Prieš keletą savaičių Švietimo ir mokslo ministerijoje rinkosi darbo grupė, turėjusi nuspręsti, kaip optimizuoti valstybinių aukštųjų mokyklų tinklą. Kaip atrodo, ne tik mano dėmesį atkreipė, bet ir kitus apžvalgininkus nustebino tai, kad į Premjero potvarkiu sudarytą darbo grupę įėjo tik ministerijos valdininkai ir  verslo organizacijų atstovai. Žinia, ministerija paaiškino, kad nebuvo kviečiami žmonės iš universitetų dėl to, jog būtų galima išvengti interesų konflikto.

Nesu prieš verslininkus, – ginkDie! Tai pažįstantys šio gyvenimo dėsnius ir sugebantys minkyti materiją žmonės, todėl mums visiems išeitų tik į naudą, jeigu verslininkai visuose visuomenės gyvenimo procesuose ir institucijų pertvarkoje dalyvautų su dar didesne iniciatyva ir užsiangažavimu. Su viena išimtimi! 

Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.

Kad  ir kaip iš pradžių nuskambėtų paradoksaliai, vis tik jau čia privalau išsakyti savo aiškią nuomonę, kad būtent universiteto likimo istorijos vingiuose apmąstymas ir diskusijos dėl jo paskirties yra tas išskirtinis atvejis, kai verslininkų didesnio ar mažesnio laipsnio nusišalinimas būtų labai pageidautinas dėl visos visuomenės didesnio gėrio.

Sakote, kad autorius kalba vėjus, nes kas ne kas, o verslo žmonės, pramoninkai, stambūs darbdaviai visų pirma yra suinteresuoti kokybišku specialistų paruošimu universitetuose? Tačiau, kaip jau ne kartą teko užsiminti, universiteto kaip specialistų kalvės samprata yra labiausiai blogas universiteto paskirties įsivaizdavimas, o verslininkai tokią kraštutinai subanalintą universiteto idėją ir bando visų pirma įpiršti visuomenei, turėdami savo rankose svarius kozirius ir svarbias įtikinėjimo priemones. Taigi jeigu verslininkų žodis dėl universiteto likimo taptų lemiamas, vietoj universiteto atsirastų aukštoji profesinė mokykla, – tokia linkme, regis, ir sukame pastaraisiais metais.

Iš tiesų, iš universiteto nieko nelieka, jeigu universiteto pavadinimą dar nešiojanti mokslo ir mokymo įstaiga tampa gamybos ir verslo priedėliu.  Todėl, ieškodami alternatyvos anksčiau aptartai universiteto sampratai, sakykime, kad nežiūrint išryškėjusios per amžius įvairovės, universitetas apskritai yra kritinio mąstymo mokykla, o po to jau aukščiausių profesinių kvalifikacijų įgijimo vieta, – išlygos iš šios taisyklės nedarome net kraštutinai profiliuotam universitetui.

Galimas daiktas, kritinės mąstysenos užtaisas nėra pati patraukliausia samdomo darbuotojo savybė, tačiau visuomenė išlieka gyvybinga, linkusi į atsinaujinimą tik tada, jeigu ji išsaugo tokią kritiškai mąstančių žmonių kritinę masę.

Kaip atrodo, verslas turėtų būti suinteresuotas dar ir tokio visos visuomenės požiūriu negalavimo įtvirtinimu, kad universitetus baigtų perteklinis absolventų skaičius, diplomuotų specialistų būtų parengta keliskart daugiau nei reikia darbo rinkai, nes tik tokiu būdu yra galima numušti aukštai kvalifikuotos darbo jėgos aukštą kainą.

Taigi kyla teisėtas klausimas – ar dabartinė Lietuvos vyriausybė su premjeru S.Skverneliu priešakyje, vedama pačių geriausių ketinimų ir norėdama stabdyti neva beprasmiškus ginčus, nepadarys meškos paslaugos visuomenei, neišklausiusi iki galo visų pusių dėl labiau subalansuotos universiteto vizijos. Kaip jau turėjau progą įrodinėti, didžiausia S.Skvernelio vadinamosios specialistų vyriausybės problema yra ta, kad ši vyriausybė kažin ar turi savo veiklos platesnio humanitarinio konteksto supratimą (http://kaunozinios.lt/naujienos/politika/politines-valios-netruksta-kam-reikalingas-dar-kazkoks-protas_101502.html.)

Kai praeitą kartą prezidentė užsipuolė tuo metu vidaus reikalų ministru dirbusį S.Skvernelį, kaltindama jį polinkiu į policinės valstybės vertybių propagavimą, jaučiau pareigą atkreipti dėmesį, kad tokiu būdu, nusileisdama iki pernelyg tiesmukiško sugretinimo, prezidentė truputėlį nusipigino, kad savo ruožtu minėtas S.Skvernelis neva yra kaip niekas kitas stipraus demokratinio instinkto vedamas politinio lauko naujas žaidėjas. Iš tiesų, prezidentės manevrai bandant įpiršti nuomonę, kad buvęs policininkas gali svajoti tik apie policinę  valstybę, nepasižymėjo dideliu išradingumu. Dar daugiau, – neišsižadu šios nuomonės apie S.Skvernelio demokratinį instinktą net ir dabar, rezervuotai vertindamas kai kuriuos naujosios vyriausybės sprendimus, tačiau drauge tampa akivaizdu tai, kad ir labai norint, net su teleskopo ar mikroskopo pagalba neįmanoma atrasti jokių, net menkiausių humanitarinės refleksijos pėdsakų viešojoje premjero veikloje ir raiškoje. Dalykiškumas yra geras dalykas, tačiau kai jis nustelbia kelią savimonės daigų prasikalimui – nieko gero. S.Skvernelis be jokios abejonės yra unikalus žmogus, gamtos apdovanotas įvairialypiais talentais, tačiau nesinori galvoti, kad viską galiausiai lemia gamtos kaprizai, bendruomenėje turėtume padėti vienas kitam suvokti moralinę žmogaus paskirtį.

Ar premjerą S.Skvernelį be užuolankų būtų galima pavadinti technokratu iki kaulų smegenų? Taip sakyti nevirsta liežuvis, nes visą gyvenimą vidaus reikalų sistemoje pradirbęs mūsų herojus mažai ką bendro turi su technikos mokslais ir inžinierine praktika. Iš kitos pusės žiūrint, būtų galima sakyti, kad būsimajai politikos žvaigždei iš vidaus teko patirti valstybė administravimo mechanikos dėsnius, pažinti valstybės tarnybos mechanizmą nuo menkiausio sraigtelio iki didžiausio krumpliaračio. Toks asas, regis, vis dėlto gali būti vadinimas savito potipio technokratu, jeigu visuomenės valdymo ar administravimo mechanizmą jis pradeda suprasti kaip savitikslį procesą, drauge valstybės suvokimą apribodamas agregato samprata.

Platono teiginį, kad idealios valstybės vadovais gali būti tik filosofai, šiandien geriausiu atveju esame linkę pasitikti su atlaidžia šypsena arba atmetame iškart kaip bandymą prisidengus Platonu pateisinti nepamatuotas intelektualų pretenzijas užsiropšti į valdžią. Ta pačia proga pastebėsiu, kad ši Platono ištara mažai ką turi bendro su vėliau iškilusia apšviestojo absoliutizmo idėja, kai visuomenės pažangos galimybė buvo siejama su monarchų savanorišku apsisprendimu siekti žinių, išsilavinimo, platesnio kultūrinio išprusimo.

Platono dialoge „Valstybe“ idealios valstybės samprata yra išauginama aplink Sokratą susibūrusių žmonių diskusijose, siekiant atsakyti į klausimą – kokia turėtų būti atitinkanti žmogaus prigimtį ir bendruosius pasaulio sąrangos principus valstybė? Platono čia pateiktas ir Sokrato kaip pagrindinio tokios filosofinės dramos personažo lūpomis išsakytas idealios valstybės projektas neturi nieko bendro su antikai žinomais politinio gyvenimo pavyzdžiais, paties Platono žodžiais tariant, yra galbūt tik danguje randamas pavyzdys. Tačiau niekas neįlipo į dangų, ar ne, kol vyko diskusija? Kaip jau buvo užsiminta kiek anksčiau, toks pavyzdys išauga iš žmonių pokalbio, išmintingai vairuojamo Sokrato,  siekiant atsakyti į svarbiausius žmogaus būties dramos klausimus, o savo galima vizualizacija Platono ideali valstybė primena, – pabandykite įsižiūrėti, – M.K. Čiurlionio „Karalių pasakos“ rūpestinguose delnuose  apglėbtą brangenybę, nežiūrint to, kad pirmuoju atveju kalbama apie miestą-valstybę, o antruoju vaizduojamas lietuviškas kaimas, iškeltas į mito lygį.

Kaip atrodo, valstybės samprata tampa vienpusė, o politinė praktika ribota, kai atsisakoma valstybės kaip idėjos puoselėjimo uždavinio, apsiribojant valstybės kaip agregato teikiamomis galimybėmis. Filosofą tokiu atveju šioje forposto situacijoje pakeičia valstybės agregato statytojai, remontininkai, specialistai. Tokie specialistai, jeigu norite, naujos kartos valstybininkai, gerai išmanantys tai, kokius mygtukus kada reikia nuspausti, net sugebantys retkarčiais pakinkyti žiniasklaidą savo naudai, paprastai greitai, nepasiekę net pirmo posūkio,   užklimpsta arba pasiklysta, užgęsus naktį nušviečiantiems žibintams, kažkur pakeliui. 

Naujosios konfigūracijos valstybininkus taip pat puoselėja valstybės atstatymo užmojus, tačiau be strateginės architekto įžvalgos jie dažniausiai pastato tik sieną, atskiriančią valdžią nuo žmonių.

Įpratome sakyti, kad mūsų politines nesėkmes dideliu laipsniu lemia tai, kad Europos politinė klasė nususo, trūksta asmenybių, ryškesnių tipažų.  Tikriausiai taip ir yra. Tačiau ne mažesniu laipsniui  mums trūksta naujų, žadinančių iš politinės apatijos idėjų, taigi trūksta diskusijai sutelkiančios Filosofo figūros!

2017.03.27; 13:51