smetona_3
Antanas Smetona

Kas skaitė Antano SMETONOS „Rinktinius raštus“, išleistus Kauno leidyklos MENTA dar 1990 metais, tas galėjo susidaryti išsamų vaizdą apie šį prezidentą. Antanas Smetona „perkėlė“ Lietuvių tautos politines, socialines, religines realijas į „Vilties“, „Vairo“, „Lietuvos aido“ ir kitus spaudos leidinius. O nuo 1907 metų jis „Vilties“ redaktorius.

Kaip rašo Alfonsas Eidintas monografinėje studijoje „Antanas Smetona“ (leidykla „Mintis“, 1990), tuometinis bibliotekininkas Izidorius Kisinas pono Antano Smetonos 60 – ečio proga išleido stambų veikalą „Antano Smetonos biobliografija ir biobibliografija. 1874-1934“. Išleido Klaipėdoje 1935 m. 2000 egz. tiražu. Izidoriui Kisinui daug pagelbėjo profesorius Vaclovas Biržiška.

Veikalo autoriaus apskaičiavimu, per 34 metus A. Smetona rašė straipsnius, apybraižas, davė intervius ocialinių mokslų,  istorijos, tautybių, politikos, filosofijos, kalbos, religijos ir kitomis temomis. I. Kisinas suregistravo viską, kas buvo rašyta apie A. Smetoną ne tik lietuvių, bet ir užsienio aautorių…

 —————————

Praėjo daugiau nei šimtas metų nuo straipsnio rašymo, bet vienas ligšiol aktualus klausimas – emigracijos – tebejaudina ir šiandieninę Lietuvą. 1911 metais į laikraštį „Viltis“ būsimasis prezidentas Antanas Smetona parašė straipsnį „EMIGRACIJOS LIGA“. Straipsnis trumpas, kaip ir beveik visi šio autoriaus rašiniai. Trumpas, nuoseklus ir su atitinkamom išvadom. A. Smetona rašo apie žemės ūkį, apie kaimą. “Kaime ima stigti darbininkų nebe vieniems dvarams: jų nebeužtenka ir vidutieniems ūkininkams. Nematyti suaugusių jaunų vyrų: jie visi Amerikon išėję. Miesto žmogui, retkarčiais tesilankančiam kaime, labai žymi jo atmaina. Prieš kokį dvidešimt metų ne taip keista ten atrodytavo. Ateina šventadienis – bažnyčioje matyti lygu mergaičių ir bernaičių. O dabar?“

Tarp „dabarties“ ir „seniau“ A. Smetona įstato atitinkamus vaizdus, – negatyvius ir pozityvius.

„O seniau matydavai pilnus suolus prisėdusių jaunų žmonių, girdėdavai juos dainuojant ir juokuojant. Prievakarė  – muzika groja, porų poros šoka, ūžia, vaikesai ripką muša, net visam sodžiuj linksma. Šiandien ir čia viskas pakitę ne gerojon. Susirenka pavakaruoti vienos merginos. Atsimeni, nelyginant, pasakinę amazonių karalystę, kur vienos moters viešpatavusios ir kur vyriškiui lyg koktu būdavę pasirodyti“. („Emigracijos liga“ – savotiškas A. Smetonos beletristinis vaizdelis, – tokių yra dauguma Rinktiniuose raštuose; žodynas, skyryba, sintaksė palikta, kaip ir visoje knygoje).

Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr.

Nupiešęs tokį kontrastišką kaimo vaizdą, A. Smetona ir užduoda pirmąjį klausimą „Kas gi dirba žemės ūkio darbus?“ Jame atsiranda žemės arimo siužetas, kurių „veikėjas“ arklą traukiąs „dar tik trečią vasarą mintąs kumeliukas“. Toliau autorius siužetan įtraukia ir sodietį, manantį, kad ir keturiolikos metų vaikas dar nepilnavertis artojas. Su sodiečio nuomone pilnai sutampa ir A. Smetonos nuomonė: „Taip taip numano jis, kad keturiolikos metų vaikas yra menkas artojas, menkas šieno piovėjas, bet jo vyriausias sūnus Amerikoje, kito jam pavaduoti neturi… Tas kiemas kur nėra vaikesų, siunčia moteris dirbti vyro darbų. Pamatyti Ukmergės apskrityje ariant keturiolikos metų mergaitę nebe naujiena… Toks nesubrendusių žmonių vartojimas sunkiesiems darbams blogai atsiliepia ir jaunosios mūsų sodiečių kartos sveikatai“.

Tai vaizdelio išvada, bet ne pirmoji. Dėl tokios padėties Lietuvos kaime autorius kaltina emigraciją į Ameriką: „Paaugę vaikesai išskris  Amerikon, anot senių, kaip tie apsiplunksnavę paukščiai, iš lizdo išriedėję. Dar maži būdami, jie kalba apie Ameriką, kaip kokią pažadėtąjį šalį. Iš tos šalies vaikai ne visada atmena tėvus, jei anksčiau  dar atsiųsdavo pinigų, tai šiandien nebelieka ir laiškelio.

„Giminiškumo ryšiai emigrantų su tėviške vis silpnyn ir silpnyn eina“. „Emigracijos liga“ smarkiai sumažino lietuvių tautą. Dėl to nuliūdę ir tėvai, ir likę tėviškėje broliai, sesės. A. Smetona kartu su jais sielvartauja: „Tėvas nuliūdęs dejuoja, kad sūnūs užmiršo jo senatvę ir kad skatiko iš jų nesulauksiąs. Brolis vėl skundžiaisi, kam jis dirbsiąs visiems. Jie, girdi, jo broliai, pagrįšią iš Amerikos su pinigais, pareikalausią savo dalių, o jis su keliomis dešimtinėmis žemės be nieko, tik su pūslėtomis rankomis“.

Smetona kritikuoja „emigrantų“ charakterį, užmiršimą ūkio darbus, dolerių praleidimą vėjais. „Retas kuris esąs įsiėmęs amerikiečių darbštumo. Iš tiesų: iš dešimties sugrįžusių pamatysime tik vieno kito gražiai pasistatytą pirkią, pagerintą ūkį“.

Taigi, Smetona daro neigiamą išvadą apie apie šį socialinį  reiškinį: „Ir vis dėlto emigracija eina ne mažyn, o didyn, ir nematyti galo, kada kitaip virs. Priaugančioji karta neklauso nei tyrusių žmonių, nei liūdnų nusiskundimų, kurių pilni emigrantų laiškai, griaudžiais žodžiais rašyti… Bent pusė emigrantų, palikusių užjūryje, dingsta mūsų kraštui“.

Ir vaizdelio pabaigoje yra unikalus A. Smetonos apibendrinamas, liečiantis šios dienos piliečius, mąstančius apie tautos akivaizdų išnykimą: „Kas per priežastis to mūsų krašto nužmonėjimo, galėtų pasakyti tik rimtesni tyrimai“.

Literatūros kritikas Alfredas Guščios, šio teksto autorius.

Ir vis dėlto A. Smetonos rašinys optimistinis, nes pabaiga remiasi latvių tautos pavyzdžiu: „Stebėtis reikia, kad latviai, kuriems sodžiuje dar ankščiau, nei lietuviams, gyventi, nebėga Amerikon… Ir Latvijos bežemiai, būdami šviesesni už mūsiškius, randa būdą gyventi savo krašte: nuomon ima žemę ar miestan išeina. Mūsiškis ir čia negali su jais rangčiomis eiti; jam stinga mintrumo, jo įrankis kovoje dėl gyvatos yra vieni raumens, kuriais tamposi po Amerikos kasyklas ir fabrikas, užimdamas paskutinio juodadarbio vietą“.

Vaizdelio pabaigoje A. Smetona užsimena, kad netrukus bus visuotinis Rusijos gyventojų surašymas. Prieš keliolika metų statistika yra parodžiusi Lietuvoje lietuvių tik arti dviejų milijonų, o kitais metais pamatysime jų gal dar mažiau. „Amerika bus daugiausiai prarijusi. Baugu pasidarys, žvilgterėjus į mūsų sumažėjusį skaičių! Reiktų rimčiau dairytis vaisto tai mūsų ligai gydyti“.

Atkreipkime dėmesį: taip rašė Antanas Smetona 1911 metais…

 ***

1992 metais kunigas, poetas Ričardas Mikutavičius išleido eilėraščių knygą „Šviesos spalvos“. Buvom pažįstami, jis šią knygą dedikavo ir man… Jos pabaigoje yra skyrius „Kad Lietuva neišsivaikščiotų (variacijos donelaitiška tema)“. Kai Lietuva, atgavusi Lietuvos Nepriklausmybę, toliau tęsė emigracinį pasivaikščiojimą, daugel kartų vis prisiminiau šio poeto knygos skyriaus pavadinimą. R. Mikutavičius bandė sulaikyti lietuvius po Donelaičio… toga. Poetiškai, dvasiškai, net nežinodamas, kad jis pats žus greitai nuo išsilaisvinusio „iš imperijos“ kauniečio, patekusio į turto, dolerių, pragaištį…

Būtent ta materiali pragaištis laukia ir mūsų Lietuvos. Su pinigais, turtais pražus ir mūsų tauta. Bus taip, kaip kažkada kalbėjo I. Suslovas (TSKP CK biuro narys): „bus Lietuva, bet niekada nebebus lietuvių…“ Kas kaltas? Mes visi, pradedant A. Smetonos aprašytojo vaizdelio tikrove, ir baigiant mūsų žurnalistų viešais skelbimais per radiją, televiziją, laikraščius, kad praėjusiasiais Lietuva neteko Kelmės, Plungės, Kupiškio ir kitų miestų, – tiek ir tiek pavogė „emigracijos liga“.

Tai – akivaizdi tiesa… Mano du vaikaičiai tarnauja savanoriais Lietuvos kariuomenėje. Grįžę per atostogas, sako, kad tarnyba sunki. Galėčiau patarti, kad be reikalo tarnauja, – gal už 5 metų, gal už 10 metų, nebebus ko ginti? Jei taip klostysis emigracijos eiga, nebeliks lietuvių! Tai kam tada milijardinės išlaidos kariuomenei, ginklams? Ar už „Niekieno žemę“ gali būti tiek aukojama?

2017.11.17; 03:00

Pasaulio pabaiga! O tempora, o mores! Susirenka prie Seimo keli šimtai neaiškių žmonių ir reikalauja: legalizuokit kanapes, leiskit gaminti ir vartoti narkotikus, kai kuriose kaimyninėse šalyse šie narkotikai legalūs! Filmuotojai juos kalbina, leidžia ilgai postringauti apie būtinybę žengti tokį žingsnį.

Pagalvokite, ponai, kaip žemai mes puolėme, jeigu jau toleruojame tokius ciniškus reikalavimus. Jeigu jau yra žmonių, kurie neslepia, kad kanapių auginimas – naudingas verslas, būtų sukurta naujų darbo vietų, žmonės nebėgtų iš Lietuvos. Vaikai nuo mažiau kenksmingos žolės galėtų pamažu pereiti prie tikro produkto. Sveikatos ministras į mikrofoną sako: reikia diskutuoti. Užuot išvaikęs tuos verslininkus vandens patrankomis. Tą vietą, kur jie stovėjo, reikia gerai nuplauti švariu vandeniu, kad neliktų bjauraus kvapo. Nes Sausio 13-ąją ten stovėjo žmonės, kurie tada negalėjo net pagalvoti, į kokią liberalų vergiją mes pateksime po Išsivadavimo.

Panašių piketų, susirinkimų, demonstracijų, atrodo, bus daugiau. Jau pasigirsta balsai: kaip galima šventėse, mugėse uždrausti alų! Tai ką – norėdamas išlenkti bokalą alaus, aš turėsiu nueiti už tvoros, kur gerti nebus draudžiama! – maždaug taip piktinosi Seimo narys socialdemokratas Algirdas Sysas. Jeigu jau tokie šviesūs žmonės piktinasi valstiečių užmačiomis, tai ką kalbėti apie švenčių, mugių orgalizatorius, aludarius, kuriems tokia perspektyva kelia siaubą.

Bus, oi bus dar prie Seimo kalbų, reikalavimų nežlugdyti verslo, netrukdyti laisviems žmonėms linksmintis. Galime sulaukti susibūrimų, primenančių Atgimimo laikus. Juk alkoholikų, narkomanų pilnos pakampės, tik švilpterk, pažadėk stiklinaitę, dozę – tūkstančiai, dešimtys tūkstančių susirinks ir visa gerkle šauks: šalin rankas nuo „Švyturio“, nuo „Stumbro“, nuo „Alitos“! Neleisim nusekti alkoholio upėms ir upeliams!

Prisiminiau Leonido Brežnevo laikų anekdotą: „Jesli vodka būdet vosem – vsio ravno mi pitj nebrosim; peredaite Iljičiu – nam ir desetj po plečiu, nu, a jesli budet bolše – vam dostanetse kak v Polše“. Ir Ramūnui Karbauskiui, ir Aurelijui Verygai šito įspėjimo nevalia pamiršti.

Neseniai Vilniaus universitetinės ligoninės gydytoja pasakojo, kiek mums, mokesčių mokėtojams, kainuoja alkoholio ir narkotikų aukų blaivinimai, prausimai, gydymai! Blaivieji ligoniai vis dažniau ir vis daugiau moka už kai kurias procedūras, tyrimus, paslaugas, o jiems sąskaitų nepateiksi.

Visuomeninės organizacijos, šviesesnioji inteligentija susirūpinusi, kad Lietuvoje bent šiek tiek liktų lietuvių (yra toks „Nacionalinis susitarimas, kad Lietuva neišsivaikščiotų“). Šiomis dienomis pasirašiau kreipimąsi į Prezidentę, Seimą ir Vyriausybę „Dėl būtinybės keisti Lietuvos socialinę ir ekonominę politiką“. Išmintingi pasiūlymai, patarimai, reikalavimai, bet juk taip tyliai, mandagiai ištarti jie kietakaktės valdžios nesupurtys. Kiek jau buvo tų kreipimųsi! Jeigu jie būtų perskaityti šimtatūkstantiniame mitinge prie Seimo, Vyriausybės – tada kas kita. Bėda ta, kad vargu ar Lietuvoje dar liko tiek daug tautiečių, kuriems rūpi tautos, Tėvynės likimas. Pasyvumas, bailumas, savinieka ir savinaika mus žudo negailestingai.

Štai ir vėl (n-tąjį kartą!) lenkofilai (o gal lenkofobai?), Andriaus Kubiliaus vadovaujami, ketina pasikėsinti į lietuvių kalbą. Iš baimės ar iš meilės Lenkijai net 70 Seimo narių siekia įteisinti nelietuviškus rašmenis lietuviškuose asmens dokumentuose. Konstitucija to neleidžia, bet jie, praradę bet kokią savigarbą, negalvodami apie toli siekiančias pasekmes, begėdiškai meluodami, visą atsakomybę versdami Kalbos komisijai, rįžtasi lietuvių kalbos išdavystei, – kaip pasakytų šviesios atminties kalbininkas Vincas Urbutis, šia tema išleidęs plačiai žinomą knygelę („Lietuvių kalbos išdavystė“), kuri mažai raštingiems fizikams nepadarė jokio įspūdžio.

Keista, liūdna, kad plačioji visuomenė beveik tik pasyviai stebi, kaip Valatkos tipo rėksniai įtakingoje žiniasklaidoje tyčiojasi iš lietuvių kalbos gynėjų, siekiančių išvengti Lenkijos pažeminimo ir pasekmių, apie kurias rašytojas Vytautas Rubavičius štai ką rašo:

„Tad įteisinti ir atmesti savo kalbos normas – visiškas nesusipratimas: ir istorinis, ir kultūrinis, nes taip ir kalbos sistema yra pažeidžiama, ir kultūrinė tradicija išklibinama. Bet yra ir dar vienas labai svarbus dalykas. Tokiomis savo iniciatyvomis mes patys skatiname Vilniaus krašto lenkų tapatinimąsi su Lenkijos valstybe. Ir čia bus tik pirmas žingsnis. Kitas žingsnis bus dvigubos pilietybės įteisinimas Vilniaus krašte, ir tada jis „išsijungs“ iš Lietuvos, nes sienų tai juk nėra. O kai sienų nėra, viską lemia kultūrinė ir tautinė jausena. Ji ir dabar vis stiprėja. Turėkime mintyje dar ir Lenko kortos veikimą, tad procesas bus nestabdomas“.

Taigi, tokie 70-ties Lietuvos parlamentarų ketinimai – žymiai daugiau negu kalbos išdavystė, bet jiems juk visai nesvarbu, kaip bus atety, kai Seime jų neliks nė kvapo.

To negana: didžioji dauguma (net 114) Seimo narių pasirašė konservatorių inicijuotas Pilietybės įstatymo pataisas, kurios leistų išsaugoti Lietuvos pilietybę po 1990 metų kovo 11 d. emigravusiems tautiečiams, įsigijusiems užsienio šalių (ES ir NATO) pilietybę. Reikia kaip nors pridengti demografinę katastrofą, kurios, filosofo Vytauto Radžvilo žodžiais tariant, jau neįmanoma nuslėpti.

Ir vėl einama apgaulingu keliu, nepaisant Konstitucijos. Tie lietuviai, žinote, tokie abejingi savo tautos ir valstybės likimui, kad, šelmiai, lengva ranka gali įsipilietinti Anglijoje, Vokietijoje, Amerikoje, kur tik nori, o tada mūsų, lietuvių, dar sumažės. Ir ponai seimūnai nusprendė emigrantams  padovanoti po saldainiuką, neatsiklausę Lietuvoje naujiesiems milijonieriams turtus kraunančių tikrųjų savo šalies piliečių. Nemanau, pone Gabrieliau Landsbergi, kad dėl to saldainiuko „jie vieną dieną plūstelės atgal“.

Kad taip atsitiktų, būtina keisti Lietuvos socialinę ir ekonominę politiką.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.04.22; 13:03

Filosofas, humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos kultūros kongreso tarybos pirmininkas Krescencijus Stoškus išplatino laišką:

Brangieji,

Jūs nesate abejingi valstybės likimui, todėl gal galima Jus pakviesti į labai svarbią talką? Lietuvos demografinė būklė mums visiems gerai žinoma. Jūsų dėmesiui siunčiu 2015 m. pasirašytą Nacionalinį parlamentinių partijų susitarimą dėl emigracijos. Jis suteikė vilčių, kad viršūnės suprato atsakomybę, ir prasidės permainos. Juolab kad rinkimų metu visos partijos pripažino padėties rimtumą ir žadėjo permainas.

Filosofas Krescencijus Stoškus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet jau praėjo 20 mėnesių nuo sutarties pasirašymo. Pasikeitė Seimo sudėtis. Buvo galima tikėtis, kad naujoji jėga kuo greičiau imsis darbo. Nes abu valdančiųjų partijų lyderiai šį susitarimą yra pasirašę. O praėjusiais metais emigracijos srautai tik augo.

Tačiau sutartis iki šiol tebeguli stalčiuje. Ir galbūt iki tol gulės, kol neliks kam jos iš ten ištraukti. O jos labiausiai reikia šiandien ne tik valstybės ateičiai užtikrinti, bet ir pačioms partijoms išlikti. Ekspertai ir opozicija kasdien bado pirštais, kad naujoji politika neturi krypties.  

Ar gali būti svarbesnė užduotis už tautos, jos atminties, kalbos ir visos kultūros išsaugojimą? Bet tik mums taip atrodo. Iš daugybės pokalbių su Seimo nariais tenka girdėti, kad demografijos ir emigracijos tema viršūnės tiesiog vengia kalbėti. Net daugiau – visi bijo jos imtis lyg karštos geležies. 

Kaip būtų nuostabu, jeigu kiekvienas iš Jūsų sutiktų atskiru skambučiu, laiškeliu ar pokalbiu priminti Seimo nariams, o ypač viršūnėms tokios sutarties buvimą, paraginti ar padrąsinti tolesniems žingsniams, o gal ir paklausti, ką jie ketina daryti su šia sutartimi. Būtų gerai, jei į pagalbą pakviestumėte ir daugiau talkininkų. Galima garantuoti, kad be šios talkos, naujieji politikai su savo negalia nesusidoros.

Turiu vilties, kad tai nebus šauksmas tyruose. Pagelbėdami jiems, padėsime savo vaikams, anūkams ir proanūkiams. Ar gali būti šiandien kas svarbiau ir kilniau, kaip pastangos stabdyti ėjimą į nebūtį.  

Linkiu įkvėpimo. ,Būkite laimingi! 

Jūsų bendrakeleivis Krescencijus Stoškus

x  x  x

Į šį pagalbos šauksmą žaibiškai reagavo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Žygimantas Pavilionis, kovo 8 d. Seimo Konstitucijos salėje surengęs diskusiją „Pilietybės išsaugojimas – teisiniai ir politiniai iššūkiai“ (deja, tai tik sutapimas).

Keistokas pavadinimas: galima pagalvoti, kad kažkas kėsinasi į svetur gyvenančių lietuvių Lietuvos pilietybę. Ne kažkas, o Jungtinė Karalystė po šalies sprendimo pasitraukti iš Europos Sąjungos sudėties! „Lietuva gali per ateinančius porą metų prarasti dešimtis tūkstančių piliečių, vietoj Lietuvos Respublikos pilietybės pasirenkančių Jungtinės Karalystės pilietybę“, – rašoma minėtos diskusijos programoje.

„Skubėti imtis veiksmų turime dėl BREXIT, dėl mūsiškių padėties Jungtinėje Karalystėje. Jau dabar darbdaviai prašo geriausių darbuotojų susitvarkyti rezidentų statuso dokumentus, o tai yra pirmas žingsnis atsisakant lietuviškos pilietybės“, – skaitome LK-TS tinklaraštyje.

Tikri bjaurybės tie anglai. Reikia skubiai reaguoti ir brangiems mūsų tautiečiams suteikti dvigubą pilietybę. Kitos išeities nėra. Jeigu nesuteiksime – lietuviai tiesiog nusispjaus į Lietuvos pilietybę.

Po minėto Konstitucijos salėje įvykusio renginio konservatoriai pateikė jo santrauką, iš kurios galima susidaryti nuomonę, kad diskusijoje dalyvavo tik Ž.Pavilionis, A.Kubilius, A.Anušauskas ir S.Šedbaras.

Kad nepaminėjo Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkės Dalios Henke, Jungtinės karalystės lietuvių bendruomenės pirmininkės Dalios Asanavičiūtės – tiek to, nesunku atspėti, ką jos kalbėjo, bet nutylėtas ir profesorius, buvęs LR Konstitucinio Teismo teisėjas Vytautas Sinkevičius. O iš tiesų, man regis, vien jis (o ne A.Kubilius) turėjo būti cituojamas, na dar Justinas Jarusevičius, Harvardo teisės mokyklos alumnas, Motieka ir Audzevičius kontoros vyr. teisininkas.

Kalba prof. Vytautas Sinkevičius

Keliom nuotrupom bandysiu papildyti labai tendencingą konservatorių pranešimą spaudai apie įvykusią diskusiją.

Mane prajuokino diskusijai vadovavęs žurnalistas E.Jakilaitis. A.Kubilius bando įrodyti, kad iš tiesų niekuo nesiskiria lietuviai, užsienyje atsidūrę iki 1990-ųjų nuo tų, kurie iš Lietuvos išvyko po 1990-ųjų. V.Sinkevičius replikuoja: skiriasi tuo, kad pirmieji bėgo nuo okupanto, nuo mirties, o antrieji…

E.Jakilaitis, labai mėgstantis pademonstruoti savo erudiciją, profesorių papildo: visokių buvo, išvykusių po 1990-ųjų – ir kriminalinių nusikaltėlių, žmogžudžių, reketuotojų, ir korumpuotųjų…

Argi nejuokinga: dabar tokiems būtinai reikia suteikti teisę į dvigubą pilietybę, t.y. be jokių pastangų, be jokių pareigų naudotis Lietuvos piliečio teisėmis. Antra vertus, pasak Vaižganto, net padliecus lietuvius reikia globoti. Reikia bandyti papirkti, kad jie labai neburnotų ant Lietuvos, netaptų Rusijos penktąja kolona. Šis pastebėjimas priklauso Ž.Pavilioniui. Geležinis argumentas pataikauti net nusikaltėliams. Kiek teko girdėti iš užsieniuose pabuvojusiųjų, lietuviai ir dabar, dar nepraradę Lietuvos pilietybės, kiekviena proga niekina savo tėvynę.

Diskusijoje beveik kiekvienas kalbėtojas net išraudęs (kaip A.Kubilius) bandė ieškoti landų, kaip apeiti, apgauti, pagaliau įtikinti tą nelemtą Kostitucinį Teismą, visų bėdų bėdą. Vieną kartą jis turėtų peržiūrėti savo doktriną, nes referendumas – blogai. Referendumas arba neįvyktų, nes labai aukštai iškelta kartelė, arba piliečiai nesutiktų visokiems išvykėliams pataikauti. Dviguba pilietybė ir dviguba W – daugiau problemų A.Kubilius nemato.

Nereikia KT daryti liaudies priešu. Reikia referendumui sudaryti palankias sąlygas. Internetinis balsavimas turi būti įteisintas (J.Bernatonis). Internetinis balsavimas nieko neišspręs, prancūzai atsisako internetinio balsavimo. Lietuviai nepavirs penktąja kolona (A.Anušauskas). Jokiu būdu negalima žeminti referendumo kartelės (S.Šedbaras). Lietuvos lenkai turėtų gauti dvigubą pilietybę (R.Tamašunienė). Dviguba pilietybė Lietuvos lenkams, Lietuvos rusams, Lietuvos žydams. Gražu!

Iš Lietuvos emigravę lietuvai atkakliai siekia išsaugoti Lietuvos pilietybę, bet pilietinės pareigos balsuojant vengia (A.Armonaitė).

Ar ne Dalia Henke prasitarė, kad yra manančių, jog dvigubos pilietybės suteikimas ne sustabdys, o tik paskatins dar didesnę emigraciją. Vienas iš taip manančiųjų esu aš. Kol galioja dabartinis pilietybės įstatymas, dalį ketinančų emigruoti jis sulaiko, o išvykusiuosius verčia pagalvoti apie sugrįžimą į gimtinę. Ne visi emigrantai yra kosmopolitai, daugelis jų nuoširdžiai ilgisi Tėvynės. Dviguba pilietybė stimulą sugrįžti panaikins. Todėl aš remiu ne A.Kubiliaus, ne Ž.Pavilionio poziciją žūt būt kuo greičiau nekonstituciniais būdais, ne referendumo keliu palengvinti emigrantų gyvenimą, o profesoriaus V.Sinkevičiaus išmintingus, ne kartą girdėtus, pasisakymus šiuo klausimu. Jis irgi mano, kad reikia kažką daryti, bet prisilaikant Konstitucijos. Tautos valią reikia gerbti, kokia ji bebūtų.

Liūdna, kad politikai mato tik vieną kelią sustabdyti arba bent pristabdyti tautos išsivaikščiojimą. Šią diskusiją vertinu kaip kai kurių Seimo narių siekį atkreipti į save dėmesį: mes dirbame, mums rūpi tautos likimas, mes matome išeitį. Nė velnio! Anokia čia išeitis išsaugoti Lietuvos piliečius de jure. Jų mums reikia de facto. Dar kartą perskaitykite Nacionalinį parlamentinių partijų susitarimą dėl emigracijos ir imkitės kompleksinių veiksmų. Dviguba pilietybė – ne panacėja. Praėjo 20 mėnesių nuo sutarties pasirašymo, o emigracijos srautai tik augo.

Vytauto Visocko tekstas ir nuotraukos.

2017.03.09; 12:23  

 

Krescencijus Stoškus

Mūsų Komiteto žmonės yra pasidavę iliuzijai, kad birželio 13 d. pasirašytas dokumentas ir yra Nacionalinis susitarimas.  

O iš tikrųjų Nacionalinis Komitetas kaip tik tam yra sukurtas, kad Vilniaus rotušės susitarimą paverstų NACIONALINIU susitarimu, t.y. susitarimu, apimančiu visą Lietuvos pilietinę (sąmoningą, brandžią) visuomenę, suprantančią atsakomybę už tautos išlikimą.

Filosofas Krescencijus Stoškus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Filosofas Krescencijus Stoškus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tik toks susitarimas gali parengti pilietinę visuomenę solidariems veiksmams ir išryškinti, kokia yra reali tautos valios galia, kuria teks remtis darant spaudimą valdžios institucijoms.

Šiam tikslui įgyvendinti ir turėtų būti kuriama struktūra. G. Navaičiui pasiūliau pirminį modelį sudarytą iš 12 skyrių: 1) organizavimo, 2) komunikavimo, 3) dokumentavimo, 4) ceremonijų,  5) regionų,  6) sekretoriato, 7) ryšių su mokslo įstaigomis ir organizacijomis, 8) ryšių su mokymo įstaigomis ir organizacijomis, 9) ryšių su meno kūrėjų organizacijomis, 10) ryšių su religinėmis institucijomis ir organizacijomis, 11) ryšių su gydymo įstaigomis ir sveikatos stiprinimo organizacijomis, 12) ryšių su globos ir paramos teikimo institucijomis bei organizacijomis.

Žinoma, galėtų būti ir kiti modeliai, bet svarbu, kad jie apimtų visas pagrindines žmonių veiklos sritis (kaip mėginta išskaičiuoti sutarties tekste) ir jau dabar paskatintų Komiteto narius savarankiškai,  iniciatyviai  ir atsakingai veiklai.

Pagarbiai – Krescencijus Stoškus.

2016.06.18; 14:52