Azerbaidžano – Armėnijos tarpusavio santykiais besidomintys portalo slaptai.lt skaitytojai, be abejo, žino, jog Baku jau senokai leidžiamas specializuotas žurnalas „Karabachas“ (Garabagh). Tiek azerbaidžaniečių, tiek rusų, tiek, matyt, ir kitomis kalbomis.
Didžiausią dėmesį žurnalo sudarytojai ir leidėjai sukoncentravę į karinį konfliktą, prieš kelis dešimtmečius įsiplieskusį dėl Kalnų Karabacho regiono (tarptautinė bendruomenė šią teritoriją laiko azerbaidžanietiška, bet ji šiuo metu vis dar kontroliuojama okupacinių Armėnijos pajėgų).
Žurnalo privalumas – tarptautinę bendruomenę leidėjai informuoja apie tikrąsias konflikto priežastis, o ne tas, kurias sugalvojo armėnų propagandistai.
Žurnale taip pat pateikiami pasiūlymai, kaip konfliktą dėl Kalnų Karabacho būtų galima taikiai, sąžiningai sureguliuoti. Be to, Kalnų Karabacho konfliktas lyginamas, gretinamas su kitais pasaulyje kilusiais teritoriniai ginčais. O tai – labai įdomi tema.
Vienas iš neabejotinų žurnalo privalumų – čia skelbiami ne vien azerbaidžaniečių mokslininkų, istorikų, politikų tekstai. Čia publikuojami ir nuoširdžiai Kaukazo istorija besidominčių JAV, Europos autorių tekstai.
Lietuvai turėtų būti svarbu, kad šiame specializuotame žurnale karts nuo karto pasirodo ir lietuvių autorių rašiniai. Nenorėdamas plačiau plėstis, galiu pasidžiaugti, jog, pavyzdžiui, 18-ąjame straipsnių rinkinyje esama lietuvių žurnalistų tekstų, kuriuose Hodžaly tragedija (1992-ųjų vasario 25-26) ar provokacija Sumgaite (1988 metai, vasario 27-29 dienos) lyginamos su Lietuvai tragiškomis akimirkomis. Sakykim, kuo žudynės Hodžaly mieste skiriasi (arba panačios) į lietuvių netektis Kaniūkuose, Klepočiuose?
Labai protinga taktika: jei nebūtų lietuviškų – azerbaidžanietiškų palyginimų, vargu ar šis žurnalas taptų toks įdomus lietuvių skaitytojams, ir atvirkščiai. O dabar – visai kita byla.
Man regis, azerbaidžaniečiams dar būtų vertinga išgirsti mūsų istorikų komentarus, kaip 1923-aisiais metais Lietuva susigrąžino Klaipėdą (kareivius perrengė civilių drabužiais ir pasiuntė į Klaipėdą organizuoti sukilimą, kurio metu iš uostamiesčio buvo sėkmingai išvytos visos svetimos kariuomenės, įskaitant prancūzų kariškius).
Tad kodėl lietuviams nebendradarbiauti su žurnalu „Karabachas“? Juolab kad šių metų kovo 28-ąją dieną Azerbaidžano sostinėje Baku organizuojama tarptautinė konferencija „Karabachas vakar, šiandien ir rytoj“. Taip, svarbiausioji šios konferencijos tema – ne Lietuvos praeitis, ne Lietuvos istorija. Tačiau neabejoju, kad būtų itin sveikintina, jei tame renginyje nuskambėtų kur kas daugiau nei iki šiol Lietuvos ir Azerbaidžano istorijos palyginimų, sugretinimų, vertinimų.
Žurnalas „Karabagh” – atviras visiems sąžiningai istorija besidomintiems autoriams.
Kai kurie nusikaltimai žmoniškumui iki šiol nesulaukia tinkamo tarptautinės bendruomenės įvertinimo. Šiurpių nusikaltimų nacistinės vokiečių okupacijos metais raudonieji partizanai yra įvykdę Lietuvoje. Protu sunkiai suvokiamos skerdynės gerokai vėliau, ties XXI amžiaus slenksčiu, sukrėtė azerbaidžaniečių tautą.
Irma Dubovičienė, šio teksto autorė
Turėtų kilti klausimas: ar, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, tai negalėtų pasikartoti ir mūsų dienomis?.. Turbūt atsakymas yra vienintelis. Nors tokių nusikaltimų tyrimai ypač sudėtingi, o tiesa labai neparanki kam nors iš gyvųjų, ji neturi būti pamiršta.
Kaimo
tragediją primena kryžius
Kaniūkų kaimo pakraštyje Šalčininkų rajono
savivaldybės bei Kovos ir kankinių atminimo apsaugos tarybos iniciatyva 2005
metais pastatytas kryžius. Jis primena tai, apie ką ištisus dešimtmečius vietos
žmonės galėjo kalbėti pašnibždomis.
Užrašas byloja: „Kaniūkų kaimo gyventojams vyrams,
moterims, vaikams, kuriuos 1944 metų sausio 29 naktį antpuolio metu nužudė
sovietiniai partizanai iš Rūdninkų girios, atminti”. Išvardytos 38 aukų
pavardės. Sąraše ne tik vyrai, bet ir 19 moterų, 7 vaikai: dvejų, ketverių,
aštuonerių, devynerių metų…
Buvo sudeginti trobesiai (iš 50 liko tik keturi), išžudyti
gyvuliai. Kaniūkų kaimo žudynės – didžiausias raudonųjų partizanų įvykdytas
nusikaltimas Lietuvoje nacių Vokietijos okupacijos metais.
Tuometės Eišiškių apskrities, Jašiūnų valsčiaus
kaimo gyventojų pavardės lenkiškos, o gal sulenkintos – juk iki Vokietijos
okupacijos tai buvo Lenkijos teritorija. Tautybė išties nėra svarbi, nors,
pasak tyrėjų, Kaniūkai priskirtini lietuviškajai Dieveniškių salai.
Kaimo žudynės įvykdytos kaip baudžiamoji akcija, nes
valstiečiai buvo ne itin palankiai nusiteikę raudonųjų partizanų atžvilgiu.
Pietryčių Lietuvoje buvo paplitusi ginkluota kaimų savisauga. Norėdami apginti užaugintą derlių, kitas ūkio gėrybes, valstiečiai priešinosi raudonųjų partizanų plėšikavimui. Kaip pastebi ginkluotos savisaugos temą bei Kaniūkų tragediją išsamiai tyręs istorikas dr. Rimantas Zizas, ginkluotos valstiečių savigynos formuotės buvo būdingos ne tik šiose vietovėse, veikė ir Vakarų Baltarusijoje.
Slėpta
ir vis dar nepatogi tema
Sovietiniais metais raudonųjų partizanų nusikaltimai
buvo slepiami. Juk nekaltų civilių gyventojų žudymas, žiaurumas būdingas tik „fašistiniams
okupantams“.
Tikroji tiesa ėmė aiškėti laisvėjant Lietuvai, prasidėjus
tautiniam Atgimimui. Dienraštyje „Respublika“, paskui ir kitur pasirodė
pirmosios publikacijos. Pasiekė informacija apie užsienyje publikuotus žudynių
dalyvių prisiminimus.
Užmarštyje skandintas įvykis sulaukė milžiniško susidomėjimo, bet istorikų, politikų vertintas atsargiai. Kaimų ginkluota savisauga gali būti įvairiai interpretuojama. Iki šiol jautri nusikaltimo vykdytojų tema. Tai, kas buvo nutylėta sovietmečiu, nelabai norima garsinti ir šiandien.
Faktų apie raudonųjų partizanų kovą su kaimų
savisauga analizės ir vertinimo spragų priežastis ta, kad tuose įvykiuose
aktyviai dalyvavo žydai, pabėgę iš Vilniaus, Kauno getų.
„Maždaug antrą valandą po vidurnakčio Kaniūkų kaimas buvo visiškai sudegintas. Nesimatė nė vienos trobos, nebesigirdėjo nė garso. Matyt, bus sudegę visi žmonės – ir vaikai, ir moterys, ir vyrai, užmušti jų pačių saugotų sproginėjančių šovinių arba pribaigti mūsų vyrų, kai bandė pabėgti iš šio pragaro“, – atsiminimuose apie baudžiamąją akciją 1988 m. Izraelyje rašė vienas iš įvykio dalyvių Paulius Bagrianskis. Tame kaime iki tol jam neteko lankytis, nebuvo girdėjęs net jo pavadinimo.
Kaimo tragedija vietos bendruomenėje prisimenama,
aukos pagerbiamos kasmet.
Taip pat ir šiemet Butrimonių bažnyčioje aukotos šv.
Mišios už žuvusius Kaniūkų kaimo gyventojus. Atminimo vietoje padėti vainikai,
uždegtos žvakės. Į minėjimą atvyko Lenkijos Seimo ir Senato Parlamentinės
Asamblėjos delegacija.
Tačiau nieko nebuvo iš Lietuvos Seimo. Tai ženklas,
kurį galima išsiaiškinti dvejopai: nesidomėjimą tuo, kas vyksta Šalčininkų
rajone, kaip nelabai lietuviškame krašte (štai jums ir regioninė politikai
praktiškai); nenorą veltis į jautrias temas – neva tegul aiškinasi Lenkijos
pusė…
Šalčininkų rajono meras Zdislavas Palevič minint 75-ąsias kaimo tragedijos metines apgailestavo: „Gaila, kad tyrimas šiuo klausimu buvo nutrauktas, gaila, kad neturime rašytinių leidinių apie Kaniūkų kaimą, nors yra išsaugoti gausūs šaltiniai“.
Įtarta,
bet neįrodyta
2017 m. kilo skandalas, kai Prezidentė Vasario 16-osios proga ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi apdovanojo buvusią Vilniaus geto kalinę, holokausto metraštininkę 94-erių Fanią Jocheles-Brancovskają.
Įtarta, kad ji galėjo dalyvauti Kaniūkų kaimo
žudynėse. Išgyvenusi Vilniaus getą moteris prieš jo likvidavimą pabėgo,
prisidėjo prie sovietinių partizanų būrio „Keršytojas“.
Žiniasklaidoje pasirodžius šiuos įtarimus
sustiprinančių publikacijų, Tautininkų sąjunga kreipėsi į Prezidentę su
raginimu atšaukti valstybės apdovanojimą, teigė: „Apdovanotoji yra tikriausiai
susitepusi lietuvių krauju“.
Galimai žudynėse dalyvavusių žydų pavardės buvo
įvardytos ir anksčiau, kai daugiau nei prieš dešimtmetį prokurorai pradėjo
tyrimą. Užsienio spaudoje pasirodė smerkiančių straipsnių apie tai, kaip
Lietuvoje persekiojami holokaustą patyrę žydai. Nepasitenkinimą reiškė
tarptautinė žydų bendruomenė, dešinieji politikai.
Apdovanojimo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio
kryžiumi skandalas greitai nurimo. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos
tyrimo centras Tautininkų sąjungai pateikė oficialų raštą ir patikino, kad
archyviniuose šaltiniuose nerasta duomenų, kurie patvirtintų F.
Jocheles-Brancovskajos dalyvavimą nusikalstamoje Kaniūkų akcijoje.
Yra įrodymas, kad žudynėse dalyvavo jos būsimasis
vyras, to paties būrio partizanas Michailas Brancovskis. Tai specialus
įsakymas, kuriuo pareikšta padėka už Kaniūkų akciją. Tarp tokių įsakymų F.
Jocheles-Brancovskajos pavardė nerasta.
Šykštu informacijos, pagrįstos archyviniais dokumentais. Kitų šaltinių žinios fragmentiškos, neišsamios, nesutampa. Skiriasi duomenys dėl akcijoje dalyvavusių raudonųjų partizanų, aukų skaičiaus, net dėl žudynių laiko – pasak vienų liudininkų, tai buvo tuoj po vidurnakčio, o pasak kitų –anksti rytą.
Patikimų duomenų stinga ne tik apie nusikalstamos
akcijos vykdytojus, bet ir organizatorius.
Paversti
sovietinių nusikaltimų įrankiais
Lietuvos partizaninio judėjimo štabo viršininką Antaną Sniečkų 1944 m. sausio 31 d. Maskvoje pasiekė Genriko Zimano siųsta radiograma apie baudžiamąją akciją Rūdninkų girios pietryčiuose. Ją įvykdė Vilniaus būriai (iš Vilniaus geto kalinių suformuoti būriai „Keršytojas“ ir kt.), „Mirtis okupantams“, Margirio būrių ir Generalinio štabo specialiosios grupės jungtinė grupė.
Šiai užduočiai vykdyti buvo sudarytas jungtinis būrys
maždaug iš 120-150 kovotojų. Kiekviena grupė veikė pagal duotus įrodymus, kitų
nepažinojo. Taip į baudžiamąją akciją sumaniai buvo įtraukti daugelis Rūdninkų
girios būrių, atsakomybę padalyta kuo platesniam kovotojų ratui.
Pagrindinį vaidmenį atliko, veiksmus kovinių veiksmų
dienoraštyje užfiksavo „Mirtis okupantams“, sudarytas daugiausia iš Kauno geto
žydų ir sovietinių karo belaisvių. Manoma, jog būriui vadovavo kapitonas Michailas
Ceiko.
Istoriko dr. R. Zizo vertinimu, dalis tų žmonių tapo sovietinių nusikaltimų vykdymo įrankiais ir bendrininkais. Galėjo lemti ir tragiška holokausto aukų patirtis: tam tikromis aplinkybėmis žmonės neatsispyrė pagundai keršyti ir žudyti, nepajėgė skirti tikrus priešus nuo netikrų.
Ar jie suvokė kaltę, buvo kamuojami sąžinės
priekaištų, nakties košmarų? Atsakymų jau nesužinosime, nors iš kai kurių
dalyvių publikuotų prisiminimų galima numanyti, jog raudonųjų partizanų
patirtis juos slėgė.
Pasak dr. R. Zizo, nutarimą vykdyti baudžiamąją
operaciją galėjo priimti 1944 m. sausio pradžioje įkurtas vadinamasis LKP(b)
Pietų srities pogrindinis komitetas.
Radiogramų
Sniečkui siuntėjai
Iš Nekilnojamųjų kultūros vertybių registro 2005 m.
buvo išbrauktas sąrašas paminklų, susijusių su sovietinių veikėjų atminimu.
Tarp jų Genriko Zimano, Motiejaus Šumausko kapai Antakalnio karių kapinėse.
G. Zimaną (1910-1985) vyresnioji karta prisimena kaip įtakingą žurnalistą, dienraščio „Tiesa“, žurnalo „Komunistas“ redaktorių, o M. Šumauską (1905-1982) – kaip aukštą partinį veikėją.
Sovietiniai nusikaltėliai. Pirmas iš dešinės – Antanas Sniečkus. LGGRTC ekspozicija
Jiems tenka Kaniūkų akcijos organizavimo kaltė. Tuo metu
jie vadovavo LKP(b) ir raudonųjų partizanų judėjimo štabo operatyvinei grupei.
Zimanas buvo Šumausko pavaduotojas, o netrukus, pastarąjį perkėlus į kitą
sritį, tapo Lietuvos raudonųjų partizanų vadovu.
Buvę partizanai, partiniai nomenklatūrininkai nugyveno ilgus gyvenimus, mėgavosi jiems suteiktomis privilegijomis. Tamsiąją partizanavimo puse su niekuo nesidalijo suvokdami savo nusikaltimus. Ar tik ne todėl, kad ieškojo pasiteisinimo pats sau, Zimanas buvo paniręs ir į filosofijos studijas?..
…1944 m. žiema raudoniesiems partizanams buvo sunki, trūko amunicijos. Zimanas Sniečkui siuntė radiogramas nekantraudamas, kada bus atsiųstas lėktuvas (jo sulaukė tik pavasarį). Juo labiau nervinę įtampą ir pyktį kėlė laisvai judėti ir terorizuoti gyventojus trukdžiusi kaimų savisauga – „banditai“.
Ant jų sąžinės ne vien Kaniūkų kaimo aukos. Rūdninkų
sovietiniai partizanai sudegino ir Daržininkų kaimą prie Valkininkų, per 1944 m.
Velykas – Onuškio vlsč. Bakaloriškių kaimą. Pastarojoje akcijoje dalyvavo pats
G. Zimanas.
Kaime
pastatytas biustas Gruzijai sukėlė nemalonumų
2017 m. valstybinis apdovanojimas buvusiai Vilniaus
geto kalinei ir raudonųjų partizano būrio „Keršytojas“ kovotojai F.Jocheles-Brancovskajai
paskatino naujai prisiminti skaudžią, iki galo neišgvildentą Kaniūkų tragediją.
Tokie precedentai šiuolaikiniame pasaulyje
tebevyksta. Nes vis dar yra šiurpių nusikaltimų žmoniškumui, nesulaukusių
tinkamo įvertinimo.
Šių metų sausį Gruzijos užsienio reikalų ministerijai teko teisintis Azerbaidžanui dėl pietiniame Samcchė-Džavachetijos regione, Achalkalakio rajono Bugašeno kaime, atidengto paminklo tokiam iš čia kilusiam Michailui Avagianui.
Provokacija, kurios rengėjai sumanė supriešinti gruzinus su azerbaidžaniečiais
Sausio 20 d. vyko paminklo atidengimo iškilmės. Raudoną juostelę perkirpo Armėnijos pasiuntinys Gruzijoje Rubenas Sadojanas ir to kaimo mecenatas Gagikas Avagianas. Ceremonijoje dalyvavo rajono administracijos ir vietos savivaldos vadovai, taip pat du Gruzijos parlamento atstovai iš valdančiosios partijos „Gruzijos svajonė“.
„Tokių narsių patriotų, kaip Michailas Avagianas,
dėka mūsų tauta sugebėjo laimėti svarbias pergales“, – pareiškė Armėnijos
pasiuntinys.
Biustas vietos armėnui (Bugašeno kaimas, kaip ir
visas Samcchė-Džavachetijos regionas, kompaktiškai gyvenamas armėnų) Gruzijai
tapo galvos skausmu.
Baku nepasitenkinimą sukėlė tai, kad Gruzijoje pagerbtas
Kalnų Karabacho karo aršus kovotojas, o paminklo atidengimo ceremonijoje
dalyvavo vietos valdžios atstovai. Azerbaidžaniečius giliai įžeidė ceremonijai
pasirinkta data. Sausio 20-oji yra viena svarbiausių ir sakraliausių dienų
Azerbaidžanui. Kaip tik tądien 1990 m.
Baku sovietų daliniai žiauriai susidorojo su taikia piliečių demonstracija,
nužudė daugiau kaip du šimtus žmonių. Azerbaidžanas sausio 20-ąją mini kaip
gedulo dieną.
„Pastatė
paminklą budeliui“
Armėnams jis karo didvyris, o azerbaidžaniečiams –
karo nusikaltėlis.
Jis galėtų būti paprastas šeimos žmogus ir vidaus
tarnybos statutinis pareigūnas. Jeigu ne Kalnų Karabacho karas – kruviniausias
konfliktas Pietų Kaukaze, kuriam įsiplieskus Armėnijos ginkluotosios pajėgos,
palaikomos Rusijos, nuo Azerbaidžano atplėšė penktadalį jos teritorijos.
Avagianas, pramintas Kobra, buvo vertintas kaip žvalgas, mat mokėjo azerbaidžaniečių kalbą. 1994 m. mirė nuo patirtų žaizdų.
Tai veikėjas, dalyvavęs ne tik įvairiuose karo
veiksmuose, bet ir masinėse taikių gyventojų Chodžali skerdynėse.
Žinia apie Gruzijoje atidengtą biustą aktyviai aptarinėtas žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose. „Gruzijoje pastatė paminklą Chodžali budeliui“, – skelbė viena iš antraščių.
Chodžaly aukoms atminti
„Azerbaižanas yra strateginis Gruzijos partneris, ir
tarp mūsų nėra temų, kuriomis nebūtų komunikuojama. Ir kelti ažiotažą aplink šią
temą nereikia“, – situaciją švelnino Gruzijos URM.
Išsiaiškinta, kad Avagiano biustas tame kaime, senos mokyklos kieme, buvo pastatytas dar 1994 m., o dabar jis tik atnaujintas, ir tai padaryta privačiomis kaimo bendruomenės nario, Avagiano giminaičio, lėšomis.
Siekia
pripažinimo, kad tai buvo azerbaidžaniečių genocidas
Tragiški įvykiai Chodžali, kuriuose dalyvavo
Avagianas, yra vienas kruviniausių Kalnų Karabacho karo epizodų.
Azerbaidžanas siekia, kad Chodžali tragedija pasaulyje nacionalinių parlamentų būtų pripažinta kaip azerbaidžaniečių tautos genocidas. Už tai pasisako vis daugiau politikų net Rusijoje. Vienas jų yra Rusijos Dūmos deputatas, Rusijos ir Azerbaidžano tarpparlamentinės grupės vadovas Dmitrijus Saveljevas.
Pernai spalio mėnesį Turkijoje, šalies centrinėje dalyje esančiame Kaiserio mieste, buvo atidengtas paminklas ir parkas Chodžali tragedijai atminti. Tarp svečių, atvykusių pagerbti aukų atminimo ir taip pareikšti savo poziciją, buvo ir Rusijos Dūmos deputatas D. Saveljevas.
1992 m. vasario 26-26 d. ginkluoti armėnų daliniai,
palaikomi sovietinio motorizuotojo šaulių pulko, įvykdė protu sunkiai suvokiamą
nusikalstamą aktą. Chodžali mieste, kurio daugumą sudarė
azerbaidžaniečiai, buvo surengtos kraupios skerdynės. Nužudyta 613 taikių
gyventojų, 487 sužeista, 1275 paimta į nelaisvę, apie jų likimą iki šiol nieko
nežinoma.
Netrukus po žudynių lėktuvu atvykę užsienio žurnalistai spėjo fotojuostoje užfiksuoti sukrečiantį vaizdą, kiek akys užmato dryksančius, išniekintus palaikus…
Kur žengia
karinės sovietų ordos… Galima būtų pratęsti: … ten lieka skausmas, kančia,
nekaltų žmonių pralietas kraujas, sudegintų kaimų ir vienkiemių pelenai.
Toks sovietų
ir kai kurių jų satelitų (pvz. Armėnijos) kareivų „indėlis“ giliai įsirėžęs į
žmonijos istorijos sąmonę.
Visą šį
siaubą, kurį pastaruoju metu ypač aršiai mėgina neigti Rusijos kanalų kloakose
įstrigę propagandistai, patyrė ne tik Baltijos šalys – Lietuva, Latvija,
Estija, bet ir Užkaukazės tautos, Ukraina, Krymo totoriai bei daugelis kitų į
sovietų įtakos sferą patekusių tautų.
1944–1945 m. dėl nuolatinių
NKVD kariuomenės siautėjimų Lietuva patyrė bene daugiausia nuostolių per visą
okupacijos laikotarpį. Dauguma tuo metu žuvusiųjų, toli gražu, nebuvo
pasipriešinimo dalyviai ar su ginklu prieš okupantus kovojantys asmenys.
Čekistai paprasčiausiai degino ištisus kaimus, plėšė, prievartavo, grobė žmonių
turtą, be jokios priežasties žudė civilius – vaikus ir moteris, senelius.
Klepočiai, Vabaliai…
1944 -1945 m. Lietuvą siaubdavo daugiau kaip 20
įvairaus pobūdžio NKVD kariuomenės pulkų, t. y. daugiau negu
30 tūkst. rinktinių karių, neskaičiuojant daugybės reguliariosios sovietų
kariuomenės dalinių. 1946 m. pradžioje Lietuvoje buvo dislokuotos 9
reguliariosios sovietų kariuomenės divizijos.Taip pat tuo metu Lietuvoje
siautėjo apie 8–10 tūkst. stribų, apie 4 tūkst. milicininkų ir apie
3–4 tūkst. ginkluotų vadinamųjų sovietinių aktyvistų.
Sovietiniai nusikaltėliai. LGGRTC ekspozicija
Viso šio siautėjimo tikslai buvo akivaizdūs – palaužti
pasipriešinimą okupantams ir jį sunaikinti. Šiais siautėjimais stengtasi
įbauginti vietos gyventojus, kad jie nedalyvautų pasipriešinime arba neremtų
jo.
Vien vienoje iš baisiausių tragedijų, įvykusios Klepočių
kaime, per 1944 m. Kūčias ir Kalėdas buvo sudeginta 21 sodyba, sušaudyta ar
gyvų sudeginta dvylika šio kaimo gyventojų. Iš viso vien šiame krašte 1944 m.
pabaigoje, Kalėdų dienomis, NKVD daliniai ir savisaugos būriai apsupo tarp
Ryliškių ir Nemunaičio buvusius kaimus. Degino ir žudė Klepočių, Lizdų,
Ryliškių, Druskininkų, Taručionių, Mižonių, Pieriškių, Vabalių, Fermos, Dubrių,
Vertelkų ir kitų kaimų gyventojus. Buvo žiauriai nužudyti 37 žmonės, sudeginta
apie 70 sodybų.
Apie Klepočių kaimo sudeginimą ir nekaltų žmonių
žudynes paskelbta daug tą baisųjį metą savo akimis mačiusių liudininkų
prisiminimų. Kiek mažiau – apie kitus.
Atsitiktinis sutapimas ar sąmoningas, ciniškas sovietų
pasirinkimas – tokias egzekucijas rengti sakralinių švenčių metu, – regis
istorikų dar mažai nagrinėta tema.
Štai kaip savo kaimo tragediją prisimena istorikas,
buvęs Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto prodekanas Sigitas
Jegelevičius.
Sigitas Jegelevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„… Kas tuo metu dėjosi mūsų kaime – niekuo nesiskiria nuo kino filmuose
matytų vaizdų, skaitytų ar girdėtų pasakojimų apie vokiečių baudžiamąsias
ekspedicijas Baltarusijos kaimuose(…)
Kaimą ne kartą šukavo NKVD kareivių būriai. Kartą 1944 m. gruodžio
pradžioje toks būrys užgriuvo mūsų sodybą. Kiekvieno tokio būrio užėjimas
reiškė nuodugnią kratą ne tik visuose sodybos pastatuose, ir pašlakiuose, bet
ir lentynose, indaujose. Ypač mėgdavo kareiviai daryti kratas kuparuose. Per
tokias kratas reikėdavo žiūrėte žiūrėti, nes kareiviai grėbdavo viską, kas po
ranka pakliūdavo. Pas mus po įvairius podelius paprastai kratytojus lydėdavo
senelė, kuri gerai kalbėjo ir skaitė rusiškai. Ir štai tą dieną įbėga į
kambarį, kur už stalo sėdėjo majoras, susijaudinusi senelė puola karininkui
aiškinti, kad ginklų ar ginkluotų žmonių kuparuose uoliai ieškoję kareiviai ją
tiesiog apiplėšė. Karininkas ramiai ją išklausė, nusijuokė ir numojęs ranka
liepė netrukdyti kareiviams.
Kas atsitiko? Senelė buvo sukaupusi didelį šilkinių skarelių rinkinį – pilną senovišką pintinę, kurią laikė kupare. Ji labai mėgo gražias skareles. Tai tie „valstybinę užduotį“ atlikinėję – kratas darę – kareiviai pasiėmė beveik visas skareles. Bandžiusią protestuoti senelę kareiviai apstumdė (…).
Į vakarinį kaimo pakraštį vieškeliu iš miško įžengė didelė sunkvežimių, vežimų
ir rogių gurguolė. Tai buvo tie patys, kurie prieš tai nusiaubė ir sudegino Klepočius
ir gretimus kaimus. Šitie baudėjai nakvojo Galintėnų kaime, kurį nuo Vabalių
skiria tik miškas. Jau buvo pravažiuota pro Maslauskų, Zigmo Gegužio sodybas,
pasiekta Jurgio Bucevičiaus sodyba, t. y. toji kolona vieškeliu jau buvo
įžygiavusi į kaimą lygiai kilometrą. Nė prie vienos sodybos nesustojo. Į
pakelės sodybas niekas neužėjo. Ir štai tuo metu į kolonos flangą iš šiaurės,
nuo pamiškės kalvų (toji miško dalis vadinama Gegužio skynimu), pradėjo šaudyti
iš kulkosvaidžių ir šautuvų. Kolonoje važiavę kareiviai pasklido nuo vieškelio
į visas puses. Pirmiausia šaudydami ir šaukdami puolė pamiškės link, iš kur
apšaudė. Kiti metėsi į artimiausia sodybas. Visų pirmiausia į tas, kurios buvo
priešingoje nuo šūvių pusėje ir pro kurias dalis kolonos jau buvo pravažiavusi.
Kolonos nuskubėjo į kaimo centrą.
Suliepsnojo kareivių padegtos tame vakariniame kaimo gale buvusios trijų
brolių Vlado, Antano ir Tomo Maslauskų, Jurgio Bucevičiaus sodybos. Deginamose
sodybose kareiviai be jokio aiškinimosi ėmė šaudyti žmones. Ir ne tik vyrus. To
net Klepočiuose nebuvo. Šėlstantys kareiviai, išsivedę į kiemą, sušaudė Antaną
Maslauską (jį sunkiai sužeidė į galvą ir paliko, manydami esant negyvą). Kardų
plokštumomis mušė Antaniną Bucevičiūtę, o paskui į ją taip pat šaudė ir peršovė
veidą. Prieš metus miręs devyniasdešimt metų peržengęs A. Maslauskas, visą
gyvenimą vengęs kištis į bet kokius politinio gyvenimo dalykus, tada dėl savo
amžiaus net nebandęs slapstytis. Tai rodytų, jog kareiviai savo aukų nesirinko.
… Savo elgesiu tai buvo tikri baudėjai, deginę ir šaudę be jokio
pasirinkimo. Baudėjai taip pat sudegino pamiškėje, susišaudymo zonoje,
stovėjusią Zigmo Gegužio sodybą. Prie namų sušaudė sodybos šeimininką ir jo
žmoną, o sužeistai paauglei dukteriai, kaip ir kitiems vaikams, pavyko
pasprukti (…).
P. Vetrovo enkavedistai turėjo didžiulę patirtį naikinti žmones, netgi
ištisas tautas. Tai jo vadovaujama 4-oji
NKVD divizija 1944 metais iš Šiaurės Kaukazo ištrėmė čečėnus ir ingušus,
iš Krymo – totorius. Per tris mėnesius atėmė gimtinę ir tarp „broliškų tautų“
ištirpdė tris tautas. Išvengusius trėmimo išžudė. O nuo rugpjūčio mėnesio tie
nužmogėję banditai su mėlynomis kepurėmis ėmėsi terorizuoti lietuvių tautą
(…). (ištr. Iš: „Kultūros barai“, 1993).
Kaniūkai
Kaniūkų kaimas, esantis pietrytiniame
Rūdninkų girios pakraštyje netoli Lietuvos–Baltarusijos dabartinės sienos,
kalbiniu atžvilgiu priklausė vadinamajam Dieveniškių „pusiasaliui“ – kaimų
grupei, kurioje lietuviškai kalbantys gyventojai sudarė daugumą. Apie Kaniūkų
kaimo sunaikinimą dar 1990 m. rašęs Juozas Kudirka pabrėžė, kad kaimas
pasižymėjo ypatingu tautiniu sąmoningumu, lietuviškumu, priešinimusi lenkų
okupacinės valdžios brukamai lenkiškai etninei savimonei. Kaime veikė
lietuviška mokykla, Kaniūkų žmonės buvo pasistatę tautinės vėliavos spalvomis
išmargintą šv. Kazimiero kryžių; lietuviškai kalbėti mokėjo ir dauguma kaime
gyvenusių lenkų.
1944 m. sausio 29 d. Kaniūkų kaimo puolimas
ir susidorojimas su kaimo gyventojais buvo žiauriausia raudonųjų partizanų
baudžiamoji akcija prieš kaimų savisaugą, virtusi tikromis skerdynėmis
(nužudyti 38 žmonės, beveik visas kaimas sudegintas).
Užrašas skelbia: „Ten, kur Rusijos kariuomenė – ten karas. Rusijos kareivi, grįžk namo”
Okupantų pakalikas (po karo tapęs bene
pagrindiniu okupuotos Lietuvos spaudos ideologu – aut. past.) G. Zimanas 1944 m.
kovo 3 d. laiške A. Sniečkui rašė apie Rūdninkų girios pietryčių pakraštyje
esantį kaimą, kuris buvęs labai aktyvus ir „ypač įkyrėjęs“ sovietiniams
partizanams, jiems „uždaręs visą rajoną“. G. Zimanas toliau gyrėsi: „Jį mes sudeginome visiškai. Operacija
pavyko, savo aukų mes neturėjome, savisaugininkų keli namai supleškėjo, jie
turėjo daug nuostolių. Nuo to laiko visame ano kaimo [Rūdninkų girios] pakrašty
savisaugą kaip ranka nuėmė“.
Žydas „partizanas“ Abrahamas Železnikovas po karo taip pat gyrėsi, kad jo
draugai sučiupo maldavusią pasigailėti „kaimietę“, prispaudė jos galvą prie
akmens, o kitu rieduliu perskėlė moteriai kaukolę. 35 metų Stasė Molienė bandė
kūnu pridengti pusantrų metų dukrelę Danutę. Abi buvo nušautos.
Raudonosios armijos generaliniam štabui per Antrąjį pasaulinį karą buvo pavaldžios
„Vilniaus brigados“.
„Už pergalę“ būrio „kovotojas“ Pavelas Bagrianskis, kurio atsiminimai apie
Kaniūkus 1988 m. gruodį buvo atspausdinti Tel Avivo Partizanų ir specialiosios
paskirties kovotojų muziejaus leidinyje „Pirsumim. Publications of the Museum of
the Combatantsand Partisans“, papasakojo, kaip žydai baudėjai elgėsi po
„kovinės operacijos“.
„Miško pievelėje pusračiu buvo
suguldyti nuogi šešių Kaniūkų kaimo moterų ir dviejų vyrų lavonai. Švietė
mėnesiena. Partizanai įniko šaudyti lavonams į tarpkojus. Kai kulka pataikydavo
į nervą, lavonas sudrebėdavo lyg gyvas. Moterų palaikai „šokdavo smarkiau ir
ilgiau negu vyrų“.
P. Bagrianskis užsiminė, kad su nužudytųjų palaikais linksminosi visi „Vilniaus
brigados“ galvažudžiai. Brigadai priklausė ir „Keršytojo“ būrys, kurio narė buvo
F. Jocheles – Brancovskaja.
Rūdninkų girioje, iš kurios į Kaniūkus atsėlino žudikai, 1944 m. liepą
siautėjo 11-a Maskvos įsakymus vykdžiusių gaujų, apie 1200 diversantų. Nors jie
save vadino „Lietuvos partizanais“, lietuvių komunistų tose gaujose buvo
vienetai. Brigadų būrių branduolį sudarė žydai ir rusai…
… Ir nesibaigianti Azerbaidžano Golgota. Chodžaly žūtis
Rusijos sąjungininkė Armėnija, praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje
okupavusi Azerbaidžano Kalnų Karabachą, tęsia savo sąjungininkės tradicijas.
Chodžaly
skerdynės – pati didžiausia tragedija, kuri ištiko taikią musulmonišką šalį
1992-aisiais.
Chodžaly –
tai vidutinio dydžio azerbaidžaniečių miestas, stovėjęs tuometinio Kalnų
Karabacho teritorijoje. Užpultas jis buvo iš vasario 25-osios į vasario 26-ąją.
Per vieną naktį armėnų ir rusų kariškiai, padedami armėnų teroristinių
organizacijų, nužudė 613 azerbaidžaniečių, įskaitant 106 moteris ir 23 vaikus.
Oficiali statistika byloja, kad per 100-ą Chodžaly miesto gyventojų dingo be
žinios, o 1275 azerbaidžaniečiai iš Chodžaly patyrė “visus armėnų nelaisvės
baisumus”.
LGGRTC Genocido muziejuje Vilniuje 2017-aisiais buvo atidaryta paroda Hodžaly aukoms atminti. Slaptai.lt nuotr.
Kasmet vasario 26 – ąją viso pasaulio azerbaidžaniečiai pagerbia Chodžaly miesto aukas.
Iki šiol
peršama nuomonė, esą Kalnų Karabache agresoriais buvo azerbaidžaniečiai, o
aukos – armėnai. Tačiau iš tikrųjų yra visiškai kitaip. Kalnų Karabacho karą
išprovokavo ne musulmonai azerbaidžaniečiai, o armėnų fanatikai, sumanę sukurti
Didžiąją Armėniją, atplėšiant didelius gabalus žemės iš Azerbaidžano. Kiek
ašarų ir skausmo azerbaidžaniečiams atnešė ši brutali armėnų agresija (ne be
Rusijos pagalbos), sunku ir apsakyti, nors duomenų apie aukas esti pakankamai.
1992 metų
vasario 26-ąją dieną Armėnijos ginkluotosios pajėgos, padedamos Rusijos 366-ojo
pulko, kuriame tarnavo dauguma armėnų tautybės karininkų bei puskarininkių, nuo
žemės paviršiaus nušlavė azerbaidžanietišką Chodžaly miestą. Armėnų kariškių
bei armėnų teroristinių organizacijų aukomis tądien tapo apie tūkstantis šiame
mieste gyvenusių azerbaidžaniečių. Tarp žuvusiųjų – daug vaikų, moterų ir
senelių. Anot ekspertų, Chodžaly skerdynės – tai vienas iš didžiausių teroro
atvejų 20-ajame amžiuje.
Azerbaidžaniečių vyrai priešinosi kaip
įmanydami, bet jie buvo žymiai prasčiau ginkluoti už armėnus. Gegužės 7 – 8
dienomis armėnų kariškiai raketomis apšaudė azerbaidžaniečių miestą Sušą. Paskui į
jį įsiveržė armėnų teroristų pajėgos, kurios nepaliko akmens ant akmens”.
Kad šis užpuolimas
buvo iš anksto suplanuotas, 1994-aisiais
prisipažino ir kai kurie Didžiosios Armėnijos sukūrimo ideologai bei strategai.
Beje, kai tądien buvo užimta Suša, kalėjime armėnai žiauriai nukankino 114 Sušos
kalinių. Gegužės 8 dieną buvo okupuotas visas Sušos rajonas. Ypač žiauri buvo
čia veikusi grupuotė, pasivadinusi „Lauros” vardu. Laura – tai Lalajan Gevorkovnos
vardas. Būtent ji – viena iš iniciatorių, kai Sumgaite buvo kuriama armėniška
teroristinė organizacija “Krunk”. Enciklopedijoje “Prestuplenija” tvirtinama,
jog būtent Laura žudė savo tautiečius, nepritarusius azerbaidžaniečių
išstūmimui iš Kalnų Karabacho. Ši moteris specializavosi tardant suimtuosius.
Paminklo Hodžaly aukoms atminti paminklo fragmentas. Azerbaidžano sostinė Baku. Slaptai.lt nuotr.
Gegužės 18 –
19 dienomis armėnai okupavo Lačino rajoną. Šios operacijos metu iš savo gimtųjų
namų buvo išvaryta per 63 tūkst. azerbaidžaniečių. Azerbaidžano slaptųjų
tarnybų agentai praneša, kad gegužės 21-ąją Prancūzijos sostinėje Paryžiuje
įvyko specialus ir tuo pačiu labai slaptas armėnų teroristinių organizacijų
pasitarimas. Pasitarimo metu buvo diskutuojama dėl itin slapto dokumento. Tame
dokumente buvo numatytos priemonės, kaip naikinti azerbaidžaniečius ne tik
ginklu, bet ir cheminėmis priemonėmis. Tų pačių metų gruodžio mėnesį armėnų
okupuotose teritorijose, pasak oficialiojo Baku, įkurta slapta cheminė
laboratorija, kur buvo atliekami bandymai.
Vietoj bandomųjų triušių – į nelaisvę patekusių azerbaidžaniečių kariai,
moterys, vaikai. Toje laboratorijoje buvo kuriamas cheminis ginklas, galintis
veikti nuo 5 iki 75 km spinduliu.
Kad tokie
cheminiai bandymai buvo atliekami, netiesiogiai byloja ir statistika – kai
kuriuose azerbaidžanietiškuose rajonuose, kuriuos buvo užpuolę armėnai,
azerbaidžaniečių vaikų mirtingumas padidėjo net 3,5 karto. Visi šie įtarimai
bei nuogastavimai buvo patvirtinti nepriklausomų užsienio ekspertų bei
aptariami viešuose debatuose Jungtinėse Tautose.
Didžiosios
Armėnijos sukūrimo šalininkų bandymai užgrobti kuo daugiau Azerbaidžano žemių
nesiliovė ir 1993-aisiais, ir 1994-aisiais, ir ligi šiol.
Tvirtinama,
jog, pasak išlikusių gyvų liudininkų, armėnų teroristinės organizacijos nariai
Chodžaly gyventojus tiesiog sušaudydavo, taikydamiesi į galvą. Tačiau būta ir
parodomųjų bausmių, kurių metu tvirtinta, esą azerbaidžaniečiai neturi teisės
gyventi. Be to, dauguma aptiktų azerbaidžaniečių lavonų buvo su žiauriomis
kankinimo žymėmis, įskaitant nupjautas ausis, nuluptus skalpus bei nėščioms
moterims perpjautus pilvus…
Enciklopedijoje “Prestuplenija” cituojami armėno Daudo Cheirijano prisiminimai apie Chodžaly įvykius: “kovo 2-ąją armėnų karių grupė “Gaflan” (organizavo lavonų deginimą) surinko per 100 tiurkų (azerbaidžaniečių) lavonų ir sudegino maždaug už kilometro nuo Chodžaly. Paskutiniame lavonus gabenusiame automobilyje pastebėjau maždaug 10-ies metų mergaitę, sužeistą į galvą ir rankas. Tas kūdikis pajuodusiu veidu, iškankintas šalčio bei bado, vis dar buvo gyvas. Mergaitė tyliai šnopavo. Aš negaliu užmiršti to iš visų jėgų su mirtimi besigrūmusio vaiko akių. Netrukus karys, kurį visi vadino Tigranianu, paėmė mergaitę ir numetė ant lavonų krūvos. Vėliau tuos kūnus padegė. Man atrodė, kad kažkas iš lavonų krūvos šaukiasi pagalbos…”
Apie
Chodžaly tragediją visam pasauliui papasakojo ir žymaus azerbaidžaniečių kino
operatoriaus Čingizo Mustafajevo dokumentinis filmas. Būtent šis drąsus
žurnalistas suspėjo nufilmuoti kai kuriuos šiurpą keliančius vaizdus:
azerbaidžaniečių vaikus nupjautomis ausimis, vyrus su nuplėštais skalpais.
Peržiūrint dokumentinę Č.Mustafajevo juostą matyti, jog dauguma Chodžaly aukų –
su aiškiausiomis kankinimo žymėmis. Netrukus po Chodžaly miesto sunaikinimo
366-asis rusų pulkas buvo permestas į Rusijos Federacijos teritoriją ir
išformuotas. Nė vienas šio pulko karininkų bei puskarininkių už civilių
gyventojų žudynes nebuvo patrauktas nei moralinėn, nei teisminėn atsakomybėn.
Rusijos ir Armėnijos kariuomenės – išvien
Minint
10-ąsias Chodžaly tragedijos metines tuometinis Azerbaidžano prezidentas
Geidaras Alijevas pasakė: “Šis žiaurus ir negailestingas genocido aktas įėjo į
istoriją kaip vienas iš baisiausių teroristinių aktų. Šiandien Azerbaidžano
valstybės užduotis – kuo plačiau informuoti pasaulį apie azerbaidžanietiško Chodžaly
miesto žūtį. Azerbaidžanas taip pat privalo siekti, jog 1992-ųjų vasario 26-oji
tarptautiniu mastu būtų “pripažinta kaip genocido prieš azerbaidžaniečių tautą
diena”. Tai – visų azerbaidžaniečių pilietinė pareiga. Visi Chodžaly tragedijos
organizatoriai bei vykdytojai privalo būti ne tik įvardinti, bet ir nubausti”.
Apie anų
dienų įvykius užsienio spaudoje nėra išlikusios gausios informacijos, kadangi
Armėnija, padedama Rusijos, visais įmanomais būdais blokavo bet kokios
informacijos prasiskverbimą į Vakarus.
Rusija vėl nori „išvaduoti“ Europą…
Grynai politinio šantažo dujotiekio tiesimo projektas
„Nord Stream 2“. Geltonosios liemenės Prancūzijoje. Ultradešiniųjų jėgų
kurstymas Italijoje, Graikijoje, Vengrijoje…
Skaldyk ir valdyk! Nieko naujo šiame pasaulyje. Nieko
naujo Rusijos imperinėse užmačiose. Kremlius ir jo kariauna, tarsi meška, pabudusi
po ilgo snūdo ir išvydusi, kaip susitraukė imperijos ribos, vėl panūdo jas
išplėsti. Gal šįkart – ir be konvencinio karo (nors Kremliaus propagandistai
diena iš dienos atviru tekstu grasina vakarams būtent karu), nes šiuolaikiniame
technologijų pasaulyje yra ir paprastesnių būdų plėsti savo geopolitinę įtaką.
Visų pirma – užkariaujant žmonių protus melu, įžūlia, agresyvia ir melaginga
propaganda; paprasčiausiai nuperkant juos. Tam Rusija pinigų turi ir jų
negaili.
Šį pavasarį vyksiantys rinkimai į Europos Parlamentą
parodys, kiek Europa atspari iš rytų plintančiam maro užkratui. Kiek ji dar
prisimena revanšistinės Rusijos paliktas ir negyjančias žaizdas jos nuo Gruzijos atplėšose Pietų Osetijos ir
Abchazijos, nuo Azebaidžano – Kalnų Karabacho žemėse…
Kiek ji bus vieninga, kiek jai brangios pamatinės žmogiškosios vertybės, ir kiek – hedonistiniai, merkantiliniai tikslai.
