Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Jau esu ne sykį užsiminęs: Pasaulį stebime, vertiname iš įvairiausių kampų. Tačiau man atrodo, jog pats tikriausias tarptautinių santykių vertinimo kriterijus, nors šiandien ne itin populiarus,  – teisinga ar neteisinga. Visos kitos temos – apsižioplino ar veikė sąmoningai, turėjo išeičių ar ne, – šalutinės. Pirmiausia atsakykime į klausimų klausimą – teisinga ar klaidinga?

Šiandien jūsų dėmesiui – trys pavyzdžiai.

Jurijaus Felštinskio argumentai

Jurij Felštinskij. Slaptai.lt foto

Štai JAV šiuo metu gyvenantis rusų istorikas Jurijus Felštinskis keliuose viešuose savo komentaruose minėjo, jog didžiosios NATO ir Europos Sąjungos valstybės buvo nutarusios paaukoti Ukrainą. Vakarai manė, jog Rusija – labai stipri, o Ukraina – silpna, todėl laikėsi taktikos, jog Kijevui neverta padėti, mat po kelių dienų ar kelių savaičių jis neabejotinai kris. Vašingtonas, Berlynas bei Paryžius buvo įsitikinę, jog jiems ir vėl teks derėtis su Kremliumi, nes Ukrainos tiesiog nebebus.

Štai kodėl JAV ir kitos NATO šalys deramai neparėmė Ukrainos rimtais ginklais karo išvakarėse. Štai kodėl Vakarai net dabar neduoda Ukrainai pačių svarbiausių ginklų – puolamosios ginkluotės, įskaitant tankus, toliašaudę artileriją ir naikintuvus. Jie tiesiog neatsikvošėję po patirto šoko, kai Ukraina užtektinai lengvai pasipriešino Rusijos agresijai puikiai parodydama, kad Velnias – ne toks juodas, kaip buvo galima manyti.

Tačiau Vakarai vis dar paniškai bijo Rusijos, todėl kiekvienas Vladimiro Putino pagrūmojimas net mažiausiu piršteliu verčia juos iš baimės tūpčioti, aikčioti, griebtis už galvos.

Esama vilčių, jog Vakarai po truputį atgauna žadą vis giliau suprasdami, esą Rusija, jei šiandien jos nesutramdysime, netrukus kels dar bjauresnių problemų. Tačiau tai, kad Vašingtonas, Paryžius ir Berlynas 2022-ųjų vasario pradžioje buvo nusprendę paaukoti Ukrainą lygiai taip pat, kaip kadaise aukojo Čečėniją, Moldovą, Gruziją (Sakartvelą), – didelė jų nuodėmė. Vakarai nebeturi nė menkiausios teisės vadinti savęs demokratais, kuriems pirmiausia – padorumas, sąžiningumas, garbė, tiesa. Vakarai pasirodė esą maždaug tokie pat cinikai, kaip ir tos valstybės, kurias jie kaltina korupcija, amoralumu ar žiaurumu. Ar šią mirtiną vakarietišką nuodėmę kada nors bus galima pamiršti, ją dovanoti nurašant į praeitį? – nežinau. 2022-ieji metai parodė, kad iki tikro nuoširdumo bei padorumo – dar labai toli.

Vokietijos kanclerio išdavystė

Būtent tokiu žvilgsniu vertinu Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo delsimą paremti Ukrainą moderniais Leopard 2 tankais. Man atrodo, jog Vokietijos politikas elgiasi gėdingai, bjauriai, neteisingai. Net jei rytoj ar poryt Vokietijos kancleris atsikvošės, šios nuodėmės jau niekad nenusiplaus. Nes kiekviena uždelsta diena – tai skaitlingos ukrainiečių netektys.

Olafas Scholzas. EPA – ELTA nuotr.

Visus Berlyno pasiteisinimus (vengia atominės tragedijos, neturi užtektinai ginkluotės, jau ir taip daug padeda ukrainiečių kariams, derina savo žingsnius su amerikiečiais, kaltina ukrainiečius korupcija) metu į šiukšlių kibirą. Vokietija neturi nė vieno bent kiek rimtesnio pasiteisinimo. Rusija senų seniausiai demonstravo agresyvumą. Tik kvailiai, idiotai ir Kremliaus agentai šito nematė. O kaip tuomet elgėsi Angela Merkel? Ji išsijuosusi griovė Vokietijos ginkluotąsias pajėgas: jos valdymo metais iš, regis, 26 stambių karinių junginių liko vos 6 ar 8 junginiai. Ponia Merkel savo kariuomenę sumažino beveik keturis sykius!

Puikiai prisimenu, kaip anuomet, būdamas jaunas žurnalistas, džiaugiausi, kai Lietuva sėkmingai įstojo į Europos Sąjungą ir NATO. Džiaugsmas liejosi per kraštus. Dabar puikiai matau, jog preteksto dideliems džiūgavimams nebuvo. Šios dvi organizacijos – labai gražios, puikios. Bet tik – šiltnamio sąlygomis. Užtenka Rusijai pradėt mojuoti savo kuokomis, ir europietiškos institucijos tampa bedantės, bailios, ištižusios.

Kai giliau žvelgiu vidun, matau vien klaidas ir klystkelius.

Europietiška korupcija

Štai Belgijos teismas atsisakė paleisti iš kardomojo kalinimo Graikijos europarlamentarę Evą Kaili, kuri viena iš svarbiausiųjų figūrų plačiai nuskambėjusioje Europos Parlamento korupcijos byloje.

Priminsiu: E. Kaili ir kiti trys sulaikytieji, įskaitant vieną, kuris tapo valstybiniu liudytoju, nes pripažino, kad skirstė kyšius, gautus iš Kataro ir Maroko, kaltinami korupcija. 44 metų buvusi žinių vedėja jau daugiau kaip mėnesį laikoma Belgijos areštinėje, nors ir pasisiūlė nešioti elektroninę sekimo apyrankę, jei bus laikinai paleista į laisvę iki teismo. Tačiau paskutiniojo teismo posėdžio metu Briuselio teisėjai paliko ją sulaikytą, nes prokurorai perspėjo, kad ji gali bandyti pabėgti, sunaikinti įrodymus arba susimokyti su kitais įtariamaisiais. E. Kaili suėmimo metu buvo EP vicepirmininkė, kaltinama gavusi dideles grynųjų pinigų sumas iš užsienio valstybių, norėjusių daryti įtaką EP pozicijoms ir gauti sau palankių sprendimų.

Kasparas Karampetianas ir Eva Kaili. Caliber.az foto montažas

Kad Europa demaskuoja savus kyšininkus, – puiku. Tačiau E. Kaili tema tarsi byloja, jog Europa mažai kuo skiriasi nuo tų šalių, kurias pastaruosius keletą dešimtmečių įkyriai kaltino korupcija. Pasipūtusi, išdidi Europa nurodinėjo kitoms šalims, kokius įstatymus šios privalo priimti, kokius saugiklius naudoti, kokias bausmes skirstyti. Dabar akivaizdu, jog pirmiausia derėtų apsišluoti savo kieme, ir tik po to – ieškoti svetimų nuodėmių. Lietuviai turi puikią patarlę: „Juokiasi puodas, kad katilas juodas“.

Tačiau net E. Kaili byloje europiečiai elgiasi ne iki galo nuosekliai. Kodėl nagrinėjami vien E. Kaili ryšiai su Kataru ir Maroku. Kodėl nuošalėje lieka armėniškoji linija? Juk ši moteris, dirbdama EP, pasižymėjo ir tuo, jog labai „myli Armėniją ir nekenčia Azerbaidžano“. Ji – viena iš tų 33-jų EP narių, kurie priklausė Draugystės su Armėnija grupei. Toji grupė pastaruosius kelerius metus vieną po kito kepė proarmėniškas ir antiazerbaidžanietiškas rezoliucijas, pareiškimus. Pavyzdžiui, 2020-ųjų rudenį, kai Azerbaidžanas nusprendė jėga susigrąžinti jam priklausantį Karabachą, E.Kaili savo socialinių tinklų paskyras  pavertė „fronto linija“, kur buvo žeriami nepagrįstai, nesąžiningai Azerbaidžaną kaltinantys pareiškimai, siunčiami įvykius iškreipiantys laiškai Europos Sąjungos vadovybei (Tarptautinė bendruomenė Karabachą laiko neatsiejama Azerbaidžano dalimi, tad, vadovaujantis ir sveika logika, ir tarptautine teise, azerbaidžaniečiai turi teisę susigrąžinti savo teritorijas; lygiai taip pat, kaip ir Ukraina, laisvindama savas žemes karinėmis, diversinėmis, politinėmis priemonėmis).

Įsidėmėtina ir tai, kad EP Draugystės su Armėnija grupė, kuriai priklausė E.Kaili, bičiuliavosi (bent iki paskutiniųjų įvykių) su Europos armėnų ir organizacijomis. Vienai iš armėniškųjų organizacijų vadovauja labai turtingas Kasparas Karampetianas.

Nejaugi Belgijos teisėsaugai neįdomu, kas tas paslaptingasis Kasparas Karampetianas? Beje, apie jį nerasite daug faktų. Žinoma tik tiek, kad vaikystė prabėgo Beirute, kur siautėjo teroristinių armėnų organizacijos ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun. Šiandien jis turi Graikijos pilietybę. Dažnai vieši Briuselyje. Belgijoje įsteigęs prabangių juvelyrinių parduotuvių, kurios prekiauja ne tik aukso, sidabro dirbiniais, bet ir deimantais. Dar žinoma, kad 2017-ųjų kovo mėnesį viename iš Strasbūro restoranų jis buvo pakvietęs papietauti keliolika EP narių. Keletas iš pietavusiųjų netrukus išsiruošė į Karabachą (aplenkdami Azerbaidžaną), kad „patys neva savo akimis pamatytų, kaip kenčia armėnai, baimindamiesi žiauraus Azerbaidžano atakų“.

Beje, pono K.Karampetiano šiandien ieško Azerbaidžano teisėsauga.  Paieška paskelbta 2018-aisiais. K.Karampetianas kaltinamas, kad 2014- 2018 metais neteisėtai siuntė Europos politikus į Karabachą (vadovaujantis tarptautine teise, visi, kurie nori įžengti į Karabachą, privalo gauti Azerbaidžano leidimą – azerbaidžanietiškąją vizą). Šį įstatymą K.Karampetianas ignoravo (į Karabachą siųsdavo Europos politikus iš Armėnijos pusės).

Tad, jei norime E.Kaili istoriją išnarplioti iki paskutiniojo siūlelio, turėtume atidžiai peržiūrėti ir jos entuziazmą ginant tarptautinėje arenoje nesąžiningai besielgiančią Armėniją. Kaip bežiūrėsi, Armėnija – agresorė. Visos draugystės su armėnų separatistais ir juos palaikančiomis įtartinomis europietiškomis organizacijomis Europos Parlamente turėtų būti smerkiamos.

Tačiau šią temą šiandien atidžiai nagrinėja, regis, tik Azerbaidžano spauda.

Švediška kvailystė

Kurdų karinė grupuotė

Kita europietiška nesąmonė, kurią užfiksavau, – Švedijoje. Prie Ankaros ambasados Stokholme buvo sudegintas Koranas – musulmonams šventa knyga. Keista, kad išsilavinusi Švedija nemato nieko blogo, kai viešai deginamos knygos. Juolab keista, jog išsilavinusi Švedija nesutrukdė prieš islamą nusiteikusiam politikui Rasmusui Paludanui viešai deginti Korano teisindamasi neva „plačia savo šalies žodžio laisvės samprata“. Tiesa, Švedijos politikai smerkė Koraną išniekinusį kraštutinių dešiniųjų pažiūrų aktyvistą. Tačiau tvirtino, jog būtent tokia „žodžio laisvės samprata“. O man atrodo, kad šiuo konkrečiu atveju teisesnis Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, įsitikinęs, jog Korano deginimas yra „neapykantos nusikaltimas“, jog „niekas neturi teisės tyčiotis iš šventųjų“.

Nesuprantu švedų net tada, kai jie leido Švedijoje gyvenantiems kurdams prie Stokholmo rotušės žemyn galva pakabinti R. T. Erdoganą vaizduojančią lėlę. Jei Turkijos prezidento iškamšą Švedijoje būtų išniekinę švedai, – būtų viena byla. Dabar gi įsidėmėkime: Turkijos prezidentą įžeidinėja ne švedai, o į Švediją atvykę kurdai. Įžeidinėja būtent tuo metu, kai Stokholmui verkiant reikia Turkijos pritarimo stojimui į NATO.

Kaip į tokius antiturkiškus, antimusulmoniškus išpuolius reaguoja oficialioji Ankara? Akivaizdu, jog turkai įsižeidę. Suprantama, jog Turkijoje reziduojantys švedų diplomatai buvo iškviesti pasiaiškinti dėl antiturkiškų išpuolių. Nenuostabu ir tai, kad Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas pareiškė: „Tegul Švedija nesitiki mūsų paramos siekdama įstoti į NATO“.

Švedijos kariai. Slaptai.lt nuotr.

Tad kaip dabar bus, jei Turkija tikrai mirtinai supyko ir niekad niekaip nepritars Švedijos narystei NATO aljanse? Beje, nepritardama Turkija teisi: jei sėdime vienoje valtyje, privalome tarpusavy derinti savus interesus. Jei Švedijai nusispjauti į turkiškas problemas, turkai turi teisę nusispjauti į švediškas problemas. Turkai turi teisę pareikšti: „dabar švedus nuo galimos Rusijos agresijos tegul gina kurdai“.   

Visiems aišku, jog kurdai niekad negins Švedijos. Švedijos saugumas jiems tiek ir terūpi. Bet gal tai ir yra didžioji Kremliaus afera: kurdų pagalba Švediją sukiršinti su Turkija? 

Labai paprasta, genealu, jei naivieji švedai Rusijos žvalgybinėje operacijoje temato „žodžio laisvę“…

2023.01.24; 09:00

Tai – dar viena akimirka iš susitikimo su JAV gyvenančiu istoriku Jurijumi Felštinskiu. Knygų „FST sprogdina Rusiją”, „KGB žaidžia šachmatais” ir „Trečiasis pasaulinis karas” autorius mano, jog Ukraina labai greit laimėtų karą, jei tik Vakarai jai duotų užtektinai rimtos puolamosios ginkluotės.

Susitikimas su istoriku Jurijumi Feštinskiu buvo surengtas Lietuvos Nacionalinėje Martyno mažvydo bibliotekoje. Diskusijai vadovavo žurnalistas Vidmantas valiušaitis.

Video interviu trukmė – 16 min.

2022.11.28; 08:00

Knygos „Trečiasis pasaulinis. Mūšis dėl Ukrainos“ viršelis
Knygos „Trečiasis pasaulinis. Mūšis dėl Ukrainos“ viršelis
Leidykla „Briedis“ kviečia į knygos „Trečiasis pasaulinis. Mūšis dėl Ukrainos“ pristatymą

Į Lietuvą atvyksta Jurijus Felštinskis – amerikiečių istorikas, istorijos mokslų daktaras, drąsių, atvirų veikalų apie SSRS ir Rusijos istoriją autorius arba bendraautoris (leidyklos „Briedis“ išleistos jo knygos: „KGB žaidžia šachmatais“, „Niekšų sąmokslas“, „FST sprogdina Rusiją“, „Nuo raudonojo teroro iki mafijinės valstybės“).

Šį kartą jis pristatys kartu su bendraautoriu prof. dr. Michailu Stančevu parašytą knygą „Trečiasis pasaulinis. Mūšis dėl Ukrainos“.

Toliaregiškomis išvadomis garsėjantis J. Felštinskis dar šių metų pradžioje teigė, kad atviras karas su Rusija netrukus prasidės, tačiau dauguma tuo abejojo. Naujausiuose komentaruose istorikas prognozuoja, kad, nors rusai ir pralaimėjo Chersone, iki galutinės ukrainiečių pergalės dar toli. Net nuvertus Putiną, sistema Rusijoje nepasikeis. Putinas nebeturi kariuomenės ir ginkluotės, bet jo rankose yra branduolinis ginklas, kurį galėtų panaudoti iš Baltarusijos teritorijos. Vakarai siunčia Ukrainai gynybinių ginklų. Tačiau kol jų strategija nepasikeis ir nebus skiriama puolamųjų ginklų, Rusijos neįveiksi. Istoriko nuomone, Ukraina turi turėti galimybę smogti kariniais tikslais Kryme, Baltarusijoje ir Rusijoje.

Naujausios į lietuvių kalbą išverstos knygos „Trečiasis pasaulinis. Mūšis dėl Ukrainos“ pristatyme dalyvausiantis J. Felštinskis, jau keletą dešimtmečių skaitytojams pasakojantis Kremliui nepatogią SSRS ir Rusijos istoriją, pasidalins savo įžvalgomis apie Ukrainoje pradėtą brutalų karą.

J. Felštinskio ir M. Stančevo knyga – tai autorių bandymas atskleisti imperinius Rusijos užmojus ir paaiškinti konflikto su Ukraina priežastis. Bendraautoriai drąsiai vadina Putiną rusų Hitleriu, peržengusiu Rubikoną dar 2014 m. kovą. Būtent po Krymo okupacijos ir buvo parašyta ši knyga, netrukus tapusi bestseleriu ir iki šiol nepraradusi savo aktualumo.

Bendraautorių teigimu, besitęsiantis Rusijos ir Ukrainos karas yra didelio – Trečiojo pasaulinio – karo preliudija. Dar 2015 m. autoriai spaudoje prognozavo, kad Rusijos invazija yra tik šešerių metų rusų kariuomenės pasirengimo klausimas ir įvyks 2021 m. (tiesa, invaziją šiek tiek nutolino nenumatyta koronaviruso pandemija). Tad sunku nesutikti su šių autorių argumentais: „Rusija yra didelė degalinė ir dujų saugykla. Jei perkama rusiška nafta ir dujos, Rusija turi pinigų. Jei jos neperka, perka ne iš Rusijos arba perka už mažesnę kainą, Rusija neturi pinigų. Tai banali tiesa. Būtent tai įrodo visa Rusijos dujų karo prieš Ukrainą istorija.“

Nors knyga parašyta 2015 m., pastaruoju metu ją perleidžiant įvairiomis kalbomis, J. Felštinskis teigia, kad nekeistų joje nė vieno žodžio, nes jau tada buvo akivaizdu, kas nutiks ateityje. Visgi, rengiant knygą lietuvių kalba, 2022 m. vasario 24 d. Ukrainoje prasidėjo nauja Rusijos invazija, tad autoriams teko papildyti šį leidimą naujais skyriais ir informacija.

Jurijus Felštinskis. Gordonua.com nuotr.

Knygos pratarmėje J. Felštinskis rašo: „Neįmanoma neužsiminti apie vieną žmogų, kuris visai nesąmoningai tapo laisvos Ukrainos ir pasipriešinimo Putinui simboliu. Tai – Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. Kad ir kas dabar nutiktų, jis įeis į istoriją kaip valstybės veikėjas, kuris gynė savo šalies nepriklausomybę nuo beprotiško tirono, naikinusio viską savo kelyje. Zelenskis jau laimėjo šią kovą, nes Putino karas yra pralaimėtas. Tiesiog Putinas to dar nežino.“

Leidykla „Briedis“ kviečia į knygos „Trečiasis pasaulinis. Mūšis dėl Ukrainos“ pristatymą, kuris vyks lapkričio 21 d., pirmadienį, 17 val. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Konferencijų salėje (Gedimino pr. 51, Vilnius). Renginio moderatorius – žurnalistas, politikos apžvalgininkas Vidmantas Valiušaitis. Pristatymas vyks rusų kalba.

Informacijos šaltinis – leidykla „Briedis”

2022.11.18; 09:25

Trečias pasaulinis karas

Leidykla „Briedis“ pristato garsių istorikų dr. Jurijaus Felštinskio (JAV) ir prof. dr. Michailo Stančevo (Ukraina) veikalą „Trečiasis pasaulinis. Mūšis dėl Ukrainos“.

Kas lėmė 2022 m. vasario 24 d. prasidėjusią Rusijos invaziją į Ukrainą? Įtraukiantis istorikų pasakojimas perteikia visą Ukrainos istoriją nuo jos ištakų iki šių dienų karo. Ar mūšis dėl Ukrainos peraugs į pasaulinį karą, ar taps naujuoju Rusijos Afganistanu ir prives prie Putino režimo žlugimo?

„Trečiasis pasaulinis. Mūšis dėl Ukrainos“ – tai Jurijaus Felštinskio ir Michailo Stančevo bandymas atskleisti imperinius Rusijos užmojus ir paaiškinti konflikto su Ukraina priežastis. Bendraautoriai drąsiai vadina Putiną rusų Hitleriu, peržengusiu Rubikoną dar 2014 m. kovą. Būtent po Krymo okupacijos ir buvo parašyta ši knyga, netrukus tapusi bestseleriu ir iki šiol nepraradusi savo aktualumo.

Vedžiodami skaitytojus po Ukrainos istoriją nuo senovės iki šių dienų, autoriai daugiausia dėmesio skiria Ukrainos nepriklausomybės laikotarpiui, žlugus Sovietų Sąjungai. Išsamiai aptariami nepriklausomos Ukrainos prezidentų Leonido Kravčuko, Leonido Kučmos, Viktoro Juščenkos ir Viktoro Janukovyčiaus valdymo laikai. Analizuojamos rezonansinės žmogžudystės ir pasikėsinimai, palikę gilų pėdsaką Ukrainos politinėje istorijoje, pavyzdžiui, žurnalisto Georgijaus Gongadzės nužudymas ir bandymas nunuodyti V. Juščenką.

Knygoje pasakojama apie Ukrainos integracijos į Europą problemas, Rusijos pasipriešinimą Ukrainos ketinimams stoti į Europos Sąjungą ir tapti NATO nare, ekonominį ir dujų šantažą, kurį Rusija taiko Ukrainai ir visai Europai, Rusijos bandymus iš Ukrainos sukurti placdarmą tolesniems žygiams į Rytų Europos valstybes, pasitelkus Hitlerio Vokietijos ir Stalino Sovietų Sąjungos metodus bei taktiką. Nors blogio imperija SSRS išnyko iš žemėlapio, bet imperinė sąmonė Rusijoje išliko.

Bendraautorių teigimu, besitęsiantis Rusijos ir Ukrainos karas yra didelio – Trečiojo pasaulinio – karo preliudija. Dar 2015 m. autoriai spaudoje prognozavo, kad Rusijos invazija yra tik šešerių metų rusų kariuomenės pasirengimo klausimas ir įvyks 2021 m. (tiesa, invaziją šiek tiek nutolino nenumatyta koronaviruso pandemija). Tad sunku nesutikti su šių autorių argumentais: „Rusija yra didelė degalinė ir dujų saugykla. Jei perkama rusiška nafta ir dujos, Rusija turi pinigų. Jei jos neperka, perka ne iš Rusijos arba perka už mažesnę kainą, Rusija neturi pinigų. Tai banali tiesa. Būtent tai įrodo visa Rusijos dujų karo prieš Ukrainą istorija.“

Nors knyga parašyta 2015 m., pastaruoju metu ją perleidžiant įvairiomis kalbomis, J. Felštinskis teigia, kad nekeistų joje nė vieno žodžio, nes jau tada buvo akivaizdu, kas nutiks ateityje. Visgi, rengiant knygą lietuvių kalba, 2022 m. vasario 24 d. Ukrainoje prasidėjo nauja Rusijos invazija, tad autoriams teko papildyti šį leidimą naujais skyriais ir informacija.

Šią knygą rekomenduojama perskaityti tiems, kurie nori sužinoti nerašytas politinių žaidimų taisykles, tikrąsias hibridinio karo priežastis ir galimas pasekmes ne tik Ukrainai ir Rusijai, bet ir visai pasaulio bendruomenei.

Knygos pratarmėje J. Felštinskis rašo: „Neįmanoma neužsiminti apie vieną žmogų, kuris visai nesąmoningai tapo laisvos Ukrainos ir pasipriešinimo Putinui simboliu. Tai – Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. Kad ir kas dabar nutiktų, jis įeis į istoriją kaip valstybės veikėjas, kuris gynė savo šalies nepriklausomybę nuo beprotiško tirono, naikinusio viską savo kelyje. Zelenskis jau laimėjo šią kovą, nes Putino karas yra pralaimėtas. Tiesiog Putinas to dar nežino.“

Informacijos šaltinis – leidykla „Briedis”

2022.09.16; 06:20

Kvietimas. Nuo raudonojo teroro iki mafijinės valstybės

Leidykla „Briedis“ pristato negrožinės literatūros naujieną – Jurijaus Felštinskio ir Vladimiro Popovo knygą „Nuo raudonojo teroro iki mafijinės valstybės“. Tai drąsi, išsami, chrestomatinė Rusijos valstybės saugumo vykdyta valdžios užgrobimo istorija, prasidedanti 1917 m. gruodį VČK įsteigimu ir chronologiškai skaitytojus vedanti iki šių laikų.

Knygoje parodomos valstybės saugumo ir komunistų partijos mirtinos grumtynės: jų tarpusavio kova 1991 m. pasibaigė KGB pergale prieš SSKP, o 2000 m. – ir prieš visą šalį, kai Vladimiras Putinas, buvęs FST direktorius, tapo Rusijos prezidentu, o po 2020 m. konstitucijos pataisų užsitikrino savo viešpatavimą prezidento poste iki 2036-ųjų. Tik ar žiaurus Ukrainos naikinimas rusiškomis bombomis nesugriaus šio „rusų pasaulio“ architekto kruopščiai puoselėtų imperinių planų?

Visoje sovietinėje istoriografijoje, milijonuose sovietinės istorijos knygų nėra nė krislo tiesos, nes jos rašytos turint vienintelį tikslą – suklastoti XX amžiaus Rusijos istoriją, ją kaip įmanoma labiau supainioti ir pridėti įvairaus melo: stalininio, chruščiovinio, brežnevinio, putininio. Šios knygos autoriai atskleidžia ne vieną kruopščiai ir ilgai slėptą istorinį faktą ar peripetiją, todėl apie kai kuriuos dalykus čia perskaitysite pirmąkart.

Abu knygos bendraautoriai gimė ir užaugo Rusijoje, abu ne vieną dešimtmetį dabar yra iš jos emigravę. V. Popovas – buvęs KGB papulkininkis, savo darbo šioje struktūroje ypatumus aprašęs knygoje „Niekšų sąmokslas“ (ją išleido kartu su J. Felštinskiu).   

J. Felštinskis – rusų kilmės amerikiečių istorikas, istorijos mokslų daktaras, drąsių, atvirų veikalų apie SSRS ir Rusijos istoriją autorius arba bendraautorius (leidyklos „Briedis“ lietuvių k. išleistos jo knygos – „KGB žaidžia šachmatais“, jau minėtas „Niekšų sąmokslas“, „FST sprogdina Rusiją“, šiuo metu verčiama „Trečiasis pasaulinis: mūšis dėl Ukrainos“). 1978 m. išvyko studijuoti į JAV, gilinosi į įvairaus laikotarpio Rusijos istoriją, tapo istorijos mokslų daktaru. 1993 m. grįžo į Rusiją ir Mokslų akademijoje apgynė mokslo daktaro disertaciją. 1998 m. Maskvoje ėmė studijuoti šiuolaikinės Rusijos politiką, susipažino su FST agentu Aleksandru Litvinenka.

Jurijaus Felštinskio ir Vladimiro Popovo knyga „Nuo raudonojo teroro iki mafijinės valstybės“

Iš šios pažinties gimė didelio atgarsio sulaukusi knyga „FST sprogdina Rusiją“, kurioje pirmąkart drąsiai teigiama, kad per 2000 metų prezidento rinkimus norėdama užgrobti Rusijos Federacijos prezidento postą FST ryžosi susprogdinti keletą gyvenamųjų namų Rusijoje, pasėti paniką, šiais teroro aktais apkaltinti čečėnus ir sukelti antrąjį Čečėnijos karą. Knyga Rusijoje, suprantama, uždrausta.

2002-aisiais, kai pirmąkart buvo paviešintas šis kruvinas KGB-FST įgyvendintas planas, J. Felštinskio ir A. Litvinenkos (kuris po kelerių metų bus nunuodytas) iškeltos teorijos rodėsi sunkiai suvokiamos. Bet po dvidešimties metų jos atrodo labiau nei įtikinamos.

J. Felštinskis yra parašęs Lietuvai svarbių veikalų, iš kurių mokėsi mūsų istorikai ir politikai. Pavyzdžiui, 1989 m. tuometinėje Vilniaus leidykloje „Mokslas“ pusiau legaliai išspausdinta J. Felštinskio knyga apie Molotovo–Ribentropo paktą „TSRS–Vokietija 1939. Dokumentinė medžiaga“ (pirmąkart išleista 1983 m. nedidelėje JAV išeivijos leidykloje „Telex“). Įdomu tai, kad dalis iš 100 tūkst. Vilniuje išspausdintų egzempliorių (lietuvių ir rusų k.) iškeliavo į Maskvą ir buvo išsiųsti visiems SSRS Aukščiausiosios Tarybos nariams.

Kaip žinoma, neilgai trukus SSRS vadovybę sudrebino žinia, kad visos trys Baltijos respublikos, kurios buvo okupuotos Raudonosios armijos pagal 1939 m. rugpjūčio mėn. sovietų ir Vokietijos vyriausybių sudarytą slaptą sutartį, iškėlė klausimą dėl atsiskyrimo nuo Sovietų Sąjungos. Ir kas galėtų paneigti, kad šios dokumentinės medžiagos paskelbimas neprisidėjo prie Sovietų Sąjungos žlugimo.

Jurijus Felštinskis. Gordonua.com nuotr.

Gegužės 18–20 d. J. Felštinskis viešės Lietuvoje ir pats pristatys knygą „Nuo raudonojo teroro iki mafijinės valstybės“. Vienas knygos pristatymas vyks gegužės 18 d., trečiadienį, 17 val. Istorinėje LR Prezidentūroje Kaune (Vilniaus g. 33). Kitas –gegužės 19 d., ketvirtadienį, 16 val. Vilniuje, Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso konferencijų salėje (Žirmūnų g. 1F). Renginių moderatorius – žurnalistas, politikos apžvalgininkas Vidmantas Valiušaitis.

Knygos pristatymuose dalyvausiantis J. Felštinskis, jau keletą dešimtmečių skaitytojams pasakojantis Kremliui nepatogią SSRS ir Rusijos istoriją, pasidalins savo įžvalgomis apie Ukrainoje pradėtą brutalų karą, kuris Rusiją neabejotinai pasuks kita kryptimi, atsakys į dalyvių klausimus. Renginys vyks rusų kalba.

Renginio metu galėsite įsigyti knygų.

Informacijos šaltinis – leidykla „Briedis”

2022.05.10; 15:53

Niekšų sąmokslas. Knygos viršelis

Leidykla „Briedis“ išleido Vladimiro Popovo knygą „Niekšų sąmokslas. Buvusio KGB papulkininkio užrašai“. Ši knyga – tai buvusio KGB bendradarbio autentiški pasakojimai, kurie iki šiol jokia kalba nebuvo sudėti į vieną leidinį ir išspausdinti. Prie knygos atsiradimo ir jos turinio stipriai prisidėjo iš Rusijos emigravęs žinomas amerikiečių istorikas Jurijus Felštinskis (didelio atgarsio sulaukusios knygos „FST sprogdina Rusiją“ bendraautoris).

„Niekšų sąmokslas. Buvusio KGB papulkininkio užrašai“ taip pat nebuvo išversta ir išleista jokia kita kalba.

Knygos autorius Vladimiras Popovas devyniolika metų buvo SSRS KGB bendradarbis, agentūrinis operatyvininkas, trumpai vadovavo KGB 5-osios valdybos 12–1 grupei, kuri koordinavo valdybos veiklą su Varšuvos sutarties šalių valstybės saugumo organais. Paskutinės jo, kaip KGB bendradarbio, pareigos buvo KGB ryšių suvisuomene centro konsultantas.

Jo darbas KGB struktūroje prasidėjo tolimais 1972-aisiais, o baigėsi tada, kai po nepavykusio 1991 m. rugpjūčio pučo žlugo Valstybinis nepaprastosios padėties komitetas (rus. GKČP), o neilgai trukus ir pati SSRS.

Kai kam gali atrodyti, kad čia prisimenami ir aprašomi įvykiai – jau seniai praėjusi epocha. Bet taip nėra. Ir ne tik todėl, kad knygoje apstu ir šiandien pasaulyje gerai žinomų pavardžių, iki dabar svarbius postus užimančių asmenų. Tai unikalus liudijimas – faktų, sąsajų, biografijų, prisiminimų, siaubingų ir komiškų atsitikimų. Neįtikėtinai susiraizgę likimai, agentūrinė informacija, žvalgyba, kontržvalgyba, verbavimas, žudymas, neįsivaizduojami pinigų, deimantų, aukso srautai – visa tai iš pirmų lūpų, be nutylėjimų, veidų ar pavardžių slėpimo. KGB buvo apraizgęs viską ir visus: mokslininkus, sportininkus, menininkus, dvasininkus, studentus ir, be abejo, kadrinius darbuotojus. Toks buvo ir knygos autorius KGB papulkininkis V. Popovas, todėl nuo pirmųjų eilučių tampa aišku – melo čia nėra.

Dėl ko gobšų KGB generolų dėmesį patraukė Afganistanas, kuo neįtiko šios šalies prezidentas komunistas Hafizula Aminas, kurį įsiveržusi SSRS kariuomenė brutaliai nužudė ir taip pradėjo Afganistano karą? Kaip SSRS, o vėliau Rusijos televizijas žingsnis po žingsnio uzurpavo jėgos struktūros? Ką stadionuose, čempionatuose, olimpinėse žaidynėse veikė delegacijos narių šešėliai – KGB bendradarbiai? Kas iš tiesų buvo Šabtajus Kalmanovičius, Josifas Kobzonas, iš kur atsirado Vladimiras Putinas? Kaip kilo judėjimas „Naši“, iš kur išdygo „Vagner“ kovotojai ir kam jie tarnauja? Kaip Rusija ruošėsi nuo Ukrainos atplėšti Krymą?

Knygoje pateikti pasakojimai, faktai, kurie neretai iliustruojami dokumentų išrašais, padeda suvokti, kodėl tokį iškreiptą vaizdą per TV ekranus ir realybėje demonstruoja šiandieninė Rusija.

Pačiam knygos autoriui galutinai įsitikinti, kad bolševikų prievarta sukurta Sovietų Sąjunga nesustabdomai juda gyvavimo pabaigos link, padėjo SSKP CK ir saugumo organų veiksmai per Kalnų Karabache 1988 m. kilusį etninį konfliktą. Gana smulkiai aprašomos ir kitos SSRS sudrebinusios vidinės tragedijos – Baku, Tbilisio, Vilniaus, nurodomi tikrieji šių įvykių scenarijų autoriai ir kaltininkai.

Suprasdamas, kad artėja kruvini įvykiai, ir nenorėdamas būti į juos įtrauktas, 1990 m. V. Popovas išėjo iš operatyvinio darbo ir parašė pirmąjį raportą būti atleistas iš KGB. Bet KGB jį paleido tik tada, kai pats oficialiai nustojo egzistuoti – 1991-ųjų spalį. Nuo tada jis nutraukė ryšius su šia organizacija ir dabar gyvena Kanadoje.

Nuo „Niekšų sąmokslo. Buvusio KGB papulkininkio užrašų“ neįmanoma atsitraukti – jau vien dėl knygos skvarbaus tikrumo. Stingdančio, bet leidžiančio tikėtis, kad kada nors tai iš tikrųjų bus visiems laikams pasibaigusi epocha.

Slaptai.lt informacija

2021.09.26; 07:20

Nesijaučiu turįs teisę kategoriškai vertinti JAV prezidento rinkimų kampanijos. Niekad nesu buvęs Amerikoje. Todėl būtų keista, jeigu svaidyčiausi kategoriškais patarimais, kokį prezidentą amerikiečiai privalėjo išsirinkti.

Ir vis dėlto JAV prezidento rinkimai Lietuvai svarbūs. Drįstu manyti – gyvybiškai svarbūs. Patys svarbiausi. Svarbesnių negali būti. Būtent nuo jų priklauso, ar galime nebijoti imperinių Kremliaus užgaidų. Jei Prancūzija, Vokietija ar Italija išsirinktų akivaizdžiai prorusišką valdžią – būtų mirtinai pavojinga. Bet ne taip pavojinga, jeigu Amerika išsirinktų imperinius tikslus puoselėjančiam Kremliui palankų vadovą. Todėl turiu bent jau moralinę teisę svarstyti, koks JAV vadovas Lietuvai būtų palankiausias. 

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Vilniaus centre prie Rotušės rūmų sienos prikalta paminklinė lenta, skelbianti, kad „Lietuvos priešai yra ir JAV priešai“. Šie žodžiai patvirtinti JAV prezidento parašu. Todėl turiu vienintelį klausimą ponui Donaldui Trampui: „Ar jo prezidentavimo metu oficialusis Vašingtonas mūsų neprietelius traktuos Amerikos nedraugais?“

Kamuoja blogos nuojautos bei įtarimai: D.Trampui tiesiog nerūpi Baltijos valstybės. Net jeigu jis ir tvirtins, kad JAV politika dėl NATO šalių saugumo nesikeis, ar galima aklai pasitikėti žmogumu, kuris rinkiminės kampanijos metu tiek daug sykių keitė savo nuomonę? Mano supratimu, taip elgtis, kaip rinkiminių ginčų metu elgėsi D.Trampas, negalima niekur – nei namuose, nei, juolab, didžiojoje politikoje.

Kur tai matyta: vieną dieną sako, kad jo varžovė Hilary Klinton yra pakenkusi šaliai, po rinkimų jau kitaip: ji – Amerikai nusipelnusi moteris. Suprantu, politika – ne medicina. Politikoje galimi ir sutirštinimai, ir didelės paklaidos, ir užgauliojimai. Kaip be jų? Bet ribos, kurių peržengti nevalia, – taip pat turėtų egzistuoti. Mano supratimu, taip viešai klaidinti rinkėjų negalima. Akiplėšiškai viešai milijonus rinkėjų klaidinęs žmogus turėtų būti teisiamas už melą. Privalėtų sumokėti ne tik milžinišką baudą, bet ir sėsti į kalėjimą. Ilgam.

Jeigu aš, žurnalistas, taip elgčiausi rašydamas straipsnius, kaip D.Trampas elgėsi rinkiminės kampanijos metu, seniausiai būčiau nubaustas už šmeižtą, dezinformaciją ir įžeidimus. Bet štai kandidatui į JAV prezidento postą, pasirodo, – meluoti leidžiama. Nes to, girdi, nedraudžia įstatymai. Tai, po velnių, priimkite įstatymą, numatantį atsakomybę už akivaizdų melą politikoje. Ar šalis gali vadintis civilizuota ir demokratine, jei jos įstatymai nenumato specialios atsakomybės už akivaizdžius klaidinimus didžiojoje politikoje ypač svarbiu laikotarpiu – rinkimų metu? Versle meluoti – draudžiama, spaudoje sakyti netiesą – draudžiama, teismo, notarų, bankų, draudimo kompanijų apgaudinėti negalima, o klaidinti šimtus milijonų rinkėjų, šitaip juos papirkinėti, – leistina? Tokie demokratijos „privalumai“ labai abejotini.

Tiesa, viešojoje erdvėje gausu svarstymų, gal vis tik D.Trampas bus geras prezidentas? Juk kadaise amerikiečiai abejojojo Ronaldo Reigano tinkamumu užimti JAV prezidento postą. Girdi, jis tėra … antrojo plano aktorius. Vėliau paaiškėjo, kad vesternuose filmavęsis vidutinių gabumų aktorius gali tapti labai geru JAV prezidentu.

Panašiai nutiko ir Lietuvoje: prieš rinkimus buvau vienas iš tų, kurie stipriai abejojo, ar Dalia Grybauskaitė taps gera šalies vadove. Šiandien prisipažįstu – apsirikau. Tas apsirikimas – labai malonus.

Žodžiu, viltis, jog D.Trampas irgi gali būti puikus prezidentas, – neišblėso. Juolab kad kai kurie jo pareiškimai – logiški. Galvoje turiu svarstymus dėl gynybos reikmėm skiriamų lėšų. Kodėl beveik viena Amerika rimtai susirūpinusi savo kariuomenės pajėgumais? Kodėl dauguma NATO narių, įskaitant ir Lietuvą, savo kariuomenei nesukrapšto tų dviejų procentų nuo BVP? D.Trampas teisus: jei, sakykim, Lietuva nesilaiko įsipareigojimo skirti 2 proc. kariniam biudžetui, kodėl Vašingtonas privalo laikytis duoto žodžio?

D.Trampo dėka išryškėjo rimta Europos dviveidystė. Europa pastaruosius dešimtmečius elgėsi kaip parazitė, išnaudojanti Ameriką. Vadovaudamasi principu – blogiausiu atveju JAV vis tiek gelbės, – ES lyderiai karinius reikalus apleido, visą dėmesį sukoncentruodami tik į ekonomiką. Be to, užuot visur ir visada demonstravę dėkingumą Vašingtonui, kad šis savanoriškai sutiko vilkti globėjo naštą, ES lyderiai drįsdavo dar purkštauti, kam gi Amerikos slaptosios tarnybos klausosi Pracūzijos ir Vokietijos vadovų telefoninių pokalbių. Kartais net atvirai priekaištaudavo: ES geriau gyventų, jei Europoje būtų kuo mažiau Amerikos.

Dabar, vos tik D.Trampas užsiminė apie galimybę trauktis iš Europos, ES vadovai ne juokais išsigando. Suprato, kad gali likti be patikimos apsaugos. Ėmė suvokti, kad, pasitraukus Amerikai, ES teritorijoje šeimininkaus Kremlius. O Rusijos ranka tikrai nebus tokia minkšta ir atlaidi kaip amerikietiškoji. Tad D.Trampo pareiškimai – tarsi šaltas dušas, europiečius blaivinantis nuo linksmų ir nerūpestingų pagirių.

Deja, priešrinkiminė D.Trampo kampanija leidžia įtarti, kad neatmestinas ir pats blogiausias variantas: bus blogiau nei įsivaizduojame. Juk Barakas Obama buvo neryžtingas prezidentas, kaip ir visi Vakarai – nesuprato Rusijos, neįžvelgė jos tikrųjų kėslų, imperinių ambicijų. Būtent B.Obamos vadovavimo laikais JAV neįvykdė įsipareigojimo garantuoti Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į branduolinį nusiginklavimą.

Naujai išrinktasis JAV prezidentas veikiausiai dar mažiau rūpinsis Baltijos šalių reikalais, jų saugumu. Suvokti tikruosius D.Trampo ketinimus galėtume skubiai ir ženkliai padindami finansavimą Lietuvos krašto apsaugai.  Štai tada ir sužinosime, kaip į Lietuvos pastangas apsiginti reguoja D.Trampo komanda.

Jeigu ir tai nepadės, vadinasi, turėsime patį blogiausią variantą, apie kurį yra rašęs istorikas, JAV ir Rusijos santykių specialistas Jurijus Felštinskis: „Rinkiminės kampanijos metu D.Trampas elgėsi labai panašiai, kaip Amerikoje elgiasi Rusijos įtakos agentai“ (ukrainiečių leidinys gordonua.com).

Informacijos šaltinis – www.draugas.com

2016.11.20; 04:22

Saulius Kizelavičius

Visas pasaulis atkakliai bando suvokti, kas yra naujasis JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump). Kol kas – nieko džiuginančio, raminančio.

Dauguma istorikų, politikos, saugumo ekspertų pripažįsta, kad nežino, ko verta tikėtis iš aukščiausią JAV postą užėmusio verslininko. Pasaulio sostinėse tvyro didelė nežinia ir neapibrėžtumas. Niekas nedrįsta kategoriškai tvirtinti, kaip būtent elgsis prisiekęs D.Trampas – laikysis priešrinkiminės kampanijos metu duotų pažadų, ar juos pamirš?

Be kita ko, kai kurie rinkimų dienomis duoti pažadai per daug prieštaringi, kad būtų galima suvokti pagrindines D.Trampo vidaus ir užsienio politikos kryptis.

Net ir Rusija džiaugiasi D.Trampo atėjimu į valdžią santūriai, tarsi baimintųsi, jog „taip gerai, kaip nutiko, negali būti“. Kremliaus diktatorius Vladimiras Putinas greičiausiai suvokia: „Kas greitai susidraugauja, tas greitai ir susipyksta“.

Taigi apie kokias D.Trampo nuodėmes kalba pasaulio politikai, ekspertai, analitikai?

EK prezidentas Žanas Klodas Junkeris: „Teks mokytis dvejis metus“

Pradėkime nuo Europos Komisijos vadovo Žano Klodo Junkerio žodžių, ištartų Liuksemburgo konferencijoje susitikus su studentais. EK prezidentas Žanas Klodas – Junkeris pareiškė, kad naująjam JAV prezidentui Donaldui Trampui teks ilgai mokytis, kad suprastų, kas yra Europa ir kaip ji dirba.

Žinoma, naudojantis proga, verta pajuokauti: o ar pats Junkeris supranta, kas yra Europa, kaip ji veikia ir kur ji eina? Tačiau šiuo atveju mums svarbiausia tai, kad vienas iš Europai vadovaujančių pirmųjų asmenų viešai ir oficialiai pabrėžė: „Esama pavojaus, kad D.Trampo išrinkimas Amerikos prezidentu pakenks iki šiol egzistavusiems stabiliems JAV – Europos santykiams“.

Taigi ir šis Europos Sąjungos funkcionierius baiminasi, kad D.Trampo vadovavimas gali atešti „bjaurių pasekmių“ saugumo politikai. Iškalbinga ir ši Junkerio citata: „D.Trampui teks sugaišti dvejis metus, kad pažintų šiandieninį pasaulį tokį, koks jis iš tiesų egzistuoja“.

Dveji metai – ilgoka laiko atkarpa. Būtų buvę žymiai geriau: „pirma išmoksti, sužinai, suvoki, ir tik po to eini prezidentauti“.

Jurijus Felštinskis: „Ukraina neturi nė vienos priežasties džiūgauti“

Rusijos – Amerikos santykių žinovas, istorikas Jurijus Felštinskis, gyvenantis Amerikoje, pareiškė, kad Ukraina po D.Trampo išrinkimo Amerikos prezidentu turėtų įdėmiai suklusti. Optimizmui nėra nė kruopelytės pagrindo. Nerimui – daug pagrindo. 

Jurijus Felštinskis. Gordonua.com nuotr.
Istorikas, JAV – Rusijos santykių ekspertas Jurijus Felštinskis. Gordonua.com nuotr.

Priešrinkiminio turo metu D.Trampo pareiškimai – keisti, dviprasmiški. Tos mintys, kuriomis D.Trampas dalinosi, jam buvo nenaudingi kaip kandidatui. Felštinskio manymu, dėl tų pareiškimų jis prarado rinkėjų balsų. Jis negalėjo tikėtis pritraukti gerbėjų, nes tvirtino norįs susilpninti JAV įtaką ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Jis taip pat teigė sieksiąs sumažinti JAV skiriamas lėšas NATO aljansui.

Atvirai kalbant, D.Trampas propagavo užsisklendimo, užsidarymo politiką. Jis beveik atvirai ragino Rusijai leist pasiimti Ukrainą. Jis atvirai gyrė V.Putino vidaus politiką. Tad D.Trampo priešrinkiminiai lozungai negalėjo negluminti.

Pasak Felštinskio, D.Trampas elgėsi labai panašiai, kaip Amerikoje elgiasi Rusijos įtakos agentai.

Ir vis dėlto tie pareiškimai buvo ištarti rinkiminių batalijų metu. Ir niekas pasaulyje kol kas nežino, ar D.Trampas taip įstikinęs nuoširdžiai, ar tik gudravo?

Didžiausia šiandieninė problema – mes nieko nežinome apie naująjį JAV vadovą. O tai, ką žinome, nekelia optimizmo. Pirmą kartą JAV prezidentu tapo ne politikas, o verslininkas. Beje, prisimenant net šešetą D.Trampo bankrotų, jis nebuvo sėkmingas verslininkas. Greičiau prastas, nei sėkmingas verslininkas.

Kita tema: D.Trampas yra respublikonų kandidatas, o respublikonai šiuo metu turi daugumą tiek Senate, tiek Kongrese. Tad formaliai D.Trampo rankos atrištos. Ir jei jis išties norės nekišti pinigų užsienio konfliktų sureguliavimui, NATO ir Ukrainai, jis tai galės padaryti.

Bet mes puikiai žinome, tvirtina Felštinskis, kas ištikdavo Europą, kai tik oficialusis Vašingtonas nusisukdavo nuo Europos reikalų. Ogi Europoje kildavo pasauliniai karai.  Europa niekad nebuvo saugi ir stabili be Amerikos globos ir niekad nebus ramybės oaze, jei Amerikai nebebus įdomus jos likimas. Jei Amerika trauksis iš Europos, Rusija būtinai išnaudos galimybę puldinėti kaimynines šalis.

Taigi Rytų Europa – dideliame pavojuje. Jei D.Trampas laikysis pažadų, duotų rinkiminės kampanijos metu, Rytų Europa atsidurs Rusijos gniaužtuose.

Šį komentarą istorikas Jurijus Felštinskis davė Ukrainos leidiniui Gordonua.com.

Jurijus Švecas: „D.Trampą išrinko Amerikos provicija“

Jurijus Švecas, buvęs KGB darbuotojas, prieš 20 metų emigravęs į JAV ir ten tapęs finansų analitiku, perspėja, kad D.Trampas būtinai domėsis, kur dingsta Ukrainai skiriami pinigai. Ir vos tik suvoks, kad amerikiečių doleriai nusėda korumpuotų Ukrainos pareigūnų ir valdininkų kišenėse, tikriausiai šį „finansavimo šaltinį uždarys“. 

Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Gordonua.com nuotr.
Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Gordonua.com nuotr.

Finansų analitikas J.Švecas prisipažįsta nusivylęs JAV rinkimų rezultatais. Garsiausi analitikai ir prognozuotojai, analitikai ir ekspertai nesusigaudė, neatspėjo, nesuvokė, kad šį kartą JAV prezidento rinkimų rezultatus nulems ne dideli pinigai ir korporacijos, o JAV provincijoje gyvenanti vadinamoji prastuomenė. Žinomiausi pasaulio ekspertai nė neįtarė, kad šį kartą vargingai mažuosiuose miesteliuose gyvenantys amerikiečiai bus tokie aktyvūs.

JAV provincija rinkosi ne taip, kaip rinkosi didieji JAV miestai. Sunkiai besiverčiantiems provincijos amerikiečiams patauklesnis pasirodė D.Trampas. Jiems nusispjauti, kad pirmą sykį JAV istorijoje prezidentu tapo žmogus, netarnavęs JAV kariuomenėje.

Beje, kvailysčių vidaus politikoje D.Trampui krėsti niekas neleis, Šveco įsitikinimu. Bet užsienio politikoje jo rankos labiau atviros.

Nereikia pamiršti ir aplinkybės, kad D.Trampas – labai ambicingas. V.Putinui jis neleis su savimi elgtis taip, ką leido V.Putinui išdarinėti Barakas Obama. D.Trampas baisiai supyks, jei V.Putinas jį apgaus arba jį bandys parodyti kaip silpną prezidentą, kuriam duotų pažadų nebūtina laikytis.

Informacijos šaltinis – gordonua.com portalas.

„Kodėl D.Trampas gali būti Kremliaus marionete?“

Focus žurnale yra paskelbta Boriso Raitšusterio publikacija „Kodėl Putinas džiaugiasi Trampo pergale, bet gali greitai su juo susipykti“.

Plakatas, kuriame vaizduojamas Donaldas Trampas.
Plakatas, kuriame vaizduojamas Donaldas Trampas.

Ši publikacija sudomino todėl, kad ten rašoma apie neva egzistuojančius D.Trampą kompromituojančius vaizdo įrašus. Omenyje turimos štai kokios aplinkybės: kai D.Trampas viešėjo Maskvoje, jis galbūt buvo įviliotas į seks – orgijas, tas vakarėlis buvo slapta nufilmuotas, ir dabar Kremlius galįs D.Trampą šantažuoti. Suprask: elgsiesi ne taip, kaip mes norime, videofilmas išvys dienos šviesą, ir tavo politinei karjerai – galas.

KGB tokius metodus anksčiau tikrai naudojo prieš užsienio politikus. Nėra jokių abejonių, kad tokius metodus naudoja ir dabartinės Rusijos slaptosios tarnybos. Bet ar į tokias Rusijos slaptųjų tarnybų pinkles pakliuvo D.Trampas, – niekas nežino.

Torstenas Beneris: „D.Trampo išrinkimas byloja, kad žmonėms nusibodo liberalioji demokratija“

Verta dėmesio ir Hanso Monatos (Tagesspiegel) publikacija, kurioje svarstoma, kodėl D.Trampas laimėjo prezidento rinkimus. Ten cituojamas Berlyno analitininio centro Global Public Policy Institute direktorius Torstenas Beneris, kuris mano, esą D.Trampo išrinkimas byloja, kad visuomenė pavargo nuo liberaliosios demokratijos. D.Trampo išrinkimas – tai ženklas, kad liberaliosios demokratijos principų žmonės daugiau nebelaiko didele vertybe.

Ten esama ir pastabos, kad D.Trampas neleis V.Putinui demonstruoti, esą JAV turi silpną prezidentą, kuriam galima ir meluoti, ir nesilaikyti jam duoto žodžio, ir leist kištis į amerikietiškus reikalus.

Ši aplinkybė – lyg ir viltinga. Bet ekspertas iš Berlyno perspėja, kad D.Trampas gali būti per daug kietas – per toli nueiti įrodinėdamas Kremliui, kad nėra silpnas.

Post scriptum

Žodžiu, D.Trampas gali būti blogas dėl to, kad atsisakys ginti Baltijos valstybes nuo Rusijos agresijos, sutiks su Kremliaus noru pasaulį pasidalinti į įtakos zonas bei nuspręs trauktis iš Europos palikdamas atrištas rankas Rusijos diktatoriui. 

Donaldas ir Melanija Trampai
Donaldas ir Melanija Trampai.

D.Trampas turi ir dar vieną silpnąją vietą. Tai jo žmona Melanija Tramp, daug jaunesnė už savo vyrą. Ji gimė ne JAV. Atvykusi į Ameriką ji kurį laiką dirbo nelegaliai. Dirbo, beje, grožio modeliu. O tai reiškia, kad jai teko fotografuotis vyrams skirtiems žurnalams apsinuoginusiai.

Be to, šių metų vasarą ji, viešai kalbėdama Respublikonų partijos suvažiavime, nuplagijavo daug Mišelės Obamos teiginių ir minčių, tarsi tai būtų jos mintys, jos žodžiai. Taigi išdrįso JAV prezidento Barako Obamos žmonos žodžius pateikti kaip savo. Jai dėl to nebuvo gėda, ji net neatsiprašė.

Vietoj epilogo

Ar galima D.Trampą teisiškai pašalinti iš JAV prezidento posto? D.Trampui šiuo metu iškelti 75 teisiniai ieškiniai dėl verslo reikalų. Kai kuriuose teismo posėdžiuose jis privalės duoti parodymus dar iki prezidento inauguracijos iškilmių. O per visą savo kaip verslininko karjerą D.Trampui buvo išelti 4 tūkst. teisiminių ieškinių – dėl sukčiavimo, apgaulės, finansinių įsipareigojimų nevykdymo…

2016.11.12; 06:28

CŽV veteranas, buvęs Nacionalinės žvalgybos tarybos vadovas ir JAV prezidento Ronaldo Reigano specialusis patarėjas Fricas Ermartas (Fritz Ermarth) papasakojo „Amerikos balsui“ rusų kalba apie nepavydėtiną amerikiečio disidento Edvardo Snoudeno, faktiškai rusų pagrobto pakeliui iš Kinijos į Kubą, likimą. Konkrečiai jis pažymėjo: 

„Jie (Edvardas Snoudenas ir Bredlis Meningas) pakirto šventą jų ir Jungtinių Valstijų vyriausybės tarpusavio pasitikėjimą nacionalinio saugumo ir oficialaus slaptumo sferoje. Jie tai padarė sąmoningai, apgalvotai, tyčia, o ne suklydę ar nesuprasdami, ką jie daro. Jie tvirtina, kad tai padarė vardan kažkokių kilnių tikslų – tokių kaip skaidrumas, šlykštaus vyriausybės elgesio atskleidimas ir t. t. Tačiau tai nieko nekeičia. Taip kalba praktiškai visi išdavikai. 

Continue reading „Išgavę paslaptis rusai gali nužudyti Edvardą Snoudeną, suversdami kaltę Amerikai”