutis Masiulis svaičiojo, jog 2020-ųjų pabaigoje kare dėl teisės kontroliuoti Kalnų Karabachą laimėjo vien Kremlius, nors visi užsienio ekspertai tvirtina, jog tai visų pirma Azerbaidžano ir Turkijos pergalė. Azerbaidžanui įgelti mėgino ir visur suspėjantis, viską išmanantis, viską suvokiantis žurnalistas Edmundas Jakilaitis savo autorinėse laidose.

Politiniai – teisiniai antrojo Karabacho karo aspektai. Straipsnių rinkinys. 2021-ieji metai

Dabar, kai akivaizdu, jog Azerbaidžanas sugebėjo atkurti teritorinį vientisumą be JAV ir Europos Sąjungos paramos vos per 44 paras unikalios karinės operacijos metu, Lietuvoje įsiviešpatavo mirtina tyla. Niekas neskuba svarstyti, kas iš tiesų praėjusių metų rudenį nutiko Pietų Kaukaze.

O juk tas 2020-ųjų pabaigos karinis žygis, kurį atliko Azerbaidžano kariai talkinant Turkijai, – tikrai unikalus, vertas pagarbos. Skirtingai nei Moldova, Sakartvelas ir Ukraina, Azerbaidžanas pajėgė atsiimti ne taip seniai prarastas teritorijas.

Armėniškoji propaganda, įskaitant ir pranešimus, jog armėnų tankai netrukus važinės Baku gatvėmis, subliuško kaip pradurtas oro balionas. Armėnija pasirodė esanti kaip įsižeidęs aikštingas piktas mažas vaikas, kuriam neleista kurti antrosios valstybės Azerbaidžano, Turkijos ir Sakartvelo žemėse.

2021.04.08; 08:30

Armėnijoje į gatves išėjo tūkstančiai premjero atsistatydinimo reikalaujančių protestuotojų. EPA-ELTA nuotr.

Į Armėnijos sostinės Jerevano gatves penktadienį išėjo tūkstančiai protestuotojų, reikalaujančių premjero Nikolo Pašiniano atsistatydinimo dėl jo veiksmų Kalnų Karabacho konflikto metu.
 
Premjeru nepatenkintų žmonių minios užtvindė centrines Jerevano gatves, jie mojavo šalies vėliavėlėmis, skandavo šūkius prieš vyriausybę.
 
Buvęs premjeras Vazgenas Manukianas, opozicijos siūlomas į N. Pašiniano vietą, paragino visus piliečius prisijungti prie protesto.
 
„Žmonės turi išeiti į gatves ir išreikšti savo valią, kad išvengtume kraujo praliejimo ir suirutės“, – per mitingą sakė jis.
 
„Arba jų atsikratysime, arba prarasime Armėniją“, – teigė V. Manukianas, omenyje turėdamas N. Pašinianą ir parlamentą kontroliuojančius jo sąjungininkus.
 
Mitingo dalyviai pirmiausia žygiavo link prezidentūros, vėliau – premjero rezidencijos link, artėjant susitikimui su prezidentu Armenu Sargsianu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.27; 00:01

Baltieji rūmai. EPA – ELTA nuotr.

JAV ketvirtadienį įspėjo sąjungininkės Armėnijos ginkluotąsias pajėgas nesikišti į politiką, kai išrinktasis šalies premjeras apkaltino jas bandymu įvykdyti karinį perversmą.
Nikolas Pašinianas ragina Armėnijos kariuomenę „tarnauti šalies žmonėms“. EPA – ELTA nuotr.
 
„Raginame visas puses elgtis santūriai ir vengti bet kokių eskalacinių ar smurtinių veiksmų“, – teigė JAV valstybės departamento atstovas Nedas Price’as.
 
„Primename visoms pusėms pagrindinį demokratijos principą, kad valstybės ginkluotosios pajėgos neturėtų kištis į vidaus politiką“, – pridūrė jis.
 
Ketvirtadienį Armėnijos ginkluotųjų pajėgų generalinis štabas paskelbė pareiškimą, kuriame pareikalavo, kad šalies ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas ir vyriausybė atsistatydintų.
 
N. Pašinianas kariuomenės pareiškimą pavadino bandymu įvykdyti karinį perversmą ir paragino savo šalininkus eiti protestuoti į gatves.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.26; 12:42

Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlütas Çavuşoğlu. EPA – ELTA nuotr.

Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlütas Çavuşoğlu ketvirtadienį pareiškė, kad Ankara smerkia mėginimą įvykdyti perversmą Armėnijoje.
 
„Turkija yra prieš mėginimus jėga užgrobti valdžią bet kurioje pasaulio šalyje, taip pat ir Armėnijoje“, – sakė jis per spaudos konferenciją Budapešte po derybų su Vengrijos URM vadovu Péteriu Szijjártó.
 
Anot M. Çavuşoğlu, Turkija „neturėjo kontaktų su Armėnijos valdžia“, bet Ankara „laikosi principinės pozicijos perversmų atžvilgiu“. Turkijos diplomatijos vadovas pridūrė, kad „regione yra galimybių langas, kuriuo visi turi pasinaudoti“.
 
Anksčiau ketvirtadienį Armėnijos ginkluotųjų pajėgų generalinis štabas paskelbė pareiškimą, kuriame pareikalavo, kad šalies ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas ir vyriausybė atsistatydintų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.25; 18:00

Armėnijos opozicija šaukia, kad premjeras Nikolas Pašinianas atsistatydintų iki vidurnakčio. EPA-ELTA nuotr.

Armėnijos opozicijos aktyvistai, reikalaujantys, kad šalies ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas atsistatydintų, penktadienio rytą paralyžiavo Jerevano metro darbą. Tai pranešė metropoliteno spaudos tarnyba.
 
„Po 9 val. Jerevano metro traukinių eismas buvo paralyžiuotas. Metro stotyse vyksta nepaklusnumo akcija“, – sakoma pranešime.
 
Pats Armėnijos ministras pirmininkas N. Pašinianas ne kartą pareiškė neketinąs atsistatydinti.
 
Armėnijos opozicija mano, jog jo ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo lapkričio 9 d. pasirašytas bendras pareiškimas dėl visiško karo veiksmų nutraukimo Kalnų Karabache iš esmės yra kapituliacija. Opozicijos atstovai taip pat laiko premjerą atsakingu už šalies ekonomines ir socialines problemas.
 
Armėnijos prezidentas Armenas Sarkisianas, kreipdamasis į tautą, paragino surengti pirmalaikius parlamento rinkimus, o iki jų perduoti valdžią nacionalinės santarvės vyriausybei.
 
Informaciojos šaltinis – ELTA
 
2020.12.11; 13:11