1992 metais, naktį iš vasario 25 d. į 26 d., Armėnijos ginkluotosios pajėgos su sunkiąja technika ir asmeniniu 366-ju buvusios Sovietų Sąjungos pėstininkų pulku, dislokuotu Chankendi mieste, užėmė Azerbaidžano miestą Chodžaly.

Prieš miesto puolimą, vasario 25 d. vakarą, surengtas masinis Chodžaly apšaudymas iš artilerijos ir sunkiosios karinės ginkluotės. Dėl to kilo gaisras, o 5 valandą ryto jau degė visas miestas. Mieste likę gyventojai, apie 2500 žmonių, buvo priversti palikti savo namus tikėdamiesi pabėgti į Agdamą – artimiausią rajono centrą, daugiausiai apgyvendintą azerbaidžaniečių.

Bet šiems planams nebuvo lemta išsipildyti. Armėnijos ginkluotosios formuotės su karine pėstininkų pulko parama sunaikino Chodžaly miestą ir ypač žiauriai išžudė taikius gyventojus.

Dėl šių veiksmų buvo nužudyta 613 žmonių, iš jų:

63 vaikai,

106 moterys,

70 senyvo amžiaus žmonių,

8 šeimos buvo pilnai išžudytos,

25 vaikai prarado abudu tėvus,

130 vaikų prarado vieną iš tėvų.

487 žmonės buvo sužeisti, tarp jų 76 vaikai,

1275 žmonės buvo paimti įkaitais,

150 žmonių dingo be žinios.

Šie skaičiai apibūdina kruviniausią Kalnų Karabacho konflikto tragediją. Šis konfliktas prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Azerbaidžano SSR Kalnų Karabacho autonominėje srityje gyvenantys etniniai armėnai iškėlė neteisėtus reikalavimus prisijungti prie Armėnijos SSR, o išprovokuotas jis buvo atviru palaikymu iš Armėnijos SSR valdančiųjų sluoksnių pusės ir neoficialiu Sovietų Sąjungos valdžios sutikimu bei neveiklumu.

Chodžaly – pagrindinis taikinys

Armėnijos ginkluotųjų formuočių įsiveržimas į Chodžaly buvo iš anksto nulemtas geostrateginiu miesto išdėstymu. Chodžaly miestelis, turintis apie 7000 gyventojų, yra įsikūręs 10 km į pietryčius nuo Chankendy miesto, Karabacho kalno virtinėje. Chodžaly yra išsidėstęs išilgai automagistralės Agdam-Šuša bei Askeran-Chankendy ir turi vienintelį oro uostą Karabache.

Chodžaly yra istorinė gyvenvietė, kurios paminklai byloja apie didingą praeitį. Chodžaly-Kedabek kultūros paminklai, išsidėstę netoli Chodžaly, buvo sukurti XIV-VII a. pr. Kr. Čia buvo rasti ir antkapiniai paminklai – tai akmeninės dėžės, pilkapiai ir kapinynai, menantys vėlyvąjį bronzos amžių ir ankstyvąjį geležies amžių. Taip pat čia galima rasti architektūros paminklų – apvalią kriptą (1356–1357 m.) ir mauzoliejų (XIV a.).

Archeologinių kasinėjimų metu buvo rasta skirtingų tipų papuošalų iš akmens, bronzos, kaulų, taip pat buitinių keramikinių daiktų ir t.t. Be to, būtent Chodžaly regione buvo rastas ir rutuliukas su Asirijos karaliaus Adadnerario (807–788 pr. Kr.) vardu.

Pagrindiniai vietinių žmonių užsiėmimai – vynuogininkystė, gyvulininkystė, bitininkystė ir javų auginimas. Miestelyje veikė tekstilės gamykla, dvi vidurinės mokyklos ir dvi nepilnos vidurinės mokyklos.

Dėl paskutiniųjų metų įvykių šiame mieste glaudėsi 54 turkų-meschetų pabėgėlių šeimos iš Ferganos (Uzbekistanas) ir azerbaidžaniečių pabėgėliai iš Armėnijos. Dėl šios priežasties mieste sparčiai vystėsi stambių Azerbaidžano pramonės įmonių filialų, gyvenviečių ir kitų buitinės paskirties objektų statyba.

Jau vėliau armėnų pusė pripažino, kad vienas pagrindinių Armėnijos ginkluotų formuočių uždavinių buvo Chodžaly placdarmo likvidacija, koridoriaus, jungiančio Askeraną ir Stepanakertą, atidarymas per šį punktą ir vienintelio oro uosto, kontroliuojamo azerbaidžaniečių, atblokavimas.

Atkreipkite dėmesį į išsireiškimą „Chodžaly placdarmo likvidacija“. Šie žodžiai, kurie skamba ir šiandien, atskleidžia masinio moterų ir vaikų išžudymo, o taip pat armėnų įgyvendintų kruvinų skerdinių priežastis.

Tragedijos chronika

Chodžaly patyrė blokadą nuo 1991 m. spalio mėnesio. Spalio 30 d. buvo atkirsti sausumos keliai, ir pasiekti miestą buvo įmanoma tik malūnsparniais. Paskutinis civilinis malūnsparnis atvyko į Chodžaly sausio 28 dieną, o kai civilinis malūnsparnis buvo numuštas virš Šušos miesto ir žuvo 40 žmonių, susisiekimas malūnsparniais taip pat buvo nutrauktas.

Nuo sausio 2 d. mieste nebuvo elektros. Miestas gyvavo tik dėl jo gyventojų drąsos ir gynėjų didvyriškumo. Miesto gynybą organizavo vietinės gynybos pajėgos, milicija ir nacionalinės armijos kovotojai, daugiausia ginkluoti automatiniais ginklais.

Antroje vasario pusėje Chodžaly buvo apsuptas Armėnijos formuočių ir kasdien apšaudomas artilerijos ir sunkiosios karinės technikos, Armėnijos kariuomenė atlikdavo nuolatinius antpuolius.

Pasiruošimas Chodžaly puolimui prasidėjo vasario 25 d. vakarą, kai pulko Nr. 366 karinė įranga buvo dislokuota aplink miestą. Miesto puolimas prasidėjo po 2 valandų šaudymo iš tankų ir šarvuotųjų transporto priemonių, buvo naudojamos raketos „Alazan“. Chodžaly buvo atkirstas iš trijų pusių, tad žmonės mėgino pabėgti Askerano kryptimi. Bet netrukus jie suprato, kad tai buvo pražūtingi spąstai. Netoli Nachčivaniko kaimo Armėnijos ginkluotosios pajėgos atidengė ugnį į beginklius žmones. Būtent čia, Askerano-Nachčivaniko dauboje, Armėnijos ginkluotųjų formuočių žiaurumo aukomis tapo daugybė vaikų, moterų ir senyvo amžiaus žmonių, sušalusių ir nusilpusių miškuose bei kalnų perėjų sniege.

Šie įvykiai nutiko tada, kai Irano Islamo Respublikos užsienio reikalų ministras Ali Akbar Vilajati lankėsi regione vykdydamas tarpininko misiją. Vasario 25 d. jis susitiko su Azerbaidžano lyderiais Baku mieste, vasario 27 d. ketino vykti į Karabachą, o tada į Armėniją. Dėl šio vizito abi konflikto pusės buvo sutarusios nutraukti ugnį nuo vasario 27 d. iki kovo 1 d., bet Armėnijos pusė šio susitarimo nepaisė.

Taip jau buvo nutikę vasario 12 d., kai Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos misija atvyko į Karabachą siekdama susipažinti su situacija konflikto zonoje ir analizuoti jos sprendimo galimybes, o tada turėjo vykti į Jerevaną ir Baku. Būtent vasario 12 d. Armėnijos ekstremistai užgrobė Malibeilio ir Guščularo kaimus Šušos rajone ir visiškai juos sugriovė bei sudegino. Vien Malibeilio kaime maždaug 50 žmonių buvo nužudyta, sužeista ir paimta įkaitais.

Tomis dienomis Azerbaidžano pajėgos negalėjo prasiveržti ir padėti Chodžaly gyventojams, nebuvo galimybės ir išvežti žuvusiųjų kūnus. Tuo pačiu metu Armėnijos specialiųjų pajėgų grupės baltais maskuojamaisiais apsiaustais iš malūnsparnių ieškojo žmonių miškuose, rasti žmonės buvo sušaudomi arba imami įkaitais ir kankinami.

Vasario 28 d. vietos žurnalistų grupei pavyko dviem malūnsparniais pasiekti azerbaidžaniečių žudynių vietą. Baisus vaizdas pribloškė visus – laukas buvo nuklotas nužudytųjų kūnais. Nepaisant antrojo malūnsparnio palydos, jiems pavyko išgabenti tik keturis kūnus, nes malūnsparnius apšaudė armėnų kovotojai. Kovo 1 dieną, kai į šią vietą galėjo atvykti grupė užsienio ir vietos žurnalistų, vaizdas, kurį jie išvydo, buvo dar siaubingesnis. Žuvusiųjų kūnai buvo išniekinti. Daugelis jų turėjo šautines žaizdas galvoje, tai rodė, kad sužeistuosius tiesiog pribaigdavo. Medikams apžiūrėjus kūnus, buvo nustatyta, kad jiems buvo nulupta galvos oda, nupjautos ausys ir kitos kūno dalys, išplėštos akys, nukirstos galūnės, aptikta daug žaizdų nuo šaunamųjų ginklų arba aštrių daiktų, daugelis kūnų buvo sutraiškyta sunkiąja technika arba sudeginta.

Štai ką rašė užsienio laikraščiai, aprašydami tuometinių įvykių žiaurumą:

Žurnalas „Crual L’Eveneman“ (Paryžius), 1992 m. kovo 25 d.: „Armėnai užpuolė Chodžaly rajoną. Visas pasaulis išvydo sudarkytus nužudytųjų kūnus. Azerbaidžaniečiai kalba apie tūkstančius nužudytų žmonių.“

Laikraštis „Sunday Times“ (Londonas), 1992 m. kovo 1 d.: „Armėnijos kareiviai sunaikino šimtus šeimų“.

Laikraštis „Financial Times“ (Londonas), 1992 m. kovo 9 d.: „…Armėnai sušaudė pabėgėlių koloną, bėgusią į Agdamą. Azerbaidžaniečiai suskaičiavo maždaug 1200 aukų…

… Fotoreporteris iš Libano patvirtino, kad turtinga dašnakų bendruomenė jų šalyje siunčia ginklus ir žmones į Karabachą.“

Laikraštis „Times“ (Londonas), 1992 m. kovo 4 d.: „…Daug žmonių buvo suluošinta, o nuo vienos mažos mergaitės buvo likusi tik galva.“

Laikraštis „Izvestija“ (Maskva), 1992 m. kovo 4 d.: „…Vaizdo kameros įraše matėsi vaikai su nupjautomis ausimis. Vienai senai moteriai buvo nupjauta pusė veido. Vyrams buvo nulupta galvos oda …“.

„Financial Times“, 1992 m. kovo 14 d.: „Generolas Poliakovas sakė, kad 103 kariškiai armėnai iš pulko Nr. 366 liko Kalnų Karabache.“

Laikraštis „Le Monde“ (Paryžius), 1992 m. kovo 14 d.: „… Užsienio žurnalistai Agdame tarp nužudytų žmonių matė moteris ir tris vaikus nulupta galvos oda ir nuplėštais nagais. Tai ne Azerbaidžano propaganda, tai tikrovė.“

Laikraštis „Izvestija“, 1992 m. kovo 13 d.:

„Majoras Leonidas Kravecas: „Ant kalvos mačiau maždaug šimtą negyvų žmonių. Vienas berniukas buvo be galvos. Visur gulėjo moterų, vaikų ir senyvo amžiaus žmonių kūnai, nužudyti ypač žiauriai.“

Žurnalas „Valer actuel“ (Paryžius), 1992 m. kovo 14 d.: „Šiame autonominiame regione Armėnijos ginkluotosios pajėgos ir žmonės iš Artimųjų Rytų turi moderniausią karinę įrangą, įskaitant malūnsparnius. ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) turi karines bazes ir amunicijos sandėlius Sirijoje ir Libane. Armėnai naikino Karabacho azerbaidžaniečius ir vykdė kruvinas žudynes daugiau nei 100 musulmoniškų kaimų.“

Britų televizijos kompanijos „Funt man news“ žurnalistas R. Patrick, kuris lankėsi tragedijos vietoje: „Viešoji nuomonė negali pateisinti Chodžaly įvykdyto nusikaltimo“.

Iš žmogaus teisių centro „Memorial“ ataskaitos – apie Chodžaly tragediją:

…Nuo 1991 m. rudens Chodžaly buvo praktiškai užblokuotas Armėnijos ginkluotųjų pajėgų dalinių, o iš Kalnų Karabacho pasitraukus vidaus daliniams, prasidėjo visapusiška Chodžaly blokada. Nuo 1992 m. sausio buvo nutrauktas elektros tiekimas į Chodžaly. Dalis gyventojų paliko miestą, bet nepaisant pakartotinių Chodžaly miesto vykdomosios valdžios vadovo Elmano Mamadovo prašymų, visiška taikių gyventojų evakuacija nebuvo organizuojama.

Vasario 25 d. Armėnijos ginkluoti daliniai pradėjo Chodžaly puolimą.

Puolimo dalyviai

Puolant dalyvavo Arcacho nacionalinės išlaisvinimo armijos daliniai, jie buvo pasitelkę šarvuotą įrangą – šarvuotas pėstininkų transporto priemones, kovines mašinas ir tankus.

Beveik visų pabėgėlių iš Chodžaly teigimu, puolant miestą dalyvavo 366 pulko kariai, be to, dalis jų įeidavo miestą.

Chodžaly apšaudymas iš artilerijos prasidėjo vasario 25 d., maždaug 11 val. vakaro. Visų pirma buvo sunaikintos kareivinės gyvenamuosiuose rajonuose ir saugos postai. Pėstininkų daliniai įžengė į miestą vasario 26 d., nuo 01.00 val. nakties iki 04.00 val. ryto.

Galutinai pasipriešinimas buvo palaužtas 7 val. ryto.

Laisvas išėjimo koridorius gyventojams

60 žmonių, pabėgusių iš Chodžaly miesto puolimo metu, buvo apklausti „Memorial“ stebėtojų Agdame ir Baku. Tik vienas iš visų apklaustų žmonių teigė žinojęs apie „laisvo koridoriaus“ egzistavimą.

Pabėgėliai, bandę pabėgti „laisvuoju koridoriumi“ su Agdamo rajonu Azerbaidžane besiribojančioje teritorijoje, buvo apšaudomi, todėl daug žmonių žuvo.

Žmonių, likusių mieste, likimas

Remiantis iš abiejų pusių gauta informacija, daugiau nei 700 Chodžaly gyventojų, paimtų belaisviais mieste ir pakeliui į Agdamą, buvo perduoti Azerbaidžanui 1992 m. kovo 23 d. Tarp jų daugiausia buvo moterų ir vaikų.

Belaisvių gyventojų ir Chodžaly gynėjų išlaikymo sąlygos

Laikino išlaikymo izoliatoriaus viršininkas Chačiaturianas uždraudė privačiai kalbėtis su kaliniais (nebuvo leidžiami net keletą minučių trunkantys pokalbiai). Tik atsitiktinumo dėka vienas toks pokalbis įvyko.

Chodžaly gyventojų turto likimas

Chodžaly gyventojai, kuriems pavyko pabėgti, negalėjo pasiimti net ir pačių būtiniausių savo daiktų. Gyventojai, paimti į nelaisvę Armėnijos ginkluotų formuočių narių, taip pat neturėjo galimybės pasiimti savo nuosavybės.

Memorialo stebėtojai tapo atviro ir nevaržomo plėšikavimo mieste liudytojais. Chodžaly gyventojų paliktą turtą iš miesto išgabeno Chankendi (Stepanakerto) ir kaimyninių gyvenviečių gyventojai. Ant daugelio namų vartų buvo užrašyti naujųjų savininkų vardai.

Gautų duomenų įvertinimas

Vykdant Chodžaly miesto užpuolimo karinę operaciją, taikieji šio miesto gyventojai buvo masiškai kankinami.

Didesnė Chodžaly žmonių dalis nebuvo informuota apie laisvo koridoriaus egzistavimą.

Masinis taikių žmonių, kurie buvo laisvo koridoriaus zonoje ir gretimoje teritorijoje, išžudymas jokiomis aplinkybėmis negali būti pateisintas.

Chodžaly puolime dalyvavo kariai iš 366-jo pulko, priklausančio Nepriklausomų valstybių sandraugos kariuomenėms.

Žmogaus teisių centras „Memorial“ konstatuoja, kad vykstant Chodžaly miesto puolimui, Kalnų Karabacho Armėnijos ginkluotų formuočių veiksmai taikiųjų Chodžaly gyventojų atžvilgiu buvo neteisėti pagal Ženevos konvenciją, o taip pat pagal šiuos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos (JT Generalinės Asamblėjos priimtos ir paskelbtos 1948 m. gruodžio 10 d.) straipsnius:

2 straipsnis. Kiekvienas turi teisę naudotis visomis šioje Deklaracijoje paskelbtomis teisėmis ir laisvėmis be jokių skirtumų, pavyzdžiui, dėl rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, turtinės, gimimo ar kitokios padėties.

3 straipsnis. Kiekvienas turi teisę į gyvybę, laisvę ir asmens saugumą.

4 straipsnis. Niekas negali būti laikomas vergijoje ar nelaisvas; visų formų vergija ir prekyba vergais yra draudžiama.

5 straipsnis. Niekas negali būti kankinamas arba patirti žiaurų, nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

9 straipsnis. Niekas negali būti savavališkai suimtas, sulaikytas ar ištremtas.

17 straipsnis 1. Kiekvienas turi teisę tiek vienas, tiek kartu su kitais turėti nuosavybę. 2. Iš nieko nuosavybė negali būti savavališkai atimta.

Ginkluotų formuočių veiksmai griežtai prieštarauja Moterų ir vaikų apsaugos nepaprastosiomis aplinkybėmis ir ginkluotų konfliktų metu deklaracijai (JT Generalinės Asamblėjos priimta ir paskelbta 1974 m. gruodžio 12 d.).

366-asis pulkas

Būtina pabrėžti 366-jo pulko, dislokuoto Chankendi mieste, vaidmenį Chodžaly tragedijoje.

Šis pulkas ne vieną kartą dalyvavo Azerbaidžano kaimų, Šušos ir Chodžaly miestų apšaudyme. Šiuos faktus įrodo šio pulko dezertyrų pasakojimai, kurie leidžia įsivaizduoti pulko karių moralinį nusiteikimą ir tarpusavio asmeninių santykių pobūdį. Tiesioginis 366-jo pulko dalyvavimo Chodžaly įvykiuose įrodymas – staigus šio pulko išvedimas iš Chankendi, kuo buvo siekiama nuslėpti šios tragedijos pėdsakus.

366-jo pulko karių moralinė degradacija pasiekė tokį lygį, kad net motorizuotam pulkui nepavyko išvesti kariuomenės, tariamai dėl vietinių gyventojų įsikišimo. Šiai operacijai įvykdyti buvo įtrauktos desantinės divizijos pajėgos, dislokuotos Giandžos mieste. Tačiau prieš desantininkų atėjimą, 103 žmonės iš pulko, daugiausia armėnų kilmės, tiesiogiai pripažindami savo dalyvavimą piktadarystėje, atsisakė paklusti komandai ir liko Karabache. Pagal pulko vyriausiosios vadovybės nusikalstamąjį susitarimą, o taip pat dėl kitų aukštesniųjų viršininkų, atsakingų už kariuomenių išvedimą, neveikimo, dalis pulko ginkluotės, tuo tarpu ir šarvuota technika, buvo perduota armėnams faktiškai tam, kad būtų daromi tolimesni nusikaltimai bei tęsiami separatistiniai veiksmai prieš Azerbaidžaną. Tai yra faktas, įrodantis tiesioginį dalyvavimą Chodžaly tragedijoje.

Jie yra kaltinami…

Armėnijos ginkluotosios formuotės ir 366-jo pulko kariai, kurie dalyvavo Azerbaidžano gyvenviečių apšaudyme, yra pagrindiniai kaltininkai dėl vandalizmo aktų, padarytų Chodžaly mieste.

Armėnų ir jų bendrininkų, dalyvavusių Chodžaly tragedijoje, veiksmai yra rimtas žmogaus teisių pažeidimas, ciniškas tarptautinių teisės aktų ignoravimas – Ženevos konvencijos, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto, Moterų ir vaikų apsaugos nepaprastosiomis aplinkybėmis ir ginkluotų konfliktų metu deklaracijos, Ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto, Vaiko teisių deklaracijos ir kitų tarptautinės teisės aktų.

Istorija nepamirš

Azerbaidžano Milli Medžlisas (Parlamentas) paskelbė vasario 26 dieną „Chodžaly genocido diena“. Kiekvienų metų vasario 26 d., 5 valandą ryto, Azerbaidžano žmonės pagerbia Chodžaly aukų atminimą tylos minute.

Chodžaly gyventojai tapo pabėgėliais ir rado laikiną prieglobstį 48-uose Azerbaidžano rajonuose. Jie laukia Kalnų Karabacho konflikto sprendimo, Armėnijos agresijos prieš Azerbaidžaną pabaigos ir valstybės teritorinio vientisumo atkūrimo. Jie prašo pasaulio žmonių, valstybių ir tarptautinių organizacijų apginti tiesą ir teisingumą, pasmerkti terorizmo veiksmus ir Chodžaly įvykdytą etninį valymą.

Chodžaly tragedijos kaltininkai – organizatoriai ir vykdytojai – turi sulaukti pelnytos bausmės. Joks nusikaltimas negali likti nenubaustas. XX amžiuje yra daug kruvinų puslapių, įėjusių į genocido ir etninio valymo istoriją. Tarp jų Chodžaly yra viena baisiausių tragedijų. Visi šio baisaus nusikaltimo kaltininkai dabar atsako tik pagal savo sąžinę, bet ateis diena, kai jie turės atsakyti už viską istorijos teisme.

Lietuvoje minint Hodžaly tragediją organizuoti prasmingi, įsimintini renginiai: koncertas Vilniaus Rotušėje, speciali paroda Genocido muziejuje, o Vilniaus Nacionaliniame kraujo centre – aukojamas kraujas.

Jūsų dėmesiui – keletas Slaptai.lt nuotraukų.

2017.02.25; 18:50

Šiomis dienomis Lietuvoje vyksta renginiai, skirti žudynių, vykusių 1992 metų vasario 26 dieną Azerbaidžano mieste Chodžaly, aukų atminimo 25-mečiui. 

Chodžaly atminimui. Dainuoja Nomeda Kazlaus

Vasario 20 dieną Vilniaus rotušėje vyko iškilmingas koncertas, kurį organizavo Europos azerbaidžaniečių asociacija, Azerbaidžano ambasada Lietuvoje ir tarptautinis Heydaro Aliyevo fondas „Justice for Khojaly“.

Genocido aukų atminimui skirtą vakarą buvo parodytas 10 minučių dokumentinis filmas apie įvykius Chodžaly, kalbėjo Azerbaidžano atstovai iš ambasados Lietuvoje, Strasbūro, LR Seimo.

Anot jų, svarbiausia žinia – priminti pasauliui, kad armėnų okupantų Kalnų Karabache įvykdytos civilių žudynės, kurių metu mirė 613 nekaltų žmonių, tarp jų moterys ir vaikai, nepasikartotų. Taip pat buvo priminta, jog Chodžaly įvykiai sutapo su panašiomis nelaimėmis Srebrenicoje ir Ruandoje, todėl pasaulis žvilgsnį nusuko nuo karštų įvykių „Juodajame sode“, apie kuriuos anuomet rašė pasaulio spauda – Reuters, Agence France Presse, Human Rights Watch, New York Times, Lietuvos karo reporteriai.

Tačiau, kaip pažymėjo Europos azerbaidžaniečių asociacijos Strasbūre vadovė Eliza Pieter, pagal Jungtinių Tautų rezoliuciją (iš viso šiuo klausimu priimtos keturios) Armėnija turi išvesti savo okupacines pajėgas, taip pat turi būti skiriamos sankcijos dėl svetimų teritorijų okupavimo (šiuo metu – 20 procentų Azerbaidžano žemių) ir tarptautinės opinijos nepaisymo.

Filme sukrečia trumpai išdėstyti faktai ir statistika. Pasak E. Pieter, „kaltininkas yra žinomas“. Ar tai – operacijai vadovavęs generolas, vėliau tapęs Armėnijos prezidentu?..

Chodžaly atminimui. Dainuoja Deividas Staponkus

Baisu, kada sužinai apie panašias skriaudas, ne taip seniai – dar gyvi liudininkai – ištikusias ir lietuvius, baisu, kada to nežino ir neprisimena, o gal ir nenori žinoti jaunoji karta.

Tačiau yra drąsių ir sąžiningų žmonių, kuriems brolystė ir pagalba žmogui nelaimėje, kad ir kas jis būtų – ne sovietų družba narodov ir ne sapnas, o kilnus tikslas ir pareiga. Štai buvo padėkota Nacionalinio kraujo centro direktorei Joanai Bikulčienei, kuri dalyvavo kraujo donorystės akcijoje.

Nuo to laiko, kai vasarį, žydint migdolams, vyko viena kruviniausių dramų, prabėgo ketvirtis amžiaus, per kurį užaugo karta, nemačiusi tėvynės, o milijonas pabėgėlių toliau glaudžiasi svetur. Tragedijos aidas tebeaidi, jis – kažkur labai arti mūsų.

Azerbaidžanas turi ką parodyti ir kultūros, ir taikos idėjų pasaulyje požiūriu. Tai liudijo puikus koncertas, kuriame skambėjo įžymių atlikėjų atliekama muzika. Vakaro programą sudarė lyrinės ir dramatinės kompozicijos. Žymus Lietuvos sopranas Nomeda Kazlaus atliko azerbaidžaniečių kompozitoriaus Tofiqo Quliyevo (1917–2000) dainą „Qemgin mahni“ ir Zitos Bružaitės „Elegiją“ (akompanavo Linas Dužinskas). Baritonas Deividas Staponkus atliko Sevil Aliyevos (g. 1955) dainą „Ana“ ir Juozo Tallat-Kelpšos „Už aukštųjų kalnelių“ (akompanavo Aušra Motuzienė). Čia negali neprisiminti, kaip šį harmonizuotos lietuvių liaudies dainos šedevrą dainavo Vaclovas Daunoras, akompanuojamas kamerinio liaudies instrumentų ansamblio „Sutartinė“ (vadovas Pranas Tamošaitis) – ir dabar į istorinę plokštelę įrašytas neturintis sau lygių atlikimas stingdo gilia lietuvių tautos dramos pajauta ir teatrine įtaiga apdainuojant palaidotą už Tėvynę kovojusį lietuvių karį – „žalnierėlį“. 

Chodžaly atminimui. Rhein kvartetas

Žymaus iraniečių kilmės muzikų dinastijos atstovo, pirmojo azerbaidžaniečių baleto kūrėjo, knygų apie klasikinės muzikos sklaidą tėvynėje autoriaus ir ilgamečio Azerbaidžano valstybinio operos ir baleto teatro libretisto, dirigento Afrasiyabo Badalbeyli (1907–1976) azerbaidžaniečių tradicinės dainos instrumentinę išdailą „Azad bir quşdum“ atliko latvių klarnetininkė Anna Gagane (g. 1992), tarptautinių konkursų laureatė (tarp jų – II vieta ir orkestro prizas 2016 m. Jurjanu Andrea ir Grand Prix 2010 m. E. Medna jaunųjų atlikėjų konkurse).

Koncertą-minėjimą baigė iškilus specialiai šiai tragedijai atminti parašytas kūrinys. Išgirdome Prancūzijos styginių kvarteto „Rhein-Quartett“ (Benjamin Brandeleer-Ligier, Ola Sendecki, Julie Fuchs, Diane Lambert), Nazrin Rashidovos (smuikas) ir Annos Gagane (klarnetas) atliekamą prancūzų kompozitoriaus Pierre‘o Thilloy (g. 1970) kūrinio „Khojaly 613“ op. 197, Nr. 3 smuikui, klarnetui, perkusijai ir orkestrui kamerinę versiją.

Pierre‘as Thilloy nuo septyniolikos metų susižavėjo Beethovenu ir Musorgskiu ir pasišventė kompozicijai, kurią studijavo pas Noelį Lancieną, Jean-Pierre Rivière ir Alexanderį Mullenbachą. Jis išmoko griežti įvairiais instrumentais – trombonu, fortepijonu, kontrabosu, studijavo vokalą. Muzikos estetiką studijavo Zalcburgo muzikos akademijoje Mario di Bonaventura klasėje. Platus akiratis lėmė, kad P. Thilloy laimėjo keletą tarptautinių prizų, tapo Concours Général Laureate, o Olivier Messiaen–La Cité Céleste tarptautiniame kompozitorių konkurse Berlyne laimėjo II vietą. Vėliau jo kūrybos kelias per Niujorką ir Rokfelerio fondą nusidriekė per visą pasaulį. Tai kompozitorius, kuris visada – kelyje, ir kurį kaip nieką kitą žadina estetinės, politinės ir socialinės idėjos. 45 metų kompozitorius jau sukūrė virš 200 visame pasaulyje atliekamų kūrinių, kuriais jis pirmiausia išreiškia atvirumą pasauliui ir kovą su neteisybe.

Chodžaly atminimui. Rhein kvartetas

„Khojaly 613“ – gilus, sugestyvus, skoningas ir meistriškai „surežisuotas“ kūrinys, pavadintas pagal miesto, kuriame vyko okupacinių Armėnijos pajėgų įsiveržimas į Kalnų Karabachą, pavadinimą ir civilių aukų skaičių. Tai tarsi muzikinis testamentas, kuriame nėra tiesmukiškų lėkštų temų ar ritmų, tik intonacijos, užuominos, bet labai daug vidinės impresijos, nerimo, universalios emocinės kalbos, pranokstančios konkretų įvykį ta prasme, kad skatina susimąstyti apie žmogaus skausmą, kuriam vardo nėra.

Trijų dalių kūrinyje ( I dalis Largo funebre, II dalis iš trijų sudedamųjų – Moderato quasi allegro, Cadenza – Largo doloroso e intenso, Presto diabolico subito ir III – Epitaphe – Largo doloroso – Quasi „hors temps“) pavadinimais nusakomas ketinimas atspindėti veiksmą, kuris dramatiškai vystosi iš lėtos, blogų nuojautų, liūdesio ir apmąstymų kupinos pradžios (improvizacinio pobūdžio smuiko solo, smuiko ir klarneto dialogo) per nerimastingą kulminaciją į reziumuojantį finalą.

Pagrindinė mažosios tercijos ribose varijuojama tema įgauna stretto pavidalus, atkartojama smuikų, ir yra lydima leitmotyvo – žemyn slenkančio garsaeilio. Pakeliui pereinama į greito tempo akcentuotos ritmikos epizodą, regimai simbolizuojantį priešo puolimą, nacionalinio charakterio intonacijas, kampuotą, virtuozišką smuiko solo kadenciją, atkaklų styginių pokalbį su ryškia taškuota tema ir galiausiai sugrįžusią šalutinę temą-leitmotyvą – vis garsėjančią ir palaipsniui nuslopstančią slinktį, kurią sudaro minorinė gama per visą oktavą, krintanti pilnais tonais žemyn. Grįžta ir burdonas, palaikomas styginių. Vėl išnyra klarneto melodija, smuikų flažoletai. Kūrinys – vieningo tamsaus kolorito, paremto a-moll tonaciniu branduoliu. Baigiasi jis lyg klaustuku, tyliu klausimu: „Kodėl?“

KHOJALY 613. Pierre Thilloy

Tiek kameriniame variante, kurį girdėjome, tiek trečiojoje versijoje (išleistoje atskiru albumu) ypatingą vaidmenį atlieka smuiko partija. Koncerto metu ją atliko Nazrin Rashidova. Ši smuikininkė debiutavo Wigmore Hall 2013 metais. Trejų metų Baku ji atliko solo rečitalį, o būdama šešerių buvo apdovanota Kairo Opera House aukso medaliu. 2011-2015 ji buvo BP ambasadorė įskaitant tokius renginius, kaip 2012 metų Londono olimpiada. Jungtinės Karalystės Karališkoji muzikos akademija ją priėmė 15-kos metų, ji buvo pavadinta „talentingiausia muzike per 40 metų, kuri įžengė per šias duris“. Nazrin vadovauja „FeMusa“, kurią įkūrė pirmoji – kameriniame orkestre griežia tik moterys.

Jos talentą netruko pastebėti ir BBC. Nazrin įrašus leidžia NAXOS (neįrašytų Leopoldo Godowskio kūrinių smuikui visa kolekcija, azerbaidžaniečio Tofiqo Guliyevo dainų aranžuotės gitarai ir smuikui, Moritzo Moszkowskio retai atliekami virtuoziniai kūriniai, kuriuos ji įrašė su pianistu Danieliu Grimwoodu). Su gitaristu Stanislavu Hvartchilkovu ji vėl ketina išleisti albumą „Carnival“, kuriame naujai atskleis populiarių Mozarto, Bizet, Bacho ir Elgaro kūrinių aranžuotes. Šiuo metu ji RAM siekia mokslo daktaro laipsnio.

Nazrin Rashidovos partiją girdėjome atliekant milaniečio G. B. Guadagnini smuiku, kuriam suteiktas  jos vardas (suteikė Davidas Rattray, Londonas, 2009). Pierre‘as Thilloy parašė epizodą, kuris nenusileidžia geriausiems smuiko literatūros pavyzdžiams. Toji kadencija – labai sunki atlikti, joje daug dvibalsumo, flažoletų ir paganiniškų triukų. Tačiau Nazrin ją atliko „in a proper mood“ – neafišuodama  savo virtuoziškumo ir perteikdama bendrą kūrinio dvasią. Persmelkianti, sutelkta interpretacija paliko neišdildomą įspūdį. 

Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Slaptai.lt nuotr.

„Khojaly 613“ – tragedijos aidas, kuris labai arti mūsų. Tai verta pakartoti. Tokia kūrinio žinia.

Renginio svečiams buvo dovanota kompaktinė plokštelė su trečiąja kūrinio versija. Joje autorius panaudoja varpus, mušamuosius, pučiamuosius ir azerbaidžaniečių liaudies pučiamąjį instrumentą balabaną. Įraše smuiko partiją atlieka Sabina Rakcheyeva, pirmoji azerbaidžanietė, priimta į Džuljardo mokyklą Niujorke ir jau koncertavusi 48 šalyse. Baku gimusi smuikininkė tapo BBC, CNN ir Voice of America Radio žvaigžde, šiuo metu gyvena Londone. Ji yra Europos kultūros parlamento narė, apsigynusi kultūros diplomato daktaro vardą Londono Rytų ir Afrikos studijų mokyklos universitete. Klarneto partiją atlieka iškilus prancūzų atlikėjas Alainas Toironas, Mulhauzo simfoniniam orkestrui diriguoja Fuadas Ibrahimovas.

2017.o2.22; 20:06