Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, profesorius Vytautas Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Kiaulės jūs, kiaulės, gėdindamas Kuršių marių teršėjus iš Signatarų namų balkono kalbėjo pirmasis atkurtos Nepriklausomos Lietuvos vadovas – Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis.
Lietuvai švenčiant Vasario 16-ąją, sekmadienį Vilniuje vyko tradicinis minėjimas prie Lietuvos nepriklausomybės Signatarų namų, kuriuose prieš 102 metus dvidešimt Lietuvos Tarybos narių pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.
Pradėdamas kalbą V. Landsbergis netiesiogiai priminė pastarąją savaitę garsiai nuskambėjusį akibrokštą, kada Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė aktorė Viktorija Kuodytė nebuvo įleista į premijų įteikimo ceremoniją Prezidentūroje. Profesorius ironizavo, kad į Signatarų namus atėjo su pasu ir, kad jį įleido. Kartu jis akcentavo ir būtinybę palaikyti Sąjūdžio prieš Astravo AE iniciatyvą. Pasak V. Landsbergio, tai sąjūdis už Lietuvos gyvybę.
„Domėkimės juo, remkime, plėskime. Yra prasmė. Kokia? Būti ir dalyvauti“, – iš Signatarų namų balkono kalbėjo V. Landsbergis, taip prisimindamas šeštadienį Seime susirinkusį sąjūdį prieš Astravo AE.
Vasario 16-osios spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Savo kalboje Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas teigė valstybėje pasigendantis brolybės jausmo.
„Puoselėkime Baltijos kelio pamokas. Didžioji pamoka tada buvo brolybės jausmas. Tik didžioji pertrauka tęsiasi pernelyg ilgai. Kiekvienas tada buvo brolis ir sesuo greta stovinčiam. Nešnairavome į kartu esantį, kad gal jis per daug vietos užima, kad gal kada ką nuskriaudė, ar, kad be pagrindo yra pasipūtęs. Nebuvo viršininkų, žinojome, kad esame daugybė aš, daugybė tu ir, kad mums gera taip būti“, – teigė jis ir į minėjimą susirinkusius piliečius ragino daryti gerą kitam, nes, akcentavo profesorius, tai padeda nugalėti blogį.
„Gera yra padėti suvargusiam, gera yra padėti bent žvilgsniu, bent žodžiu arba paėmus už rankos. Gerumo jėgą tąsyk patyrėme savyje, net nugalėjome blogį, didį blogį. Reiškia, kad taip gali būti ir dar kartą, ir vėl. Tebūnie toks mūsų tikėjimas. Tik nesmulkėkime, nemenkėkime, negobšėkime“, – savo kalboje pabrėžė profesorius, pridurdamas, jog pastaruoju metu aklas pasipelnymo siekis kelia iššūkius Lietuvą supančiai aplinkai. Prie Vasario 16-osios signatarų namų Vilniuje. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Jau esame sugobšėję kai kuriose kompanijose bemaž iki dugno, iki mirštančios Baltijos dugno. Iki Kuršių marių reorganizacijos į srutų duobę – vis dėl purvinų pinigų“, – sakė V. Landsbergis, kiaulėmis įvardindamas tuos, kurie sąmoningai, dėl finansinių paskatų teršia aplinką.
„Pagalvoju kartais: kiaulės jūs, kiaulės – žmonės, kurie taip elgiatės, buvusieji žmonės. Pasitraukite, teateina naujieji žmonės“, – sakė V. Landsbergis.
Kiaulide profesorius įvardino ir netoli Lietuvos sienos statomą Astravo AE.
„Tai kiaulių ferma ne vienam šventežeriui, o visam Vilniui, visai Lietuvai. Reikia pasipriešinimo, reikia rezistencijos“, – pridūrė jis.
Lietuva ne tik paieškos, bet ir šunkelių kelyje
V. Landsbergis teigė matąs progresą Lietuvoje, tačiau kartu jis pabrėžė, kad pokyčiai pernelyg lėti. Todėl, jo teigimu, būtina surasti džiaugsmą, emigrantams grįžti sparčiau į Lietuvą.
Lietuviais norime ir būti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Lietuva keičiasi, bet per lėtai. Stiprinkime šeimų tautą, kuri jau randasi, atraskime, kaip gražu imigruoti į Lietuvą. Iš didelio šiukšlino miesto, tuštybių miesto į Lietuvą. Kai kurie atranda šį kelią, tai nuostabu“, – kalbėjo V. Landsbergis, apgailestaudamas, kad Lietuva vis dar kartais atsiduria šunkeliuose.
„Esame paieškos, bet ir šunkelių kelyje. Gausoka, deja, suklumpančių… Buvo žmogus, o žiūrėk jau nelabai žmogus. Stumia į duobę artimą savo, neištiesia rankos, stumia į duobę pačią Tėvynę. Jaunime, būk kitoks“, – kreipdamasis į Lietuvos jaunimą sakė profesorius.
Kalbėdamas apie paklydusius V. Landsbergis pabrėžė, kad Lietuvos politikoje reikia daugiau ne ideologijos ir išmanių programų, bet elementaraus žmogiškumo.
„Turėk širdį ir žiūrėk į širdį, pasakė Lietuvos pranašas Adomas. Todėl nereikia ideologijos, reikia kardiologijos, nereikia išmanių politinių programų, reikia asmeninių ir bendruomeninių kardiogramų. Juose – išsigelbėjimas, kurį kiekvienas pacientas gali rasti, nelyginant atėjęs pas mamą. Juk nėra didesnės prasmės“, – sakė V. Landsbergis, kviesdamas dažniau kalbėtis apie geresnę Lietuvą.
„Kai daug, daug žmonių norės būti geresni, ne piktesni, Lietuva bus nuostabi. Tegul Vasario 16-oji būna šventė, kuri ne tik šiandien, bet ir visada su mumis“, – kalbą apibendrino V. Landsbergis.
Gyvulių ūkyje Kiaulių taryba nusprendė patobulinti arklį, įtaigos, įmantrios kodų ir užraktų sistemos dėka, taip pat ir ir bauginimų keliu bandant atjunkyti jį nuo įpročio po sunkių dienos darbų ištiesus milžiniškas kanopas gurkšnoti alų ir rūkyti pypkę.
Šernai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Kur jūs matėte, – klykė vienas nusprogęs peniukšlis, pasivadinęs Napoleonu, – kad darbiniai gyvuliai vartotų alkoholį?“
Kiaulių taryboje jau seniai buvo šnibždamasi, kad alkoholio vartojimas numuša darbo jėgos kuriamą pridėtinę vertę ir sumažina smegenų išplovimo efektyvumo koeficientą, taigi neva tokia nesankcionuota gyvulio saviraiška gali tapti pavojingu maišto dvasios katalizatoriumi.
Žinovai porino, kad gyvulizmo mokymo vienas iš svarbiausių punktų yra pasipriešinti visiems Žmogaus civilizaciniams išradimams, kurie silpnina valią plušėti nuo ryto iki gilaus vakaro, tvirkina gyvulio vaizduotę, išpurena dirvą priešgyniavimo dvasiai ir tokiu būdu šiuolaikinį gyvulį daro mažiau imlų kiaulių užmanymams.
Rudasis lokys. Vytauto Visocko (slaptai.lt) nuotr.
Žinia, didieji gyvulizmo ideologai buvo baigę zootechnikos mokslus ir jie žinojo, ką daro.
Vištoms buvo uždrausta lankyti nestacionarines lauko kavines, įpareigojus kudakuojančių bendruomenę temstant lipti ant laktų ir kaupti jėgas kitos dienos kiaušinio padėjimo akcijai.
Vištos gyvenimo prasmė yra matuojama padėtais kiaušiniais, o ne nueitais kilometrais į niekur. – skelbė vištakystės apologetikai.
Zebras. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Blogiausiai buvo senajam ožiui, kuris, nustojęs gerti ir rūkyti, staiga pradėjo smirdėti ožiu, – nieko daugiau.
Postmodernistiniais laikais išvestos alų duodančios karvės buvo uždraustos kaip kenksmingi rojaus galvijai.
Visur šniukštinėjančios žiurkės buvo paskelbtos gyvulių liaudies priešais. Apskritai buvo keliamas klausimas – ar žiurkės dar yra komunos dalis, ar tik informacinio užkrato nešiotojos? Kažkoks kiaulėnas, nekukliai pasivadinęs Gražuliu, reikalavo dabitos asilo, vadovavusio vietinei kiaurovizijai, galvos.
Kaimyninio miško urėdas bebras taip pat buvo paskelbtas liaudies priešu.
Mokytoja ožka buvo taip pat paskelbta liaudies prieše.
Stambieji mėsiniai veršiai taip pat buvo paskelbti liaudies priešais.
Universitetų beždžionės taip pat buvo paskelbtos liaudies priešėmis.
Bedarbiai valkatos balandžiai taip pat buvo paskelbti liaudies priešais.
Net viena kiaulė, priekabiavusi prie karvių, buvo paskelbta liaudies priešė.
