Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Sykį jau rašiau, jog praėjo laikai, kai reikėdavo bijoti KGB provokacijų. Šios organizacijos šiandien nėra. Tad jei verta baimintis, tai ne KGB, o tų, kurie pakeitė KGB.

Ir vis dėlto KGB – nemirtinga institucija. Mes vis dar ginčijamės dėl jos palikimo – pavojingi ar nepavojingi KGB agentai dabar, ką daryti su neprisipažinusiais, kokių tikslų siekia tie, kurie prašo viską pamiršti…

Valstybės saugumo departamentas, šiais metais viešai publikuodamas dalį ataskaitos apie nacionaliniam saugumui kylančias grėsmes, rašė: „Rusijos žvalgyba ieško ir bando kompromituoti buvusius Sovietų Sąjungos tarnybų slaptuosius bendradarbius, kurie to nėra deklaravę ir šiuo metu dirba Lietuvos valstybės institucijose bei disponuoja Rusijos žvalgybos tarnybas dominančia informacija ar gali paveikti priimamus sprendimus“.

Būtina įsiklausyti į pastabą. Tačiau viešojoje erdvėje pasirodė ir kitaip manančiųjų balsai. Prisiminkime buvusio VSD vadovo Jurgio Jurgelio publikaciją „Kodėl kardinolas Vincentas Sladkevičius neprisipažino bendradarbiavęs su KGB?“ (portalas delfi.lt). Matysime priešingą paveikslą: išvadą dėl neprisipažinusiųjų kagėbistų VSD padarė ne todėl, kad taip iš tikrųjų susiklostė aplinkybės, o todėl, kad pridengtų neva nevykusį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro sprendimą paviešinti KGB žurnale Nr. 35 užfiksuotus KGB agentus, tarp kurių atsidūrė ir žinomų visuomenės, meno bei kultūros žmonių pavardės.

Buvęs VSD direktorius J.Jurgelis aiškina, kad bendradarbiavusiųjų su KGB (neprisipažinusiųjų Lietuvos institucijoms) tema negali būti labai aktuali, mat dauguma neprisipažinusiųjų – jau senyvo amžiaus, neužima rimtų postų. Ar tikrai?

Beje, minėtasis J.Jurgelio tekstas – toks platus ir nekonkretus, jog perskaičiau iki galo tik prisiversdamas. Tik pamanyk: galėjo būti ir taip, ir anaip, ir net visiškai priešingai. Kam tada skaityti, jei vis tiek nieko nesužinai – tik spėlionės?

Tačiau kai kurios formuojamos tendencijos vis tik apčiuopiamos. Mums brukama nuostata: KGB agentų medžioklė – bergždžios pastangos. J.Jurgelis pastebi: „Bet svarbiausių agentų dokumentų neliko. Tokia buvo KGB valia. Ir kiek dabar besistengsime, visos pastangos yra iš anksto apspręstos tos valios. Negalim paviešinti to, ko neturime. Galim paviešinti tai, ką KGB gera ar negera valia paliko. Be abejo, negalime paviešinti ir to, ką mūsiškiai-saviškiai nukniaukė, gelbėdami savo kailį ar vykdydami kieno nors užsakymą ar prašymą. Taigi šiandien agentų paieškos yra ne kas kita, kaip kapstymasis po atliekas, kai kuriais atvejais – po falsifikatą“.

Buvęs VSD direktorius tarsi linkęs manyti, kad Lietuva turėtų pasielgti taip, kaip kadaise nutarė Čekija – bendradarbiavusiųjų su sovietų saugumu pavardės neskelbtinos? Mat kai kolaboravusiųjų sąrašą pateikė tuometiniam prezidentui Vaclovui Havelui, šis neva pasibaisėjo – nutarė viską geriau slėpti, nei bandyt ieškoti tiesos.

Gal ir teisingos J.Jurgelio abejonės. Per daug nežinomųjų. Juolab kad stambiausi, solidžiausi kozyriai – ne mūsų rankose.

Bet svarstydami šią opią temą neturėtume pamiršti svarbiausios tiesos – bendradarbiavimas su KGB vis tik buvo blogis, o tie, kurie trokšta kuo daugiau išsiaiškint net lietuviškomis sąlygomis, – elgiasi valstybiškai. Geriau kruopelytė, nei nieko. Kartais ir smulkmena padeda išnarplioti sudėtingiausią bylą.

Blogą darbą atlieka tik tie, kurie tikrus KGB agentus specialiai painioja su netikrais agentais, kad, apimti pesimizmo, mes tiesiog numotume ranka – ir pats Velnias susipainios.

Todėl manau, kad verta atidžiai perskaityti žurnale „Valstybė“ paskelbtą publikacija „KGB šešėlis virš artėjančių prezidento rinkimų tirštėja“, kurioje pasakojama, kaip viename Lietuvos leidinyje menkinamas pats bendradarbiavimo su KGB faktas.

Pasirodo, laikraštis „Respublika“ skelbia žmonių, kurie įtariami bendradarbivimu su KGB, sąrašą. Bet šis sąrašas, pasak „Valstybės“, yra labai įtartinas, mat į jį pateko žmonės, kurie anuomet, kai Lietuva vadavosi iš okupacijos, mokėsi mokykloje ar lankė darželį.

Tad kam kalbėti apie tokį „sąrašą“? Gal geriau ignoruoti? Pasak „Valstybės“, būtų klaida ranka numoti. Visų pirma, pasitelkiant į pagalbą melagingų naujienų metodu sudarytą sąrašą, diskredituojamas buvimo kagėbistu ar bendradarbiavimo su KGB faktas. Būtent taip eskaluojant KGB temą visą negatyvą stengiamasi nukreipti į tuos Lietuvos politikos lyderius, kurie labiausiai priešinasi Kremliui – Vladimiro Putino inspiruojamai įtakai.

Žurnalo „Valstybė” publikacija KGB tema. Slaptai.lt nuotr.

„Valstybėje“ taip pat rašoma: „LGGRTC paskelbė tikrai liūdną naujieną, kad gerai žinomi menininkai (…) sovietų okupacijos metais buvo užverbuoti dirbti KGB agentais. Tačiau kai V.Tomkus šio fakto fone skelbia modifikuotą kagėbistų sąrašą, kuriame į vieną krūvą suplakti iš tiesų su KGB bendradarbiavę asmenys ir tuomečiai darželinukai, visuomenė gali lengvai susipainioti. Nes jei bendradarbiavo „visi“, koks šlykštus turėtų būti žmogus, kimbantis prie žinomų menininkų“.

Atkreipkime dėmesį į pastabą, jog „visuomenė gali susipainioti“. Teisinga pastaba – juk tiražai labai dideli. „Valstybė“ pagrįstai pergyvena, kad tie, kurie aklai tikės tuo, kas ten rašoma, „KGB blogį sies ne su Kremliumi, o su Vytautu Landsbergiu bei Dalia Grybauskaite, nors tai ir beprotybė“. KGB etiketė prof. V.Landsbergiui ir Prezidentei D.Grybauskaitei bandoma priklijuoti jau kadaise. Tokių pavyzdžių apstu.

Žodžiu, KGB seniai nebėra, dauguma su KGB bendradarbiavusiųjų – jau neįtakingi. Tačiau kova dėl požiūrio į bendradarbiavimą su KGB – amžina, nuožmi.

Informacijos šaltinis – Amerikos lietuvių laikraštis „DRAUGAS”

2018.05.04; 06:00

pavojinga_zona

Prieš du dešimtmečius savo veiklą pradėjusi finansinė – pramoninė EBSW grupė vis dar sėkmingai veikia. Šis klanas išliko. Ir tai – jau trečiasis jo veiklos raidos etapas. 1992-1997 metais EBSW vykdė stambias aferas, grobstė ir valstybinių bankų turtą. Nuo 1997 iki 2000 metų ši grupuotė dirbo apgulties sąlygomis, nes jų veiklą tuomet aktyviai tyrė teisėsaugos pareigūnai. 2000-2005 metus galima įvardyti kaip antrąjį klano veiklos etapą. Jau išsaugoję įgytą turtą, EBSW lyderiai veikė vis drąsiau. O nuo 2006 metų prasidėjo trečiasis etapas. Būtent 2006-2007 metais EBSW klanas vėl įgijo didelę įtaką. Tai, be kita ko, pasireiškė ir EBSW atstovų užimamais įtakingais postais. 2006 metais Valstybinės mokesčių inspekcijos vadovo pavaduotoju tapo EBSW statytinis, buvęs G.Petriko vairuotojas Saulius Trečekauskas. Nuo 2007 metų finansų viceministro postą užėmė EBSW grupuotei artimas Valentinas Miltienis. EBSW interesams tarnavo ir keli įtakingi teisėjai, skirtingoms politinėms jėgoms atstovaujantys politikai, įtakingi Vidaus reikalų ministerijos pareigūnai.

Continue reading „Dar sykį apie paslaptingąjį EBSW pasaulį”

FSB-foto

Pastaruoju metu lietuviškoje žiniasklaidoje iškeltos kelios, mano supratimu, dėmesio vertos temos. Pavyzdžiui, kolega Virginijus Savukynas svarstė, ar žurnalistas gali aprašyti su juo pačiu susijusius įvykius? V.Savukynas pateikė argumentų, kodėl žurnalistas ne tik gali, bet ir privalo viešinti negeroves, susijusias tiek su kitais asmenimis, tiek – su juo pačiu. Atvirai kalbant, man net nebuvo į galvą šovusi tokia dilema: gali ar negali. Aišku, kad gali. Ne tik gali, bet ir ir privalo. Tokiais atvejais asmeniškumų nereikėtų nei slėpti, nei vengti. Karti asmeniška žurnalisto patirtis dažnusyk straipsniui ar laidai priduoda solidumo, tikroviškumo. Juk žurnalistas giliausiai išmano būtent tai, ką yra patyręs savo kailiu. Niekaip nesuprantu, kam vengti temų, kurias pajėgus atidžiausiai išnarplioti? Žinoma, tokiais atvejais dažniausiai ir susilaukiama priekaištų, girdi, esi tendencingas. Bet kas čia keisto, jei susilauki tokio pobūdžio kritikos? Joks produktyviai, kryptingai dirbantis žurnalistas negali išvengti apkalbų, šmeižto, melo. Juk tokiam žurnalistui pakenkti siekia ir ideologiniai, ir finansiniai konkurentai. Būtų keista, jei būtų kitaip. Tad kam bijoti to, kas neišvengiama?

Continue reading „Lietuva ir vėl įsipainiojo į Rusijos primestos propagandinės akcijos tinklus”