JAV valstybės sekretorius Mike’as Pompeo šeštadienį Šveicarijoje dalyvauja pasaulio galingųjų susitikime, kuriame diskretiškai aptariamos tokios temos kaip Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos ir kapitalizmo ateitis, informuoja AFP.
Valstybės departamentas patvirtino, kad M. Pompeo, kuris vizito metu lankysis keturiose Europos valstybėse, dalyvaus keturias dienas trunkančiame Bilderbergo grupės susitikime Šveicarijoje. Renginys prasidėjo ketvirtadienį vaizdingame Montrė mieste.
JAV valstybės sekretoriaus dalyvavimas iš anksto nebuvo minimas oficialioje darbotvarkėje, o M. Pompeo nebuvo įtrauktas į susitikimo dalyvių sąrašą, kuriame yra 130 elito atstovų iš 23 valstybių.
Tačiau šiame sąraše buvo JAV prezidento Donaldo Trumpo žentas ir patarėjas Jaredas Kushneris. Manoma, kad jis gali siekti paramos dar neatskleistam JAV prezidento Artimųjų Rytų taikos planui.
Tarp dalyvių yra „Microsoft“ vadovė Satya Nadella, NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas ir amerikiečių politikas Henrys Kissingeris, taip pat Nyderlandų premjeras Markas Rutte, Prancūzijos finansų ministras Bruno Le Maire ir Vokietijos gynybos ministrė Ursula von der Leyen.
Bilderbergo grupė buvo įkurta skatinti dialogą tarp Europos ir Šiaurės Amerikos, ir susitinka kasmet nuo 1954 m. Šiais metais tarp aptariamų problemų yra klimato kaita, kapitalizmo ateitis, etikos iššūkiai susiję su dirbtiniu intelektu, „Brexit“, Kinija ir Rusija.
Neseniai M. Pompeo pareiškė, kad klimato atšilimas padeda atverti naujus jūrų maršrutus dažniausiai užšalusiame Arkties vandenyne.
Viešbutį, kuriame vyksta susitikimas, nuo žiniasklaidos atstovų dėmesio apsaugo aukšti krūmai.
JAV valstybės sekretorius į Šveicariją atvyko penktadienį. Prieš tai jis lankėsi Berlyne, o po to keliaus į Hagą ir Londoną.
Šeštadienio rytą M. Pompeo ir jo žmonai Susan buvo aprodytas Berno senamiestis. O sekmadienį jis susitiks su Šveicarijos diplomatijos vadovu Ignazio Cassisu.
Paklaustas, kodėl jis taip ilgai viešės Šveicarijoje – nuo penktadienio iki pirmadienio ryto – M. Pompeo kartu su juo keliaujančių žurnalistų grupei sakė esąs „didelis sūrio ir šokolado mėgėjas“.
Vytautas Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Turiu idėją: susimetam ir einam į kavinę… Nebloga tavo idėja: padarom po gramą ir einam pas mergas… Visokių idėjų žmonės prisigalvoja – nuo panašių į šias iki komunizmo idėjos.
Idėja Lietuvai. Gal ir neblogas sumanymas, tegul piliečiai pagalvoja apie savo valstybę, pasiūlo jai ką nors naudingo.
Prisimenu, sovietmečiu Vakaruose lankęsis lektorius iš Maskvos gyrė amerikoniškąjį kapitalizmą, darbdavio sugebėjimą iš darbuotojo išsunkti viską. Pas cecho meistrą ateina Džonis ir sako: man atrodo, kad šitą detalę galima pagaminti paprasčiau – va taip ir taip. Šaunuolis, Džoni, eik į kasą ir pasakyk, kad aš liepiau tau už šią idėją išmokėti penkis dolerius.
Džonis nustebęs: už tokį nieką – penki doleriai! Nemanykite, kalbėjo lektorius, kad kapitalistas be reikalo švaisto pinigus. Dabar Džonis dirbdamas nuolat suks galvą: kokią dar gudrybę galėčiau sugalvoti ir būti apdovanotas? Ir darbe, ir namie jis laužo galvą, kad būtų apdovanotas, o kapitalistui atneštų šimtus ir tūkstančius dolerių pelno.
Tas lektorius dar ir taip pasakojo. Kai kuriose didelėse įmonėse, gamyklose veikia kavinės, kuriose savi darbuotojai po darbo gali valgyti ir gerti nemokamai. Leidžiama net ir žmonas atsivesti. Kodėl? Todėl, kad kapitalistas žino: kai prie taurelės susirenka bendradarbiai, pirmiausia jie pakalba apie panas, apie orą, o paskui visą vakarą – apie darbą. Ir vėl nauda kapitalistui žymiai didesnė nei tos kavinės išlaikymas.
Lietuvos miškai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Nežinau, tiesą pasakojo lektorius iš Maskvos, nežinau, ar ir dabar Amerikos kapitalistai tokie dosnūs darbininkams, bet taip galėjo būti. Tik nemanau, kad mūsų kapitalistai dabar tokie dosnūs ir išmintingi, juk vis dar gyvename laukinio kapitalizmo sąlygomis.
Šitą seniai girdėtą paskaitą prisiminiau, kai buvo prabilta apie tai, kad kiekvienas mes turėtumėm nuolat mąstyti, ką reikėtų daryti, kad Lietuvoje gyventi būtų gera, kad ji klestėtų ir netuštėtų. Šiam kilniam tikslui net internetinė svetainė idėjalietuvai.lt įkurta. Mąstyk, siūlyk idėjas, rašyk.
Nežinau, ar mūsų šios idėjos sumanytojai tiki, kad koks nors Jonas arba Petras, Marytė arba Katrytė vieną kartą visiems interneto skaitytojams tėkštels tokią idėją, kad pasaulis net aiktels. Turbūt nelabai. Juk gerų idėjų – nors vežimu vešk. O kas iš to? Gera idėja – net ne pusė darbo, ją dar reikia įgyvendinti, paversti kūnu. Argi komunizmo idėja bloga? Visi lygūs, visi vienodai turtingti, iš visų – pagal galimybes, visiems – pagal poreikius. Graži, bet utopinė idėja. Beje, Vakarų pasaulyje, nuolat didėjant socialinei atskirčiai, milijonieriai ir milijardieriai anksčiau ar vėliau neteks visko, kaip prieš šimtą metų Lenino ir Stalino Rusijoje.
Vingiuotas Lietuvos kelias. Vytautas Visockas (Slaptai.lt) nuotr.
Yra ir mažesnių, vietinio kalibro, bet nerealių, neįgyvendinamų idėjų, pavyzdžiui, globalios Lietuvos idėja. Ji dar neišmesta į idėjų šiukšlyną, ją kai kurie politikai dar puoselėja. Lietuviai bėga iš Lietuvos? Na ir kas! Jie juk niekur nedingsta, o tik pasklinda po visą pasaulį. Lietuvių nė kiek nesumažėja, net ir tie, kurie atsisako Lietuvos pilietybės, yra lietuviai. Pasaulyje lietuvių yra kelis kartus daugiau negu Lietuvoje.
Štai jums ir idėja. Tik kažkodėl jai nelabai pritaria Lietuvoje gyvenantys lietuviai; ir dviguba pilietybe jie nelabai nori švaistytis. Jie sako: o kas dabar yra žymiųjų ir nežymiųjų pabėgėlių nuo raudonojo maro vaikai? Lietuviai? O jų vaikai ir vaikaičiai? Ką jūs žinote apie, pavyzdžiui, Aisčio, Kronkaičio, Nykos-Niliūno ir daugelio daugelio kitų atžalas? Koks jų ryšys su Lietuva. Tas pats atsitiks ir su dabartinių ekonominių emigrantų vaikais ir vaikaičiais. Jie dar greičiau pamirš, kas jie, iš kur jie, nes užkrėsti jau antitautinės, vien pilietinės valstybės idėjomis. Koks skirtumas, kas aš: lietuvis, lenkas, anglas!
Graži mūsų Lietuva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Globalios Lietuvos idėjos autoriai tą puikiai supranta, bet juk po manęs – kad ir tvanas. Man šiandien reikia populiarumo, todėl ir palaikau Lietuvai pražūtingą idėją. Globalios Lietuvos sudedamoji dalis yra dvigubos pilietybės idėja, savnaudiškai labai palaikoma anglėjančių lietuvių.
Einama lengviausiu keliu. Štai žinomas žurnalistas siūlo liautis verkauti dėl emigrantų. Bala jų nematė, tesižino! Susidariusią tuštumą užpildykime imigrantais, pavyzdžiui, iš Ukrainos, iš Rusijos. Reali, lengvai įgyvendinama idėja, kuri labai patinka avuliams ir dargiams.
Bus Lietuva, bet be lietuvių. Pildosi Stalino bendražygio, faktiškojo Sniečkaus laikų ideologo ir Lietuvos vadovo Suslovo idėja.
Yra ir Lietuvai palankių idėjų, bet jos sunkiau įgyvendinamos, todėl valdžiose nepopuliarios. Esu senamadiškas, ir man patraukliausia idėja išlikti. Ne tik globaliame pasaulyje, ne tik Anglijoje, Amerikoje, Norvegijoje, Vokietijoje… o čia, prie Nemuno ir Baltijos. Viešpatie, kiek daug mes atidavėme lenkams, rusams, vokiečiams (kunigikščių, net karalių, mokslo ir meno žmonių), bet jiems vis negana ir negana.
Šių dienų viešuosiuose diskursuose pastebiu daug susipriešinimo ir kovos tarp žmonių, vienaip ar kitaip vertinančių vykstančius regioninius konfliktus, valstybių ir jų susivienijimų elgesį šiame kontekste. Net, rodos, rimti politologai bei apžvalgininkai, užėmę vienokią ar kitokią poziciją ir imdami transliuoti emociškai nuspalvintus argumentus, tampa vis labiau panašūs į politinės propagandos darbuotojus (à la guerre comme à la guerre – kare kaip kare, reiškia, tikslas pateisina priemones).
Taip elgiantis, sunku tikėtis bent kiek objektyvesnio vertinimo bei analizės. Šiame tekste pabandysiu pažiūrėti į geopolitinius procesus kiek kitu rakursu, nei yra įprasta.
Žurnalas “Metai” pateikė trejetą aktualių klausimų Lietuvos rašytojams, intelektualams, filosofams. Štai šie klausimai.
1. XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms? 2. Kaip vertinate politinius ir ekonominius Lietuvos rezervus sudėtingų naujojo amžiaus iššūkių akivaizdoje? Ir amžinas klausimas – “ką daryti”, kad sumažintume neišvengiamus nuostolius? 3. Kas Jums asmeniškai padeda išgyventi šį nelengvą laikotarpį. Iš kur semiatės stiprybės? Kokie elgesio archetipai būtų optimaliausi šiandien?
Visuomenės aktualijų portalui Slaptai.lt šiandien skelbia rašyto Vytauto Bubnio atsakymus.
Galima sau pateikti paprastą klausimą: kodėl dejuoja gyventojai Lietuvoje? Ne visi, bet tam tikra dalis. Dejuojama dėl Vilniaus apšvietimo, dėl krizės, dėl politikų korupcijos. Visų pirma reikia suvokti, ką gali ir ko pilietis negali pakeisti. Ir koks pilietis gali keistis ir keisti, o koks – nepajėgus. Sovietiniais okupacijos laikais buvo užauginta šimtai milijonų individų, kurių aš individais nepavadinčiau. Nes jie yra socializmo – kolektyvizmo eksperimento pasekmė.
Toks žmogus nuo mažens buvo pratinamas, kad darbo bus, kovoti nereikia, tavimi bus pasirūpinta. Viskas už tave bus padaryta. Valstybės valdymas – politikų reikalas, kontrolė – politikų reikalas, visos svarbiausios gyvenimo sferos – politikų reikalas, o piliečiai gyvena savo gyvenimą, laukdami, kol jiems parodys teisingą kryptį. Tarsi dvi valstybės vienoje. Vieni veda į komunizmą, o kiti bėga paskui, kas griūna, tą pakelia, o kas miršta, tą numeta. Pats kvailas, jeigu nesugebėjo sulaukti komunizmo atėjimo į Žemės planetą.
Sovietų Sąjungos griūtis palietė milijonus žmonių. Kurta iliuzija susprogo, nusinešdama svajones, o kartu ir tikėjimą ateitimi.
Centralizuota planinė ekonominė sistema sustojo veikusi, nes buvo neefektyvi, tačiau žmonės nesustojo, jiems buvo būtinas tolesnis socialinis aprūpinimas darbu. Nesinori gilintis į anuos laikus, tačiau galima užduoti paprastą klausimą: kodėl naujienų portaluose pasitaiko žmonių, prisimenančių senų laikų kainas, kaip tada buvo gerai?
