Panevėžyje atidengtas paminklas legendiniam režisieriui J. Miltiniui. Arūno Švelnos (ELTA) nuotr.

Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatrui šis sezonas ypatingas – teatras mini 80-ies metų jubiliejų. Šia proga teatras planuoja ne tik premjeras, bet ir tarptautinę konferenciją, skirtą apžvelgti J. Miltinio dramos teatro istoriją ir garsiojo režisieriaus kūrybą.
 
Sezoną teatras pradėjo rugsėjo 1-ąją nauju spektakliu mažiesiems „Tikros pasakos”. Jauna teatro ir kino režisierė Živilė Mičiulytė spektaklį sukūrė pagal visame pasaulyje garsią, daugiau kaip į 30 kalbų išverstą Elenos Favilli ir Francescos Cavallo knygą „Vakaro istorijos mergaitėms maištininkėms”.
 
Dar šiemet teatre savo naujus darbus pristatys keturi režisieriai – teatro meno vadovas Aleksandras Špilevojus, Algirdas Latėnas, Aidas Giniotis ir Jonas Vaitkus.
 
A. Špilevojus repetuoja garsaus šiuolaikinio rusų dramaturgo Ivano Vyrypajevo pjesę „Irano konferencija”. Spektaklyje, kurį kuria jauna menininkų komanda, vaidins 12 aktorių. Premjera numatyta spalio 2 ir 3 dienomis.
 
Aidas Giniotis netiesiogiai primins garsųjį J. Miltinio spektaklį „Sukčiaus testamentas” pagal Shakespeare’o amžininko Beno Jonsono komediją „Sukčiaus testamentas arba Volponė”.
 
Jonas Vaitkus imasi Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės kūrinio „Tie metai” – tai pjesė, kurią ketino statyti maestro Miltinis, bet taip ir neįgyvendino savo sumanymo.
 
Lapkričio mėnesį Algirdas Latėnas pakvies į anglų dramaturgo ir scenaristo Ronaldo Harwoodo pjesės „Aprengėjas”, kurią jau yra statęs daugiau kaip prieš 20 metų Nacionaliniame dramos teatre, premjerą. Pasak režisieriaus, ši pjesė apie teatro gyvenimą – tai klasika, prie kurios norisi grįžti vėl ir vėl.
 
2020-aisiais keletas teatro primadonų švenčia gražias sukaktis. Kiekvienam teatro menininkui geriausia dovana – galimybė susitikti su žiūrovais. Tad Asta Preidytė savo gerbėjus pakvies į monospektaklį „Kastingas. Kastingas. Kastingas”, Eleonorą Koriznaitę išvysime spektaklyje „Keista pažintis” pagal aktorės mamos Eleonoros Matulaitės pjesę, o Ligita Kondrotaitė pasirodys bene visose naujose premjerose.
 
2021-ųjų žiemą ir pavasarį J. Miltinio dramos teatro žiūrovų laukia dar daugiau premjerų.
 
Išskirtinę vietą lietuvių teatro istorijoje užimantis režisierius J. Miltinis Panevėžio dramos teatrui su pertraukomis vadovavo keturiasdešimt metų. Tad teatro jubiliejus yra puiki proga naujai pažvelgti į J. Miltinio teatro istoriją ir garsiojo režisieriaus kūrybą. Tarptautinė konferencija kvies Lietuvos, Latvijos ir Rusijos teatro istorikus, kritikus, kultūros bei meno tyrėjus ir menininkus dalintis įžvalgomis ir prisiminimais.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.04; 08:28

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Sovietinėje Rusijoje ne tik buvo griaunamos ir uždaromos cerkvės, bet žinomi keli atvejai, kad nugriautos šventovės vietoje buvo pastatomi viešieji tualetai ar visuomeninės miesto pirtys.

Įprastu sovietinės valdžios nusiteikimu išnaikinti „religinius prietarus“ tokios šventvagystės paaiškinti neįmanoma, čia pasimato piktoji užmačia, kažkas panašaus į šėtonišką patyčią. 

Neįtikėta, bet šiandieninėje Lietuvoje atgimė tokia pat ar labai panaši šventos vietos išniekinimo praktika, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatrui užsimojus pastatyti spektaklį pagal Rūtos Vanagaitės nešvankaus žanro paskvilį „Mūsiškiai“. Tokio paties pavadinimo spektaklio idėja didžiojo teatro režisieriaus vardu pavadintame teatre dabar jau yra pristatoma kaip folklorinio siaubo miuziklo idėja, bėgant laikui keitėsi užmanymo režisieriai, tačiau, kaip atrodo, padėtis išlieka tokia pati tuo požiūriu, kad anksčiau meno šventove laikomą garsų Panevėžio teatrą šiandien jau yra siekiama paversti nešvarumų duobe ar net medicininių apipjaustymo atliekų laidojimo kapinėmis.

Nešvankaus farso elementų šis užmanymas įgyja dar ir dėl tos aplinkybės, jog Paryžiuje gyvenantis JAV menininkas Aaronas Kahnas viešojoje erdvėje pasiskundė, kad neva teatro meno vadovas Andrius Jevsejevas pavogė jo idėją pastatyti spektaklį pagal R.Vanagaitės paskvilį „Mūsiškiai“, suteikęs teisę įgyvendinti šį užmanymą režisieriui Arūnui Areimai. Kitaip tariant,  ramiame provincijos mieste smarvės lygis įgyja kosminius parametrus.

Kaip atrodo, minėtasis A.Kahno netiko dėl to, kad anas baudėsi spektaklį pagal R.Vanagaitės įsivaizdavimus Panevėžio dramos teatre (jau nebesinori šio teatro pavadinime vartoti ir kompromituoti garsiojo režisieriaus pavardės ir vardo) pastatyti su Izraelio ir, kaip sako jis pats, JAV teatrų pagalba, o „mūsiškiai“ savo ruožtu nusprendė išsiversti savo pajėgomis, tarkime, nepanorę pasidalinti juodai liūdnos šlovės aura.

Mirtis. Stop

Pagal intoksikacijos lygmenį ši nešvanki istorija vietiniame Panevėžio teatre, manding, lenkia net Alytaus gaisro sukeltą žemės ir atmosferos apnuodijimą. Vis tik kyla klausimas – kodėl būtent Panevėžys yra pasirinktas tokių išbandymų poligonu, ar tai yra kažkokia karminė bausmė už „tulpinių“ iš Tulpių kvartalo nusikaltimus, ar panašiai?.. 

Kaip atrodo, vis tik tikėtinesni nei iracionalūs argumentai yra racionalaus pobūdžio paaiškinimai, lenkiantys į tai, kad šiandien Panevėžys yra labiausiai kultūriškai nususęs miestas, lyginant su kitais didžiaisiais Lietuvos miestais.

Žiūrėkite, tai pirmas miestas didžiųjų miestų eilėje, kuris neturi savo universiteto. Kaip atrodo žiūrint iš toliau, Panevėžyje neliko stambesnio kalibro kultūrininkų, jų tarpsluoksnio, o iš garsiojo teatro galop paliko tik išnara su visai kitu pagrindu užsiveisusiomis lervomis. Dabar Panevėžys gali atkreipti visos Lietuvos dėmesį nebent prasikišančiu čia specialiųjų tarnybų dalyvavimu politikų pasistumdymuose, pačių miesto politikų teatrališkomis pozomis, miesto krepšinio komandos sugebėjimu užimti trečiąją poziciją LKL čempionate, tačiau kultūriniu požiūriu – tai besiplečiančios dykumos zona.

Siaubo filmai. Slaptai.lt nuotr.

Todėl protesto balsas prieš naujojo miesto teatro užmanymą statyti spektaklį pagal menkaverčio turinio ir falsifikacinio pobūdžio R.Vanagaitės paskvilį čia skamba kaip balsas tyruose.

2019.11.04; 17:40