Latvijos gynybos ministras Artis Pabriksas – Azerbaidžano televizijos laidoje

Youtube.com erdvėje teko matyti Azerbaidžano televizijos CBC.az laidą, kurioje Anastasija Lavrina kalbino Latvijos gynybos ministrą, Latvijos Vyriausybės vadovo pavaduotoją Artį Pabriksą.

Pasirodo, gegužės pradžioje šis aukšto rango Latvijos politikas ne tik dalyvavo svarbiuose susitikimuose su Azerbaidžano valdžia sostinėje Baku, bet ir aplankė keletą teritorijų, kurias 2020-ųjų rudenį per 44 dienų karą Azerbaidžanas sugebėjo išvaduoti iš Armėnijos okupacijos gniaužtų.

Remiantis šiuo videointerviu galima brėžti išvadą, kad Latvija labai principingai remia Azerbaidžaną, atkuriantį savo teritorinį vientisumą, palaiko su šia šalimi dalykiškus, pragmatiškus santykius, ieškodama bendrų ekonominių, finansinių projektų tiek energetikos, tiek transporto srityse, tiek atkuriant iš armėnų atkovotą Karabachą. Ponas A. Pabriksas aiškiai pabrėžė, jog Latvija vertianti ir branginanti draugystę su Azerbaidžanu, Azerbaidžaną laiko patikima, įtakinga valstybe.

Latvijos gynybos ministras A. Pabriksas neslėpė, jog Latvija palaiko draugiškus santykius ir su Turkija, su kuria taip pat bendradarbiauja pačiose įvairiausiose srityse, įskaitant karinę ginkluotę.

Klausydamasis šio beveik 25 minutes trukusio pokalbio svarsčiau, o kaip su Azerbaidžanu ir Turkija sekasi bendrauti Lietuvai? Pavyzdžiui, kiek aukšto rango Lietuvos politikų ir pareigūnų jau viešėje iš Armėnijos išvaduotoje Šušoje? O gal vis dar mūsų valdžia mano, jog Azerbaidžanas pasielgė netinkamai, 2020-ųjų rudenį jėga susigrąžinęs jam pagal visas tarptautines teises priklausantį Karabacho regioną? Gal vis dar gaila Armėnijos, kuri šiandien draskoma į dvi priešingas puses: vieni armėnai supranta, jog Karabachas – tai Azerbaidžanas, todėl nusikalstama dėl jo kariauti su Baku; kiti rėkia, esą būtinas naujas karas su Azerbaidžanu dėl šio neva armėnams priklausančio regiono. Taigi dar nežinia, kas laimės Jerevane – sveikas protas ir pagarba tarptautinėms taisyklės ar barbariškumas, agresyvumas ir žiaurumas.

Žodžiu, Latvijos gynybos ministro vizitas į Baku svarbus dar ir dėl to, kad ši Baltijos šalis aiškiai demonstruoja savo poziciją: Azerbaidžanas turėjo teisę susigrąžinti Karabachą (iš beveik tris dešimtmečius trukusių taikos derybų nebuvo jokios naudos), o armėnų pretenzijos į šias žemes – neteisėtos.

Beje, internetinėje erdvėje gausu armėnų blogerių, kurie nūnai atvirai pasakoja, kas dėjosi Karabache 1994- 2020 metais, kai šias žemes kontroliavo vadinamasis Karabacho klanas.

Štai – keletas ištraukų: „Kiek daug provokatorių šiandien šaukia, esą Šušą reikia armėnams susigrąžinti bet kokia kaina, nes šis miestas armėnams – šventas. Šie pareiškimai demagogiški, juokingi. Mes, armėnai, puikiai prisimename, kaip Karabacho klanas elgėsi Šušoje 1994-2020 metais.

Šuša. Kalnų Karabachas. Štai kas liko po armėnų valdymo iš Chano rūmų

Tiek armėnų generolai, tiek armėnų bažnyčios tarnai, tiek armėnų politikai pirmiausia puolė dalinti azerbaidžaniečių namus ir butus. Ne už dyką, o už pinigus. Pardavinėjo svetimą turtą tarsi savąjį. Butą ar nedidelį namuką Šušoje buvo galima įsigyti tik už 2 tūkst. JAV dolerių. Nė vieno buto dykai nedavė net armėnų pabėgėliams iš Šaumiano rajono. Vienas garsus armėnų šventikas Šušoje į kairę ir dešinę taip sėkmingai pardavinėjo nekilnojamąjį turtą, kad tapo milijonieriumi ir šiandien sočiai gyvena JAV.

Armėnai šaukia, kad jiems Šuša labai brangi, vertinga. Tačiau per 26-erius metus į šį miestą atsikėlė gyventi tik 2965 armėnai. Pasaulyje – net 11 milijonų armėnų, bet Šušoje per paskutiniuosius tris dešimtmečius apsigyventi panoro mažiau nei trys tūkstančiai armėnų. Argi tai nėra iškalbingi skaičiai?

Per 26 metus Šušoje nebvo įkurta nė vieno restorano. Tiesiog gėda – nebuvo kur normaliau papietauti. Nebuvo nė vieno baseino, kur galėtum paplaukioti.  Niekas niekad čia nerengė nemokamų, labdaringų koncertų.  Nesugebėta organizuoti viešojo transporto, jungiančio Šušą su Karabacho sostine, nors abu miestus teskyrė vos 8 kilometrai.  Čia nepastatyta nė vienos naujos gamyklos, neįrengta nė vienos vaikų žaidimo aikštelės.

Tikrasis Armėnijos veidas. Jerevanas. Rusijos agresiją prieš Ukrainą palaikantys mitinguotojai

Užtat čia veikė prabangus viešnamis, kuriame linksminosi ne tik Karabacho klano bosai, bet ir žinomi Armėnijos politikai. Užtat Šušoje veikė kalėjimas, kuriame kalinti niekuo nenusidėję kariai ir niekuo neprasikaltę verslininkai. Jie ten buvo kankinami tol, kol už juos būdavo sumokama išpirka arba šie sutikdavo perleisti savo verslą.

Tiesa, Karabacho klano atstovų dėka į Šušą buvo perkelta Kultūros ministerija. Daug šiam projektui skirtų pinigėlių atsidūrė ne tose piniginėse ir kišenėse, kur jie turėjo atsidurti. Be to, klano žmonės šioje įstaigoje įdarbino savo žmonas, vaikus, meilužes, seseris.

Šušos cerkvės tapo pinigų plovimo įstaigomis…“

Tokių komentarų viešojoje erdvėje – vis daugiau, vis gausiau. Baisieji Karabacho klano nusikaltimai, kuriuos Armėnijos valdžia kruopščiai slėpė, iškyla į paviršių. Tampa žinomi plačiąjai Armėnijos visuomenei.

Azerbaidžano Mokslų Akademija. Kalba istorikas Algimantas Liekis, knygos „Tautų kraustymai Kaukaze” autorius

Apie tai, kas iš tiesų dėjosi Karabache, kai jį valdė okupacinės Armėnijos pajėgos, derėtų rimčiau susidomėti ir Lietuvos politikams, diplomatams. Nes karts nuo karto Lietuvoje vis dar daromos grubios politinės klaidos bet kokia proga teisinant Armėniją ir nepagrįstai priekaištaujant Azerbaidžanui.

Sakykim, 2017-ųjų metų kovo 3 dieną Azerbaidžano Mokslų Akademijoje istorikas prof. Algimantas Liekis pristatė savo veikalą „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Į šį renginį atvyko per penkiasdešimt žinomų Azerbaidžano politikų, istorikų, žurnalistų. Šiame renginyje nebuvo tik Azerbaidžane reziduojančių Lietuvos diplomatų. Nebuvo ne todė, kad jų neinformavo ar jie neturėjo laiko. Lietuvos diplomatai ignoravo renginį greičiausiai tik todėl, kad istorikas palaikė Azerbaidžano teisę į Karabachą. Tiksliau tariant, nebuvo palankus Armėnijai.

Tokių lietuviškų nesusipratimų, deja, vis dar gausu.

2022.05.11; 12:03

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Iš atminties neišdyla per delfi.lt partodyta buvusio Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininko prof. Vytauto Landsbergio ir filosofijos profesoriaus Alvydo Jokubaičio diskusija, kurioje keltas svarbus klausimas – ar įmanoma lietuviams tarpusavyje susitarti? Laidoje „iš esmės“ kalbėta ir apie Lietuvos, ir apie Vakarų ateitį.

Ar lengva susitarti

Į klausimą – ar įmanoma susitarti – nėra atsakymo. Tiksliau tariant, atsakymas tik toks: susitarti taip sunku, kad greičiau neįmanoma nei įmanoma. Norite, kad pateikčiau pavyzdžių? Prisiminkime šių metų Vasario 16-ąją, kai švilpimais ir šūkaliojimais prof. V.Landsbergiui buvo trukdoma iš Signatarų namų balkono tarti keletą žodžių. Jau seniai nesu konservatorių gerbėjas (už socialdemokratus, liberalus, paksininkus ir darbiečius niekad nebalsavau). O ir prof. V.Landsbergis – ne šventasis. Tačiau klykavimais bei dirbtinais plojimais trukdyti garbaus amžiaus sulaukusiam tuometiniam Lietuvos vadovui pareikšti keletą savo įžvalgų Vasario 16-osios šventės metu, – nemandagu, niekšiška, kiauliška.

Prof. Vytautas Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Taip, mūsų valdžia – pasipūtusi, arogantiška, daro klaidų, netęsi duotų pažadų, godi, nuolaidžiauja svetimiems. Bet ar tie, kurią ją kritikuoja, – žymiai geresni? Ar jie nuoširdžiai tiki, jog pajėgtų šalį valdyti kur kas išmintingiau? Valstybę kurti – sudėtingas užsiėmimas. Nejaugi tikrai įsikalė į galvas, jog kiekviena melžėja pajėgi vadovauti valstybei (prisimemant liūdnai pagarsėjusį Vladimirą Leniną)?

2022-ieji Lietuvai – liūdnai unikalūs metai. Nusivylusieji valdžia jau išniekino Sausio 13-ąją trukdymi kalbėti parlamento, Vyriausybės, prezidentūros atstovams. Dabar – išniekinta Vasario 16-oji. Jei taip nekenčiate pirmojo Lietuvos vadovo, kad nepajėgiate suvaldyti  pykčio, kas jums trukdė susirasti savąjį balkoną kur nors netoliese ir ten surengti alternatyvų mitingą! Bijojote, kad beveik niekas pas jus nesusirinks, visi skubės išgirsti prof. V.Landsbergio kalbos? Būtent! Lietuvoje gausu tokių, kurie patys nieko rimto sukurti nepajėgia, užtat turi smarvės smulkioms kiaulystėms.

Vokietijos ir Prancūzijos laikysena

A.Merkel ir E.Macronas. EPA – ELTA nuotr.

O juk darbų – iki kaklo. Būtina rimtai imtis rimtų bėdų, rimtų temų. Kai kurie nesusikalbėjimai net gyvybiškai svarbiais klausimais, pasirodo, – ne tik neišvengiami, bet ir amžini. Kol kas pamirškime lietuviškuosius nesutarimus dėl, pavyzdžiui, Kinijos ir Taivanio (prieš imantis šio galvosūkio Lietuvai pirmiausia derėjo peržiūrėti, ką byloja mūsų pačių 1991-aisiais su Kinija pasirašyta sutartis). Žvelkime dabar plačiau. Europos Sąjunga – puikus, gražus, prasmingas darinys. Bet tik tuomet, jei ES gyvuoja šiltnamio sąlygomis. Vos tik greta ES sienų ima siautėti chuliganas, europietiškos vienybės nebelieka. Kad ir kaip tarptautinei teisei bjauriai nusižengtų Vladimiras Putinas, dvi svarbiausios, įtakingiausios ES šalys kaip įmanydamos puola pataikauti agresoriui. Vokietija ir Prancūzija tapusios agresyviosios Rusijos advokatėmis. Tad ar įmanomas susitarimai tarp ES šalių?

Budapešto išdavystė

Imkime JAV ir Didžiąją Britaniją, kurios Budapešto memorandumu mainais už atiduotą atominį ginklą garantavo Ukrainai teritorinį vientisumą. Šiandien nei Vašingtonas, nei Londonas apie savo įsipareigojimų, 1994-aisiais duotų Kijevui, nenori nė prisiminti. Tad man vis dažniau kyla abejonių dėl amerikiečių ir britų padorumo. Nesu aklas, puikiai matau, kiek daug JAV ir Didžioji Britanija padarė ir tebedaro, kad apsaugotų Ukrainą nuo didelės Rusijos agresijos. Ir vis tik niekur negirdėjau aukščiausių JAV ir Jungtinės Karalystės lyderių atsiprašymo dėl išniekinto Budapešto memorandumo. Tad ar tikrai nepalaužiama NATO vienybė, jei dvi didžiausios, įtakigiausios NATO narės nesilaiko duoto žodžio – neapsaugojo Ukrainos nuo teritorinių praradimų?

atomine_bomba_1
Atominė bomba

Šiuos pavyzdžius teikiu ne tam, kad dar sykį įgelčiau šviesia NATO ir ES ateitimi tikintiems lietuviams. Tiesiog pasakoju, kodėl, mano supratimu, taip keblu pasiekti vienybės net sarbiausiais klausimais. Galima iki užkimimo kasdien kalbėti po keliolika valandų per parą ištisus metus su Vokietijos kancleriu ar Prancūzijos prezidentu, o šie vis tiek vardan gerų santykių su Kremliumi aukos Ukrainą.

Esama situacijų, kai žodžių nebeužtenka, reikia konkrečių veiksmų, konkrečių darbų. „Saugumo policijos centro Vašingtone“ (Center for Security Policy) vyresnysis mokslinis bendradarbis Andrėjus Ilarionovas įvardino: svetimas teritorijas grobiančio bandito taikiomis priemonėmis nesutramdysi! Ukrainos karinės žvalgybos atstovas Aleksejus Arestovičius, iki šiol dirbęs Ukrainos prezidnto aparate, duodamas interviu įvairiems Ukrainos portalams, džiaugėsi, jog atsargiai, po truputį formuojasi mažasis NATO „aljansas“: Jungtinė Karalystė, Lenkija, Ukraina, Turkija (Baltijos šalių neminėjo). Jo manymu, jei šioms keturioms valstybėms pavyktų rimčiau susidraugauti, Ukrainai nebereikėtų vokiečių ir prancūzų.

Įspūdinga Azerbaidžano pergalė

Kitas pavyzdys – Turkijos ir Azerbaidžano draugystė. ES beveik tris dešimtmečius gėdingai laužė galvas, kaip derėtų išspręsti konfliktą dėl Karabacho. Pliurpt – pliurpė, o naudos iš diskusijų, pasitarimų – jokios. Kaip iš ožio – pieno.

Šušos išlaisvinimo diena

Beje, prieš keletą metų iš trijų Lietuvos parlamentarų ėmiau interviu būtent dėl Karabacho ateities. Visi trys parlamentarai prišnekėjo po valandą. Supynė tokį sudėtingą mazgą, jog nė nesuprasi, kas teisus, kas kam privalo nusileisti. Vaizdžiai tariant, niekus tauzijo, sapaliojo didžiausias nesąmones. Šiandien tie trys videointerviu – puikus pavyzdys, kokie kvaili ir primityvūs gali būti politikai. Laimė, Azerbaidžanas nesiklausė idiotiškais patarimais besisvaidžiusių europarlamentarų. Baku pasielgė vyriškai, taip, kaip minėjo A.Ilarionovas (agresorius iš okupuotų žemių gera valia nepasitraukia). Padedami Turkijos azerbaidžaniečiai jėga susigrąžino maždaug tris ketvirtadalius 1992 – 1994 metais prarastų tetitorijų (ne tik Karabachą, bet ir gretimus septynetą rajonų). Atkūrė savo teritorinį vientisumą (tarptautinė teisė byloja, jog Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija). Atkūrė drąsiai, ryžtingai. Todėl jam – didžiausia pagarba.

Tačiau net dėl šito Lietuvoje nėra absoliutaus sutarimo. Net garsūs politologai, istorikai, profesoriai vadovaujasi dvigubais standartais: jei jiems svarbu, ką apie Kinijos ir Taivano tarpusavio santykius sako tarptautinė teisė, tai Karabacho atveju jiems kažkodėl nusispjaut, ką byloja teritorinį vientisumą apibrėžiančios tarptautinės taisyklės.

O juk ne veltui Ukrainoje vis dažniau prisimenama karinė Azerbaidžano operacija, kuomet 2020-ųjų rudenį per keletą mėnesių azerbaidžaniečių kariai atsiėmė beveik visas žemes, kurias iš jų maždaug prieš tris dešimtmečius buvo atėmę armėnų separatistai. Tiksliau tariant – vadinamasis Karabacho klanas.

Karabacho klanas tebesiautėja?

Sakydamas „Karabacho klanas“ omenyje pirmiausia turiu tuos armėnų politikus, kariškius, verslininkus, kurie kilę iš šio Azerbaidžanui priklausančio regiono. Būtent jie visąlaik kurstė separatistines nuotaikas: išsiveržę iš Azerbaidžano įtakos jie norėjo valdyti šį turtingomis iškasenomis garsėjantį regioną tarsi savo nuosavus namus. Būtent jiems buvo gyvybiškai svarbu išlaikyti Karabachą savo rankose: priešingu atveju jie tampa niekuo tiek Armėnijoje, tiek Azerbaidžane. Štai kodėl per pastaruosius kelis dešimtmečius Karabacho klano žmonės baugino tuos savo tautiečius, kurie tvirtino, jog Karabachas – tai „iskonno azerbaidžanskije zemli“, kurie nuoširdžiai norėjo draugiškai sugyventi su azerbaidžaniečiais.

Karabacho klanas

Šiandien, po 2020-ųjų rudens karo, šio klano įtaka susvyravo. Bet per pastaruosius tris dešimtmečius jie savo žmones daug kur sukaišiojo – į ambasadas užsienyje, paskyrė bendruomenių pirmininkais Rusijoje, paskyrė Armėnijoje teisėjais, kariškiais, bankininkais, jų gausu net tarp šventikų.

Viešojoje erdvėje vis daugiau paskelbiama armėnų pasakojimų, kaip Karabacho klanas siautėjo, kai Armėniją valdė Seržas Sargsianas arba Robertas Kočarianas. Karabacho klanui priklausantys šventikai grobdavo verslininkus, juos kankindavo, reikalaudami išpirkos, duoklių. Jei šie atsisakydavo, būdavo nušaunami. Karabacho klanui priklausę armėnų šventikai būdavo ginkluoti, važinėdavo prabangiausiais užsienietiškais automobiliais.

Būtent jie šiandien – didžiausi vandens drumstėjai Pietų Kaukaze. Jie kursto armėnus naujam karui. Ragina rengti karinius išpuolius, provokacijas, teroro aktus. Tiems, kurie atsisako paklusti, grasina net … mirties bausme. Savo bjaurius darbus dangsto gražiais lozungais – neva reikalauja teisingumo, sąžiningumo. Ypač dažnai tarsi mantrą jie kartoja žodį „demokratija“. Neva jie – patys didžiausi humanistai ir demokratai. Savo kalbomis apie demokratiją jie apkvailino ne vieną vakarietį, ne vieną lietuvį.

Štai koks sudėtingas šiandieninis pasaulis. Kaip lengva suklysti vertinant, analizuojant, stengiantis padėti. Būkime budrūs. Nebūkime naivūs, esą susitarti – paprasta.

2022.02.19; 21:00

Iš kairės į dešinę: Žirairas Sefilianas, Nikolas Pašinianas ir Gareginas Čugaszianas

Antanas Rašimas

Slaptai.lt pavyko sužinoti, jog prieš keletą dienų Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas buvo susitikęs su organizacijos „Sasna Crer“ («Сасна Црер») vadovais. Omenyje turimi organizacijos lyderis Žirairas Sefilianas ir politinės tarybos atstovas Gareginas Čugaszianas.

Susitikimas greičiausiai buvo surengtas pačioje rugpjūčio pabaigoje, nes rugsėjo 5-ąją leidinyje Factor.am pasirodė interviu su „Sasna Crer“ organizacijos lyderiu.

Pasirodo, dabartinis Armėnijos premjeras N.Pašinianas ir Ž.Sefilianas kalbėjosi apie pavojus, kurie neva gali iškilti Armėnijai artimiausiu metu, bei pergyveno, jog „buvusieji siekia revanšo – trokšta grįžt atgal į valdžią“, todėl jie, dabar valdantys Armėniją, turi užkardyti šiuos bandymus.

Kad N.Pašinianas karštligiškai ieško ištikimų sąjungininkų, – seniai žinoma visiems, kurie atidžiai seka armėiškosios ir azerbaidžanietiškosios spaudos pranešimus. N.Pašinianas niekaip nesutaria su vadinamuoju Karabacho klanu, prieš N.Pašinianą šiuo metu sukilę buvusiųjų Armėnijos vadovų Roberto Kočariano ir Seržo Sargsiano klanai.

Bet ar „Sasna Crer“ – tai toji organizacija, su kuria derėtų draugauti padorumo, sąžiningumo, teisėtumo, demokratijos siekiančiam šalies lyderiui? Slaptai.lt skaitytojams priminsime, kaip ši organizacija, su kuria N.Pašinianas trokšta bičiuliautis, pasižymėjo vos prieš keletą metų. Taigi 2016-ųjų metų liepos 17-ąją šios grupuotės atstovai, panaudodami šaunamuosius ginklus, užpuolė Jerevane dislokuoto pulko sargybos postą ir keletą asmenų paėmė įkaitais. Užvaldę postą teroristai pareikalavo tuometinio Armėnijos vadovo Seržo Sargsiano atsistatydinimo. Žinoma, S.Sargsianas nepasitraukė iš valdžios. O užpuolikai, kėlę politinius reikalavimus, po dvi savaites trukusių derybų pasidavė ir atsidūrė kalėjime.

Bet į valdžią atėjus N.Pašinianui karinį sargybos postą užpuolę ir įkaitus paėmę asmenys amnestuoti – paleisti į laisvę. Pati organizacija oficialiai tapo legalia politine partija, galinčia oficialiai dalyvauti visuose Armėnijos rinkimuose, pradedant savivalda ir baigiant parlamento bei prezidento rinkimais.

Tad šiandieniniai N.Pašiniano draugai – nebe nuodėmių. Ar tuos, kurie užpuolė teisėtą sargybos postą, įkaitais pačiupo mažų mažiausiai keletą žmonių, – leistina traktuoti gerbtinais politiniais veikėjais?

Ir vis dėlto N.Pašinianas su jais bičiuliaujasi. Matyt, padėtis Armėnijoje tokia įtemta, kad šalies premjerui verkiant reikia asmeniškai jam iki paskutinio kraujo lašo ištikimų jėgų, nebijančių į rankas paimti nei ginklo, nei nusižengti galiojantiems įstatymams.

2019.09.09; 12:15

Liūdnai pagarsėjęs armėnų generolas Manvelas Grigorianas. Vesti.az nuotr.

Pirmiausia norėčiau grįžti į 2014-uosius metus – prisiminti portale slaptai.lt paskelbtą publikaciją „Azerbaidžaniečiai klausia, kada Europa liausis taikiusi dvigubus standartus“ (https://slaptai.lt/azerbaidzanieciai-klausia-kada-europa-liausis-taikiusi-dvigubus-standartus/).

Minėtame rašinyje, be kita ko, retoriškai klausiau: kaip garsiai Europa triukšmautų, jei paaiškėtų, jog aukšto rango azerbaidžaniečių karininkas, grįžęs iš karinių operacijų Kalnų Karabache, kartu su savimi būtų parsivedęs dešimtis karo belaisvių ir juos išnaudojęs kaip pigią darbo jėgą – kaip pačius tikriausius vergus? O jei paaiškėtų, jog azerbaidžaniečių generolas apie dvejis metus savo namuose laikė dar ir jaunutį karo belaisvį – vos 15-a metų teturintį jaunuolį?

Nė neabejoju, tarptautinė bendruomenė reikalautų, jog vergu nepilnametį pavertęs azerbaidžaniečių kariškis būtų pripažintas karo nusikaltėliu, pažeidusiu visus tarptautinius įstatymus, įskaitant ir garsiąją Ženevos konvenciją, labai aiškiai apibrėžiančią, kaip būtina elgtis su karo belaisviais. Tokie reikalautų, kad Europa sučiuptų generolą ir pasodintų į kalėjimą kartu, sakykim, su buvusios Jugoslavijos karo nusikaltėliais.

Nesiginčiju – panašaus pobūdžio Europos reakcija būtų suprantama, priimtina.

Tik nesuprantamas Europos tylėjimas, kai paaiškėjo, jog būtent armėnų generolas Manvelas Grigorianas, dalyvavęs mūšiuose dėl Kalnų Karabacho, savo namuose beveik dvejis metus laikė karo belaisvį – penkiolikmetį azerbaidžanietį, pramintą Simonu. Europos reakcija – beveik jokios reakcijos. Nesipiktinta net armėnų generolo mėginimu teisintis, neva tas 15-metis vaikas buvo žiaurus piktadarys: specialiųjų pajėgų smogikas – profesionalas (neturėjo nė šešiolikos, o jau specialiųjų pajėgų profesionalas!)… Ši istorija nuskambėjo per vieną Radio Azatutiun (Radijo Svoboda, Armėnija) laidą. Bet Europos žiniasklaida kažkodėl neskubėjo domėtis šia sensacija. Apsimetė neišgirdusi.

Šią temą analizavau 2014-ųjų metų pabaigoje, paaiškėjus apie generolo M.Grigoriano pomėgį dėtis XX – XXI amžių vergvaldžiu – turėti juodžiausius ir sunkiausius darbus atliekančių vergų. Ši istorija – ne iš piršto laužta, ne iš kelmo spirta. Ji – neišgalvota, nepramanyta. Generolas M.Grigoranas pats prisipažino „Radijo Svoboda“ žurnalistams turėjęs vergų. 2014-aisiais jis gyrėsi, kad iš šimtų azerbaidžaniečių tik keletą išmainė į armėnų belaisvius, o visus kitus pasiliko kaip vergus. Už šią išpažintį generolą kritikavo net Armėnijos žmogaus teisių gynėjai. Tik, regis, barė generolą ne todėl, kad šis išnaudojo azerbaidžaniečių karo belaisvius kaip pigią darbo jėgą, o todėl, kad ėmė per daug atvirai kalbėti. 

Dabar – 2018-ieji. Ar kas nors pasikeitė? Postūmių gerojon pusėn esama. Armėnijos specialiosios pajėgos areštavo M.Grigorianą. Šis armėnas suimtas visai neseniai – birželio 16-ąją. Armėnijos saugumo tarnyba atlikdama kratą jo namuose Ičmiadzine rado daug nelegalių šaudmenų, ginklų ir sprogmenų. Pavyzdžiui, 18 prieštankinių granatų, 33 tūkst. šovinių, 20 rankinių granatų, 12 sprogstamųjų užtaisų (po 400 gramų trotilo), 79 šautuvus, 39 pistoletus. Kratos metu garaže aptiko dešimtis modernių ir antikvarinę vertę turinčių senoviškų automobilių.

Bet tai – dar ne visi duomenys, bylojantys apie generolo godumą. M.Grigoriano namo rūsiuose aptikta daiktų, kurie 2016-aisiais buvo surinkti kaip parama armėnų kariams, tarnaujantiems pavojingose fronto zonose. Taigi šis generolas, kurį armėnai iki šio laikė karo dėl Kalnų Karabacho didvyriu, vogė armėnų kariams surinktą labdarą – drabužius, medikamentus, maistą. Dėžių su pačia įvairiausia labdara armėnų saugumiečiai suskaičiavo dešimtis, šimtus.

Seržas Sargsianas, buvęs Armėnijos prezidentas

Ypač teisėsaugos atstovus šokiravo žinia, jog maistą, kurį armėnų tauta surinko kaip pagalbą fronte tarnaujantiems savo kariams, M.Grigorianas atiduodavo asmeniniame zoologijos sode laikomiems tigrams, meškoms. Kad M.Grigorianas turi asmeninį žvėryną, kuriame augina retų rūšių plėšrūnus, įrašytus į Raudonąją knygą, – patvirtino šveicarų žurnalistas Karlas Amanas, nuvykęs į Ičmiadziną. Jis plėšrūnus matė generolo namuose savo akimis. Vienas iš plėšrūnų jam net drabužius suplėšė.

Vos tik paaiškėjo, ką specialiosios tarnybos aptiko M.Grigoriano namuose, piktai prabilo naujasis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. Jis suskubo pareikšti, kad buvęs Armėnijos gynybos ministro pavaduotojas (2000-2008), Kalnų Karabacho karo veteranas, savanorių sąjungos vadovas M.Grigorianas greičiausiai bus kaltinamas ne tik dėl nelegaliai laikytų ginklų, bet ir dėl finansinės pagalbos, skirtos tarnaujantiems kariams, išgrobstymo. Armėnijos premjeras teisus: „Kas atima iš kareivių duonos riekę, neturi teisės į pasigailėjimą“. Ši taisyklė galioja visiems – ir eiliniams, ir ypač generolams.

Tačiau M.Grigorianas ilgokai jautėsi visagaliu, nes priklausė žiaurumu ir klasta garsėjančiam Karabacho klanui – klusniai vykdė buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano nurodymus. Įsimintina ir tai, kad miesto, kur M.Grigorianas elgėsi kaip visagalis šeimininkas, mero pareigas ėjo jo sūnus. Tad kodėl nepasinaudojus palankia situacija ir nepasiautėjus?

Hodžaly aukoms atminti

Tačiau kodėl oficialusis Jerevanas ir dabar, 2018-aisiais, neužsimena apie galimus M.Grigoriano karinius nusikaltimus? Kodėl Jerevanui rūpi tik galimi finansiniai pažeidimai? Juk karo belaisvių pavertimas vergais – rimtas Ženevos konvencijos, nubrėžiančios taisykles, kaip reikia elgtis su suimtaisiais, pažeidimas. Beje, minėta konvencija Armėnijai privaloma, nes ši valstybė konvenciją ratifikavo dar 1992-aisiais, prieš įšaldant karinį konfliktą dėl Kalnų Karabacho.

Juolab kad karo belaisvių išnaudojimas – ne visas juodasis M.Grigoriano „darbų” sąrašas. Prieš beveik trejetą metų Armėnija piktinosi dėl azerbaidžaniečių karių žiaurumų Talyšo kaime. Tačiau dabar net armėnų spaudoje pasirodo užuominų, įtarimų, svarstymų, jog Talyše gyvenusius armėnus galėjo nužudyti minėto generolo vadovaujami savanoriai. Vis daugiau į paviršių iškyla faktų, jog M.Grigoriano vyrai plėšikaudavo – atimdavo visą okupuotų gyvenviečių ir miestelių gyventojų turtą. Konfiskuodavo turtą visiškai nekreipdami dėmesio į tautybę. Skriausdavo net savus, armėnus. Taigi gausu rimtų įtarimų, jog armėnus Talyše iššaudė generolo komandos nariai už atsisakymą gera valia atiduoti mantą (nenorėta palikti gyvų liudininkų?).

Taip pat puikiai žinoma, jog M.Grigorianas ir jo savanoriai dalyvavo 1992-ųjų metų kariniuose veiksmuose azerbaidžanietiškame Hodžaly mieste. O tai reiškia, kad generolas bent pasyviai turėjo matyti, kaip masiškai žudomos azerbaidžaniečių moterys, vaikai ir seneliai (iš viso nužudyta 613 žmonių; iš jų: 63 vaikai, 106 moterys, 70 senyvo amžiaus žmonių; 8 šeimos buvo pilnai išžudytos; 25 vaikai prarado abudu tėvus; 130 vaikų prarado vieną iš tėvų; 487 žmonės buvo sužeisti, tarp jų 76 vaikai; 1275 žmonės buvo paimti įkaitais; 150 žmonių dingo be žinios).

Kodėl šių temų 2014-aisiais neanalizavo Armėnijos teisėsauga, – suprantama. Armėnijoje tuomet prezidentavo Seržas Sargsianas, vienas iš separatizmą ir didžiavalstybinį šovinizmą propaguojančio Karabacho klano vadeivų. S.Sargsianas buvo linkęs dovanoti bet kokias sėbro niekšybes.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Bet juk N.Pašinianas dedasi esąs demokratas, kuriam nepriimtinas barbariškas elgesys. Ar N.Pašinianas nuoširdus, vaizduodamas civilizuotą politiką, dar pamatysime. M.Grigoriano teismas kaip lakmuso popierėlis parodys: jei šis karininkas bus teisiamas vien už vagystes, o galimi karo nusikaltimai teisėsaugai nė kiek nerūpės, bus aišku, kad Armėnijos premjero pasižadėjimai elgtis sąžiningai ir moraliai – mažai ko verti.

Beje, jau ir dabar aišku, kad N.Pašinianas – ne tas politikas, kuriuo galima pasitikėti. Vienas iš pirmųjų jo vizitų buvo į Gruziją (Sakartvelą), girdi, armėnai ir gruzinai yra ištikimi draugai ir bičiuliai per amžių amžius. Sakartvelas armėnų politiką priėmė pompastiškai, kaip labai svarbų labai įtakingos valstybės pirmąjį asmenį.

Bet vos tik Jerevanui iškilo proga įrodyti draugystę – Jungtinėse Tautose palaikyti rezoliuciją, remiančią Sakartvelo teritorinį vientisumą, Armėnijos atstovas nusprendė remti Sakartvelą puldinėjusios ir dalį jos žemių okupavusios Rusijos pusę. Žodžiu, oficialusis Tbilisis sulaukė antausio – gavo tarsi purvinu skuduru per veidą. Pasirodo, oficialusis Jerevanas tik dėjosi dideliu Tbilisio draugu, nes kai teko draugystę įrodyti konkrečiais darbais, nusispjovė į visus kiek anksčiau duotus pažadus.

Štai kodėl mažai tikėtina, jog ir M.Grigorianui bus pareikšti kaltinimai dėl nusikaltimų karo lauke. Agresyvi, prorusiška, grobuoniška Armėnijos užsienio politika nesikeičia keičiantis prezidentams bei premjerams.

Ir vis dėlto užsienio politikos klausimų neturėtų pamiršti tiek Lietuvos, tiek Europos žmogaus teisių organizacijos. Generolo M.Grigoriano elgesys Karabacho fronte turėtų būti aptariamas kiekviena proga – atvykstant oficialiems Armėnijos pareigūnams, šnekučiuojantis oficialiuose priėmimuose su Armėnijos ambasadoriais, duodant interviu armėnų žurnalistams.  Tokių dalykų negalima pamiršti.

2018.06.25; 09:00