Valdemaras Rupšys – generolas leitenantas, Lietuvos kariuomenės vadas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Aliaksandrui Lukašenkai pareiškus, kad pasienyje su Lietuva reikia stiprinti karinius pajėgumus, Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdemaras Rupšys teigia, kad tokie žodžiai skamba neįtikinamai, nes Lietuva laikosi gynybinės politikos. Tiesa, V. Rupšys neslepia manąs, kad A. Lukašenka turi sumanymą.
 
Pasak generolo leitenanto, Lietuvos kariuomenė kartu su sąjungininkais nuolat stebi ne tik įvykius kitose valstybėse, tačiau ir kibernetinę erdvę. V. Rupšio teigimu, informacinis karas yra šių dienų realybė ir, tikina kariuomenės vadas, „praloš tie, kurie jį ignoruoja“.
 
Kalbėdamas apie naujausius įvykius Baltarusijoje, V. Rupšys naujienų agentūrai ELTA taip pat papasakojo, ko ėmėsi šalies karinės pajėgos, įvertino Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono idėją dėl Europos autonomiškumo didinimo ir įvardijo, kam reikalingas Vakarų Lietuvoje planuojamas statyti naujasis karinis poligonas. 
 
– Vertinant įvykius Baltarusijoje, Aliaksandras Lukašenka net porą kartų sakė, kad pasienyje su Lietuva yra arba reikia sustiprinti karių pajėgumus. Ar yra realios karinės grėsmės Lietuvai?
 
– Pradedant nuo A. Lukašenkos sprendimų, kuriuos jūs minite, – kad reikia perkelti karinius vienetus į Vakarų pasienį, pasienį su Lietuva ir Lenkija, tai jis turi kažkokį sumanymą. Turi sumanymą tikriausiai ir tie, kurie patarė jam tai daryti. Neatmetu ir jų kariuomenės generalinio štabo ar karinių vadovų. Aišku, turbūt neteisinga būtų viešai spėlioti jo sumanymų. Neatmetu, kad tas sumanymas yra nevienareikšmis ir tikrai nėra tiesiogiai siejamas su kažkokia grėsme iš NATO valstybių, tarp jų – ir iš Lietuvos bei Lenkijos. Mūsų aktyvumas čia, mūsų karinė strategija ir viešai deklaruojama mūsų saugumo politika yra gynybinė. Taip pat ir sąjungine prasme – mes esame NATO karinio, politinio aljanso valstybė. Jam turėtų būti akivaizdžiai matoma, kad iš čia jokios grėsmės nėra. Ir jeigu yra čia kažkokie mūsų sąjungininkų vienetai dislokuoti, tai yra su tikslu atgrasyti, sustiprinti mus, kad kažkam nekiltų noras čia ateiti. Kitas tikslas – kad turėtume čia bendrus mokymus ir kiltų mūsų profesionalumas, karinis pajėgumas. Bet tai tikrai niekaip nėra nukreipta prieš Baltarusiją tiesiogiai.
 
Todėl tas jo pareiškimas, kad perdislokuos pajėgumus ir kad yra kažkokia grėsmė, skamba tiesiog neįtikinamai. Aš galiu asmeniškai daryti tokią prielaidą, kad jis turi kažkokių kitokių sumanymų, – ar vidinei auditorijai, patiems baltarusiams nukreipta, ar kažkas kito. Jeigu jam taip tikrai atrodo, tai mažų mažiausiai man keista.
 
– „Laisvės kelio“ metu į Lietuvos oro erdvę buvo įskridęs Baltarusijos orlaivis. Ar po tokių A. Lukašenkos pareiškimų nepadažnėjo provokacijų? Pavyzdžiui, šalies oro erdvės pažeidimų?
 
– Kalbant apie Baltarusijos karinius ar civilinius orlaivius, tai oro erdvės pažeidimų praktiškai išvis nebuvo. Čia buvo toks labai išimtinis atvejis, kai Baltarusijos karinių oro pajėgų orlaivis kirto sieną, ir tai buvo fiksuota mūsų oro stebėjimo sistemomis. Pasakyčiau, kad tai praktiškai vienetinis atvejis.
 
Mūsų NATO oro policijos vienetas tikrai dažnai kyla, bet kyla dėl įvairiausių priežasčių – artėjimo, neatsakymo į mūsų užklausas.
 
Automatiškai, pagal standartines procedūras, mūsų NATO orlaiviai kyla iškart, kad nebūtų pažeidimų. Bet dažniausiai tokie įvykiai būna susiję su Rusijos orlaiviais.
 
– Kokie žingsniai buvo atlikti, kalbant apie Lietuvos kariuomenę, po įvykių Baltarusijoje?
 
– Jeigu įvyksta tokie veiksmai mūsų kaimyninėje valstybėje arba pamatome, jog pakilo kovinė parengtis kitoje valstybėje, mes turime aiškiai nusimatę planus, kaip reaguojame pagal esamą situaciją ten. Ir mes reagavome taip, kaip dera buvo reaguoti tada, kada jie perkėlė vienetus arčiau Lietuvos sienos ir pradėjo mokymus. Aš nenoriu dabar detalizuoti, ką mes darėme, yra planai, ir mes tuos planus įgyvendinome. Galiu pasakyti, – jeigu įvyksta kažkoks situacijos eskalavimas, tarrp jų ir karinis, mes tikrai esame pasiruošę labai greitai reaguoti. Ir atitinkamai bei adekvačiai reagavome. Iš šiandienos perspektyvos pasakyčiau, kad reagavome labai teisingai. Tikrai nebuvo jokio pagrindo jiems sakyti, kad mes „žvanginame ginklais“, – to tikrai nebuvo. Mes situaciją labai gerai ir atidžiai stebėjome, manyčiau, kad ją puikiai įvertinome, ir stebime, kas ten vyksta, toliau.
 
Baltarusijos kariškiai ruošiasi kariniam paradui. EPA – ELTA nuotr.

Ir NATO reaguoja, ypač politiniu lygmeniu. Jie sako, kad NATO yra susirūpinusi dėl situacijos. NATO, kaip gynybinė karinė ir politinė organizacija, sako, kad klausimai turi būti sprendžiami taikiais metodais, ir tai turi būti išspręsta pačios Baltarusijos viduje, nesikišant kitoms valstybėms. Ir NATO aiškiai sako, kad kažkokių karinių priemonių ar kažkokio karinio spaudimo tikrai negali būti. Karinio veiksmo iš NATO tikrai nėra, tik politinis. Jeigu jūs pastebėjote, dažniausiai yra pasisakoma, daromi pareiškimai ir vertinimai NATO generalinio sekretoriaus (Jenso Stoltenbergo – ELTA) arba jo štabo.
 
– Jau kalbėjome apie oro gynybą. Lietuva įsigijo oro gynybos sistemą NASAMS. Kiek, vertinant pastarųjų 5 metų perspektyvą, patobulėjo Lietuvos oro gynyba?
 
– Po įvykių Ukrainoje pradžios, Krymo okupacijos mes privalėjome padaryti tinkamas išvadas, ypač, kokių karinių arba kovinių pajėgumų pas mus trūksta. Vieni iš jų ir buvo visų lygių oro gynybos pajėgumai – artimo trumpo, vidutinio ir tolimo ilgo nuotolio sistemos. Atitinkamai buvo suplanuoti resursai ir lėšos technikos įsigijimui bei pajėgumų plėtojimui.
 
Kalbant apie artimo trumpojo nuotolio oro gynybą, tai ji yra skirta savų vienetų apsaugai. Vidutinio nuotolio – dešimtimis kilometrų – skirta ginamo objekto apsaugai. Tai mes dabar jau esame pajėgūs tą daryti. Noriu pasakyti, kad tai nereiškia, jog anksčiau negalėjome to padaryti, bet turėjome tai daryti su sąjungininkų pagalba. Turime dabar trumpojo nuotolio oro gynybos priemones, tokie ginklai priskiriami sausumos manevro vienetams, ir turime vidutinio nuotolio priemones. Ir tai nėra pabaiga, toliau plėtosime oro gynybos pajėgumus, bet ilgojo nuotolio oro erdvės gynyba dabar yra NATO uždavinys. NATO planuose yra numatyta, kad jie mus „dengs“ su tomis oro gynybos sistemomis.
 
– Paminėjote, kad toliau bus plėtojami pajėgumai. Kur būtų svarbu nukreipti investicijas ir kokie įsigijimai paramai iš oro turėtų būti įgyvendinti, kad galėtume pasakyti, jog esme visiškai pasirūpinę savo apsauga?
 
– Reikia žiūrėti mūsų gynybos strategiją. Mes 2004 metais įstojome į NATO dėl to, kad mokesčių mokėtojų pinigų tiek neišleistume gynybai ir neskirtume tiek savo biudžeto kažkokio pajėgumo priemonių įsigijimui. Susumavus sąjungininkų ir mūsų pajėgas mes atliksime tą uždavinį. Būtų sunkiai įgyvendinama, kad galėtume viską pasiekti vieni, todėl esame NATO valstybė narė – kartu su sąjungininkais galime užtikrinti sausumos, jūros ir oro gynybą. To, ko mums trūksta, tai padengia mūsų sąjungininkai. Ko jiems trūksta ir mes turime, tą mes duodame sąjungininkams. Nėra tikslo, kad mes vieni 100 proc. savarankiškai galėtume tai padaryti, todėl, kad tai turbūt būtų mums sudėtinga įgyvendinti ir tikriausiai visuomenei irgi tai būtų nepriimtina.
 
Dabartinis etapas, kai mes įsigijome NASAMS, turi baigtis ne įsigijimu, o tų sistemų sujungimu į vieną visumą, vieną sistemą. Kad radarai, kurie stebi, fiksuoja taikinius ir perduoda informaciją per valdymo sistemas ir valdymo centrus, veiktų kartu su NASAMS vidutinio nuotolio oro gynybos sistemomis. Šios mūsų sistemos integruotos į NATO tokias pat sistemas, ir tai būtų vienas bendras „skėtis“. Oro gynyba veikia taip: jei taikinį galima sunaikinti su mūsų trumpojo ar vidutinio nuotolio sistema, tai ji ir bus naudojama, bendras centras žiūri, su kokia priemone galima naikinti. Jei oro erdvės stebėjimo centras mato, kad su mūsų sistemomis to nepavyks padaryti, tada duodamas uždavinys NATO kažkurioms pajėgoms, ilgo nuotolio priemonių paleidėjui, ir taikinys sunaikinamas jomis.
 
Per „Tobruko palikimo“ (angl. „Tobruq Legacy 20“) pratybas tą sistemą mes jau išbandėme – mūsų valdymo, vadovavimo sistema yra integruota ir gerai veikia mūsų visoje bendroje NATO oro gynybos sistemoje.
 
– Klaipėdos jūrų uostas yra strateginės svarbos objektas. Jis buvo minimas ir įvykių Baltarusijoje kontekste. Ar skiriamas dėmesys jo apsaugai yra pakankamas?
 
– Apie uostą paskutiniu metu buvo diskutuota prekybine, ekonomine prasme, apie galinčias kilti problemas. Apie saugumą diskutuota mažiau, bet bendrai tai rodo, kad grėsmės, deja, tik didėja ir auga. Karine prasme aš sakyčiau, kad įvykiai Baltarusijoje – jos bendradarbiavimas su Rusija ir šitų karinio bendradarbiavimo ir integracijos santykių gilinimas – yra mums rūpestis. Tai siejasi su visais objektais, tarp jų ir jūrų uostu, nors yra ir kitų strateginių objektų, kurie karine prasme yra mūsų prioritetiniai.
Rusijos generalinis konsulatas Klaipėdoje. Slaptai.lt nuotr.
 
Reikia suprasti, kad taikos metu jie yra saugomi, jų saugumas yra užtikrinamas ne kariuomenės pajėgumais, o kitų institucijų – Valstybės sienos apsaugos tarnybos, Viešojo saugumo tarnybos, Policijos departamento, administracijų samdomų apsaugos tarnybų ir taip toliau. Bet jeigu žiūrime išorės grėsmių prasme, tai mes turime planą, esame numatę, kurios pajėgos ir kokie vienetai bus atsakingi už šito objekto saugumą bei gynybą, jeigu reikėtų. Tai yra taip pat ir mūsų sąjungininkų, NATO planuose, dvišalių santykių su kitomis valstybėmis planuose irgi yra numatytas jūrų uosto saugumo užtikrinimas bei gynyba. Yra aiškiai numatyti veiksmai, pajėgos, eiliškumas laike ir erdvėje.
 
– Kaip pasikeitė Suvalkų koridoriaus situacija po Baltarusijos įvykių. Kaip keistųsi, jei Baltarusijoje realiai atsirastų Rusijos kariai?
 
– Tai susideda ir iš karinio, ir iš politinio vertinimo. Mes turime karinį vertinimą – karinės grėsmės prasme tai keistų daug ką, bet mes tai buvome ir anksčiau numatę. Iš esmės Rusijos pajėgų atsiradimas prie mūsų sienos, nepaisant įvykių Baltarusijoje, tikrai buvo neatmestinas ir anksčiau. Šios dvi valstybės kartu su kitomis valstybėmis turi karinę sąjungą  (Kolektyvinio saugumo sutarties organizaciją (CSTO) – karinis aljansas, kuriam priklauso 6 posovietinės šalys: Armėnija, Rusija, Kazachstanas, Uzbekistanas, Tadžikistanas, Kirgizija – ELTA), NVS, yra pasirašiusios sutartis dėl išorinės šių valstybių gynybos ir gali sudaryti prielaidas bei situacijas, kad bet kada galėtų atsirasti, kur tik reikia. Aišku, jų fizinis atsiradimas ar bazių steigimas sutrumpintų laiką ir galbūt sprendimus palengvintų, bet praktiškai ta grėsmė – Rusijos karinių pajėgų dislokavimas Baltarusijoje – ir anksčiau buvo neatmestina.
 
Reikia prisiminti paskutinių pratybų „Zapad 2017“ scenarijų – ten buvo naudotasi baltarusių infrastruktūra, teritorija ir buvo bendri Rusijos ir Baltarusijos labai gerai suderinti veiksmai. Tai buvo pratybos, kurios skirtos praktikuoti kažkokį veiksmą, kurį, prireikus, būtų galima kažkada įgyvendinti. Dėl to aš sakau, kad čia nieko naujo dabar šiame kontekste nėra. Tik, jei Rusija dislokuotų savo pajėgumus ten, situaciją jiems palengvintų. Turbūt Rusija to ir siekia, jie tai – glaudesnį bendradarbiavimą su Baltarusija – ir deklaruoja.
 
– Kaip suprantu, kariuomenė jau buvo pasirengusi ir yra nusimačiusi planus įvairiausioms situacijoms. Ar būtų teisinga sakyti, kad mes esame pasirengę ir hibridinėms grėsmėms?
 
– Mes pamatėme, kad tokios gali būti tada, kai buvo įvykiai Kryme, kai Rusija panaudojo hibridinę strategiją ir taktiką, užimant, okupuojant šitą Ukrainos dalį. Mes turime vertinti tai, kas buvo, ir numatyti, kas gali būti. Yra visokių hibrido variantų, ir tai nereiškia, kad kitą kartą potencialus priešininkas panaudos tokį pat veiksmą arba tokią pat taktiką, kokia buvo. Mes tikrai nuolat stebime, žiūrime, vertiname ir planuojame, kaip mes veiktume prieš kažkokį hibridą. Tai yra įvairių priemonių suderinamumas, tarp jų – ir nuslepiant tiesioginę karinę agresiją. Tai jie gali panaudoti dar ir kitokių variantų, mes esame pasiruošę.
 
Reikia paminėti, kad ir teisės aktai pas mus buvo patobulinti, mes sudarėme atitinkamas pajėgas – greitojo reagavimo pajėgas, jeigu civilinės institucijos – Lietuvos policija, Viešojo saugumo tarnyba ar kitos – jau nebegalėtų likviduoti grėsmės ir toje teritorijoje reikėtų įvesti karinę padėtį, kur mes galėtume veikti su savo karinių vienetų pajėgomis. Tai esame numatę ir pasiruošę, bet taip jau yra karybos istorijoje, kad dažnai tas, kuriam reikia reaguoti, kartais nebūna kažkam pasiruošęs. Mes negalime niekada sakyti, kad mes 100 proc. esame pasiruošę kažkam, nes visą laiką priešininkas kažką naujo gali sugalvoti. Dėl to visada turime stebėti, analizuoti ir numatyti, kaip gali būti kitaip. Mes tai darome ir hibridinės grėsmės atsakui nesame vieniši – turime labai gerai koordinuoti veiksmus su kitomis valstybinėmis institucijomis. Hibridinių grėsmių užkardymas ir likvidavimas nėra vien kariuomenės atsakomybė. Tai yra kompleksinis dalykas.
 
– Jau kone 10 metų kalbama apie tai, kad Lietuvai pagrindinės grėsmės kyla kibernetinėje, informacinėje erdvėje. Kaip tai pakeitė kariuomenės darbą?
 
– Tai tikrai dabar jau yra realybė ir su šitomis kibernetinėmis grėsmėmis bei kariniais veiksmais kibernetinėje erdvėje nieko unikalaus Lietuvai nėra. Tai yra viso pasaulio problema, visi – visas pasaulis ir mūsų sąjungininkai – tai supranta. Tik gal sprendimai nėra mūsų visų sąjunginėse valstybėse vienodi. Yra trys pagrindinės strategijos priimtos: yra tokios valstybės, kur kibernetinį saugumą ir kovą kibernetinėje erdvėje užtikrina ne kariuomenės, yra, kur tai yra grynai vien kariuomenės atsakomybė, ir yra mišrus modelis. Žiūrint efektyvumo prasme, efektyviausia atrodo, kai tai (kibernetinio saugumo klausimas – ELTA) atiduodamas karinei struktūrai su išorės agresijos dimensija.
Vilniaus gatvėmis žygiuoja Lietuvos kariuomenė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Dažniausiai kibernetinės grėsmės ateina iš išorės todėl, kad, taikos metu užtikrinant saugumą kibernetinėje erdvėje, karo metu pobūdis niekaip nesikeis. Karo metu mes savo karinius, ryšio tinklus visada turėsime užtikrinti, todėl tikslinga ir taikos metu turėti tas priemones, dirbti realiu laiku ir su realiu priešu ir taikos metu. Čia nėra karo paskelbimas. Tai yra kasdienė veikla, nes kasdienis įsiskverbimas į mūsų kibernetinę erdvę jau vyksta.
 
Todėl mes turime turėti praktikos. Praėjusią savaitę turėjau svečią – NATO karinio komiteto pirmininką (Jungtinės Karalystės karinių oro pajėgų maršalą serą Stuartą Williamą Peachą – ELTA), ir mes aptarėme šią problemą. Sakome, kad NATO turi aiškiai suprasti, jog tai – kovoti su kibernetinėmis grėsmėmis – yra didžiulis ir kariuomenės reikalas bei atsakomybė. Mes tam tikrai skiriame dėmesį, pagrindinis uždavinys šioje plotmėje yra skiriamas krašto apsaugos sistemai. Ir dabartinės Vyriausybės programos įgyvendinimo plane tai yra numatyta, yra numatomas ir finansavimas priemonių įsigijimui, personalo ruošimui, visos sistemos plėtojimui.
 
– Kaip suprantu, negalime nuvertinti kibernetinių ir informacinių grėsmių.
 
– Čia yra šiuolaikinė, šiandienos problema. Kibernetinio mūšio lauke kova jau yra, kaip ir informaciniame lauke, – informacinis karas vyksta, tiesiog ignoruoti tai būtų kvailystė. Praloš tie, kurie ignoruoja arba nemato jo. Dėl to mes, kariuomenė, į tai žiūrime pakankamai rimtai, mes turime įsteigę Strateginės komunikacijos departamentą, kur žiūrime, kas ir kaip vyksta informacinėje erdvėje. Ar tas pajėgumas mūsų yra pakankamas, tai, pasakyčiau, dar yra klaustukas. Man atrodo, kad mes dar turėtume tobulėti. Kibernetines grėsmes mokosi užkardyti kariuomenės specialistai per pratybas „Gintarinė migla“, kurių metu tobulinamas tarpinstitucinis ir tarptautinis karinis bendradarbiavimas, saugant nuo kibernetinių grėsmių ypatingos svarbos informacinę infrastruktūrą.
 
– Galima susidaryti įspūdį, kad Lietuvos prioritetas teikiamas bendradarbiavimui su didžiosiomis valstybėmis, bet ne su Baltijos valstybėmis. Kaip vertinate karinį Lietuvos ir Baltijos valstybių bendradarbiavimą? Ar turėtų Baltijos šalių bendradarbiavimas šioje srityje būti gilesnis?
 
– Aš asmeniškai, kaip kariuomenės vadas, ir kariuomenė, kaip institucija, turi labai glaudų bendradarbiavimą su Latvija ir Estija. Sakyčiau, kad patys geriausi sąjunginiai ryšiai išlaikyti tarp Baltijos valstybių. Tikrai. Mes dalinamės ir apsikeičiame ta informacija, kokia nesidaliname su kitomis valstybėmis, žiūrime, kaip kartu galime treniruotis, kaip galime turėti viena kitą papildančias struktūras, remiame vienas kitą.
 
Galiu iliustruoti – toks projektas kaip Baltijos gynybos koledžas – karininkų karinis rengimas yra vykdomas kartu su latviais ir estais. Tai yra puikiai veikiantis mūsų bendras projektas. Taip pat yra atskiri karinių oro pajėgų kursai čia, Lietuvoje, jūrų pajėgų kursai – Latvijoje. Net įsigijimų prasme mes deriname savo veiksmus. Apsitariame dažniau nei per ketvirtį tarp kariuomenės vadų, ką galėtume kartu nuveikti, kad įgautume vienokį ar kitokį pajėgumą. Taigi mūsų bendradarbiavimas yra labai geras.
 
Pirmas iš dešinės – NATO kovinės grupės vadas plk. ltn. Ch. Huber

Gali susidaryti įspūdis, kad mes labai daug dėmesio skiriame kitiems sąjungininkams, nes, nors ir turime vienokius ar kitokius pajėgumus, bet esame limituoti resursais. Didieji NATO sąjungininkai tai kompensuoja bei į tą bendrą katilą „sumeta“ tuos pajėgumus, kurių mes neturime. Baltijos šalių pajėgumai yra labai panašūs ir galimybės yra vienodos, todėl mes visada akcentuojame JAV, Vokietijos kariuomenės, Didžiosios Britanijos karių buvimą čia ir pajėgų, kurių mes negalime patys skirti, skyrimą mūsų regionui. Dėl to gali susidaryti įspūdis, kad bendradarbiavimas daugiau nukreiptas į didžiąsias valstybes.
 
Beje, dažniausiai bendraujant ir formatas yra: trys Baltijos valstybės ir didžioji valstybė. Pavyzdžiui, sausumos pajėgų lygmeniu pokalbiai su JAV sausumos kariuomene visą laiką vyksta ne dvišaliu formatu, bet kalbasi trys Baltijos valstybės, plius Amerika. Taip pat ir su Didžiąja Britanija. Aišku, yra ir dvišaliai santykiai, bet šiaip mes visada einame kartu.
 
– Buvo pranešta, kad Vakarų Lietuvoje bus kuriamas naujas karinis poligonas. Kam reikalingas dar vienas poligonas? Kokia bus jo paskirtis?
 
– Kalbant apie valstybės gynybą, tai reikia visiems labai gerai suprasti, kad, nepaisant situacijų, pasirengimo tai dienai arba turėjimo/neturėjimo kažkokios priemonės, mūsų Lietuvos kariuomenė gins valstybę ginklu. Tikrai. Aš tą garantuoju. Nebus jokių pasiaiškinimų, jokių išimčių. Antras dalykas, kad to nereikėtų daryti, reikia atgrasyti ir parodyti potencialiam priešininkui, kad jiems neverta čia eiti, kad jie nepadarys, ko nori, arba to kaina bus baisi. Kad tai parodytume, mes turime turėti sąjungininkus – vieniems atgrasyti, žinant kaimynus iš Rytų, būtų labai sudėtinga. Matėm, kas vyksta Ukrainoje, Sakartvele ir kaip vyksta kitur. Taigi būkime realistais.
 
Lietuvos kariuomenės dieną – iškilmingas paradas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet mes esame NATO nariai, turime sąjungininkus, su kuriais kartu galime atgrasyti, o tam reikia turėti sąjungininkus ir čia, Lietuvoje, – sudaryti sąlygas tiek mūsų kariuomenei, tiek sąjungininkams treniruotis. Reikalinga infrastruktūra treniruotėms, apgyvendinimui, taip pat reikia užtikrinti tinkamą logistinį paketą, mokymo laukus, vietoves. Plėtojant mūsų kariuomenę tiek kokybiškai, tiek kiekybiškai, reikalingas atitinkamas karinių vienetų skaičius ir pakankamai teritorijos mokymams. (…) Norint užtikrinti mokymų kokybę ir pasiekti rezultatus, turime turėti atitinkamą infrastruktūrą. Todėl šiuo metu svarbu visada turėti sąjungininkus čia.
 
Po Velso sprendimo, ačiū Dievui, mes turime čia priešakinį NATO batalioną, vadovaujamą Vokietijos, mes turime dvišalius susitarimus su JAV, turime kitus tarptautinio bendradarbiavimo planus su Didžiąja Britanija bei atskiras pratybas. Mes labai daug skiriame teritorijų sąjunginių valstybių pajėgų dislokavimui ir mums jau trūksta patiems. Taigi neišvengiamai turime turėti papildomą teritoriją, kurioje galėtume patys treniruotis ir pasiekti kažkokį lygį ir atgrasyti potencialų priešininką.
 
– Kurioje vietoje bus naujasis poligonas?
 
– Mes dabar žvalgomės Vakarų Lietuvoje. Yra padaryta studija, kurią atliko VGTU, užsakius Krašto apsaugos ministerijai. Dabar politiniu lygmeniu vyksta pokalbiai su Šiaulių rajono, Akmenės, Mažeikių, Telšių ir Kelmės rajono savivaldybėmis, kur galėtų būti šis poligonas. Jeigu visiems sąlygos ir idėja bus tinkama, nuspręsta vieta, mes tai įgyvendinsime. Jeigu ne, žiūrėsime kitas teritorijas, nesame prisirišę, nors prioritetas būtų ten. Tai priklausys nuo savivaldos, gyventojų, nes jiems būtų ten ūkinės veiklos veiksmai apriboti, – ten vis tiek bus karinė technika, kuri važinės, šaudys ir taip toliau. Dabar vyksta žvalgyba prieš priimant galutinius sprendimus.
 
– Ar vienas naujas poligonas – riba? Ar būtų prasmės, žvelgiant į ateitį, steigti daugiau?
 
– Jeigu aš būčiau tik kariuomenės vadas, nešiočiau tik kamufliažinę ar kitokią karinę uniformą, o nebūčiau Lietuvos pilietis, tai pasakyčiau taip. Bet aš esu toks pat, kaip ir visi Lietuvos piliečiai, ir žinau, kad gerovės valstybė susideda ne tik iš saugumo nuo išorės priešų, bet ir iš daugelio socialinės gerovės, ūkio plėtojimo bei kitų komponentų. Tad aš kaip pilietis sakau – reikia turėti tiek, kiek reikia, ir neturėti iliuzijų, kad būsime kažkokia militaristinė valstybė ir mūsų teritorija bus sukarinta. Tikrai to nereikia ir nebus. Tai yra tik dėl to, kad mes atgrasytume, kad nereikėtų Lietuvai kariauti, kad mes gyventume saugiai ir galėtume vystytis kaip valstybė.
 
– Kiek nuo šaukimo į kariuomenę sugrąžinimo 2015 metais tarnybą kariuomenėje atliko šauktinių ir savanorių karių? Ar šiuo metu yra pakankamas Lietuvos kariuomenės mobilizacinis rezervas?
 
– Mes turime nuolatinę privalomąją karo tarnybą, turime terminą, kuris nėra oficialus, bet yra faktas – kasmet pusė šaukiamųjų pareiškia norą savarankiškai atlikti tą privalomąją tarnybą. Juos vadiname savanoriais-šauktiniais. Lietuvos Seimas yra nustatęs, kad kasmet turime pašaukti apie 3 800 karių, iš kurių praktiškai pusę kasmet turime tų tikrų savanorių. Kita dalis, kurie pakliūva atsitiktinai, yra atrenkami į šaukiamųjų sąrašus, kai būna ta neteisingai viešumoje pavadinta „loterija“ po naujų metų, iš jų arti 45 proc. yra pareiškę pirmumo teisę.
 
Bendroje sumoje praktiškai turime apie 90–95 proc. tų tikrųjų ir pirmumo teisę pareiškusiųjų, ir tie likę 5 proc. yra tie, kurie nenori eiti, bet Tėvynė liepia, Lietuvos Konstitucija ar kiti teisės aktai įpareigoja atlikti privalomą karo tarnybą, ir jie ateina. Taigi lieka iki 10 proc., priklausomai nuo metų, tų, kurie būna pašaukti privaloma tvarka.
Lietuvos kariuomenės dieną – iškilmingas karių paradas Vilniaus Katedros aikštėje
 
Dėl rezervo tai parengto personalo skaičius po pasiteisinusio, teisingo mūsų mažai valstybei sprendimo, atkuriant privalomą šauktinių tarnybą, auga. Mes dabar turime apie 20 tūkst. parengto aktyviojo personalo rezervo, kurio nereikėtų permokinti. Jeigu kiltų dabar grėsmė ir reikėtų paskelbti mobilizaciją, jie galėtų atlikti pareigą be papildomo parengimo ir būti integruoti į karinius vienetus. Likusioji dalis yra parengtasis personalo rezervas – jis siekia apie 70 tūkst. Jie galėtų būti skirti paprastesnėms užduotims vykdyti, atkurti kariuomenės patirtus personalo nuostolius ir panašiai, bet jiems reikėtų atnaujinti žinias ir įgūdžius.
 
– Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, kuris lankėsi ir Lietuvoje, buvo ne kartą pareiškęs, kad europiečiai turi patys gamintis ginklus. Galbūt tai buvo žinutė dėl ginklų įsigijimo iš Prancūzijos? Tai galėtų būti ir partnerystės stiprinimas.
 
– Kariniams įsigijimams, jeigu tai nėra išimtis, taikomos viešųjų pirkimų procedūros. Tai yra atviri, tarptautiniai konkursai, juose dalyvauja ir Prancūzijos įmonės arba karinio sektoriaus įmonės. Žiūrint į visus iki šiol vykdytus įsigijimus, tikrai prancūzai nebuvo tie, kurie nedalyvautų konkurse. Turbūt žinomas dabar yra didžiausias mūsų pirkimas – pėstininkų kovos mašinų įsigijimas, kur buvo vertinamos bei dalyvavo ir Prancūzijos analogiškos pėstininkų kovos mašinos. Paprasčiausiai, pagal mūsų reikalavimus, jos nenugalėjo. Nugalėjo kitos įmonės todėl, kad labiau atitiko mūsų poreikį. Čia elementarus dalykas. Bet mes jau šiandien naudojame „Airbus Helicopters“ sraigtasparnius, karinėse oro pajėgose turime tris sraigtasparnius AS365N3+ „Dauphin“ – jie yra prancūziški. Prancūzijos įmonės dabar teikia techninę paramą ir atlieka remontus. Ir ateityje, jeigu pagal nustatytus standartus Prancūzijos gamintojų produkcija arba karinė įranga, ginkluotė, atitiks reikalavimus ir bus geresni už kitus, jie ir laimės. Tarp kitko, aš dabar aviu prancūzišką karišką avalynę, taigi ne viskas remiasi į techniką.
Lietuvos kariuomenės diena. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Tas prezidento Macrono pareiškimas – tai, kad kiekvienas proteguoja savo ekonomiką ir karinę pramonę. Jis taip pat kalbėjo apie Europos valstybių karinio potencialo didinimą, autonomiškumą. Mes sakome, kad ES valstybių karinis pajėgumas turi kilti, turime tam skirti daugiau dėmesio, bet tai neturi būti kažkokia atsvara NATO – tai turi būti papildymas NATO. Kuo daugiau bus to pajėgumo, ypač tarp didžiųjų ES valstybių, tai tuo stipresnė bus NATO ir tuo bus didesnis saugumas.
 
– Lietuva šiuo metu neturi šalies ambasadoriaus JAV. Ar gynybos atašė visiškai atstovauja mūsų gynybos interesams ir politikai mūsų pagrindinės sąjungininkės valstybėje?
 
– Gynybos klausimai yra plati sąvoka. Kariniais-gynybiniais klausimais tikrai atstovauja gynybos atašė, tai yra karinis mūsų atstovas, jis turi nuolatinį ryšį su Pentagonu ir su kitomis karinėmis institucijomis Amerikoje. Taigi šiuo klausimu visiškai atstovaujama. Aišku, kur reikia politinio-diplomatinio lygmens, tada atstovauja ambasadorius. Dažniausiai būna, kad gynybos atašė dirba karinio bendradarbiavimo plotmėje ir toliau susitarimai vyksta tarp valstybių.
 
– Dėkoju už pokalbį.
 
Informaciją pateikė Dainora Karklytė (ELTA)
 
2020.10.04; 16:07

Vadimas Volovojus, politologas. Asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvoje kilęs ažiotažas dėl Rusijos karinių pratybų „Zapad 2017“ nėra visiškai pagrįstas, teigia politologas Vadimas Volovojus. Pasak jo, į Lietuvos pasienyje vykstančius manevrus būtina reaguoti, tačiau tai reikėtų daryti atsakingai, nekurstant nerimo visuomenėje.

„Lietuvos viešojoje erdvėje lazda su įtampos kėlimu buvo šiek tiek perlenkta. Be abejo, kiekviena valstybė turi kreipti dėmesį į karines pratybas, kurios vyksta šalia jos teritorijos, bet pas mus ta įtampa ir gal net dalies visuomenės gąsdinimas buvo per didelis. Jautėsi ir galbūt tam tikras politinis interesas. Reikėtų tokius įvykius vertinti santūriau“, – naujienų agentūrai ELTA penktadienį sakė V. Volovojus, Rusijai ir Baltarusijai šiomis dienomis vykdant didelio masto karinius mokymus.

Pasak politologo, vertinant galimas grėsmes būtina nepamiršti, kad šiuo metu esama ir „papildomo NATO faktoriaus“, kuris sustiprina Lietuvos ir regiono saugumą. V. Volovojus vis dėlto pažymi, kad priartėjus pratybų datai mūsų šalies politikų retorika sušvelnėjo.

„Galiausiai Prezidentė prabilo, kad esame pasiruošę, ir ne tik ji, bet ir kiti už saugumą atsakingi pareigūnai sumažino retorikos aštrumo lygį. Galima netgi pasidžiaugti, kad arčiau reikalo viešasis diskursas sušvelnėjo. Ir pareigūnai, ir politikai pradėjo šnekėti, kad ne taip viskas ir baisu“, – analizavo tarptautinių santykių ekspertas.

Paklaustas, kokie yra Rusijos tikslai rengiant pratybas „Zapad“, V. Volovojus teigė įžvelgiąs du Maskvos išsikeltus uždavinius. Pirmasis susijęs su faktu, kad praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį Rusijos armija buvo iš esmės sugriauta.

„Jai labai sunkiai sekėsi kariauti tiek pirmą, tiek antrą Čečėnijos karus. Reikia suvokti, kad šiuo metu Rusijos kariuomenė vis dar yra atkūrimo fazės. Todėl tai, kad vykdomos tam tikros pratybos, kartu ir su Baltarusija, – tai yra normalu. Kiekviena didžioji valstybė nori stiprinti savo karinį potencialą“, – aiškino politologas. 

Vis dėlto pratybos „Zapad“ turi ir galios demonstravimo tikslą: Rusija norinti parodyti NATO, kokius pajėgumus ji turi savo vakariniame flange ir kam ji yra pasiruošusi. Tarptautinių santykių ekspertas nesiėmė vertinti, kokie gali būti tikrieji dislokuotų Rusijos karių skaičiai.

„Nesinori spekuliuoti skaičiais, tuo turi užsiimti žvalgybos struktūros. Galima daryti prielaidą, kad Rusija gali gudrauti, ir skaičius bus didesnis, bet tai nekeičia esmės: nereikėtų pervertinti pratybų reikšmės ir apie tai panašiu tonu ne kartą pasisakė ir Lietuvos vidaus reikalų, krašto apsaugos ministrai, ir galiausiai Prezidentė“, – teigė politologas.

Tiesa, atmesti galimų Rusijos provokacinių veiksmų bei siekio „zonduoti“ NATO gynybos sistemas nevertėtų, ir tam Lietuvos tarnybos esą turėtų pasiruošti. Savo ruožtu, orientuotis vien į konvencinius karo veiksmus negalima.

„Šiuolaikinio hibridinio karo kontekstas yra tas, kad vien kariniai veiksmai nevyksta, todėl teoriškai galime tikėtis, kad tokius didelius įvykius, kaip pratybos, gali lydėti tam tikras informacinis ir netgi kibernetinis fonas, bet analizuojant Rusijos diskursą, matyti, kad ji bandė nuraminti Vakarų pusę, kad čia nieko ypatingo nevyksta“, – teigė V. Volovojus pridūręs, jog kol kas nėra viešai regimų požymių, kad Rusijos pratybas galėtų lydėti kibernetinės ar informacinės atakos.

Į klausimą, ar Lietuvos visuomenė pakankamai pasiruošusi ypatingoms situacijoms, tarptautinių santykių ekspertas teigė, kad iš esmės gyventojai tinkamai informuoti.

„Krašto apsaugos ministerija (KAM) jau parengė specialią medžiagą visuomenei, kaip reikia elgtis, neduok Dieve, jeigu įvyks karas. Bet galbūt šią informaciją reiktų paskleisti plačiau, nes jeigu paskleidžiama tik KAM tinklapyje ir apie tai epizodiškai pranešama žiniasklaidoje, šiek tiek nepakanka“, – teigė V. Volovojus.

Rugsėjo 14 d. prasidėjusios pratybos „Zapad“ tęsis iki rugsėjo 20 d. Jos vyksta Baltarusijoje, Vakarų Rusijoje, Kaliningrado srityje ir Baltijos jūroje. NATO atidžiai stebi šiuos mokymus, kuriuose, Maskvos teigimu, dalyvauja 12,7 tūkst. karių. Tačiau pats aljansas mano, kad manevruose gali dalyvauti apie 100 tūkst. kareivių.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.09.16; 05:30

Simptomiška, kad balandžio 4-ąją į Lietuvą atvykę Nyderlandų gynybos ministrė Jeanine Hennis-Plasschaert ir kariuomenės vadas generolas Tomas Middendorpas nemažą dalį susitikimo su krašto apsaugos ministru Raimundu Karobliu ir Lietuvos kariuomenės vadu Jonu Vytautu Žuku skyrė dezinformacijos klausimui. 

Ar įmanoma susigaudyti, kas šiandien dedasi internete? Slaptai.lt nuotr.

Nyderlandų gynybos ministrė itin domėjosi, kaip Lietuva pasirengusi atremti informacines atakas. Krašto apsaugos ministras pristatė svečiams suklastotų naujienų atvejus, kurie buvo nukreipti prieš Lietuvoje dislokuotą NATO batalioną. Anot ministro, ypač aktyvi propagandos skleidėja Lietuvoje yra Rusija, tačiau visuomenės atsparumas informacinėms atakoms auga, be to, į jų dekonstravimą įsitraukia žiniasklaida.

Išeitų, Lietuvoje oficialios struktūrose tikimasi, jog kibernetinio saugumo, „melagingų žinių” (fakenews) problemos išsispręs daugiausia sąmoningos visuomenės ir žiniasklaidos pastangomis, valsybei dalyvaujant „pagal galimybes“.

Bet jei tikslus pernai fiksuotas 5 kartus padidėjęs kibernetinio šnipinėjimo prieš Lietuvą aktyvumas ir kad tuo pat metu maždaug trečdalis įstaigų vadovų nemato reikalo susipažinti su kibernetinio saugumo reikalavimais, apie ką kovo pabaigoje pirmą kartą pristatant kibernetinio saugumo ataskaitą užsiminė Krašto apsaugos viceministras Edvinas Kerza, – tai gana lengvabūdiškas lūkestis.

21 amžiaus geopolitikoje šis reiškinys išvešėjęs tiek, kad kone geometrine progresija gausėja valstybių, formuojančių kibernetinį saugumą turinčias užtikrinti specialias struktūras. Grėsmės keliasi į virtualią erdvę, žinios apie mėginimus laužtis į kitų šalių kompiuterines sistemas ir  prieiti prie slaptų dokumentų tapo įprasta rutina. Tų pačių Nyderlandų Žvalgybos ir saugumo valdybos direktorius Robas Bertholee kovo 2-ąją informavo, kad Rusijos, Kinijos ir Irano interneto įsilaužėliai per paskutinius 6 mėnesius surengė šimtus kibernetinių atakų prieš vyriausybės interneto puslapį. Interviu Nyderlandų televizijai žvalgybos vadas pareiškę vertinąs atakas kaip grėsmę jo demokratijai.

Žvalgyba taip pat nurodė, kad kibernetinių atakų taikiniais buvo ne tik Nyderlandų valdžia, bet ir valstybinės šios šalies kompanijos.

Tiesą sakant, ar kas naujo? Tą pačią dieną Jungtinės Karalystės (JK) gynybos ministras Michaelis Fallonas kalbėdamas seniausiame Škotijos St. Andrews universitete apkaltino rusų interneto įsilaužėlius atakomis prieš demokratiją Jungtinėse Valstijose bei Europoje, nuo 2015-ųjų balandžio veikiant pagal nusistovėjusį, reguliariai taikomą dezinformacijos bei reguliaraus melo algoritmą. Pasak pareigūno, Maskva vykdo tikslinę Vakarų destabilizavimo programą ir griauna visuotinai priimtinomis taisyklėmis grįstą tarptautinę tvarką. Todėl už melagingas žinias reikia siekti patraukti atsakomybėn tokias rusų žiniasklaidos priemones kaip „Rusia Today“ ir „Sputnik“.

M.Fallonas neabejoja, kad rusai mėgins kištis į rugsėjį vyksiančius Vokietijos bundestago rinkimus, nes tinkamai „parepetavo“ per parlamento rinkimus Juodkalnijoje 2016 metų spalį ir per Nyderlandų referendumą dėl Ukrainos asocijuotos narystės ES tų pačių metų balandį.

Kad Kremlius interneto įsilaužėlių ir dezinformacijos priemonėmis mėgins masyviai paveikti rinkimus Vokietijoje, neabejoja ir Čekijoje veikiančio analizės centro „Europietiškos vertybės“ direktoriaus pavaduotojas, rusų propagandos Europoje ekspertas Jakubas Janda. Interviu vokiečių „Bild“ (12 09) jis pareiškė, jog prezidentas Vladimiras Putinas mėgins sutrukdyti  Angelai Merkel būti perrinktai Vokietijos kanclere. Iš rusų dera laukti 2 rūšių puolimo – įprastų kibernetinių atakų, kurių tikslas sėti tarp vokiečių nuotaikas, esą vyriausybė nepajėgi jų apginti, taip pat tikslinių atakų prieš žmones, pasisakančius prieš Kremliaus agresyvumą. Todėl tikėtini mėginimai laužtis į dabartinės Vokietijos kanclerės vadovaujamos „Krikščionių demokratų sąjungos“ narių bei jų artimųjų asmeninius interneto adresus, tuo pat metu skleidžiant melagingas žinias apie juos. Svarbiausias tikslas – pristatyti A.Merkel kaip karo kurstytoją ir Amerikos, o ne Vokietijos interesams atstovaujančią politikę.

Kad Vokietijoje visuomenės nuomonė bent pradiniame etape gali būti ypač jautri dezinformacijai, 2015 metais parodė „mergaitės Lizos byla“: žinia apie tariamą pabėgėlių įvykdytą išprievartavimą iš pradžių sukėlė neramumus, ypač Berlyno rusakalbių bendruomenėje. Turėjo praeiti kažkiek laiko, kad melas būtų demaskuotas.

Nekeista, kad tokių grėsmių akivaizdoje Vokietijos gynybos ministrė Ursula von der Leyen balandžio pradžioje Bonoje prezentavo pirmą Vokietijoje 260 specializuotą informatikos ekspertų sukarintą padalinį, papildysiantį jau esamas kibernetinio saugumo pajėgas. Bundesverui jau tenka kasdien atremti gausybę kibernetinių atakų, pasak gynybos ministerijos valstybės sekretorės Katrin Suder, per pirmus 2 šių metų mėnesius jų būta 284 tūkstančiai. Taigi kibernetiniai karai – jokia mokslinė fantastika, o „karšta“ geopolitinė realija. Vienas jos skiriamųjų bruožų yra „hibridinis“ pobūdis – atakuojančiuosius dažniausiai sudėtinga identifikuoti, įtarimų Rusijai netrūksta, bet nepavyksta pateikti akivaizdžių įrodymų. Kažkas panašaus į Krymo aneksiją – visam pasauliui aišku, kas tą padarė, o Maskva ciniškai kartoja, pateikit neginčijamus įrodymus.

Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Nacionalinės žvalgybos vadas Jamesas Clapperis kalbėdamas JAV senato komitete dar sausio 10-ąją perspėjo, kad Maskva mėgino veikti rinkimų rezultatus dviejose dešimtyse valstybių. „Financial Times“ (01 09) skelbia, jog pernai Europos Komisijos serveriai atakuoti 110 kartų, tai yra 20 proc. dažniau negu 2015 metais. Interneto socialiniai tinklai yra labai įtakingas šiuolaikinio pasaulio gyvenimo faktorius, pasak „PewResearch“, prieš 4-eris metus pagrindiniu žinių šaltiniu jie buvo 49 proc. amerikiečių, dabar šis rodiklis siekia 62 proc.

Kažkada vis tiek bus įrodyta, kad rusų interneto įsilaužėliai „tikrino“ Amerikos prezidento rinkimų sistemą, kai Maskva nusprendė, jog su Donaldu Trumpu (mat verslininkas) bus lengvaiu turėti reikalų. Tiesa, dabar, JAV prezidentui tolstant nuo rusų politinės klasės taip geistos laikysenos Maskvos atžvilgiu, internete jau klajoja atvira pašaipa Kremliaus atžvilgiu: esą Maskvoje perskaičiavo Amerikos prezidento rinkimų balsus, patikslintais duomenimis, rinkimus laimėjo Hillary Clinton.

Tokia yra pastarųjų metų  ir realija, ir tendencija, būtų keista, jei ypač agresyvių valstybių žvalgybos tą ignoruotų. Interneto įsilaužimai tapo tokia įprasta praktika, kad jau kalbama apie įvairių šalių interneto įsilaužėlių „stiliaus“ skirtumus. Pasak žurnalisto, knygos „Kova už internetą“ autoriaus Andrejaus Soldatovo, kinai specializuojasi pramoniniame šnipinėjime, čia jų veikla ypač energinga ir regima, kita vertus, gana nupėjamas yra jų taikinių sąrašas ir tikslai – kokios informacijos ieškoma ir kaip ruošiamasi ją panaudoti.

Kas kita – Kremliaus politinėms ambicijos subordinuoti rusų interneto įsilaužėliai, angažuoti visuomenės nuomonės „performatavimui“. Nuo 2004 metų „dirbanti“ grupė „Fancy Bear, žinoma dar „Sednit“, APT28, „Tsar Team“, „Sofacy“ ir„Pawn Storm“ pavadinimais, yra atakavusi pusantros dešimties valstybių diplomatines atstovybes, Turkijos, Ukrainos, Pietų Korėjos, Vokietijos gynybos ministerijų interneto puslapius ar internetinę korespondenciją, jų atakų objektais buvo NATO pareigūnai, rytų Europos žurnalistai, Prancūzijos televizijos kanalas  TV5.

Vertinant iš dabartinės perspektyvos, viskas prasidėjo gana romantiškai. Pirmi interneto politinio „hakingo“ atvejai fiksuoti apie 1999 metus, kai rusų spec. tarnybos niekaip neįstengė susidoroti su čečėnų interneto puslapiais per 2-ą Čečėnijos karą. Rusijos užsienio reikalų ministerija be jokių pasekmių siuntinėjo notas valstybėms, kur buvo čečėnų puslapių serveriai. Bet atsirado grupė Tomsko universitete studijavusių „idealistų“, pasiryžusių „laužti“ tuos puslapius visuomeniniais pagrindais. Rusų FSB taip apsidžiaugė, kad iškart paskelbė specialų palaikymo pareiškimą, jog „laužėjams“ negresia joks teisinis persekiojimas.

Į ką „iniciatyva“ išvirto – regime. Jau rengiamos studijos, kas geriausiai pasirengęs kibernetiniam karui, kompanijos „Zecurion Analytics“ kibernetinių armijų išlaidų reitinge pirmos yra JAV, Kinija, JK, Pietų Korėja, Rusija. Amerika šiam reikalui skiria 7 milijardus dolerių, užtat kinų kiberkariuomenė įspūdingiausia – 20 tūkstančių žmonių (palyginimui, Prancūzijoje tik 800).

2017.04.14; 06:27

„Beržynuose, supančiuose Tartu miestą Estijos rytuose, per 50 km nuo Rusijos sienos, NATO rengiasi kibernetiniam karui“ – praneša The Financial Times.

Šią savaitę aljansas surengė didžiausias pasaulyje karines kompiuterines pratybas. „Saugumo priemonės buvo tokios griežtos, kad NATO nepranešė apie renginį iki pat jo pradžios – nuogąstaudamas, kad simuliuota įsilaužėlių ataka pati yra atakuojama“, – rašo straipsnio autorius Semas Džonsas.

Continue reading „NATO vykdo didžiausius kibernetinius manevrus”

Pentagonas planuoja prevencines kibernetines atakas Amerikos strateginiams interesams apginti, praneša Stefanas Biusaras "Le Temps" skaitytojams.

„Buvo metas, kai "Al Quaeda" Amerikos saugumo tarnyboms kėlė šiurpą, bet dabar grėsmių spektras pasikeitė, – sakoma straipsnyje. – Antradienį, kalbėdamas Kongrese, JAV nacionalinės žvalgybos direktorius Džeimsas Klepperis sakė, kad kibernetinės atakos Jungtinėms Amerikos Valstijoms yra pavojingesnės už islamiškąjį terorizmą.

Tą pačią dieną JAV prezidentas Barakas Obama už uždarų durų kibernetinio saugumo problemą svarstė su senatoriais. Trečiadienį jis surengė ta tema pasitarimą Baltųjų rūmų operatyviniame štabe. Amerikos prezidentas viename iš paskutiniųjų televizijos interviu perspėjo KLR, nes esama įtarimų, kad už kibernetinių atakų prieš Ameriką slypi būtent Kinija“.

Continue reading „Jungtinės Amerikos Valstijos rengiasi kibernetiniam karui”