Paminklinė lenta prie įėjimo į Baku metropoliteną. Ji primena, kad čia dar ne taip seniai buvo surengtas teroro aktas. Slaptai.lt nuotr.

Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia dar vieną publikaciją, pasakojančią apie Armėnijos teroristinių organizacijų bei slaptųjų tarnybų surengtus kruvinus išpuolius prieš Azerbaidžano ir Turkijos piliečius. 

Mūsų dėmesio cetre – pati naujausia istorija. Tai – 1989-1994 metai. Kodėl būtent šis laikotarpis? Nuo 1980-ųjų metų teroristinių organizacijų atakos prieš Azerbaidžano piliečius (ir ne tik Azerbaidžano gyventojus) įgauna sisteminį pobūdį. Okupavę Kalnų Karabacho zoną ir kelių greta esančių rajonų teritorijas, teroristai pražudė tūkstančius žmonių (ne vien azerbaidžaniečių). Nesibodėta sprogdinti keleivinių autobusų, diplomatus skraidinusių sraigtasparnių. Nesibodėta imti net įkaitų, kad būtų lengviau užverbuoti būsimus teroristus… 

Rengiant kruvinas atakas neliko nuošalyje, žinoma, ir Armėnijos specialiosios tarnybos. Armėnijos žvalgyba sprogdinimus ir šaudymus specializavosi rengti teritorijose, esančiose toli nuo karo apimtų zonų.

Teroro ir diversiniai aktai, surengti prieš Azerbaidžaną 1989 -1994 metais

1989 metų rugsėjo 16-oji diena. Susprogdintas keleivinis autobusas, važiavęs maršrutu Tbilisis–Baku; žuvo 5 žmonės, sužeisti 25 keleiviai.

1990 metų vasario 18-oji diena. Kelyje Jevlachas–Lačynas maždaug ties 105 km. susprogdintas autobusas, važiavęs maršrutu Šuša–Baku; žuvo per dešimt žmonių.

1990 metų liepos 11-oji. Susprogdintas keleivinis autobusas, važiavęs maršrutu Terteras–Kelbadžaras; žuvo 14 žmonių, sužeista 35 keleivių.

1990 metų rugpjūčio 10-oji. Susprogdintas keleivinis autobusas, važiavęs maršrutu Tbilisis–Agdamas; žuvo 20 žmonių, sužeista 30 keleivių. Nusikaltimo organizatoriai – A. Avanesianas ir M. Tatevosianas – buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Tą pačią dieną automagistralėje Šamkiras–Giandža, netoli Nadel Chandaro rajono, susprogdintas LAZ markės autobusas, valst. numeris 43–80 AGF; 17 žmonių žuvo, 26 sužeisti.

1990 metų lapkričio 30-oji. Netoli Chankendžio oro uosto susprogdintas keleivinis autobusas; 2 žmonės žuvo, 11 sužeista.

1991 metų sausio 9-oji. Įvykdytas teroro aktas prieš automobilį, kuriuo važiavo laikraščio „Azerbaidžano jaunimas“ korespondentė Salatyn Askerova ir trys kariškiai. Visi keturi žuvo. Teroristinės grupės nariai A. Mkrtčanas, G. Petrosianas, A. Mangasarianas ir G. Arustamianas buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

1991 metų gegužės 30-oji. Rusijos Federacijos Dagestano Respublikoje netoli Chasavjurto stoties susprogdintas keleivinis traukinys Maskva–Baku; 11 žmonių žuvo, 22 sužeisti.

1991 metų birželio 19-oji. Autokelyje Jevlachas–Lačinas ties 106 km. susprogdintas UAZ-469 markės automobilis, priklausantis karinei bazei nr. 5459; 3 žmonės žuvo, 3 buvo sunkiai sužeisti.

1991 metų liepos 31-oji. Dagestano Respublikoje netoli Temirtau stoties susprogdintame keleiviniame traukinyje Maskva–Baku; 16 žmonių žuvo, 20 sužeista.

1991 metų rugpjūčio 2-oji. Gadruto rajone, Dolanlaro kaime susprogdintas GAZ-53 markės automobilis; 4 žmonės žuvo, 8 sužeisti.

1991 metų rugpjūčio 21-oji. Gadruto rajone netoli Šadachto kaimo susprogdintas KAV 3 markės automobilis, valst. numeris 70-30 AGO; 2 žmonės žuvo, 10 sunkiai sužeisti.

1991 metų rugsėjo 8-oji. Apšaudžius autobusą, važiavusį maršrutu Agdamas–Chodžavendas, 5 žmonės žuvo, 34 sužeisti. Įrodyta, kad tą nusikalstamą aktą atliko teroristinės grupės nariai Volodis Chačaturianas, Saras Jeremianas, Saša Čalianas, Armas Arustamianas.

Tą pačią dieną armėnų banditai apšaudė autobusą, važiavusį maršrutu Agdamas–Garadagly; 8 žmonės žuvo, 42 keleiviai sužeisti, – sužeidimai skirtingo sunkumo.

1991 metų rugsėjo 26-oji. Kelyje Jevlachas–Lačinas susprogdintas VAZ-2106 markės automobilis; 2 žmonės žuvo, 14 sužeisti.

1991 metų spalio 19-oji. Agderio rajone netoli Syrchavendo kaimo susprogdintas VAZ-469 markės automobilis; 3 žmonės žuvo, 2 sunkiai sužeisti.

1991 metų lapkričio 20-oji. Armėnų teroristams apšaudžius sraigtasparnį MI-8, Chodžavendo rajone netoli Garakendo kaimo žuvo 19 žmonių, sraigtasparnio ekipažas ir keleiviai – žymūs Azerbaidžano valstybės ir vyriausybės veikėjai, stebėtojai iš Rusijos ir Kazachstano.

1991 metų gruodžio 26. Kelio Šuša–Lačinas ruože ties 4 kilometru susprogdinta ZIL–130 markės mašina ir „Moskvič“; 5 žmonės žuvo, 4 sužeisti.

1992 metų sausio 8-oji. Per teroro aktą jūrų perkėloje Krasnovodskas–Baku žuvo 25 žmonės, 88 sužeisti.

1992 metų sausio 28-oji. Armėnų teroristai netoli Šušos miesto numušė civilinį sraigtasparnį MI-8, skridusį reisu Agdamas–Šuša; 44 žmonės žuvo, daugiausia moterų ir vaikų.

1992 metų sausį armėnų teroristinės grupuotės nužudė 80-imt Kiakidžachano kaimo gyventojų; 1992 metų vasarį Chodžavendo rajono Karadagly kaime nužudyti 77 žmonės; 1992 metų vasario 26-ąją Chodžaly mieste nužudyta 613 taikių gyventojų.

1992 metų kovo 22-oji. Gazacho rajone buvo susprogdintas UAZ-469 markės automobilis, valst. numeris 60-25 AZU; 3 žmonės žuvo, 2 sužeisti.

1992 metų kovo 28-oji. Susprogdinta Kamaz-5410 markės mašina, valst. numeris 40-53 AGŠ; 3 žmonės žuvo, 2 sužeisti.

1992 metų balandžio 18. Kelio Gazachas–Džafarlis ruože ties 10 kilometru surengtas MAZ markės automobilio ginkluotas užpuolimas; mirtinai sužeisti 2 žmonės.

Čia palaidoti kare dėl Kalnų Karabacho žuvę azerbaidžaniečiai. Gazacho miestas. Slaptai.lt nuotr.

1992 gegužės 20-oji. Zangilano rajone netoli Garančio kaimo – UAZ-469 markės automobilio, valst. numeris 80–33 AGD, ginkluotas užpuolimas; 2 žmonės žuvo, 2 sužeisti.

1993 metų vasario 28-oji. Šiaurės Kaukaze (Rusija) netoli Gudarmeso stoties susprogdintas keleivinis traukinys Kislovodskas–Baku; žuvo 11 žmonių, 18 sužeista.

1993 metų birželio 2-oji. Susprogdinus keleivinį traukinį Baku geležinkelio stotyje, valstybei padaryta didžiulių materialinių nuostolių. Sprogdintojas – Rusijos pilietis Igoris Chatkovskis prisipažino, kad jis buvo įtrauktas į slaptą bendradarbiavimą ir pasiųstas į Azerbaidžaną šnipinėjimui ir teroristinei veiklai atlikti. Jį užverbavo Armėnijos Respublikos Vyriausiosios nacionalinio saugumo valdybos žvalgybos skyriaus viršininkas pulkininkas Džaanas Oganesianas.

Būtent iš jo Chatkovskis gavo užduotį atlikti sprogdinimus, pareikalavusius daugelio žmonių gyvybių. Tyrimo metu įrodyta, kad nusikalstama grupė 1992–1994 metais surengė keletą sprogimų keleiviniuose traukiniuose, važiavusiuose iš Rusijos į Baku.

1993 metų liepos 22-oji. Per sprogimą Tertero rajone žuvo 5 žmonės, 18 buvo sužeisti.

Tą pačią dieną per sprogimą Gazacho rajone žuvo 6 žmonės, 10 buvo sužeisti.

1993 metų rugpjūčio 30-oji. Gadruto rajone buvo susprogdintas ZIL markės automobilis, žuvo 2 žmonės. Po kelių dienų išvažiuojant iš Azerbaidžano buvo susprogdintas GAZ-66 markės keleivinis autobusas su 12 kaimo gyventojų; 4 žuvo, 8 buvo sunkiai sužeisti.

1994 metų vasario 1-oji. Baku geležinkelio stotyje keleiviniame traukinyje Kislovodskas–Baku įvykdytas teroristinis aktas; 3 žmonės žuvo, 20 sužeista.

1994 metų kovo 18-oji. Netoli Chankendžio miesto pamuštas „Herkules“ tipo lėktuvas, priklausęs Irano karinėms oro pajėgoms. Žuvo 34 žmonės – diplomatai ir jų šeimų nariai.

1994 metų kovo 19-oji. Per sprogimą Baku metro stotyje „Sausio 20“ žuvo 14 žmonių, 49 sužeisti.

Teismas įrodė, kad teroro aktas buvo parengtas Armėnijos specialiųjų tarnybų, o įvykdė lezginų separatistinės organizacijos „Sadval“ nariai. Išsiaiškinta, kad lezginų separatistinės organizacijos „Sadval“ aktyvistai nuo 1992 metų ne kartą pabuvojo Armėnijos teritorijoje. Tos šalies Vyriausioji nacionalinio saugumo valdyba glaudžiai bendradarbiavo formuojant, finansuojant ir apginkluojant tą organizaciją. 1992 metų balandžio–gegužės mėnesiais septyniolika Azerbaidžano lezginų tautybės piliečių Armėnijoje buvo specialiai parengti teroristiniams bei diversiniams aktams vykdyti.

Tyrimas taip pat nustatė, kad pagal instrukciją, be stoties „Sausio 20“, taip pat buvo planuojama įvykdyti diversiją Baku kino teatre „Nizami“, Respublikos rūmuose ir Baku lempų gamykloje.

Baudžiamojon atsakomybėn patraukta 30 organizacijos „Sadval“ narių, kaltinamų sprogdinimu Baku metro stotyje „Sausio 20“.

1994 metų balandžio 13-oji. Dagestano Respublikoje netoli „Dagestano žiburių“ stoties keleiviniame traukinyje Maskva–Baku sprogo paslėpta bomba, 6 žmonės žuvo, 3 buvo sužeisti.

1994 metų liepos 3-oji. Per sprogimą elektriniame traukinyje tarp Baku metro stočių „Gegužės 28“ ir „Giandžlik“ žuvo 13 žmonių, 42 buvo sužeisti.

Teroro aktą įvykdė Azerbaidžano pilietis Azeras Salmanas ogly Aslanovas, kuris 1994 metų sausio 13 dieną pateko į Armėnijos ginkluotųjų pajėgų nelaisvę ir vėliau Armėnijos specialiųjų tarnybų buvo užverbuotas slaptam bendradarbiavimui.

Tyrimas nustatė, jog 1994 metų sausio 14 vienas iš armėnų separatistų ideologų rašytojas Zorijus Balajanas buvo susitikęs su karo belaisviu lezginu Azeru Aslamovu ir pareiškė, kad visos neskaitlingos tautos turi veikti išvien – naudoti terorą kovoje prieš azerbaidžaniečius. 1994 metų birželio 9-ąją Armėnijos specialiųjų tarnybų bendradarbis, vardu Artūras, paskambinęs į A. Aslanovo butą Baku, pranešė, jog jis gyvas, o kad būtų greičiau išlaisvintas, kas nors iš artimųjų turi skubiai nuvažiuoti į Jerevaną.

1994 metų birželio 16 dieną A. Aslanovo motina Tadžibat Aslanova nuvyko į Jerevaną. Azerui Aslanovui buvo pranešta, kad jo motinos gyvybei gresia pavojus. Armėnijos specialiųjų tarnybų grasinimų spaudžiamas, jis buvo priverstas nuolatiniam bendradarbiavimui. Slapyvardis – „Omer-75“. Kad nebūtų kliūčių patekti į Azerbaidžaną, Azerui Aslanovui įteikti padirbti dokumentai, o sprogmenys buvo slepiami sausainių, šokolado ir dezodoranto dėžutėse.

Atvykęs į Azerbaidžaną maršrutu Jerevanas–Mineraliniai vandenys–Baku, A. Aslanovas 1994 metų liepos 3 įvykdė teroro aktą Baku metro traukinyje tarp stočių „Gegužės 28“ ir „Giandžlik“ ir vėl grįžo į Armėniją. Jo motina, iki tol laikyta įkaite Jerevane, buvo paleista tik po to.

Tyrimo metu nustatyta, kad teroro akto instruktoriai buvo Armėnijos specialiųjų tarnybų bendradarbiai pulkininkas Karenas Bagdasarianas ir kapitonas Seiranas Sarkisianas.

Teisminiai tyrimai, atlikti procesine tvarka Azerbaidžano Respublikos Aukščiausiojo Teismo instancijų, įrodė, kad minėtųjų teroro aktų organizavimą ir rengimą finansiškai bei techniškai rėmė, o dauguma atvejų ir tiesiogiai dalyvavo Armėnijos Respublikos specialiosios tarnybos bei kitos valstybinės institucijos, o taip pat Kalnų Karabacho nelegalaus režimo funkcionieriai.

Garbės nedaranti veikla

Armėnija, po SSSR žlugimo įgijusi nepriklausomybę, slapta remdama teroro politiką valstybiniu lygmeniu, pavertė šią veiklą vienu iš pagrindinių būdų saviems ekspansiniams tikslams pasiekti. Daugybė faktų byloja, kad visi tuometiniai teroro aktai prieš taikius Azerbaidžano gyventojus iš anksto buvo finansuojami Armėnijos valdžios ir įgyvendinti būtent šios šalies specialiųjų tarnybų bei užsienyje išsibarsčiusių teroristinių organizacijų atstovų.

1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Šio teroro organizatorius teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantys Varužanas Karapetianas

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Armėnijos oficialieji sluoksniai pradėjo plataus masto kampaniją, kad reabilituotų „Dašnakcutiun“, ASALA (Armėnijos slaptoji Armėnijos išvadavimo armija), MAG, „Armėnijos išvadavimo frontas“ ir kitas savas teroristines organizacijas. Šių organizacijų nariams Armėnijoje buvo suteiktas politinis prieglobstis, sudarytos palankios gyvenimo ir veiklos sąlygos, taip pat – rimta finansinė parama.

Žymiausi teroristai 

Žymus teroristas Varodžanas Karapedianas buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos už 1983 metų liepos pradžioje Paryžiuje, Orli oro uoste įvykdytą teroro aktą, per kurį 8 žmonės žuvo ir 60 buvo sužeista. Tačiau vėliau Armėnijoje, 2001 metų balandį, valstybiniu lygmeniu buvo surengta kampanija parašams už jo išlaisvinimą rinkti. Prancūzijos teismas tą ir padarė. V. Garabedianas gavo oficialų prieglobstį Armėnijoje.

Monte Melkonianas – žymus teroristas, grupuotės „Revoliucinis judėjimas ASALA“ Vakarų Europoje vadovas, 1985 metų lapkričio 28 nuteistas 6 metams laisvės atėmimo. Išėjęs iš Prancūzijos kalėjimo į laisvę, 1990 metais išvyko į Armėniją tęsti teroristinės veiklos. Užimant Azerbaidžano Chodžavendo rajoną, Monte Melkonianas buvo armėnų teroristų būrio vadas. Jis buvo nužudytas Kalnų Karabache 1993 metais, ir Jerevane jo laidotuvėse dalyvavo oficialūs asmenys, taip pat ir Armėnijos prezidentas. Jo vardu pavadintas vienas iš Armėnijos gynybos ministerijos diversinių centrų.

Žymus teroristas Grantas Markarianas, „Dašnakcutiun“ partijos „DRO“ grupės narys, buvo vienas iš teroristinių grupuočių organizatorių Kalnų Karabache, aktyviai dalyvavo aprūpinant tas grupuotes ginklais, tiekiamais iš Armėnijos.

Armėnų teroristas Monte Melkonianas

Vazgenas Sislianas, organizavęs 1981 metais Turkijos ambasados užpuolimą Paryžiuje, 1992 metais buvo pasiųstas iš Jerevano į Chakendį. Už aktyvų dalyvavimą rengiant teroro aktus prieš azerbaidžaniečius Armėnijos prezidentas Robertas Kočarianas suteikė Vazgenui Sislianui „Karabacho karo didvyrio“ vardą.

Teroristai Abu Alis ir Gilbertas Minasianas – išeiviai iš Artimųjų Rytų, globojami Armėnijos specialiųjų tarnybų, irgi aktyviai dalyvavo naikinant taikius Azerbaidžano gyventojus.

Teroristinių organizacijų gausa

Teroristinių organizacijų, vykdžiusių kruvinas akcijas įvairiuose pasaulio taškuose, pavadinimai: 

Partija „Armenakan“: įsteigta 1885 metais. Ši partija, surengusi kruvinus susirėmimus ir teroro aktus Turkijos regionuose – Vane, Muše, Bitlise, Trabzone, Stambule, – bendradarbiavo su armėnais, gyvenančiais Irane ir Rusijoje.

Partija „Gnčak“: įsteigta 1887 metais Ženevoje. Pagrindinis organizacijos tikslas – sukurti valstybę „Didžioji Armėnija“, sujungus Turkijos Anadolu regioną ir vadinamosios „rusiškosios“ ir „iraniškosios“ Armėnijos teritorijas. Partijos oficialios programos punkte nr. 4 nurodyta: „Užsibrėžtam tikslui pasiekti reikia naudoti agitacijos, terorizmo, propagandos ir teroristinių organizacijų kūrimo metodus“.

„Dašnakcutiun“ – armėnų federacinė revoliucinė partija: įsteigta 1890 metais Tiflisyje. Pagrindinis tikslas – sukurti valstybę „Didžioji Armėnija“ teritorinėse Azerbaidžano žemėse: Kalnų Karabache ir Nachičevane, o taip pat Turkijos Anadolu srities teritorijoje.

Partijos pirmajame suvažiavime, vykusiame 1892 metais Tiflisyje, „Dašnakcutiun“ priėmė sprendimą rengti pasikėsinimus į turkus. Kaip tik po to suvažiavimo „Dašnakcutiun“ įsakė: „Visur ir bet kokiomis aplinkybėmis žudyk turką, kurdą, žudyk sulaužiusius žodį armėnus išdavikus, keršyk!“

Paminklas Michailui Avagianui, kurį Azerbaidžanas laiko teroristu

Partija „Dašnakcutiun“ sudarė visą virtinę teroristinių grupių:

„Keršytojų už armėnų genocidą“ grupė, pradėjusi veikti 1973 metais, devintajame dešimtmetyje nužudė Turkijos diplomatus Austrijoje, Danijoje ir Portugalijoje.

Slapta teroristinė grupė „DRO“ ir jos padaliniai „DRO-8“, „DRO-88“, „DRO-888“, „DRO-8888“.

„Slaptoji armėnų išvadavimo armija“ (ACOA): įsteigta 1975 metais Beirute. Štabo būstinė Damaske. ACOA turi per tūkstantį aktyvių smogikų, parengtų palestiniečių bazėse Sirijoje. Tik per pirmuosius šešerius veiklos metus ji suorganizavo išpuolius prieš devyniolika Turkijos diplomatų įvairiose pasaulio šalyse.

„Armėnijos slaptoji Armėnijos išvadavimo armija“ (ASALA): 1975 metais įsteigtos organizacijos štabo būstinė Beirute, o mokymo bei treniruočių bazės – Sirijoje. Organizacijos tikslas – sukurti „Didžiąją Armėniją“, prijungiant Rytų Turkiją, Šiaurės Iraną ir Azerbaidžano Nachičevano ir Kalnų Karabacho teritorijas.

Viena iš pagrindinių organizacijos figūrų buvo Akopas Akopianas, bendradarbiavęs su tokiomis teroristinėmis organizacijomis kaip „Abu Nidal“ ir „Juodasis rugsėjis“. A. Akopianas po to, kai prisiėmė atsakomybę už Turkijos ambasadoriaus Atėnuose nužudymą 1980 metais, interviu laikraščiui „New York Times“ 1980 metų rugpjūčio 1 dieną pareiškė: „Mūsų priešas – Turkijos režimas, NATO ir armėnai, kurie ne su mumis“.

1980 metų balandį ASALA pasirašė sutartį su PKK, pagal kurią ASALA imasi rengti ir finansuoti teroristus, o PKK pereina prie atviro teroro.

1993 metų rugpjūčio 28-ąją ASALA vėl paskelbė pareiškimą, kuriame sakoma, kad ji neleis tiesti „pantiurkiškojo vamzdyno Baku–Tbilisis–Džeichanas“.

Armėnų teroristinės organizacijos ASALA smogikas, ginkluotas automatu KALAŠNIKOV

„Geqaron“: 2001 metų vasarį įsteigta organizacija, kurios tikslas – vykdyti Pietų Kaukaze ir Vid. Azijoje teroro aktus prieš turkų kilmės politinius lyderius, diplomatus ir verslininkus..

 „Armėnijos išvadavimo judėjimas“ (AOD): įsteigtas 1991 metais Prancūzijoje.

 „Armėnų išvadavimo frontas“: 1979 metais įsteigta teroristinė organizacija, įeinanti į ASALA sudėtį. Rengia teroristus, kuriuos po to siunčia į Turkiją ir Azerbaidžaną.  

„Orli grupė“: Prancūzijoje gyvenančio armėnų jaunimo įsteigta 1981 metais. Iki 1987 metų įvairių šalių oro uostuose grupė įvykdė per 10 kruvinų teroro aktų.

„Armėnų genocido teisingumo būriai (komandos)“: įsteigti 1972 metais partijos „Dašnakcutiun“ XX suvažiavime Vienoje (Austrija). Tikslas – suvienyti armėnų kilmės Libano jaunimą į naują sukarintą padalinį, rengti kruvinus teroro aktus prieš turkus ir azerbaidžaniečius.

„Armėnų sąjunga“: įsteigta 1988 metais Maskvoje. Palaiko glaudžius ryšius su ASALA, užtikrina teroristų veiklą buvusios SSSR teritorijoje, aprūpina juos suklastotais dokumentais. Aktyviai dalyvauja užtikrinant ginklų ir samdinių tiekimą Kalnų Karabachui.

„Demokratinis frontas“: veikia JAV, Kanadoje ir Vakarų Europoje. Pagrindinis tikslas – pasiekti, kad žlugtų Turkijos valstybė.

„Apaštalas“: įsteigta 2001 metų balandžio 29-ąją Armėnų Gynybos Susivienijimo, kurį sudaro Armėnijos, Sirijos ir Libano piliečiai. Tikslas – rengti teroro aktus Turkijoje ir Azerbaidžane.

2019.04.23; 11:00

Gruodžio 12 dieną Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją „Bendroji ES politika užsienio ir saugumo klausimais“. Rezoliucija priimta balsų dauguma. Ją parėmė 401 europarlamentaras („prieš“ – 173 nariai).

Petras Auštrevičius. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Kuo ši rezoliucija svarbi? Svarbi ne vien dėl to, kad joje vertinami 2018-aisiais atlikti darbai bei brėžiamos ateities gairės. Ji kur kas aiškiau ir konkrečiau apibrėžia nuostatas, kaip Europos Sąjunga nuo šiol konstruos santykius su Rytų partnerystės programos šalimis. Nuo šiol EP pabrėžia, kad Rytų partnerystės programa bus įgyvendinama griežtai gerbiant visų šioje programoje dalyvaujančių valstybių teritorinį vientisumą. Taigi nuo šiol ne tik Moldova, Gruzija ir Ukraina galės džiaugtis, jog Europa besąlygiškai gerbia jų teritorinį vientisumą, bet ir Azerbaidžanas, dėl kurio teisių į Kalnų Karabachą anksčiau būta nesusipratimų.

Nuostata, jog EP gerbia visų Rytų partnerystės programoje dalyvaujančių šalių sienas, minėta ir 2017-aisiais paskelbtose rezoliucijose. Bet dabar pagarba teritoriniam vientisumui ir sienų neliečiamumui konkrečiai, aiškiai ir griežtai akcentuojama. Tai byloja, jog rezoliucija palanki būtent Azerbaidžanui, siekiančiam susigrąžinti armėnų separatistų ir rusų ginkluotųjų pajėgų okupuotą Kalnų Karabachą, ir nepalanki Armėnijai, kuri įvairiausiais būdais siekia paslėpti Kalnų Karabacho okupacijos faktą.

Be kita ko, EP ir Azerbaidžanas šiemet pasirašė dokumentą „Partnerystės prioritetai“, kuriame pirmą kartą aiškiai, nedviprasmiškai pažymėta, jog santykiai tarp Briuselio ir Baku bus tvarkomi gerbiant Azerbaidžano teritorinį vientisumą. Jei apie sienų neliečiamumą 2017-aisiais užsiminta naudojant tik „bendrąsias frazes“, tai 2018-aisiais metais jau pabrėžta, kad, kalbant apie pagarbą šalių teritoriniam vientisumui, turimas omenyje ir Azerbaidžanas – ne tik Gruzija, Moldova ir Ukraina. Taigi EP, kad ir kaip bandytų išsisukti oficialusis Jerevanas, labai aiškiai Armėniją įvardino esant agresore. „Parterystės prioritetai“ neabejotinai paneigia Jerevano išsigalvojimus, neva teritorinio neliečiamumo taisykles ES taiko tik Gruzijai, Moldovai ir Ukrainai, o Azerbaidžaną – ignoruoja.

Taip, priimant šias rezoliucijas Armėnija įvairiausiais būdais bandė įtraukti nuostatą dėl tautų apsisprendimo teisės (suprask, Kalnų Karabache gyvenantys armėnai turi teisę gyventi atskirai nuo Azerbaidžano). Tačiau šis punktas EP balsų dauguma buvo atmestas (net 522 balsai – už atmetimą, tik 88 balsai – už priėmimą).

Taigi antiazerbaidžanietiška isterija, kurstyta armėnų lobistų, – akivaizdžiai žlunga. Armėnų separatistų rėmėjai (pavyzdžiui, Kasparas Karapetianas) bejėgiškai skėsčioja rankomis: jei dar 2015-aisiais metais EP kalbėjo tik apie nuo Rusijos agresijos nukentėjusių tokių valstybių kaip Moldovos, Gruzijos ir Ukrainos terotorinį vientisumą, tai dabar visur minimas ir nuo armėnų agresijos nukentėjęs Azerbaidžanas. Jiems neparanku, kad Europa atsisako dvigubų standartų vertinant Armėniją ir Azerbaidžaną.

Armėnų lobistas Kasparas Karapetianas

Kad armėnų lobistai Europoje pralaimi, – pripažįsta net ir armėniška spauda. Oficialiai Europoje veikianti lobistinė organizacija „Armėnijos draugai Europoje“ (EuFoA) patyrė fiasko kaip ir kitos dvi oficialiai užregistruotos lobistinės organizacijos (kiek jų dirba neoficialiai – tiksliai nežinoma). Šios organizacijos dabar teisinasi, neva joms trūksta lėšų, štai dėl ko joms nepavyko išvystyti rimtos kampanijos, ir kaltina Azerbaidžaną, neva jis nupirko visą Europą, nors Azerbaidžanas neišleido nė cento savo lobistinėms organizacijoms (oficialusis Baku laikosi politikos, kad tiesa išaiškėja ir be finansinių paskatų).

Beje, siekdami savų tikslų armėnų lobistai pamėgino prastumti rezoliuciją, kurioje kalbama apie žmogaus teisių padėtį 2018-aisiais metais. Joje nepalankiai minimas Azerbaidžanas. Tačiau ši gudrybė nedavė rezultatų – Europos Parlamentas nepriėmė šio pukto.

Įsidėmėtina, kad vienas iš pagrindinių rezoliucijos apie žmogaus teisių padėtį stūmėjų – europarlamentaras iš Lietuvos ponas Petras Auštrevičius. Kodėl jis bandė įpiršti šią rezoliuciją, nesunku suprasti. Azerbaidžanietiška spauda jį laiko „vienu iš labiausiai antiazerbaidžanietiškai nusiteikusių europarlamentarų“.

Azerbaidžanietiškas leidinys Haqqin.az taip pat primena, kad būtent pas P.Auštrevičių patarėjumi dirba Renatas Juška, buvęs Lietuvos ambasadorius Vengrijoje, pagarsėjęs antiazerbaidžanietiškais pasisakymais vertinant Kalnų Karabacho konfliktą.

Azerbaidžano nuostoliai netekus Kalnų Karabacho. Slaptai.lt nuotr.

Taigi įtampos, kuri tarp Europos ir Azerbaidžano tvyrojo 2012-2015-aisiais metais, nebeliko. Strasbūras ir Briuselis liovėsi vadovautis dvigubais standartais, esą Armėnijai – viskas leidžiama ir ateidžiama, o apie Azerbaidžaną negalima tarti nė vieno palankaus žodžio. Galų gale Briuselis aiškiai pareiškė: „Konfliktas dėl Kalnų Karabacho gali būti išspręstas tik vienu būdu – gerbiant Azerbaidžano teritorinį vientisumą“.

Slaptai.lt informacija

2018.12.14; 09:00