Kęstutis Girdzijauskas, knygos „Koplyčios paslaptis” autorius

Slaptai.lt skelbia interviu su knygos „Koplyčios paslaptis” autoriumi Kęstučiu Girdzijausku

Kęstuti, į šių metų Vilniaus knygų mugę atėjote ne tuščiomis – atsinešėte leidinį apie pokariu nugriautą Šnipiškių Jėzaus koplyčią. Kas paskatino Jus parašyti apie šią seną istoriją?

Nerijus Bakasėnas, šio interviu autorius

Gyvenimas – tarsi srauni upė. Jo tėkmėje dingsta įvykiai, palikdami apie save vieną kitą nuotrupą, pranyksta kaimai, miestai, dingsta valstybės. Pagaliau net tai, ką šiandien įvardijame kaip esamu, turi savo prarastąją dalį. Vilnius – ne išimtis. Prieš karą Vilnius tūrėjo dar vieną svarbų savo identiteto objektą, taip pat gerai žinomą, kaip Gedimino pilies bokštas, Trys kryžiai ar Aušros vartai. Pokariu, 1950 metais, objektas buvo nugriautas sovietų valdžios, o atminimą apie tai baigia ištrinti laikas.

Daug pastatų Vilniaus senamiestyje, nukentėjusių per karo aviacijos bombardavimus (bet tinkamų atstatyti), buvo nugriauta 1945 – 1948 metais. Tuometiniams sovietų vadovams atrodė puiki mintis nutiesti naują, platų prospektą nuo geležinkelio viaduko iki Žaliojo tilto. Taip būtų atsiradęs patogus kelias, atvažiavus iš Minsko, kirsti senamiesti ir Ukmergės gatve, tęsti kelionę į Rigą. Norint įgyvendinti projektą, reikėjo nugriauti Aušros vartus, Šv. Kotrynos bažnyčią ir Šnipiškių Jėzaus koplyčią.

Kas ir kodėl pastatė Šnipiškių koplyčią?

„1661 metais vyskupas Bialozoras, išvadavimui iš Maskvos okupacijos atminti, pavedė katedros kapitulai nedelsiant pasirūpinti Vilniaus Kalvarijų steigimu. Steigti pirmąją Kryžiaus kelio stotį prie Neries, ant Šnipiškių kalvelės, sumanyta kaip padėkos Viešpačiui ženklą už pergalę prieš Maskvos kariuomenę 1655–1661 metų kare.

Kaip matyti iš išlikusių nuotraukų, kad tai buvo mūrinė, tinkuota, iš pažiūros kokių 5–6 metrų aukščio, klasikinio stiliaus koplyčia. Vario skarda dengtą jos stogelį laiko keturios apvalios kolonos, aprėmindamos keturių arkinių langų erdvę. Koplyčios viduje stovi medinė nešančio kryžių Kristaus skulptūra (dabar eksponuojama Bažnytinio paveldo muziejuje Vilniuje). Ant stogelio pritvirtintas dekoruotas metalinis katalikiškas kryžius. Koplyčia aptverta simboline tvorele. Priešais matosi kelios eilės medinių suoliukų, ant kurių gali atsisėsti pavargę maldininkai.“ – rašo savo knygoje „Koplyčios paslaptis“ Kęstutis Girdzijauskas.

Kęstučio Girdzijausko knyga „Koplyčios paslaptis”

Naujos knygos (2020 m.) „Koplyčios paslaptis“ pristatymuose dalyvavę gidai pastebėjo daugiau Vilniaus paslapčių, kurias reikėtų plačiau atskleisti vilniečiams ir miesto svečiams. Apie vieną dingusio Vilniaus epizodą šiais metais išleidote knygą. Kodėl nutarėte plačiau papasakoti apie šį epizodą ir su juo susijusius įvykius?

Mintis parašyti knygą apie dingusią koplyčią kirbėjo jau seniai, bet vis nebuvo laiko, atsirasdavo neatidėliotinų reikalų. Šnipiškių koplyčios „paieškos“ truko apie 10 metų. Pagrindinis lūžis įvyko praeitais metais, kai vienas „veikėjas“ pareiškė, kad nereikia rašyti knygų apie tai, ko nebuvo, geriau įsigilinti į mūsų Sovietinę pokario istoriją, vertinti meno vertybes, sukurtas socializmo sąlygomis. Tada supratau, kad reikia parašyti apie kultūros objektus, nugriautus 1948–1950 metais. Jaunoji karta to jau nežino, o vyresniosios kartos vaikystės atsiminimai baigiasi ties 1965 metais Jaunimo sode stovėjusiu „Drambliukų“ fontanu.

Kokie įvykiai, renkant informaciją apie koplyčią, patį labiausiai nustebino?

Koplyčios nugriovimo istorija buvo taip gerai užmaskuota, suformuoti įtykinami mitai, kad net sunku buvo patikėti, kad tai atsitiktinumas. Tik kai susipažinau su archyvų medžiaga, pradėjo dėliotis nuosekli knygos istorija. Tada nustebau, kad yra žmonių, kurie domisi ir tikrai žino daug daugiau už mane. Tik po to, kai 2017 metais Šv. Rapolo bažnyčios rūsyje netikėtai rasta Kristaus, nešančio kryžių, figūra (dabar eksponuojama Bažnytinio paveldo muziejuje Vilniuje), galutinai patikėjau Šnipiškių koplyčios istorijos tikrumu.

Vytautas Didysis. Vytauto Kašubos skulptūra. Tolumoje – griūvantis Gedimino kalnas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Iškilmingai ir deramai palaidojus 1863 – 1864 metų sukilimo didvyrius, (sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko ir Konstantino Kalinausko bei dar 18-os sukilimo dalyvių, kurių palaikai rasti Gedimino kalne), pastebėtas vienas sutapimas: dauguma sukilėlių turėjo medaliukus su Šnipiškių Jėzaus koplyčios atvaizdu.

Kodėl būtent tokie medaliukai (su Aušros Vartų Madonos, Šnipiškių Jėzaus koplyčios), virto pasipriešinimo simboliais? Gal 1863 metais dar buvo žinoma tiesa apie Šnipiškių kalnelio palaidojimus ir tikima Šnipiškių Jėzaus stebuklų galia? Šnipiškių Jėzaus koplyčia buvo laikoma viena švenčiausių vietų XIX amžiaus Vilniuje.

Aušros vartai. Slaptai.lt nuotr.

Kokia būtų nauda miestui iš koplyčios atstatymo? Vilniuje tūrime daug bažnyčių…

Dabar, paviešinus koplyčios paslaptį, viešoje erdvėje formuojasi iniciatyva atstatyti Šnipiškių Jėzaus koplyčią. Atsiranda diskusija – kaip koplyčia turėtų atrodyti, koks dydis, ar viduje reikia statyti autentišką Kristaus, nešančio kryžių, figūrą ar pagaminti naują.

Vienareikšmiškai sutariama, kad būtų akivaizdi nauda miestui. Atvykstamojo turizmo specialistai (kelionių organizatoriai ir gidai) vieningai sutaria: tokio naujo turizmo traukos objekto atsiradimas papildomai pritrauktų apie 200 000 užsienio turistų (maldininkų) per metus. Vilnius atgautų dar vieną savo identiteto objektą, tik jam būdingą atributą, tokį kaip Gedimino pilies bokštas, Trys kryžiai ar Aušros vartai.

Trys kryžiai. Slaptai.lt nuotr.

Pasirūpinkime, kad ateinančios kartos žinotų šią Lietuvos istorijos dalelytę, kad nebūtų pasiektas koplyčios nugriovimo tikslas – ištrinti dalį mūsų istorijos. Šventa vieta tuščia nebūna.

Mes turime vėl ją užpildyti ir išsaugoti mūsų vaikams.

Atstatykime Šnipiškių Jėzaus koplyčią!

Parengė Nerijus Bakasėnas

2020.07.29; 00:30

Kęstučio Girdzijausko knyga „Koplyčios paslaptis”

Unikali knyga, skirta prisiminti tam tikrą Lietuvos istorijos laikotarpį, kai niekas nedrįsdavo net prieštarauti esamai sistemai. Galime prisiminti ir carinės Rusijos, ir tarybinės Rusijos bandymus sunaikinti Didžiąją Lietuvos istoriją, ištrinti ją iš mūsų atminties. Privalome išsaugoti ateinančioms kartoms savąją praeitį, nes tauta be istorijos – tauta be ateities

Kęstutis Gridzijauskas ir Michael Sagojan

„Praėjo 70 metų ir jaunoji karta jau nežino, kaip buvo ištrinta ir nepelnytai užmiršta svarbi Vilniaus vieta. Ateina laiko riba, kai neliks gyvųjų laikmečio liudytojų, visiems atrodys, kad to niekada nebuvo. Tiesa turi teisę gyventi. Knyga skirta ne tik jaunimui, bet ir visiems tikriems Lietuvos istorijos mėgėjams”, „Lietuviams yra dar šventesnė vieta Vilniuje nei Aušros Vartai. Bolševikai ją visiškai sunaikino, ištrynė, sulygino su žeme. Tikiu, kad atgimstančioje Lietuvoje žmonės atstatys ir vėl garbins šią šventą vietą,“ – tai ištraukos iš Kęstučio Girdzijausko knygos “Koplyčios paslaptis”.

Knygos “Koplyčios paslaptis” autorius Kęstutis Girdzijauskas ir dailininkas Michailas Sagojanas paveikslo „Koplyčia” idėją ir siužetą kūrė kelis mėnesius. Armėnų kilmės, Lietuvoje gyvenančio dailininko Michailo paveikslai ir jo veikla– tai lyg ženklas, kad Lietuvos istorijos didingumas uždega kiekvieną, kuris prisiliečia prie jos. Pavaizduota koplyčia yra lyg simbolis, kad šalis pakilo iš pelenų. Tai simboliška ir dėl to, kad Mikhailo Saghoyano darbai, skirti Lietuvos istorijos įamžinimui, tapo jo gyvenimo tikslu. Žinomiausias menininko darbas yra  paveikslas „Lietuvos aušra“, vaizduojantis didžiausius Lietuvos praeities didvyrius ir žymiausius architektūrinius paminklus. Šis didžiausias Lietuvos paveikslas, skirtas Lietuvos respublikos įkūrimo metinėms, eksponuojamas Druskininkuose. Pasak dailininko, vieną didžiausių savo darbų jis sukūrė Lietuvos valstybės atkūrimo šimtamečio proga, kaip dovaną šaliai, kurioje jis gyvena ir kuria.

Dalis dailininko Mikhailo Saghoyano darbų šiuo metu eksponuojami privačioje meno galerijoje, Antakalnio g. 39, Vilniuje. Kviečiame aplankyti ir įsigyti. Dėl galerijos lankymo, parodų rengimo ir paveikslų įsigijimo kreiptis tel. 868300588.

Reportažą iš parodų rengė Nerijus Bakasėnas

2020.03.28; 10:15

Paveikslo „Lietuvos Aušra“ video pristatymas:

https://www.youtube.com/watch?v=pQEQ54MhJHY