Kirdeikiai – sena gyvenvietė, čia žmonių gyventa jau pirmame mūsų eros tūkstantmetyje. Istoriniuose šaltiniuose vietovė pirmą kartą paminėta 1554 m. Prie beveik kilometrinės gatvės išdėstytos gražiai tvarkomos miestelio sodybos… Kirdeikiuose gimė Silvestras Gimžauskas (1845-1897) – poetas ir kultūros veikėjas, savo kūryba, visuomenine veikla ugdęs tėvynės ir gimtosios kalbos meilės jausmus…

Tarp Ūkojo ir Linkmeno ežerų, žalia skara apsigobę, dunkso Ginučių ir Papiliakalnės piliakalniai…

Pamankštiname kojas Salose I ir Salose II – etnografiniuose kaimuose, atsidūrusiuose tikrai beveik saloje. Iš visų pusių juos supa Alksno, Alksnaičio, Linkmeno, Asalnykščio ežerai. Salas II rasime Alksno ežero pakrantėje (kitame krante – Antalksnė), Salos I įsikūrusios prie Asalnykščio ežero. Abu kaimeliai išaugo iš vienos sodybos. Istoriniuose šaltiniuose 1847 m. jie jau pažymėti kaip Antalksnės kaimo užusieniai. Salose I tuos metu stovėjusios dvi, Salose II – viena sodyba. Pastarajam kaimeliui pradžią davė Jurgis Kudaba, gyvenęs 100 metų. Ir dabar Salos II kartais vadinamos Kudabiškėmis.

Salose daug įdomių praėjusio šimtmečio ir XX a. pradžios liaudies architektūros pavyzdžių. Kaimo gyventojai buvo pasiturintys, papildomų pajamų jiems teikė ežeras, kurį nuomavo, todėl gyvenamuosius namus statė dvigalius, erdvius. Tokia pirkia, daug kartų keista, pritaikyta nuolat besikeičiantiems gyventojų poreikiams, stovi pirmoje sodyboje. Antros sodybos viengalės pirkios dalis statyta apie 1875 m. Maždaug nuo tų pačių metų pirmoje sodyboje stovi iki šiol nedaug tepakitusi klėtis. Įspūdingai atrodo seni kluonai, išrikiuoti pelkės pakraštyje. Abu kaimelius supa reto grožio gamta…

Nuo įspūdingojo Ledakalnio galima pasigėrėti Palinkmenės, Papilės, Piliakalnio ir Varpetos kalnais, apie kuriuos vietos gyventojai yra sukūrę gražių padavimų. Atsiveria vaizdas į šešis ežerus: Linkmeną, Asėką, Pakasą, Ūkoją, Alksnaitį ir Alksną. Prie Ginučių ir Papiliakalnės piliakalnių priartėti patogu plaukiant Linkmeno ežeru iki šiaurinio jo galo. Manoma, kad jau XIII a. ant Ginučių piliakalnio stovėjusi Linkmenų pilis, kurią, kaip teigia istorikai, 1373 m. sudegino kalavijuočiai.

Ginučiai – ilgas gatvinis kaimas, įkurtas XVI a., valakų reformos metu. Kaimui daug jaukumo teikia skaidrus upelis su tilčiukais, liepteliais, vandens malūnu, anot senų žmonių, garsėjusiu velnių išdaigomis. Ginučių malūnas, pastatytas 1870 m., dabar restauruojamas, netrukus tarnaus turistams…

Kelelis į Stripeikius – viena iš seniausių Ignalinos krašto gyvenviečių – bėga šokinėdamas per kalveles, pušynu, miško pakraščiu, plačiai išsibarsčiusio kaimo laukais. Kairėje kelio pusėje iš tolo pamatysime du iš medžio išdrožtus vyrus, ant karties nešančius drevinį avilį. Tie vyrai eina į senovinį bitininkystės muziejų…

Senus laikus Palūšėje mena vien kirvio ir pjūklu statyta Šv. Juozapo bažnyčia ir varpinė. Šiam respublikinės reikšmės architektūros paminklui 231 m. Žavi jis liaudišku paprastumu, santūrumu. Bažnyčios interjerą puošia trys rokokiniai altoriai, vertingi XVII – XVIII a. paveikslai; aštuoniakampėje varpinėje yra 1752-1756 m. lieti žalvariniai su barokiniu ornamentu varpai… (iš knygelės „Nuo Tauragno iki Vilniaus“).

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

(Bus daugiau)

2016.09.27; 16:03

1979-aisiais turėjau didelio malonumo baidare keliauti Aukštaitijos nacionalinio parko (tada – Nacionalinio parko) ežerais, dažniausiai sujungtais upeliais, protakomis. Tik vienoje kitoje vietoje baidarę teko persinešti arba persivežti iš ežero į ežerą. Per dešimt dienų nuo Pakaso, ežerais ir Žeimena, Nerimi atplaukėme iki Vilniaus, iki Žirmūnų.

Keliaudami gėrėjomės žmogaus dar mažai paliesta gamta. Daugiau kaip pusę parko teritorijos užima miškai, jį puošia maži etnografiniai kaimai, gamtos ir žmogaus sukurti paminklai. Čia plyti Tauragno, Dringio, Lūšių, Asalnų, Baluošo, Ūkojo, Pakaso, Almajo ežerai, kurių kiekvieno plotas – ne mažesnis kaip 200 ha. O kur dar mažesni ir visai maži ežerai ir ežeriukai (jų septyniasdešimt aštuoni)!

Daug fotografavau, užsirašinėjau, nes ketinau išleisti turistinę knygelę.

Ir štai po 37-erių metų aš vėl šiame nuostabiame Lietuvos pakraštyje. Rūpėjo vėl pažvelgti į žydruosius ežerus, tiesa, šį kartą jau ne iš baidarės.

Ar labai pasikeitė Aukštaitijos nacionalinis parkas? Per dvi dienas galima padaryti daug nuotraukų, vieną kitą kartą pasimaudyti, bet negalima atsakyti į šį sudėtingą klausimą. Mano įspūdis: nelabai. Ežerai, miškai – tie patys, o kaimuose buvau tik keliuose. Ne kartą teko prašyti leidimo per kiemus prieiti prie ežero, prie vandens. Visada leisdavo. Kaip ir visur Lietuvoje, vaizdingesnės paežerių vietos užimtos, jautiesi tarsi nekviestas užėjęs į svečius.  Vienoje vietoje gale liepto įspėjimas: privati valda. Negalėtų būti, kad tas didžiulis ežeras – privatus, bet taip parašyta. Gal privatus tik tas lieptas?

Kirdeikiuose ilgiau pasikalbėjome su mokytoja iš Kauno. Daug namų, sodybų – jau vaikų, kitų artimųjų, gyvenančių kitur, rankose. Žiemą Kirdeikiai ištuštėja. Namai labai brangūs. Kaimuose, bažnytkaimiuose daug geriama. Kaip ir visur Lietuvoje.

Pateikiu tos kelionės kai kurių nespalvotų nuotraukų kopijas šalia šią vasarą darytų. Tada stengiausi užfiksuoti kuo senesnius etnografinių kaimų statinius, kurių, tikriausiai, jau nebėra.

Dabar važinėjau ne tik po Aukštaitijos nacionalinį parką – lankiausi Molėtuose, Ignalinoje, Labanore, Dubingiuose, prie Juodųjų ir Baltųjų Lakajų. Nakvojau Palūšėje, 2017-ųjų mažojoje Lietuvos kultūros sostinėje, prie Baltųjų Lakajų.

Pasakiškai graži mūsų Lietuva.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

(Bus daugiau)

2016.09.25; 16:03