Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto.

Šiandien viena iš įdomesnių temų – kaip žuvo Rusijos Nepaprastųjų situacijų vadovas Jevgenijus Ziničevas. Oficiali versija – nusirito nuo uolos gelbėdamas žurnalistą ekskursijos kažkur po Rusijos Sibiro platybes metu.

Tačiau ar patartina šia versija aklai tikėti? Juk tokio aukšto rango Rusijos ministras, ypač nepaprastųjų situacijų, turėjo būti apsuptas asmens sargybinių. Jį privalėjo akylai globoti. Ir še tau kad nori: nuo uolos paslydo žurnalistas, o ministras strimgalviais šoko žemyn į upę ištraukti skęstančio žurnalisto nė kiek nesibaimindamas, jog upės dugnas galbūt nusėtas klastingų akmenų. Žvelgiant blaiviai, į upę gelbėt žurnalisto privalėjo šokt vyrai iš J.Ziničevo apsaugos komandos, o ne pats ministras.

Todėl ir pasklido po viešąją erdvę įvairiausių versijų: esą J.Ziničevas buvo ištikimas Rusijos prezidento atstovas, esą V.Putinas nusižiūrėjo J.Ziničevą kaip žmogų, kuris jį pakeis pasitraukus iš Prezidento krėslo, esą J.Ziničevą nužudė V.Putino priešininkai iš Federalinės saugumo tarnybos vadovo Nikolajaus Patruševo gaujos. O čia dar V.Putinas paskelbė, jog traukiasi izoliacijon, mat jo aplinkoje – daug užsikrėtusiųjų koronavirusu, pakeitė ne vieną dešimtį asmens sargybinių. Pretekstų kelti net pačias absurdiškiausias legendas – gausu.

Jevgenijus Ziničevas, keistomis aplinkybėmis žuvęs nepaprastųjų situacijų ministras

Tačiau vertėtų būtinai išklausyti Lenkijos politiniame forume kalbėjusio buvusio V.Putino ekonomikos patarėjo, nūnai JAV gyvenančio, politine analize užsiimančio Andrėjaus Ilarionovo pastabų. A.Ilarionovas nemano, jog J.Ziničevas buvo V.Putiną prezidento poste pakeisti turėjęs generolas. Į klausimą, kada ir kaip V.Putinas pasitrauks iš didžiosios politikos, A.Ilarionovas pateikė tik tris paaiškinimus, kada diktatoriškai valdomose valstybėse valdovai netenka savo kėdžių. Štai jie: karinė užsienio šalių invazija, karinis – politinis perversmas šalies viduje ir natūrali diktatoriaus mirtis. A.Ilarionovas įsitikinęs, jog V.Putinas pats savo noru neišvažiuos iš Kremliaus. Jis nė neieško, kas galėtų jį pakeisti.

Tame Lenkijos politiniame forume nuskambėjo ir daugiau dėmesio vertų minčių. Pavyzdžiui, jokie piketai, jokios demonstracijos, streikai ir rinkimai nepakeis Rusijoje įsigalėjusios diktatūros. Net jei V.Putinas šiandien staiga mirtų, valdžią perims tokie pat kaip jis pats. Valdžia liktų Rusijos specialiųjų tarnybų ir vadinamųjų sisteminių „liberalų“, kurie dar baisesni imperialistai nei čekistai, rankose. A.Ilarionovas mano, jog net Vakaruose garbinamas Aleksejus Navalnas – joks demokratas, joks humanistas.

A.Ilarionovas taip pat įsitikinęs, jog demokratinės tvarkos neįmanoma mechaniniu būdu įdiegti Rusijoje ir Baltarusijoje. Jis pastebi, jog krikščioniškose valstybėse demokratinę tvarką įvesti kur kas lengviau, nei tose, kur vyrauja stačiatikių bažnyčia. Skirtumus tarp stačiatikybės ir krikščionybės pats laikas suvokti. Svarbiausias skirtumas: vieni ieško kompromisų, kiti – juos atmeta. Demokratijos neįmanoma dirbtiniu būdu primesti ir musulmoniškoms valstybėms. Puikiausias pavyzdys – Afgaistanas.

Andrėjus Piontkovskis, politikos apžvalgininkas

Tuo tarpu Andrėjus Piontkovskis, Rusijos opozicinis politikos komentatorius, tvirtina matąs požymių, jog Kremliuje užvirusi rimta kova dėl valdžios. V.Putino izoliacija dėl COVID-19, asmens sargybinių keitimas ir Z.Ziničevo mirtis – ne atsitiktinumas. Tai primena situaciją, kai buvo pašalintas Stalinas. 1952-aisiais juk taip pat pakeisti ištikimiausi Stalino asmens sargybiniai. Juos pašalino tam, kad Stalinu nepatenkintieji pajėgtų generalisimą likviduoti. Stalinas anuomet norėjo pradėti globalų karą su Vakarais, o tie, kurie jį nužudė, – trečiojo pasaulinio karo vengė. Vaizdžiai tariant, Joifu Stalinu atsikračiusieji buvo pažangesni…

Andrejus Ilarionovas. Slaptai.lt nuotr.

Dabar, kai JAV pasitraukė iš Afganistano, pasak A.Piontkovskio, galvas pakėlė visi pasaulio diktatoriai. Diktatūroms vadovaujantys vyrai džiūgauja, esą Vakarai patyrė skaudų pralaimėjimą. Jie mano, kad nei JAV, nei Europa jau nebeturi nei jėgų, nei noro ginti savas vertybes, todėl jiems, diktatoriams, pravartu pereiti į kontrpuolimą visais frontais. Kitos tokios progos gali ir nepasitaikyti. Beliko tiek mažai – sužlugdyti Ukrainą ir okupuoti Taivaną. Tada Vakarai tikrai puls panikon, visai pakriks, NATO ir Europos sąjungos vienybė ims aižėti. Taigi, pasak A.Piontkovskio, pasaulis privalo ruoštis naujiems rimtiems kariniams konfliktams.

Ar Vakarų civilizacija ruošiasi naujiems iššūkiams? Puikus nepasiruošimo pavyzdys – oficialusis Paryžius. Visi skaitėme, kaip Prancūzijos politikai triukšmingai piktinosi Australija, nusprendusia povandeninių laivų įsigyti ne iš Prancūzijos, o iš JAV. Girdi, Australija apie neįvyksiantį sandorį pranešė tik paskutinę minutę, girdi, taip partneriai nesielgia, girdi, Australija gėdingai pataikauja Vašingtonui.

Atkreipkite dėmesį – prancūzai nė žodeliu neužsiminė, kad australai atsisako jų povandeninių laivų tik dėl itin prastos kokybės. Prancūziški submarinai – pasenę. Tokiais neišgąsdinsi Kinijos. Tuo tarpu amerikietiški – galingesi, patikimesni. Amerikietiški submarinai – rimtas galvos skausmas Kinijos diktatoriams. Štai kodėl Kanbera su Sidnėjumi atmetė Paryžiaus pasiūlymus. Beje, teisingai pasielgė, kad atmetė Paryžiaus sandorį. Kaip sakoma – nieko asmeniško.

O prancūzai elgiasi kaip aikštingi vaikai, nenorintys matyti savo kaltės. Užuot ieškoję savų nuodėmių bėdą jie verčia kitiems. Protinga, sąžininga prancūzų valdžia susiimtų už galvos, karštligiškai puldama rengti planus, kaip greičiau derėtų modernizuoti povandeninių karo laivų pramonę, kol Kinija dar nešeimininkauja visuose vandenynuose ir visose jūrose. NATO generalinis sekretorius privalo išbarti Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Makroną – netobulindami savų submarinų jūs skriaudžiate visą Aljansą.

Baltarusijos atominė elektrinė. Belta.by nuotr.

Jei prancūžiškos klaidos mums, lietuviams, tarsi ir tolimos, ne itin aktualios, tai Baltarusijos diktatoriaus svaičiojimai, esą Vilnius – baltarusiškas miestas, verčia suklusti. Jei NATO bus silpnas aljansas, kodėl A.Lukašenkai, pagalbon pasitelkus V.Putiną, nepabandžius okupuoti Lietuvos sostinės? Šitaip A.Lukašenka su V.Putinu atkeršytų Lietuvai už kritiką Minską ir Maskvą ignoruojant demokratijos principus. Kaip jie tai galėtų padaryti? Scenarijus paprastas. Tereikia nedidelio sprogimo Astravo atominėje elektrinėje, kad radiacijos debesys slinktų būtent Vilniaus pusėn. Tada atsirastų didelė tikimybė, jog iš Vlniaus krašto bėgtų ne vien civiliai, bet ir visi NATO kariškiai. Rusijos ir Baltarusijos „žaliesiems žmogeliukams“ teliktų įžengti į ištuštėjusį Vilnių ir čia ilgam įsikurti.

JAV leidžiamas Amerikos lietuvių laikraštis Draugas.org

2021.09.25; 07:00

Tuometinio Kaliningrado simbolis - tankas

Julija Smirnova / Die Welt

„Paskutiniuoju metu Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pašalino iš postų daugelį aukštas pareigas užėmusių valdininkų. Pašalintųjų įpėdinius vienija tai, kad visi jie yra seni V.Putino bendražygiai, turintys mįslingą praeitį, ir ypač trumpas biografijas, iš kurių nieko nesuprasi“, – rašo Vokietijos laikraščio „Die Welt“ korespondentė Julija Smirnova. 

Naujasis Kaliningrado srities gubernatorius Jevgenijus Ziničevas.
Naujasis Kaliningrado srities gubernatorius Jevgenijus Ziničevas.

Taigi naujasis Kaliningrado srities (buvusi Mažoji Lietuva) gubernatorius Jevgenijus Ziničevas nemėgsta viešai rodytis publikai. Jo pirmas pasirodymas spaudoje truko tik 49 sekundes. Kuklus 49 metų vyras, pražilusiais smilkiniais.

Oficialiame regiono tinklalapyje pateiktoje biografijoje ne tiek jau daug žinių apie naująjį gubernatorių: gimė Leningrade, nuo 1984 iki 1986 metų tarnavo armijoje, gavo aukštojo išsilavinimo diplomą. Periodas nuo 1987 iki 2015 m. apibūdintas trumpa fraze: „Dirbo įvairiose pareigose valstybės saugumo organuose“.

Kai kuriose archyvinėse fotografijose (2006 – 2010 metai) J.Ziničevą galima pamatyti kartu su V.Putinu. J.Ziničevas lydėdavo prezidentą vizitų metu kaip Federalinės saugumo tarnybos darbuotojas (Rusijos spauda netgi pakrikštijo jį V.Putino „adjutantu“), kuris, tarp kitko, rinkdavo jam ir filtruodavo informaciją, o taip pat supažindindavo su įvairiais žmonėmis. Jo artimumą Kremliui liudija ir tas faktas, kad J.Ziničevo žemės sklypas – šalia V.Putino rezidencijos Valdajuje, teigiama straipsnyje.

„Rusijoje dažnai į aukštus postus, taip pat ir regionų vadovais, skiriami žmonės, panašūs į J.Ziničevą, t.y. lojalūs ir be viešų biografijų,“ – tęsia J.Smirnova, primindama, kad praėjusią savaitę V.Putinas paskyrė keturis naujus gubernatorius, naują Muitinės tarnybos vadovą ir naujus federalinių apygardų atstovus. Tuomet ir paaiškėjo, kad iš keturių paskirtų gubernatorių trys dirbo specialiosiose tarnybose.

Politologas Jevgenijus Minčenko perstatymų karuselę vertina kaip „specialiųjų tarnybų stiprinimą“ ir pabrėžia, kad Rusijos valdžia jau kelerius metus iš eilės panašėja į naująją „politbiuro“ versiją, kurioje V.Putinas – tarsi tarpininkas tarp skirtingų grupuočių. Šiuo metu, kaip mano J.Minčenko, į „šį politbiurą įžengė ir slaptosios tarnybos,“ – teigia J.Smirnova.

Ekonomikos laikraštis „Vedomosti“ rašo, kad specialiųjų tarnybų bendradarbiai yra svarbus V.Putino rezervas, o valdininkų personalas iš biznio ir civilinių žinybų tampa nereikalingas. Kaip ir 2000 – ųjų pradžioje, V.Putinas žinybų vadovavimui skiria išimtinai išėjūnus iš spectarnybų. Tada jie ne visada efektyviai vadovaudavo jiems patikėtuose regionuose ir žinybose, „bet Maskvai, galų gale, efektyvumas ne toks svarbus, svarbiausia – kontrolė,“ – rašo J.Smirnova.

Tokiu būdu kadriniai pakeitimai, likus tik dviems mėnesiams iki rinkimų į Valstybės Dūmą, – ne kas kita, kaip signalas vietinėms valdžioms, kad jos per daug neatsipalaiduotų.

Informacijos šaltinis: leidinys „Die Welt“.

2016.08.05; 15:44