Politologė Rima Urbonaitė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Mykolo Romerio universiteto politologė Rima Urbonaitė nemano, kad steigiama nauja Krikščionių sąjungos partija galėtų būti rinkimuose nuožmi konkurentė Gabrieliaus Landsbergio vadovaujamai Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijai (TS–LKD). Pasak politologės, naujosios partijos pirmininkas Rimantas Jonas Dagys nėra tokia autoritetinga bei žinoma asmenybė, galinti pritraukti savo pusėn lojalų TS–LKD rinkėją.
„Pasakyti, kad labai reikėtų nerimauti konservatoriams, kurių rinkėjas vienas iš lojaliausių, būtų drąsu. Aš nedrįsčiau to teigti. Galima kalbėti apie žmonių skaičių, kuris pasirinks šitą naujadarą, bet nemanau, kad jis bus reikšmingas (…) Klausimas yra ir paties R. J. Dagio vaidmuo. Jis nėra tas politikas, kuris būtų išskirtinai žibėjęs politinėje arenoje. Išvardinti partijos ir frontiniai žmonės taip pat nėra atpažįstami veidai. Bus sunku įvertinti, ar jie tikrai bus konkurencingi“, – Eltai sakė politologė.
R. Urbonaitė klausia, ar apskritai atsiras didelis skaičius žmonių, kuriems imponuotų ir pačios partijos vertybės. Politologė nemananti, kad Lietuvoje yra niša šiai krikščioniškai politinei srovei su tradicinėmis vertybėmis.
„R. J. Dagys, norėdamas turėti savo nišą ir norėdamas tapti svaresniu politikos veikėju, nusprendė kurti politinę jėgą. Agituodamas už tikrąjį konservatizmą, kaip pats jis sako, o ne už liberalią dabartinę konservatorių partiją, imasi iniciatyvos. Žinoma, didžiausia intriga čia, ar Lietuvoje yra niša šiai krikščioniškai politinei srovei su tradicinėmis vertybėmis, tradiciniu šeimos vaidmeniu ir panašiai. Didelis klausimas, ar tikrai daug žmonių tai atlieps. (…) Lietuviai pagal moralinio liberalizmo ir konservatizmo pjūvį yra labiau konservatoriški, bet ar jie nemato alternatyvų dabartiniame partijų sąraše ir ar jiems reikia dar vieno naujadaro… Tai yra klausimas“, – sakė R. Urbonaitė.
R. Urbonaitė taip pat pažymi, kad ir kiti partijos nariai nėra gerai žinomi.
„Išvardinti partijos frontiniai žmonės taip pat nėra atpažįstami veidai. Bus sunku įvertinti, ar jie tikrai bus konkurencingi. Koks skirtumas, ką partija deklaruos, jei joje nebus žmonių. Juk partija yra žmonės, o šioje partijoje jie dar vis faktorius X ir nežinia, ar jis iš viso suveiks. Klausimas, ar šie žmonės turės tikrų politinių ambicijų, savybių rinkinį, kurio reikia, norint konkuruoti politinėje arenoje. Man čia kyla abejonių“, – teigė ji. Seimo narys Rimantas Jonas Dagys. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Pasak politologės, TS–LKD partijai per daug nerimauti dėl didėjančios konkurencijos nereikėtų.
„Nežinoma, kaip partija toliau gyvuos. Partiją sukurti yra viena, o ją išgryninti, išvystyti, palaikyti matomumo ir aktyvumo lygmenyje – visai kas kita. Klausimas, ar yra pakankamas skaičius žmonių, kurie bus aktyvūs ir kurie partijoje dirbs ir nebus tik nariais sąraše. Klausimas, ar yra tas aktyvus partijos branduolys, kuris galėtų reikiamai veikti. Jeigu ne, konservatoriams labai čia nerimauti dėl jų nereikėtų. Tuo labiau, kad R. J. Dagys niekad nebuvo vertinamas kaip pirmojo ryškumo politinė žvaigždė“, – sakė ji.
ELTA primena, kad šeštadienį įvyko „Krikščionių sąjungos“ steigiamasis suvažiavimas. Partijos pirmininku tapo R. J. Dagys. Partiją įsteigė 2210 žmonių, tarp kurių yra dar vienas Seimo narys, buvęs „valstiečių“ frakcijos narys Egidijus Vareikis bei Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras Jonas Šimėnas.
Kaip daug kas tikėjosi, padrąsėjęs Seimas prieš kadencijos pabaigą atmetė Prezidentės veto dėl Mėgėjiškos žūklės įstatymo. Įstatymo, kurio atitinkamos tarnybos dar neįvertino korupcine prasme. Įstatymo, kurio iš esmės nesvarstė Vyriausybė. Priminsiu, kad visi įstatymai ir jų pataisos, aktualios gamtai ir gamtiniams resursams, privalo būti įvertinti korupcine prasme.
Paviršinės naujo įstatymo nuostatos tokios. Mokestis už mėgėjišką žūklę pakeliamas penkiagubai. Privačių vandens telkinių „nuomotojai“ (o tikriau – praktiškai savininkai) gali reikalauti kokios nori kainos už žvejybą jų ežere. Įskaitant pensininkus ir paauglius. Sunku pervertinti šios rekreacinės veiklos svarbą tiek hiperaktyviems paaugliams, tiek ribotų finansinių galimybių senjorams. Iš žvejų klubų atimama galimybė nuomoti upių atkarpas.
Būna gi malonių momentų šiame gyvenime. Štai prošimėniškas Mėgėjiškos žūklės įstatymas, vetuotas Prezidentės.
Šalies vadovė viešąjį interesą stato priekin. Juk ji – tautos išrinkta.
O šis naujas įstatymas skirtas apriboti tautos teises į visiems žmonėms pagal Konstituciją priklausančius gamtos resursus. Į visiems žmonėms skirtą teisę būti gamtoje, gėrėtis ja, ilsėtis. Kaip simptomatiškai aktyviai oligarchinės grupės pastaraisiais metais kovoja prieš viešąjį interesą gamtoje. Stebėtis nėra ko.
Seime, didžiam Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko J.Šimėno pasitenkinimui, priimtos pataisos Mėgėjiškos žūklės įstatyme. Reikalas, atrodo, brendo seniai. Prieš baigiant kadenciją Seimui būtina priimti itin svarbių įstatymų – Medžioklės ir Mėgėjiškos žūklės – pataisas. Ir ten, ir ten peštynių į valias. Kur gi ne, čia gi pelningi klodai. Ir jei medžioklės reikalai kiek aiškesni (bent su ežerų privatizavimu nesusiję), gi žvejybos – gana tamsoki.
J.Šimėnas nebuvo pastebėtas kaip aistringas žvejys. Bet į įstatymo pataisas pažvelgė rimtai, valstybiškai – su sveiku protu kovojo net ketverius metus. Paprastutis lengvas kerštas už Miškų įstatymo pataisas – jų atmetimą Seime. Bandant skubos tvarka „prastumti“ ežerų pakrančių žemės paskirties keitimą, teisę skaldyti ir parceliuoti sklypus, pagaliau bandyti teisiškai apibrėžti, kas gi yra „sodyba“. Visos pastangos „išsaugoti“ gamtą tada, deja, šovė atgal bumerangu.
Ir yra dėl ko. Aplinkos ministro G.Kazlausko patarėjas A.Vaškevičius drįso pareikšti asmeninę nuomonę. Ir ta nuomonė apie J.Šimėną nėra tokia jau pozityvi.
Komitetas tačiau teigia, kad bet kas, dirbantis valstybės tarnyboje, teisės į asmeninę nuomonę neturi. Gi eilė juristų mano kitaip – Konstitucija galioja visiems Lietuvos piliečiams be išimties. Nors imk ir pasikark tame juridinių vingių tankumyne. Bet problema yra, ir vystosi. Pasiaiškinti dėl tokio kraupaus akibrokšto Aplinkos ministerija į komitetą teatsiuntė ministerijos kanclerį G.Klovą. O paisant subordinacijos pats ministras turėjo keturiomis pats atšuoliuoti į šį „produktyvų“ posėdį.
Nežiūrint aibės žingsnių parodyti Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko „gamtosaugiškumą“, nežiūrint aibės labai abejotinų (juridiškai) žingsnių, kuriuos šis veikėjas drąsiai žengė praeitoje Seimo sesijoje, nežiūrint gana griežtos Seimo pirmininkės I.Degutienės kritikos ir jau visai griežtos Prezidentės D.Grybauskaitės kritikos, ant Olimpo kalno – tas pats žmogus.
Valdančioji frakcija „nemato pagrindo“ keisti Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko. Kokio gi pagrindo dar reikėtų? Kur dar įmanomi tokie dalykai? Na Rusijoje gal. Nigerijoje, Burkina Faso, Nigeryje. Bet jau tik ne Europoje. Visiškai pasitikėjimą praradęs net dalies savųjų gretose politikas vėl lieka griauti Lietuvos gamtos ateities.
Gegužės 26-ąją judėjimo „Už gamtą“ vadovas Algirdas Knystautas įteikė Prezidentūrai Lietuvos nevyriausybinių gamtosauginių organizacijų asociacijos kreipimąsi į šalies Prezidentę su prašymu vetuoti Seimo priimtas pavojingas Miškų įstatymo pataisas. Kreipimosi tekstas viešas, čia trumpa ištrauka.
„Atkreipiame Jūsų dėmesį, kad šių metų gegužės 17 d. Lietuvos Respublikos Seime galutinai priimant Miškų įstatymo pataisas, Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko Jono Šimėno pastangomis buvo padaryti anksčiau Seimo plenariniame posėdyje priimtų pataisų pakeitimai ir papildymai, kurie neatitinka Valstybės ir visuomenės interesų bei kelia didelį pavojų ne tik Lietuvos miškams, bet ir visai gamtai.“
Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas J.Šimėnas neseniai davė žodį naujų antigamtosauginių pataisų amžinai atidėliojamam Miškų įstatymui neteikti. Pasakyta – padaryta. Bet gi ne vien pirmininkas turi rūpintis Lietuvos žmonėmis. Yra kitų aktyvistų.
Primenu – liūdnai pagarsėjusios Miškų įstatymo pataisos stringa Seime taip, kaip akmenimis pakrautas vežimas pavasariniame purve. J.Šimėno pataisų esmė – keisti miško žemės paskirtį, leisti miškuose statytis, keisti paties miško sampratą, kad miškai netoli miestų galėtų būti “nebe miškais“. Taip pat nekilnojamam turtui prikabinti sparnus, kad, pavyzdžiui, iš Skuodo jis galėtų nuskristi į Druskininkus (žvyro ir smėlio karjerai, miškas).
Seime – įsimintina diena. Aplinkos apsaugos komitetas vėl sės prie gana ankšto stalo ir svarstys, svarstys, svarstys. Nuo tų svarstymų seniai skauda skrandį. Bet tikrai gerai, kad jie yra.
Kiekviename posėdyje sąmokslo teorijos šalininkai išsiskleidžia, kaip didžiausia pasaulio gėlė raflezija, ir bet kokia kaina bando prastumti tegu ir nedidelius, bet privačių miškų savininkams naudingus trupinėlius. Kaip visada, nepailstantis Komiteto pirmininkas J.Šimėnas rankų nenuleidžia.
Net teigdamas, kad jokių pataisų (antigamtosauginių) pats daugiau neteiks, staiga aptinka pats save kabinete prie stalo, tiesiog užversto bendrapartiečių skundais ir siūlymais. Ir ne tik jų. Tai kaip gi nereaguoti, jei “paprastų” žmonių gynėja D.Kuodytė kreipiasi vėl ir vėl? Ir ta pati politikė šūkauja, kad gana mitinguoti, laikas dirbti? Ar tai jums nieko neprimena?
Revoliucija Seime. O gal Seimo sąmonėje? Kiekvienas pozityvus postūmis mūsų teisėkūros padangėje sukelia pavasarinio optimizmo bangą.
Ši diena ir akcijose prie Seimo, ir pačioje plenarinių posėdžių salėje buvo, nebijau sakyti, istorinė. Seimas parodė, kad visuomenės interesas jam svarbus. Nors daug Seimo narių ir turi miško sklypų – o reiškia, ir privataus intereso ten. Nuostatos, kurias gamtosauginės organizacijos bei daugybė žymių šalies mokslininkų ir menininkų įvardijo kaip itin pavojingas, buvo palaidotos. Laimėjo Lietuva. Sveikiname Seimą, tikrai garbingai išlaikiusį šį pilietiškumo egzaminą. Miškai, ežerai, upės nebus atitverti nuo tautos. O jei dalis ir bus – turėsime tvirtą pagrindą kovai su savivale.
Turbūt jau seniai, giliai seniai, nebuvo tokių aistrų Seimo plenarinių posedžių salėje. Svarstomos Miškų įstatymo pataisos.
Priešistorija giliai pamokanti. Vyriausybė ir Aplinkos ministerija teikia Seimui įstatymo pataisų projektą. Jis pakliūva tiesiai į Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko J.Šimėno rankas. Čia vyksta transformacija. Reikia gelbėti “paprastą“ žmogų. Net giliai emociškai balansuota Seimo pirmininkė nesusilaiko ir kiek pakelia balsą. Aplinkos apsaugos komiteto peripetijos ir labai neaiškios „techninės klaidos“ keičiant įstatymo esmę jai labai nepatinka.
Praeitų metų rudenį Aplinkosauginės organizacijos ir mokslininkai viešai pareiškė nepasitikėjimą Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininku Jonu Šimėnu dėl jo bandymų įstatymais (Statybų įstatymo pataisos dėl savališkų statybų įteisinimo, Atsinaujinančios energetikos įstatymas, Miškų įstatymo pataisos, Saugomų teritorijų įstatymo pataisos) įteisinti žalingus Lietuvos gamtai ir žmonėms sprendimus.
Nekreipdamas dėmesio į jam pareikštą kritiką, Jonas Šimėnas ir toliau sprendžia ne aplinkosaugos problemas, bet akivaizdžiai atstovauja siaurus verslo grupuočių interesus.
Akivaizdžiausiai tai pasireiškė, kai Seimo plenariniame posėdyje buvo priimtas nutarimas Atsinaujinančios energetikos įstatymo 13 straipsnyje hidroenergetikos plėtrą iki 2020 metų apriboti aiškia formuluote „iki 141 MW“. Tačiau Seimui praeitą savaitę galutiniam tvirtinimui pateiktame Atsinaujinačios energetikos įstatymo 13 straipsnyje, reglamentuojant hidroenergetikos plėtrą, buvo įdėta visiškai kitokia sąvoka „ne mažiau kaip iki 141 MW“, kuri iš esmės pakeičia Seimo anksčiau priimtą įstatymo nuostatą ir sudaro galimybes užtvenkti visas dar išlikusias natūralias upes.
Kovo 18 d., Trakuose, poilsio komplekse „Trasalis“ surengta kasmetinė Lietuvos privačių miškų savininkų asociacijos Generalinė asamblėja. Pirmoje dienos pusėje tai buvo konferencija – „Ekologinės savimonės ugdymas diegiant darnų ūkininkavimą miškuose“. Į ją buvau pakviestas ir aš, už ką dėkingas pirmininkui dr.A.Gaižučiui. Konferencijai vadovavo dr.A.Brukas.
Konferencija paliko dvejopą įspūdį. Niekam ne paslaptis, kad LMSA ir nevyriausybininkai nėra artimiausi draugai. Kaip sakoma, „vienoje lovoje nemiega“. Tad agresyvumo sulaukti teko nemažai. Bet žinojome, kur važiuojame. O ir A.Gaižučio žodžiai pabaigoje maloniai nuteikė – jis padėkojo man ir VSTT (Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba) direktorės pavaduotojai Rūtai Gruzdytei už dalyvavimą ir pastebėjo, kad nelengva vienam stovėti prieš beveik vienalytę priešišką miškų savininkų auditoriją. Ne visi toje auditorijoje buvo korektiški, kikeno iš akivaizdžių, mokslo įrodytų faktų. Bet ką darysi. Laimė, jie buvo mažuma.
Mes, žemiau pasirašę, mokslo ir mokymo institucijų atstovai pareiškiame, kad Lietuvos Respublikos Seimo aplinkos apsaugos komiteto pirmininko Jono Šimėno veikla neatitinka nei LR Seimo Aplinkos apsaugos komiteto nuostatų, nei Lietuvos Respublikos piliečių interesų šalyje vystyti darnią plėtrą ir palaikyti tinkamos kokybės aplinką.
Komiteto pirmininkas buvo nelegalių statybų įteisinimo iniciatorius. Tai įteisinant būtų daroma žala kultūros paveldo ir gamtos objektams bei būtų negrįžtamai sunaikinti Lietuvos vertingiausi kraštovaizdžiai.
Mes, žemiau pasirašę, Lietuvos nevyriausybinių organizacijų atstovai pareiškiame, kad Lietuvos Respublikos Seimo aplinkos apsaugos komiteto pirmininko Jono Šimėno veikla neatitinka nei LR Seimo Aplinkos apsaugos komiteto tikslų, nei daugumos Lietuvos žmonių interesų aplinkos valdymo srityje.
Komiteto pirmininkas inicijuodamas Statybų įstatymo pataisas, siekė įteisinti nelegalias statybas, o tai padarius, būtų įteisinta ir padaryta žala kultūros paveldo ir gamtos objektams bei būtų negrįžtamai sunaikintas Lietuvos vertingiausi kraštovaizdžiai.
Jonas Šimėnas pritarė nerūšiuotų atliekų deginimo planams. Tokia iš Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko kylanti iniciatyva rodo jo kaip pareigūno nepakankamą kompetenciją atliekų tvarkymo srityje.
