ELTA vyr. redaktorius Vytautas Bruveris. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Kas bus, jei banditui bei teroristui uoliai ir net karštligiškai rodysi, jog tai, ko labiausiai nenori ir net bijai – tiesioginis susidūrimas, fizinis kontaktas su juo? Kvailas klausimas – suprantama, kad taip tik skatinsi ir gundysi tą banditą tave pulti. Net jei jis iš esmės to nenori bei prisibijo, nes įpratęs pulti silpnesnius, o tu – stipresnis.
 
Šią, regis, iki skausmo banalią gatvės taisyklę, kurią žino net ir gatvėje nei karto nesimušusieji, vis dar itin sunku perprasti kai kurioms pagrindinėms pagrindinių Vakarų valstybių galvoms. Vakarai ir NATO, gink Dieve, nesiekia nuversti dabartinio Rusijos režimo ir visiškai nesikiša į jos vidaus reikalus. Tai šiomis dienomis rado reikalą paskelbti Vokietijos kancleris Olafas Scholzas Vokietijos žiniasklaidai komentuodamas neseną karinį maištą Rusijoje ir kalbėdamas apie Vakarų paramą Ukrainai. Šnekėdamas apie Kremliaus sukurtos ir išlaikytos teroristinės grupuotės „Wagner” ir jos vadeivos Jevgenijaus Prigožino maištą, Vokietijos kancleris dar pabrėžė, kad padėtis galėjo tapti labai pavojinga – mat, jei maištas būtų pavykęs, atominis Rusijos ginklas galėjo atsidurti J. Prigožino rankose. Suprask, dabartinis režimas ir jo vadeiva Vladimiras Putinas – stabilesni ir geriau prognozuojami, nei bet kas, kas juos nuverstų?
 
O. Scholzas dar ir pridėjo, jog, be abejo, Vokietijos žvalgyba ir jis pats iš anksto nieko nežinojo apie būsimą maištą.
 
Sutapimas, ar ne, šiomis dienomis paaiškėjo, kad Kyjive lankėsi JAV Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) direktorius Williamas Burnsas, kuris susitiko su aukščiausiais Ukrainos pareigūnais ir, žinoma, pačiu prezidentu Volodymyru Zelenskiu.
 
Šie susitikimai ir kai kurios jų detalės buvo nutekintos į JAV spaudą. Jų, tiksliau į „The Washington Post“ nutekintos žinios esmė tokia – patys Ukrainos aukščiausi kariniai ir politiniai pareigūnai planuoja iki rudens atsiimti „kuo didesnę“ Rusijos užimtų teritorijų dalį ir, priartėję prie Krymo bei „paėmę įkaitu“ pusiasalį, priversti V. Putiną sutikti su kažkokiomis „Vakarų saugumo garantijomis“ Ukrainai be Krymo. Jei tie Ukrainos pareigūnai iš tiesų taip galvoja ir tai planuoja, tai sunku įsivaizduoti didesnę veidmainystę bei kvailumą.
 
Kiaulės snukis. Youtube.com

Viena vertus, pats V. Zelenskis nuolatos konstatuoja, jog Ukraina į bet kokias derybas eis tik tuomet, kai atgaus viską – taip pat ir Krymą. Kas visiškai suprantama. Kita vertus, neįmanoma įsivaizduoti, kad faktinis sutikimas Rusijai palikti Krymą nesukeltų pražūtingų padarinių pačiai Ukrainos valdžiai ir būtų realiai įgyvendinamas. Ir jo pirmiausia neleistų įgyvendinti ne tik ir ne tiek pati Ukrainos visuomenė, kiek Kremlius. Ta pati Ukrainos valdžia ne kartą buvo konstatavusi ir kitą savaime suprantamą dalyką – Kremlius, palikus jam nors menkiausią dabar užgrobtos teritorijos dalį, toliau žūtbūt sieks tęsti agresiją ir siekti savo esminio tikslo – sunaikinti Ukrainą, kaip valstybę ir šalį.
 
Bet kokiu atveju, į JAV spaudą nutekinta žinia yra veikiau panaši būtent į pačių JAV ir kai kurių kitų Vakarų sostinių ne kartą siūlytą ir, panašu, vis dar tebesiūlomą „kompromisinį taikos planą“. Šio „plano“, turinčio daugybę variacijų, esmė paprasta – Ukraina turi palikti dalį teritorijos, pirmiausia – Krymą – Rusijai, mainais į šios „garantijas“. Tokia idėja remiama dviem visiškai priešingais argumentais – viena vertus, Ukraina esą ir taip nesugebės įveikti Rusijos pajėgų visoje savo teritorijoje, nes jos per stiprios, kita vertus – režimo negalima įvaryti į kampą, nes jis iš to silpnumo ir apimtas baimės mes atominę bombą. Bet kokiu atveju, pats šio „plano“ nutekinimo į viešumą faktas atrodo kaip viešas Kyijivo spaudimas, nepavykus užkulisiniam, arba pastarąjį sustiprinant.
 
Negana to, buvo paskelbta, kad W. Burnsas pats paskambino Kremliaus viršūnėms nuolatos palaikomu tarpusavio ryšiu ir asmeniškai prisiekė, jog JAV neturėjo nieko bendra su J. Prigožino maištu, niekaip prie jo neprisidėjo ar nemėgino kurstyti bei juo pasinaudoti. Lygiagrečiai buvo pasklidusios žinios, kad pačią maišto dieną JAV administracija esą spaudė Ukrainos valdžią nieku gyvu nemėginti kaip nors vėl smogti Rusijos teritorijai ar kitaip pabloginti ir taip blogą Rusijos vidaus padėtį. Iš esmės, tai ta pati mintis, kurią išsakė ir O. Scholzas – nieku gyvu nesikišame į Rusijos vidaus reikalus ir nesiekiame išsiūbuoti ar nugriauti jos režimo.
 
Prigožino fizionomija. Youtube.com

Galima daryti prielaidą, kad tokie vieši signalai – tik dūmų uždanga ir paties Kremliaus klaidinimas, o tikrovėje viskas yra priešingai. Galbūt, jau ne tik audžiami, bet ir vykdomi Kremliaus išsiūbavimo ir jo bokštų supjudymo tarpusavyje planai, V. Putinui paliekant tik vieną kelią – į Hagą. Tačiau kur kas labiau tikėtina, kad tokie pareiškimai iš tiesų liudija, jog svarbiausiose Vakarų viršūnėse strateginis mąstymas Rusijos atžvilgiu lieka nepakitęs – svarbiausia pernelyg „neeskaluoti“, neskatinti Kremliaus atsakyti tuo pačiu, ar net paspausti raudonąjį mygtuką, geriau jam pasiūlyti kokį nors „kompromisinį susitarimą“. O baisiausias dalykas, kurį tik galima įsivaizduoti – režimo griūtis ir po jos neišvengiamai seksianti sumaištis, grasinant visam pasauliui branduoline apokalipse.
 
Šiuo mąstymu grįstas ir nenoras, jog Vilniaus NATO viršūnių susitikime būtų išreikšta aiški politinė valia ir įsipareigojimas Ukrainą priimti į NATO po to, kai jos pergale baigsis karas. Vienas iš vakarietiškų argumentų prieš tai, dangstantis baimę Rusijai tiesiai į akis pasakyti, kad Vakarai iš principo pasiryžę stoti su ja į tiesioginę ginkluotą kovą – tuomet Rusija esą tiesiog stengsis nenustoti kariauti bet kokiomis aplinkybėmis ir sąlygomis. Ji ir toliau atakuos Ukrainą net ir tuo atveju, jei jos pajėgos bus visiškai čia sumuštos ir išvytos iš visos Ukrainos teritorijos.
 
Štai čia ir atsiremiame į esminį dalyką – dabartinis Rusijos režimas išties stengsis tęsti karą ir naikinti Ukrainą tol, kol turės tam fizinių jėgų ir apskritai bus gyvas. Ir jokie tarpiniai ar „kompromisiniai“ susitarimai čia neįmanomi, jie veiks tik kaip agresorės paskatinimas ir laiko jai suteikimas rengtis naujam agresijos etapui. Tad vienintelė ir esminė ne tik Ukrainos, bet ir visų Vakarų politikos kryptis bei siekis ir turėtų būti ne tik maksimalus Kremliaus režimo fizinis ir finansinis susilpnėjimas, bet ir jo griūtis.  Tik tai yra vienintelė karo pabaigos sąlyga, kurios niekaip negali atšaukti galimybė, kad po dabartinio režimo, esą, gali ateiti „dar blogesnis“.
 
Tiesą sakant, juk ir pačios Vakarų sankcijos, kurios, nors vis dar per silpnos, nepakankamos ir skylėtos, jau yra kišimasis į Rusijos vidaus reikalus, siekiant paveikti jos vidaus pajėgumą ir, galbūt, procesus. Šiomis dienomis priėmus vienuoliktąjį Europos sąjungos sankcijų Rusijai paketą, akivaizdu, kad reikės ne tik ir dvylikto, bet ir „niolikto“ – tam, kad pagaliau jos iš tiesų ne tik kirstų per režimo viršūnių kišenes ir juodų pinigų srautus į Vakarus ar į likusį pasaulį, bet ir rimtai išsiūbuotų gyvybiškai svarbius ekonomikos sektorius. Kuo didesnis nestabilumas ne tik režimo viduje, bet ir plačiosiose masėse – kad ir kaip jos beviltiškai atrodytų – kaip tik ir turėtų būti pagrindinis tokios politikos tikslas. Klanų kovą tarpusavyje ir prieš dabartines viršūnes turėtų būt ne pagrindinis Vakarų baubas ir netikėtumas, nuo kurio bėgama į šalį, o kaip tik visomis jėgomis skatinamas ir inicijuojamas procesas.
 
Žinoma, šalia turi būti laikomos atvertos durys – tiems, kurie išties pradėtų siekti realaus susitarimo su Vakarais ir Ukraina pastarųjų sąlygomis, bet ir gaudami tam tikras garantijas sau, o pro kitas duris išlydėdami V. Putiną į Hagą. Arba į velionio Josifo Kobzono koncertą.
Tačiau tokiai politikai reikalinga ne tik drąsa, bet ir aiški ir, svarbiausia, bendra strategija, nuo tik gynybinio ir reaktyvaus mąstymo pereinant prie puolamojo bei proaktyvaus.
 
Olafas Scholzas. EPA-ELTA nuotrauka

Bet, kaip matome, nėra nei vieno, nei kito, nei trečio. Tad belieka pakartoti, kad Vakarai ar, teisingiau, pagrindinės jų šalys, greičiausiai, ims atsikvošėti tik tada, kai Rusijos režimas, pasitelkęs Baltarusiją arba, veikiau, Iraną, ims rengti tiesioginius teroristinius išpuolius jų teritorijoje ir prieš jas pačias. Kol pagrindinių Vakarų šalių tai nepasieks tiesiogiai, vargu ar tą mąstymą pakeisti galės net ir tokie Rusijos išpuoliai, kaip, pavyzdžiui, jos teroro aktas Ukrainos Zaporižios atominėje jėgainėje.
 
Ar Rusija, pavyzdžiui, ryšis tiesiogiai įsikišti – o gal jau įsikišo – į eilinius masinius neramumus bei riaušes Prancūzijoje? Kremliaus propaganda ne tik atvirai džiūgauja dėl tokios „pamokos“ geriausiam V. Putino telefoniniam draugui, Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Macronui, bet ir leipsta nuo svajonių apie tai, kad šios riaušės peraugs į tikrą pilietinį ir rasinį karą ne tik toje šalyje, bet ir kuo plačiau aplinkui. Propagandininkai jau ir atvirai ragina Kremlių imtis tą karą esą galinčių paskatinti teroristinių išpuolių ar paraginti draugus islamistinius režimus to imtis.
 
Ką gi, belieka pakartoti – jei tu nepuoli bandito, banditas puls tave. Galbūt net ne vienas, pasitelkęs kitus.
 
Vytautas Bruveris (ELTA)

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda. Andriaus Ufarto (ELTA) nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda tikina nenorįs analizuoti, kokios priežastys Vokietiją paskatino priimti sprendimą dislokuoti brigadą Lietuvoje. Visgi, atkreipia dėmesį šalies vadovas, kad užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio aštri retorika derybose nepadėjo.
 
„Aštri retorika čia tikrai nepadeda. (…) Juk vokiečiai turėjo spręsti, ką suteikti Lietuvai, o ne Lietuva dovanojo Vokietijai kažką. Tai, žinoma, kad reikia kitokios retorikos, reikia kitokio bendradarbiavimo, pirmiausiai reikia labai aiškaus patikinimo, kad mes pasitikime savo partneriais“, – LNK Žinioms teigė G. Nausėda.
 
„Tai mes darėme, ne visi galbūt, bet darėme. Ir dabar turime rezultatą“, – akcentavo prezidentas.
 
Šalies vadovas nenorėjo analizuoti, kokios priežastys nulėmė tai, kad Vokietija priėmė sprendimą Lietuvoje dislokuoti visą brigadą. Pasak jo, svarbiausia, kad šis sprendimas buvo padarytas.
 
„Neabejoju, kad Vokietija matydama, kad ir Lenkija imasi lyderystės šiame regione, taip pat į tai atsižvelgė. Ir, tiesą sakant, nenorėčiau čia analizuoti, kokios priežastys buvo esminės, svarbiausia, kad turime rezultatą“, – sakė jis.
 
G. Nausėda taip pat akcentavo nemanąs, kad Lietuva su Vokietija, užtvirtinant sutarimą, turėtų pasirašyti naują komunikatą. Šalies vadovas pabrėžia, kad šis susitarimas turi būti paremtas abipusiu pasitikėjimu
 
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„Bet kokie nauji komunikatai, nauji dokumentai reikštų, kad mes dar kartą prašome juos krauju pasirašyti ant kažkokių dokumentų. Dar kartą kartoju – mes pasitikime didžiausia mūsų sąjungininke Vokietija. Pasitikime nuo pat tų dienų, kai ji ėmėsi lyderystės Lietuvoje. Per tą laiką mes ne kartą turėjome įsitikinti, kaip rimtai žiūri į savo įsipareigojimus vokiečiai“, – akcentavo G. Nausėda.
 
„Juk iš esmės neįmanoma dabar, kad tai nebūtų pažadas, nes mes savo pažadų neįgyvendinome. Mes turime pastatyti kaip galima greičiau visą reikalingą infrastruktūrą ir tada Vokietija įgyvendins savo pažado dalį. Čia yra abipusio pasitikėjimo klausimas, kuris geriau įrodomas ne popieriais, o darbais“, – pridūrė jis.
 
ELTA primena, kad pastarąją savaitę šalyje viešėjęs Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistoriusas pareiškė, kad Berlynas yra pasirengęs visam laikui šalyje dislokuoti vokiečių karių brigadą. Vis dėlto, kada tiksliai brigados lygio karinis vienetas galėtų būti perkeltas į Lietuvą, gynybos ministras nurodė negalįs atsakyti. Jo teigimu, tai priklausys nuo infrastruktūros sąjungininkų kariams plėtros.
 
Pastaroji žinia Lietuvoje sutikta naujomis diskusijomis dėl Lietuvos diplomatinės laikysenos. Valdantieji negaili pagyrų užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui, nevengusiam aštrios retorikos ir spaudimo Berlyno atžvilgiu. Visgi, opozicija sako, kad šalies diplomatijos vadovui reikėtų įsivertinti savo elgesį ir išmokti politinio solidumo pamokas.
Vokiečių kareivis ant Leopard šarvų. Slaptai.lt foto
 
Dėl Vokietijos brigados dislokavimo Lietuvoje intensyvios diskusijos tęsiasi nuo pernai rudens. Šalies politikai kurį laiką nesutarė, ar reikėtų spausti Berlyną, kad šis tvirčiau įsipareigotų dėl terminų, kada Lietuvoje galėtų atsirasti pilnai dislokuota Vokietijos karių brigada.
 
Politikai taip pat neturėjo vieningos nuomonės, kaip reikėtų vertinti Vilniaus ir Berlyno lyderių – prezidento G. Nausėdos bei kanclerio Olafo Scholzo – praėjusių metų birželį paskelbtą komunikatą, kuriuo sutarta dėl brigados dislokavimo.
 
Šios politinės diskusijos kontekste Lietuva vysto infrastruktūrą, kuri yra reikalinga priimti sąjungininkus ir jų techniką. Taip pat pradėtas įrenginėti Rūdninkų karinis poligonas.
 
Gailė Jaruševičiūtė-Mockuvienė (ELTA)
 
2023.07.04; 07: 00
 

Borisas Pistorius. EPA – ELTA foto

Berlynas, sausio 17 d. (AFP-dpa-ELTA). Kancleris Olafas Scholzas antradienį patvirtino, kad naujuoju Vokietijos gynybos ministru paskirtas Socialdemokratų partijos (SPD) politikas Borisas Pistorius ir sakė, kad tokiu svarbiu metu jis yra šiam darbui tinkamas žmogus.
 
„B. Pistorius yra ypač patyręs politikas, turintis administracinės patirties, ne vienerius metus dalyvaujantis saugumo politikoje, dėl savo kompetencijos, atkaklumo bei didelės širdies jis yra būtent tas žmogus, kuris šiais permainų laikas gali vadovauti Bundesverui (ginkluotosioms pajėgoms)“, – sakė O. Scholzas.
 
Kaip teigė vyriausybės atstovas Steffenas Hebestreitas, B. Pistorius bus prisaikdintas ketvirtadienį.
 
Šis paskyrimas laikomas netikėtu, nes buvo manoma, kad svarbiausi kandidatai į gynybos ministro postą buvo darbo ministras Hubertas Heilas, SPD vadovas Larsas Klingbeilas ir Federalinės kanceliarijos vadovas Wolfgangas Schmidtas.
 
B. Pistorius žinomas kaip pragmatikas, mėgstantis viešai susiremti su politiniais oponentais, pavyzdžiui, konservatoriumi buvusiu Vokietijos vidaus reikalų ministru Horstus Seehoferiu, jis greitai atsikerta, bet nerodo nepagarbos.
 
Tradiciškai laikoma, kad vadovauti Gynybos ministerijai keblu, daugelis politikų ten baigė savo karjerą. Tačiau kažin ar 62 metų B. Pistorius dėl to labai jaudinasi.
 
Christine Lambrecht. EPA – ELTA foto

Dvi dukras turintis našlys nuo 2013 m. buvo Žemutinės Saksonijos vidaus reikalų ministras, prieš tai – šiaurinio Osnabriuko miesto meras. B. Pistorius atliko karinę tarnybą 1980–1981 metais. Universitete jis studijavo teisę.
 
Kol kas tik neaišku, kaip O. Scholzas pasieks savo tikslą išlaikyti lyčių lygybę federalinėje vyriausybėje, kaip pažadėjo per 2021 m. rinkimų kampaniją. Anksčiau antradienį Žaliųjų partijai priklausantis ekonomikos ministras Robertas Habeckas sakė, jog tikisi, kad O. Scholzas laikysis duoto žodžio.
 
Iki atsistatydinant ministrei Christine Lambrecht tarp 16-os O. Scholzo ministrų moterų ir vyrų buvo po lygiai. B. Pistoriaus paskyrimas pakeitė pusiausvyrą – dabar vyriausybę sudaro devyni vyrai, neskaitant O. Scholzo, ir septynios moterys.
 
Viljama Sudikienė (AFP)
 
2023.01.18; 10:02