3. Vaišvilko įvaizdis lietuvių išeivijos raštuose

Laimei, už Lietuvos ribų Vaišvilko fenomenas susilaukdavo daug didesnio dėmesio.

Turiu galvoje, be abejo, ne tik senuosius rusinų metraščius, kur Vaišvilkas minimas netgi dažniau ir plačiau už savo tėvą Mindaugą.

Įdomiausia, kad Vaišvilko figūra nuolatos domino lietuvius išeivijoje kur kas labiau nei Lietuvoje. Išeivijos raštuose galime rasti daug daugiau įdomios medžiagos apie pirmąjį Lietuvos karalių Mindaugą, jo krikštą ir jo sūnų Vaišvilką negu visoje ankstesnėje ir dabartinėje istoriografijoje, sukurtoje Lietuvoje.

Iš pradžių nesupratau – kodėl?

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( III )”

endriukaitis_algirdas

Gyve­ni­me iš­mok­ta daug ką pa­kel­ti ir pa­neš­ti, to­dėl skau­du­lys nė­ra kan­try­bės ar nuo­var­gio jaus­mas, jei­gu re­gi­ma ap­lin­ka ir in­tui­ci­ja kas­dien ta­ria liūd­nas ten­den­ci­jas ir at­ima lais­vės po­jū­tį. Mes įpra­tę, kai rei­ka­lai liūd­ni, sa­ky­ti, kad lai­kas vis­ką iš­tai­sys ir su­tvar­kys ar­ba nau­ja kar­ta pa­keis.

Gal taip ir bū­tų, jei­gu Lie­tu­vo­je ne­kles­tė­tų eli­to ne­vei­ki­mo, lau­ki­mo, be­jė­giš­ku­mo, nuo­lan­ku­mo, pri­si­tai­ky­mo, pa­tar­na­vi­mo stip­res­niam, veid­mai­nia­vi­mo ir gob­šu­mo dva­sia. Vi­si ma­to ir su­pran­ta, bet tie „vi­si“ nie­ko ne­da­ro ar­ba ne­ga­li pa­da­ry­ti. Ne­ga­li­ma guos­tis tuo, kad Lais­vė, Su­ve­re­ni­te­tas ir Tei­sin­gu­mas ra­sis vė­liau, „po to“. Tai rei­ka­lin­ga šian­dien ir da­bar, o ,,po to“ mū­sų jau ne­be­bus ir tai reikš, kad mes to nie­ka­da ne­tu­rė­jo­me.

Continue reading „Kasdien prarandame išsvajotosios Lietuvos valstybės dalelę”